Ezechielio knyga hebrajiškai vadinama יוֹחֶזְקֵאל (Yechezqel / Jechezkel), reikšmė – „Dievas sustiprina“ arba „Viešpats suteikia galią“. Angliškai pavadinimas rašomas The Book of Yichezkel (Ezekiel). Ji priklauso Senajam Testamentui ir Pranašų raštų daliai, tarp vadinamųjų didžiųjų pranašų (kartu su Izaiju, Jeremiju ir Danieliumi).
Autorius yra pats pranašas Ezechielis, kilęs iš kunigų giminės. 597 m. pr. Kr. jis buvo išgabentas į Babiloną kartu su kitu žydų elitu. Tremtyje prie Kebaro upės Ezechielis pradėjo pranašaudamas, perduodamas žinias apie dvasinį atsinaujinimą, ištikimybę ir Dievo karalystės valią. Jo tarnystė truko apie 22 metus, maždaug 593–571 m. pr. Kr.
Knygos atsiradimo aplinkybės glaudžiai susijusios su Jeruzalės ir Šventyklos sunaikinimu bei visa Babilono tremties drama: netektis, klausimas „kurgi Dievas?“, tapatybės paieškos tarp svetimos galios.
• Ezechielis padėjo žydams suprasti, kad Dievas nėra pririštas prie vieno miesto ar pastato
• Jo regėjimai formavo vėlesnę judaizmo ir krikščionybės eschatologiją
• Išryškinta asmeninė atsakomybė, o ne vien kolektyvinė kaltė
• Tekste pasirodo idėja apie vidinės širdies permainą
• Šventyklos vizija vėl sugrąžina viltį ateičiai
Ezechielio knygoje palaipsniui pereinama iš teismo žinios į vilties žinią. Pirmi skyriai kalba apie tautos nuopuolį, paskutiniai – apie naują pasaulio tvarką, kurioje Dievo artumas tampa sugrąžinta tikrove.
Keletas kertinių akcentų:
- Istorinė žinutė
Parodomas laikotarpis, kai žydai neteko valstybės ir Šventyklos, tačiau buvo raginami neprarasti vilties. - Simbolinės ir apokaliptinės vizijos
Ugnies vežimas su keturiais gyviais, pranašo keisti ritualiniai veiksmai, sausų kaulų slėnis, slėpiningas vandens srautas iš Šventyklos – visa tai atveria dvasinių tikrovių pasaulį. - Asmens atsakomybė
Ezechielio mokyme žmogaus veiksmai lemia jo kelią, o ne protėvių klaidos. - Naujos širdies pažadas
Dievo planas ne tik grąžinti tautą namo, bet ir atkurti jos dvasingumą.
Ezechielio knyga / Viešpats suteikia galią
1:1 Trisdešimtais metais, ketvirto mėnesio penktą dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės, atsivėrė dangus ir regėjau Dievo regėjimus.
1:2 Tą mėnesio penktąją dieną, penktaisiais karaliaus Jehojachino tremties metais,
1:3 Viešpaties žodis pasiekė kunigą Ezechielį, Buzi sūnų, chaldėjų krašte prie Kebaro upės. Ten buvo Viešpaties ranka virš jo.
1:4 Žiūrėjau: nuo šiaurės artėjo vėjo sūkurys, didelis debesis, jame liepsnojo ugnis, o aplink ją žėrėjo šviesa. Viduryje regėjosi tarsi gintaro spindesys liepsnojančioje ugnyje.
1:5 Ugnies viduryje pasirodė keturi gyvieji padarai, jų išvaizda buvo tarsi žmonių.
1:6 Kiekvienas turėjo po keturis veidus ir po keturis sparnus.
1:7 Jų kojos tiesios, o pėdos panašios į veršio nagas, žibančios lyg blizgintas varis.
1:8 Po sparnais iš keturių pusių kyšojo žmogaus rankos. Visi keturi turėjo ir veidus, ir sparnus.
1:9 Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesisuko, kiekvienas ėjo tiesiai pirmyn.
1:10 Veidai buvo tokie: priekyje žmogaus veidas, dešinėje liūto, kairėje jaučio, o viršuje erelio.
1:11 Kiekvienas turėjo du sparnus, išskleistus aukštyn, liečiančius kaimyno sparnus, ir du, dengiančius kūną.
1:12 Jie ėjo tiesiai ten, kur vedė dvasia, nesigręždami.
1:13 Jų išvaizda priminė degančias anglis ar žibintus, liepsna judėjo tarp jų; ugnis žibėjo, iš jos žybsėjo žaibai.
1:14 Gyvieji padarai judėjo pirmyn ir atgal akimirksniu, tarsi žaibo blyksnis.
1:15 Stebėdamas juos, pamačiau ant žemės prie kiekvieno rato gyvūno po ratą.
1:16 Ratai buvo tarsi iš berilo akmens. Visi keturi buvo vienodos išvaizdos: tarsi ratas rato viduje.
1:17 Judėdami jie galėjo riedėti bet kuria kryptimi ir nesisukdavo.
1:18 Jų ratlankiai buvo aukšti ir gąsdinantys, visi buvo nusėti akimis aplink.
1:19 Kai padarai judėdavo, riedėdavo ir ratai; kai jie pakildavo nuo žemės, kartu kildavo ir ratai.
1:20 Kur vedė dvasia, ten jie ėjo, ir ratai kilo kartu, nes tų padarų dvasia buvo ratuose.
1:21 Kai jie eidavo, eidavo ir ratai; sustojus jiems, sustodavo ir ratai. Pakilus jiems nuo žemės, ir ratai pakildavo, nes padaro dvasia buvo ratuose.
1:22 Virš jų galvų driekėsi tvirtuma, tarsi baisus skaidrus krištolas, ištemptas virš jų aukštyn.
1:23 Po ta tvirtuma ištiesti jų sparnai, vieni į kitus. Kiekvienas turėjo du, dengiančius vieną šoną, ir du, dengiančius kitą šoną.
1:24 Eidamas girdėjau jų sparnų ošimą tarsi daugybės vandenų garsą, tarsi Visagalio balsą, tarsi kariuomenės ūžesį. Sustoję jie nuleisdavo sparnus.
1:25 Virš tvirtumos, kuri buvo virš jų galvų, pasigirdo balsas, kai jie sustodavo nuleidę sparnus.
1:26 Virš tvirtumos buvo sostas, atrodęs kaip mėlynojo safyro akmuo. O ant sosto regėjosi tarsi žmogaus pavidalo būtybė.
1:27 Nuo to, kas atrodė kaip jos strėnos aukštyn, žybtėjo gintaro spindesys liepsnojančioje ugnyje. Nuo strėnų žemyn regėjau tarsi ugnį, ją gaubė švytėjimas.
1:28 Švytėjimas priminė vaivorykštę debesyse lietingą dieną. Tai buvo Viešpaties šlovės reginio panašumas. Išvydęs aš puoliau veidu, ir išgirdau balsą, kalbantį.
2:1 Jis tarė: „Žmogau, stokis ant kojų — kalbėsiu su tavimi.“
2:2 Jam kalbant, dvasia įėjo į mane, pastatė mane ant kojų, ir aš klausiausi Jo balsą.
2:3 Jis sakė: „Žmogau, siunčiu tave pas Izraelio vaikus, maištingą tautą, sukilusią prieš mane; jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat dabar.
2:4 Jie įžūlūs ir kietaširdžiai, bet tu kalbėsi jiems: ‘Taip kalba Viešpats Dievas.’
2:5 Klausys jie ar atsisakys, nes jie maištingi, vis tiek sužinos, kad tarp jų buvo pranašas.
2:6 O tu, žmogau, nebijok jų žodžių ir jų veidų, net jei tave sups usnys, erškėčiai ar skorpionai. Nesiduok jų bauginamas, nors jie maištingi.
2:7 Sakyk jiems mano žodžius — jie klausys ar neklausys, nes jie labai maištingi.
2:8 Bet tu, žmogau, klausyk — neprimk maišto, kaip jie. Atverk burną ir suvalgyk, ką Tau duodu.“
2:9 Pažvelgiau: ranka buvo ištiesusi į mane, joje — ritinys.
2:10 Jis jį išvyniojo: prirašyta iš abiejų pusių raudų, aimanų ir vargų.
3:1 Jis tarė: „Žmogau, suvalgyk, ką rasi; valgyk šį ritinį ir eik kalbėdamas Izraelio namams.“
3:2 Atvėriau burną, ir Jis įdėjo man ritinį.
3:3 Jis pasakė: „Žmogau, privalgyk šio ritinio ir pripildyk juo savo vidų.“ Suvalgiau — burnoje jis buvo saldus kaip medus.
3:4 Jis tarė: „Žmogau, eik pas Izraelio namus ir perduok mano žodį.“
3:5 Tu siųstas ne pas svetimos kalbos ar nesuprantamo liežuvio tautą, bet pas Izraelį,
3:6 ne pas daug tautų su svetima kalba, kurių nesuprastum. Jei būčiau siuntęs pas jas, jos būtų manęs klausę.
3:7 Bet Izraelis tavęs neklausys, nes neklauso manęs — visų jų širdys kietos.
3:8 Aš padariau tavo veidą kietą prieš jų veidus ir tavo kaktą tvirtą prieš jų kaktas.
3:9 Suteikiau tavo kaktai tvirtumo, kietesnio už titnago — tad nebijok jų, nesutrik nuo jų žvilgsnių, nors tai maištingas namas.
3:10 Jis dar tarė: „Žmogau, priimk visus mano žodžius į širdį ir klausyk ausimis.
3:11 Eik pas tremtinius, pas tavo tautos vaikus. Pranešk jiems: ‘Taip kalba Viešpats Dievas.’ Klausys ar atsisakys — tarti privalai.
3:12 Tada dvasia pakėlė mane. Už nugaros išgirdau stiprų ūžesį, sakantį: ‘Šlovė Viešpačiui iš Jo vietos!’
3:13 Girdėjau gyvųjų padarų sparnų garsą, jiems liečiant vienas kitą, ratų ūžimą greta jų ir didžiulį dundesį.
3:14 Dvasia pakėlė mane ir nunešė. Mano vidus buvo pilnas karčios ugnies, tačiau Viešpaties ranka buvo galinga virš manęs.
3:15 Nuėjau pas tremtinius Tel Abibe prie Kebaro upės. Atsisėdau tarp jų ir stebėjausi sustingęs septynias dienas.
3:16 Pasibaigus septynioms dienoms, man atėjo Viešpaties žodis:
3:17 „Žmogau, paskyriau tave sargu Izraelio namams. Girdėk žinią iš mano lūpų ir perspėk juos mano vardu.
3:18 Jei sakau piktadariui: ‘Tu mirsi’, o tu neperspėsi jo pasitraukti nuo blogio ir taip išgelbėti gyvybę — piktadarys mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraują pareikalausiu iš tavo rankos.
3:19 Jei perspėsi piktadarį, o jis neatgailaus ir nepakeis kelio — jis mirs dėl savo kaltės, o tu išgelbėsi savo gyvybę.
3:20 Jei teisusis nusigręžia nuo doros ir daro blogį, pastatysiu jam suklupimą. Jis mirs, nes tu neperspėjai. Jo teisūs darbai neprisiminti, jo kraują pareikalausiu iš tavo rankos.
3:21 Jei perspėsi teisųjį, kad nenusidėtų, ir jis nenusidės — jis gyvens, nes buvo perspėtas, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvybę.
3:22 Viešpaties ranka vėl buvo virš manęs, Jis sakė: „Kelkis, eik į lygumą — ten kalbėsiu su tavimi.“
3:23 Nuėjau į lygumą. Ten stovėjo Viešpaties šlovė, tokia pati, kokią mačiau prie Kebaro upės. Parpuoliau veidu.
3:24 Dvasia įėjo į mane, pastatė ant kojų ir kalbėjo: „Grįžk namo ir užsisklęsk.
3:25 Jie uždės ant tavęs pančius ir suriš, kad negalėtum vaikščioti tarp jų.
3:26 Padarysiu tavo liežuvį prilimpantį prie burnos gomurio — tapsi nebylus, kad jie negalėtų tavęs kaltinti. Tai maištingi žmonės.
3:27 Kai kalbėsiu su tavimi, atversiu tau burną. Sakysi: ‘Taip kalba Viešpats Dievas. Kas klausosi — te klauso, kas nusigręžia — tebūna taip.’ Jie maištauja.“
4:1 „Žmogau, pasiimk molinę plytą, pasidėk prieš save ir išraižyk joje miestą — Jeruzalę.
4:2 Statyk prieš ją apgultį: supilk pylimą, pastatyk apgulties įtvirtinimus, išdėstyk karių stovyklą aplink, iškeldink taranavimo pabūklus iš visų pusių.
4:3 Pasiimk geležinį lakštą ir statyk jį kaip geležinę sieną tarp savęs ir miesto. Nukreipk veidą į jį — jis bus apgultas, ir tu apsiausi jį. Tai ženklas Izraelio namams.
4:4 Gulėk ant kairio šono ir nešk Izraelio namų kaltę pagal tiek dienų, kiek gulėsi — taip neši jų kaltę.
4:5 Izraelio kaltės metus paskyriau tau jų dienų skaičiumi — trys šimtai devyniasdešimt dienų. Neši Izraelio namų kaltę.
4:6 Tai atlikęs, gulk ant dešinio šono ir nešk Judo kaltę keturiasdešimt dienų. Kiekviena diena — vieni metai.
4:7 Nukreipk veidą į Jeruzalės apgultį, atidengta ranka pranašauk prieš miestą.
4:8 Užversiu ant tavęs pančius — tu negalėsi apsiversti nuo vieno šono ant kito, kol neužbaigsi apgulčiai skirtų dienų.
4:9 Pasiimk kviečių, miežių, pupų, lęšių, sorų ir speltos. Sudėk į vieną indą ir pasigamink duoną. Valgysi ją tiek dienų, kiek gulėsi ant šono — trys šimtai devyniasdešimt dienų.
4:10 Duonos riekes sversi tiksliai — po dvidešimt šekelių per dieną valgysi tam tikru laiku.
4:11 Vandens matuosi taip pat — po šeštadalį hino kiekvieną kartą.
4:12 Duoną valgysi kaip miežių paplotėlius, kepsi ją žmonių išmatose jų akivaizdoje.
4:13 Viešpats tarė: „Taip Izraelio vaikai valgys suteptą duoną tarp tautų, pas kurias juos išvarysiu.“
4:14 Aš atsakiau: „Ak, Viešpats Dieve! Nuo jaunystės iki dabar nevalgiau nieko, kas dvėstelė ar sudraskyta. Niekada neįsidėjau į burną nieko, kas laikoma nešvaru.“
4:15 Jis atsakė: „Gerai. Verčiau naudok jaučio mėšlą vietoj žmogaus išmatų duonai kepti.“
4:16 Jis tarė: „Žmogau, sulaužysiu duonos atramą Jeruzalėje. Jie valgys svėrę ir su nerimu, gers vandenį matuodami ir priblokšti.
4:17 Duonos ir vandens trūkumas darys juos išsekusius, jie stebės vienas kitą apstulbę, o jų kaltė naikins juos.“
5:1 „Žmogau, pasiimk aštrų kalaviją. Juo nusikirpk plaukus nuo galvos ir barzdos. Paskui pasiimk svarstykles ir pasverk plaukus, padalydamas į dalis.“
5:2 Trečiąją dalį sudeginsi ugnyje miesto viduryje, kai baigsis apgulties dienos; trečiąją dalį paimsi ir kaposi aplink jį kalaviju; o trečiąją dalį išsklaidysi vėjui, ir aš ištrauksiu kalaviją jiems iš paskos.
5:3 Pasiimsi ir nedidelę jų dalį ir suriši savo drabužio skvernuose.
5:4 Paskui dar paimsi dalį iš jų, įmesi į ugnies vidurį ir sudeginsi ugnyje, nes iš jų išeis ugnis visiems Izraelio namams.
5:5 Taip kalba Viešpats Dievas: Tai yra Jeruzalė. Aš pastačiau ją tautų viduryje, o aplink ją – kraštus.
5:6 Ji pakeitė mano sprendimus į nedorybę labiau negu tautos, ir mano įstatus – labiau negu aplinkiniai kraštai, nes jie atmetė mano sprendimus ir mano įstatuose nevaikščiojo.
5:7 Todėl taip kalba Viešpats Dievas: Kadangi jūs padaugėjote labiau už tautas, esančias aplink jus, ir nevaikščiojote mano įstatais, nelaikėte mano sprendimų ir nesielgėte net pagal aplinkinių tautų sprendimus,
5:8 todėl, štai, aš – taip, aš – esu prieš tave ir vykdysiu sprendimus tavo viduryje tautų akivaizdoje, – sako Viešpats Dievas.
5:9 Tavyje padarysiu tai, ko dar nebuvau daręs ir ko daugiau nebepadarysiu, dėl visų tavo bjaurysčių.
5:10 Tavyje tėvai valgys sūnus, ir sūnūs valgys tėvus; įvykdysiu sprendimus tavyje, o visą tavo likutį išsklaidysiu po visus vėjus.
5:11 Kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – kadangi sutepei mano šventyklą savo bjaurastimis ir savo bjaurystėmis, tai ir aš sumažinsiu tave: mano akis nepasigailės ir aš neparodysiu gailesčio.
5:12 Trečdalis tavųjų mirs nuo maro ir badu bus sunaikinti tavo viduje; trečdalis kris nuo kalavijo aplink tave; o trečiąjį trečdalį išsklaidysiu po visus vėjus ir ištrauksiu kalaviją jų iš paskos.
5:13 Taip bus išpildytas mano pyktis, ir mano įniršis nurims ant jų, ir aš nurimsiu; jie žinos, kad aš, Viešpats, kalbėjau iš uolumo, kai atliksiu savo įniršį jiems.
5:14 Paversiu tave dykuma ir pajuoka tautoms aplink tave, visų praeinančių akyse.
5:15 Tu būsi pajuoka ir pašaipa, pamoka ir siaubas tautoms aplink tave, kai vykdysiu tavyje sprendimus pykčiu, įniršiu ir aršiais papeikimais. Aš, Viešpats, taip pasakiau.
5:16 Siųsiu jums piktas bado strėles, skirtas jūsų sunaikinimui; siųsiu jas jus naikinti. Didinsiu jums badą ir sulaužysiu duonos lazdą.
5:17 Siųsiu jums badą ir piktas žvėris, ir jie jus apiplėš; maras ir kraujas pereis per jus, ir atvesiu ant jūsų kalaviją. Aš, Viešpats, taip pasakiau.
6:1 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas:
6:2 „Žmogau, nukreipk veidą į Izraelio kalnus ir pranašauk prieš juos.
6:3 Sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykite Viešpaties Dievo žodžio!’ Taip kalba Viešpats Dievas kalnams, kalvoms, upėms ir slėniams: ‘Štai aš atvesiu ant jūsų kalaviją ir sunaikinsiu jūsų aukštumas.
6:4 Jūsų altoriai bus suniokoti, jūsų stabai – sudaužyti; numesiu jūsų užmuštuosius prieš jūsų stabus.
6:5 Padėsiu Izraelio vaikų lavonus prieš jų stabus ir išbarstysiu jūsų kaulus aplink jūsų altorius.
6:6 Visose jūsų gyvenvietėse miestai bus sugriauti ir aukštumos ištuštės, kad jūsų altoriai būtų sugriauti ir ištuštinti, jūsų stabai – sulaužyti ir išnykę, jūsų atvaizdai – nukirsti, o jūsų darbai – panaikinti.
6:7 Žuvusieji kris jūsų viduryje, ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats.
6:8 Vis dėlto paliksiu likutį: tarp tautų turėsite tokių, kurie ištrūks nuo kalavijo, kai būsite išsklaidyti po kraštus.
6:9 Tie, kurie iš jūsų išsigelbės, atmins mane tarp tautų, kuriose bus ištremti, nes aš esu palaužtas dėl jų ištvirkusios širdies, kuri nuo manęs nuėjo, ir dėl jų akių, kurios paleistuvauja paskui jų stabus; jie patys savęs bjaurėsis dėl blogybių, kurias padarė su visomis savo bjaurystėmis.
6:10 Ir jie žinos, kad aš esu Viešpats, ir kad ne veltui kalbėjau, jog jiems tai padarysiu.’
6:11 Taip kalba Viešpats Dievas: ‘Plesk delnu ir trypk koja ir sakyk: Vargas dėl visų Izraelio namų piktų bjaurysčių! Jie kris nuo kalavijo, bado ir maro.
6:12 Kas toli, mirs nuo maro; kas arti, kris nuo kalavijo; o kas liks ir bus apgulti, mirs nuo bado. Taip išpildysiu savo įniršį prieš juos.
6:13 Tada jūs žinosite, kad aš esu Viešpats, kai jų užmuštieji gulės tarp jų stabų aplink jų altorius ant kiekvieno aukšto kalno, ant visų kalnų viršūnių, po kiekvienu žaliu medžiu ir kiekviena tankia ąžuolo šaka – tose vietose, kur jie kvepino maloniais kvapais savo stabams.
6:14 Ištiesiu prieš juos savo ranką ir padarysiu kraštą dyku, labiau dyku už dykumą link Diblato, visose jų gyvenvietėse. Ir jie žinos, kad aš esu Viešpats.’“
7:1 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas:
7:2 „Ir tu, žmogau, taip kalba Viešpats Dievas Izraelio kraštui: ‘Pabaiga, pabaiga atėjo ant visų keturių krašto kampų.’
7:3 ‘Dabar pabaiga atėjo tau; siųsiu ant tavęs savo pyktį, teisiu tave pagal tavo kelius ir užkrausiu ant tavęs visas tavo bjaurystes.
7:4 Mano akis tavęs nepasigailės ir neparodysiu gailesčio. Užkrausiu ant tavęs tavo kelius, ir tavo bjaurystės bus tavo viduje. Tada jūs žinosite, kad aš esu Viešpats.’
7:5 Taip kalba Viešpats Dievas: ‘Blogis, vien tik blogis, štai, ateina.
7:6 Pabaiga atėjo, pabaiga atėjo; ji budri tau – štai, ji atėjo.
7:7 Atėjo rytas tau, krašto gyventojau; atėjo metas, arti nedalios diena, ir ne kalnų dundėjimas.
7:8 Netrukus išliesiu ant tavęs savo pyktį ir išpildysiu ant tavęs savo įniršį; teisiu tave pagal tavo kelius ir užkrausiu ant tavęs visas tavo bjaurystes.
7:9 Mano akis nepasigailės ir neparodysiu gailesčio. Užkrausiu tau pagal tavo kelius ir tavo bjaurystes, kurios yra tavo viduryje. Tada jūs žinosite, kad aš esu Viešpats, smogiantis.’
7:10 Štai diena! Štai, ji atėjo. Rytas išėjo, lazda pražydo, puikybė išsprogo.
7:11 Smurtas pakilo į nedorybės lazdą; iš jų niekas neliks – nei iš jų minios, nei iš jų turto, ir nė vienas jų. Neraudos už juos.
7:12 Atėjo metas, diena prisartino: tepuldauginasi ne pirkėjas džiaugsmu, ne te liūdi pardavėjas, nes įniršis yra ant visos jų minios.
7:13 Pardavėjas nebegrįš prie to, kas parduota, kad ir kiek ilgai būtų gyvi; regėjimas apima visą jų minią ir jis negrįš; ir niekas nesustiprės savo gyvenimo nedorybe.
7:14 Pūtė trimitą, visa paruošta, bet niekas neišeina į kovą, nes mano įniršis yra ant visos jų minios.
7:15 Iš išorės – kalavijas, viduje – maras ir badas: kas laukuose, žūs nuo kalavijo; kas mieste, badą ir marą praris.
7:16 O išlikusieji jų pabėgs ir bus kalnuose kaip slėnių balandžiai, visi dejuodami – kiekvienas dėl savo kaltės.
7:17 Visos rankos nusilps, visos kelio sąnariai taps lyg vanduo.
7:18 Apsijuos ašutinę, siaubas juos uždengs; gėda bus ant visų veidų, o plikės – ant visų galvų.
7:19 Savo sidabrą išmes į gatves, ir auksas bus atiduotas; nei sidabras, nei auksas neišgelbės jų Viešpaties rūstybės dieną; jie nepasotins savo sielų ir nepripildys savo vidurių, nes tai jiems tapo suklupimo akmeniu dėl jų kaltės.
7:20 Dėl savo gražaus papuošalo – jis pastatė jį didybei; bet jie ten gamino savo bjaurysčių ir šlykštybių atvaizdus; todėl aš paversiu tai jiems svetima.
7:21 Atiduosiu tai svetimšalių rankoms plėšti ir žemės nedorėliams grobti; ir jie jį suteps.
7:22 Nusuksiu nuo jų savo veidą, ir jie suterš mano slapčiausią vietą; plėšikai įeis į ją ir ją išniekins.
7:23 Daryk grandinę, nes kraštas pilnas kruvinų nusikaltimų, o miestas – smurto.
7:24 Atvesiu blogiausius iš pagonių, ir jie užims jų namus; padarysiu, kad nustotų galiūnų puikybė, ir jų šventovės bus suterštos.
7:25 Ateina žlugimas; jie ieškos taikos, bet jos nebus.
7:26 Viena nelaimė seks kitą, ir gandas seks gandą; tada jie ieškos pranašo regėjimo, bet įstatymas pranyks iš kunigo, ir patarimas – iš senolių.
7:27 Karalius gedės, kunigaikštis apsivilks siaubu, o krašto žmonių rankos drebės. Elgsiuosi su jais pagal jų kelius ir teisiu juos pagal jų nuopelnus; ir jie žinos, kad aš esu Viešpats.“
8:1 Šeštaisiais metais, šeštą mėnesį, penktą mėnesio dieną, kai sėdėjau savo namuose ir Judo seniūnai sėdėjo priešais mane, ten ant manęs nusileido Viešpaties Dievo ranka.
8:2 Pažvelgiau, ir štai – pavidalas tarsi ugnies vaizdas: nuo to, kas atrodė kaip jo strėnos žemyn – ugnis; o nuo strėnų aukštyn – spindesys, tarsi gintaro išvaizda.
8:3 Jis ištiesė tarsi rankos pavidalą ir paėmė mane už plaukų sruogos; dvasia pakėlė mane tarp žemės ir dangaus ir Dievo regėjimuose atvedė į Jeruzalę, į vidinių vartų, atsigręžusių į šiaurę, prieangį, kur buvo pavydą kurstantis atvaizdas, keliantis pavydą.
8:4 Ir štai, ten buvo Izraelio Dievo šlovė, pagal regėjimą, kurį mačiau lygumoje.
8:5 Jis tarė man: „Žmogau, pakelk dabar akis šiaurės link.“ Pakėliau akis šiaurėn, ir štai šiaurėje, prie aukuro vartų, įėjime – tas pavydą keliantis atvaizdas.
8:6 Jis dar tarė man: „Žmogau, ar matai, ką jie daro? Didžiąsias bjaurystes, kurias čia daro Izraelio namai, kad aš pasitraukčiau nuo savo šventovės? Bet atsigręžk dar, ir pamatysi dar didesnių bjaurysčių.“
8:7 Tada nuvedė mane prie kiemo durų; pažvelgus – sienoje skylė.
8:8 Jis pasakė: „Žmogau, dabar pragręžk sieną.“ Pragręžiau sieną – ir štai durys.
8:9 Jis tarė: „Įeik ir pamatyk piktąsias bjaurystes, kurias jie čia daro.“
8:10 Įėjau ir pamačiau: ant sienų aplink išpiešti visi ropojantys padarai, šlykštūs žvėrys ir visi Izraelio namų stabai.
