Šventojo Tomo Evangelija (Evangelija pagal Tomą) yra vienas paslaptingiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų. Priklausanti gnostinei tradicijai, ji išsiskiria unikaliu požiūriu į Jėzaus mokymus, orientuotais į dvasinį pažinimą ir vidinę transformaciją. Skirtingai nei kanoninės Evangelijos (Mato, Morkaus, Luko ir Jono), įtrauktos į Naująjį Testamentą, šis tekstas nepasakoja apie Jėzaus gyvenimą ar stebuklus, o pateikia 116 mįslingų posakių, vadinamų logionų.
Dėmesio: Šventojo Tomo Evangelija dažnai painiojama su Jėzaus vaikystės evangelija pagal Tomą. Tai visiškai skirtingi tekstai. Pastaroji yra apokrifinis kūrinys, aprašantis Jėzaus vaikystės stebuklus nuo 5 iki 12 metų, o Šventojo Tomo Evangelija yra gnostinis posakių rinkinys, atrastas Nag Hammėjyje.
Šventojo Tomo Evangelija datuojama I–II mūsų eros amžiumi, tikėtina, parašyta Sirijoje arba Egipte. Tikslus autorius nežinomas, tačiau tradiciškai tekstas siejamas su apaštalu Tomu, vadinamu Didymu („dvyniu“ graikiškai). Vis dėlto mokslininkai mano, kad tai pseudepigrafija – senovėje įprasta praktika priskirti kūrinius žinomoms figūroms autoritetui sustiprinti.
1945 m. Egipte, Nag Hammėjo regione, vietos ūkininkas Mohammedas Ali Sammanas, kasdamas molį, aptiko molinį indą su 13 odinių kodeksų. Šie koptų kalba parašyti papirusai, tarp jų ir Šventojo Tomo Evangelija, atvėrė langą į gnostinę krikščionybę. Atradimas sukėlė sensaciją, nes iki tol apie šį tekstą buvo žinoma tik iš ankstyvųjų bažnyčios tėvų, pvz., Irenėjaus, kritikos.
Šventojo Tomo Evangelija sudaryta iš 116 Jėzaus posakių, arba logionų (iš graikų k. logos – „žodis“, „mokymas“). Skirtingai nei kanoninės Evangelijos, kurios pasakoja apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, šis tekstas yra išminties literatūros pavyzdys, panašus į sentencijų rinkinius. Logionai dažnai mįslingi, kviečiantys skaitytoją gilintis į dvasinę prasmę.
Pavyzdžiui, logionas 3 sako: „Dievo karalystė yra jumyse ir aplink jus. Nebus ženklų, rodančių ją. Turite ją pažinti, kad pamatytumėte.“ Šie žodžiai atspindi gnostinį tikėjimą, kad išganymas pasiekiamas per vidinį pažinimą (gnosis), o ne per išorinius ritualus ar institucijas.
Šventojo Tomo Evangelija išsiskiria gnostine pasaulėžiūra, kuri skiria dvasinį ir materialų pasaulį. Pagrindinės temos:
- Dvasinis pažinimas: Tekstas pabrėžia, kad tikrasis išganymas kyla iš savęs ir dieviškosios tikrovės suvokimo. Logionas 67 teigia: „Kas pažįsta save, tas atpažins viską, kas tikra.“
- Pasaulio atmetimas: Gnostikai materialų pasaulį laikė netobulu, todėl tekstas skatina atsigręžti į dvasinę šviesą. Logionas 56 sako: „Šviesa, kurią gaunate, yra dieviška, ir ji leidžia pažinti save ir pasaulį.“
- Vidinė transformacija: Jėzus vaizduojamas kaip mokytojas, vedantis į dvasinį prabudimą. Logionas 16 skelbia: „Kas patiria dvasinį atgimimą, tas gyvens, o kas jo nepatiria, mirs.“
Tekste nėra istorijų apie Jėzaus stebuklus ar kryžių, kas daro jį artimesnį filosofinei nei naratyvinei literatūrai.
Šventojo Tomo Evangelija nebuvo įtraukta į Naujojo Testamento kanoną, nes IV a. bažnyčia ją laikė eretiška dėl gnostinių idėjų, kurios prieštaravo ortodoksinei doktrinai. Vis dėlto tekstas yra neįkainojamas šaltinis tyrinėjantiems ankstyvąją krikščionybę. Kai kurie mokslininkai, pvz., Elaine Pagels, teigia, kad logionai gali atspindėti autentiškus Jėzaus posakius, artimus tiems, kurie randami kanoninėse Evangelijose, pvz., palyginimai apie karalystę.
Citatos
Šventojo Tomo Evangelija kupina mįslingų posakių, kviečiančių apmąstymams. Štai keletas jų, išverstų tiksliai ir natūraliai lietuviškai:
- Logionas 2: „Ieškok ir rasi. Bet nesakyk: ‘Ieškosiu’, nes ieškojimas kuria kliūtis. Kas ieško, tas randa, kas randa, stebisi, o kas stebisi, viešpatauja viskam.“
- Logionas 28: „Jei tavo vidus sveikas, viskas bus sveika. Jei jis serga, viskas sirgs.“
- Logionas 77: „Nekelk akmenų, nes jie neprikels mirusiųjų. Jei nori gyventi amžinai, suprask, kas amžina.“
- Logionas 108: „Dieviškoji išmintis – tarsi lobis, paslėptas, kol jį atrandi.“
Šie posakiai pabrėžia vidinio pažinimo, dvasinio prabudimo ir dieviškosios šviesos svarbą, atspindėdami gnostinę mintį, kad tiesa slypi žmogaus sieloje.
