„Inanos nužengimas į požemį“ (šum. Angalta amšalta, taip pat žinomas kaip „Inanos nusileidimas į mirusiųjų pasaulį“, „Inanos kelionė į Kurą“, tarptautiniuose šaltiniuose – „Inanna’s Descent to the Netherworld“, „The Descent of Inanna“, „Inanna’s Descent“, taip pat „Inana’s Descent to the Netherworld“ pagal sumerišką transliteraciją, o akkadų tradicijoje – „Ishtar’s Descent to the Underworld“, „The Descent of Ishtar“) yra vienas seniausių šumerų mitologinių tekstų, užrašytas ant molinių lentelių maždaug II tūkst. pr. Kr. pradžioje. Šis kūrinys pasakoja apie galingosios dangaus ir žemės valdovės, meilės ir karo deivės Inanos (tarptautiniuose leidiniuose dažnai vadinamos Inanna, akadų atitikmuo – Ištar) kelionę į „Mirusiųjų šalį“ (šum. Kur), kurios valdovė yra jos sesuo Ereškigalė. Tai ne tik mitas apie dievų santykius, bet ir gili dvasinė alegorija apie mirtį, atgimimą, valdžios trapumą bei neišvengiamą visatos dėsnių viršenybę prieš asmenines ambicijas.

Inana (šum. Inana, tarpt. Inanna) – šumerų meilės, karo, vaisingumo ir dangaus valdovė, viena galingiausių panteono dievybių, simbolizuojanti gyvybės jėgą, aistrą ir kosminę tvarką.

Ereškigalė (šum. Ereš‑ki‑gal) – požemio ir mirusiųjų šalies valdovė, Inanos sesuo, įkūnijanti mirties, tamsos ir neišvengiamybės principą šumerų kosmologijoje.

„Inanos nužengimo į požemį“ tekstas buvo rastas tarp daugelio kitų šumerų molinių lentelių, iškastų XX a. pradžioje pietų Irake, senovės miestų Nipūro, Uruko ir Ur griuvėsiuose. Didžioji dalis lentelių buvo aptikta amerikiečių archeologų ekspedicijų metu, ypač Pensilvanijos universiteto komandos, dirbusios 1889–1900 m. Nipūre. Pats mitas buvo sukurtas apie 1750–1600 m. pr. Kr., nors jo šaknys siekia dar ankstesnę, III tūkst. pr. Kr. tradiciją. Tekstas išliko keliuose skirtinguose rankraščiuose, todėl šiuolaikiniai vertimai remiasi kelių fragmentų palyginimu ir rekonstrukcija.

Kūrinio siužetas prasideda Inanos sprendimu palikti savo septynias šventyklas šumerų miestuose ir nerti į „Didžiąją apačią“. Mitui būdingas griežtas ritmiškumas ir pasikartojimai, kurie pabrėžia kelionės fatališkumą. Inana, žinodama kelionės pavojus, savo ištikimai tarnaitei Ninšubur nurodo, ką daryti, jei ši negrįžtų: Ninšubur privalo kreiptis pagalbos į dievus Enlilį, Naną ir Enkį. Šis pasirengimas rodo Inanos išmintį, tačiau kartu ir jos puikybę, bandant užkariauti sferą, kuri nepavaldi dangaus šviesai.

Lietuviškajame kultūriniame kontekste šis kūrinys dažnai interpretuojamas kaip pirmykštis archetipas apie sielos nužengimą į pasąmonės gelmes. Inanos kelionė yra procesas, kurio metu dievė privalo atsisakyti visų savo galios atributų, kad susitiktų su savo šešėliu – mirusiąja seserimi. Tai vienas pirmųjų literatūros kūrinių, kuriame nagrinėjama asmenybės transformacija per visišką pralaimėjimą ir vėlesnį prisikėlimą, padariusį milžinišką įtaką vėlesniems antikos mitams, tokiems kaip Demetros ir Persefonės istorija.

Septyni vartai ir absoliutus nuogumas

Priėjusi požemio vartus, Inana susiduria su „septynių vartų“ taisykle. Prie kiekvienų vartų požemio sargas Netis reikalauja, kad deivė nusiimtų vieną iš savo dieviškųjų regalijų: karūną, matavimo virvę, vėrinį, brangakmenius nuo krūtinės, aukso žiedą ir galiausiai karališką drabužį. Inanai klausiant, kodėl tai daroma, sargas atsako: „Tylėk, Inana, požemio dėsnių negalima kvestionuoti“. Šis procesas simbolizuoja visišką ego ir statuso praradimą – deivė stojo prieš mirtį tokia, kokia yra iš tiesų, be jokių apsaugų ar titulų.

