Žodis „kanonas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio kanon, reiškiančio „matavimo lazdą“, „tiesumo liniuotę“ arba „standartą“. Iš šios pirminės reikšmės išsirutuliojo platesnė prasmė – tai norma, taisyklė ar autoritetingas rinkinys, pagal kurį vertinama ir nustatoma, kas yra teisinga ar priimtina.
Bendrine prasme kanonas gali reikšti taisyklių, normų ar pripažintų tekstų rinkinį, kuris tam tikroje srityje laikomas etalonu. Taip kalbama apie literatūros kanoną, meno kanoną, muzikos kanoną – tai kūriniai ar principai, laikomi reprezentatyviais ir formuojančiais tradiciją.
Religiniame kontekste žodis įgauna dar tikslesnę reikšmę. Kanonas – tai oficialiai pripažintų šventųjų tekstų rinkinys, laikomas autoritetingu ir norminiu tam tikroje religijoje ar denominacijoje. Kanonas nustato, kurie raštai laikomi dieviškosios tiesos perteikimu ir kuriais remiasi tikėjimo mokymas bei praktika.
Kanono paskirtis
- Autoritetas.
Kanonas suteikia tekstams ypatingą statusą – jie tampa pagrindiniu tikėjimo ir moralės šaltiniu, kuriuo remiasi religinė bendruomenė. - Vieningumas.
Aiškiai apibrėžtas kanonas padeda išlaikyti mokymo nuoseklumą ir bendrą supratimą tarp tikinčiųjų. - Apsauga nuo klaidingų mokymų.
Kanonas riboja atsitiktinių ar prieštaringų tekstų patekimą į religinę praktiką, taip saugodamas tradiciją nuo iškraipymų.
Kanono formavimosi principai
- Istorinis procesas.
Kanono susidarymas paprastai trunka šimtmečius. Tekstai atrenkami per teologines diskusijas, liturginę praktiką ir bendruomenės pripažinimą. - Atrankos kriterijai.
Į kanoną dažniausiai įtraukiami tekstai, kurie:- turi autoritetingą kilmę (pvz., siejami su apaštalais ar ankstyvaisiais mokytojais),
- atitinka pagrindinius tikėjimo principus,
- yra plačiai naudojami liturgijoje ir mokyme.
- Skirtingos tradicijos – skirtingi kanonai.
Religijos ir jų šakos gali turėti nevienodus kanoninius rinkinius. Krikščionybėje skiriasi katalikų, ortodoksų ir protestantų kanonai; judaizme kanonu laikomas Tanachas; kitose religijose – savi autoritetingi rinkiniai.
Kanono pavyzdžiai
- Biblijos kanonas.
Senojo ir Naujojo Testamento knygos, pripažintos autoritetingomis krikščionių bendruomenėse. - Koranas.
Islamo šventasis raštas, laikomas vieninteliu galutiniu ir nepakitusiu Dievo žodžiu. - Hinduizmo šventraščių tradicija.
Vedos, Upanišados, Mahabharata, Ramajana ir kiti tekstai, kurie kartu sudaro labai platų, nevienalytį, bet autoritetingą religinių raštų sluoksnį. - Budizmo kanonai.
Tripitaka – trijų dalių budizmo raštų rinkinys, apimantis disciplinos taisykles, mokymus ir filosofinę analizę.