Šventojo Tomo Evangelija yra tarsi veidrodis, atspindintis ankstyvosios krikščionybės įvairovę. Ji leidžia pažvelgti į Jėzaus mokymus per gnostikų akis, kurie tikėjo, kad išganymas – tai ne tikėjimas, o žinojimas. Tekstas įkvepia ieškoti tiesos savyje, klausinėti ir gilintis į dvasinį pasaulį.
Įdomus faktas: Kai Nag Hammėjo bibliotekosios radiniai buvo paskelbti, kai kurie krikščionių lyderiai bijojo, kad tekstai, tokie kaip Šventojo Tomo Evangelija, gali sukelti tikinčiųjų sumaištį. Tačiau jie tapo lobiu mokslininkams ir dvasios ieškotojams. Pavyzdžiui, logionas 70 sako: „Jei iškelsi, kas tavyje, tai tave išgelbės.“ Ši mintis įkvėpė net šiuolaikinius filosofus ir rašytojus, tyrinėjančius žmogaus potencialą.
Evangelija pagal Tomą
Tai slaptos kalbos, kurias kalbėjo gyvasis Jėzus ir kurias užrašė Didimas Judas Tomas.
(1) Ir jis tarė: „Kas atras šių žodžių aiškinimą, tas nepatirs mirties.“
(2) Jėzus tarė: „Tegul ieškantis toliau ieško, kol ras. Kai ras, jis susijaudins. Kai susijaudins, jis bus apstulbintas ir valdys viską.“
(3) Jėzus tarė: „Jei tie, kurie jus veda, sako jums: ‘Štai, karalystė danguje,’ tai dangaus paukščiai jus aplenks. Jei jie sako jums: ‘Ji yra jūroje,’ tai žuvys jus aplenks. Veikiau karalystė yra jūsų viduje ir ji yra jūsų išorėje. Kai pažinsite save, tada būsite pažinti, ir suprasite, kad jūs esate gyvojo tėvo sūnūs. Bet jei nepažinsite savęs, gyvenate skurde, ir jūs patys esate tas skurdas.“
(4) Jėzus tarė: „Senolis, pilnas dienų, nedvejodamas klaus septynių dienų kūdikio apie gyvenimo vietą, ir jis gyvens. Nes daugelis, kurie yra pirmi, taps paskutiniais, ir jie taps viena ir ta pati.“
(5) Jėzus tarė: „Atpažink, kas yra prieš tavo akis, ir tai, kas nuo tavęs paslėpta, taps tau aišku. Nes nėra nieko paslėpta, kas netaptų akivaizdu.“
(6) Jo mokiniai klausė jo ir tarė: „Ar nori, kad pasninkautume? Kaip mums melstis? Ar turime duoti išmaldą? Kokios dietos laikytis?“
Jėzus tarė: „Nemeluokite ir nedarykite to, ko nekenčiate, nes viskas yra akivaizdu dangaus akyse. Nes niekas, kas paslėpta, neliks neatskleista, ir niekas, kas uždengta, neliks neatsidengta.“
(7) Jėzus tarė: „Palaimintas yra liūtas, kuris tampa žmogumi, kai žmogus jį suvalgo; ir prakeiktas yra žmogus, kurį liūtas suvalgo, ir liūtas tampa žmogumi.“
(8) Ir jis tarė: „Žmogus yra kaip išmintingas žvejys, kuris užmetė savo tinklą į jūrą ir ištraukė jį pilną mažų žuvų. Tarp jų išmintingas žvejys rado puikią didelę žuvį. Jis išmetė visas mažas žuvis atgal į jūrą ir lengvai pasirinko didelę žuvį. Kas turi ausis klausytis, tegul klauso.“
(9) Jėzus tarė: „Sėjėjas išėjo, paėmė saują (sėklų) ir išbarstė jas. Kai kurios krito ant kelio; paukščiai atskrido ir jas surinko. Kitos krito ant uolos, neįsišaknijo dirvoje ir neišaugino varpų. Kitos krito tarp erškėčių; jie uždusino sėklas, ir kirminai jas suėdė. O kitos krito ant geros žemės ir davė gerą vaisių: jos užaugino šešiasdešimt ir šimtą dvidešimt kartų derlių.“
(10) Jėzus tarė: „Aš įmečiau ugnį į pasaulį, ir štai, aš ją saugau, kol ji įsiliepsnos.“
(11) Jėzus tarė: „Šis dangus praeis, ir tas, kuris virš jo, praeis. Mirusieji nėra gyvi, o gyvieji nemirs. Dienomis, kai valgėte tai, kas mirę, padarėte tai gyvu. Kai gyvensite šviesoje, ką darysite? Tą dieną, kai buvote vienas, tapote dviem. Bet kai tapsite dviem, ką darysite?“
(12) Mokiniai tarė Jėzui: „Mes žinome, kad tu mus paliksi. Kas bus mūsų vadovas?“
Jėzus jiems tarė: „Kad ir kur būtumėte, eikite pas Jokūbą teisingąjį, dėl kurio dangus ir žemė buvo sukurti.“
