Šventasis Aurelijus Augustinas (lot. Aurelius Augustinus, 354–430 m.), krikščioniškoje tradicijoje dažnai vadinamas tiesiog Šventuoju Augustinu, taip pat žinomas kaip Hipono Augustinas (arba Augustinas Hiponietis), o pagal gimtinę – Augustinas iš Tagastės, buvo vienas įtakingiausių krikščionių teologų, filosofų ir Bažnyčios Tėvų bei Mokytojų. Vakarų Bažnyčioje jam suteiktas Maldonės daktaro (Doctor Gratiae) titulas, pabrėžiantis jo mokymą apie Dievo malonę ir žmogaus priklausomybę nuo jos. Augustinas tapo vienu pagrindinių krikščioniškosios teologijos formuotojų Vakarų pasaulyje ir padarė milžinišką įtaką viduramžių mąstymui, scholastikai, vėlesnei filosofijai ir visai lotyniškajai krikščioniškajai tradicijai. Jo veikalai, tokie kaip „Išpažinimai“ (Confessiones) ir „Dievo miestas“ (De civitate Dei), yra kertiniai Vakarų literatūros ir teologijos tekstai.
Ankstyvasis gyvenimas ir dvasinis virsmas
Nepaisant motinos Monikos tikėjimo, Augustinas jaunystėje buvo toli nuo krikščionybės. Savo autobiografiniame veikale „Išpažinimai“ (Confessiones) jis itin atvirai analizuoja šį laikotarpį, kurį pats vadino dvasiniu aklumu. Jis aprašo net smulkius nusižengimus, pavyzdžiui, garsiąją kriaušių vagystę, kurią įvykdė ne iš reikalo, o vedamas noro patirti draudžiamą veiksmą. Būdamas vos septyniolikos, jis užmezgė ilgalaikius santykius su moterimi, su kuria nesusituokęs susilaukė sūnaus Adeodato (Adeodatus). Studijuodamas retoriką ir filosofiją Kartaginoje, Augustinas gyveno jausminių malonumų kupiną gyvenimą ir buvo stipriai paveiktas manichėjų mokymo – dualistinės pasaulėžiūros, kurioje gėris ir blogis suprantami kaip du amžinai kovojantys pradai. Ši audringa praeitis vėliau tapo pamatu jo gilioms įžvalgoms apie žmogaus prigimties trapumą, valios silpnumą ir būtinybę sulaukti Dievo malonės.
Dvasinė kelionė galiausiai nuvedė jį į krikščionybę. Persikėlęs į Milaną, jis susitiko su Milano vyskupu Ambraziejumi, kurio pamokslai ir Šventojo Rašto aiškinimas padarė jam didžiulę įtaką. Vienas lemiamų jo atsivertimo momentų buvo šv. Pauliaus laiško skaitymas, kuris paskatino jį galutinai apsispręsti. Augustinas buvo pakrikštytas 387 m. kartu su sūnumi Adeodatu. Vėliau jis grįžo į Šiaurės Afriką, kur tapo kunigu, o netrukus – Hipono vyskupu, ir iki pat mirties tarnavo Bažnyčiai.
Darbai ir įtaka
Vienas svarbiausių Augustino darbų yra „Išpažinimai“ (Confessiones), autobiografinis kūrinys maldos forma, kuriame jis pasakoja apie savo praeitį, dvasinį virsmą ir atsivertimą. Tai vienas pirmųjų tokio pobūdžio tekstų Vakarų literatūroje, jungiantis filosofinę refleksiją, psichologinę savianalizę ir teologinę meditaciją.
Kitas esminis jo kūrinys – „Dievo miestas“ (De civitate Dei), parašytas kaip atsakas į Romos užėmimą 410 m., kai pagonys kaltino krikščionybę dėl imperijos nuopuolio. Šiame veikale Augustinas išskiria du „miestus“ – Dievo miestą ir žmonių miestą. Dievo miestas reiškia bendruomenę, gyvenančią pagal Dievo valią ir siekiančią amžinosios taikos, o žmonių miestas simbolizuoja žemiškąją tvarką, paremtą savimeile ir valdžios troškimu. Augustinas argumentuoja, kad tikroji žmogaus tėvynė yra ne žemiška imperija, o amžina Dievo karalystė.
