Martynas Liuteris (vok. Martin Luther, tikrasis vardas greičiausiai Martin Luder, variantai: Ludher, Lutherus; 1483–1546) – vokiečių teologas, vienuolis, Biblijos vertėjas ir universiteto profesorius, laikomas Protestantų Reformacijos pradininku. Jo sąmoningas pavardės keitimas į „Luther“, siejamas su graikišku žodžiu eleutherios (ἐλεύθερος – „laisvas“), atspindėjo jo siekį išlaisvinti tikėjimą nuo Katalikų Bažnyčios dogmų. Liuterio drąsa, uždegusi Reformacijos liepsną, pakeitė ne tik religinį, bet ir socialinį bei kultūrinį Europos veidą.
„Tikėjimas yra gyvas, drąsus pasitikėjimas Dievo malone, toks tikras, kad už jį galima mirti tūkstantį kartų.“ – Martynas Liuteris
Martynas Liuteris gimė 1483 m. lapkričio 10 d. Eislebene, Šventosios Romos imperijos Saksonijos regione. Jo tėvas Hansas Liuteris buvo vario kasyklų savininkas, svajojęs, kad sūnus taptų teisininku. Martynas studijavo Erfurto universitete, kur 1505 m. įgijo magistro laipsnį. Tačiau tais pačiais metais, grįždamas namo per audrą, Liuteris pateko į pavojų – žaibas trenkė netoliese, ir jis, išsigandęs mirties, davė įžadą: „Šventoji Ana, padėk man, tapsiu vienuoliu!“
Šis įvykis pakeitė jo gyvenimą. Nepaisydamas tėvo pasipiktinimo, Liuteris įstojo į augustijonų vienuolyną Erfurte. 1507 m. jis buvo įšventintas į kunigus, o 1512 m. tapo teologijos daktaru ir profesoriumi Wittenbergo universitete. Čia jis pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą, ypač Romiečių laišką, kuriame rado atsakymą į savo dvasinius ieškojimus: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17).
„95 tezės“: iššūkis Bažnyčiai
Liuterio vardas išgarsėjo 1517 m. spalio 31 d., kai jis, kaip teigiama, prikalė savo „95 tezes“ ant Wittenbergo Pilies bažnyčios durų. Šis veiksmas, nors galbūt labiau simbolinis nei istorinis, tapo Reformacijos pradžios ženklu. Tezėse Liuteris griežtai kritikavo Katalikų Bažnyčios praktiką pardavinėti indulgencijas – atleidimus nuo nuodėmių už pinigus. Jis teigė, kad išganymas pasiekiamas tik per tikėjimą, o ne per darbus ar pinigus.
„Kodėl popiežius, kurio turtai pranoksta turtingiausių turtuolių turtus, nestato Šv. Petro bazilikos savo pinigais, o ne vargšų tikinčiųjų pinigais?“ – 50-oji tezė
Tezės greitai paplito po Vokietiją, padedant spausdinimo presui – naujai technologijai, kuri Reformacijai suteikė sparnus. Liuterio idėjos uždegė visuomenę, kuri buvo pavargusi nuo Bažnyčios korupcijos ir dvasininkų piktnaudžiavimo.
Ką konkrečiai jis norėjo pakeisti:
- Kad popiežius nebūtų laikomas neklystančiu Dievo atstovu – jis kritikavo popiežių kaip žmogų, kuris nėra viršesnis už Šventąjį Raštą.
- Kad kunigai nebūtų būtini kaip tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus – visi tikintieji, pasak Liuterio, yra „dvasininkai“ (vadinamoji bendroji tikinčiųjų kunigystė).
- Kad išgelbėjimą (nuodėmių atleidimą) žmogus gauna ne per mišias, atgailą ar indulgencijas, o vien per tikėjimą į Kristų, be jokių tarpininkų ar pinigų.
Prieš Liuterį viduramžių Bažnyčioje buvo įprasta mokėti už nuodėmių atleidimą per vadinamąsias indulgencijas.
Kaip veikė indulgencija?
- Indulgencija buvo dokumentas, kuriuo Bažnyčia pažadėdavo žmogui ar jo artimiesiems sumažinti ar panaikinti skaistyklos kančias, jei jie atliks tam tikrus veiksmus – maldas, piligrimystę, gerus darbus.
- XIV–XVI a. tai virto komercine sistema: indulgencijas galėjo įsigyti už pinigus, net neatlikęs nuoširdžios atgailos.
- Buvo teigiama, kad pinigai padeda „pastatyti bažnyčią“ arba „paremti gerus darbus“, bet žmonės tai priimdavo kaip nuodėmių atleidimo pirkimą.
Johannas Tetzelis, garsiausias indulgencijų pardavėjas, šaukdavo:
„Vos tik pinigėlis į skrynią krenta – siela iš skaistyklos šoka.“
Tai ir sukėlė Liuteriui šoką – jis tai vadino dvasiniu sukčiavimu.