(13) Jėzus tarė savo mokiniams: „Palyginkite mane su kuo nors ir pasakykite, į ką aš panašus.“
Simonas Petras jam tarė: „Tu esi kaip teisingas angelas.“
Matas jam tarė: „Tu esi kaip išmintingas filosofas.“
Tomas jam tarė: „Mokytojau, mano burna visiškai nepajėgi pasakyti, į ką tu panašus.“
Jėzus tarė: „Aš nesu tavo mokytojas. Kadangi gėrei, tu tapai apsvaigęs nuo trykštančio šaltinio, kurį aš išmatavau.“
Ir jis paėmė jį, pasitraukė ir pasakė jam tris dalykus. Kai Tomas grįžo pas savo draugus, jie paklausė jo: „Ką Jėzus tau sakė?“
Tomas jiems tarė: „Jei pasakysiu jums vieną iš dalykų, kuriuos jis man sakė, jūs paimsite akmenis ir mesite į mane; ugnis išeis iš akmenų ir jus sudegins.“
(14) Jėzus jiems tarė: „Jei pasninkausite, sukelsite nuodėmę sau; jei melsitės, būsite pasmerkti; jei duosite išmaldą, pakenksite savo dvasiai. Kai eisite į bet kokią žemę ir vaikščiosite po jos vietoves, jei jus priims, valgykite, ką jie jums paduos, ir gydykite tarp jų esančius ligonius. Nes tai, kas patenka į jūsų burną, jūsų nesuterš, bet tai, kas išeina iš jūsų burnos – tai jus suterš.“
(15) Jėzus tarė: „Kai pamatysite tą, kuris negimė iš moters, pulkite ant veidų ir garbinkite jį. Tai yra jūsų tėvas.“
(16) Jėzus tarė: „Žmonės galvoja, kad aš atėjau į pasaulį atnešti taikos. Jie nežino, kad atėjau atnešti nesantaikos į žemę: ugnies, kardo ir karo. Nes namuose bus penki: trys prieš du ir du prieš tris, tėvas prieš sūnų ir sūnus prieš tėvą. Ir jie stovės vieni.“
(17) Jėzus tarė: „Aš duosiu jums tai, ko jokia akis nematė, ko jokia ausis negirdėjo, ko jokia ranka nelietė ir kas niekada neatėjo į žmogaus protą.“
(18) Mokiniai tarė Jėzui: „Pasakyk mums, kokia bus mūsų pabaiga.“
Jėzus tarė: „Ar jau atradote pradžią, kad ieškote pabaigos? Nes kur yra pradžia, ten bus ir pabaiga. Palaimintas tas, kuris užims savo vietą pradžioje; jis žinos pabaigą ir nepatirs mirties.“
(19) Jėzus tarė: „Palaimintas tas, kuris buvo prieš tapdamas. Jei tapsite mano mokiniais ir klausysite mano žodžių, šie akmenys jums tarnaus. Nes rojuje yra penki medžiai, kurie nesvyruoja nei vasarą, nei žiemą, ir jų lapai nenukrinta. Kas juos pažins, tas nepatirs mirties.“
(20) Mokiniai tarė Jėzui: „Pasakyk mums, į ką panaši dangaus karalystė.“
Jis jiems tarė: „Ji panaši į garstyčių sėklą. Tai mažiausia iš visų sėklų. Bet kai ji krinta į dirbamą žemę, ji išaugina didelį augalą ir tampa dangaus paukščių prieglobsčiu.“
(21) Marija tarė Jėzui: „Į ką panašūs tavo mokiniai?“
Jis tarė: „Jie panašūs į vaikus, kurie įsikūrė lauke, kuris jiems nepriklauso. Kai lauko savininkai ateis, jie sakys: ‘Grąžinkite mums mūsų lauką.’ Jie nusirengs jų akivaizdoje, kad grąžintų jiems lauką. Todėl sakau, jei namo savininkas žino, kad ateina vagis, jis budės prieš jam ateinant ir neleis jam įsibrauti į savo namus ir išnešti jo gėrybių. Jūs, taigi, būkite budrūs prieš pasaulį. Apginkluokite save didele jėga, kad plėšikai nerastų kelio pas jus, nes sunkumai, kurių tikitės, tikrai ištiks. Tegul tarp jūsų būna supratingas žmogus. Kai derlius subrendo, jis greitai atėjo su pjautuvu rankoje ir nupjovė jį. Kas turi ausis klausytis, tegul klauso.“
(22) Jėzus pamatė žindomus kūdikius. Jis tarė savo mokiniams: „Šie žindomi kūdikiai yra kaip tie, kurie įžengia į karalystę.“
Jie jam tarė: „Ar mes, kaip vaikai, įžengsime į karalystę?“
Jėzus jiems tarė: „Kai padarysite du vieną, ir kai padarysite vidų kaip išorę, o išorę kaip vidų, ir viršų kaip apačią, ir kai padarysite vyrą ir moterį viena ir ta pati, kad vyras nebūtų vyras, o moteris nebūtų moteris; ir kai suformuosite akis vietoj akies, ranką vietoj rankos, koją vietoj kojos ir atvaizdą vietoj atvaizdo; tada įžengsite į karalystę.“