8:11 Jų akivaizdoje stovėjo septyniasdešimt Izraelio namų seniūnų, o jų viduryje – Jaazanija, Šafano sūnus; kiekvieno rankoje smilkalinė, ir tiršti smilkalų dūmai kilo aukštyn.
8:12 Jis tarė man: „Žmogau, ar matai, ką tamsybėje daro Izraelio namų seniūnai, kiekvienas savo vaizdinių kambariuose? Jie sako: ‘Viešpats mūsų nemato; Viešpats paliko žemę.’“
8:13 Jis vėl tarė man: „Atsigręžk dar, ir pamatysi dar didesnių bjaurysčių, kurias jie daro.“
8:14 Tada nuvedė mane prie Viešpaties namų vartų, esančių į šiaurę; štai ten moterys sėdėjo ir verkė dėl Tamuzo.
8:15 Jis tarė man: „Ar matei tai, žmogau? Atsigręžk dar, ir pamatysi dar didesnių bjaurysčių negu šitos.“
8:16 Tada nuvedė mane į Viešpaties namų vidinį kiemą; ir štai prie Viešpaties šventyklos durų, tarp prieangio ir altoriaus, apie dvidešimt penki vyrai, atsigręžę nugara į Viešpaties šventyklą, o veidais į rytus; jie garbino saulę į rytus.
8:17 Jis tarė man: „Ar matei tai, žmogau? Ar mažas dalykas Judo namams, kad jie čia daro bjaurystes, kuriomis jie čia nusideda? Jie pripildė kraštą smurto ir nuolat mane provokuoja: štai jie kyla, prikišdami šakelę prie nosies.
8:18 Todėl ir aš elgsiuosi įniršiu: mano akis nepasigailės ir aš nerodysiu gailesčio. Nors jie šauks mano ausyse garsiu balsu, aš jų neklausysiu.“
9:1 Tada jis garsiai sušuko į mano ausis: „Priartinkite miesto prievaizdus, kiekvienas su naikinančiu ginklu savo rankoje!“
9:2 Ir štai atėjo šeši vyrai nuo aukštesniųjų vartų, esančių šiaurės link; kiekvieno rankoje – žudymo įrankis; o vienas jų, apsivilkęs drobule, su raštininko rašomuoju rageliu prie šono. Jie atėjo ir atsistojo prie varinio altoriaus.
9:3 Izraelio Dievo šlovė pakilo nuo cherubo, ant kurio ji buvo, prie namų slenksčio. Jis pašaukė vyrą, apsivilkusį drobule ir turintį rašomąjį ragelį prie šono.
9:4 Viešpats jam pasakė: „Eik per miesto vidurį, per Jeruzalės vidurį, ir padėk ženklą ant vyrų kaktų, kurie dūsauja ir verkia dėl visų bjaurysčių, daromų jo viduryje.“
9:5 O kitiems, mano akivaizdoje, jis tarė: „Eikite iš paskos per miestą ir smogkite; tegu jūsų akis nepasigaili ir neparodykite gailesčio.
9:6 Visai sunaikinkite senus ir jaunus, merginas, mažus vaikus ir moteris; tik neprisiartinkite prie nė vieno, ant kurio yra ženklas; pradėkite nuo mano šventyklos.“ Tada jie pradėjo nuo senųjų vyrų, esančių namo priekyje.
9:7 Jis tarė jiems: „Suterškite namus ir pripildykite kiemus užmuštųjų; išeikite!“ Jie išėjo ir žudė mieste.
9:8 Kai jie žudė, o aš likau, parpuoliau veidu ir sušukau: „Ak, Viešpatie Dieve! Ar sunaikinsi visą Izraelio likutį, išliedamas savo įniršį Jeruzalei?“
9:9 Jis man tarė: „Izraelio ir Judo namų kaltė labai didelė; kraštas pilnas kraujo, o miestas – iškrypimo; jie sako: ‘Viešpats paliko žemę, Viešpats nemato.’“
9:10 O aš taip pat nepasigailėsiu ir nerodysiu gailesčio; atlyginsiu jų kelius jiems ant galvų.
9:11 Ir štai vyras, apsivilkęs drobule, turėjęs prie šono raštininko ragelį, pranešė, sakydamas: „Padariau, kaip man įsakei.“
10:1 Tada pažvelgiau: tvirtumoje, kuri buvo virš cherubų galvų, virš jų pasirodė tarsi safyro akmuo — sosto pavidalo reginys.
10:2 Jis tarė vyrui, apsivilkusiam drobule: „Įeik tarp ratų, po cherubu, prisemk saują ugnies žarijų iš tarp cherubų ir išbarstyk jas virš miesto.“ Ir jis įėjo man matant.
10:3 Kai vyras įėjo, cherubai stovėjo dešinėje namų pusėje, o debesis pripildė vidinį kiemą.
10:4 Viešpaties šlovė pakilo nuo cherubo ir sustojo virš namų slenksčio; namai prisipildė debesies, o kiemas prisipildė Viešpaties šlovės spindesio.
10:5 Cherubų sparnų garsas buvo girdėti net išoriniame kieme — tarsi Visagalio Dievo balsas, kai Jis kalba.
10:6 Jam įsakius vyrui, apsivilkusiam drobule: „Paimk ugnį iš tarp ratų, iš tarp cherubų“, tas įėjo ir atsistojo prie ratų.
10:7 Vienas cherubas ištiesė ranką iš tarp cherubų į ugnį, kuri buvo tarp jų, paėmė ir įdėjo ją į vyro, apsivilkusio drobule, rankas. Tas paėmė ir išėjo.
10:8 Po jų sparnais cherubuose regėjosi žmogaus rankos pavidalas.
10:9 Pažvelgęs pamačiau prie cherubų keturis ratus — po ratą prie kiekvieno cherubo; ratų išvaizda buvo tarsi berilio akmens.
10:10 Visi keturi buvo vienodos išvaizdos: jų vaizdas ir padarymas buvo tarsi ratas rato viduje.
10:11 Kai jie judėjo, riedėdavo visomis keturiomis kryptimis ir nesisukdavo eidami; kur buvo nukreiptas veidas, ten jie sekė, nesisukdami eidami.
10:12 Visas jų kūnas, jų nugara, jų rankos, jų sparnai ir ratai buvo pilni akių aplinkui — ir patys ratai, kuriuos turėjo jie keturi.
10:13 Ratams, mano girdėjime, buvo šaukiama: „Ratas!“
10:14 Kiekvienas turėjo po keturis veidus: pirmasis veidas buvo cherubo, antrasis — žmogaus, trečiasis — liūto, ketvirtasis — erelio.
10:15 Cherubai pakilo. Tai buvo gyvasis padaras, kurį regėjau prie Kebaro upės.
10:16 Kai cherubai ėjo, ratai ėjo šalia jų; kai cherubai pakeldavo sparnus, kad pakiltų nuo žemės, tie patys ratai nesitraukdavo nuo jų.
10:17 Kai tie sustodavo, šie sustodavo; kai tie pakildavo, šie kildavo, nes gyvojo padaro dvasia buvo juose.
10:18 Tada Viešpaties šlovė pasitraukė nuo namų slenksčio ir sustojo virš cherubų.
10:19 Cherubai pakėlė sparnus ir man matant pakilo nuo žemės; išeinant ratai buvo šalia jų. Jie sustojo prie Viešpaties namų rytinių vartų, o virš jų buvo Izraelio Dievo šlovė.
10:20 Tai buvo gyvasis padaras, kurį regėjau po Izraelio Dievu prie Kebaro upės, ir supratau, kad tai cherubai.
10:21 Kiekvienas turėjo po keturis veidus ir po keturis sparnus, o po jų sparnais — žmogaus rankų pavidalas.
10:22 Jų veidų išvaizda buvo ta pati, kurią mačiau prie Kebaro upės — jų išvaizda ir jie patys; kiekvienas ėjo tiesiai į priekį.
11:1 Dvasia pakėlė mane ir atvedė prie Viešpaties namų rytinių vartų, atsigręžusių į rytus. Štai, prie vartų stovėjo dvidešimt penki vyrai; tarp jų mačiau Jaazaniją, Azūro sūnų, ir Pelatiją, Benajos sūnų — tautos kunigaikščius.
11:2 Jis man tarė: „Žmogau, šitie vyrai sumąsto pikta ir duoda šiame mieste nedorus patarimus,
11:3 kurie sako: ‘Nearti; statykime namus! Miestas yra katilas, o mes — mėsa.’
11:4 Todėl pranašauk prieš juos, pranašauk, žmogau.“
11:5 Viešpaties Dvasia nužengė ant manęs ir pasakė man: „Kalbėk: ‘Taip sako Viešpats: Taip kalbėjote, Izraelio namai; aš žinau viską, kas kyla jums į mintį.
11:6 Jūs padidinote užmuštuosius šiame mieste ir pripildėte jo gatves užmuštaisiais.
11:7 Todėl taip sako Viešpats Dievas: Jūsų užmuštieji, kuriuos padėjote jo viduryje, yra mėsa, o miestas — katilas; bet jus aš išvesiu iš jo vidurio.
11:8 Jūs bijojote kalavijo, ir aš atvesiu ant jūsų kalaviją, – sako Viešpats Dievas.
11:9 Išvesiu jus iš jo vidurio, atiduosiu jus svetimšalių rankai ir įvykdysiu tarp jūsų teismus.
11:10 Jūs krisite nuo kalavijo; teisiu jus Izraelio pasienyje, ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats.
11:11 Šitas miestas nebus jums katilas ir jūs nebūsite mėsa jo viduryje; teisiu jus Izraelio pasienyje.
11:12 Ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats, nes jūs nevaikščiojote mano įstatais ir nevykdėte mano sprendimų, bet elgėtės pagal aplinkinių pagonių papročius.’“
11:13 Man pranašaujant, Pelatija, Benajos sūnus, mirė. Aš parpuoliau veidu ir garsiai sušukau: „Ak, Viešpatie Dieve! Ar visiškai sunaikinsi Izraelio likutį?“
11:14 Vėl atėjo man Viešpaties žodis:
11:15 „Žmogau, tavo broliai, tavo giminaičiai — visa Izraelio namų bendrija — yra tie, kuriems Jeruzalės gyventojai sakė: ‘Tolinkitės nuo Viešpaties; mums duota ši žemė nuosavybėn.’
11:16 Todėl sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: Nors aš juos toli išsklaidžiau tarp tautų ir išbarščiau po kraštus, vis dėlto būsiu jiems mažąja šventove kraštuose, į kuriuos jie ateis.’
11:17 Todėl sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: Surinksiu jus iš tautų, subursiu jus iš kraštų, kuriuose buvote išsklaidyti, ir duosiu jums Izraelio žemę.’
11:18 Jie ateis ten, pašalins iš jos visus bjaurius daiktus ir visas bjaurystes.
11:19 Duosiu jiems vieną širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią; išimsiu akmeninę širdį iš jų kūno ir duosiu jiems jautrią širdį,
11:20 kad jie vaikščiotų mano įstatais, laikytų mano sprendimus ir juos vykdytų. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas.
11:21 O tų, kurių širdis seka jų bjaurybes ir bjaurystes, kelią atlyginsiu ant jų pačių galvų, – sako Viešpats Dievas.“
11:22 Tada cherubai pakėlė sparnus, o ratai buvo šalia jų; ir Izraelio Dievo šlovė buvo virš jų.
11:23 Viešpaties šlovė pakilo iš miesto vidurio ir sustojo ant kalno, esančio miesto rytuose.
11:24 Paskui dvasia pakėlė mane ir Dievo Dvasios regėjime parvedė į Chaldėją pas tremtinius. Regėjimas, kurį mačiau, pakilo nuo manęs.
11:25 Ir papasakojau tremtiniams visus Viešpaties man parodytus dalykus.
12:1 Ir Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas:
12:2 „Žmogau, tu gyveni maištingame name; jie turi akis matyti, bet nemato; turi ausis girdėti, bet negirdi, nes jie maištingas namas.
12:3 Todėl pasiruošk iškeldinimo mantą, žmogau, ir dieną jų akyse išsikraustyk; iš savo vietos į kitą vietą jų akyse — gal jie susimąstys, nors onlar maištingas namas.
12:4 Dieną jų akyse išnešk savo mantą kaip iškeldinimo mantą; o vakare jų akyse išeik — kaip išeinantys į tremtį.
12:5 Jų akyse pragraužk sieną ir pro ją išsinešk.
12:6 Jų akyse nešk ant pečių prieblandoje ir išeik; užsidenk veidą, kad nematytum žemės, nes paskyriau tave ženklu Izraelio namams.“
12:7 Aš padariau, kaip man buvo įsakyta: dieną išnešiau savo mantą kaip tremties mantą, o vakare ranka pragraužiau sieną; prieblandoje išnešiau, nešdamasis ant peties jų akyse.
12:8 Ryte atėjo Viešpaties žodis man, sakydamas:
12:9 „Žmogau, argi neklausė Izraelio namas, maištingas namas, sakydamas tau: ‘Ką tu darai?’
12:10 Sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats Dievas: Ši našta liečia Jeruzalės kunigaikštį ir visus Izraelio namus, esančius ten.’
12:11 Sakyk: ‘Aš — jūsų ženklas; kaip padariau, taip bus jiems padaryta: jie išsikels ir eis į tremtį.’
12:12 Kunigaikštis, esantis tarp jų, neš ant peties prieblandoje ir išeis; jie pragrauš sieną, kad išneštų; jis užsidengs veidą, kad savo akimis nematytų žemės.
12:13 Aš išskleisiu jam savo tinklą, jis įklius į mano spąstus; atvesiu jį į Babiloną, į chaldėjų kraštą; tačiau jis jo nematys, nors ten mirs.
12:14 Visus, kurie yra apie jį, jo pagalbininkus ir jo būrius, išsklaidysiu į kiekvieną vėją ir ištrauksiu jiems iš paskos kalaviją.
12:15 Tada jie žinos, kad aš esu Viešpats, kai išsklaidysiu juos tarp tautų ir išbarstysiu po kraštus.
12:16 Vis dėlto paliksiu iš jų keletą vyrų nuo kalavijo, nuo bado ir nuo maro, kad jie pasakotų savo bjaurystes tautose, kuriose jie bus; ir jie žinos, kad aš esu Viešpats.“
12:17 Ir Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas:
12:18 „Žmogau, valgyk savo duoną drebėdamas ir gerk savo vandenį virpėdamas ir su nerimu.
12:19 Sakyk krašto žmonėms: ‘Taip kalba Viešpats Dievas apie Jeruzalės gyventojus ir Izraelio kraštą: jie valgys savo duoną su nerimu ir gers savo vandenį su siaubu, kad kraštas ištuštėtų nuo visko, kas jame yra, dėl visų jame gyvenančių smurto.’
12:20 Apgyventi miestai bus sugriauti, o kraštas taps dyku; ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats.“
12:21 Ir Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas:
12:22 „Žmogau, kas tai per patarlė, kurią turite Izraelio krašte: ‘Dienos ilgėja, ir kiekvienas regėjimas žlunga’?
12:23 Todėl sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats Dievas: Aš padarysiu, kad ši patarlė liautųsi, ir Izraelyje jos nebekartos.’ Jiems sakyk: ‘Dienos arti, ir kiekvienas regėjimas išsipildys.’
12:24 Nes nebebus tuščio regėjimo ir meilikaujančio būrimo Izraelio namuose.
12:25 Nes aš esu Viešpats: kalbėsiu, ir žodis, kurį kalbėsiu, įvyks; jis nebebus vilkinamas. Jūsų dienomis, maištingi namai, aš pasakysiu žodį ir jį įvykdysiu, – sako Viešpats Dievas.“
12:26 Vėl atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas:
12:27 „Žmogau, štai Izraelio namai sako: ‘Regėjimas, kurį jis mato, yra tolimoms dienoms; jis pranašauja apie tolimą laiką.’
12:28 Todėl sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats Dievas: Nebebus vilkinamas nė vienas mano žodis; žodis, kurį kalbėjau, bus įvykdytas, – sako Viešpats Dievas.’“
13:1 Ir Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas:
13:2 „Žmogau, pranašauk prieš Izraelio pranašus, kurie pranašauja, ir sakyk tiems, kurie pranašauja iš savo širdies: ‘Klausykite Viešpaties žodžio!’
13:3 Taip sako Viešpats Dievas: Vargas kvailiems pranašams, kurie seka savo dvasia ir nieko neregėjo!
13:4 Izraeli, tavo pranašai — tarsi dykumų lapės.
13:5 Jūs nelipote į plyšius ir nepastatėte užtvaros Izraelio namams, kad jie stovėtų mūšyje Viešpaties dieną.
13:6 Jie regėjo tuštybę ir melagingą būrimą, sakydami: ‘Viešpats sako’, nors Viešpats jų nesiuntė; ir jie vertė kitus tikėtis, kad žodis bus patvirtintas.
13:7 Argi neregėjote tuščio regėjimo ir nekalbėjote melagingo būrimo, sakydami: ‘Viešpats sako’, kai aš nekalbėjau?
13:8 Todėl taip sako Viešpats Dievas: Kadangi kalbėjote tuštybę ir regėjote melą, štai, aš esu prieš jus, – sako Viešpats Dievas.
13:9 Mano ranka bus prieš pranašus, reginčius tuštybę ir būrėjus melo: jie nebus mano tautos sueigoje, nebus įrašyti Izraelio namų sąraše ir neįeis į Izraelio kraštą. Tada jūs žinosite, kad aš esu Viešpats Dievas.
13:10 Kadangi jie suvedžiojo mano tautą, sakydami: ‘Ramybė!’, kai ramybės nebuvo; vienas statė sieną, o štai kiti ją tinkavo netvirtu tinku.
13:11 Sakyk tiems, kurie ją tinkuoja netvirtu tinku: ji nugrius; užgrius liūtis, jūs, o didžiuliai krušos gabalai, krisite, ir viesulas ją perskros.
13:12 Kai siena bus nugriauta, argi jums nebus sakoma: ‘Kur tas tinkas, kuriuo ją tinkavote?’
13:13 Todėl taip sako Viešpats Dievas: Aš suplėšysiu ją viesulu savo įniršyje; mano rūstyje bus liūtis, ir mano įniršyje dideli krušos gabalai ją sunaikins.“
13:14 Todėl nugriausiu sieną, kurią tinkavote netvirtu tinku, parblokšiu ją ant žemės, kad pasimatytų pamatas; ji grius, o jūs žūsite jos viduryje. Tada žinosite, kad aš esu Viešpats.
13:15 Taip išliesiu savo rūstybę ant sienos ir ant tų, kurie ją tinkavo netvirtu tinku, ir jums pasakysiu: „Sienos nėra, ir nebeliko tų, kurie ją tinkavo, 13:16 būtent Izraelio pranašų, kurie pranašauja apie Jeruzalę ir mato jai taikos regėjimus, nors taikos nėra“, – sako Viešpats Dievas.
13:17 Ir tu, žmogau, nukreipk veidą prieš savo tautos dukteris, kurios pranašauja iš savo širdies, ir pranašauk prieš jas. 13:18 Sakyk: „Taip kalba Viešpats Dievas: Vargas moterims, kurios siuva pagalvėles ant visų pažastų ir gamina galvos apdangalus ant kiekvienos galvos, kad medžiotų sielas! Ar medžiosite mano tautos sielas ir sau paliksite gyvas sielas? 13:19 Argi teršite mane savo tautoje už saujas miežių ir už duonos gabalus, žudydamos sielas, kurioms nereikėtų mirti, ir palikdamos gyvas sielas, kurioms nereikėtų gyventi, meluodamos mano tautai, kuri klauso jūsų melo? 13:20 Todėl taip kalba Viešpats Dievas: Štai, aš esu prieš jūsų pagalvėles, kuriomis ten medžiojate sielas, kad jos skristų; nuplėšiu jas nuo jūsų rankų ir paleisiu sielas — tas, kurias jūs medžiojate, kad jos skristų.
13:21 Jūsų galvos apdangalus taip pat nuplėšiu ir išvaduosiu savo tautą iš jūsų rankų — ji nebebus jūsų rankose medžiojimui. Tada žinosite, kad aš esu Viešpats.
13:22 Nes melu nuliūdinote teisiojo širdį, kurio aš neliūdinau, ir sustiprinote nedorėlio rankas, kad jis neatsitrauktų nuo savo blogo kelio, žadėdamos jam gyvybę. 13:23 Todėl daugiau neregėsite tuščių regėjimų ir neburysite melo; aš išvaduosiu savo tautą iš jūsų rankų, ir žinosite, kad aš esu Viešpats.“
14:1 Pas mane atėjo kai kurie Izraelio seniūnai ir atsisėdo priešais.
14:2 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 14:3 „Žmogau, šitie vyrai pasistatė savo stabus širdyje ir padėjo savo kaltės kluptį prieš veidą. Ar turėčiau jiems leistis klausinėjamas? 14:4 Todėl kalbėk ir sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats Dievas: Kiekvienam Izraelio namų žmogui, kuris pasistato stabus širdyje ir padeda savo kaltės kluptį prieš veidą ir ateina pas pranašą, aš, Viešpats, atsakysiu pagal jo stabų gausą, 14:5 kad sučiuočiau Izraelio namus jų pačių širdyje, nes per stabus visi nuo manęs atitrūkę.’
14:6 Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip kalba Viešpats Dievas: Atsiverskite ir nusigręžkite nuo stabų, atgręžkite veidus nuo visų bjaurysčių.’
14:7 Nes kiekvienas iš Izraelio namų ar ateivis, gyvenantis Izraelyje, kuris atsiskiria nuo manęs, pasistato stabus širdyje, padeda savo kaltės kluptį prieš veidą ir ateina pas pranašą manęs klausti, – aš, Viešpats, jam atsakysiu pats: 14:8 nukreipsiu veidą prieš tokį žmogų, padarysiu jį ženklu ir patarle, iškirsiu iš savo tautos vidurio; ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats.
14:9 Jei pranašas bus suklaidintas ir kalbės, aš, Viešpats, suklaidinau tą pranašą; ištiesiu ranką prieš jį ir sunaikinsiu jį iš savo Izraelio tautos vidurio.
14:10 Jie neš savo kaltės bausmę: pranašo bausmė bus tokia pati kaip to, kuris pas jį kreipėsi, 14:11 kad Izraelio namai daugiau nenuklystų nuo manęs ir nebebūtų sutepti visomis savo nuodėmėmis, bet būtų mano tauta, o aš būčiau jų Dievas“, – sako Viešpats Dievas.
14:12 Vėl atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas: 14:13 „Žmogau, kai kraštas sunkiai nusikalsta prieš mane, ištiesiu prieš jį ranką, sulaužysiu jam duonos lazdą, atsiųsiu badą ir išnaikinsiu iš jo žmogų ir gyvulį. 14:14 Jei tame krašte būtų tie trys vyrai — Nojus, Danielius ir Jobas, tai jie dėl savo teisumo išgelbėtų tik savo gyvybes“, – sako Viešpats Dievas.
14:15 „Jei užleisčiau per kraštą piktus žvėris ir jie padarytų jį dyku, kad niekas negalėtų juo eiti dėl žvėrių, 14:16 kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – jei ten būtų tie trys vyrai, nei sūnų, nei dukterų neišgelbėtų; tik patys būtų išgelbėti, o kraštas liktų dyku.
14:17 Arba jei atvesčiau ant krašto kalaviją ir sakyčiau: ‘Kalavije, eik per kraštą’, ir išnaikinčiau iš jo žmogų ir gyvulį, 14:18 kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – jei ten būtų tie trys vyrai, nei sūnų, nei dukterų neišgelbėtų; tik patys savo gyvybes išgelbėtų.
14:19 Arba jei atsiųsčiau į tą kraštą marą ir išliečiau savo rūstį krauju, kad išnaikinčiau iš jo žmogų ir gyvulį, 14:20 kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – nors Nojus, Danielius ir Jobas ten būtų, nei sūnaus, nei dukters neišgelbėtų; tik savo gyvybes išgelbėtų per savo teisumą.
14:21 Nes taip sako Viešpats Dievas: kiek labiau, kai ant Jeruzalės atsiųsiu keturis griežtus teismus — kalaviją, badą, piktą žvėrį ir marą — kad išnaikinčiau iš jos žmogų ir gyvulį? 14:22 Vis dėlto joje liks likutis — bus išvesti sūnūs ir dukterys; jie ateis pas jus, jūs pamatysite jų kelius ir veiksmus ir nusiraminsite dėl nelaimės, kurią atvedžiau ant Jeruzalės, dėl visko, ką ant jos atvedžiau.
14:23 Jie jus paguos, kai pamatysite jų kelius ir veiksmus; ir jūs žinosite, kad ne be priežasties padariau joje viską, ką padariau“, – sako Viešpats Dievas.
15:1 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 15:2 „Žmogau, kuo vynmedžio medis pranašesnis už kitą medį, už šaką tarp miško medžių? 15:3 Ar iš jo imamasi medienos kokiam darbui? Ar iš jo daro vinį, ant kurios pakabintų indą? 15:4 Štai, jis metamas į ugnį kaip kuras: ugnis sudegina abu galus, o vidurys apdega. Ar tinka kam nors darbui? 15:5 Kai jis dar sveikas, jis netinka darbui; tai juo labiau netiks, kai ugnis sudegino ir apdegino.“ 15:6 „Todėl taip sako Viešpats Dievas: Kaip miško medžių tarpe vynmedį, kurį atidaviau ugniai kurui, taip atiduosiu Jeruzalės gyventojus.
15:7 Nukreipsiu prieš juos veidą: išeis iš vienos ugnies, o kita ugnis juos prarys; jūs žinosite, kad aš esu Viešpats, kai nukreipsiu prieš juos savo veidą.
15:8 Paversiu kraštą dykuma dėl to, kad nusižengė“, – sako Viešpats Dievas.
16:1 Vėl atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas: 16:2 „Žmogau, atskleisk Jeruzalei jos bjaurystes 16:3 ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats Dievas Jeruzalei: tavo kilmė ir gimimas – Kanaano krašte; tėvas buvo amoritas, motina – hetitė.
16:4 Gimus tau, tą dieną tavo virkštelė nebuvo nukirpta, nebuvai nuplauta vandeniu, kad suminkštėtų kūnas; nebuavai pasūdyta, nebuavai suvystyta.
16:5 Niekieno akis nepasigailėjo tavęs, kad bent vieną iš tų dalykų padarytų iš gailestingumo tau; bet buvai išmesta į atvirą lauką, paniekinta tavo būklė tą dieną, kai gimėi.
16:6 Aš praėjau pro šalį, pamačiau tave gulint kraujuose ir pasakiau tau, gulėjusiai kraujuose: ‘Gyvenk!’ Taip, pasakiau tau, gulėjusiai kraujuose: ‘Gyvenk!’
16:7 Padauginau tave kaip lauko želmenį; tu augai, tapai didelė, atėjai į gražų brandumą: susiformavo krūtys, ataugo plaukai, o buvai nuoga ir apnuoginta.
16:8 Vėl praėjau pro šalį, žvilgtelėjau į tave — metas buvo meilės; ištiesiau ant tavęs savo drabužio skraistę ir pridengiau tavo nuogumą; prisiekiau tau ir sudariau su tavimi sandorą, – sako Viešpats Dievas, – ir tapai mano.
16:9 Nuploviau tave vandeniu, kruopščiai nuploviau tavo kraują ir patepiau aliejumi.