Kai Inana (šum. Inana) pasiekia Ereškigalės (šum. Ereš‑ki‑gal, Ereškigal) sostą, ji yra nuoga ir bejėgė. Požemio valdovė kartu su septyniais teisėjais Anunakiais (šum. Anuna(k) arba Anunna) nukreipia į ją „mirties žvilgsnį“, ir Inana akimirksniu virsta pūvančios mėsos gabalu, kuris pakabinamas ant kablio. Ši brutali scena pabrėžia, kad mirties karalystėje dangaus hierarchija nustoja galioti – čia visi yra lygūs prieš nebūtį. Tai viena dramatiškiausių senovės literatūros vietų, rodanti dieviškosios būtybės mirtingumą.

Enkio išmintis ir atgimimo kaina

Inanai negrįžus, Ninšubur kreipiasi į dievus, tačiau tik išminties dievas Enkis sutinka padėti. Jis iš po savo nagų purvo sukuria dvi lyties neturinčias būtybes – kurgarą ir galaturą, kurios gali nepastebėtos prasmukti į požemį. Jos laimi Ereškigalės palankumą užjausdamos ją gimdymo skausmuose, ir už tai gauna Inanos kūną. Apšlakstę jį „gyvybės maistu“ ir „gyvybės vandeniu“, jie prikelia deivę, tačiau požemio taisyklės reikalauja mainų: niekas negali palikti mirusiųjų šalies nepakeistas kitu asmeniu.

Grįžtančią Inaną lydi demonų (galų) būrys, ieškantis aukos. Inana pamato, kad jos vyras Dumuzis (piemenų dievas) ne tik neliūdi dėl jos mirties, bet sėdi soste prabangiai pasipuošęs. Įniršusi deivė nurodo demonams jį sučiupti. Ši pabaiga mitui suteikia cikliškumo: Dumuzis privalo praleisti pusę metų požemyje, o jo sesuo Geštinana – kitą pusę. Taip šumerai aiškino metų laikų kaitą ir gamtos mirties bei atgimimo ciklą.

Mito teologinė ir filosofinė prasmė

„Inanos nužengimas į požemį“ atspindi šumerų suvokimą apie kosminę pusiausvyrą. Nėra gėrio be blogio, nėra gyvybės be mirties. Inanos bandymas užvaldyti požemį parodo, kad net dievai privalo gerbti nustatytas ribas. Ereškigalė ir Inana šiame kūrinyje veikia kaip dvi tos pačios monetos pusės: viena valdo matomą pasaulį ir aistras, kita – tai, kas paslėpta ir neišvengiama.

• Inana yra vienintelė šumerų panteono deivė, kuri pati savo valia nužengia į mirtį ir grįžta.
• Mite pirmą kartą paminėtas „mirties žvilgsnis“, tapęs populiariu motyvu vėlesnėje literatūroje.

Šis tekstas išlieka aktualus kaip pamokymas apie nuolankumą ir būtinybę priimti savo mirtingumą. Inanos nuogumas prie septintųjų vartų yra stipriausias vaizdinys, primenantis, kad tikroji žmogaus ar dievo stiprybė išryškėja tik tada, kai atimama viskas, kas paviršutiniška. Kūrinys moko, kad atgimimas įmanomas tik per visišką pasiaukojimą ir kitų (šiuo atveju Enkio ir Ninšubur) pagalbą bei užuojautą.

Inanos nužengimas į požemių pasaulį

Šis mitas išliko molinėse lentelėse, kurios per tūkstančius metų buvo pažeistos, suskilusios ar dalinai nutrintos. Dėl to kai kurios eilutės yra neišlikusios, neįskaitomos arba nutrūkusios, o vertimuose jos žymimos (?), (……) arba pastabomis, kad eilutė yra fragmentiška. Tai įprasta šumerų tekstų publikavimo praktika: vertėjai pažymi vietas, kur originalo ženklai nebegali būti atkuriami.

1–5
Nuo didžiojo dangaus ji nukreipė savo mintį į didžiąsias gelmes. Nuo didžiojo dangaus deivė nukreipė savo mintį į didžiąsias gelmes. Nuo didžiojo dangaus Inana nukreipė savo mintį į didžiąsias gelmes. Mano valdovė apleido dangų, apleido žemę ir nužengė į požemių pasaulį. Inana apleido dangų, apleido žemę ir nužengė į požemių pasaulį.

6–13
Ji atsižadėjo en žynės pareigų, atsižadėjo lagar žynės pareigų ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido E-aną Unuge ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido E-muš-kalamą Bad-tibiroje ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido Giguną Zabalame ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido E-šarą Adabe ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido Barag-dur-garą Nipūre ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido Hursag-kalamą Kiše ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido E-Ulmašą Akadėje ir nužengė į požemių pasaulį.
(Vienas rankraštis prideda 8 eilutes: Ji apleido Ibgalą Umoje ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido E-Dilmuną Ūre ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido Amaš-e-kugą Kisigoje ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido E-ešdam-kugą Girsude ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido E-sig-meše-du Isine ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido Anzagarą Akšake ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido Nigin-gar-kugą Šurupake ir nužengė į požemių pasaulį. Ji apleido E-šag-hulą Kazalu ir nužengė į požemių pasaulį.)