(23) Jėzus tarė: „Aš išrinksiu jus, vieną iš tūkstančio ir du iš dešimties tūkstančių, ir jie stovės kaip vienas.“
(24) Jo mokiniai jam tarė: „Parodyk mums vietą, kur tu esi, nes mums būtina jos ieškoti.“
Jis jiems tarė: „Kas turi ausis, tegul klauso. Šviesos žmoguje yra šviesa, ir jis apšviečia visą pasaulį. Jei jis nešviečia, jis yra tamsa.“
(25) Jėzus tarė: „Mylėk savo brolį kaip savo sielą, saugok jį kaip savo akies vyzdį.“
(26) Jėzus tarė: „Tu matai krislą savo brolio akyje, bet nematai rąsto savojoje akyje. Kai išmesi rąstą iš savo akies, tada aiškiai matysi, kad išimtum krislą iš savo brolio akies.“
(27) Jėzus tarė: „Jei nepasninkausite dėl pasaulio, nerasite karalystės. Jei nešvęsite šabo kaip šabo, nematysite tėvo.“
(28) Jėzus tarė: „Aš stovėjau pasaulio viduryje ir pasirodžiau jiems kūne. Radau juos visus apsvaigusius; neradau nė vieno ištroškusio. Mano siela kentėjo dėl žmonių sūnų, nes jie akli savo širdyse ir nemato; tušti jie atėjo į pasaulį, ir tušti jie siekia jį palikti. Bet kol kas jie apsvaigę. Kai nusikratys savo vyno, tada atgailaus.“
(29) Jėzus tarė: „Jei kūnas atsirado dėl dvasios, tai stebuklas. Bet jei dvasia atsirado dėl kūno, tai stebuklų stebuklas. Iš tiesų, aš stebiuosi, kaip šis didis turtas apsigyveno šiame skurde.“
(30) Jėzus tarė: „Kur yra trys dievai, jie yra dievai. Kur yra du ar vienas, aš esu su juo.“
(31) Jėzus tarė: „Joks pranašas nepriimamas savo kaime; joks gydytojas negydo tų, kurie jį pažįsta.“
(32) Jėzus tarė: „Miestas, pastatytas ant aukšto kalno ir įtvirtintas, negali griūti, nei būti paslėptas.“
(33) Jėzus tarė: „Skelbkite nuo savo stogų tai, ką girdite savo ausimi. Nes niekas neuždega lempos ir nededa jos po krepšiu, nei stato jos paslėptoje vietoje, bet deda ją ant žibinto stovo, kad visi, kurie įeina ir išeina, matytų jos šviesą.“
(34) Jėzus tarė: „Jei aklas veda aklą, abu įkris į duobę.“
(35) Jėzus tarė: „Niekas negali įeiti į stipraus žmogaus namus ir paimti jų jėga, nebent surištų jo rankas; tada jis galės apiplėšti jo namus.“
(36) Jėzus tarė: „Nesirūpinkite nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto, ką vilkėsite.“
(37) Jo mokiniai tarė: „Kada tu mums atsiskleisi ir kada mes tave pamatysime?“
Jėzus tarė: „Kai nusirengsite be gėdos ir paimsite savo drabužius, padėsite juos po kojomis kaip maži vaikai ir juos trypiosite, tada pamatysite gyvojo sūnų ir nebijosite.“
(38) Jėzus tarė: „Daug kartų troškote išgirsti šiuos žodžius, kuriuos jums sakau, ir neturite kito, iš ko juos išgirsti. Ateis dienos, kai manęs ieškosite ir nerasite.“
(39) Jėzus tarė: „Fariziejai ir raštininkai paėmė žinojimo (gnosis) raktus ir juos paslėpė. Patys jie neįėjo ir neleido įeiti tiems, kurie norėjo. Tačiau jūs būkite išmintingi kaip gyvatės ir nekalti kaip balandžiai.“
(40) Jėzus tarė: „Vynmedis buvo pasodintas ne iš tėvo, bet būdamas netvirtas, jis bus išrautas su šaknimis ir sunaikintas.“
(41) Jėzus tarė: „Kas turi kažką rankoje, gaus daugiau, o kas nieko neturi, iš jo bus atimta net tai, ką turi.“
(42) Jėzus tarė: „Būkite praeiviai.“
(43) Jo mokiniai jam tarė: „Kas tu esi, kad mums tai sakai?“
Jėzus jiems tarė: „Jūs nesuprantate, kas aš esu, iš to, ką jums sakau, bet tapote kaip žydai, nes jie arba myli medį ir nekenčia jo vaisių, arba myli vaisius ir nekenčia medžio.“
(44) Jėzus tarė: „Kas piktžodžiauja prieš tėvą, tam bus atleista, ir kas piktžodžiauja prieš sūnų, tam bus atleista, bet kas piktžodžiauja prieš šventąją dvasią, tam nebus atleista nei žemėje, nei danguje.“