16:10 Aprengiau siuvinėtais drabužiais, apaviau barsukų oda, apjuosiau smulkiu linu ir uždengiau šilku.
16:11 Papuošiau papuošalais: užmoviau apyrankes ant rankų ir grandinėlę ant kaklo.
16:12 Užkabinau papuošalą ant kaktos, įvėriau auskarus į ausis ir uždėjau puošnią karūną ant galvos.
16:13 Taip buvai papuošta auksu ir sidabru; tavo drabužiai buvo plono lino, šilko ir siuvinėti; valgei rinktinius miltus, medų ir aliejų; buvai nepaprastai graži ir pasiekei karališką garbę.
16:14 Tavo garsas pasklido tarp tautų dėl grožio, nes jis buvo tobulas dėl mano grožio, kurį ant tavęs padėjau, – sako Viešpats Dievas.
16:15 Bet pasitikejai savo grožiu ir paleistuvavai dėl savo vardo; liejai savo ištvirkavimą ant kiekvieno, kuris ėjo pro šalį — jam atitekei.
16:16 Iš savo drabužių ėmei ir puošėi aukštumas margais dažais, ten paleistuvavai; tokie dalykai nepasitaiko ir neturėtų būti.
16:17 Paėmei gražius papuošalus iš mano aukso ir sidabro, kuriuos tau daviau, pasidarei sau vyrų atvaizdus ir paleistuvavai su jais. 16:18 Ėmei savo siuvinėtus drabužius ir užklojai juos; mano aliejų ir smilkalus pastačius prieš juos.
16:19 Mano maistą, kurį tau daviau — rinktinius miltus, aliejų ir medų, kuriuo tave maitinau — dėjai jiems kaip malonų kvapą; taip atsitiko, – sako Viešpats Dievas.
16:20 Be to, paėmei savo sūnus ir dukteris, kuriuos man pagimdei, ir paaukojai juos jiems prarymui. Ar tau tai menkas dalykas tavo ištvirkavimuose, 16:21 kad žudei mano vaikus ir atidavei juos, kad pereitų per ugnį jiems? 16:22 O per visas bjaurystes ir ištvirkavimus nepamenei jaunystės dienų, kai buvai nuoga ir apnuoginta, gulėjai savo kraujuose.
16:23 Po viso tavo blogio (vargas tau! – sako Viešpats Dievas) 16:24 pasistatei sau aukštą aikštelę ir padarei aukštumą ant kiekvienos gatvės.
16:25 Ant kiekvienos kelio viršūnės pastatei savo aukštumą, padarei, kad tavo grožis būtų niekinamas; atvėrei kojas kiekvienam, kuris ėjo pro šalį, ir padauginai savo ištvirkavimus.
16:26 Paleistuvavai ir su egiptiečiais, savo kaimynais — didelio kūno; padidinai savo ištvirkavimus ir supykdei mane.
16:27 Todėl ištiesiau ranką prieš tave, sumažinau tavo paprastą maistą, atidaviau tave nekenčiančiųjų valiai — filistinų dukterims, kurios gėdijasi tavo begėdiško elgesio.
16:28 Paleistuvavai ir su asirais, nes buvai nenumaldoma; paleistuvavai su jais, bet nepasisotinai.
16:29 Dar padauginai ištvirkavimus Kanaano krašte iki pat Chaldėjos; ir tuo nepasitenkinai.
16:30 Kokia silpna tavo širdis, – sako Viešpats Dievas, – kai darai visa tai — valdinga, ištvirkaujanti moteris! 16:31 Pastatei aukštą aikštelę kiekvienoje kelio viršūnėje ir aukštumą kiekvienoje gatvėje; bet nebuvai kaip kekšė, nes paniekinai užmokestį; 16:32 bet kaip svetimaujanti žmona, kuri vietoj vyro ima svetimus.
16:33 Visiems kekšėms duodama dovanas, o tu davei dovanų visiems savo meilužiams ir samdei juos, kad iš visų pusių ateitų pas tave dėl tavo ištvirkavimo.
16:34 Tavyje priešingai negu kitose moteryse ištvirkavimuose: niekas nėjo paskui tave ištvirkauti, ir tu davei atlygį, o tau atlygio nedavė; todėl esi priešingybė.
16:35 Todėl, kekše, klausyk Viešpaties žodžio: 16:36 „Taip sako Viešpats Dievas: Kadangi tavo nešvarumas buvo išlietas ir tavo nuogumas apnuogintas per tavo ištvirkavimus su meilužiais, su visais stabais tavo bjaurysčių ir per tavo vaikų kraują, kurį jiems davei, 16:37 štai, surinksiu visus tavo meilužius, kuriais mėgavaisi, visus, kuriuos mylėjai, ir visus, kurių nekentei; surinksiu juos prieš tave iš visų pusių ir apnuoginsiu tavo nuogumą jų akivaizdoje, kad jie matytų visą nuogumą.
16:38 Teisiu tave kaip teisiamos moterys, laužančios santuoką ir liejančios kraują; duosiu tau kraują iš pavydo ir įniršio.
16:39 Atiduosiu tave į jų rankas; jie nugriaus tavo aukštą aikštelę, sugriaus tavo aukštumas, nurengs tavo drabužius, paims tavo gražius papuošalus ir paliks tave nuogą ir pliką.
16:40 Atves prieš tave minią; tave užmėtys akmenimis ir perbadys kalavijais.
16:41 Sudegins tavo namus ugnimi ir įvykdys prieš tave teismus daugelio moterų akivaizdoje; aš padarysiu, kad nustotum ištvirkauti, ir nebeduosi atlygio.
16:42 Tada nurims mano įniršis prieš tave, pavydo ugnis pasitrauks nuo tavęs; nusiraminsiu ir daugiau nepyksiu.
16:43 Kadangi nepamenei jaunystės dienų ir visa tuo mane erzini, štai, ir aš atlyginsiu tavo kelią tau ant galvos“, – sako Viešpats Dievas, – „ir nepridėsi prie visų savo bjaurysčių dar didesnio ištvirkavimo.
16:44 Štai kiekvienas, kas vartoja patarles, pavartos patarlę apie tave: ‘Kokia motina, tokia dukra.’
16:45 Tu — savo motinos dukra, nekenčianti vyro ir vaikų; tu — savo seserų sesuo, kurios nekenčia savo vyrų ir vaikų. Jūsų motina buvo hetitė, jūsų tėvas — amoritas.
16:46 Tavo vyresnioji sesuo — Samarija su savo dukterimis, gyvenanti tavo kairėje; o jaunesnioji sesuo — Sodoma su savo dukterimis, gyvenanti tavo dešinėje.
16:47 Tačiau nevaikščiojai jų keliais ir nedarei jų bjaurysčių; bet lyg tai būtų menka, susitepei labiau už jas visais savo keliais.
16:48 Kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – tavo sesuo Sodoma nei ji, nei jos dukterys nedarė taip, kaip darei tu ir tavo dukterys.
16:49 Štai koks buvo tavo sesers Sodos nusikaltimas: puikybė, duonos pilnatvė ir gausi dykinystė buvo joje ir jos dukteryse; bet ji netvirtino vargšo ir beturčio rankos.
16:50 Jos išpuiko ir darė bjaurystę mano akivaizdoje; todėl pašalinau jas, kaip man atrodė.
16:51 Samarija nepadarė nė pusės tavo nuodėmių; tu padauginai savo bjaurystes labiau negu jos ir pateisinai savo seseris visomis bjaurystėmis, kurias padarei.
16:52 Taigi tu, kuri teisei savo seseris, nešk savo gėdą dėl savo nuodėmių, kurios labiau bjaurios už jų; jos teisingesnės už tave. Gėdinkis ir nešk gėdą, nes pateisinai savo seseris.
16:53 Kai atgręšiu jų nelaisvę — Sodos ir jos dukterų nelaisvę, Samarijos ir jos dukterų nelaisvę — tada tavo belaisvius atgręšiu jų viduryje, 16:54 kad neštum savo gėdą ir susigėstum dėl visko, ką padarei, tapusi joms paguoda.
16:55 Kai tavo seserys, Sodoma ir jos dukterys, grįš į ankstesnę būseną, ir Samarija su dukterimis grįš į ankstesnę būseną, tada ir tu su savo dukterimis grįši į ankstesnę būseną.
16:56 Nes tavo sesers Sodos tu nesi minėjusi savo išdidumo dienomis, 16:57 iki buvo atidengtas tavo nedorumas — tuo metu, kai tave pajuokė Aramo dukterys ir visos, kurios aplink jas, filistinų dukterys, kurios tave niekina iš visų pusių.
16:58 Tu nešei savo ištvirkimą ir savo bjaurystes, – sako Viešpats.
16:59 Nes taip kalba Viešpats Dievas: aš pasielgsiu su tavimi taip, kaip tu pasielgei — tu paniekinai priesaiką, sulaužydama sandorą.
16:60 Vis dėlto prisiminsiu savo sandorą su tavimi tavo jaunystės dienomis ir padarysiu su tavimi amžinąją sandorą.
16:61 Tada prisiminsi savo kelius ir susigėsi, kai priimsi savo seseris — vyresniąją ir jaunesniąją; duosiu jas tau kaip dukteris, bet ne pagal tavo sandorą.
16:62 Patvirtinsiu su tavimi savo sandorą, ir sužinosi, kad aš esu Viešpats, 16:63 kad prisimintum ir susigėstum ir daugiau nebeatvertum burnos dėl savo gėdos, kai tau atleisiu už viską, ką padarei, – sako Viešpats Dievas.
17:1 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 17:2 „Žmogau, pateik mįslę ir sakyk palyginimą Izraelio namams. 17:3 Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats Dievas: didysis erelis, didžiomis sparnų plunksnomis, ilgaplunksnis, pilnas margų plunksnų, atskrido į Libaną ir paėmė kedro viršūnės šakelę. 17:4 Nukirto jo šakelių viršūnėlę ir nunešė į prekybos kraštą; padėjo jį pirklių mieste.
17:5 Paimė ir žemės sėklos, pasodino derlingame lauke; pastatė prie didžių vandenų, lyg gluosnį.
17:6 Jis išaugo ir tapo plintančiu, bet žemu vynmedžiu; jo šakos linko į jį, o šaknys buvo po juo; tapo vynmedžiu, leido šakas ir išleido ūglius.
17:7 Buvo dar vienas didis erelis, dideliais sparnais ir daug plunksnų. Ir štai vynmedis nukreipė savo šaknis į jį ir ištiesė šakas į jį, kad jis laistytų jį iš griovių, kur buvo pasodintas.
17:8 Jis buvo pasodintas gerame dirvožemyje prie didžių vandenų, kad leistų šakas, neštų vaisių ir taptų geru vynmedžiu.
17:9 Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats Dievas: ar jam seksis? Argi jis neišraus jo šaknų ir neapkarpys jo vaisiaus, kad nuvystų? Jis nuvys visais jaunais lapais; ir tam nereikės didelės galios ar daug žmonių jį su šaknimis išrauti.
17:10 Štai, pasodintas — ar klestės? Argi visiškai nenudžius, kai palies jį rytų vėjas? Jis nudžius tose vagose, kur augo.’
17:11 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 17:12 ‘Sakyk maištingiems namams: Ar nesuprantate, ką tai reiškia? Štai Babelio karalius atėjo į Jeruzalę, paėmė jos karalių ir kunigaikščius ir nusivedė juos su savimi į Babelę. 17:13 Iš karališkos sėklos paėmė vieną, sudarė su juo sandorą, paėmė iš jo priesaiką; paėmė ir krašto galinguosius, 17:14 kad karalystė būtų menka, nepakiltų, bet laikytųsi sudaryto sandoro ir stovėtų.
17:15 Tačiau jis sukilo prieš jį, siųsdamas pasiuntinius į Egiptą, kad duotų jam arklių ir daug žmonių. Ar jam seksis? Ar išsigelbės, kuris tokį dalyką daro? Argi galės sulaužęs sandorą ištrūkti? 17:16 Kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – toje vietoje, kur gyvena karalius, padaręs jį karaliumi, kurio priesaiką paniekino ir kurio sandorą sulaužė — pačiame Babilone jis mirs.
17:17 Faraonas nei su didele kariuomene, nei su gausia minia jam nepadės kare, supilant pylimus ir statant tvirtoves daugeliui iškirsti. 17:18 Kadangi paniekino priesaiką, sulaužydamas sandorą — štai, davė ranką, bet vis dėlto visa tai padarė — neišsisuks.
17:19 Todėl taip sako Viešpats Dievas: kaip aš gyvas, mano priesaiką, kurią jis paniekino, ir mano sandorą, kurią jis sulaužė, užkrausiu jam ant galvos.
17:20 Išskleisiu jam tinklą, jis įklius į mano spąstus; atvesiu jį į Babiloną ir ten teisiu jį už jo ištikto nusikaltimo prieš mane.
17:21 Visi jo bėgliai su visais būriais kris nuo kalavijo, o likusieji bus išsklaidyti į visus vėjus; tada jūs žinosite, kad aš, Viešpats, kalbėjau.’
17:22 Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš paimsiu nuo aukštojo kedro viršūnės viršūnėlę, ją pasodinsiu; nuskabysiu nuo jo viršūninių šakelių vieną gležną ir pasodinsiu ant aukšto ir iškilusio kalno. 17:23 Izraelio aukštybės kalne jį pasodinsiu; jis lems šakas, duos vaisių ir taps didžiu kedru; po juo gyvens visokie paukščiai, kiekvienas sparnuotis ilsėsis jo šakų pavėsyje.
17:24 Visi lauko medžiai žinos, kad aš, Viešpats, nuleidau aukštą medį, pakėliau žemą medį, išdžiovinau žalią medį ir žydinčiu padariau sausą medį. Aš, Viešpats, kalbėjau ir padariau.’“
18:1 Viešpaties žodis atėjo man dar kartą, sakydamas: 18:2 „Kas yra ta patarlė, kurią vartojate Izraelio krašte: ‘Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams dantys atšipo’? 18:3 Kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – daugiau neturėsite progos šią patarlę vartoti Izraelyje.
18:4 Štai, visos sielos — mano; kaip tėvo siela, taip ir sūnaus siela — mano. Siela, kuri nusideda, ta mirs.
18:5 Jei žmogus teisingas ir daro, kas teisėta ir teisu, 18:6 nevalgo ant aukštumų, nekelia akių į Izraelio namų stabus, nesuteršia artimo žmonos, neprisiliečia prie moters per jos netyrumą; 18:7 nieko nespaudžia, grąžina įkeitimą skolininkui, nieko neplėšia, duoda alkstančiam duonos ir apdengia nuogą drabužiu; 18:8 neskolina su procentais ir neima prieaugio, susilaiko nuo nedorybės, vykdo teisingą teismą tarp žmogaus ir žmogaus; 18:9 vaikšto mano įstatais ir laikosi mano sprendimų, elgdamasis teisingai — jis teisus, tikrai gyvens, – sako Viešpats Dievas.
18:10 Jei jis pagimdytų sūnų, plėšiką, kraujo liejėją, darantį kurį nors iš šitų dalykų, 18:11 kuris neatlieka nė vienos iš minėtų pareigų, bet valgo ant aukštumų, suteršia artimo žmoną, 18:12 spaudžia vargšą ir beturtį, plėšikauja, negrąžina įkeitimo, kelia akis į stabus, daro bjaurystę, 18:13 skolina su palūkanomis ir ima prieaugį — argi jis gyvens? Negyvens. Jis padarė visas šias bjaurystes; tikrai mirs — jo kraujas bus ant jo.
18:14 O jei jis pagimdytų sūnų, kuris mato visus tėvo nusikaltimus, apmąsto ir taip nedaro, 18:15 nevalgo ant aukštumų, nekelia akių į Izraelio namų stabus, nesuteršia artimo žmonos, 18:16 nieko nespaudžia, neima įkeitimo, neplėšikauja, duoda alkstančiam duonos ir apdengia nuogą drabužiu, 18:17 sulaiko ranką nuo neteisybės, neima palūkanų nei prieaugio, vykdo mano sprendimus, vaikšto mano įstatais — jis nemirs dėl tėvo kaltės, tikrai gyvens.
18:18 O tėvas, nes žiauriai spaudė, plėšikavo iš brolio ir darė, kas nedora tarp savo tautos, – štai, jis mirs dėl savo kaltės.
18:19 Jūs sakote: ‘Kodėl sūnus neneša tėvo kaltės?’ — Sūnus darė, kas teisu ir teisinga, laikėsi visų mano įstatų ir vykdė juos — tikrai gyvens.
18:20 Siela, kuri nusideda, ta mirs. Sūnus neneš tėvo kaltės, ir tėvas neneš sūnaus kaltės. Teisiojo teisumas bus ant jo, ir nedorėlio nedorybė bus ant jo.
18:21 O jei nedorėlis atsigręš nuo visų savo nuodėmių, kurias padarė, laikysis visų mano įstatų ir darys, kas teisu ir teisinga, tikrai gyvens, nemirs.
18:22 Visų jo nusikaltimų, kuriuos padarė, jam nebus prisiminta; dėl teisumo, kurį darė, gyvens.
18:23 Argi man malonu, kad nedorėlis mirtų? – sako Viešpats Dievas, – o ne kad atsigręžtų nuo savo kelių ir gyventų? 18:24 Bet jei teisusis nusigręžia nuo savo teisumo ir daro nedorybę, elgiasi pagal visas nedorėlio bjaurystes — argi gyvens? Visi jo teisūs darbai, kuriuos darė, nebus prisiminti; dėl neištikimybės, kuria nusižengė, ir dėl nuodėmės, kurią padarė, jis mirs.
18:25 Jūs sakote: ‘Viešpaties kelias neteisingas.’ Klausykite, Izraelio namai: argi mano kelias neteisingas? Argi ne jūsų keliai neteisingi? 18:26 Kai teisusis nusigręžia nuo savo teisumo, daro nedorybę ir miršta dėl jos — dėl savo padarytos nedorybės jis miršta.
18:27 O kai nedorėlis nusigręžia nuo nedorybės, kurią padarė, daro, kas teisu ir teisinga, jis išsaugo savo gyvybę.
18:28 Kadangi jis apmąsto ir nusigręžia nuo visų savo nusikaltimų, kuriuos padarė, tikrai gyvens, nemirs.
18:29 Vis dėlto Izraelio namai sako: ‘Viešpaties kelias neteisingas.’ Izraelio namai, argi mano keliai neteisingi? Argi ne jūsų keliai neteisingi? 18:30 Todėl teisiu jus, Izraelio namai, kiekvieną pagal jo kelius, – sako Viešpats Dievas. Atsiverskite ir nusigręžkite nuo visų savo nusikaltimų, kad kaltė jums netaptų pražūtimi.
18:31 Nusimeskite nuo savęs visas savo nuodėmes, kuriomis nusidėjote, ir pasidarykite naują širdį ir naują dvasią. Kam gi mirti, Izraelio namai? 18:32 Nes man nemaloni mirštančiojo mirtis, – sako Viešpats Dievas. Todėl atsigręžkite ir gyvenkite.“
19:1 Užgiedok raudą Izraelio kunigaikščiams 19:2 ir sakyk: „Kas tavo motina? Liūtė: ji gulėjo tarp liūtų, augino savo jauniklius tarp jauniklių.
19:3 Ji išaugino vieną iš savo jauniklių — jis tapo jaunu liūtu, išmoko grobti grobį, ėdė žmones.
19:4 Tautos apie jį išgirdo; jis buvo pagautas jų duobėje, grandinėmis atvestas į Egipto kraštą.
19:5 Kai ji pamatė, kad laukė veltui ir viltis dingo, paėmė kitą savo jauniklį ir padarė jį jaunu liūtu.
19:6 Jis vaikščiojo tarp liūtų, tapo jaunu liūtu, išmoko grobti grobį, ėdė žmones.
19:7 Suniokojo jų rūmus, sugriovė jų miestus; kraštas ir jo pilnatvė ištuštėjo nuo jo riaumojimo garso.
19:8 Tada tautos iš visų sričių susirinko prieš jį, ištiesė virš jo tinklą; jis buvo pagautas jų duobėje.
19:9 Jie įdėjo jį į narvą su grandinėmis ir atvedė pas Babilono karalių; įvedė į tvirtoves, kad jo balsas nebeskambėtų Izraelio kalnuose.
19:10 Tavo motina buvo kaip vynmedis tavo kraujyje, pasodintas prie vandenų; jis buvo vaisingas ir gausiai šakojosi dėl gausių vandenų.
19:11 Jis turėjo stiprių lazdų valdovų skeptrams; jo ūgis iškilo virš tankių šakų, ir jis matėsi savo aukščiu ir daugybe šakų.
19:12 Tačiau jis išrautas įtūžyje, numestas ant žemės; rytų vėjas išdžiovino jo vaisių; stiprios lazdos nulaužtos ir nudžiūvo; ugnis jas surijo.
19:13 Dabar jis pasodintas dykumoje, sausoje ir ištroškusioje žemėje.
19:14 Iš vienos jo šakos išėjo ugnis, kuri surijo jo vaisių; neliko jame stiprios lazdos sosto skeptrui. Tai rauda ir liks rauda.“
20:1 Septintaisiais metais, penkto mėnesio dešimtą dieną atėjo keletas Izraelio seniūnų pasiklausti Viešpaties ir atsisėdo prieš mane.
20:2 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 20:3 „Žmogau, kalbėk Izraelio seniūnams ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: Ar atėjote manęs klausti? Kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – neleisiu, kad mane klaustumėte.’
20:4 Ar tu teisi juos, žmogau, ar teisi? Pranešk jiems jų tėvų bjaurystes 20:5 ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: tą dieną, kai išsirinkau Izraelį ir pakėliau ranką Jokūbo namų palikuonims, apsireiškiau jiems Egipto krašte; pakėliau jiems ranką, sakydamas: ‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.’ 20:6 Tą dieną pakėliau jiems ranką išvesti juos iš Egipto krašto į kraštą, kurį jiems nustačiau, pienu ir medumi tekantį — visų kraštų šlovę. 20:7 Tada sakiau jiems: ‘Meskite kiekvienas savo akių bjaurystes ir nesitepkite Egipto stabais; aš esu Viešpats, jūsų Dievas.’
20:8 Bet jie maištavo prieš mane ir nenorėjo manęs klausyti; nenusimetė kiekvienas savo akių bjaurysčių ir neatsisakė Egipto stabų; tada pasakiau, kad išliesiu ant jų savo įniršį, išpildysiu savo pyktį jų viduryje Egipto krašte.
20:9 Vis dėlto padariau dėl savo vardo, kad nebūtų suterštas pagonių akyse, tarp kurių jie buvo, kuriems akivaizdžiai apsireiškiau, išvesdamas juos iš Egipto.
20:10 Išvedžiau juos iš Egipto ir atvedžiau į dykumą.
20:11 Daviau jiems savo įstatus ir parodžiau savo sprendimus, kuriuos žmogus vykdydamas gyvens.
20:12 Taip pat daviau jiems savo sabatas kaip ženklą tarp manęs ir jų, kad žinotų, jog aš esu Viešpats, kuris juos pašventina.
20:13 Bet Izraelio namai dykumoje maištavo prieš mane; nevaikščiojo pagal mano įstatus ir paniekino mano sprendimus, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens; mano sabatus labai suteršė; tada pasakiau, kad išliesiu ant jų savo pyktį dykumoje, kad juos sunaikinčiau.
20:14 Bet padariau dėl savo vardo, kad nebūtų suterštas pagonių akyse, kurių akivaizdoje juos išvedžiau.
20:15 Taip pat dykumoje pakėliau jiems ranką, kad jų neatvesiu į kraštą, kurį jiems daviau, tekantį pienu ir medumi — visų kraštų šlovę, 20:16 nes jie paniekino mano sprendimus, nevaikščiojo pagal mano įstatus ir suteršė mano sabatus; jų širdis sekė stabus.
20:17 Vis dėlto mano akis jų nepasmerkė sunaikinimui, nesunaikinau jų dykumoje.
20:18 O jų vaikams dykumoje sakiau: ‘Nevaikščiokite pagal savo tėvų įstatus, nesilaikykite jų sprendimų ir nesitepkite jų stabais. 20:19 Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; vaikščiokite pagal mano įstatus, laikykitės mano sprendimų ir juos vykdykite; 20:20 šventinkite mano sabatus — jie bus ženklas tarp manęs ir jūsų, kad žinotumėte, jog aš esu Viešpats, jūsų Dievas.’
20:21 Bet vaikai maištavo prieš mane: nevaikščiojo pagal mano įstatus, nesilaikė mano sprendimų, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens, ir suteršė mano sabatus. Tada pasakiau, kad išliesiu ant jų savo įniršį dykumoje, kad išpildyčiau pyktį prieš juos.
20:22 Vis dėlto sulaikiau ranką ir padariau dėl savo vardo, kad nebūtų suterštas pagonių akyse, kurių akivaizdoje juos išvedžiau.
20:23 Dykumoje pakėliau jiems ranką, kad išsklaidysiu juos tarp pagonių ir išbarstysiu po kraštus, 20:24 nes nevykdė mano sprendimų, paniekino mano įstatus, suteršė mano sabatus, o jų akys sekė tėvų stabus.
20:25 Todėl leidau jiems įstatus, kurie ne geri, ir sprendimus, pagal kuriuos nebus gyvenama. 20:26 Padariau juos suteptus jų pačių atnašomis, kai per ugnį pervesdavo viską, kas atidaro įsčias, kad juos nusiaubčiau ir kad jie žinotų, jog aš esu Viešpats.
20:27 Todėl, žmogau, kalbėk Izraelio namams ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: dar ir tuo mane įžeidė jūsų tėvai, nusižengdami prieš mane.
20:28 Kai atvedžiau juos į kraštą, kurį jiems pakėliau ranką duoti, ir jie pamatė kiekvieną aukštą kalną ir kiekvieną tankų medį, ten aukojo aukas ir ten pateikė savo provokuojančias atnašas; ten dėjo malonų kvapą ir ten pylė liejamas atnašas.
20:29 Tada pasakiau jiems: ‘Kas ta aukštuma, į kurią jūs einate?’ — ir jos vardas iki šios dienos vadinamas Bama.
20:30 Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ar nesitepate pagal savo tėvų kelią ir ar nedarote paleistuvavimo pagal jų bjaurystes? 20:31 Juk atnešdami savo dovanas, pervesdami savo sūnus per ugnį, jūs suteršiate save visais savo stabais iki šios dienos. Ar turėčiau leistis jūsų klausinėjamas, Izraelio namai? Kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – neleisiu, kad mane klaustumėte.’
20:32 Kas ateina į jūsų protą, neįvyks, kai sakote: ‘Būsime kaip pagonys, kaip kitų kraštų šeimos, tarnausime medžiui ir akmeniui.’
20:33 Kaip aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – stipria ranka, ištiesinta ranka ir išlietu įniršiu valdysiu jus. 20:34 Išvesiu jus iš tautų ir surinksiu jus iš kraštų, kur išsklaidyti esate, stipria ranka, ištiesinta ranka ir išlietu įniršiu.
20:35 Atvesiu jus į tautų dykumą ir ten teisiuosi su jumis akis į akį.
20:36 Kaip teisiau̇si su jūsų tėvais Egipto krašto dykumoje, taip teisiuosi su jumis, – sako Viešpats Dievas.
20:37 Leisiu jums praeiti po lazda ir įvesiu jus į sandoros ryšį; 20:38 atskirsiu iš jūsų maištautojus ir tuos, kurie nusideda prieš mane; išvesiu juos iš svetimo krašto, kuriame gyvena, bet į Izraelio kraštą jie neįeis; tada žinosite, jog aš esu Viešpats.