Liuterio mokymai – pabrėžiantys Šventojo Rašto autoritetą (sola scriptura), tikėjimą (sola fide) ir malonę (sola gratia) – sukėlė Katalikų Bažnyčios įtūžį. 1520 m. popiežius Leonas X išleido bulę Exsurge Domine, reikalaudamas, kad Liuteris atsižadėtų savo idėjų. Vietoj to, Liuteris viešai sudegino bulę Wittenberge, taip mesdamas tiesioginį iššūkį Romai. 1521 m. jis buvo ekskomunikuotas.
Tais pačiais metais Liuteris buvo iškviestas į Vormso seimą, kur imperatorius Karolis V reikalavo, kad jis atsižadėtų savo raštų. Stovėdamas prieš galingiausius to meto valdovus, Liuteris ištarė legendinius žodžius:
„Jei nebūsiu įtikintas Šventojo Rašto ir aiškių proto argumentų, negaliu ir nenoriu nieko atsižadėti, nes prieštarauti sąžinei yra nei saugu, nei teisinga. Telaimina mane Dievas, štai čia stoviu, kitaip negaliu!“
Po šio seimo Liuteris buvo paskelbtas už įstatymo ribų, tačiau Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Išmintingasis slapta jį paslėpė Vartburgo pilyje, kur Liuteris, prisidengęs „riteriu Jurgiu“, vertė Naująjį Testamentą į vokiečių kalbą. Liuteris išėjo iš slėptuvės po 10 mėnesių, nes suprato, kad Reformacija be jo gali pakrypti pavojinga linkme (atsirado radikalūs jo sekėjai), o kurfiursto apsauga ir auganti jo įtaka saugojo jį net be oficialios teisės būti laisvam.
Biblijos vertimas ir kultūrinė įtaka
Liuterio Biblijos vertimas, baigtas 1534 m., tapo vienu svarbiausių jo palikimų. Jis ne tik padarė Šventąjį Raštą prieinamą paprastiems žmonėms, bet ir suvienijo įvairius vokiečių kalbos dialektus, padėdamas pagrindą standartinei vokiečių kalbai. Jo vertimas buvo toks įtakingas, kad net katalikai vėliau rėmėsi jo stiliumi.
Liuteris taip pat reformavo bažnytinę liturgiją, įvesdamas giesmes, kurias galėjo giedoti visi tikintieji. Viena žymiausių jo giesmių, „Tvirčiausia apsaugos pilis“ (Ein feste Burg ist unser Gott), tapo Reformacijos himnu.
1525 m. Liuteris vedė buvusią vienuolę Katariną von Bora, su kuria susilaukė šešių vaikų. Jų santuoka tapo protestantiško šeimos gyvenimo pavyzdžiu, paneigiančiu katalikų celibatą. Katarina, energinga ir sumani moteris, valdė namų ūkį ir net alaus daryklą, o Liuteris ją meiliai vadino „mano rytu“.
Nepaisant savo pasiekimų, Liuteris nebuvo be trūkumų. Jo vėlesni raštai, ypač apie žydus, buvo griežti ir antisemitiniai, o tai vėliau buvo išnaudota nacių propagandos. Taip pat jis nesutarė su kitais reformatoriais, tokiais kaip Ulrichas Cvinglis, dėl Eucharisto doktrinos – Liuteris tikėjo realiu Kristaus buvimu sakramente, o Cvinglis laikėsi simbolinės interpretacijos.
Martynas Liuteris mirė 1546 m. vasario 18 d. savo gimtajame Eislebene. Jo mirtis buvo smūgis Reformacijos judėjimui, tačiau jo idėjos jau buvo giliai įsišaknijusios. Liuterio mokymai padėjo pagrindą liuteronų bažnyčioms, o jo įtaka paskatino švietimo plėtrą, nacionalizmo augimą ir moderniosios Europos formavimąsi.
„Aš nieko nepadariau; Žodis padarė viską.“ – Martynas Liuteris
Liuterio gyvenimas – tai istorija apie žmogų, kuris, vedamas tikėjimo ir sąžinės, išdrįso mesti iššūkį galingiausiai savo laikų institucijai. Jo „95 tezės“ tapo ne tik religinio, bet ir intelektualinio išsivadavimo simboliu, o jo vardas amžiams įrašytas į istoriją kaip Reformacijos kibirkštis.
Kūriniai
Disputatio pro declaratione virtutis indulgentiarum (1517) (Disputas dėl atlaidų galios paaiškinimo) – Tai visame pasaulyje pagarsėjusios 95 Martyno Liuterio tezės, kurios tapo oficialia Reformacijos pradžia. Tekste autorius griežtai kritikuoja popiežiaus atlaidų pardavinėjimo praktiką ir teigia, kad tikroji atgaila kyla iš vidinio tikėjimo, o ne piniginių aukų. Liuteris kvietė akademinėms diskusijoms, siekdamas apvalyti Bažnyčią nuo korupcijos bei klaidingo mokymo apie išganymą.