(45) Jėzus tarė: „Vynuogės neskinamos nuo erškėčių, nei figos renkamos nuo usnių, nes jie neduoda vaisių. Geras žmogus iš savo sandėlio ištraukia gera; piktas žmogus iš savo pikto sandėlio, kuris yra jo širdyje, ištraukia piktus dalykus ir sako piktus žodžius. Nes iš širdies pertekliaus jis ištraukia piktus dalykus.“
(46) Jėzus tarė: „Tarp gimusių iš moterų, nuo Adomo iki Jono Krikštytojo, nėra nė vieno, kuris būtų pranašesnis už Joną Krikštytoją, kad jo akys nenusileistų prieš jį. Vis dėlto sakiau, kad tas iš jūsų, kuris taps vaiku, pažins karalystę ir taps pranašesnis už Joną.“
(47) Jėzus tarė: „Neįmanoma žmogui joti ant dviejų žirgų ar įtempti dviejų lankų. Taip pat neįmanoma tarnui tarnauti dviem šeimininkams; kitaip jis gerbs vieną ir niekins kitą. Niekas negeria seno vyno ir iškart netrokšta gerti naujo vyno. Naujas vynas nepilamas į senus vynmaišius, kad jie nesprogtų; nei senas vynas pilamas į naują vynmaišį, kad jis nesugestų. Sena lopinė nesiuvama ant naujo drabužio, nes atsirastų plyšys.“
(48) Jėzus tarė: „Jei du sudaro taiką vienas su kitu šiuose namuose, jie tars kalnui: ‘Pasitrauk,’ ir jis pasitrauks.“
(49) Jėzus tarė: „Palaiminti vieniši ir išrinktieji, nes jūs rasite karalystę. Nes jūs esate iš jos, ir į ją sugrįšite.“
(50) Jėzus tarė: „Jei jie jums sako: ‘Iš kur atėjote?’, tarkite jiems: ‘Mes atėjome iš šviesos, iš vietos, kur šviesa atsirado pati iš savęs, įsitvirtino ir tapo regima per jų atvaizdą.’ Jei jie sako jums: ‘Ar tai jūs?’, tarkite: ‘Mes esame jos vaikai, mes esame gyvojo tėvo išrinktieji.’ Jei jie klausia jūsų: ‘Koks yra jūsų tėvo ženklas jumyse?’, tarkite jiems: ‘Tai judėjimas ir poilsis.’“
(51) Jo mokiniai jam tarė: „Kada ateis mirusiųjų poilsis ir kada ateis naujas pasaulis?“
Jis jiems tarė: „Tai, ko jūs laukiate, jau atėjo, bet jūs to neatpažįstate.“
(52) Jo mokiniai jam tarė: „Dvidešimt keturi pranašai kalbėjo Izraelyje, ir visi jie kalbėjo apie tave.“
Jis jiems tarė: „Jūs praleidote tą, kuris gyvena jūsų akivaizdoje, ir kalbėjote tik apie mirusiuosius.“
(53) Jo mokiniai jam tarė: „Ar apipjaustymas naudingas, ar ne?“
Jis jiems tarė: „Jei tai būtų naudinga, jų tėvas pagimdytų juos jau apipjaustytus iš jų motinos. Veikiau tikrasis apipjaustymas dvasioje tapo visiškai naudingas.“
(54) Jėzus tarė: „Palaiminti vargšai, nes jūsų yra dangaus karalystė.“
(55) Jėzus tarė: „Kas nemyli savo tėvo ir savo motinos, negali tapti mano mokiniu. Ir kas nemyli savo brolių ir seserų ir neima savo kryžiaus mano keliu, nebus manęs vertas.“
(56) Jėzus tarė: „Kas pažino pasaulį, rado tik lavoną, ir kas rado lavoną, yra pranašesnis už pasaulį.“
(57) Jėzus tarė: „Tėvo karalystė yra kaip žmogus, turėjęs gerą sėklą. Jo priešas atėjo naktį ir pasėjo piktžoles tarp geros sėklos. Žmogus neleido jų išrauti; jis jiems tarė: ‘Biju, kad jūs, ketindami išrauti piktžoles, išrausite ir kviečius kartu su jomis.’ Nes derliaus dieną piktžolės bus aiškiai matomos, ir jos bus išrautos ir sudegintos.“
(58) Jėzus tarė: „Palaimintas žmogus, kuris kentėjo ir rado gyvenimą.“
(59) Jėzus tarė: „Žiūrėkite gyvojo, kol esate gyvi, kad nemirtumėte ir neieškotumėte jo pamatyti, bet negalėtumėte.“
(60) Jie pamatė samarietį, nešantį ėriuką kelionėje į Judėją. Jis tarė savo mokiniams: „Tas žmogus yra aplink ėriuką.“
Jie jam tarė: „Kad jis galėtų jį nužudyti ir suvalgyti.“
Jis jiems tarė: „Kol jis gyvas, jis jo nevalgys, bet tik tada, kai jį nužudys ir jis taps lavonu.“
Jie jam tarė: „Kitaip jis negali to padaryti.“