20:39 O jūs, Izraelio namai, – taip sako Viešpats Dievas: eikite ir tarnaukite kiekvienas savo stabams, jeigu manęs neklausysite; tik mano švento vardo daugiau nebeterškite savo dovanomis ir savo stabais.
20:40 Nes mano šventajame kalne, Izraelio aukštybių kalne, – sako Viešpats Dievas, – visas Izraelio namas, visi krašte, tarnaus man ten; ten juos priimsiu, ten pareikalausiu jūsų atnašų ir pirmienų iš jūsų atnašų su visais jūsų šventais dalykais.
20:41 Priimsiu jus su maloniu kvapu, kai jus išvesiu iš tautų ir surinksiu iš kraštų, kur buvote išsklaidyti; būsiu pašventintas jumyse pagonių akivaizdoje.
20:42 Tada žinosite, kad aš esu Viešpats, kai jus atvesiu į Izraelio kraštą, į kraštą, dėl kurio pakėliau ranką duoti jį jūsų tėvams.
20:43 Ten prisiminsite savo kelius ir visus darbus, kuriais susitepėte; pasibjaurėsite savimi dėl visų savo nedorybių, kurias padarėte.
20:44 Tada žinosite, kad aš esu Viešpats, kai su jumis pasielgsiu dėl savo vardo, o ne pagal jūsų piktus kelius ir jūsų sugedusius darbus, Izraelio namai, – sako Viešpats Dievas.“
20:45 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 20:46 „Žmogau, nukreipk veidą pietų link, pranešk žodį pietams ir pranašauk prieš pietų lauko mišką. 20:47 Sakyk pietų miškui: ‘Klausyk Viešpaties žodžio! Taip sako Viešpats Dievas: štai, įžiebsiu tavyje ugnį; ji prarys tavyje kiekvieną žalią medį ir kiekvieną sausą medį; liepsna nebus užgesinta, ir nuo pietų iki šiaurės kiekvienas veidas bus joje apdegintas.’
20:48 Visa kūrinija pamatys, kad aš, Viešpats, ją uždegiau — ji neužges.
20:49 Tada pasakiau: „Ak, Viešpatie Dieve! Jie sako apie mane: ‘Argi ne palyginimais jis kalba?’“
21:1 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 21:2 „Žmogau, nukreipk veidą į Jeruzalę, pranešk žodį šventoms vietoms ir pranašauk prieš Izraelio kraštą. 21:3 Sakyk Izraelio kraštui: ‘Taip sako Viešpats: štai, aš prieš tave; ištrauksiu savo kalaviją iš makščių ir nukirsiu nuo tavęs ir teisuolį, ir nedorėlį.
21:4 Kadangi nukirsiu nuo tavęs ir teisuolį, ir nedorėlį, tai mano kalavijas išeis iš makščių prieš visą kūną — nuo pietų iki šiaurės, 21:5 kad visa kūrinija žinotų, jog aš, Viešpats, ištraukiau savo kalaviją iš makščių — jis nebesugrįš.’
21:6 Todėl aimanuok, žmogau, sulaužytais strėnų kaulais, kartėliu aimanuok jų akivaizdoje.
21:7 Kai jie paklaus: ‘Dėl ko tu aimanuoji?’ — atsakysi: ‘Dėl žinios’; nes ji ateina, ir kiekviena širdis ištirps, visos rankos nusilps, kiekviena dvasia aptems, visos kelio sąnariai taps lyg vanduo. Štai, ji ateina ir įvyks, – sako Viešpats Dievas.“
21:8 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 21:9 „Žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats: Kalavijas! Kalavijas pagaląstas ir nupoliruotas.
21:10 Jis pagaląstas, kad darytų didelį skerdimą; nupoliruotas, kad spindėtų. Ar mes džiaugsimės? Jis niekina mano sūnaus lazdą, kiekvieną medį.
21:11 Ir jis atiduotas poliruoti, kad paimtų į ranką; kalavijas pagaląstas ir nupoliruotas — duotas žudiko rankai.’
21:12 Šauk ir klyk, žmogau, nes jis ateis ant mano tautos, ant visų Izraelio kunigaikščių; siaubas dėl kalavijo bus ant mano tautos. Todėl pliek per šlaunį.
21:13 Nes tai išmėginimas; o kas, jei kalavijas paniekins ir lazdą? — nebebus, – sako Viešpats Dievas.
21:14 Tu tad, žmogau, pranašauk ir suplok rankomis; te būna kalavijas padvigubintas trečią kartą — žudomųjų kalavijas; tai didžiųjų žudomųjų kalavijas, kuris įeina į jų vidines menes.
21:15 Aš pastatysiu kalavijo smaigalį prie visų jų vartų, kad širdys suglebtų ir daugėtų žlugimų. Ak! Jis nupoliruotas blizgėti, paruoštas skerdimui.
21:16 Kryptelėk kairėn, dešinėn, eik, kur tik tavo veidas nukreiptas.
21:17 Ir aš suplosiu savo rankas, ir nurims mano įniršis; aš, Viešpats, tai pasakiau.“
21:18 Viešpaties žodis atėjo man dar kartą, sakydamas: 21:19 „Ir tu, žmogau, nusistatyk dvi kelius, kuriais ateitų Babelio karaliaus kalavijas; abu išeis iš vieno krašto; išrink vietą, prie kelio į miestą.
21:20 Nurodyk kelią, kad kalavijas ateitų į Amoniečių Rabbą ir į Judą, į tvirtąją Jeruzalę.
21:21 Nes Babelio karalius stovi kryžkelėje, prie dviejų kelių pradžios, būrimo; jis purto strėles, tariasi su stabais, žiūri į kepenį.
21:22 Jo dešinėje būrimas Jeruzalei: skirti vadǫ, atverti burną skerdimui, pakelti balsą šauksmui, pastatyti taranus prieš vartus, supilti pylimus, statyti tvirtoves.
21:23 Jiems tai atrodys melagingas būrimas, prisiekusiems priesaikomis; bet jis prisimins jų kaltę, kad būtų suimti.
21:24 Todėl taip sako Viešpats Dievas: kadangi jūsų kaltė prisiminta, jūsų nusikaltimai atidengti, jūsų nuodėmės išryškėjo visuose jūsų darbuose — kadangi esate prisiminti, būsite sučiupti.
21:25 O tu, nešventas, nedorasis Izraelio kunigaikšti, kurio diena atėjo, kai kaltė bus užbaigta, 21:26 taip sako Viešpats Dievas: nuimk diademą ir nuimk karūną; nebus kaip buvo. Pakelk žemąjį ir pažemink aukštąjį.
21:27 Aš verčiu, verčiu, verčiu ją; ir ji nebus, iki ateis tas, kuriam teisiškai priklauso; ir jam ją duosiu.
21:28 O tu, žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas apie amonitus ir jų pašaipas: Kalavijas! Kalavijas ištrauktas, nupoliruotas skerdimui, kad naikintų dėl spindesio. 21:29 Nors tau rodo tuštybę, buria melą, kad tave uždėtų ant nedorųjų, kurie nužudyti, kurių diena atėjo, kai kaltė bus užbaigta.
21:30 Ar sugrąžinsiu jį į makštis? Tave teisiu vietoje, kur buvai sukurtas, tavo kilmės krašte.
21:31 Išliesiu ant tavęs savo įniršį, pūsiu prieš tave savo rūstybės ugnimi, atiduosiu tave į žiaurių, naikinti mokančių žmonių rankas.
21:32 Tu būsi kuras ugniai; tavo kraujas bus krašto viduryje; tavęs nebebus prisiminta — aš, Viešpats, tai pasakiau.’“
22:1 Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas: 22:2 „Ir tu, žmogau, ar teisi, ar teisi kruvinąjį miestą? Parodyk jam visas jo bjaurystes.
22:3 Sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: miestas, liejantis kraują savo viduje, kad ateitų jo metas, ir darantis sau stabus, kad susiteptų.
22:4 Tu kaltais padarei save dėl kraujo, kurį išliejai, ir susitepei stabais, kuriuos padarei; savo dienas priartinai ir atėjai iki metų; todėl padariau tave pajuoka pagonims ir pašaipa visiems kraštams.
22:5 Artimi ir tolimi tave pašieps, tu, garsus dėl gėdos ir labai sukrėstas.
22:6 Štai Izraelio kunigaikščiai tavujė kiekvienas sava galia lieja kraują.
22:7 Tavyje lengvabūdiškai žiūrima į tėvą ir motiną; tavo viduje atėjūnui elgiamasi priespauda; tavyje skriaudžiamas našlaitis ir našlė.
22:8 Tu paniekinai mano šventenybes ir išniekinai mano sabatus.
22:9 Tavyje yra vyrų, skleidžiančių paskalas kraujui pralieti; tavyje valgoma ant aukštumų, tavo viduje daromi ištvirkimai.
22:10 Tavyje atidengta tėvų nuogystė; tavyje pažeminta nešvarumo laikui atskirta moteris.
22:11 Vienas padarė bjaurystę su savo artimo žmona; kitas negarbingai išniekino savo martą; dar kitas tavo viduje pažemino savo seserį, savo tėvo dukterį.
22:12 Tavyje imti kyšiai kraujui pralieti; ėmei palūkanas ir prieaugį, gobšiai pasipelnei iš kaimynų priespauda ir mane pamiršai, – sako Viešpats DIEVAS.
22:13 Todėl paplojau ranka dėl tavo nesąžiningo pelno, kurį įgijai, ir dėl kraujo, kuris buvo tavo viduje.
22:14 Ar ištvers tavo širdis, ar sustiprės tavo rankos tomis dienomis, kai su tavimi elgsiuosi? Aš, Viešpats, tai pasakiau ir padarysiu.
22:15 Išsklaidysiu tave tarp pagonių, išbarstysiu po kraštus ir pašalinsiu iš tavęs tavo nešvarumus.
22:16 Tu paveldėsi pats save pagonių akivaizdoje ir sužinosi, kad aš esu Viešpats.
22:17 Ir Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 22:18 „Žmogau, Izraelio namai man tapo šlakais: jie visi – varis, alavas, geležis ir švinas krosnies viduje; jie sidabro šlakai.“
22:19 Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi visi tapote šlakais, štai, surinksiu jus į Jeruzalės vidurį.
22:20 Kaip į krosnį surenkami sidabras, varis, geležis, švinas ir alavas, pūsti ugnį ant jų ir lydyti, taip aš surinksiu jus savo rūstyje ir įniršyje, paliksiu ten ir ištirpdysiu.
22:21 Taip, surinksiu jus, papūsiu ant jūsų savo rūstybės ugnimi, ir ištirpsite jos viduryje.
22:22 Kaip sidabras tirpsta krosnies viduje, taip tirpsite jos viduryje; ir žinosite, kad aš, Viešpats, išliejau ant jūsų savo įniršį.“
22:23 Ir Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 22:24 „Žmogau, sakyk jai: ‘Tu – kraštas, neapsivalęs ir nelytas įtūžio dieną.’
22:25 Viduryje jos – pranašų sąmokslas, lyg riaumojantis liūtas, draskantis grobį; jie ryja sielas, ima turtą ir brangenybes, daugybę našlių padarė jos viduje.
22:26 Kunigai sulaužė mano įstatą ir išniekino mano šventenybes; neskiria, kas šventa ir kas paprasta, nerodo skirtumo tarp nešvaraus ir švaraus, nuo mano sabatų nusuka akis, ir aš esu tarp jų išniekintas.
22:27 Kunigaikščiai jos viduje – kaip plėšrūs vilkai, plėšiantys grobį, kad pralietų kraują, naikintų sielas ir gautų neteisėtą pelną.
22:28 Pranašai jiems tinkuoja netvirtu tinku, regėdami tuštybę ir burdami melą, sakydami: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS’, kai Viešpats nekalbėjo.
22:29 Krašto žmonės daro priespaudą ir plėšikauja, skriaudžia vargšą ir beturtį, svetimšalį spaudžia neteisingai.
22:30 Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris pastatytų užtvarą ir stovėtų spragoje prieš mane už kraštą, kad jo nesunaikinčiau, bet neradau.
22:31 Todėl išliejau ant jų savo įniršį, sunaikinau juos savo rūstybės ugnimi; jų kelius sugrąžinau jiems ant galvų, – sako Viešpats DIEVAS.“
23:1 Ir Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 23:2 „Žmogau, buvo dvi moterys, vienos motinos dukterys. 23:3 Jos ištvirkavo Egipte, jaunystėje ištvirkavo: ten spaudė jų krūtis, ten gniuždė jų mergystės spenius.
23:4 Vardai joms: vyresnioji – Ohola, jos sesuo – Oholiba. Jos buvo mano, pagimdė sūnų ir dukterų. Vardai: Samarija – Ohola, Jeruzalė – Oholiba.
23:5 Ohola, būdama mano, ištvirkavo ir geidė savo meilužių – asirų kaimynų, 23:6 apsirengusių mėlynais drabužiais – vaivadų ir valdytojų, visų geidžiamų jaunų vyrų, raitelių ant žirgų.
23:7 Su jais ištvirkavo; su visais išrinktais Asirijos vyrais – visus, kuriuos geidė – su jų stabais suteršė save.
23:8 Nenusimetė ištvirkimų, atsineštų iš Egipto: jų jaunystėje jie gulėjo su ja, gniuždė jos mergystės spenius ir liejo ant jos savo ištvirkimą.
23:9 Todėl atidaviau ją į meilužių rankas – į asirų, kuriuos ji geidė, rankas.
23:10 Tie atidengė jos nuogumą, paėmė sūnus ir dukteris, ją pačią užmušė kalaviju; tarp moterų ji tapo pajuoka, nes atliko su ja teismą.
23:11 Kai tai pamatė sesuo Oholiba, savo geiduliais sugedo dar labiau ir ištvirkimais pranoko seserį.
23:12 Geidė asirų kaimynų – vaivadų ir valdytojų, puošniai apsirengusių, raitelių ant žirgų, visų geidžiamų jaunų vyrų.
23:13 Pamačiau, kad suteršta; abiejų kelias buvo tas pats. 23:14 Ir dar padaugino ištvirkimų: pamačiusi ant sienos pavaizduotus vyrus, chaldėjų atvaizdus, dažytus cinobru, 23:15 su diržais ant strėnų, ant galvų puošnūs dažyti apdangalai – visi atrodė kaip kunigaikščiai, pagal babiloniečių iš Chaldėjos, jų gimtinės, manierą. 23:16 Vos pamačiusi, geidė jų ir siuntė pasiuntinius pas juos į Chaldėją.
23:17 Babiloniečiai atėjo pas ją į meilės guolį, suteršė ją savo ištvirkimu; ji nuo jų nusigręžo.
23:18 Ji atidengė savo ištvirkimus ir apnuogino nuogumą; tada ir aš nuo jos nusigręžiau, kaip buvau nusigręžęs nuo sesers.
23:19 Vis dėlto dar padaugino ištvirkimų, prisimindama jaunystės dienas, kai Egipto krašte buvo kekšė.
23:20 Geidė meilužių, kurių kūnas kaip asilų kūnas, o sėkla – kaip žirgų sėkla.
23:21 Taip prisiminei jaunystės begėdystę, kai egiptiečiai gniuždė tavo jaunystės krūtis dėl mergystės spenelių.
23:22 Todėl, Oholiba, taip kalba Viešpats DIEVAS: štai, pakelsiu prieš tave tavo meilužius, nuo kurių nusigręžo tavo siela, ir atvesiu juos prieš tave iš visų pusių, 23:23 babiloniečius ir visus chaldėjus – Pekodą, Šoą ir Koą – ir visus asirus su jais, visus geidžiamus jaunus vyrus, vaivadas ir valdytojus, didikus ir garsiuosius, visus raitelius ant žirgų.
23:24 Atės prieš tave su vežimais, vagonais ir ratais, su žmonių sambūriu; apstatys aplink skydais ir skydeliais, šalmais; aš padėsiu jiems teismą, ir jie teis tave pagal savo teismus.
23:25 Nukreipsiu prieš tave savo pavydą; jie elgsis su tavimi nuožmiai: nukapos tau nosį ir ausis, o likutis kris nuo kalavijo; paims tavo sūnus ir dukras, liekana bus sudeginta ugnimi.
23:26 Taip pat nurengs tavo drabužius ir paims tavo gražius papuošalus.
23:27 Taip padarysiu, kad liautųsi nuo tavęs ištvirkimas ir ištvirkimas iš Egipto; nebekelsi akių į juos ir Egipto nebeprisiminsi.
23:28 Nes taip sako Viešpats DIEVAS: štai, atiduosiu tave į tų, kurių neapkenči, rankas – į tų, nuo kurių nusigręžo tavo siela, rankas. 23:29 Jie elgsis su tavimi neapykanta, atims visą tavo triūsą, paliks tave nuogą ir pliką; tavo ištvirkimo nuogumas bus apnuogintas – tavo begėdystė ir ištvirkimai.
23:30 Tai tau padarysiu, nes paleistuvavai su pagonimis ir susitepei jų stabais.
23:31 Ejei sesers keliu; todėl jos taurę atiduosiu tavo rankai.
23:32 Taip sako Viešpats DIEVAS: gersi sesers taurę – gilią ir plačią; būsi išjuokta ir pajuokta; joje daug.
23:33 Būsi pripildyta girtumo ir sielvarto – nustebimo ir dykumos taurės – savo sesers Samarijos taurės.
23:34 Išgersi ją ir išsiurbsi, sudaužysi jos šukes ir nusiplėši savo krūtis; nes aš kalbėjau, – sako Viešpats DIEVAS.
23:35 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi pamiršai mane ir metei mane sau už nugaros, tai pakelk ir ištverk savo ištvirkimą bei paleistuvystes.
23:36 Viešpats dar tarė man: „Žmogau, ar teisi Oholą ir Oholibą? Pranešk joms jų bjaurystes: 23:37 jos svetimavo, kraujas jų rankose; su stabais svetimavo ir savo sūnus, kuriuos man pagimdė, pravedė per ugnį jiems prarymui.
23:38 Dar tai padarė man: tą pačią dieną suteršė mano šventyklą ir išniekino mano sabatus.
23:39 Nužudę savo vaikus stabams, tą pačią dieną atėjo į mano šventyklą ją išniekinti; štai, taip darė mano namų viduryje.
23:40 Be to, siuntė vyrus, kad ateitų iš toli – pasiuntinys buvo siųstas, ir štai, jie atėjo; dėl jų nusiplovei, pasidažei akis ir pasipušei papuošalais, 23:41 atsisėdai ant didingos lovos, prieš kurią buvo paruoštas stalas; ant jo padėjai mano smilkalus ir mano aliejų.
23:42 Su ja buvo lengvabūdiškos minios balsas; su vyrais iš padugnių atvesti sabėjai iš dykumos, kurie užmovė apyrankes ant jų rankų ir uždėjo gražias karūnas ant jų galvų.
23:43 Tada pasakiau apie seną svetimautoją: ‘Ar dabar jie eis pas ją ištvirkauti, ir ji su jais?’ 23:44 Vis dėlto jie ėjo pas ją, kaip einama pas moterį kekšę; taip ėjo pas Oholą ir Oholibą, begėdiškas moteris.
23:45 Teisieji vyrai teis jas pagal svetimautojų ir kraują liejančių moterų teismą, nes jos svetimavo ir kraujas jų rankose.
23:46 Nes taip sako Viešpats DIEVAS: atvesiu prieš jas minią ir atiduosiu jas išblaškyti ir apiplėšti.
23:47 Minia užmėtys jas akmenimis ir sukapos kalavijais; jų sūnus ir dukras užmuš, namus sudegins ugnimi.
23:48 Taip panaikinsiu ištvirkimą iš krašto, kad visos moterys būtų mokomos nesielgti pagal jūsų ištvirkimą.
23:49 Užkraus ant jūsų jūsų pačių ištvirkimą, jūs nešite savo stabų nuodėmes; ir žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS.“
24:1 Devintaisiais metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną atėjo Viešpaties žodis man, sakydamas, 24:2 „Žmogau, užrašyk dienos vardą – tą pačią dieną: Babilono karalius tą pačią dieną apsupo Jeruzalę.
24:3 Kalbėk palyginimą maištingiems namams ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: pastatyk katilą, pastatyk ir įpilk į jį vandens.
24:4 Surink į jį gabalus – kiekvieną gerą gabalą, šlaunį ir petį; pripildyk rinktiniais kaulais.
24:5 Paimk geriausią iš bandos, po juo kūrensk kaulus; gerai užvirink, kad kaulai jame išvirtų.’
24:6 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: vargas kruvinam miestui, katilui, kurio apnašos jame ir iš kurio apnašos neišeina! Išnešk po gabalą po gabalo, be burtų jam.
24:7 Nes jo kraujas jo viduje; pastatė jį ant aukščiausios uolos, neišliejo ant žemės, kad būtų uždengtas dulkėmis, 24:8 kad mano įniršis pakiltų keršyti. Padėjau jo kraują ant aukščiausios uolos, kad nebūtų uždengtas.
24:9 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: vargas kruvinam miestui! Aš padarysiu didelę laužavietę.
24:10 Sukrauk malkų, įžiebk ugnį, sunaikink mėsą, gerai ją pagardink, te sudega kaulai.
24:11 Paskui pastatyk jį tuščią ant žarijų, kad jo varis įkaistų ir liepsnotų, kad ištirptų jo nešvarumas jo viduje ir apnašos būtų sunaikintos.
24:12 Jis vargino save melais, o didelės apnašos iš jo neišėjo; jo apnašos bus ugnimi.
24:13 Tavo nešvarume yra begėdystė: valiau tave, bet neapsivalei; nuo savo nešvarumo daugiau nebeapsivalysi, kol nurims ant tavęs mano įniršis.
24:14 Aš, Viešpats, kalbėjau: tai įvyks, ir aš padarysiu; neatsisuksiu atgal, nepasigailėsiu ir neatgailausiu. Pagal tavo kelius ir pagal tavo darbus teisiantys tave teisi̇s, – sako Viešpats DIEVAS.“
24:15 Ir Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 24:16 „Žmogau, štai, smūgiu atimsiu iš tavęs tavo akių geismą; bet neraudok ir neverk, tegu ašaros nebėga.
24:17 Susilaikyk nuo verksmo, nelaikyk gedulo; užsirišk galvos apdangalą, apsiauk sandalus, neuždengk lūpų ir nevalgyk žmonių duonos.“
24:18 Rytą kalbėjau tautai, o vakare mirė mano žmona; rytą dariau, kaip man įsakyta.
24:19 Tauta sakė man: „Argi nepasakysi mums, ką tai mums reiškia, kad taip darai?“ 24:20 Tada atsakiau jiems: „Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 24:21 ‘Kalbėk Izraelio namams: taip sako Viešpats DIEVAS: štai, išniekinsiu savo šventyklą – jūsų stiprybės puikybę, jūsų akių geismą ir tai, ko gaili jūsų siela; o jūsų sūnūs ir dukterys, kuriuos palikote, kris nuo kalavijo.
24:22 Ir darysite, kaip aš dariau: neuždengsite lūpų ir nevalgysite žmonių duonos.
24:23 Galvos apdangalai bus ant jūsų galvų ir avalynė ant jūsų kojų; neverksite ir neraudosite, bet nyksite dėl savo kaltės ir vienas su kitu liūdėsite.‘“
24:24 Taip Ezechielis jums yra ženklas: kaip jis darė, taip darysite ir jūs. Kai tai ateis, žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS.
24:25 O tu, žmogau, argi ne tą dieną, kai iš jų atimsiu jų stiprybę, jų šlovės džiaugsmą, jų akių geismą ir tai, prie ko jų sielos prisirišusios – jų sūnus ir jų dukteris, 24:26 tą dieną kas nors, išsigelbėjęs tą dieną, ateis pas tave, kad tavo ausims tai praneštų? 24:27 Tą dieną atsivers tavo burna tam, kuris išsigelbėjo, tu kalbėsi ir nebebūsi nebylus; būsi jiems ženklas, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
25:1 Vėl Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 25:2 „Žmogau, nukreipk veidą prieš amonitus ir pranašauk prieš juos. 25:3 Sakyk amonitams: ‘Klausykite Viešpaties DIEVO žodžio! Taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi tarėte: ‘Ša!’ prieš mano šventyklą, kai ji buvo išniekinta, prieš Izraelio kraštą, kai jis buvo nuniokotas, ir prieš Judo namus, kai jie buvo išvesti į nelaisvę, 25:4 štai, atiduosiu tave rytų žmonėms nuosavybėn; jie pasistatys tavoje teritorijoje savo rūmus ir įkurs savo gyvenvietes; jie valgys tavo vaisių ir gers tavo pieną.
25:5 Padarysiu Rabbą kupranugarių ganykla, o amonitus – bandų guoliu; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.
25:6 Nes taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi plojote rankomis, trypėte kojomis ir visa širdimi džiaugėtės panieka Izraelio kraštui, 25:7 štai, ištiesiu savo ranką prieš jus, atiduosiu jus grobiui pagonims, išrausiu jus iš tautų ir išnaikinsiu iš kraštų; sunaikinsiu jus, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.’
25:8 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi Moabas ir Seiras sako: ‘Štai, Judo namai – kaip visi pagonys’, 25:9 štai, atversiu Moabo pašlaitas – nuo miestų, nuo jo pasienio miestų, krašto šlovės – Bet Ješimoto, Baal Meono ir Kirjataimo, 25:10 ir su amonitais atiduosiu juos rytų žmonėms nuosavybėn, kad amonitų nebebūtų prisimenama tautose.
25:11 Taip įvykdysiu teismus Moabui, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.’
25:12 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi Edomas keršydamas pasielgė su Judo namais ir sunkiai nusidėjo, keršydamas jiems, 25:13 todėl ištiesiu savo ranką prieš Edomą, išnaikinsiu iš jo žmogų ir gyvulį, padarysiu jį dykyne nuo Temano; ir Dedano žmonės kris nuo kalavijo.
25:14 Savo kerštą ant Edomo uždėsiu Izraelio tautos ranka; jie padarys Edome pagal mano pyktį ir pagal mano įniršį; ir jie sužinos mano kerštą, – sako Viešpats DIEVAS.’
25:15 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi filistinai elgėsi kerštingai ir su panieka keršijo iš amžinos neapykantos, norėdami sunaikinti, 25:16 štai, ištiesiu savo ranką prieš filistinus, nukirsiu keretiečius ir sunaikinsiu, kas liko pajūryje.
25:17 Įvykdysiu jiems didį kerštą su nuožmiomis pabarimais; tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai ant jų uždėsiu savo kerštą.’“
26:1 Vienuoliktiais metais, pirmojo mėnesio pirmą dieną atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 26:2 „Žmogau, kadangi Tyro miestas sakė apie Jeruzalę: ‘Ša! Ji sulaužyta – tautų vartai; ji pasuko į mane; dabar ji nuniokota, aš prisipildysiu’, 26:3 todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Štai, aš prieš tave, Tire, ir atvesiu prieš tave daug tautų, kaip jūra sukelia savo bangas.
26:4 Jie sugriaus Tyro sienas ir nugriaus jos bokštus; nubrauksiu nuo jos dulkes ir padarysiu ją lyg viršūninę uolą.
26:5 Ji bus tinklų driesimo vieta jūros viduryje, nes aš kalbėjau, – sako Viešpats DIEVAS; ji taps grobiu tautoms.