Sermon von Ablass und Gnade (1518) (Pamokslas apie atlaidus ir malonę) – Šiame vokiečių kalba parašytame kūrinyje Liuteris paprastai ir suprantamai išdėstė savo tezes plačiajai visuomenei. Autorius aiškina, kad Dievo malonė yra dovana, kurios neįmanoma nusipirkti, todėl atlaidų raštai neturi galios atleisti nuodėmių prieš Dievą. Leidinys sulaukė milžiniško populiarumo ir padėjo Reformacijos idėjoms pasklisti tarp paprastų žmonių, ne tik lotyniškai kalbančių teologų.
Resolutiones disputationum de indulgentiarum virtute (1518) (Disputų dėl atlaidų galios sprendimai) – Tai išsamus teologinis veikalas, kuriame Liuteris detaliai pagrindžia ir paaiškina kiekvieną iš savo 95 tezių. Knyga skirta popiežiui Leonui X, siekiant įrodyti, kad autoriaus pozicija remiasi Šventuoju Raštu, o ne noru maištauti. Šiame tekste Liuteris pradeda kelti klausimus dėl popiežiaus autoriteto ribų, nors tuo metu dar deklaruoja savo ištikimybę Katalikų Bažnyčiai.
Acta Augustana (1518) (Augsburgo įvykiai / Aktai) – Šis tekstas aprašo Liuterio susitikimą su kardinolu Kajetanu Augsburge, kur reformatorius buvo raginamas atsižadėti savo mokymo. Autorius dokumentuoja visą ginčo eigą, pabrėždamas savo apsisprendimą paklusti tik Biblijos autoritetui, o ne bažnytinės vadovybės spaudimui. Tai svarbus liudijimas apie lūžio tašką, kai dialogo galimybė su Roma tapo beveik neįmanoma.
Appellatio ad Concilium (1518) (Apeliacija į visuotinį susirinkimą) – Po nesėkmingų derybų su popiežiaus legatu Liuteris oficialiai paskelbė, kad kreipiasi į būsimą visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Jis teigė, kad popiežius gali klysti, todėl aukščiausia instancija sprendžiant tikėjimo klausimus turi būti bendras krikščionių atstovų susirinkimas. Šis žingsnis teisiškai ir teologiškai įtvirtino jo poziciją, kad asmens sąžinė ir Šventasis Raštas stovi aukščiau už vienvaldį Bažnyčios autoritetą.
Ein Sermon von dem Sakrament des Leibes und Blutes Christi (1519) (Pamokslas apie Kristaus kūno ir kraujo sakramentą) – Šiame darbe Liuteris analizuoja Komunijos prasmę ir pabrėžia bendrystės tarp tikinčiųjų svarbą. Jis akcentuoja, kad sakramentas yra skirtas stiprinti tikėjimą ir meilę artimui, o jo veiksmingumas priklauso nuo priimančiojo dvasinės būsenos. Autorius taip pat pradeda diskusiją apie būtinybę pasauliečiams suteikti galimybę priimti sakramentą abiem pavidalais – duona ir vynu.
Sermon von der Bereitung zum Sterben (1519) (Pamokslas apie pasirengimą mirčiai) – Tai gilus dvasinis tekstas, kuriame Liuteris moko krikščionis, kaip ramiai ir su pasitikėjimu pasitikti mirtį. Jis ragina nusigręžti nuo savo nuodėmių baimės ir sutelkti žvilgsnį į Kristaus pergalę prieš mirtį bei Dievo pažadus. Autorius pabrėžia, kad tikėjimas yra vienintelė tikra paguoda paskutinę gyvenimo valandą, atmetant tuometinius prietarus ar baimę dėl skaistyklos.
Von den guten Werken (1520) (Apie gerus darbus) – Šis veikalas yra laikomas vienu svarbiausių Liuterio etikos tekstų, kuriame jis aiškina santykį tarp tikėjimo ir poelgių. Autorius teigia, kad pats didžiausias ir geriausias darbas yra tikėjimas į Kristų, iš kurio natūraliai kyla visi kiti geri darbai. Jis griauna tuo metu vyravusį supratimą, kad Dievui patinka tik pasninkai ar piligrimystės, teigdamas, kad kasdienis sąžiningas darbas ir tarnystė šeimai bei visuomenei yra tikrasis krikščioniškas gyvenimas.
An den christlichen Adel deutscher Nation (1520) (Vokiečių tautos krikščioniškajam bajorijui) – Šiame programiniame veikale Liuteris kreipiasi į pasaulietinę valdžią, ragindamas imtis Bažnyčios reformos, nes dvasininkija pati to daryti neketina. Autorius griauna „tris sienas“, kuriomis popiežius saugo savo galią: dvasinės valdžios viršenybę prieš pasaulietinę, išskirtinę teisę aiškinti Bibliją bei teisę šaukti bažnyčios susirinkimą. Tekstas skatina kurti tautinę bažnyčią, naikinti celibatą, mažinti mokesčius Romai bei rūpintis vargšų švietimu.