14–19
Ji pasiėmė septynias dieviškąsias galias. Ji surinko dieviškąsias galias ir suspaudė jas savo saujoje. Su gerosiomis dieviškosiomis galiomis ji iškeliavo į kelią. Ji užsidėjo turbaną, atviros šalies apdangalą, sau ant galvos. Ji užsidėjo peruką ant kaktos. Ji pasikabino smulkių lazurito karolių vėrinį ant kaklo.

20–25
Ji užsidėjo dvigubus kiaušinio formos karolius sau ant krūtinės. Ji apgaubė savo kūną pala apdaru, valdovės rūbu. Ji pasitepė akis dažais, vadinamais „Tegul vyras ateina, tegul jis ateina“. Ji užsidėjo krūtinės papuošalą, vadinamą „Ateik, vyre, ateik“, ant savo krūtinės. Ji užsimovė auksinį žiedą ant rankos. Ji laikė lazurito matavimo nendrę ir matavimo virvę savo rankoje.

26–27
Inana keliavo link požemių pasaulio. Jos patikėtinė Ninšubura keliavo jai iš paskos.

28–31
Šventoji Inana tarė Ninšuburai: „Ateik, mano ištikimoji E-anos patikėtine, mano patikėtine, kuri kalba gražius žodžius, mano palydove, kuri kalba patikimus žodžius. (Viename rankraštyje vietoj to: Aš duosiu tau nurodymus: mano nurodymų privalu laikytis; aš tau kai ką pasakysiu: tai turi būti įvykdyta).

32–36
Šią dieną aš nužengsiu į požemių pasaulį. Kai atvyksiu į požemių pasaulį, raudok dėl manęs ant griuvėsių kalvų. Mušk būgną dėl manęs šventykloje. Apibėk dėl manęs dievų namus.

37–40
Nusidraskyk akis dėl manęs, nusidraskyk nosį dėl manęs. (Vienas rankraštis prideda eilutę: Nusidraskyk ausis dėl manęs viešumoje.) Vienumoje nusidraskyk sėdmenis dėl manęs. Tarsi elgeta apsirenk vienu drabužiu ir visiškai viena įkelk koją į E-kurą, Enlilio namus.

41–47
Kai įžengsi į E-kurą, Enlilio namus, raudok prieš Enlilį: „Tėve Enlili, neleisk niekam nužudyti tavo dukters požemių pasaulyje. Neleisk savo brangiajam metalui susimaišyti ten su požemių dulkėmis. Neleisk savo brangiajam lazuritui būti ten suskaldytam akmentašio akmeniu. Neleisk savo buksmedžiui būti ten sukapotam kartu su dailidės mediena. Neleisk jaunajai valdovei Inanai būti nužudytai požemių pasaulyje.“

48–56
Jei Enlilis nepadės tau šiuo klausimu, eik į Ūrą. E-mud-kuroje Ūre, kai įžengsi į E-kiš-nu-galį, Nanos namus, raudok prieš Naną: „Tėve Nana, neleisk niekam nužudyti tavo dukters požemių pasaulyje. Neleisk savo brangiajam metalui susimaišyti ten su požemių dulkėmis. Neleisk savo brangiajam lazuritui būti ten suskaldytam akmentašio akmeniu. Neleisk savo buksmedžiui būti ten sukapotam kartu su dailidės mediena. Neleisk jaunajai valdovei Inanai būti nužudytai požemių pasaulyje.“

57–64
Ir jei Nana nepadės tau šiuo klausimu, eik į Eridu. Eridu, kai įžengsi į Enkio namus, raudok prieš Enkį: „Tėve Enki, neleisk niekam nužudyti tavo dukters požemių pasaulyje. Neleisk savo brangiajam metalui susimaišyti ten su požemių dulkėmis. Neleisk savo brangiajam lazuritui būti ten suskaldytam akmentašio akmeniu. Neleisk savo buksmedžiui būti ten sukapotam kartu su dailidės mediena. Neleisk jaunajai valdovei Inanai būti nužudytai požemių pasaulyje.“

65–67
Tėvas Enkis, didžios išminties viešpats, žino apie gyvybę teikiantį augalą ir gyvybę teikiantį vandenį. Jis yra tas, kuris sugrąžins mane į gyvenimą.“

68–72
Kai Inana keliavo tolyn link požemių pasaulio, jos patikėtinė Ninšubura keliavo tolyn jai iš paskos. Ji tarė savo patikėtinei Ninšuburai: „Eik dabar, mano Ninšubura, ir būk atidi. Nepamiršk nurodymų, kuriuos tau daviau.“