26:6 O jos dukterys laukuose bus užmuštos kalaviju; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
26:7 Nes taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Štai, atvesiu prieš Tyrą Nebukadrecą, Babilono karalių, karalių karalių, iš šiaurės – su žirgais, ratais, raiteliais, su būriais ir gausia liaudimi.
26:8 Jis kalaviju užmuš tavo laukuose esančias dukteris; prieš tave pastatys pylimą, supils užtvarą ir pastatys skydą prieš tave.
26:9 Ant tavo sienų pastatys puolimo mašinas, o tavo bokštus sulaužys kirviais.
26:10 Nuo jo žirgų gausos tave uždengs dulkės; tavo sienos drebės nuo raitelių, ratų ir vežimų triukšmo, kai jis įeis pro tavo vartus, kaip įeinama į miestą, kuriame padaryta spraga.
26:11 Jo žirgų kanopomis sutryps visas tavo gatves; kalaviju užmuš tavo tautą, o tavo tvirtos kolonos nugrius ant žemės.
26:12 Jie pagrobs tavo turtus, atims tavo prekes, sugriaus tavo sienas, sunaikins tavo puikius namus; tavo akmenis, medieną ir dulkes sumes į vandenį.
26:13 Aš nutrauksiu tavo dainų garsą, ir tavo arfų garsas daugiau nebus girdimas.
26:14 Padarysiu tave lyg viršūninę uolą; būsi tinklų driesimo vieta; daugiau nebebūsi atstatyta. Nes aš, VIEŠPATS, kalbėjau, – sako Viešpats DIEVAS.’
26:15 Taip sako Viešpats DIEVAS Tyrui: ‘Argi nesujudės salos nuo tavo žlugimo garso, kai sužeistieji šauks, kai bus daromas skerdimas tavo viduryje?’ 26:16 Tuomet visi jūros kunigaikščiai nulips nuo sostų, nusivilks mantijas ir nusimes išsiuvinėtus drabužius; apsisiaus drebėjimu, atsisės ant žemės, be paliovos drebės ir stebėsis tavimi.
26:17 Jie užgiedos raudą apie tave ir sakys tau: ‘Kaip žuvai, tu, kadaise gyvenusi jūreivių! Garsi mieste, stipri jūroje – ji ir jos gyventojai – platinusi baimę visiems jos gyventojams!
26:18 Dabar salos sudreba tavo kritimo dieną, jūroje esančios salos sukrėstos dėl tavo išėjimo.’
26:19 Nes taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kai padarysiu tave dykiu miestu, kaip miestai, kurie nėra apgyvendinti; kai užkelsiu ant tavęs gelmes ir didžiosios bangos tave apdengs, 26:20 tada nuvesiu tave su tais, kurie leidžiasi į duobę, pas senovės žmones; pastatysiu tave žemutinėse žemės vietose, nuo seno apleistose vietose su tais, kurie leidžiasi į duobę, kad nebebūtum apgyvendintas; ir paskleisiu šlovę gyvųjų krašte. 26:21 Padarysiu tave siaubu, ir tavęs nebebus; ieškos tavęs, bet niekada daugiau neberas, – sako Viešpats DIEVAS.’“
27:1 Vėl Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 27:2 „Dabar, žmogau, užgiedok raudą Tyrui 27:3 ir sakyk Tyrui, esančiam prie jūros įėjimo, prekybininkui tautoms daugelio salų: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Tyre, tu sakei: ‘Aš esu tobulos grožybės.’
27:4 Tavo ribos jūrų viduryje; tavo statytojai padarė tavo grožį tobulą.
27:5 Iš Senyro kėnių tau padarė visą tavo bortą; iš Libano kedrų padarė tau stiebus.
27:6 Iš Bašano ąžuolų – tavo irklus; tavo suolai – iš dramblio kaulo, įdėto ašūriečių darbo, iš Kito salų atgabento.
27:7 Egipto plonasis siuvinėtas linas buvo tavo burė – vėliava; mėlyna ir purpuro spalva iš Elišos salų buvo tavo danga.
27:8 Sidono ir Arvado gyventojai buvo tavo jūrininkai; Tavo išminčiai, Tyre, buvo tavo vairininkai.
27:9 Gebalo senoliai ir jos išminčiai buvo pas tave skylučių užtaisyttojai; visos jūrų laivijos su savo jūrininkais buvo pas tave tvarkyti tavo prekybos.
27:10 Persai, Ludas ir Putas buvo tavo kariuomenėje – tavo vyrai kariai; jie kabino pas tave skydą ir šalmą, ir jie suteikė tau spindesio.
27:11 Arvado vyrai su tavo kariuomene buvo ant tavo sienų aplinkui, o Gammadiai – tavo bokštuose; jie kabino savo skydus ant tavo sienų aplinkui, ir padarė tavo grožį tobulą.
27:12 Taršišas buvo tavo pirklys dėl įvairiausių turtų gausos; sidabru, geležimi, alavu ir švinu prekiavo tavo mugėse.
27:13 Javanas, Tubalas ir Mešechas buvo tavo pirkli̇ai; žmonių vergais ir variniais indais prekiavo tavo turguje.
27:14 Togarmos namai tavo mugėse prekiavo žirgais, raiteliais ir mulais.
27:15 Dedano vyrai buvo tavo pirkli̇ai; daugelis salų buvo tavo rankos prekyboje; jie atveždavo tau dovanų – dramblio kaulo ragus ir juodmedį.
27:16 Sirija buvo tavo pirklys dėl tavo gausių dirbinių; smaragdais, purpuru, siuvinėtais darbais, plonu linu, koralais ir agatų akmenimis prekiavo tavo mugėse.
27:17 Judas ir Izraelio kraštas buvo tavo pirkli̇ai; jie prekiavo tavo turguje Miničo kviečiais, pannagu, medumi, aliejumi ir balzamu.
27:18 Damaskas buvo tavo pirklys dėl tavo gausių dirbinių, dėl visų įvairių turtų gausos – Helbono vynu ir balta vilna.
27:19 Dano ir Javano prekeiviai, keliaujantys tolyn, prekiavo tavo mugėse blizgančiu geležimi, kasija ir kalamu.
27:20 Dedanas buvo tavo pirklys brangiais vežimų apdangalais.
27:21 Arabija ir visi Kedaro kunigaikščiai su tavimi prekiavo avinėliais, avinais ir ožiais; jais jie prekiaudavo su tavimi.
27:22 Šebos ir Raamos pirkliai – jie buvo tavo pirkliai; jie tavo mugėse prekiavo pačiais geriausiais prieskoniais, visais brangakmeniais ir auksu.
27:23 Charanas, Kanehas ir Edenas, Šebos pirkliai, Ašūras ir Chilmadas buvo tavo pirkliai.
27:24 Jie prekiavo tvo mugėse įvairiausiais dirbiniais: mėlynais drabužiais, siuvinėtais darbais, turtingais drabužiais skryniose, surištomis virvėmis, iš kedro – tarp tavo prekių.
27:25 Taršišo laivai vežė tave tavo prekyboje; ir tu buvai pripildyta ir labai išgarsinta jūrų viduryje.
27:26 Tavo irkluotojai nuvedė tave į didžiuosius vandenis; rytų vėjas sudaužė tave jūrų viduryje.
27:27 Tavo turtai ir mugės, tavo prekės, tavo jūrininkai ir vairininkai, tavo skylučių užtaisyttojai ir tie, kurie tvarkė tavo prekybą, ir visi tavo karo vyrai, kurie yra tavyje, su visa tavo minia, esanti tavo viduryje, kris į jūrų vidurį tavo žlugimo dieną.
27:28 Priemiesčiai sudrebės nuo tavo vairininkų šauksmo garso.
27:29 Visi, kurie ima irklą, jūrininkai ir visi jūros vairininkai, išlips iš savo laivų, stos ant žemės; 27:30 pakels balsą prieš tave, karčiai šauks, bers dulkes ant savo galvų, voliosis pelenuose; 27:31 nuskus plaukus dėl tavęs, apsijuos ašutinėmis, raudos dėl tavęs širdies kartėliu ir karčia rauda.
27:32 Raudodami užgiedos apie tave raudą ir sakys: ‘Koks miestas panašus į Tyrą, sunaikintą jūros viduryje!’ 27:33 Kai tavo prekės išplaukdavo iš jūrų, tu pripildydavai daug tautų; žemės karalius turtindavai dideliu savo turtų ir prekybos gausumu.
27:34 Kai būsi sudaužyta jūrose, gelmių vandenyse, tavo prekės ir visa tavo minia, esanti tavo viduryje, kris.
27:35 Visų salų gyventojai stebėsis tavimi; jų karaliai labai bijos, jų veidai bus sutrikę.
27:36 Tautų pirkliai švilps prieš tave; tu būsi siaubas ir daugiau niekada nebebūsi.“
28:1 Vėl Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 28:2 „Žmogau, sakyk Tyro kunigaikščiui: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi tavo širdis pakilo ir sakai: ‘Aš esu dievas, sėdžiu dievo kraste jūrų viduryje’, nors esi žmogus, o ne dievas, nors savo širdį keli kaip dievo širdį, 28:3 štai, tu išmintingesnis už Danielių, nėra paslapties, kuri būtų paslėpta nuo tavęs; 28:4 savo išmintimi ir supratimu įgijai sau turtų ir sukrovei aukso bei sidabro į savo iždus; 28:5 dėl didelės tavo išminties prekyboje padidinai savo turtus, ir tavo širdis išpuiko dėl tavo turtų; 28:6 todėl taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi nustačiau tavo širdį kaip dievo širdį, 28:7 štai, atvesiu ant tavęs svetimuosius, baisiausias iš tautų; jie ištrauks kalavijus prieš tavo išminties grožį ir suterš tavo spindesį.
28:8 Jie nubloškia tave į duobę, ir mirsi kaip užmuštieji jūrų viduryje.
28:9 Ar dar sakysi prieš tą, kuris tave žudo: ‘Aš esu dievas’? Ogi būsi žmogus, o ne dievas, to, kuris tave žudo, rankoje.
28:10 Mirsi neapipjaustytųjų mirtimis nuo svetimųjų rankos; nes aš kalbėjau, – sako Viešpats DIEVAS.’“
28:11 Dar atėjo Viešpaties žodis man, sakydamas, 28:12 „Žmogau, užgiedok raudą Tyro karaliui ir sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: tu buvai antspauduotas tobulybe, pilnas išminties ir tobulas grožiu.
28:13 Tu buvai Edene, Dievo sode; kiekvienas brangakmenis buvo tavo danga – sardonikas, topazas ir deimantas, berilas, oniksas ir jaspis, safyras, smaragdai ir karbunkulas, ir auksas. Tavo būgnelių ir fleitų dirbinys buvo paruoštas tavyje tą dieną, kai buvai sukurtas.
28:14 Tu buvai pateptasis dengiantis cherubas, ir aš tave taip pastatiau; tu buvai Dievo šventajame kalne, vaikščiojai tarp ugnies akmenų.
28:15 Buvai tobulas savo keliuose nuo dienos, kai buvai sukurtas, iki kol buvo rasta tavyje nedorybė.
28:16 Dėl tavo prekybos gausos tavo vidus prisipildė smurto, ir nusidėjai; todėl išmečiau tave kaip netyrą iš Dievo kalno ir sunaikinau tave, dengiantis cherube, iš ugnies akmenų tarpo.
28:17 Tavo širdis išpuiko dėl tavo grožio; sugedinai savo išmintį dėl savo spindesio; numesiu tave ant žemės, padėsiu tave prieš karalius, kad jie į tave žiūrėtų.
28:18 Suteršei savo šventoves daugybe savo nedorybių, savo prekybos nedorybe; todėl išvedžiau iš tavo vidaus ugnį – ji tave surijo; paverčiau tave pelenais žemėje visų, kurie žiūri į tave, akivaizdoje.
28:19 Visi tautose, kurie tave pažino, nustėro dėl tavęs; tu tapai siaubu, ir tavęs daugiau nebebus.’“
28:20 Vėl Viešpaties žodis atėjo man, sakydamas, 28:21 „Žmogau, nukreipk veidą prieš Sidoną ir pranašauk prieš jį, 28:22 sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš prieš tave, Sidone, ir būsiu pašlovintas tavo viduryje; kai įvykdysiu joje teismus ir būsiu joje pašventintas, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
28:23 Siųsiu į ją marą ir kraują į jos gatves; sužeistieji kris joje nuo kalavijo iš visų pusių; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
28:24 Izraelio namams nebebus aštrios erškėtliuotos šakelės nei perštinčio spyglio iš visų, kurie aplink juos juos niekino; ir jie žinos, kad aš esu Viešpats DIEVAS.’
28:25 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kai surinksiu Izraelio namus iš tautų, tarp kurių jie išsklaidyti, ir būsiu juose pašventintas pagonių akyse, tuomet jie gyvens savo krašte, kurį daviau savo tarnui Jokūbui.
28:26 Ten jie gyvens saugiai, statys namus ir sodins vynuogynus; gyvens pasitikėdami, kai įvykdysiu teismus visiems aplink juos, kurie juos niekino; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas.’“
29:1 Dešimtaisiais metais, dešimto mėnesio dvyliktą dieną atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 29:2 „Žmogau, nukreipk veidą prieš faraoną, Egipto karalių, ir pranašauk prieš jį ir prieš visą Egiptą. 29:3 Kalbėk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš prieš tave, faraonai, Egipto karaliau, didysis slibine, gulintis savo upių viduryje, kuris sakai: ‘Mano yra mano upė, aš ją pasidariau sau.’
29:4 Bet įversiu kablius į tavo žandus, priversiu tavo upių žuvis prikibti prie tavo žvynų; ištrauksiu tave iš tavo upių vidurio, ir visos tavo upių žuvys prikibs prie tavo žvynų.
29:5 Paliksiu tave dykumoje, tave ir visas tavo upių žuvis; krisi ant atvirų laukų, nebūsi surinktas ir nesurankiojamas; atiduosiu tave lauko žvėrims ir dangaus paukščiams ėdmeniui.
29:6 Visi Egipto gyventojai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, nes jie buvo nendrės lazda Izraelio namams.
29:7 Kai jie tave paėmė už rankos, tu lūžai ir perdūrė visus jų pečius; kai jie rėmėsi tavimi, tu sulūžai ir sukrėtė visus jų strėnų kaulus.
29:8 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: štai, atvesiu ant tavęs kalaviją ir išnaikinsiu iš tavęs žmogų ir gyvulį.
29:9 Egipto kraštas taps dykyne ir dykviete; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Kadangi jis sakė: ‘Upė mano, aš ją pasidariau’, 29:10 todėl štai, aš prieš tave ir prieš tavo upes; padarysiu Egipto kraštą visiškai dykiu ir tuščiu – nuo Sienes bokšto iki Etiopijos pasienio.
29:11 Nei žmogaus koja per jį nepereis, nei gyvulio koja per jį nepereis; jis nebus apgyvendintas keturiasdešimt metų.
29:12 Padarysiu Egipto kraštą dykiu tarp dykių kraštų, o jo miestus – dykius tarp nuniokotų miestų – keturiasdešimt metų; išsklaidysiu egiptiečius tarp tautų ir išbarstysiu juos po kraštus.
29:13 Tačiau taip sako Viešpats DIEVAS: pasibaigus keturiasdešimčiai metų, surinksiu egiptiečius iš tautų, į kurias jie buvo išsklaidyti. 29:14 Sugrąžinsiu Egipto nelaisvę ir parvesiu juos į Patrosą, į jų kilmės kraštą; ten jie bus menka karalystė.
29:15 Ji bus menkiausia iš karalysčių ir nebeišaukštins savęs daugiau už tautas; sumažinsiu juos, kad daugiau nebevaldytų tautų.
29:16 Jie daugiau nebebus Izraelio namų pasitikėjimu, kuris primena jų kaltę, kai jie žiūri į juos; tada jie žinos, kad aš esu Viešpats DIEVAS.’
29:17 Dvidešimt septintaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmą dieną atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 29:18 ‘Žmogau, Nebukadrecas, Babilono karalius, atliko didelę tarnybą prieš Tyrą: kiekviena galva nusi pliko, kiekvienas petys nusitrynė; bet nei jis, nei jo kariuomenė negavo atlygio iš Tyro už tarnybą, kurią atliko prieš jį. 29:19 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: štai, atiduosiu Egipto kraštą Nebukadrecui, Babilono karaliui; jis paims jo minią, paims jo grobį ir jo laimikį; tai bus atlygis jo kariuomenei.
29:20 Aš atidaviau jam Egipto kraštą už jo darbą, kuriuo jis tarnavo prieš jį, nes jie darbavosi man, – sako Viešpats DIEVAS.
29:21 Tą dieną išskleisčiau Izraelio namų ragą, ir suteiksiu tau burnos atsivėrimą jų tarpe; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
30:1 Vėl atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 30:2 „Žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: raudokite: Vargas dienai! 30:3 Nes diena arti, – arti Viešpaties diena, debesų diena; ji bus tautų metas.
30:4 Ant Egipto ateis kalavijas, o Etiopijoje bus didelis skausmas, kai kris nužudytieji Egipte; bus išnešta jos gausybė, sugriauti jos pagrindai.
30:5 Kušas, Putas ir Ludas ir visa maišyta tauta, ir Kūbas, ir žemės vyrai, kurie yra sąjungoje, kris drauge su jais nuo kalavijo.
30:6 Taip sako VIEŠPATS: ir tie, kurie palaiko Egiptą, kris, ir sugrius jos galios puikybė; nuo Sienės bokšto jie kris joje nuo kalavijo, – sako Viešpats DIEVAS.
30:7 Ji taps dykiu tarp dykių kraštų, o jos miestai – tarp nuniokotų miestų.
30:8 Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai padegsiu ugnį Egipte ir bus sunaikinti visi jo pagalbininkai.
30:9 Tą dieną nuo manęs išplauks pasiuntiniai laivais, kad išgąsdintų be rūpesčio gyvenančius Kušo gyventojus; ir juos apims didelis skausmas kaip Egipto dieną, nes štai, tai ateina.
30:10 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Aš padarysiu, kad liautųsi Egipto gausybė, Nebukadrecaro, Babilono karaliaus, ranka.
30:11 Jis ir jo tauta su juo, baisiausieji iš tautų, bus atgabenti, kad nuniokotų kraštą; jie ištrauks kalavijus prieš Egiptą ir pripildys kraštą nužudytųjų.
30:12 Ir padarysiu upes sausas, atiduosiu kraštą į nedorėlių rankas; paversiu kraštą ir viską, kas jame, dykyne ateivių ranka; aš, VIEŠPATS, kalbėjau.’
30:13 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Sunaikinsiu stabus ir panaikinsiu atvaizdus iš Nofio; nebebus kunigaikščio Egipto krašte; įvesiu baimę Egipto krašte.
30:14 Patrosą paversiu dykyne, Zoane įkursiu ugnį ir įvykdysiu teismus No mieste.
30:15 Išliesiu savo įniršį ant Sino, Egipto tvirtovės, ir nukirsiu No daugybę.
30:16 Uždegsiu ugnį Egipte: Sine bus didelis skausmas, No bus suardytas, Nofyje diena bus kasdien baisi.
30:17 Aveno ir Pi Beseto jaunuoliai kris nuo kalavijo, ir šie miestai bus išvesti į nelaisvę.
30:18 Tehafnėse aptems diena, kai ten sulaužysiu Egipto jungas; bus užbaigta jos galios puikybė; ją uždengs debesis, o jos dukterys bus išvestos į nelaisvę.
30:19 Taip įvykdysiu teismus Egipte, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.’
30:20 Vienuoliktais metais, pirmojo mėnesio septintą dieną atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 30:21 ‘Žmogau, sulaužiau Egipto karaliaus faraono ranką; ji nebus sutvarstyta gydymui, nebus uždėtas tvarstis ją sutvarstyti ir sustiprinti, kad galėtų laikyti kalaviją.
30:22 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš prieš faraoną, Egipto karalių; sulaužysiu jo rankas – stipriąją ir tą, kuri jau buvo sulaužyta, ir išversiu kalaviją iš jo rankos.
30:23 Išsklaidysiu egiptiečius tarp tautų ir išbarstysiu juos po kraštus.
30:24 Sustiprinsiu Babilono karaliaus rankas ir įdėsiu savo kalaviją į jo ranką; o faraono rankas sulaužysiu, ir jis dejuos prieš jį kaip mirtinai sužeistas.
30:25 Sustiprinsiu Babilono karaliaus rankas, o faraono rankos nuleis; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai įdėsiu savo kalaviją į Babilono karaliaus ranką, ir jis išties jį prieš Egipto kraštą.
30:26 Išsklaidysiu egiptiečius tarp tautų ir išbarstysiu juos po kraštus; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.’“
31:1 Vienuoliktais metais, trečio mėnesio pirmą dieną atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 31:2 „Žmogau, kalbėk faraonui, Egipto karaliui, ir jo miniai: ‘Su kuo esi panašus dėl savo didybės?
31:3 Štai, asyras – kedras Libane, gražiomis šakomis, plačia paūksme ir didelio ūgio; jo viršūnė siekė tankias šakas.
31:4 Vandenys jį išaugino, gelmė jį iškėlė, savo upėmis apgaubė jo sodinius, ir mažos srovės pamaitino visus lauko medžius.
31:5 Dėl to jo aukštis pranoko visus lauko medžius, ir jo šakos išsiplėtė, ir jo atšakos pailgėjo dėl gausių vandenų, kai jis leidosi.
31:6 Dangaus paukščiai susisuko lizdus jo šakose, po jo atšakomis visi laukų žvėrys veda jauniklius, jo šešėlyje gyveno visos didžios tautos.
31:7 Taip jis buvo puikus savo didybe, savo ilgosios atšakos ilgiu, nes jo šaknis buvo prie didžių vandenų.
31:8 Dievo sodo kedrai jo neužgožė, kėniai neprilygo jo šakoms, kaštonai neprilygo jo atšakoms; joks medis Dievo sode neprilygo jam grožiu.
31:9 Aš padariau jį gražų jo gausiomis šakomis; todėl visi Edeno medžiai, kurie Dievo sode, jam pavydėjo.
31:10 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi jis iškėlė save aukštyn ir iškėlė savo viršūnę tarp tankių šakų, ir jo širdis išpuiko dėl jo aukščio, 31:11 todėl atidaviau jį galingiausio pagonio rankon; jis tikrai su juo pasielgs; išvariau jį dėl jo nedorybės.
31:12 Ateiviai, baisiausieji iš tautų, nukirto jį ir paliko; ant kalnų ir visose slėniuose nukrito jo šakos, o jo atšakos buvo sulaužytos prie visų krašto upių; visos žemės tautos išėjo iš po jo šešėlio ir jį paliko.
31:13 Ant jo žlugimo likučių tupės visi dangaus paukščiai, ir visi lauko žvėrys bus ant jo atšakų, 31:14 kad nė vienas iš laistomų medžių neišaukštintų savęs dėl savo aukščio, ir neiškeltų savo viršūnės tarp tankių šakų, ir nei vienas, geriantis vandenį, nestovėtų dėl savo aukščio; nes jie visi atiduoti mirčiai, į žemutines žemės vietas, tarp žmonių sūnų, su tais, kurie leidžiasi į duobę.
31:15 Taip sako Viešpats DIEVAS: tą dieną, kai jis nusileido į Šeolą, aš sukėliau gedulą; uždengiau dėl jo gelmę, sulaikiau jos upes, ir didieji vandenys sustojo; dėl jo nuliūdinau Libaną, ir dėl jo išblyško visi lauko medžiai.
31:16 Nustebinau tautas nuo jo žlugimo garso, kai nuleidau jį į Šeolą su tais, kurie leidžiasi į duobę; tada visi Edeno medžiai, išrinktieji ir geriausi Libano, visi, geriantys vandenį, buvo paguosti žemutinėse žemės vietose.
31:17 Jie irgi nusileido su juo į Šeolą pas nužudytuosius kalaviju – tie, kurie buvo jo ranka, kurie gyveno jo šešėlyje tarp pagonių.
31:18 Su kuo esi panašus garbe ir didybe tarp Edeno medžių? Vis dėlto tu būsi nuleistas su Edeno medžiais į žemutines žemės vietas; gulėsi tarp neapipjaustytųjų su tais, kurie nužudyti kalaviju. Tai faraonas ir visa jo minia, – sako Viešpats DIEVAS.’“
32:1 Dvyliktais metais, dvylikto mėnesio pirmą dieną atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 32:2 „Žmogau, užgiedok raudą faraonui, Egipto karaliui, ir sakyk jam: ‘Tu buvai kaip jaunas liūtas tarp tautų, ir kaip banginis jūrose; išsiveržei savo upėmis, drumstei vandenis savo kojomis ir purvinai jų upes.’
32:3 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Todėl ištiesiu virš tavęs savo tinklą su daugelio tautų sambūriu; ir jie iškels tave mano tinkle.
32:4 Išmesiu tave ant žemės, numesiu tave ant atviro lauko; užleisiu ant tavęs dangaus paukščius ir pasotinsiu tavimi visus žemės žvėris.
32:5 Tavo kūną padėsiu ant kalnų ir užpildysiu slėnius tavo ūgiu.
32:6 Tavo krauju palaistysiu žemę, kurioje tu plaukei, iki pat kalnų; upės bus pripildytos tavęs.
32:7 Kai tave užgesinsiu, apdengsiu dangų ir patamsinsiu jo žvaigždes; apdengsiu saulę debesimi, ir mėnulis neduos savo šviesos.
32:8 Visi šviesuliai danguje patamsės virš tavęs, ir užtemdysiu tamsa tavo kraštą, – sako Viešpats DIEVAS.
32:9 Supykdysiu daugelio tautų širdis, kai atvesiu tavo žlugimą tarp tautų į kraštus, kurių nepažįsti.
32:10 Nustebinsiu daug tautų dėl tavęs, ir jų karaliai baisiai drebės dėl tavęs, kai prieš juos mostelsiu savo kalaviju; jie drebės kas akimirką, kiekvienas dėl savo gyvybės, tavo žlugimo dieną.’
32:11 Nes taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Babilono karaliaus kalavijas ateis ant tavęs.
32:12 Galingųjų kalavijais parblokšiu tavo minią – baisiausių iš tautų visus; jie sunaikins Egipto puikybę, ir bus sunaikinta visa jo minia.
32:13 Taip pat sunaikinsiu visus jo gyvulius prie didžiųjų vandenų; žmogaus koja jų daugiau nedrums, nei gyvulio kanopa jų nedrums.
32:14 Tada padarysiu jų vandenis ramios gelmės, ir jų upes tekės kaip aliejus, – sako Viešpats DIEVAS.
32:15 Kai paversiu Egipto kraštą dykyne, ir šalis bus tuščia to, kuo buvo pilna; kai ištversiu visus jo gyventojus, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
32:16 Tai yra rauda, kuria jie raudos; tautų dukterys raudos; raudos dėl Egipto, dėl visos jo minios, – sako Viešpats DIEVAS.’
32:17 Taip pat įvyko dvyliktais metais, penkioliktą mėnesio dieną, kad atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 32:18 ‘Žmogau, raudok dėl Egipto minios ir nuleisk ją, ją ir garsiųjų tautų dukteris, į žemutines žemės vietas su tais, kurie leidžiasi į duobę.
32:19 Ką tu pranoksti grožiu? Nusileisk ir gulėk su neapipjaustytaisiais.
32:20 Jie kris tarp nužudytų kalaviju; ji atiduota kalavijui; nutempkite ją ir visą jos minią.
32:21 Galingiausi didžiųjų tarp galingųjų kalbės iš Šeolo vidurio su jo pagalbininkais: nužengė, guli neapipjaustyti, nužudyti kalaviju.