De captivitate Babylonica ecclesiae (1520) (Apie Bažnyčios Babilono nelaisvę) – Tai griežtas teologinis traktatas, kuriame autorius analizuoja septynis Katalikų Bažnyčios sakramentus ir palieka tik du – Krikštą bei Viešpaties vakarienę. Liuteris lygina tuometinę Bažnyčios būklę su žydų tremtimi Babilone, teigdamas, kad tikrasis Evangelijos mokymas yra įkalintas žmogiškų tradicijų ir popiežiaus diktato. Jis reikalauja leisti pasauliečiams priimti Komuniją abiem pavidalais bei neigia mišių kaip aukos, kurią žmogus neša Dievui, prasmę.
Von der Freiheit eines Christenmenschen (1520) (Apie krikščionio laisvę) – Šiame kūrinyje Liuteris meistriškai suformuluoja krikščioniškos egzistencijos paradoksą: krikščionis yra laisvas visų dalykų viešpats, niekam nevaldomas, ir kartu visų daiktų tarnas, visiems pavaldus. Autorius aiškina, kad išganymas ateina tik per tikėjimą, kuris išlaisvina sielą iš baimės bei įstatymo vergijos. Laisvas žmogus geriems darbams pasišvenčia ne siekdamas pelnyti dangų, o iš meilės Dievui bei noro tarnauti savo artimui.
Adversus execrabilem Antichristi bullam (1520) (Prieš pasibaisėtiną Antikristo bulę) – Tai tiesioginis ir bekompromisis atsakas į popiežiaus Leono X bulę „Exsurge Domine“, kuria Liuteriui buvo pagrasinta ekskomunika. Autorius popiežių atvirai vadina Antikristu, o pačią bulę – velnio darbu, teigdamas, kad ji prieštarauja Šventajam Raštui. Šis tekstas simbolizuoja galutinį reformatoriaus ryšių nutraukimą su Romos kurija, kviečiant visus krikščionis nebepaklusti klaidingiems autoritetams.
Assertio omnium articulorum M. Lutheri per bullam Leonis X. damnatorum (1521) (Visų M. Liuterio straipsnių, popiežiaus Leono X bulėje pasmerktų, gynimas) – Šiame veikale Liuteris sistemingai gina visus 41 teiginį, kuriuos popiežius savo bulėje pripažino eretiškais. Kiekvieną punktą autorius pagrindžia gausiomis citatomis iš Biblijos, dar kartą pabrėždamas, kad žmogaus autoritetas negali stovėti aukščiau Dievo žodžio. Tai išsamus doktrininis gynybos dokumentas, parengtas prieš pat lemtingąjį Vormso seimą, kuriame buvo sprendžiamas Liuterio likimas.
De abroganda missa privata (1521) (Apie privačių mišių panaikinimą) – Veikalas, kuriame Liuteris kritikuoja praktikas, kai mišios aukojamos be bendruomenės dalyvavimo, dažnai tik sumokėjus pinigus už mirusiųjų sielas. Jis teigia, kad Viešpaties vakarienė iš esmės yra bendruomeninis įvykis ir Dievo pažadas, o ne dvasininko atliekamas „darbas“, galintis pelnyti nuopelnus. Autorius ragina grįžti prie apaštališkosios tradicijos, kurioje sakramentas yra skirtas gyvųjų tikėjimui stiprinti ir tarpusavio vienybei išreikšti.
De votis monasticis (1521) (Apie vienuolystės įžadus) – Šis traktatas tapo dvasiniu pagrindu vienuolynų tuštėjimui Vokietijoje, nes Liuteris jame įrodinėja, kad vienuolystės įžadai neturi jokio pagrindo Biblijoje. Jis teigia, kad šie įžadai prieštarauja krikščioniškai laisvei ir klaidingai sukuria įspūdį, jog vienuolio gyvenimas yra šventesnis už eilinio žmogaus kasdienę tarnystę. Autorius kviečia vienuolius palikti celibatą bei užsidarymą, ragindamas juos grįžti į visuomenę ir tarnauti Dievui per šeimą bei įprastus darbus.
Passional Christi und Antichristi (1521) (Kristaus ir Antikristo kančia) – Tai vizualiai paveikus kūrinys, sudarytas iš medžio raižinių, kuriuose gretinamas nusižeminęs Jėzus Kristus ir prabangoje skendintis popiežius. Knygelėje vaizduojamos priešingos scenos: pavyzdžiui, Kristus plauna mokiniams kojas, o popiežius reikalauja, kad jam jas bučiuotų valdovai. Šis leidinys buvo viena veiksmingiausių Reformacijos propagandos priemonių, padėjusi net neraštingiems žmonėms suvokti esminius skirtumus tarp Evangelijos idealų ir tuometinės Bažnyčios hierarchijos.