Jis jiems tarė: „Jūs taip pat ieškokite sau vietos poilsyje, kad netaptumėte lavonu ir nebūtumėte suvalgyti.“
(61) Jėzus tarė: „Du gulės ant vienos lovos: vienas mirs, o kitas gyvens.“
Salomė tarė: „Kas tu esi, žmogau, kad… užlipai ant mano sofos ir valgei nuo mano stalo?“
Jėzus jai tarė: „Aš esu tas, kuris egzistuoja iš nedalomo. Man buvo duota kai kas iš mano tėvo.“
„Aš esu tavo mokinė.“
„Todėl sakau, jei jis sunaikinamas, jis bus pilnas šviesos, bet jei jis padalintas, jis bus pilnas tamsos.“
(62) Jėzus tarė: „Tiems, kurie verti mano paslapčių, aš atskleidžiu savo paslaptis. Tegul tavo kairė ranka nežino, ką daro tavo dešinė.“
(63) Jėzus tarė: „Buvo turtingas žmogus, turėjęs daug pinigų. Jis tarė: ‘Naudosiu savo pinigus, kad sėčiau, pjausčiau, sodinčiau ir pripildyčiau savo sandėlį derliumi, kad man nieko netrūktų.’ Tokie buvo jo ketinimai, bet tą pačią naktį jis mirė. Kas turi ausis, tegul klauso.“
(64) Jėzus tarė: „Žmogus priėmė svečius. Kai jis paruošė vakarienę, jis pasiuntė savo tarną pakviesti svečių.
Jis nuėjo pas pirmąjį ir tarė jam: ‘Mano šeimininkas tave kviečia.’ Jis tarė: ‘Turiu reikalų su kai kuriais pirkliais. Jie ateis pas mane šį vakarą. Turiu eiti ir duoti jiems nurodymus. Prašau atleisti mane nuo vakarienės.’
Jis nuėjo pas kitą ir tarė jam: ‘Mano šeimininkas tave kviečia.’ Jis tarė jam: ‘Aš ką tik nusipirkau namą ir esu reikalingas visą dieną. Neturėsiu laisvo laiko.’
Jis nuėjo pas kitą ir tarė jam: ‘Mano šeimininkas tave kviečia.’ Jis tarė jam: ‘Mano draugas tuokiasi, ir aš turiu paruošti pokylį. Negalėsiu atvykti. Prašau atleisti mane nuo vakarienės.’
Jis nuėjo pas kitą ir tarė jam: ‘Mano šeimininkas tave kviečia.’ Jis tarė jam: ‘Aš ką tik nusipirkau ūkį ir einu rinkti nuomos. Negalėsiu atvykti. Prašau atleisti mane.’
Tarnas grįžo ir tarė savo šeimininkui: ‘Tie, kuriuos pakvietei į vakarienę, paprašė atleisti.’ Šeimininkas tarė savo tarnui: ‘Eik į gatves ir atvesk tuos, kuriuos sutiksi, kad jie galėtų vakarieniauti.’ Pirkliai ir prekeiviai neįeis į mano tėvo vietas.“
(65) Jis tarė: „Buvo geras žmogus, turėjęs vynuogyną. Jis išnuomojo jį nuomininkams, kad jie jį dirbtų, o jis galėtų rinkti derlių. Jis pasiuntė savo tarną, kad nuomininkai atiduotų jam vynuogyno derlių. Jie sučiupo tarną, sumušė jį, vos nenužudę. Tarnas grįžo ir papasakojo savo šeimininkui. Šeimininkas tarė: ‘Gal jie jo neatpažino.’ Jis pasiuntė kitą tarną. Nuomininkai sumušė ir šį. Tada savininkas pasiuntė savo sūnų ir tarė: ‘Gal jie gerbs mano sūnų.’ Kadangi nuomininkai žinojo, kad jis yra vynuogyno paveldėtojas, jie sučiupo jį ir nužudė. Kas turi ausis, tegul klauso.“
(66) Jėzus tarė: „Parodykite man akmenį, kurį statybininkai atmetė. Tas yra kertinis akmuo.“
(67) Jėzus tarė: „Jei tas, kuris žino viską, vis dar jaučia asmeninį trūkumą, jis yra visiškai nepakankamas.“
(68) Jėzus tarė: „Palaiminti esate, kai esate nekenčiami ir persekiojami. Kur tik buvote persekiojami, jie neras vietos.“
(69) Jėzus tarė: „Palaiminti tie, kurie buvo persekiojami savo viduje. Tai jie iš tiesų pažino tėvą. Palaiminti alkanieji, nes to, kuris trokšta, pilvas bus pripildytas.“
(70) Jėzus tarė: „Tai, ką turite, išgelbės jus, jei ištrauksite tai iš savęs. Tai, ko neturite savyje, nužudys jus, jei to neturite savyje.“
(71) Jėzus tarė: „Aš sugriausiu šiuos namus, ir niekas negalės jų atstatyti […].“
(72) Žmogus jam tarė: „Liepk mano broliams padalinti mano tėvo turtą su manimi.“
Jis jam tarė: „O žmogau, kas padarė mane dalytoju?“
Jis atsigręžė į savo mokinius ir tarė jiems: „Aš nesu dalytojas, ar ne?“
