Bičbirbis (orig. Biczbirbius) lietuvių mitologijoje minimas kaip bičių dievas, kurio vardas žinomas iš XVII amžiaus Prūsijos raštininko ir istoriko Mato Pretorijaus užrašų. Pretorijus savo veikaluose pateikia įvairių tuometinių prūsų ir lietuvių tikėjimų fragmentų, tarp jų ir dievybių, susijusių su žemdirbyste, gyvulininkyste bei gamtos reiškiniais. Bičbirbis minimas kaip dievas, globojantis bites ir jų teikiamus produktus.
Pretorijaus tekstuose nurodoma, kad ši dievybė buvo siejama su bičių priežiūra ir medaus gavimu. Bitės senovės baltų kultūroje buvo vertinamos dėl medaus, vaško ir kitų produktų, kurie turėjo praktinę reikšmę kasdieniam gyvenimui. Vaškas buvo naudojamas žvakėms ir įvairiems buities poreikiams, o medus buvo svarbus maisto ir prekybos produktas. Dėl šių priežasčių bitininkystė užėmė reikšmingą vietą ūkio struktūroje, todėl su ja susijusios dievybės buvo laikomos svarbiomis.
Pretorijus mini, kad Bičbirbis buvo šaukiamas bitininkystės darbų metu. Jo globai buvo priskiriami procesai, susiję su bičių sveikata, spietimu ir medaus rinkimu. Šaltiniuose nėra pateikiama detalių apie šios dievybės išvaizdą ar platesnę mitologinę funkciją, tačiau aišku, kad ji buvo siejama su praktiniais bitininkystės poreikiais. Tokios dievybės minėjimas rodo, kad bitininkystė buvo neatsiejama nuo religinių papročių ir apeigų.
Bitininkystė baltų žemėse buvo žinoma nuo senų laikų, o su ja susiję papročiai dažnai turėjo ritualinių elementų. Pretorijaus užrašai leidžia manyti, kad Bičbirbis galėjo būti minimas tam tikrų sezoninių darbų metu, ypač pavasarį ir rudenį, kai bitininkystės ciklas yra aktyviausias. Šaltiniuose nėra išsamiai aprašyta, kokios konkrečios apeigos buvo atliekamos, tačiau dievybės vardas rodo, kad jos funkcija buvo susijusi su bičių apsauga ir derliaus sėkme.
Bičbirbio vardas yra vienas iš kelių Pretorijaus pateiktų dievų, susijusių su žemdirbyste ir gamtos reiškiniais. Jo užrašai dažnai laikomi vertingu, bet kritiškai vertintinu šaltiniu, nes dalis dievų vardų gali būti paremti vietiniais pasakojimais, interpretacijomis ar net klaidingai suprastais žodžiais. Vis dėlto Bičbirbio atvejis yra vienas iš tų, kuriuos tyrėjai dažniau priskiria prie galimų realių liaudies tikėjimų fragmentų, nes bitininkystė buvo plačiai paplitusi ir turėjo aiškų praktinį pagrindą.
Šiuolaikinėje mitologijos tyrimų literatūroje Bičbirbis dažniausiai minimas kaip Pretorijaus užfiksuotas bičių globėjas. Tyrėjai pabrėžia, kad šaltiniuose nėra pateikiama platesnės mitologinės sistemos ar pasakojimų apie šią dievybę, todėl jo funkcijos apsiriboja tuo, kas tiesiogiai susiję su bitėmis ir jų priežiūra. Tai leidžia daryti išvadą, kad Bičbirbis buvo lokali, praktinė dievybė, kurios vaidmuo buvo susijęs su konkrečia ūkio sritimi.
Bičbirbio minėjimas yra svarbus baltų religijos tyrimams, nes jis atskleidžia, kaip senovės žmonės siejo kasdienius darbus su dievų globa. Pretorijaus pateikti duomenys rodo, kad bitininkystė buvo suvokiama kaip veikla, kuriai reikalinga dieviška apsauga, o Bičbirbis buvo laikomas šios srities globėju. Tai vienas iš nedaugelio rašytinių šaltinių, kuriuose minimas bičių dievas baltų kultūroje.