73–77
Kai Inana atvyko prie Ganzerio rūmų, ji agresyviai stūmė požemių pasaulio duris. Ji agresyviai šaukė prie požemių pasaulio vartų: „Atidaryk, vartininke, atidaryk. Atidaryk, Neti, atidaryk. Aš esu visiškai viena ir noriu įeiti.“

78–84
Netis, vyriausiasis požemių pasaulio vartininkas, atsakė šventajai Inanai: „Kas tu esi?“ „Aš esu Inana, keliaujanti į rytus.“ „Jei tu esi Inana, keliaujanti į rytus, kodėl atkeliavai į šalį, iš kurios negrįžtama? Kaip tavo širdis nukrypo į kelią, kuriuo keliaujantis niekada negrįžta?“

85–89
Šventoji Inana jam atsakė: „Todėl, kad valdovas Gud-gal-ana, mano vyresniosios sesers šventosios Ereškigalos vyras, mirė; kad būtų atliktos jo laidotuvių apeigos, ji aukoja gausias liejamas aukas jo šermenyse – tokia yra priežastis.“

90–93
Netis, vyriausiasis požemių pasaulio vartininkas, atsakė šventajai Inanai: „Lik čia, Inana. Aš pakalbėsiu su savo valdove. Aš pakalbėsiu su savo valdove Ereškigala ir pasakysiu jai, ką tu sakei.“

94–101
Netis, vyriausiasis požemių pasaulio vartininkas, įžengė į savo valdovės Ereškigalos namus ir tarė: „Mano valdove, lauke yra vieniša moteris. Tai Inana, tavo sesuo, ir ji atvyko prie Ganzerio rūmų. Ji agresyviai stūmė požemių pasaulio duris. Ji agresyviai šaukė prie požemių pasaulio vartų. Ji apleido E-aną ir nužengė į požemių pasaulį.

102–107
Ji pasiėmė septynias dieviškąsias galias. Ji surinko dieviškąsias galias ir suspaudė jas savo saujoje. Ji leidosi į kelią su visomis gerosiomis dieviškosiomis galiomis. Ji užsidėjo turbaną, atviros šalies apdangalą, sau ant galvos. Ji užsidėjo peruką ant kaktos. Ji pasikabino smulkių lazurito karolių vėrinį ant kaklo.

108–113
Ji užsidėjo dvigubus kiaušinio formos karolius sau ant krūtinės. Ji apgaubė savo kūną pala apdaru, valdovės rūbu. Ji pasitepė akis dažais, vadinamais „Tegul vyras ateina“. Ji užsidėjo krūtinės papuošalą, vadinamą „Ateik, vyre, ateik“, ant savo krūtinės. Ji užsimovė auksinį žiedą ant rankos. Ji laiko lazurito matavimo nendrę ir matavimo virvę savo rankoje.“

114–122
Kai ji tai išgirdo, Ereškigala pliaukštelėjo sau per šlaunį. Ji prikando lūpą ir paėmė žodžius į širdį. Ji tarė Nečiui, savo vyriausiajam vartininkui: „Eikš, Neti, mano vyriausiasis požemių pasaulio vartininke, nepamiršk nurodymų, kuriuos tau duosiu. Tegu septyni požemių pasaulio vartai būna užsklęsti. Tada tegu kiekvienos Ganzerio rūmų durys būna atidarytos atskirai. O dėl jos – kai ji įeis, ir pritūps, ir jos drabužiai bus nuvilkti, jie bus išnešti.“

123–128
Netis, vyriausiasis požemių pasaulio vartininkas, įdėmiai išklausė savo valdovės nurodymus. Jis užsklendė septynis požemių pasaulio vartus. Tada jis atidarė kiekvienas Ganzerio rūmų duris atskirai. Jis tarė šventajai Inanai: „Eikš, Inana, užeik.“

129–133
Ir kai Inana įžengė, (vienas rankraštis prideda 2 eilutes: lazurito matavimo nendrė ir matavimo virvė buvo paimtos iš jos rankos, kai ji įžengė pro pirmuosius vartus,) turbanas, atviros šalies apdangalas, buvo nuimtas jai nuo galvos. „Kas tai?“ „Nusiramink, Inana, požemių pasaulio įstatymas buvo įvykdytas. Inana, tu neturi atverti burnos prieš požemių pasaulio papročius.“

134–138
Kai ji įžengė pro antruosius vartus, smulkūs lazurito karoliai buvo nuimti jai nuo kaklo. „Kas tai?“ „Nusiramink, Inana, požemių pasaulio įstatymas buvo įvykdytas. Inana, tu neturi atverti burnos prieš požemių pasaulio papročius.“