Mokymas
Augustinas laikomas vienu svarbiausių Bažnyčios mokytojų dėl savo mokymo apie malonę, nuodėmę, valią ir išganymą. Jo teologija apie pirminę nuodėmę, žmogaus bejėgiškumą be Dievo pagalbos ir malonės veikimą tapo kertine Vakarų krikščionybės doktrina. Jo mintys apie predestinaciją, laisvą valią ir Dievo visagalybę sukėlė daug diskusijų tiek viduramžiais, tiek reformacijos laikotarpiu. Filosofijoje Augustinas darė įtaką mąstymui apie laiką, sąmonę, pažinimą ir žmogaus vidinį pasaulį.
Augustinas mirė 430 m. Hipone, miestą apsupus vandalams. Jo palikimas išliko per šimtmečius ir iki šiol daro įtaką teologijai, filosofijai, literatūrai ir Vakarų kultūrai.
Augustino pagrindiniai kūriniai
- Išpažinimai (Confessiones). ~397–400 m.
Autobiografinis kūrinys maldos forma, kuriame Augustinas pasakoja apie savo jaunystę, moralinius paklydimus, dvasinę kovą, atsivertimą ir santykį su Dievu. Tai vienas pirmųjų psichologinių tekstų Vakarų literatūroje. - Dievo miestas (De civitate Dei). 413–426 m.
Milžiniškas politinės ir teologinės filosofijos veikalas, parašytas po Romos užėmimo 410 m. Augustinas išskiria du „miestus“ – Dievo ir žmonių – ir aiškina istorijos, valdžios, moralės ir išganymo prasmę. - Apie Trejybę (De Trinitate). ~399–419 m.
Penkiolikos knygų traktatas apie Trejybės slėpinį. Augustinas jungia Rašto aiškinimą, filosofiją ir žmogaus vidinės patirties analizę, ieškodamas būdų suprasti Dievo vienumą ir triasmeniškumą. - Apie mokytoją (De magistro). ~389 m.
Dialogas tarp Augustino ir jo sūnaus Adeodato. Nagrinėjama, kaip žmogus mokosi, kas yra žinojimas ir kaip Dievas yra tikrasis mokytojas, kalbantis žmogaus viduje. - Apie laisvą valią (De libero arbitrio). ~388–395 m.
Filosofinis traktatas apie blogio kilmę, žmogaus valios laisvę ir atsakomybę. Augustinas aiškina, kad blogis kyla iš netvarkingos valios, o ne iš Dievo. - Apie krikščioniškąją doktriną (De doctrina Christiana). 397–426 m.
Veikalas apie Šventojo Rašto aiškinimą, ženklų prigimtį, retoriką ir pamokslavimą. Tai vienas svarbiausių tekstų apie hermeneutiką Vakarų tradicijoje. - Apie tikrąją religiją (De vera religione). ~390 m.
Traktatas apie tikėjimo ir proto santykį, tiesos paieškas ir žmogaus kelią į Dievą. Augustinas kritikuoja pagonišką religiją ir aiškina krikščionybės pranašumą. - Apie krikštą prieš donatistus (De baptismo contra Donatistas). ~400 m.
Poleminis veikalas prieš donatistus. Augustinas gina Bažnyčios vienybę ir aiškina, kad sakramentų galiojimas nepriklauso nuo kunigo moralinės būklės. - Apie malonę ir laisvą valią (De gratia et libero arbitrio). ~426 m.
Traktatas, kuriame Augustinas aiškina, kaip Dievo malonė ir žmogaus valia veikia kartu. Tai vienas brandžiausių jo tekstų apie malonės teologiją. - Retrakcijos (Retractationes). ~426–427 m.
Unikalus veikalas, kuriame Augustinas peržiūri visus savo ankstesnius raštus, taiso, komentuoja ir paaiškina, ką būtų parašęs kitaip. Tai itin vertingas šaltinis suprasti jo minties raidą.