Simeono giesmė, dar vadinama Nunc dimittis, yra užrašyta Luko 2:29–32. Tai giesmė, kurią Simeonas, teisus ir dievobaimingas žmogus, giedojo, kai šventykloje išvydo kūdikį Jėzų. Simeonas buvo pažadėtas, kad nemirs, kol nepamatys Viešpaties Mesijo. Kai Marija ir Juozapas atnešė kūdikį Jėzų į šventyklą, kad atliktų Mozės įstatymo reikalavimus, Simeonas paėmė Jėzų ant rankų ir giedojo šią giesmę:
„Dabar gali, Valdove,
leisti savo tarnui ramybėje iškeliauti, kaip buvai žadėjęs,
nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,
kurį tu paruošei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir tavo tautos Izraelio garbę.“
(Luko 2:29–32)
Šioje giesmėje Simeonas išreiškia dėkingumą ir džiaugsmą, kad Dievas išpildė savo pažadą. Jėzus čia pristatomas kaip šviesa, kuri apšviečia pagonis, ir garbė Izraeliui, parodant, kad Jo išgelbėjimas skirtas ne tik žydams, bet ir visoms tautoms.
Įdomu tai, kad graikiškas žodis, verčiamas kaip „išgelbėjimas“ (soteria), yra susijęs su plačia Dievo išganymo veikla, apimančia tiek dvasinį išlaisvinimą, tiek istorinę tautos išaukštinimą. Kai kurie ankstyvieji Bažnyčios tėvai pastebėjo, kad Simeonas, paėmęs Jėzų, simboliškai atlieka kunigišką aukojimo aktą, nors tai nėra tiesioginis aukojimas. Jo ramybė („leisti savo tarnui ramybėje iškeliauti“) kyla iš suvokimo, kad Dievo planas, kurio jis laukė visą gyvenimą, dabar yra įvykdytas jo rankose. Tai yra pilnatvės akimirka, kurios troško senasis Izraelis. Giesmė tapo esminė liturginė dalis, ypač Vakarų tradicijoje, kur ji giedama Vakarinės maldos metu, simbolizuodama dienos pabaigą ir pasirengimą Viešpaties atėjimui.