Pasaulio religijų ir filosofijų istorijoje mažai yra figūrų, kurios būtų palikusios tokį gilų pėdsaką kaip Buda Šakjamunis. Nors šiandien jį daugelis suvokia kaip religinį stabą ar auksinę statulą, istorinis Buda, vardu Sidhartas Gautama (Siddhartha Gautama), buvo realus asmuo, princas ir mąstytojas, gyvenęs maždaug VI–V a. pr. Kr. Šiaurės Indijos ir Nepalo pasienyje. Titulas „Šakjamunis“ (Shakyamuni) tiesiogiai reiškia „Šakjų genties išminčius“. Tai nurodo į jo kilmę iš Šakjų klano, valdžiusio nedidelę valstybę su sostine Kapilavastu (Kapilavastu).
Buda Šakjamunis nėra dievas krikščioniška ar islamiška prasme. Jis – „pažadintasis“. Žmogus, kuris savo paties pastangomis, per meditaciją ir gilią savianalizę, perprato pagrindinius būties dėsnius ir rado būdą, kaip nutraukti dvasinę kančią. Jo gyvenimo istorija yra ne tik legenda, bet ir psichologinė kelionė nuo kraštutinės prabangos iki visiško nušvitimo.
Karališka kilmė ir pranašystė
Sidhartas gimė Lumbinyje (Lumbini), karaliaus Šudhodanos (Suddhodana) ir karalienės Majos (Maya) šeimoje. Legenda pasakoja, kad jo motina prieš gimdymą sapnavo baltą dramblį, o gimusiam berniukui išminčius Asita išpranašavo neeilinį likimą: jis taps arba galingiausiu pasaulio valdovu (Chakravartin), arba didžiu dvasiniu mokytoju. Karalius, troškęs matyti sūnų savo sosto tęsėju, nusprendė imtis radikalių priemonių – jis uždarė Sidhartą rūmuose, apsupo jį neįtikėtina prabanga ir uždraudė jam matyti bet kokius ligos, senatvės ar mirties ženklus.
Sidhartas augo tarsi šiltnamio sąlygomis. Jis vedė gražią princesę Jašodharą (Yasodhara), jiems gimė sūnus Rahula. Tačiau princo viduje brendo nepasitenkinimas. Jam rūmai atrodė kaip auksinis narvas, kuriame viskas buvo netikra. Jis jautė, kad už aukštų sienų slepiasi kažkas esminio, ko tėvas jam neleidžia pamatyti.
Keturi lemiami susidūrimai: tiesos pamatymas
Būdamas 29-erių, Sidhartas išdrįso slapta nuo tėvo išvykti už rūmų ribų. Šios kelionės metu jis susidūrė su keturiais reiškiniais, kurie budizme vadinami „Keturiomis pamokančiomis regybėmis“. Pirmiausia jis pamatė senį – sulinkusį, drebantį, praradusį jėgas. Tai jį sukrėtė, nes jis suprato, kad jaunystė yra laikina. Antra regybė buvo ligonis, kankinamas skausmų. Trečioji – lavonas, kurį artimieji nešė deginti. Sidhartas suvokė negailestingą tiesą: mirtis yra galutinė kiekvieno žmogaus stotelė, ir jokie turtai nuo jos neapsaugos.
Ketvirtoji regybė buvo esminė – jis pamatė klajojantį atsiskyrėlį, kuris, nors ir nieko neturėjo, spinduliavo ramybę. Šis vaizdas Sidhartai suteikė viltį, kad egzistuoja kelias, vedantis už mirties ir skausmo ribų. Tą pačią naktį jis priėmė sunkiausią sprendimą: paliko miegančią šeimą, nusikirpo plaukus ir išėjo į nežinią ieškoti tiesos.
Nuo askezės iki Vidurinio kelio
Sidhartas pradėjo nuo tuometinėje Indijoje populiariausių metodų. Jis mokėsi pas jogos meistrus, tačiau jų siūlomas laikinų transo būsenų pasiekimas jo netenkino. Tada jis pasirinko kraštutinį kelią – askezę. Šešerius metus jis badavo, meditavo saulėkaitoje, kankino savo kūną, tikėdamas, kad dvasia išsilaisvins tik tada, kai kūnas bus visiškai nusilpintas. Galiausiai jis suprato, kad merdėjantis kūnas tik dar labiau drumsčia protą.
Iš šios patirties gimė esminė Budos mintis – Vidurinis kelias (Majjhima Patipada). Buda suvokė, kad tiesa nėra nei prabangoje, nei badavime. Tai kelias tarp dviejų kraštutinumų. Gavęs dubenėlį ryžių iš merginos, vardu Sudžata, jis atgavo jėgas ir nuėjo į Bodh Gają (Bodh Gaya), kur atsisėdo po figmedžiu, pasiryžęs nenuvirsti, kol nepasieks galutinio suvokimo.