(73) Jėzus tarė: „Derlius didelis, bet darbininkų mažai. Todėl melskite Viešpatį, kad jis atsiųstų darbininkų į derlių.“
(74) Jis tarė: „O Viešpatie, daug yra prie gertuvės, bet nieko nėra cisternoje.“
(75) Jėzus tarė: „Daug stovi prie durų, bet vienišiai įeis į nuotakos kambarį.“
(76) Jėzus tarė: „Tėvo karalystė yra kaip pirklys, turėjęs prekių siuntą ir atradęs perlą. Tas pirklys buvo gudrus. Jis pardavė prekes ir nusipirko perlą vien sau. Jūs taip pat ieškokite jo neišsenkančio ir amžino lobio, kur kandys neprieina ėsti ir kirminai negriauna.“
(77) Jėzus tarė: „Aš esu šviesa, kuri yra virš jų visų. Aš esu viskas. Iš manęs viskas kilo, ir į mane viskas tęsiasi. Perskelsk medžio gabalą, ir aš ten. Pakelk akmenį, ir ten mane rasi.“
(78) Jėzus tarė: „Kodėl išėjote į dykumą? Pamatyti nendrės, vėjo linguojamos? Ir pamatyti žmogaus, apsirengusio puikiais drabužiais kaip jūsų karaliai ir didikai? Ant jų yra puikūs drabužiai, bet jie negali įžvelgti tiesos.“
(79) Moteris iš minios jam tarė: „Palaiminta įsčia, kuri tave nešiojo, ir krūtys, kurios tave maitino.“
Jis jai tarė: „Palaiminti tie, kurie išgirdo tėvo žodį ir iš tikrųjų jo laikėsi. Nes ateis dienos, kai sakysite: ‘Palaiminta įsčia, kuri nepradėjo, ir krūtys, kurios nedavė pieno.’“
(80) Jėzus tarė: „Tas, kuris pažino pasaulį, rado kūną, bet tas, kuris rado kūną, yra pranašesnis už pasaulį.“
(81) Jėzus tarė: „Tegul tas, kuris tapo turtingas, būna karalius, ir tegul tas, kuris turi galią, jos atsisako.“
(82) Jėzus tarė: „Tas, kuris yra arti manęs, yra arti ugnies, o tas, kuris toli nuo manęs, yra toli nuo karalystės.“
(83) Jėzus tarė: „Atvaizdai yra regimi žmogui, bet šviesa juose lieka paslėpta tėvo šviesos atvaizde. Jis taps regimas, bet jo atvaizdas liks paslėptas jo šviesoje.“
(84) Jėzus tarė: „Kai matote savo atvaizdą, džiaugiatės. Bet kai matote savo atvaizdus, kurie atsirado prieš jus, ir kurie nei miršta, nei tampa regimi, kiek jums teks ištverti!“
(85) Jėzus tarė: „Adomas atsirado iš didelės galios ir didelio turto, bet jis netapo jūsų vertas. Nes jei jis būtų buvęs vertas, nebūtų patyręs mirties.“
(86) Jėzus tarė: „Lapės turi savo olas, paukščiai turi savo lizdus, bet žmogaus sūnus neturi vietos, kur galėtų padėti galvą ir pailsėti.“
(87) Jėzus tarė: „Varganas kūnas, kuris priklauso nuo kūno, ir vargana siela, kuri priklauso nuo jų abiejų.“
(88) Jėzus tarė: „Angelai ir pranašai ateis pas jus ir duos jums tai, ką jau turite. Ir jūs taip pat duokite jiems tai, ką turite, ir sakykite sau: ‘Kada jie ateis ir paims tai, kas jų?’“
(89) Jėzus tarė: „Kodėl plaunate puodelio išorę? Ar nesuprantate, kad tas, kuris padarė vidų, yra tas pats, kuris padarė išorę?“
(90) Jėzus tarė: „Ateikite pas mane, nes mano jungas lengvas, o mano valdžia švelni, ir rasite sau poilsį.“
(91) Jie jam tarė: „Pasakyk mums, kas tu esi, kad galėtume tavimi tikėti.“
Jis jiems tarė: „Jūs skaitote dangaus ir žemės veidą, bet neatpažinote to, kuris yra prieš jus, ir nežinote, kaip skaityti šią akimirką.“
(92) Jėzus tarė: „Ieškokite ir rasite. Tačiau tai, ko anksčiau manęs klausėte ir ko tada jums nesakiau, dabar noriu pasakyti, bet jūs to neklausinėjate.“
(93) Jėzus tarė: „Neduokite to, kas šventa, šunims, kad jie to neišmestų ant mėšlo krūvos. Nemeskite perlų kiaulėms, kad jos […] tai […].“
(94) Jėzus tarė: „Tas, kuris ieško, ras, ir tas, kuris beldžia, bus įleistas.“
(95) Jėzus tarė: „Jei turite pinigų, neskolinkite jų už palūkanas, bet duokite tam, iš kurio jų neatgausite.“