Rationis Latomianae confutatio (1521) (Latomijaus argumentų paneigimas) – Šiame tekste Liuteris atsako į Luveno teologo Jokūbo Latomijaus kritiką, gindamas esminį Reformacijos mokymą apie nuteisinimą tik per tikėjimą. Autorius pabrėžia, kad net ir pakrikštytas žmogus išlieka nusidėjėlis, tačiau Dievas jį laiko teisiu dėl Kristaus nuopelnų. Tai vienas giliausių dogminių veikalų, kuriame detalizuojamas santykis tarp prigimtinės nuodėmės ir Dievo malonės, atmetant scholastinius argumentus apie žmogaus laisvą valią siekiant išganymo.
Grund und Ursach aller Artikel (1521) (Visų straipsnių pagrindas ir priežastis) – Tai vokiečių kalba parašytas išsamus paaiškinimas apie visus teiginius, kurie buvo pasmerkti popiežiaus bulėje. Liuteris siekė, kad paprasti žmonės suprastų jo poziciją, todėl kiekvieną punktą pagrindė tiesioginėmis citatomis iš Šventojo Rašto. Šis dokumentas tarnavo kaip tvirtas įrodymas, kad reformatoriaus mokymas nėra savavališka interpretacija, o grįžimas prie pirmykštės krikščionybės šaknų.
Septembertestament (1522) (Rugsėjo Testamentas – Naujasis Testamentas vokiškai) – Martyno Liuterio atliktas Naujojo Testamento vertimas į vokiečių kalbą, kurį jis parengė slapstydamasis Vartburgo pilyje. Šis darbas ne tik padarė Bibliją prieinamą kiekvienam raštingam žmogui, bet ir padėjo pamatus bendrinei vokiečių kalbai, suvienydamas skirtingas tarmes. Vertimas pasižymėjo gyva, liaudiška kalba, kuri leido skaitytojams tiesiogiai, be tarpininkų, pažinti Evangelijos žinią.
Wider den falsch genannten geistlichen Stand des Papstes und der Bischöfe (1522) (Prieš neteisingai vadinamą popiežiaus ir vyskupų dvasinį luomą) – Veikale Liuteris griežtai puola katalikų hierarchinę sistemą, teigdamas, kad ji neturi biblinio pagrindo. Jis plėtoja visuotinės kunigystės idėją, kurioje kiekvienas krikščionis per krikštą tampa dvasininku, o vyskupai ir popiežius tėra žmogiški išgalvoti titulai. Autorius ragina tikinčiuosius nebūti klaidinamiems išorinio spindesio ir autoriteto, kuris tarnauja tik savo paties galiai stiprinti.
Eine treue Vermahnung zu alle Christen, sich zu hüten vor Aufruhr (1522) (Ištikimas paraginimas visiems krikščionims saugotis maišto) – Reaguodamas į kylančius neramumus, Liuteris perspėja, kad tikroji reforma turi vykti per žodį ir pamokslus, o ne per smurtą ar fizinį maištą. Jis pabrėžia, kad tvarkos griovimas sukelia daugiau žalos nei naudos, o krikščionis privalo gerbti įstatymus, kol jie neprieštarauja Dievo valiai. Tai svarbus tekstas, rodantis Liuterio siekį išlaikyti socialinį stabilumą ir atsiriboti nuo radikalių judėjimų.
Invocavitpredigten (1522) (Invokavit pamokslai) – Tai aštuonių pamokslų ciklas, kurį Liuteris pasakė grįžęs į Vitenbergą, kad sustabdytų radikalias ir chaotiškas reformas, kurias vykdė jo kolegos. Jis mokė, kad pokyčiai bažnyčiose, tokie kaip paveikslų šalinimas ar mišių tvarkos keitimas, neturi būti primetami jėga, o vykti palaipsniui, ugdant žmonių sąžinę. Šie pamokslai sugrąžino ramybę į miestą ir įtvirtino nuosaikią Reformacijos kryptį, akcentuojančią meilę silpnesniam tikėjimo broliui.
Von weltlicher Obrigkeit, wie weit man ihr Gehorsam schuldig sei (1523) (Apie pasaulietinę valdžią ir paklusnumo ribas) – Šiame traktate Liuteris išdėsto savo garsiąją „dviejų karalysčių“ mokymą, nubrėždamas ribas tarp dvasinės ir pasaulietinės valdžios. Jis teigia, kad valdovas turi teisę reguliuoti išorinius reikalus ir kūnus, tačiau neturi galios valdyti sielų ar primesti tikėjimo. Tekstas ragina piliečius paklusti valstybei tvarkos sumetimais, tačiau kartu aiškiai sako, kad dvasiniuose dalykuose reikia klausyti tik Dievo.
Dass eine christliche Versammlung oder Gemeine Recht und Macht habe, alle Lehre zu urteilen (1523) (Kad krikščioniška bendruomenė turi teisę ir galią vertinti mokymą) – Liuteris argumentuoja, kad vietos bendruomenė turi pilną teisę pati spręsti apie jai skelbiamo mokslo teisingumą ir rinkti sau ganytojus. Jis atmeta dvasininkijos monopolį spręsti tikėjimo klausimus, teigdamas, kad bendruomenės nariai, ginkluoti Šventuoju Raštu, yra kompetentingi atpažinti klaidingą mokymą. Tai esminis dokumentas demokratėjantiems bažnyčios valdymo principams, suteikiantis galią paprastiems tikintiesiems.