32:22 Ten Asūras ir visa jo minia; jo kapai aplink jį; visi jie nužudyti, kritę nuo kalavijo; 32:23 jų kapai padaryti duobės šonuose, ir jo minia aplink jo kapą; visi jie nužudyti, kritę nuo kalavijo, kurie kėlė siaubą gyvųjų krašte.
32:24 Ten Elamas ir visa jo minia aplink jo kapą; visi jie nužudyti, kritę nuo kalavijo, kurie nusileido neapipjaustyti į žemutines žemės vietas, kurie kėlė savo siaubą gyvųjų krašte; vis dėlto jie nešasi savo gėdą su tais, kurie leidžiasi į duobę.
32:25 Jiems padaryta lova tarp nužudytųjų kartu su visa jų minia; jų kapai aplink jį; visi jie neapipjaustyti, nužudyti kalaviju, nors jie kėlė savo siaubą gyvųjų krašte; vis dėlto jie nešasi savo gėdą su tais, kurie leidžiasi į duobę; jis patupdytas tarp nužudytųjų.
32:26 Ten Mešechas, Tubalas ir visa jo minia; jų kapai aplink jį; visi jie neapipjaustyti, nužudyti kalaviju, nors jie kėlė savo siaubą gyvųjų krašte.
32:27 Jie negulės su galingaisiais neapipjaustytaisiais, kurie krito, nužengę į Šeolą su savo karo ginklais; jų kardai padėti po jų galvomis, bet jų kaltės liko ant jų kaulų, kadangi jie buvo siaubas galingųjų gyvųjų krašte.
32:28 Taip, tu būsi palaužtas tarp neapipjaustytųjų ir gulėsi su tais, kurie nužudyti kalaviju.
32:29 Ten Edomas, jo karaliai ir visi jo kunigaikščiai, kurie su savo galybe paguldyti su nužudytais kalaviju; jie gulės su neapipjaustytaisiais ir su tais, kurie leidžiasi į duobę.
32:30 Ten šiaurės kunigaikščiai visi ir visi sidoniečiai, kurie nužengė su nužudytaisiais; jie, gėdydamiesi savo galybės, guli neapipjaustyti su nužudytais kalaviju; jie nešasi savo gėdą su tais, kurie leidžiasi į duobę.
32:31 Faraonas pamatys juos ir bus paguostas dėl visos savo minios – faraonas ir visa jo kariuomenė, nužudyti kalaviju, – sako Viešpats DIEVAS.
32:32 Nes aš sukėliau savo siaubą gyvųjų krašte; ir jis padėtas tarp neapipjaustytųjų, su nužudytais kalaviju – faraonas ir visa jo minia, – sako Viešpats DIEVAS.’“
33:1 Vėl atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 33:2 „Žmogau, kalbėk savo tautos vaikams ir sakyk jiems: ‘Kai atvesiu kalaviją ant krašto, ir krašto žmonės paims vieną iš savo ribų ir paskirs jį sau sargu, 33:3 ir jis, pamatęs kalaviją ateinant ant krašto, pūstų trimitą ir įspėtų tautą, 33:4 ir kas tik išgirs trimitą, bet nebus įspėtas, ir kalavijas ateis ir jį paims, jo kraujas bus ant jo paties galvos.
33:5 Jis išgirdo trimitą, bet nepasigedo įspėjimo; jo kraujas bus ant jo; o kas pasiklausys įspėjimo, tas išgelbės savo sielą.
33:6 Bet jeigu sargas pamatys kalaviją ateinant ir nepučia trimitą, ir tauta nebus įspėta, ir kalavijas ateis ir paims iš jų kurią nors sielą, ji bus paimta dėl savo kaltės, bet jos kraują pareikalausiu iš sargo rankos.’
33:7 Taip ir tu, žmogau, aš padariau tave sargu Izraelio namams; todėl klausysi žodžio iš mano burnos ir perspėsi juos nuo manęs.
33:8 Kai pasakysiu nedorėliui: ‘Nedorėli, mirsi mirtimi!’ ir tu nekalbėsi, kad perspėtum nedorėlį nuo jo kelio, tas nedorėlis mirs dėl savo kaltės, bet jo kraują pareikalausiu iš tavo rankos.
33:9 O jei perspėsi nedorėlį dėl jo kelio, kad jis nuo jo sugrįžtų, ir jis nesugrįš nuo savo kelio, jis mirs dėl savo kaltės, bet tu išgelbėjai savo sielą.
33:10 Todėl tu, žmogau, kalbėk Izraelio namams: ‘Jūs sakote taip: ‘Mūsų peržengimai ir mūsų nuodėmės yra ant mūsų, ir mes dėl jų nykstame; kaip tad gyvensime?’
33:11 Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – man nepatinka nedorėlio mirtis, bet kad nedorėlis atsiverstų nuo savo kelio ir gyventų. Atsiverskite, atsiverskite nuo savo piktų kelių! Kodėl turite mirti, Izraelio namai?’
33:12 Todėl tu, žmogau, sakyk savo tautos vaikams: ‘Teisiojo teisumas jo neišgelbės jam nusidėjus; o nedorėlio nedorybė jį nenusmukdys, jei jis atsivers nuo savo nedorybės; ir teisiųjų gyvenimas dėl jų teisumo neišlaikys jų, kai jie nusidės.
33:13 Kai sakysiu teisiajam: ‘Jis tikrai gyvens’, bet jis pasitikės savo teisumu ir darys nedorybę, nė vienas jo teisumas nebus prisimintas; už savo nedorybę, kurią padarė, jis mirs.
33:14 Ir kai sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi’, bet jis atsivers nuo savo nuodėmės ir darys, kas teisu ir teisėta, 33:15 jei nedorėlis grąžins įkeitimą, atlygins, ką apiplėšė, vaikščios gyvybės nuostatais, nedarydamas nedorybės, jis tikrai gyvens, nemirs.
33:16 Nė viena jo padaryta nuodėmė jam nebus prisiminta; jis padarė, kas teisu ir teisėta; jis tikrai gyvens.’
33:17 Tačiau tavo tautos vaikai sako: ‘Viešpaties kelias nelygus’; bet jų kelias nelygus.
33:18 Kai teisuolis nusigręžia nuo savo teisumo ir daro nedorybę, jis dėl to mirs.
33:19 O jei nedorėlis atsiverčia nuo savo nedorybės ir daro, kas teisu ir teisėta, jis dėl to gyvens.
33:20 Vis dėlto jūs sakote: ‘Viešpaties kelias nelygus.’ Kiekvieną iš jūsų teisminsiu pagal jo kelius, Izraelio namai.“
33:21 Dvyliktais mūsų nelaisvės metais, dešimto mėnesio penktą dieną, atėjo pas mane vienas, pabėgęs iš Jeruzalės, sakydamas: ‘Miestas ištiktas.’
33:22 Viešpaties ranka buvo ant manęs vakare, prieš atvykstant pabėgėliui; atvėrė mano burną, iki kol jis atėjo pas mane rytą; mano burna atsivėrė, ir aš nebebuvau nebylus.
33:23 Tada atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 33:24 ‘Žmogau, tie, kurie gyvena šių Izraelio krašto griuvėsiuose, sako: ‘Abraomas buvo vienas, ir paveldėjo kraštą; o mes esame daugelis – mums atiduotas kraštas paveldėti.’
33:25 Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: jūs valgote su krauju, pakeliate savo akis į savo stabus ir liejate kraują – ar turėtumėte paveldėti kraštą? 33:26 Jūs remiatės kalaviju, darote šlykštybes, teršiate kiekvienas savo artimo žmoną – ar turėtumėte paveldėti kraštą?’
33:27 Sakyk jiems taip: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: kaip aš gyvas, tikrai tie, kurie yra griuvėsiuose, kris nuo kalavijo; kas lauke, tą atiduosiu žvėrims ryti; o kurie tvirtovėse ir olose, tie mirs nuo maro.
33:28 Aš paversiu kraštą didžia dykyne, ir bus užbaigta jos galios puikybė; Izraelio kalnai taps dyki, kad niekas per juos nevaikščiotų.
33:29 Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai paversiu kraštą didžia dykyne dėl visų jų šlykštybių, kurias padarė.’
33:30 O tu, žmogau, tavo tautos vaikai apie tave kalba prie sienų ir namų duryse; vienas kitam kalba kiekvienas savo broliui, sakydami: ‘Ateikite, prašom, išgirsti, koks žodis išėjęs iš VIEŠPATIES.’
33:31 Jie ateina pas tave, kaip žmonės ateina, sėdi priešais tave kaip mano tauta ir klauso tavo žodžių, bet jų nedaro; su savo burna rodo meilę, bet jų širdis seka savo godumą.
33:32 Štai, tu jiems esi kaip meilės daina žmogaus su maloniu balsu, mokančio puikiai groti instrumentu; jie klauso tavo žodžių, bet jų nedaro.
33:33 O kai tai ateis – štai, ateina! – tada jie žinos, kad pranašas buvo tarp jų.“
34:1 Atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 34:2 „Žmogau, pranašauk prieš Izraelio ganytojus; pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS ganytojams: vargas Izraelio ganytojams, kurie gano save! Argi ganytojai neturėtų ganyti bandos?
34:3 Jūs valgote riebalus, apsivelkate vilna, užmušate penimas avis, bet bandos neganote.
34:4 Silpnųjų nestiprinote, ligotųjų negydėte, sužeistųjų neužrišote, paklydusių neparvedėte, pražuvusių neieškojote, bet viešpatavote jiems jėga ir žiaurumu.
34:5 Ir jos buvo išsklaidytos, nes nebuvo ganytojo; tapo lauko žvėrims grobiu, buvo išsklaidytos.
34:6 Mano avys klajojo per visus kalnus ir ant kiekvieno aukšto kalno; mano banga išsisklaidė per visą žemės veidą, ir nebuvo, kas jų ieškotų ar sektų.
34:7 Todėl, ganytojai, klausykite VIEŠPATIES žodžio: 34:8 ‘Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – kadangi mano banga tapo grobiu, ir mano banga – lauko žvėrims ėdmeniu, dėl to, kad nebuvo ganytojo, ir mano ganytojai nesidomėjo mano banda, bet ganytojai ganė save ir mano bangos neganė, 34:9 todėl, ganytojai, klausykite VIEŠPATIES žodžio:
34:10 Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš prieš ganytojus; pareikalausiu savo bangos iš jų rankos ir neleisiu jiems daugiau ganyti bandos; ir ganytojai nebeganys savęs; išgelbėsiu savo bangą iš jų burnos, kad jiems nebebūtų grobis.
34:11 Nes taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš pats ieškosiu savo avių ir jų ieškosiu.
34:12 Kaip ganytojas ieško savo kaimenės tą dieną, kai būna tarp savo išsklaidytų avių, taip aš ieškosiu savo avių ir išvaduosiu jas iš visų vietų, kuriose jos buvo išsklaidytos apsiniaukusią ir tamsią dieną.
34:13 Išvesiu jas iš tautų, surinksiu jas iš kraštų ir atvesiu į jų pačių kraštą; ganysiu jas ant Izraelio kalnų, prie upių ir visose gyvenamose krašto vietose.
34:14 Ganysiu jas geroje ganykloje, o jų aptvaras bus ant aukštų Izraelio kalnų; ten jos gulės gerame aptvare ir riebioje ganykloje ganysis ant Izraelio kalnų.
34:15 Aš ganysiu savo kaimenę ir paguldysiu jas ilsėtis, – sako Viešpats DIEVAS.
34:16 Ieškosiu, kas buvo pražuvę, parvesiu, kas buvo išvyta, užrišiu, kas buvo sulaužyta, sustiprinsiu, kas buvo ligota; bet riebias ir stiprias sunaikinsiu – ganysiu jas pagal teismą.
34:17 Ir jums, mano kaimene, taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš teisiu tarp avies ir avies, tarp avinų ir ožių.
34:18 Ar jums maža, kad ganėtės geroje ganykloje, jog mindote savo kojomis likutį savo ganyklų? ir kad gėrėte gilius vandenis, jog drumščiate savo kojomis, kas liko?
34:19 O mano kaimenė ėda, ką jūsų kojos numynė, ir geria, ką jūsų kojos suteršė.
34:20 Todėl jiems taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš pats teisiu tarp riebios avies ir liesos avies,
34:21 kadangi jūs šonais ir pečiais stumdotės ir ragais stumiate visas ligotas, kol jas išsklaidote;
34:22 todėl aš išgelbėsiu savo kaimenę, ir ji nebebus grobis, ir teisiu tarp avies ir avies.
34:23 Ir paskirsiu joms vieną ganytoją, kuris jas ganys – mano tarną Dovydą; jis jas ganys ir bus jų ganytojas.
34:24 Aš, VIEŠPATS, būsiu jų Dievas, o mano tarnas Dovydas – kunigaikštis tarp jų. Aš, VIEŠPATS, tai pasakiau.
34:25 Sudarysiu su jomis taikos sandorą ir pašalinsiu piktus žvėris iš krašto; jos gyvens saugiai dykumoje ir miegos miškuose.
34:26 Padarysiu jas ir vietas aplink savo kalną palaiminimu; leisiu lietų tinkamu metu – bus palaiminimo liūtys.
34:27 Lauko medis duos savo vaisių, o žemė duos savo derlių; jos gyvens saugiai savo krašte ir žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai sulaužysiu jų jungų pančius ir išvaduosiu jas iš tų rankos, kurie jomis naudojosi.
34:28 Jos daugiau nebebus pagonių grobis, žemės žvėrys jų nevalgys; jos gyvens saugiai ir niekas jų nebaugins.
34:29 Išauginsiu joms garso augalą; jos daugiau nenaikins badu krašte ir nebenešios pagonių gėdos.
34:30 Tada jos žinos, kad aš, VIEŠPATS, jų Dievas, esu su jomis, ir kad jos – tai yra Izraelio namai – yra mano tauta, – sako Viešpats DIEVAS.
34:31 O jūs – mano kaimenė, mano ganyklos kaimenė – esate žmonės, o aš esu jūsų Dievas, – sako Viešpats DIEVAS.
35:1 Vėl atėjo man Viešpaties žodis, sakydamas, 35:2 „Žmogau, nukreipk savo veidą į Seiro kalną ir pranašauk prieš jį.
35:3 Sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, Seiro kalne, aš prieš tave; ištiesiu savo ranką prieš tave ir paversiu tave didžia dykyne.
35:4 Paversiu tavo miestus griuvėsiais, tu tapsi dykyne, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.
35:5 Kadangi turėjai amžiną neapykantą ir išliejai Izraelio vaikų kraują kalavijo jėga jų nelaimės metu, jų kaltės pabaigos metu,
35:6 todėl, kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – paruošiu tave kraujui, ir kraujas tave persieks; kadangi nemėgai kraujo, tad kraujas tave persieks.
35:7 Paversiu Seiro kalną didžia dykyne ir išnaikinsiu iš jo išeinantį ir grįžtantį.
35:8 Pripildysiu jo kalnus nužudytųjų; tavo kalvose, slėniuose ir visuose upeliuose kris nuo kalavijo nužudytieji.
35:9 Paversiu tave amžinomis dykybėmis, ir tavo miestai nebeatsikurs; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.
35:10 Kadangi sakėte: ‘Šios dvi tautos ir šie du kraštai bus mano, ir mes juos valdysime,’ nors ten buvo VIEŠPATS,
35:11 todėl, kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – elgsiuosi su tavimi pagal tavo pyktį ir pavydą, kuriuos naudojai iš neapykantos jiems; ir pasidarysiu žinomas tarp jų, kai tave teisiu.
35:12 Tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS, ir kad išgirdau visas tavo piktžodystes, kurias kalbėjai prieš Izraelio kalnus, sakydamas: ‘Jie nuniokoti, jie atiduoti mums ryti.’
35:13 Taip savo burna gyrėtės prieš mane ir dauginojote žodžius prieš mane – aš tai išgirdau.
35:14 Taip sako Viešpats DIEVAS: kai visa žemė džiaugsis, tave paversiu dykuma.
35:15 Kaip džiaugeisi Izraelio namų paveldu, kad jis buvo dykuma, taip aš padarysiu tau: tu būsi dykuma, Seiro kalne, ir visa Idumėja, – visiškai; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.’“
36:1 „Taip pat tu, žmogau, pranašauk Izraelio kalnams ir sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykite VIEŠPATIES žodžio!
36:2 Taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi priešas jums sakė: ‘Valio! net senosios aukštumos tapo mūsų nuosavybe,’
36:3 todėl pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi jus padarė dykuma ir prarijo iš visų pusių, kad būtumėte likusių pagonių nuosavybė, ir tapote pakalbų lūpose ir tautų apkalba,
36:4 todėl, Izraelio kalnai, klausykite Viešpaties DIEVO žodžio: taip sako Viešpats DIEVAS kalnams ir kalvoms, upėms ir slėniams, dykroms griuvėsiams ir miestams, kurie tapo grobiu ir patyčia aplinkiniams pagonims:
36:5 todėl, taip sako Viešpats DIEVAS: pavydo ugnimi kalbėjau prieš likusius pagonis ir prieš visą Idumėją, kurie mano kraštą skyrėsi sau nuosavybėn su džiaugsmu visos širdies ir su panieka, kad jį išmestų grobiui.’
36:6 Todėl pranašauk apie Izraelio žemę ir sakyk kalnams bei kalvoms, upėms ir slėniams: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš kalbėjau savo pavydu ir įniršiu, kadangi nešiojote pagonių gėdą.’
36:7 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: pakėliau savo ranką – tikrai aplinkiniai pagonys nešios savo gėdą.
36:8 O jūs, Izraelio kalnai, leiskite šakas ir neškite vaisių mano Izraelio tautai, nes jie jau arti sugrįžti.
36:9 Štai, aš esu su jumis ir gręžiuosi į jus; jūs būsite dirbami ir sėjami.
36:10 Aš padauginsiu ant jūsų žmonių – visus Izraelio namus, visus – ir miestai bus apgyvendinti, ir griuvėsiai atstatyti.
36:11 Padauginsiu ant jūsų žmonių ir gyvulių; jie daugės ir veisis; apgyvendinsiu jus kaip ankstesnėse būsenose ir geriau padarysiu negu jūsų pradžioje; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.
36:12 Užvesiu ant jūsų žmones, savo Izraelio tautą; jie paveldės jus, ir jūs būsite jiems paveldas; daugiau jų nebeatimsite iš žmonių.
36:13 Taip sako Viešpats DIEVAS: kadangi apie jus sakoma: ‘Tu, žeme, ryji žmones ir atimi iš tautų vaikus,’
36:14 todėl tu daugiau nerysi žmonių ir daugiau neatimsi savo tautų, – sako Viešpats DIEVAS.
36:15 Daugiau neleisi tavoje žemėje girdėti pagonių gėdos, daugiau nenešiosi tautų priekaištų ir daugiau jų neversi klupti, – sako Viešpats DIEVAS.“
36:16 „Vėl atėjo man VIEŠPATIES žodis, sakydamas,
36:17 ‘Žmogau, kai Izraelio namai gyveno savo pačių krašte, jie jį suteršė savo keliais ir savo darbais; jų kelias buvo man kaip nešvarumas atskirtos moters.
36:18 Todėl išliejau ant jų savo įniršį dėl kraujo, kurį jie išliejo krašte, ir dėl jų stabų, kuriais jį suteršė.
36:19 Išsklaidžiau juos tarp pagonių, jie buvo išbarstyti po kraštus; pagal jų kelius ir jų darbus juos teisiau.
36:20 Ir atėję pas pagonis, į kuriuos buvo nukeliavę, jie išniekino mano šventą vardą, sakant apie juos: ‘Šitie yra VIEŠPATIES tauta, ir vis dėlto jie išėjo iš jo krašto.’
36:21 Bet pasigailėjau savo šventojo vardo, kurį Izraelio namai išniekino tarp pagonių, pas kuriuos nuėjo.
36:22 Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: ne dėl jūsų aš tai darau, Izraelio namai, bet dėl savo šventojo vardo, kurį jūs išniekinote tarp pagonių, pas kuriuos nuėjote.
36:23 Pašventinsiu savo didįjį vardą, kuris buvo išniekintas tarp pagonių, kurį jūs išniekinote jų viduryje; ir pagonys žinos, kad aš esu VIEŠPATS, – sako Viešpats DIEVAS, – kai būsiu pašventintas jumyse jų akyse.
36:24 Nes paimsiu jus iš pagonių, surinksiu jus iš visų kraštų ir atvesiu jus į jūsų pačių kraštą.
36:25 Apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs būsite švarūs; nuo visų jūsų nešvarumų ir nuo visų jūsų stabų jus apvalysiu.
36:26 Duosiu jums naują širdį ir naują dvasią įdėsiu į jus; išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu jums kūnišką širdį.
36:27 Įdėsiu į jus savo Dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte mano nuostatais, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte.
36:28 Gyvensite krašte, kurį daviau jūsų tėvams; jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas.
36:29 Išgelbėsiu jus nuo visų jūsų nešvarumų; pašauksiu javus ir padauginsiu juos, ir nebedėsiu jums bado.
36:30 Padauginsiu medžio vaisių ir lauko derliaus, kad daugiau nebekentėtumėte tarp pagonių bado priekaišto.
36:31 Tada prisiminsite savo piktus kelius ir savo darbus, kurie nebuvo geri, ir bjaurėsitės patys savimi dėl savo kaltės ir savo bjaurysčių.
36:32 Ne dėl jūsų aš tai darau, – sako Viešpats DIEVAS, – tegu jums tai būna žinoma; gėdykitės ir raudonuokite dėl savo kelių, Izraelio namai.’
36:33 Taip sako Viešpats DIEVAS: tą dieną, kai apvalysiu jus nuo visų jūsų kalčių, apgyvendinsiu miestus, ir griuvėsiai bus atstatyti.
36:34 Nuniokota žemė bus arti dirbama, vietoje to, kas buvo dyku besižiūrint visiems praeiviams.
36:35 Ir sakys: ‘Ši kraštas, buvęs dykyne, tapo kaip Edeno sodas; ir griuvėsių, dykų ir sugriautų miestų sienos sutvirtintos ir apgyventos.’
36:36 Tada aplinkiniai pagonys, kurie liks, žinos, kad aš, VIEŠPATS, atstačiau sugriautą ir apsodinau dyku buvusį; aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir tai padarysiu.
36:37 Taip sako Viešpats DIEVAS: dar ir šito Izraelio namai manęs prašys, kad jiems tai padaryčiau: padauginsiu juos žmonėmis kaip kaimenę.
36:38 Kaip šventąja kaimene, kaip Jeruzalės kaimene jos iškilmių metu, taip nuniokoti miestai bus pripildyti žmonių kaimenėmis; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.“
37:1 Viešpaties ranka buvo ant manęs, jis išvedė mane Viešpaties Dvasioje ir pastatė mane slėnio viduryje; jis buvo pilnas kaulų.
37:2 Jis vedžiojo mane aplinkui juos, ir štai jų buvo labai daug slėnio paviršiuje, ir štai jie buvo labai sausi.
37:3 Jis tarė man: „Žmogau, ar gali šie kaulai atgyti?“ Aš atsakiau: „Viešpatie Dieve, tu žinai.“
37:4 Jis vėl man tarė: „Pranašauk šiems kaulams ir sakyk jiems: ‘Sausi kaulai, klausykite VIEŠPATIES žodžio!’
37:5 Taip sako Viešpats DIEVAS šiems kaulams: ‘Štai, aš įdėsiu į jus kvapą, ir jūs atgyvensite.
37:6 Uždėsiu ant jūsų sausgysles, užauginsiu ant jūsų mėsą, apdengsiu jus oda, įdėsiu į jus kvapą, ir jūs atgyvensite; ir žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.’“
37:7 Aš pranašavau, kaip buvau įsakyta; ir kai pranašavau, pasigirdo garsas – štai, drebėjimas; ir kaulai artinosi, kaulas prie savo kaulo.
37:8 Ir žiūrėjau – ant jų atsirado sausgyslės ir užaugo mėsa, ir oda juos apdengė viršuje; bet dar nebuvo juose kvapo.
37:9 Tuomet jis tarė man: „Pranašauk kvapui, pranašauk, žmogau, ir sakyk kvapui: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: ateik, kvape, iš keturių vėjų ir papūsk ant šių nužudytųjų, kad jie atgytų.’“
37:10 Aš pranašavau, kaip jis man įsakė, ir kvapas įėjo į juos, ir jie atgyveno ir atsistojo ant kojų – labai didelė kariuomenė.
37:11 Tada jis man tarė: „Žmogau, šie kaulai yra visas Izraelio namas. Štai jie sako: ‘Mūsų kaulai išdžiūvo, mūsų viltis dingo, mes esame atkirsti.’
37:12 Todėl pranašauk ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, mano tauta, aš atversiu jūsų kapus ir išvesiu jus iš jūsų kapų ir atvesiu jus į Izraelio kraštą.
37:13 Ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai atversiu jūsų kapus ir išvesiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų.
37:14 Įdėsiu į jus savo Dvasią, ir jūs gyvensite, ir įkurdinsiu jus jūsų pačių krašte; tada žinosite, kad aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir tai atlikau, – sako VIEŠPATS.’“
37:15 Vėl atėjo man VIEŠPATIES žodis, sakydamas,
37:16 „Tu, žmogau, imk sau vieną lazdelę ir užrašyk ant jos: ‘Jūdai ir jo draugams, Izraelio vaikams’; tada imk kitą lazdelę ir užrašyk ant jos: ‘Juozapui – Efraimo lazdai – ir visiems jo draugams, Izraelio namams.’
37:17 Sujunk jas vieną su kita į vieną lazdą, kad tavo rankoje jos taptų viena.
37:18 Kai tavo tautos vaikai sakys tau: ‘Ar neparodysi mums, ką tu tuo nori pasakyti?’
37:19 Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš paimsiu Juozapo – Efraimo rankoje esančią – lazdą ir Izraelio genčių, jo draugų, ir pridėsiu juos prie Jūdos lazdos ir padarysiu juos viena lazda; ir jie bus viena mano rankoje.’
37:20 Lazdelės, ant kurių rašei, tebūna tavo rankoje jų akivaizdoje.
37:21 Ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, aš paimsiu Izraelio vaikus iš pagonių, pas kuriuos jie nuėjo, surinksiu juos iš visų pusių ir atvesiu juos į jų pačių kraštą.
37:22 Padarysiu juos viena tauta krašte, Izraelio kalnuose, ir vienas karalius bus karalius jiems visiems; jie nebebus dvi tautos ir nebesiskirs į du karalystes.
37:23 Jie daugiau nebesiterš savo stabais, savo bjaurastimis ir visomis savo nusikaltimais; aš išgelbėsiu juos iš visų jų buvimo vietų, kuriose jie nusidėjo, ir apvalysiu juos; jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas.
37:24 Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, ir visi jie turės vieną ganytoją; jie vaikščios mano teismo nuostatais ir laikysis mano įsakų ir juos vykdys.
37:25 Jie gyvens krašte, kurį daviau savo tarnui Jokūbui, kuriame gyveno jūsų tėvai; ten gyvens jie, jų vaikai ir jų vaikaičiai per amžius; ir mano tarnas Dovydas bus jų kunigaikštis per amžius.
37:26 Sudarysiu su jais taikos sandorą – amžiną sandorą bus su jais; juos įkurdinsiu ir padauginsiu, ir padėsiu savo šventovę jų viduryje per amžius.
37:27 Mano buveinė bus su jais; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.