(96) Jėzus tarė: „Tėvo karalystė yra kaip moteris. Ji paėmė šiek tiek raugo, paslėpė jį tešloje ir padarė didelius kepalus. Kas turi ausis, tegul klauso.“
(97) Jėzus tarė: „Tėvo karalystė yra kaip moteris, nešusi ąsotį, pilną miltų. Kol ji ėjo keliu, dar toli nuo namų, ąsočio rankena lūžo, ir miltai išbėrėjo už jos ant kelio. Ji to nepastebėjo; ji nepamatė nelaimės. Kai pasiekė namus, padėjo ąsotį ir rado jį tuščią.“
(98) Jėzus tarė: „Tėvo karalystė yra kaip žmogus, norėjęs nužudyti galingą žmogų. Savo namuose jis ištraukė kardą ir smeigė jį į sieną, kad sužinotų, ar jo ranka išlaikys. Tada jis nužudė galingą žmogų.“
(99) Mokiniai jam tarė: „Tavo broliai ir tavo motina stovi lauke.“
Jis jiems tarė: „Tie, kurie čia vykdo mano tėvo valią, yra mano broliai ir mano motina. Tai jie įeis į mano tėvo karalystę.“
(100) Jie parodė Jėzui auksinę monetą ir tarė jam: „Cezario žmonės reikalauja iš mūsų mokesčių.“
Jis jiems tarė: „Duokite Cezariui, kas priklauso Cezariui, duokite Dievui, kas priklauso Dievui, ir duokite man, kas yra mano.“
(101) Jėzus tarė: „Kas nemyli savo tėvo ir savo motinos taip, kaip aš, negali tapti mano mokiniu. Ir kas nemylės savo tėvo ir savo motinos taip, kaip aš, negali tapti mano mokiniu. Nes mano motina […], bet mano tikroji motina davė man gyvenimą.“
(102) Jėzus tarė: „Vargas fariziejams, nes jie yra kaip šuo, miegantis jaučių ėdžiose, kuris nei pats ėda, nei leidžia jaučiams ėsti.“
(103) Jėzus tarė: „Laimingas žmogus, kuris žino, kur įsibraus plėšikai, kad galėtų atsikelti, sutelkti savo valdas ir apsiginkluoti, kol jie neįsiveržė.“
(104) Jie tarė Jėzui: „Eime, šiandien melskimės ir pasninkaukime.“
Jėzus tarė: „Kokia nuodėmė, kurią padariau, ar kuo buvau nugalėtas? Bet kai jaunikis paliks nuotakos kambarį, tada tegu jie pasninkauja ir meldžiasi.“
(105) Jėzus tarė: „Tas, kuris pažįsta tėvą ir motiną, bus vadinamas paleistuvės sūnumi.“
(106) Jėzus tarė: „Kai padarysite du vieną, tapsite žmogaus sūnumis, ir kai tarsite: ‘Kalne, pasitrauk,’ jis pasitrauks.“
(107) Jėzus tarė: „Karalystė yra kaip piemenis, turėjęs šimtą avių. Viena iš jų, didžiausia, nuklydo. Jis paliko devyniasdešimt devynias avis ir ieškojo tos vienos, kol ją rado. Kai tiek vargo patyrė, jis tarė aviai: ‘Man tu rūpi labiau nei devyniasdešimt devynios.’“
(108) Jėzus tarė: „Tas, kuris gers iš mano burnos, taps kaip aš. Aš pats tapsiu juo, ir tai, kas paslėpta, bus jam atskleista.“
(109) Jėzus tarė: „Karalystė yra kaip žmogus, turėjęs paslėptą lobį savo lauke, nežinodamas apie tai. Po jo mirties jis paliko lauką savo sūnui. Sūnus nežinojo (apie lobį). Jis paveldėjo lauką ir jį pardavė. O tas, kuris jį nusipirko, ardamas rado lobį. Jis pradėjo skolinti pinigus už palūkanas, kam tik norėjo.“
(110) Jėzus tarė: „Kas randa pasaulį ir tampa turtingas, tegu atsisako pasaulio.“
(111) Jėzus tarė: „Dangus ir žemė bus suvynioti jūsų akivaizdoje. Ir tas, kuris gyvena iš gyvojo, nematys mirties.“ Argi Jėzus nesako: „Kas randa save, yra pranašesnis už pasaulį?“
(112) Jėzus tarė: „Vargas kūnui, kuris priklauso nuo sielos; vargas sielai, kuri priklauso nuo kūno.“
(113) Jo mokiniai jam tarė: „Kada ateis karalystė?“
Jėzus tarė: „Ji neateis laukiant jos. Tai nebus klausimas, sakant ‘štai ji čia’ ar ‘štai ji ten’. Veikiau tėvo karalystė yra išplitusi ant žemės, ir žmonės jos nemato.“
(114) Simonas Petras jam tarė: „Tegu Marija mus palieka, nes moterys nėra vertos gyvenimo.“
Jėzus tarė: „Aš pats ją vesiu, kad padaryčiau ją vyru, kad ji taip pat taptų gyva dvasia, panašia į jus, vyrus. Nes kiekviena moteris, kuri taps vyru, įeis į dangaus karalystę.“
Evangelija
Pagal Tomą