Nušvitimas ir kova su savimi
Meditacijos metu po Bodhio medžiu Sidhartas susidūrė ne su išoriniais priešais, o su savo paties proto demonais, kuriuos simbolizuoja Mara. Mara siuntė jam gundymus (troškimus), baimes ir abejones. Tačiau Sidhartas liko ramus. Per tris nakties budėjimus jis pamatė savo praeitus gyvenimus, suprato visatos dėsnius ir galiausiai, patekėjus aušros žvaigždei, jis „nubudo“.
Nuo tos akimirkos jis tapo Buda Šakjamuniu. Jis suprato, kad kančia atsiranda dėl neišmanymo ir troškimo savintis dalykus, kurie iš prigimties yra kintantys. Jis pasiekė Nirvaną – būseną, kurioje nebelieka godumo, neapykantos ir klaidų.
Mokymo pradžia: Keturių tauriųjų tiesų ratas
Buda nėjo slėptis į kalnus. Jis jautė pareigą padėti kitiems. Savo pirmąjį pamokslą jis pasakė Sarnate (Sarnath), netoli Varanasio. Šis pamokslas vadinamas „Dharmos rato pajudinimu“. Jame Buda išdėstė Keturias tauriąsias tiesas (Cattari Ariyasaccani):
- Tiesa apie kančią (Dukkha): Gyvenimas yra netobulas. Gimimas, liga, senatvė ir mirtis yra skausmingi. Net malonūs dalykai neša kančią, nes jie baigiasi.
- Tiesa apie kančios priežastį (Samudaya): Kančios šaknis yra troškimas (Tanha) – noras gauti tai, ko neturime, ir noras išlaikyti tai, kas neišvengiamai kinta.
- Tiesa apie kančios nutraukimą (Nirodha): Kančia baigiasi tada, kai nustojame trokšti ir prisirišti prie savo ego iliuzijos.
- Tiesa apie kelią (Magga): Kelias į laisvę yra Kilnusis aštuonialypis kelias.
Aštuonialypis kelias nėra sąrašas taisyklių, kurias reikia aklai vykdyti. Tai praktinis gyvenimo būdas: teisingas supratimas, teisingas mąstymas, teisinga kalba, teisingas veiksmas, teisingas pragyvenimas, teisingos pastangos, teisingas dėmesingumas ir teisingas susikaupimas (meditacija).
Ar Buda yra Dievas ir kas jį garbina?
Svarbu pabrėžti: Buda niekada neteigė esąs kūrėjas. Jis neneigė Indijos dievų egzistavimo, tačiau sakė, kad net ir dievai yra mirtingi ir pavaldūs karmos dėsniui. Buda save vadino Tathagata – „tuo, kuris atėjo į tiesą“.
Budą šiandien garbina šimtai milijonų žmonių, tačiau šis „garbinimas“ skiriasi nuo vakarietiškos maldos. Budistai lenkiasi Budos statulai ne prašydami pagalbos ar atleidimo, o išreikšdami pagarbą jo pasiekimui ir primindami sau, kad jie patys turi galią pasiekti tą pačią būseną. Buda buvo revoliucionierius – jis atmetė Indijos kastų sistemą, teigdamas, kad žmogaus vertė priklauso ne nuo jo gimimo, o nuo jo elgesio ir minčių tyrumo. Jis taip pat įkūrė pirmąsias vienuolių bendruomenes (Sangha), kuriose visi buvo lygūs.
Budos palikimas ir tekstai
Buda mokė apie 45 metus, keliaudamas pėsčiomis per Šiaurės Indiją. Jis mirė sulaukęs 80-ies metų Kušinagare (Kushinagar). Jo paskutiniai žodžiai mokiniams buvo: „Visi sudėtiniai dalykai yra laikini. Budriai siekite savo pačių išsivadavimo“.
Po jo mirties mokiniai susirinko į pirmąjį susirinkimą, kad išsaugotų mokymą. Taip atsirado Tripitaka (Tipitaka / „Trys krepšiai“):
- Vinaja Pitaka: Vienuolių elgesio taisyklės.
- Suta Pitaka: Budos pamokslai (čia randame garsiąją Dhammapadą).
- Abhidhama Pitaka: Gilioji filosofinė ir psichologinė analizė.
Buda Šakjamunis paliko pasauliui ne dogmas, o metodus. Jis norėjo, kad žmonės nustotų aklai tikėti ir pradėtų tirti savo pačių protą. Jo mintys apie atjautą visoms gyvoms būtybėms, smurto atsisakymą ir vidinę ramybę išlieka aktualios nepriklausomai nuo laiko ar kultūros. Šiandien budizmas skirstomas į kelias pagrindines šakas: seniausią Theravadą, filosofiškai plačią Mahajaną ir mistiškesnį Tibeto budizmą, tačiau visų jų centre stovi tas pats Šakjų išminčius – žmogus, kuris įrodė, kad didžiausia pergalė yra pergalė prieš save patį.