37:28 Tada pagonys žinos, kad aš, VIEŠPATS, pašventinu Izraelį, kai mano šventovė bus jų viduryje per amžius.’“
38:1 Atėjo man VIEŠPATIES žodis, sakydamas,
38:2 „Žmogau, nukreipk savo veidą į Gogą, Magogo krašte, Mešecho ir Tubalo vyriausiąjį kunigaikštį, ir pranašauk prieš jį.
38:3 Sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, Goge, Mešecho ir Tubalo vyriausiasis kunigaikšti, aš prieš tave.
38:4 Apsuksiu tave, įdėsiu kablius į tavo žandus ir išvesiu tave ir visą tavo kariuomenę – arklius ir raitelius, visus iki vieno, visi gražiai ginkluoti, didelis sambūris su skydais ir skideliais, visi mokantys valdyti kalaviją;
38:5 Persija, Kušas ir Putas su jais, visi su skydais ir šalmais;
38:6 Gomeris ir visi jo būriai; Togarmos namai iš šiaurės tolimybių ir visi jų būriai – daug tautų su tavimi.
38:7 Pasiruošk ir pasirenk pats, tu ir visi tavo susirinkusieji būriai, ir būk jiems sargyba.
38:8 Po daugelio dienų tau bus aplankymas; paskutiniais metais ateisi į kraštą, atvestą atgal nuo kalavijo ir surinktą iš daugelio tautų, į Izraelio kalnus, kurie visada buvo dyki; bet jis buvo išvestas iš tautų, ir jie visi gyvens saugiai.
38:9 Pakilsi ir ateisi kaip audra; būsi kaip debesis, dengiantis kraštą, tu ir visi tavo būriai, ir daug tautų su tavimi.’
38:10 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Tą dieną tau ateis dalykai į mintį, ir sumanysi piktą sumanymą.
38:11 Sakysi: ‘Eisiu į neužmūrytų kaimų kraštą; eisiu pas ramiai gyvenančius, saugiai gyvenančius, visus be sienų, be skląsčių ir be vartų,
38:12 kad grobčiau grobį ir plėščiau; atsukčiau savo ranką prieš dabar apgyventas dykvietes ir prieš tautą, surinktą iš tautų, kuri įsigijo galvijų ir turto, gyvenančią krašto viduryje.’
38:13 Šeba ir Dedanas, Taršišo pirkliai ir visi jo jauni liūtai sakys tau: ‘Ar atėjai grobio? ar surinkai savo sambūrį grobiui paimti, sidabrui ir auksui išnešti, galvijams ir turtui išsivežti, dideliam grobiui paimti?’“
38:14 „Todėl, žmogau, pranašauk ir sakyk Gogui: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: argi tą dieną, kai mano Izraelio tauta gyvens saugiai, tu to nežinosi?
38:15 Tu ateisi iš savo vietos, iš tolimų šiaurės dalių, tu ir daug tautų su tavimi – visi raiti ant žirgų, didelis sambūris ir galinga kariuomenė.
38:16 Ateisi prieš mano Izraelio tautą kaip debesis, dengiantis kraštą; paskutinėmis dienomis atvesiu tave prieš savo kraštą, kad pagonys mane pažintų, kai būsiu pašventintas tavimi, Goge, jų akyse.’
38:17 Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Ar tu tas, apie kurį kalbėjau senovėje per savo tarnus Izraelio pranašus, kurie tais laikais daugelį metų pranašavo, kad atvesiu tave prieš juos?’
38:18 Ir tą dieną, kai Gogas ateis prieš Izraelio kraštą, – sako Viešpats DIEVAS, – mano rūstybė užsiliepsnos mano veide.
38:19 Nes savo pavydu ir savo įniršio ugnimi kalbėjau: tikrai tą dieną Izraelio krašte bus didelis drebėjimas,
38:20 taip, kad jūros žuvys, dangaus paukščiai, lauko žvėrys, visi ropliai, ropojantys žemėje, ir visi žmonės, esantys žemės paviršiuje, drebės mano akivaizdoje; ir kalnai bus sugriūti, uolos nukris, ir kiekviena siena grius žemėn.
38:21 Ir pašauksiu prieš jį kalaviją per visus savo kalnus, – sako Viešpats DIEVAS; kiekvieno žmogaus kalavijas bus prieš jo brolį.
38:22 Ir teisiu jį maru ir krauju; siųsiu ant jo, ant jo būrių ir ant daugybės žmonių su juo gausų liūtį ir dideles krušos akmenis, ugnį ir sierą.
38:23 Taip aš pasididinsiu ir pašventinsiu save, ir būsiu žinomas daugelio tautų akyse; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
39:1 Todėl, žmogau, pranašauk prieš Gogą ir sakyk: „Taip sako Viešpats DIEVAS: štai, Goge, Mešecho ir Tubalo vyriausiasis kunigaikšti, aš prieš tave.
39:2 Apsuksiu tave atgal ir paliksiu iš tavęs tik šeštąją dalį, ir atvesiu tave iš šiaurės kraštų ir parvesiu ant Izraelio kalnų.
39:3 Ir išmušiu lanką iš tavo kairės rankos ir priversiu, kad tavo strėlės iškristų iš tavo dešinės.
39:4 Tu krisi ant Izraelio kalnų – tu ir visi tavo būriai ir tauta su tavimi; atiduosiu tave visokių plėšriųjų paukščių ir laukų žvėrių maistui.
39:5 Krisi atviroje lygumoje; nes aš tai pasakiau, – sako Viešpats DIEVAS.
39:6 Ir siųsiu ugnį ant Magogo ir tarp tų, kurie be rūpesčio gyvena salose; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
39:7 Taip paskelbsiu savo šventą vardą Izraelio tautos viduryje ir nebeleisiu, kad mano šventas vardas būtų suterštas; ir pagonys žinos, kad aš esu VIEŠPATS, Šventasis Izraelyje.
39:8 Štai, tai ateina ir yra padaryta, – sako Viešpats DIEVAS; tai ta diena, apie kurią kalbėjau.
39:9 Ir Izraelio miestų gyventojai išeis ir užkurs bei sudegins ginklus – skydus ir skydelius, lankus ir strėles, lazdas ir ietis; jie degins juos ugnimi septynerius metus,
39:10 kad neimsi medžių iš laukų ir nekirsi miškuose, nes jie degins ginklus ugnimi; ir jie apiplėš plėšusius juos ir apgrob apgrobusius juos, – sako Viešpats DIEVAS.
39:11 Ir tą dieną duosiu Gogui Izraelyje kapų vietą – Keleivių slėnį į rytus nuo jūros; ir jis užstums keleivių nosis; ten palaidos Gogą ir visą jo minią, ir pavadins ją Hamonogo slėniu.
39:12 Ir Izraelio namai laidos juos septynis mėnesius, kad apvalytų kraštą.
39:13 Taip, visi krašto žmonės juos laidys; ir tai bus jiems garbė tą dieną, kai būsiu pašlovintas, – sako Viešpats DIEVAS.
39:14 Ir jie atrinks nuolatiniam darbui vyrus, kurie pereis per kraštą, kartu su keliautojais laidos ant žemės paviršiaus likusius, kad jį apvalytų; pasibaigus septyniems mėnesiams jie pradės ieškoti.
39:15 Ir kai per kraštą einantys keliautojai pamatys žmogaus kaulą, pastatys šalia jo ženklą, kol laidojantieji jį palaidos Hamonogo slėnyje.
39:16 Ir miesto vardas bus Hamona. Taip jie apvalys kraštą.
39:17 Tu, žmogau, taip sako Viešpats DIEVAS: kalbėk visiems sparnuotiesiems paukščiams ir visiems laukų žvėrims: „Susirinkite ir ateikite, susiburkite iš visų pusių į mano auką, kurią aukoju jums – didžią auką ant Izraelio kalnų – kad ėstumėte mėsą ir gertumėte kraują.
39:18 Jūs valgysite galiūnų mėsą ir gersite žemės kunigaikščių kraują – avinų, ėriukų, ožkų ir jaučių, visų Bašano penimų gyvulių.
39:19 Ir valgysite riebalus iki soties ir gersite kraują iki apsvaigimo iš mano aukos, kurią jums aukojau.
39:20 Prisipildysite prie mano stalo žirgų ir vežimų, galiūnų ir visų karo vyrų, – sako Viešpats DIEVAS.
39:21 Aš parodysiu savo šlovę tarp pagonių, ir visi pagonys matys mano teismą, kurį įvykdžiau, ir mano ranką, kurią ant jų uždėjau.
39:22 Ir Izraelio namai nuo tos dienos ir toliau žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas.
39:23 Ir pagonys žinos, kad Izraelio namai buvo ištremti dėl savo kaltės; nes jie nusikalto prieš mane, todėl paslėpiau nuo jų savo veidą ir atidaviau juos jų priešų rankai, ir visi jie krito nuo kalavijo.
39:24 Pagal jų nešvarumą ir pagal jų nusikaltimus pasielgiau su jais ir paslėpiau nuo jų savo veidą.
39:25 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: dabar sugrąžinsiu Jokūbo nelaisvę ir pasigailėsiu visų Izraelio namų ir būsiu uolus dėl savo švento vardo.
39:26 Kai jie neš savo gėdą ir visą savo neištikimybę, kuria man nusikalto, kai gyveno saugiai savo krašte ir niekas jų negąsdino,
39:27 kai sugrąžinsiu juos iš tautų ir surinksiu juos iš jų priešų kraštų ir būsiu juose pašventintas daugeliui tautų matant,
39:28 tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas, kuris išvedžiau juos į nelaisvę pas pagonis, bet ir surinkau juos į jų pačių kraštą, ir nė vieno iš jų ten daugiau nepaliksiu.
39:29 Ir daugiau nebeslėpsiu nuo jų savo veido, nes išliejau savo Dvasią ant Izraelio namų, – sako Viešpats DIEVAS.
40:1 Mūsų nelaisvės dvidešimt penktaisiais metais, metų pradžioje, mėnesio dešimtą dieną, keturiolika metų po to, kai miestas buvo ištiktas, tą pačią dieną Viešpaties ranka buvo ant manęs ir nuvedė mane ten.
40:2 Dievo regėjimuose jis atvedė mane į Izraelio kraštą ir pastatė ant labai aukšto kalno, ant kurio pietų pusėje buvo tarsi miesto statinys.
40:3 Ir jis atvedė mane ten, ir štai – vyras, kurio išvaizda buvo kaip žalvario išvaizda; jo rankoje buvo linų virvė ir matavimo nendrė, ir jis stovėjo prie vartų.
40:4 Ir tas vyras man tarė: „Žmogau, žiūrėk akimis, klausyk ausimis ir atidėk širdį viskam, ką tau parodysiu; nes tam, kad tau tai parodyčiau, tu esi atvestas čia. Visa, ką pamatysi, paskelbk Izraelio namams.“
40:5 Ir štai namo išorėje aplinkui buvo siena, o vyro rankoje buvo matavimo nendrė – šešių uolekčių, uolektis po uolektį ir sprindį; ir jis išmatavo statinio plotį – viena nendrė, ir aukštį – viena nendrė.
40:6 Tada jis atėjo prie vartų, kurie žiūri į rytus, užlipo jų laiptais ir išmatavo vartų slenkstį – viena nendrė pločio; ir kitą vartų slenkstį – viena nendrė pločio.
40:7 Kiekviena maža kamera buvo viena nendrė ilgio ir viena nendrė pločio; tarp kamerų buvo penkios uolektys; ir vartų slenkstis prie vartų prieangio viduje buvo viena nendrė.
40:8 Jis dar išmatavo vartų prieangį viduje – viena nendrė.
40:9 Tada jis išmatavo vartų prieangį – aštuonios uolektys, ir jo stulpus – dvi uolektys; ir vartų prieangis buvo į vidų.
40:10 Rytų vartų mažosios kameros buvo trys iš vienos pusės ir trys iš kitos; jos visos trys buvo vieno mato, ir stulpai iš čia ir iš ten buvo vieno mato.
40:11 Jis išmatavo vartų įėjimo plotį – dešimt uolekčių, ir vartų ilgį – trylika uolekčių.
40:12 Taip pat prieš mažąsias kameras buvo po vieną uolektį vietos iš vienos pusės ir vieną uolektį iš kitos; o mažosios kameros buvo šešių uolekčių iš vienos pusės ir šešių uolekčių iš kitos.
40:13 Tada jis išmatavo vartus nuo vienos mažosios kameros stogo iki kitos stogo; plotis buvo dvidešimt penkios uolektys – durys prieš duris.
40:14 Jis padarė stulpus – šešiasdešimt uolekčių; iki kiemo stulpo aplink vartus.
40:15 O nuo vartų įėjimo veido iki vidinių vartų prieangio veido buvo penkiasdešimt uolekčių.
40:16 Ir buvo siauros langų angos mažosiose kamerose ir jų stulpuose vartų viduje aplinkui, ir taip pat prie arkų; langai buvo aplinkui viduje; ir ant kiekvieno stulpo buvo palmės.
40:17 Tada jis atvedė mane į išorinį kiemą, ir štai – aplinkui kiemą buvo kamaros ir grindinys padarytas; ant grindinio buvo trisdešimt kamarių.
40:18 O grindinys prie vartų šonų priešais vartų ilgį buvo apatinis grindinys.
40:19 Tada jis išmatavo plotį nuo apatinio vartų priešakio iki vidinio kiemo priešakio išorėje – šimtas uolekčių rytų link ir šiaurės link.
40:20 Ir šiaurėn žiūrinčių išorinio kiemo vartų jis išmatavo ilgį ir plotį.
40:21 Ir jų mažosios kameros – trys iš vienos ir trys iš kitos pusės, ir jų stulpai ir jų arkos – pagal pirmųjų vartų matą; jų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt penkios uolektys.
40:22 Ir jų langai, jų arkos ir jų palmės buvo pagal vartų, žiūrinčių į rytus, matą; ir prie jų buvo lipama septyniais laiptais, o jų arkos buvo prieš juos.
40:23 Ir vidinio kiemo vartai buvo prieš vartus šiaurės ir rytų link; ir jis išmatavo nuo vartų iki vartų šimtą uolekčių.
40:24 Po to jis nuvedė mane pietų link, ir štai – vartai pietų link; ir jis išmatavo jų stulpus ir jų arkas pagal šiuos matavimus.
40:25 Ir juose buvo langai ir jų arkose aplinkui kaip tie langai; jų ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių, o plotis – dvidešimt penkios uolektys.
40:26 Ir į juos lipdavo septyniais laiptais, o jų arkos buvo prieš juos; ir ant jų stulpų buvo palmės – viena iš čia ir viena iš ten.
40:27 Ir vidiniame kieme buvo vartai pietų link; ir jis išmatavo nuo vartų iki vartų pietų link šimtą uolekčių.
40:28 Ir jis įvedė mane per pietinius vartus į vidinį kiemą; ir jis išmatavo pietinius vartus pagal šiuos matavimus,
40:29 ir jų mažąsias kameras, jų stulpus ir jų arkas pagal šiuos matavimus; ir juose buvo langai, ir jų arkose aplinkui; ilgis – penkiasdešimt uolekčių, plotis – dvidešimt penkios uolektys.
40:30 Ir arkos aplinkui buvo dvidešimt penkių uolekčių ilgio ir penkių uolekčių pločio.
40:31 Ir jų arkos buvo į išorinį kiemą, ir ant jų stulpų buvo palmės; o į juos lipdavo aštuoniais laiptais.
40:32 Ir jis nuvedė mane į vidinį kiemą rytų link; ir jis išmatavo vartus pagal šiuos matavimus.
40:33 Ir jų mažosios kameros, jų stulpai ir jų arkos buvo pagal šiuos matavimus; ir juose buvo langai, ir jų arkose aplinkui; ilgis – penkiasdešimt uolekčių, plotis – dvidešimt penkios uolektys.
40:34 Ir jų arkos buvo į išorinį kiemą, ir palmės buvo ant jų stulpų iš čia ir iš ten; ir į juos lipdavo aštuoniais laiptais.
40:35 Tada jis nuvedė mane prie šiaurinių vartų ir išmatavo pagal šiuos matavimus;
40:36 jų mažąsias kameras, jų stulpus ir jų arkas, ir langus joms aplinkui; ilgis – penkiasdešimt uolekčių ir plotis – dvidešimt penkios uolektys.
40:37 Ir jų stulpai buvo į išorinį kiemą, ir ant stulpų iš čia ir iš ten buvo palmės; ir į juos lipdavo aštuoniais laiptais.
40:38 Ir buvo kambariai ir jų įėjimai prie vartų stulpų, kur plaudavo deginamąją auką.
40:39 Ir vartų prieangyje iš čia buvo du stalai ir iš ten buvo du stalai, ant kurių skersti deginamąją auką, auką už nuodėmę ir kaltės auką.
40:40 Ir iš lauko pusės, einant į šiaurinių vartų įėjimą, buvo du stalai, ir iš kitos pusės, prie vartų prieangio, buvo du stalai.
40:41 Iš čia keturi stalai ir iš ten keturi stalai, prie vartų šono – aštuoni stalai, ant kurių jie skersdavo aukas.
40:42 O keturi stalai deginamajai aukai buvo iš tašyto akmens, pusantros uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio ir vienos uolekties aukščio; ant jų dėdavo įrankius, kuriais skersti deginamąją auką ir auką.
40:43 Ir viduje buvo kabliai, sprindžio pločio, pritvirtinti aplinkui; ir ant stalų buvo aukos mėsa.
40:44 Ir už vidinių vartų buvo giedotojų kamaros vidiniame kieme, prie šiaurinių vartų šono; jų vaizdas buvo pietų link; viena buvo prie rytinių vartų šono, kurios vaizdas buvo šiaurės link.
40:45 Ir jis man tarė: „Ši, kurios vaizdas pietų link, yra kunigams, namo sargybos prižiūrėtojams.
40:46 O kamera, kurios vaizdas šiaurės link, yra kunigams, aukuro sargybos prižiūrėtojams – tai Zadoko sūnūs iš Levio sūnų, kurie artinasi prie VIEŠPATIES jam tarnauti.
40:47 Tada jis išmatavo kiemą – šimto uolekčių ilgio ir šimto uolekčių pločio, keturkampį; ir aukuras buvo prieš namus.
40:48 Ir jis nuvedė mane prie namų prieangio ir išmatavo kiekvieną prieangio stulpą – penkias uolektys iš čia ir penkias uolektys iš ten; ir vartų plotis buvo trys uolektys iš čia ir trys uolektys iš ten.
40:49 Prieangio ilgis buvo dvidešimt uolekčių, o plotis – vienuolika uolekčių; ir jis nuvedė mane laiptais, kuriais į jį lipdavo; ir prie stulpų buvo stulpai – vienas iš čia ir vienas iš ten.
41:1 Paskui jis įvedė mane į Šventyklą ir išmatavo stulpus – iš vienos pusės šešios uolektys pločio ir iš kitos pusės šešios uolektys pločio; tai buvo pastato pločio matas.
41:2 Ir durų plotis buvo dešimt uolekčių, o durų šonai – po penkias uolekčių iš vienos ir iš kitos pusės; jis išmatavo patalpos ilgį – keturiasdešimt uolekčių, ir plotį – dvidešimt uolekčių.
41:3 Tada jis įėjo vidun ir išmatavo durų stulpą – dvi uolektys; ir duris – šešios uolektys; ir durų plotį – septynios uolektys.
41:4 Taigi jis išmatavo ilgį – dvidešimt uolekčių, ir plotį – dvidešimt uolekčių priešais Šventyklą; ir jis man tarė: „Tai yra Švenčiausioji vieta.“
41:5 Paskui jis išmatavo namo sieną – šešios uolektys; ir kiekvieno šoninio kambario plotį – keturios uolektys aplink namą iš visų pusių.
41:6 Šoniniai kambariai buvo trijų aukštų, vienas virš kito, trisdešimt eilių; jie įsiterpė į namo sieną šoniniams kambariams aplinkui, kad laikytųsi, tačiau paties namo sienoje jie nebuvo laikomi.
41:7 Ir buvo didėjimas ir vingiavimas vis kylant aukštyn prie šoninių kambarių; nes namo vingiavimas kilo aukštyn aplink namą; todėl namo plotis kilo aukštyn ir taip padidėjo nuo žemiausio kambario iki aukščiausio per vidurį.
41:8 Aš mačiau ir namo aukštumą aplinkui: šoninių kambarių pamatų aukštis buvo pilna nendrė – šešios didžiosios uolektys.
41:9 Išorinės sienos, skiriamos šoniniam kambariui, storis buvo penkios uolektys, o kas liko – tai vieta šoniniams kambariams namo viduje.
41:10 O tarp kambarių aplink namą, visose pusėse, buvo dvidešimties uolekčių erdvė.
41:11 Šoninių kambarių durys buvo į likusią erdvę: viena durys į šiaurę, kita į pietus; o likusios vietos plotis buvo penkios uolektės aplink.
41:12 Pastato, esančio prieš atskirtą vietą į vakarus, plotis buvo septyniasdešimt uolekčių; pastato siena visose pusėse buvo penkių uolekčių storio, o ilgis – devyniasdešimt uolekčių.
41:13 Jis išmatavo namo ilgį – šimtas uolekčių; taip pat atskirosios vietos ir pastato su sienomis ilgį – šimtas uolekčių.
41:14 Namo priekinės pusės plotis ir atskirosios vietos plotis į rytus – šimtas uolekčių.
41:15 Jis išmatavo pastatą prieš atskirtą vietą, esančią už jo, ir galerijas iš vienos ir kitos pusės – šimtas uolekčių, su vidiniu šventoriumi ir kiemo prieangiais.
41:16 Durų staktos, siauri langai ir galerijos aplink per tris aukštus priešais duris buvo apkalti medžiu visur aplink, nuo žemės iki langų, o langai buvo uždengti.
41:17 Virš durų ir iki pat vidinio namo, išorėje ir visoje sienoje aplink, viduje ir lauke buvo viskas išmatuota.
41:18 Aplink namą buvo cherubai ir palmės, po palmę tarp cherubo ir cherubo; kiekvienas cherubas turėjo po du veidus:
41:19 žmogaus veidas į vieną pusę į palmę, o jauno liūto veidas į kitą pusę į palmę. Taip padaryta visame name aplink.
41:20 Nuo žemės iki virš durų buvo padaryti cherubai ir palmės ant šventyklos sienos.
41:21 Šventyklos staktos buvo keturkampės. Šventovės išvaizda buvo tokia pati kaip ir kitur.
41:22 Medinis altorius buvo trijų uolekčių aukščio ir dviejų uolekčių ilgio; jo kampai, ilgis ir sienos buvo iš medžio. Jis man tarė: „Tai stalas, kuris yra Viešpaties akivaizdoje.“
41:23 Šventykla ir šventovė turėjo dvejas duris.
41:24 Kiekvienos durys turėjo po du varčius, kurie atsilenkė – du vienoms durims ir du kitoms.
41:25 Ant šventyklos durų buvo padaryti cherubai ir palmės, kaip ir ant sienų; išorėje ant prieangio buvo storos lentos.
41:26 Siauri langai ir palmės iš abiejų pusių buvo prieangio šonuose ir šoniniuose namo kambariuose, su storomis lentomis.
42:1 Tada jis išvedė mane į išorinį kiemą šiaurės kryptimi ir atvedė į kambarį prieš atskirtą vietą, prieš pastatą šiaurėje.
42:2 Jo ilgis šiaurėje buvo šimtas uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių.
42:3 Prieš dvidešimties uolekčių erdvę, priklausančią vidiniam kiemui, ir priešais grindinį, priklausantį išoriniam kiemui, stovėjo galerija prieš galeriją per tris aukštus.
42:4 Prieš kambarius vidinėje pusėje buvo dešimties uolekčių pločio takas, o kelias vienos uolekties pločio; durys buvo į šiaurę.
42:5 Viršutiniai kambariai buvo trumpesni, nes galerijos atėmė iš jų daugiau vietos nei iš apatinių ir vidurinių pastato kambarių.
42:6 Jie buvo per tris aukštus, bet neturėjo kolonų kaip kiemų kolonos; todėl viršutinė dalis buvo siauresnė nei žemutinė ir vidurinė.
42:7 Išorinė siena, prieš kambarius, išorinio kiemo pusėje, buvo penkiasdešimt uolekčių ilgio.
42:8 Kambariai išoriniame kieme buvo penkiasdešimt uolekčių ilgio, o prieš šventyklą buvo šimtas uolekčių.
42:9 Įėjimas į šiuos kambarius buvo iš rytų, kai einama iš išorinio kiemo.
42:10 Kambariai buvo kiemo sienos storyje rytų link, prieš atskirtą vietą ir prieš pastatą.
42:11 Kelias prieš juos buvo kaip prieš šiaurinius kambarius: toks pat ilgis ir plotis; išėjimai buvo pagal jų struktūrą ir duris.
42:12 Pietų kambariams taip pat buvo durys kelio gale prieš sieną į rytus, kaip patenkama į juos.
42:13 Jis man pasakė: „Šiauriniai ir pietiniai kambariai prieš atskirtą vietą yra šventi kambariai, kur kunigai, artėjantys prie Viešpaties, valgys švenčiausius dalykus; ten jie dės švenčiausius dalykus, javų aukas, nuodėmės ir kaltės aukas, nes vieta šventa.
42:14 Kai kunigai įeina, jie neišeis į išorinį kiemą iš šventos vietos, bet ten padės drabužius, kuriais tarnauja, nes jie šventi, ir apsivilks kitais drabužiais, kad artėtų prie žmonių.“
42:15 Baigęs matuoti vidinį namą, jis išvedė mane pro vartus į rytus ir išmatavo aplinkui.
42:16 Rytinę pusę jis išmatavo nendrės matu – penki šimtai nendrių aplink.
42:17 Šiaurinę pusę jis išmatavo – penki šimtai nendrių aplink.
42:18 Pietinę pusę jis išmatavo – penki šimtai nendrių aplink.
42:19 Jis pasisuko į vakarus ir išmatavo penki šimtai nendrių.
42:20 Taip jis išmatavo iš visų keturių pusių: buvo siena aplink, penki šimtai nendrių ilgio ir penki šimtai pločio, atskirianti šventą vietą nuo paprastos.
43:1 Jis nuvedė mane prie vartų, atsigręžusių į rytus.
43:2 Izraelio Dievo šlovė atėjo nuo rytų; Jo balsas buvo tarsi daugelio vandenų ošimas, ir žemė nušvito nuo Jo šlovės.
43:3 Vaizdas buvo kaip regėjimas, kurį mačiau, kai atėjau naikinti miestą, ir kaip regėjimas, kurį mačiau prie Kebaro upės; ir aš parpuoliau ant veido.
43:4 Viešpaties šlovė įžengė į namus pro vartus, kurie atsigręžę į rytus.
43:5 Dvasia mane pakėlė ir įvedė į vidinį kiemą; ir štai Viešpaties šlovė pripildė namus.
43:6 Aš girdėjau balsą iš namų, kalbantį man; vyras stovėjo šalia.
43:7 Jis tarė: „Žmogaus sūnau, tai vieta mano sosto ir vieta mano kojų padams, kur gyvensiu tarp Izraelio vaikų per amžius. Mano šventojo vardo Izraelio namai daugiau nebesuterš nei jie, nei jų karaliai savo paleistuvyste ir savo karalių lavonais ant aukštumų.
43:8 Nes jie statė savo slenksčius šalia mano slenksčių ir savo stulpus šalia mano stulpų, tik siena buvo tarp manęs ir jų; jie suteršė mano šventąjį vardą savo bjaurystėmis, todėl sunaikinau juos savo rūstybe.