An die Ratsherren aller Städte deutschen Landes, dass sie christliche Schulen aufrichten (1524) (Vokietijos miestų taryboms apie krikščioniškų mokyklų steigimą) – Autorius kreipiasi į miestų vadovus, ragindamas investuoti į švietimą ir steigti viešąsias mokyklas tiek berniukams, tiek mergaitėms. Liuteris pabrėžia, kad visuomenei reikia išsilavinusių žmonių ne tik bažnyčiai, bet ir valstybės valdymui, prekybai bei kultūrai. Jis akcentuoja kalbų mokymosi svarbą, kad žmonės galėtų patys skaityti Bibliją ir antikinės literatūros šaltinius.
Von Kaufshandlung und Wucher (1524) (Apie prekybą ir lupikavimą) – Šiame ekonominės etikos tekste Liuteris kritikuoja nesąžiningą prekybos praktiką, monopolijas ir dideles palūkanas (lupikavimą). Jis ragina pirklius laikytis krikščioniškos moralės, nustatyti teisingas kainas ir nesiekti pelno kitų sąskaita. Autorius teigia, kad ekonominė veikla turi tarnauti bendram labui, o besaikis turtėjimas ir spekuliacijos griauna visuomenės stabilumą bei prieštarauja Dievo įsakymams.
Ermahnung zum Frieden auf die zwölf Artikel der Bauerschaft in Schwaben (1525) (Raginimas taikai dėl dvylikos Švabijos valstiečių straipsnių) – Šiame kūrinyje Liuteris užima tarpininko vaidmenį prasidėjus valstiečių sukilimui. Jis pripažįsta, kad daugelis valstiečių reikalavimų dėl neteisybės yra pagrįsti, ir griežtai kritikuoja kunigaikščius už jų tironiją bei godumą. Tačiau autorius taip pat įspėja valstiečius nenaudoti Evangelijos vardo savo smurtiniam sukilimui pateisinti, teigdamas, kad krikščionis neturi teisės kovoti už savo teises jėga.
Wider die mörderischen und räuberischen Rotten der Bauern (1525) (Prieš žudikiškas ir plėšikiškas valstiečių gaujas) – Tai vienas kontraversiškiausių Liuterio tekstų, parašytas valstiečių sukilimui tapus itin kruvinam. Autorius, sukrėstas chaoso ir smurto, ragina valdovus negailestingai malšinti sukilimą, lygindamas maištininkus su pasiutusiais šunimis. Liuteris pabrėžia, kad maištas prieš teisėtą pasaulietinę valdžią yra didžiausia nuodėmė, nes jis griauna Dievo nustatytą tvarką ir taiką visuomenėje.
De servo arbitrio (1525) (Apie valios vergystę) – Fundamentalus teologinis veikalas, parašytas kaip atsakas Erazmui Roterdamiečiui ginče dėl laisvos valios. Liuteris tvirtina, kad po nuopolio žmogaus valia yra visiškai pavergta nuodėmės ir pati savaime negali pasirinkti Dievo ar prisidėti prie išganymo. Autorius akcentuoja, kad išgelbėjimas priklauso tik nuo Dievo suverenios malonės, o žmogus yra tarsi „jojamasis gyvulys“, kurį valdo arba Dievas, arba velnias.
Wider die himmlischen Propheten, von Bildern und Sakrament (1525) (Prieš dangiškuosius pranašus, apie atvaizdus ir sakramentą) – Šis darbas nukreiptas prieš radikalųjį reformatorių Andreasą Karlštatą ir jo šalininkus, kurie reikalavo skubiai šalinti paveikslus iš bažnyčių. Liuteris gina nuosaikų požiūrį, teigdamas, kad atvaizdai savaime nėra blogi, jei jie nėra garbinami, o jų prievartinis griovimas tik trikdo silpno tikėjimo žmones. Taip pat šiame tekste jis gina realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, atsiribodamas nuo dvasinių ar grynai simbolinių interpretacijų.
Deutsche Messe und Ordnung Gottesdiensts (1526) (Vokiškos mišios ir pamaldų tvarka) – Liuteris parengia liturgines gaires pamaldoms vokiečių kalba, siekdamas, kad paprasti žmonės suprastų, kas vyksta bažnyčioje. Jis išlaiko dalį tradicinės liturgijos struktūros, tačiau akcentuoja pamokslo ir bendruomeninio giedojimo svarbą. Ši tvarka nebuvo privaloma instrukcija, o greičiau pavyzdys, kaip organizuoti pamaldas, orientuotas į tikėjimo ugdymą ir Dievo žodžio skelbimą.