139–143
Kai ji įžengė pro trečiuosius vartus, dvigubi kiaušinio formos karoliai buvo nuimti jai nuo krūtinės. „Kas tai?“ „Nusiramink, Inana, požemių pasaulio įstatymas buvo įvykdytas. Inana, tu neturi atverti burnos prieš požemių pasaulio papročius.“

144–148
Kai ji įžengė pro ketvirtuosius vartus, „Ateik, vyre, ateik“ krūtinės papuošalas buvo nuimtas jai nuo krūtinės. „Kas tai?“ „Nusiramink, Inana, požemių pasaulio įstatymas buvo įvykdytas. Inana, tu neturi atverti burnos prieš požemių pasaulio papročius.“

149–153
Kai ji įžengė pro penktuosius vartus, auksinis žiedas buvo nuimtas jai nuo rankos. „Kas tai?“ „Nusiramink, Inana, požemių pasaulio įstatymas buvo įvykdytas. Inana, tu neturi atverti burnos prieš požemių pasaulio papročius.“

154–158
Kai ji įžengė pro šeštuosius vartus, lazurito matavimo nendrė ir matavimo virvė buvo paimtos jai iš rankos. „Kas tai?“ „Nusiramink, Inana, požemių pasaulio įstatymas buvo įvykdytas. Inana, tu neturi atverti burnos prieš požemių pasaulio papročius.“

159–163
Kai ji įžengė pro septintuosius vartus, pala apdaras, valdovės rūbas, buvo nuvilktas nuo jos kūno. „Kas tai?“ „Nusiramink, Inana, požemių pasaulio įstatymas buvo įvykdytas. Inana, tu neturi atverti burnos prieš požemių pasaulio papročius.“

164–172
Po to, kai ji pritūpė ir jos drabužiai buvo nuvilkti, jie buvo išnešti. Tada ji privertė savo seserį Ereškigalą pakilti nuo sosto, ir atsisėdo į jos sostą. Anunai, septyni teisėjai, paskelbė jai nuosprendį. Jie pažvelgė į ją – tai buvo mirties žvilgsnis. Jie prabilo į ją – tai buvo pykčio kalba. Jie šaukė ant jos – tai buvo sunkios kaltės šauksmas. Pasmerktoji moteris buvo paversta lavonu. Ir lavonas buvo pakabintas ant kablio.

173–175
Praėjus trims dienoms ir trims naktims, jos patikėtinė Ninšubura (2 rankraščiai prideda 2 eilutes: , jos patikėtinė, kuri kalba gražius žodžius, jos palydovė, kuri kalba patikimus žodžius,) įvykdė savo valdovės nurodymus (1 rankraštis vietoj to turi 2 eilutes: nepamiršo jos įsakymų, ji neapleido jos nurodymų).

176–182
Ji raudojo dėl jos apleistuose (namuose). Ji mušė būgną dėl jos šventyklose. Ji apibėgo dėl jos dievų namus. Ji nusidraskė akis dėl jos, ji nusidraskė nosį. Vienumoje ji nusidraskė sėdmenis dėl jos. Tarsi elgeta ji apsirengė vienu drabužiu ir visiškai viena įkėlė koją į E-kurą, Enlilio namus.

183–189
Kai ji įžengė į E-kurą, Enlilio namus, ji raudojo prieš Enlilį: „Tėve Enlili, neleisk niekam nužudyti tavo dukters požemių pasaulyje. Neleisk savo brangiajam metalui susimaišyti ten su požemių dulkėmis. Neleisk savo brangiajam lazuritui būti ten suskaldytam akmentašio akmeniu. Neleisk savo buksmedžiui būti ten sukapotam kartu su dailidės mediena. Neleisk jaunajai valdovei Inanai būti nužudytai požemių pasaulyje.“

190–194
Įtūžęs tėvas Enlilis atsakė Ninšuburai: „Mano dukra troško didžiojo dangaus ir ji troško didžiųjų gelmių taip pat. Inana troško didžiojo dangaus ir ji troško didžiųjų gelmių taip pat. Požemių pasaulio galios yra galios, kurių nederėtų trokšti, nes tas, kas jas įgyja, privalo likti požemių pasaulyje. Kas, patekęs į tą vietą, galėtų tikėtis vėl iškilti aukštyn?“

195–203
Taigi tėvas Enlilis nepadėjo šiuo klausimu, tad ji nuėjo į Ūrą. E-mud-kuroje Ūre, kai ji įžengė į E-kiš-nu-galį, Nanos namus, ji raudojo prieš Naną: „Tėve Nana, neleisk savo dukrai būti nužudytai požemių pasaulyje. Neleisk savo brangiajam metalui susimaišyti ten su požemių dulkėmis. Neleisk savo brangiajam lazuritui būti ten suskaldytam akmentašio akmeniu. Neleisk savo buksmedžiui būti ten sukapotam kartu su dailidės mediena. Neleisk jaunajai valdovei Inanai būti nužudytai požemių pasaulyje.“