43:9 Dabar tepašalina savo paleistuvystę ir savo karalių lavonus nuo manęs, ir aš gyvensiu tarp jų per amžius.
43:10 Žmogaus sūnau, parodyk namą Izraelio namams, kad sugėstų dėl savo kalčių; ir jie teišmatuoja jo planą.
43:11 Jei jie sugėds dėl visko, ką padarė, parodyk jiems namo išvaizdą, jo struktūrą, išėjimus ir įėjimus, visą jo planą, visus jo įstatus ir įsakus; užrašyk tai jiems akyse, kad laikytųsi viso plano ir visų įstatų ir juos vykdytų.
43:12 Namo įstatymas: ant kalno viršūnės visa jo riba aplinkui bus ypatingai šventa. Tai namo įstatymas.“
43:13 „Altoriaus matmenys uolektimis (uolektis – uolektis ir delnas): pagrindas – uolekties aukščio ir uolekties pločio, ir kraštas aplink – sprindžio; tai aukštesnioji altoriaus dalis.
43:14 Nuo pagrindo ant žemės iki žemesniojo pakylos krašto – dvi uolektės, plotis – uolektis; nuo mažesniojo pakylos iki didesniojo – keturios uolektės, plotis – uolektis.
43:15 Aukštesnioji altoriaus dalis – keturios uolektės, ir iš jos viršaus – keturi ragai.
43:16 Altorius – dvylikos uolekčių ilgio ir dvylikos pločio, kvadratas keturiomis pusėmis.
43:17 Pakyla – keturiolikos uolekčių ilgio ir keturiolikos pločio, kvadratas keturiomis pusėmis; kraštas aplink – pusės uolekties, o pagrindas – uolekties; laiptai į rytus.“
43:18 Jis tarė: „Žmogaus sūnau, taip sako Viešpats Dievas: altoriaus įsakymai tą dieną, kai jį padarys, kad ant jo aukotų deginamąsias aukas ir laistytų kraują.
43:19 Duosi kunigams levitams iš Cadoko palikuonių, kurie artinasi prie manęs tarnauti, jauną jautį už nuodėmės auką.
43:20 Paimsi jo kraujo ir patepsi keturis jo ragus, keturis pakylos kampus ir kraštą aplinkui, taip nuvalysi ir apvalysi jį.
43:21 Tą jautį paimsi už nuodėmės auką ir sudeginsi paskirtoje namo vietoje už šventovės ribų.
43:22 Antrą dieną aukosi ožką be dėmės už nuodėmės auką; taip apvalys altorių, kaip apvalė su jautžiu.
43:23 Kai baigsi jį apvalyti, aukosi jauną jautį be dėmės ir aviną iš bandos be dėmės.
43:24 Pasiūlysi juos Viešpačiui, kunigai apbers juos druska ir aukos deginamąja auka Viešpačiui.
43:25 Septynias dienas aukosi kasdien ožką už nuodėmės auką; taip pat paruoš jauną jautį ir aviną iš bandos be dėmės.
43:26 Septynias dienas jie apvalys altorių ir jį pašventins.
43:27 Pasibaigus toms dienoms, aštuntą dieną ir toliau kunigai aukos ant altoriaus jūsų deginamąsias ir padėkos aukas, ir aš jus priimsiu, – sako Viešpats Dievas.“
44:1 Jis parvedė mane prie išorinio šventovės vartų, žiūrinčių į rytus; jie buvo uždaryti.
44:2 Viešpats man tarė: „Šitie vartai liks uždaryti, jie nebus atidaryti ir niekas neįeis pro juos, nes Izraelio Dievas Viešpats įėjo pro juos; todėl jie bus uždaryti.
44:3 Kunigaikščiui skirta: jis ten sėdės ir valgys duoną Viešpaties akivaizdoje; jis įeis pro prieangį ir eis pro tą pačią pusę.“
44:4 Jis vedė mane pro šiaurės vartus prieš namus; ir aš pamačiau, kad Viešpaties šlovė pripildė Viešpaties namus; ir parpuoliau ant veido.
44:5 Viešpats man tarė: „Žmogaus sūnau, įsidėmėk akimis ir ausimis visus namo įsakus ir visus jo įstatymus; atkreipk dėmesį į įėjimus į namus ir visus išėjimus iš šventovės.
44:6 Sakyk maištingiems Izraelio namams: taip sako Viešpats Dievas: gana jums jūsų bjaurysčių, Izraelio namai,
44:7 kad įleidote į mano šventovę svetimuosius, neapipjaustytais širdimi ir kūnu, kad būtų mano šventovėje ir ją suterštų, kai aukojate mano duoną, riebalus ir kraują, ir sulaužėte mano sandorą dėl visų savo bjaurysčių.
44:8 Jūs neprižiūrėjote mano šventų dalykų, bet paskyrėte kitus prižiūrėtojus savo naudai mano šventovėje.“
44:9 Taip sako Viešpats Dievas: „Joks svetimasis, neapipjaustytas širdimi ir kūnu, iš visų svetimųjų tarp Izraelio vaikų neįeis į mano šventovę.“
44:10 „Levitai, kurie toli nuo manęs nuklydo, kai Izraelis nuklydo, kurie nuo manęs nuklydo paskui savo stabus, neš savo kaltę.
44:11 Jie tarnaus mano šventovėje kaip tarnai prie namo vartų; jie pjovys deginamąsias aukas ir aukas tautai, stovės prieš juos ir tarnaus jiems.
44:12 Kadangi jie tarnavo jiems prieš jų stabus ir suvedžiojo Izraelio namus į kaltę, aš pakėliau ranką prieš juos, – sako Viešpats Dievas, – ir jie neš savo kaltę.
44:13 Jie nepriartės prie manęs kunigo pareigoms, prie mano šventų dalykų, prie švenčiausiųjų, bet neš gėdą ir bjaurystes, kurias padarė.
44:14 Bet aš paskirsiu juos prižiūrėti namo tarnystę ir visus darbus, kurie bus daromi jame.“
44:15 „Kunigai levitai Cadoko palikuonys, kurie prižiūrėjo mano šventovę, kai Izraelio vaikai nuklydo nuo manęs, priartės prie manęs tarnauti; jie stovės prieš mane aukoti riebalus ir kraują, – sako Viešpats Dievas.
44:16 Jie įeis į mano šventovę ir priartės prie mano stalo tarnauti man; jie prižiūrės mano tarnystę.
44:17 Kai jie įeis į vidinio kiemo vartus, apsivilks drobiniais drabužiais; vilnos nebus ant jų, kai tarnaus vidiniame kieme ir viduje.
44:18 Jie dėvės drobines kepures ant savo galvų ir drobines kelnes ant savo strėnų; jie nesijuos niekuo, kas sukeltų prakaitą.
44:19 Išeidami į išorinį kiemą pas žmones, jie nusivilks tarnavimo drabužius ir paliks juos šventuose kambariuose, apsivilks kitais drabužiais, kad nešventintų žmonių savo drabužiais.
44:20 Jie neskus savo galvų ir neleis plaukams per daug užaugti, tik tvarkingai kirps sau galvas.
44:21 Joks kunigas negeria vyno, kai įeina į vidinį kiemą.
44:22 Jie neims sau žmona nei našlės, nei išsiskyrusios; only ims merginas iš Izraelio palikuonių, arba našlę, kuri buvo kunigo žmona.“
44:23 Jie mokys mano tautą skirtumo tarp švento ir nešvento ir padės jiems atskirti, kas netyra ir kas tyra.
44:24 Ginčuose jie stovės teisdami; jie teis pagal mano sprendimus. Mano įstatų ir mano nuostatų laikysis per visas mano sueigas ir šventins mano šabus.
44:25 Jie neis prie numirėlio, kad nesusiteptų; bet dėl tėvo ar motinos, dėl sūnaus ar dukters, dėl brolio ar sesers, kuri nebuvo tekėjusi, jie gali susitepti.
44:26 Po apsivalymo jam suskaičiuos septynias dienas.
44:27 Tą dieną, kai jis eis į šventovę – į vidinį kiemą – tarnauti šventovėje, atnašaus už save nuodėmės auką, – sako Viešpats DIEVAS.
44:28 Tai bus jiems paveldas: Aš esu jų paveldas. Jūs neduosite jiems nuosavybės Izraelyje: Aš esu jų nuosavybė.
44:29 Jie valgys javų auką, nuodėmės auką ir kaltės auką; kiekvienas pašvęstas daiktas Izraelyje bus jų.
44:30 Pirmienos iš visų pirmienų ir visos jūsų atnašos iš visokių atnašų priklausys kunigui; duosite kunigui ir pirmąją savo tešlos dalį, kad palaiminimas ilsėtųsi ant jūsų namų.
44:31 Kunigai nevalgys nieko, kas nugaišo savaime ar sudraskyta – nei iš paukščių, nei iš gyvulių.
45:1 Kai burtu dalysite kraštą paveldui, atnaša Viešpačiui bus šventa krašto dalis: ilgis – dvidešimt penki tūkstančiai nendrių, plotis – dešimt tūkstančių; ši dalis visomis savo ribomis aplink bus šventa.
45:2 Iš jos šventovei bus penki šimtai ilgio ir penki šimtai pločio – kvadratas aplinkui, o aplink jos kiemus – penkiasdešimt uolekčių.
45:3 Iš šio mato išmatuosi dvidešimt penkių tūkstančių ilgio ir dešimties tūkstančių pločio dalį: joje bus šventovė ir Švenčiausioji vieta.
45:4 Ši šventa žemės dalis priklausys kunigams, šventovės tarnams, kurie artinasi tarnauti Viešpačiui; tai bus vieta jų namams ir šventa vieta šventovei.
45:5 Dvidešimt penkių tūkstančių ilgio ir dešimties tūkstančių pločio dalį turės levitai, namo tarnai, kaip jų nuosavybę – dvidešimčiai kambarių.
45:6 Miestui paskirsite valdas – penkių tūkstančių pločio ir dvidešimt penkių tūkstančių ilgio – priešais šventąją atnašą; tai bus visiems Izraelio namams.
45:7 Kunigaikščiui bus dalis iš vienos ir iš kitos šventosios atnašos ir miesto valdos pusės, prieš šventąją atnašą ir prieš miesto valdą: nuo vakarų sienos vakaran ir nuo rytų sienos rytan; ilgis bus kaip viena giminės dalis – nuo vakarų ribos iki rytų ribos.
45:8 Tai bus jo nuosavybė krašte Izraelyje. Mano kunigaikščiai daugiau nespaus mano tautos, bet likusį kraštą duos Izraelio namams pagal jų gentis.
45:9 Taip sako Viešpats DIEVAS: gana, Izraelio kunigaikščiai! Pašalinkite smurtą ir plėšikavimą, vykdykite teismą ir teisybę, nutraukite savo priespaudą mano tautai, – sako Viešpats DIEVAS.
45:10 Turėsite teisingas svarstykles, teisingą efą ir teisingą batą.
45:11 Efa ir batas bus vieno mato: batas tebus dešimtadalis homerio, ir efa – dešimtadalis homerio; matas bus pagal homerį.
45:12 Šekelis bus dvidešimt gerų; dvidešimt šekelių, dvidešimt penki šekeliai ir penkiolika šekelių sudarys jūsų mėną.
45:13 Štai atnaša, kurią atnašaite: šeštąją efos dalį iš homerio kviečių ir šeštąją efos dalį iš homerio miežių.
45:14 Dėl aliejaus nuostato – batas iš aliejaus: dešimtadalis bato iš koro; koras yra homeris, dešimt batų – homeris.
45:15 Ir viena avis iš dviejų šimtų iš Izraelio gerų ganyklų – javų aukai, deginamajai aukai ir taikos aukoms juos permaldauti, – sako Viešpats DIEVAS.
45:16 Visa krašto tauta duos šią atnašą Izraelio kunigaikščiui.
45:17 Kunigaikščiui priklausys parūpinti deginamąsias aukas, javų aukas ir liejamuosius gėrimus švenčių dienomis, jaunaties dienomis ir šabatais, visose iškilmėse Izraelio namams: jis parengs nuodėmės auką, javų auką, deginamąją auką ir taikos aukas Izraelio namams permaldauti.
45:18 Taip sako Viešpats DIEVAS: pirmo mėnesio pirmą dieną paimsi jauną be dėmės jautį ir apvalysi šventovę.
45:19 Kunigas paims nuodėmės aukos kraujo ir pateps namo staktas, altoriaus pakylos keturis kampus ir vidinio kiemo vartų staktas.
45:20 Tą pat padarysi mėnesio septintą dieną už kiekvieną, kuris klydo ar buvo nepatyręs; taip permaldauti namus.
45:21 Pirmo mėnesio keturioliktą dieną bus Pascha, septynių dienų šventė; bus valgoma nerauginta duona.
45:22 Tą dieną kunigaikštis paruoš už save ir visus krašto žmones jautį už nuodėmės auką.
45:23 Septynias šventės dienas jis kasdien paruoš Viešpačiui deginamąją auką – septynis be dėmės jaučius ir septynis be dėmės avinus, ir ožiuką kasdien už nuodėmės auką.
45:24 Paruoš javų auką – efą kiekvienam jaučiui ir efą kiekvienam avinui, ir hino aliejaus efai.
45:25 Septintą mėnesį, penkioliktą dieną mėnesio, per šventę jis darys taip pat septynias dienas – pagal nuodėmės auką, pagal deginamąją auką, pagal javų auką ir pagal aliejų.
46:1 Taip sako Viešpats DIEVAS: vidinio kiemo vartai, žiūrintys į rytus, šešias darbo dienas bus uždaryti; o šabo dieną jie bus atidaryti, ir naujo mėnulio dieną jie bus atidaryti.
46:2 Kunigaikštis įeis iš prieangio, esančio prie tų vartų išorėje, ir stos prie vartų stulpo; kunigai paruoš jo deginamąją ir taikos aukas, ir jis pagarbins prie vartų slenksčio; tada išeis, o vartai nebus uždaryti iki vakaro.
46:3 Taip pat krašto žmonės pagarbins prie šių vartų durų Viešpatį šabais ir jaunaties dienomis.
46:4 Deginamoji auka, kurią kunigaikštis aukoja Viešpačiui šabo dieną, bus šeši be dėmės avinėliai ir be dėmės avinas.
46:5 Javų auka – efa avinui, o avinėliams – kiek leis jo ranka, ir hinas aliejaus efai.
46:6 Jaunaties dieną – jaunas be dėmės jautis, šeši avinėliai ir avinas: be dėmės.
46:7 Jis paruoš javų auką – efą jaučiui ir efą avinui, o avinėliams – kiek jo ranka pajėgs, ir hinas aliejaus efai.
46:8 Kai kunigaikštis įeina, jis įeis pro tų vartų prieangį ir eis tuo pačiu keliu lauk.
46:9 Kai krašto žmonės ateis prieš Viešpatį per iškilmes, kas įeina pro šiaurės vartus pagarbinti, išeis pro pietų vartus; o kas įeina pro pietų vartus, išeis pro šiaurės vartus. Jis nebegrįš pro tuos vartus, kuriais įėjo, bet išeis priešingais.
46:10 Kunigaikštis eis tarp jų: kai jie įeina, jis įeis, ir kai jie išeina, jis išeis.
46:11 Per šventes ir iškilmes javų auka – efa jaučiui ir efa avinui, o avinėliams – kiek jis galės duoti, ir hinas aliejaus efai.
46:12 Kai kunigaikštis savo noru atnašaus savanorišką deginamąją ar taikos auką Viešpačiui, jam atvers rytų vartus, ir jis paruoš savo deginamąją ir taikos aukas kaip per šabą; tada išeis, ir jam išėjus vartai bus uždaryti.
46:13 Kasdien atnašausi Viešpačiui metų pirmagimį be dėmės avinėlį – kaip nuolatinę deginamąją auką; paruoši jį kiekvieną rytą.
46:14 Kiekvieną rytą jam paruoši javų auką – šeštąją efos dalį smulkiai maltiems miltams, sumaišyta su trečiąja hino aliejaus dalimi, kaip nuolatinę javų auką Viešpačiui – amžina nuostata.
46:15 Taip jie kas rytą paruoš avinėlį, javų auką ir aliejų – kaip nuolatinę deginamąją auką.
46:16 Taip sako Viešpats DIEVAS: jei kunigaikštis duos dovaną kuriai nors iš savo sūnų, paveldas priklausys jo sūnums – tai jų nuosavybė paveldėjimu.
46:17 Bet jei jis duos dovaną iš savo paveldėjimo kuriam nors tarnui, tai priklausys tam iki laisvės metų; po to grįš kunigaikščiui. O jo paveldėjimas liks jo sūnums.
46:18 Kunigaikštis neims žmonių paveldėjimo, kad juos išstumtų iš jų nuosavybės; jis savo sūnums duos paveldą iš savo nuosavybės, kad mano tauta nebūtų išblaškyta, kiekvienas atskirtas nuo savo nuosavybės.
46:19 Po to jis vedė mane į įėjimą, esantį prie vartų šono, į šventus kunigų kambarius, atsuktus į šiaurę; ir štai – vieta iš abiejų pusių į vakarus.
46:20 Jis man tarė: „Čia vieta, kur kunigai virs kaltės ir nuodėmės aukas, kur keps javų auką, kad jų neišneštų į išorinį kiemą ir nesušventintų žmonių.“
46:21 Tada jis išvedė mane į išorinį kiemą ir vedė per keturis kiemo kampus; ir štai kiekviename kiemo kampe – kiemas.
46:22 Keturiuose kiemo kampuose buvo sujungti kiemai, po keturiasdešimt uolekčių ilgio ir trisdešimt pločio; visi keturi kampiniai buvo to paties mato.
46:23 Juose aplink buvo pastatų eilės, ir po tomis eilėmis aplink buvo viryklos.
46:24 Jis man tarė: „Tai vietos virėjams, kur namo tarnai virs tautos aukas.“
47:1 Vėl parvedė mane prie namų durų, ir štai vanduo tryško iš po namų slenksčio į rytus, nes namų priekinė pusė buvo į rytus; vanduo tekėjo iš po namų dešinės pusės, į pietus nuo altoriaus.
47:2 Jis išvedė mane pro šiaurės vartus ir apvedė iš lauko keliu prie išorinių rytinių vartų; ir štai vanduo tekėjo iš dešinės pusės.
47:3 Kai vyras su virve rankoje nuėjo į rytus, jis išmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį – vanduo siekė kulkšnis.
47:4 Jis vėl išmatavo tūkstantį ir pervedė mane per vandenį – vanduo siekė kelius. Vėl išmatavo tūkstantį ir pervedė mane – vanduo siekė strėnas.
47:5 Vėl išmatavo tūkstantį – ten jau buvo upė, kurios nebegalėjau perbristi; vanduo buvo pakilęs – vanduo plaukti, upė, kurios negalima perbristi.
47:6 Jis man tarė: „Žmogaus sūnau, ar matei?“ Tada jis parvedė mane ir grąžino prie upės kranto.
47:7 Sugrįžęs pamačiau upės krante gausybę medžių, iš vienos ir iš kitos pusės.
47:8 Jis man sakė: „Šitie vandenys teka į rytų sritį, leidžiasi į dykumą ir įteka į jūrą; kai įteka į jūrą, vandenys tampa sveiki.
47:9 Ir įvyksta, kad kiekvienas gyvis, kuris šliaužia, visur, kur tik ateina šios upės, atgis; bus labai gausu žuvų, nes šitie vandenys ateina ten; jie pasveiksta, ir viskas gyvens, kur tik ateina upė.
47:10 Žvejai stovės palei ją nuo En Gedžio iki En Eglajimo; ten bus vietos tinklams džiovinti; jų žuvys bus pagal rūšis kaip Didžiosios jūros žuvys – be galo daug.
47:11 Tačiau jos pelkynai ir balos nebus pagydytos: jie bus palikti druskai.
47:12 Palei upę, ant jos kranto, iš šios ir anos pusės augs visoki medžiai maistui; jų lapas nevys, ir jų vaisius neišseks; kas mėnesį jie ves naują vaisių, nes vanduo jiems teka iš šventovės. Jų vaisius bus maistui, o lapas – vaistui.“
47:13 Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai riba, kuria paveldėsite kraštą pagal dvylika Izraelio giminių: Juozapas turės dvi dalis.
47:14 Jį paveldėsite lygiai – vienas kaip kitas – kaip esu pakėlęs ranką duoti jūsų tėvams; ir šis kraštas jums atiteks paveldui.
47:15 Šiaurinė krašto riba: nuo Didžiosios jūros keliu į Hetloną, kaip einama į Cedą,
47:16 per Hamatą, Berotą, Sibraimą – tarp Damasko ir Hamato ribos – Chacar-Chatikoną prie Chaurano pakraščio,
47:17 ir nuo jūros riba iki Chacar-Enano, Damasko riba ir šiaurė šiaurėn, ir Hamato riba. Tai šiaurinė pusė.
47:18 Rytinė pusė: matuosite nuo Chaurano ir nuo Damasko, nuo Gileado ir nuo Izraelio krašto palei Jordaną, nuo ribos iki Rytų jūros. Tai rytinė pusė.
47:19 Pietinė pusė pietų link: nuo Tamaros iki Kadešo ginčų vandenų, upeliu į Didžiąją jūrą. Tai pietinė pusė pietų link.
47:20 Vakarų pusė: Didžioji jūra nuo ribos, iki atsiremiama prieš Hamatą. Tai vakarų pusė.
47:21 Taip padalysite kraštą pagal Izraelio gimines.
47:22 Jį burtu dalysite paveldui sau ir ateiviams, gyvenantiems tarp jūsų ir gimdantiems vaikus tarp jūsų; jie bus jums kaip krašte gimę tarp Izraelio vaikų; jie gaus paveldą drauge su jumis Izraelio giminių tarpe.
47:23 Toje giminėje, kurioje ateivis apsigyvens, ten jam duosite jo paveldą, – sako Viešpats DIEVAS.
48:1 Štai giminių vardai. Nuo šiaurinio krašto, prie kelio į Hetloną, kaip einama į Hamatą, iki Chacar-Enano, Damasko šiaurinės ribos, iki Hamato pakraščio – abipus į rytus ir į vakarus: Dano dalis.
48:2 Prie Dano ribos, iš rytų į vakarus: Ašero dalis.
48:3 Prie Ašero ribos, iš rytų į vakarus: Neftalio dalis.
48:4 Prie Neftalio ribos, iš rytų į vakarus: Manaso dalis.
48:5 Prie Manaso ribos, iš rytų į vakarus: Efraimo dalis.
48:6 Prie Efraimo ribos, iš rytų į vakarus: Rubeno dalis.
48:7 Prie Rubeno ribos, iš rytų į vakarus: Judo dalis.
48:8 Prie Judo ribos, iš rytų į vakarus, bus atnaša, kurią atnašausite: plotis – dvidešimt penki tūkstančiai nendrių, o ilgis – kaip vienos iš kitų dalių, iš rytų į vakarus; jos viduryje bus šventovė.
48:9 Atnaša Viešpačiui: dvidešimt penki tūkstančiai ilgio ir dešimt tūkstančių pločio.
48:10 Tai bus šventa atnaša kunigams: į šiaurę – dvidešimt penki tūkstančiai ilgio, į vakarus – dešimt tūkstančių pločio, į rytus – dešimt tūkstančių pločio, į pietus – dvidešimt penki tūkstančiai ilgio; Viešpaties šventovė bus jos viduryje.
48:11 Ji priklausys pašvęstiems kunigams iš Cadoko sūnų, kurie laikėsi mano tarnybos ir nenuklydo, kai Izraelio vaikai nuklydo, kaip nuklydo levitai.
48:12 Ši atnaša iš žemės jiems bus švenčiausioji, prie levitų ribos.
48:13 Prie kunigų ribos levitai turės dvidešimt penkių tūkstančių ilgio ir dešimties tūkstančių pločio dalį; visas ilgis – dvidešimt penki tūkstančiai, plotis – dešimt tūkstančių.
48:14 Iš jos nieko neparduoti, nekeisti ir neatiduoti žemės pirmienų; nes tai pašvęsta Viešpačiui.
48:15 O likę penki tūkstančiai pločio priešais dvidešimt penkis tūkstančius bus paprasta vieta miestui – gyvenimui ir priemiesčiams; miestas bus jos viduryje.
48:16 Štai jo matai: šiaurės pusė – keturi tūkstančiai penki šimtai; pietų pusė – keturi tūkstančiai penki šimtai; rytų pusė – keturi tūkstančiai penki šimtai; vakarų pusė – keturi tūkstančiai penki šimtai.
48:17 Miesto priemiesčiai: į šiaurę du šimtai penkiasdešimt, į pietus du šimtai penkiasdešimt, į rytus du šimtai penkiasdešimt, į vakarus du šimtai penkiasdešimt.
48:18 O likutis ilgiu priešais šventąją atnašą – dešimt tūkstančių į rytus ir dešimt tūkstančių į vakarus; jis bus priešais šventąją atnašą, ir jo derlius bus maistas tiems, kurie tarnauja miestui.
48:19 Miestui tarnaus žmonės iš visų Izraelio giminių.
48:20 Visa atnaša – dvidešimt penki tūkstančiai ant dvidešimt penkių tūkstančių: šventą atnašą atnašausite keturkampę su miesto nuosavybe.
48:21 O likutis priklausys kunigaikščiui – iš vienos ir iš kitos šventosios atnašos ir miesto nuosavybės pusės, priešais dvidešimt penkis tūkstančius atnašos į rytų ribą ir į vakarus priešais dvidešimt penkis tūkstančius į vakarų ribą, prieš kunigaikščio dalis; ten bus šventoji atnaša, ir namų šventovė bus jos viduryje.
48:22 Tarp levitų nuosavybės ir miesto nuosavybės, esančios kunigaikščio dalies viduryje, tarp Judo ir Benjamino ribos, bus kunigaikščio dalis.
48:23 Likusioms giminėms, iš rytų į vakarus: Benjamino dalis.
48:24 Prie Benjamino ribos, iš rytų į vakarus: Simeono dalis.
48:25 Prie Simeono ribos, iš rytų į vakarus: Isacharo dalis.
48:26 Prie Isacharo ribos, iš rytų į vakarus: Zebulono dalis.
48:27 Prie Zebulono ribos, iš rytų į vakarus: Gado dalis.
48:28 Prie Gado ribos, pietų pusėje pietų link, riba – nuo Tamaros iki Kadešo ginčų vandenų ir upeliu į Didžiąją jūrą.
48:29 Šitas kraštas, kurį burtu padalysite Izraelio giminių paveldui; tai jų dalys, – sako Viešpats DIEVAS.
48:30 Štai miesto išėjimai: šiaurinėje pusėje – keturi tūkstančiai penki šimtai mato.
48:31 Miesto vartai pagal Izraelio giminių vardus: trys vartai į šiaurę – vieni Rubeno, vieni Judo, vieni Levio vartai.
48:32 Rytų pusėje – keturi tūkstančiai penki šimtai ir trys vartai: Juozapo, Benjamino ir Dano vartai.
48:33 Pietų pusėje – keturi tūkstančiai penki šimtai mato ir trys vartai: Simeono, Isacharo ir Zebulono vartai.
48:34 Vakarų pusėje – keturi tūkstančiai penki šimtai, ir trys vartai: Gado, Ašero ir Neftalio vartai.
48:35 Perimetras – aštuoniolika tūkstančių mato; ir miesto vardas nuo tos dienos bus: „Viešpats ten“.