Ob Kriegsleute auch in seligem Stande sein können (1526) (Ar kareiviai gali būti palaimintoje būsenoje) – Autorius nagrinėja klausimą, ar krikščionis gali tarnauti kariuomenėje ir likti doras Dievo akyse. Liuteris daro išvadą, kad kario profesija pati savaime yra teisėta ir reikalinga ginant šalį bei palaikant teisingumą. Jis pabrėžia, kad kareivis, vykdantis teisingą valdovo įsakymą ginti tėvynę, tarnauja Dievui, tačiau ragina vengti asmeninio keršto ar beprasmio kraujo praliejimo.
Ob man vor dem Sterben fliehen möge (1527) (Ar galima bėgti nuo mirties) – Parašytas maro epidemijos metu, šis tekstas atsako į klausimą, ar krikščioniui leidžiama bėgti iš užkrėsto miesto. Liuteris pateikia subalansuotą atsakymą: tie, kurie turi įsipareigojimų (valdovai, dvasininkai, tėvai), privalo likti ir padėti, tačiau kiti gali pasitraukti saugodami savo gyvybę. Jis ragina pasitikėti Dievu, bet kartu naudotis medicinos priemonėmis ir elgtis atsakingai, kad neužkrėstų kitų, derinant tikėjimą su sveiku protu.
Vom Abendmahl Christi, Bekenntnis (1528) (Išpažinimas apie Kristaus Vakarienę) – Tai baigiamasis ir išsamiausias Liuterio darbas apie Eucharistiją, skirtas galutinai pagrįsti jo mokymą prieš Cvinglio šalininkus. Autorius tvirtai laikosi Kristaus žodžių „Tai yra mano kūnas“ pažodinės prasmės, teigdamas, kad Kristus duonoje ir vyne dalyvauja realiai. Teksto pabaigoje Liuteris pateikia savo asmeninį tikėjimo išpažinimą, norėdamas palikti aiškų savo doktrinos liudijimą ateities kartoms.
Der Kleine Katechismus (1529) (Mažasis katekizmas) – Glaustas ir paprastas vadovėlis, skirtas šeimoms ir vaikams mokyti pagrindinių krikščionybės tiesų. Jame Liuteris aiškina Dešimt Dievo įsakymų, Tikėjimo išpažinimą, „Tėve mūsų“ maldą bei sakramentus per trumpus klausimus ir atsakymus. Ši knygelė tapo viena įtakingiausių visų laikų krikščioniškų knygų, padėjusių reformuoti kasdienį žmonių pamaldumą ir švietimą namuose.
Der Große Katechismus (1529) (Didysis katekizmas) – Išsamesnis veikalas, skirtas dvasininkams ir mokytojams, kad jie geriau suprastų ir sugebėtų paaiškinti tikėjimo pagrindus. Liuteris čia giliau analizuoja tas pačias temas kaip ir Mažajame katekizme, suteikdamas teologinį svorį ir praktinius patarimus sielovadai. Kūrinys pasižymi gyva, pamokslaujančia kalba, raginančia nuolat studijuoti Dievo žodį ir vengti dvasinio aplaidumo.
Vom Kriege wider die Türken (1529) (Apie karą prieš turkus) – Šiame veikale Liuteris analizuoja Osmanų imperijos grėsmę per savo „dviejų karalysčių“ doktrinos perspektyvą. Jis teigia, kad karas prieš turkus negali būti šventasis karas ar kryžiaus žygis, vadovaujamas Bažnyčios, nes kova yra grynai pasaulietinis valdovo reikalas ginant tėvynę. Autorius turkus vadina „Dievo rykšte“, skirta krikščionims sudrausminti, todėl pirmiausia ragina atgailauti, o tik tada imtis ginklo valstybės lygmeniu.
Ein feste Burg ist unser Gott (1529) (Tvirta pilis yra mūsų Dievas) – Tai garsiausia Reformacijos giesmė, sukurta pagal 46-ąją Psalmę, tapusi dvasiniu protestantizmo himnu. Liuteris tekstą ir muziką parašė siekdamas suteikti tikintiesiems stiprybės kovojant su dvasinėmis bei politinėmis negandomis. Kūrinys aukština Dievą kaip nenugalimą gynėją, kuris saugo savo žmones nuo velnio ir piktųjų jėgų, pabrėžiant, kad pergalė pasiekiama tik per Jėzų Kristų.
Sendbrief vom Dolmetschen (1530) (Laiškas apie vertimą) – Šiame laiške Liuteris gina savo Biblijos vertimo principus nuo katalikų kritikų priekaištų. Jis paaiškina savo garsųjį metodą – žiūrėti žmonėms „į burną“, t. y. versti tekstą į gyvą, liaudišką vokiečių kalbą, o ne paraidžiui iš lotynų kalbos. Autorius teigia, kad vertėjas privalo perteikti prasmę ir dvasią, todėl jo pridėtas žodis „tik“ (tik per tikėjimą) yra būtinas norint teisingai išreikšti apaštalo Pauliaus mintį vokiškai.