204–208
Įtūžęs tėvas Nana atsakė Ninšuburai: „Mano dukra troško didžiojo dangaus ir ji troško didžiųjų gelmių taip pat. Inana troško didžiojo dangaus ir ji troško didžiųjų gelmių taip pat. Požemių pasaulio galios yra galios, kurių nederėtų trokšti, nes tas, kas jas įgyja, privalo likti požemių pasaulyje. Kas, patekęs į tą vietą, galėtų tikėtis vėl iškilti aukštyn?“

209–216
Taigi tėvas Nana nepadėjo jai šiuo klausimu, tad ji nuėjo į Eridu. Eridu, kai ji įžengė į Enkio namus, ji raudojo prieš Enkį: „Tėve Enki, neleisk niekam nužudyti tavo dukters požemių pasaulyje. Neleisk savo brangiajam metalui susimaišyti ten su požemių dulkėmis. Neleisk savo brangiajam lazuritui būti ten suskaldytam akmentašio akmeniu. Neleisk savo buksmedžiui būti ten sukapotam kartu su dailidės mediena. Neleisk jaunajai valdovei Inanai būti nužudytai požemių pasaulyje.“

217–225
Tėvas Enkis atsakė Ninšuburai: „Ką padarė mano dukra? Ji privertė mane nerimauti. Ką padarė Inana? Ji privertė mane nerimauti. Ką padarė visų šalių valdovė? Ji privertė mane nerimauti. Ką padarė Ano žynė? Ji privertė mane nerimauti.“ (1 rankraštis prideda 1 eilutę: Taigi tėvas Enkis padėjo jai šiuo klausimu.) Jis pakrapštė purvo iš panagių ir sukūrė kurgarą. Jis pakrapštė purvo iš kitų panagių ir sukūrė galaturą. Kurgarai jis davė gyvybę teikiantį augalą. Galaturai jis davė gyvybę teikiantį vandenį.

226–235
Tada tėvas Enkis prabilo į galaturą ir kurgarą: „(1 rankraštis vietoje to turi eilutę: Vienas jūsų apšlakstykite ją gyvybę teikiančiu augalu, o kitas – gyvybę teikiančiu vandeniu.) Eikite ir nukreipkite savo žingsnius į požemių pasaulį. Praskriskite pro duris kaip musės. Praslyskite pro durų vyrius kaip vaiduokliai. Motina, kuri pagimdė, Ereškigala, dėl savo vaikų ten guli. Jos šventi pečiai nėra uždengti lino audiniu. Jos krūtys nėra pilnos kaip šagan indas. Jos nagai tarsi kirtiklis (?) ant jos. Plaukai ant jos galvos susivėlę lyg porai.

236–245
Kai ji tars „O mano širdie“, jūs turite sakyti „Jūs nerimaujate, mūsų valdove, o jūsų širdie“. Kai ji tars „O mano kepenys“, jūs turite sakyti „Jūs nerimaujate, mūsų valdove, o jūsų kepenys“. (Tada ji paklaus:) „Kas jūs tokie? Kalbu jums iš savo širdies į jūsų širdį, iš savo kepenų į jūsų kepenis – jei jūs dievai, leiskite man pasikalbėti su jumis; jei mirtingieji, tebūna jums paskirtas likimas.“ Privertskiste ją prisiekti dangumi ir žeme.
1 eilutė fragmentiška

246–253
Jie siūlys jums upę vandens – nepriimkite to. Jie siūlys jums lauką su grūdais – nepriimkite to. Bet sakykite jai: „Atiduok mums lavoną, kabantį ant kablio.“ (Ji atsakys:) „Tai jūsų karalienės lavonas.“ Sakykite jai: „Ar tai mūsų karaliaus, ar tai mūsų karalienės, atiduok jį mums.“ Ji atiduos jums lavoną, kabantį ant kablio. Vienas jūsų apšlakstykite jį gyvybę teikiančiu augalu, o kitas – gyvybę teikiančiu vandeniu. Taip tegul Inana pakyla.“

254–262
Galatura ir kurgara įdėmiai išklausė Enkio nurodymus. Jie praskrido pro duris kaip musės. Jie praslydo pro durų vyrius kaip vaiduokliai. Motina, kuri pagimdė, Ereškigala, dėl savo vaikų ten gulėjo. Jos šventi pečiai nebuvo uždengti lino audiniu. Jos krūtys nebuvo pilnos kaip šagan indas. Jos nagai buvo tarsi kirtiklis (?) ant jos. Plaukai ant jos galvos buvo susivėlę lyg porai.