Eine Heerpredigt wider den Türken (1530) (Karinis pamokslas prieš turkus) – Tai drąsinantis tekstas krikščionių kariams, parašytas Osmanų kariuomenei tiesiogiai grasinant Vokietijos žemėms. Liuteris aiškina kario tarnystės prasmę, pabrėždamas, kad kova ginant savo šeimą, miestą ir tikėjimą yra Dievui patinkantis darbas. Jis ragina karius nebijoti mirties, nes krikščionis kovoja už teisingą reikalą prieš tironiją ir klaidingą mokymą, kurį tuo metu reprezentavo turkų pajėgos.
Die ganze Heilige Schrift (1534) (Visas Šventasis Raštas – pilna Biblija vokiškai) – Po daugelio metų kruopštaus darbo Liuteris kartu su bendražygiais išleido pilną Biblijos vertimą, apimantį Senąjį ir Naująjį Testamentus bei Apokrifus. Tai buvo kultūrinis ir religinis lūžis, galutinai įtvirtinęs vokiečių kalbos normas ir padaręs Šventąjį Raštą prieinamą kiekvienam namų ūkiui. Leidimas buvo gausiai iliustruotas medžio raižiniais, kurie padėjo skaitytojams vizualiai suvokti Biblijos pasakojimus ir jų teologinę reikšmę.
Schmalkaldische Artikel (1537) (Šmalkaldeno straipsniai) – Tai asmeninis Liuterio teologinis testamentas, surašytas rengiantis galimam visuotiniam Bažnyčios susirinkimui Mantujoje. Autorius aiškiai išskiria punktus, dėl kurių negali būti jokių nuolaidų – ypač dėl nuteisinimo tik per tikėjimą ir Mišių kaip aukos atmetimo. Straipsniai pasižymi bekompromisiu tonu ir vėliau tapo oficialia luterystės išpažinimo knygų dalimi, apibrėžiančia protestantišką tapatybę.
Wider Hans Wurst (1541) (Prieš Hansą Vurstą) – Poleminis ir aštrus raštas, nukreiptas prieš Braunšveigo kunigaikštį Henriką Jaunesnįjį, kuris buvo aršus Reformacijos priešininkas. Liuteris naudoja satyrinį „Hanso Vursto“ (liaudies komedijos personažo) įvaizdį, kad išjuoktų savo oponentą ir apgintų Evangelijos mokymą. Nors tekstas pilnas grubaus humoro ir įžeidimų, jame rimtai aptariamas klausimas, kuri bažnyčia yra „tikroji“ – senoji tradicinė ar atsinaujinusi evangelinė.
Confutatio Alcorani (1542) (Korano paneigimas – brolio Ričardo veikalo vertimas) – Liuteris suredagavo ir išleido viduramžių vienuolio Ričardo parašytą islamiškojo mokymo kritiką, pridėdamas savo pratarmę. Jis manė, kad krikščionys turi žinoti, kuo tiki turkai, kad galėtų geriau ginti savo tikėjimą ir suprasti dvasinius pavojus. Šis darbas rodo Liuterio pastangas polemizuoti su islamu ne tik ginklu, bet ir teologiniais argumentais, nors jo vertinimas išliko griežtai kritiškas.
Von den Juden und ihren Lügen (1543) (Apie žydus ir jų melus) – Tai vėlyvasis, itin tamsus ir agresyvus Liuterio veikalas, parašytas nusivylus, kad žydai neatsivertė į krikščionybę net po Reformacijos. Autorius naudoja to meto antisemitinius stereotipus ir siūlo radikalias priemones: deginti sinagogas, naikinti žydų knygas ir drausti jų pamaldas. Šis tekstas vertinamas kaip didžiausia Liuterio palikimo dėmė, vėliau tragiškai išnaudota nacių propagandos tikslams, nors jo motyvai buvo teologiniai, o ne rasistiniai.
Vorlesungen über die Genesis (1535–1545) (Pranešimai apie Pradžios knygą) – Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Liuteris paskyrė išsamiam Pradžios knygos aiškinimui Vitenbergo universitete. Šios paskaitos atspindi brandų jo mąstymą, kuriame bibliniai pasakojimai apie patriarchus interpretuojami kaip krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai. Čia jis daug dėmesio skiria šeimai, valstybės valdymui ir Dievo pažadams, matydamas Senąjį Testamentą kaip neatsiejamą nuo Evangelijos žinios.
Tischreden (1566) (Stalo pokalbiai) – Tai po mirties išleistas Liuterio mokinių užrašų rinkinys, kuriame užfiksuotos neformalios reformatoriaus mintys prie vakarienės stalo. Knygoje gausu įvairiausių temų: nuo gilių teologinių įžvalgų iki buitinių pastebėjimų, humoro bei aštrių pasisakymų apie popiežių, velnią ir alų. „Stalo pokalbiai“ atskleidžia žmogiškąją Liuterio pusę, jo charakterio tiesmukumą ir gebėjimą sudėtingas tiesas paaiškinti paprastais, gyvenimiškais pavyzdžiais.