263–272
Kai ji tarė „O mano širdie“, jie tarė jai „Jūs nerimaujate, mūsų valdove, o jūsų širdie“. Kai ji tarė „O mano kepenys“, jie tarė jai „Jūs nerimaujate, mūsų valdove, o jūsų kepenys“. (Tada ji paklausė:) „Kas jūs tokie? Sakau jums iš savo širdies į jūsų širdį, iš savo kepenų į jūsų kepenis – jei jūs dievai, aš kalbėsiuosi su jumis; jei mirtingieji, tebūna jums paskirtas likimas.“ Jie privertė ją prisiekti dangumi ir žeme. Jie…

273–281
Jiems buvo siūloma upė su vandeniu – jie nepriėmė to. Jiems buvo siūlomas laukas su grūdais – jie nepriėmė to. Jie tarė jai: „Atiduok mums lavoną, kabantį ant kablio.“ Šventoji Ereškigala atsakė galaturai ir kurgarai: „Lavonas yra jūsų karalienės.“ Jie tarė jai: „Ar tai mūsų karaliaus, ar mūsų karalienės, atiduok jį mums.“ Jiems buvo atiduotas lavonas, kabantis ant kablio. Vienas jų apšlakstė jį gyvybę teikiančiu augalu, o kitas – gyvybę teikiančiu vandeniu. Ir taip Inana pakilo.

282–289
Ereškigala tarė galaturai ir kurgarai: „Pasiimkite savo karalienę…, jūsų… buvo paimta.“ Inana, dėl Enkio nurodymų, jau ruošėsi kilti iš požemių pasaulio. Bet kai Inana ruošėsi kilti iš požemių pasaulio, Anunai sulaikė ją: „Kas kada nors pakilo iš požemių pasaulio, pakilo sveikas iš požemių pasaulio? Jei Inana turi pakilti iš požemių pasaulio, tegul ji parūpina sau pakaitalą.“

290–294
Taigi, kai Inana paliko požemių pasaulį, tas, kuris ėjo priešais ją, nors ir ne patikėtinis, laikė skeptrą rankoje; tas, kuris ėjo už jos, nors ir ne palydovas, nešėsi vėzdą prie klubo, o mažieji demonai, lyg nendrių aptvaras, ir didieji demonai, lyg tvoros nendrės, laikė ją iš visų pusių.

295–305
Tie, kurie lydėjo ją, tie, kurie lydėjo Inaną, nežino maisto, nežino gėrimo, nevalgo miltų aukos ir negeria liejamosios aukos. Jie nepriima jokių malonių dovanų. Jie niekada nesimėgauja santuokinio glėbio malonumais, niekada neturi mielų vaikų, kuriuos galėtų pabučiuoti. Jie atplėšia žmoną iš vyro glėbio. Jie atima sūnų nuo tėvo kelio. Jie priverčia nuotaką palikti savo uošvio namus (vietoj 300–305 eilučių 1 rankraštis turi 2 eilutes: Jie atima žmoną iš vyro glėbio. Jie atima vaiką, kabantį ant žindyvės krūtų). (1 rankraštis prideda 3 eilutes: Jie netraiško jokių karčiųjų česnakų. Jie nevalgo žuvies, jie nevalgo porų. Jie, tai buvo jie, kurie lydėjo Inaną.)

306–310
Po to, kai Inana pakilo iš požemių pasaulio, Ninšubura puolė jai po kojų prie Ganzerio durų. Ji sėdėjo dulkėse ir buvo apsirengusi purvinu drabužiu. Demonai tarė šventajai Inanai: „Inana, keliauk į savo miestą, mes pasiimsime ją atgal.“

311–321
Šventoji Inana atsakė demonams: „Tai mano patikėtinė, kalbanti gražius žodžius, mano palydovė, kalbanti patikimus žodžius. Ji nepamiršo mano nurodymų. Ji neapleido įsakymų, kuriuos jai daviau. Ji raudojo dėl manęs ant griuvėsių kalvų. Ji mušė būgną dėl manęs šventyklose. Ji apibėgo dėl manęs dievų namus. Ji nusidraskė akis dėl manęs, nusidraskė nosį dėl manęs. (1 rankraštis prideda 1 eilutę: Ji nusidraskė ausis dėl manęs viešumoje.) Vienumoje ji nusidraskė sėdmenis dėl manęs. Tarsi elgeta ji apsirengė vienu drabužiu.

322–328
Visiškai viena ji nukreipė savo žingsnius į E-kurą, į Enlilio namus, ir į Ūrą, į Nanos namus, ir į Eridu, į Enkio namus. (1 rankraštis prideda 1 eilutę: Ji verkė prieš Enkį.) Ji sugrąžino mane į gyvenimą. Kaip aš galėčiau atiduoti ją jums? Eime toliau. Eime toliau į Sig-kur-šagą Umoje.“

329–333
Sig-kur-šagoje Umoje Šara, savo paties mieste, puolė jai po kojų. Jis sėdėjo dulkėse ir buvo apsirengęs purvinu drabužiu. Demonai tarė šventajai Inanai: „Inana, keliauk į savo miestą, mes pasiimsime jį atgal.“

334–338
Šventoji Inana atsakė demonams: „Šara yra mano dainininkas, mano manikiūrininkas ir mano kirpėjas. Kaip aš galėčiau atiduoti jį jums? Eime toliau. Eime toliau į E-muš-kalamą Bad-tibiroje.“

339–343
E-muš-kalamoje Bad-tibiroje Lulalas, savo paties mieste, puolė jai po kojų. Jis sėdėjo dulkėse ir buvo apsirengęs purvinu drabužiu. Demonai tarė šventajai Inanai: „Inana, keliauk į savo miestą, mes pasiimsime jį atgal.“

344–347
Šventoji Inana atsakė demonams: „Iškilusis Lulalas seka mane mano dešinėje ir kairėje. Kaip aš galėčiau atiduoti jį jums? Eime toliau. Eime toliau prie didžiosios obels Kulabos lygumoje.“

348–353
Jie nusekė paskui ją prie didžiosios obels Kulabos lygumoje. Ten buvo Dumuzidas, apsirengęs didingu drabužiu ir didingai sėdintis soste. Demonai sugriebė jį ten už šlaunų. Septyni iš jų išpylė pieną iš jo muštuvių. Septyni iš jų kratė galvas tarytum… Jie neleido piemeniui groti vamzdžiu ir fleita priešais ją (?).

354–358
Ji pažvelgė į jį, tai buvo mirties žvilgsnis. Ji prabilo jam (?), tai buvo pykčio kalba. Ji sušuko jam (?), tai buvo sunkios kaltės šauksmas: „Kiek dar ilgai? Pasiimkite jį.“ Šventoji Inana atidavė piemenį Dumuzidą į jų rankas.

359–367
Tie, kurie lydėjo ją, kurie atėjo pasiimti Dumuzido, nežino maisto, nežino gėrimo, nevalgo miltų aukos, negeria liejamosios aukos. Jie niekada nesimėgauja santuokinio glėbio malonumais, niekada neturi mielų vaikų, kuriuos galėtų pabučiuoti. Jie atima sūnų nuo tėvo kelio. Jie priverčia nuotaką palikti savo uošvio namus.

368–375
Dumuzidas pradėjo raudoti ir labai išblyško. Jaunuolis pakėlė rankas į dangų, į Utu: „Utu, tu esi mano svainis. Aš esu tavo giminaitis per santuoką. Aš atnešiau sviesto į tavo motinos namus. Aš atnešiau pieno į Ningalos namus. Paversk mano rankas gyvatės rankomis ir paversk mano pėdas gyvatės pėdomis, kad galėčiau pabėgti nuo savo demonų, neleisk jiems manęs laikyti.“

376–383
Utu priėmė jo ašaras. (1 rankraštis prideda 1 eilutę: Dumuzido demonai negalėjo jo išlaikyti.) Utu pavertė Dumuzido rankas gyvatės rankomis. Jis pavertė jo pėdas gyvatės pėdomis. Dumuzidas pabėgo nuo savo demonų. (1 rankraštis prideda 1 eilutę: Kaip sagkal gyvatė jis…) Jie sugriebė…
2 eilutės fragmentiškos
Šventoji Inana… jos širdį.

384–393
Šventoji Inana graudžiai verkė dėl savo vyro.
4 eilutės fragmentiškos
Ji rovėsi plaukus lyg esparto žolę, ji plėšė juos lyg esparto žolę. „Jūs, žmonos, kurios gulite savo vyrų glėbyje, kur yra mano brangusis vyras? Jūs, vaikai, kurie gulite savo vyrų glėbyje, kur yra mano brangusis vaikas? Kur yra mano vyras? Kur…? Kur yra mano vyras? Kur…?“

394–398
Musė prabilo šventajai Inanai: „Jei parodysiu tau, kur yra tavo vyras, koks bus mano atlygis?“ Šventoji Inana atsakė musei: „Jei parodysi man, kur yra mano vyras, aš duosiu tau šią dovaną: aš uždengsiu…“

399–403
Musė padėjo (?) šventajai Inanai. Jaunoji valdovė Inana paskyrė musei likimą: „Alaus namuose ir smuklėje (?), tegu ten… tau. Tu gyvensi (?) kaip išmintingųjų sūnūs.“ Dabar Inana paskyrė šį likimą ir taip įvyko.

404–410
… verkė. Ji priėjo prie sesers (?) ir … už rankos: „Dabar, deja, mano… Tu pusę metų, ir tavo sesuo pusę metų: kai tu būsi pareikalauta, tą dieną tu pasiliksi, kai tavo sesuo bus pareikalauta, tą dieną tu būsi išlaisvinta.“ Taip šventoji Inana atidavė Dumuzidą kaip pakaitalą…

411–412
Šventoji Ereškigala – saldi yra tavo šlovė.