Cistersai – tai katalikų vienuolių ordinas, kilęs iš benediktinų reformos judėjimo. Jie siekė griežtesnio, paprastesnio ir darbštesnio gyvenimo nei tuo metu vyravusi kluniškųjų benediktinų praktika. Vadinami ir baltaisiais vienuoliais (dėl nebalinto vilnonio abito), ir bernardinais (pagal šv. Bernardą Klervietį). Jų gyvenimo pagrindas – šv. Benedikto Nursiečio regula su ypač stipriu akcentu į fizinį darbą, tylą, skurdą ir maldą („ora et labora“).
Pavadinimas kilęs iš pirmosios abatijos vietos. 1098 m. kovo 21 d. (šv. Benedikto dieną) Robertas Molesmietis su maždaug dvidešimčia vienuolių iš Molesmo vienuolyno atsikėlė į pelkėtą, miškingą vietovę Burgundijoje, netoli Dižono. Lotyniškai ta vietovė vadinosi Cistercium (pranc. Cîteaux). Iš čia ir ordino vardas – Ordo Cisterciensis. Pirmieji metai buvo sunkūs: Robertą greitai grąžino atgal į Molesmą, o bendruomenę toliau vedė Alberikas, vėliau – anglas Steponas Hardingas. Būtent Hardingas suformulavo pagrindinius ordino dokumentus, tarp jų garsiąją „Charitos chartą“ (Carta Caritatis), kurią 1119 m. patvirtino popiežius Kalikstas II. Chartija nustatė visų namų vienybę, metinius generalinius kapitulus ir vizitacijas, išlaikydama kiekvienos abatijos autonomiją.
Tikrasis ordino iškilimas prasidėjo, kai apie 1112–1113 m. į Cîteaux atėjo jaunas kilmingasis Bernardas su trisdešimčia draugų ir giminaičių. Po kelerių metų jis pats buvo pasiųstas įkurti naują abatiją – Clairvaux (Klervo). Nuo tada ordinas augo neįtikėtinu greičiu. Pirmosios keturios „dukterys“ – La Ferté (1113), Pontigny (1114), Clairvaux ir Morimond (abi 1115) – tapo visos tolesnės plėtros ašimis. Bernardas asmeniškai dalyvavo ar inspiravo dešimtis naujų namų. Jo mirties metu (1153 m.) ordinas jau turėjo apie 330–350 vyrų abatijų. Amžiaus pabaigoje skaičius viršijo 500, o didžiausio išplitimo laikotarpiu (XV a.) vyrų namų buvo apie 740–760 (moterų vienuolynai skaičiuojami atskirai ir gerokai padidintų bendrą skaičių).
Cistersai tyčia rinkosi atokias, pelkėtas ar miškingas vietas. Ten jie savo rankomis sausino pelkes, kirto miškus, tiesė kanalus, tobulino žemės ūkio techniką ir metalurgiją. Jų grangės (ūkiniai ūkiai) tapo efektyvaus ūkininkavimo pavyzdžiu visoje Europoje. Architektūroje jie išvystė savitą, santūrų, bet erdvų stilių, kuris prisidėjo prie gotikos formavimosi – šviesios, aukštos, be perteklinių puošmenų bažnyčios. Liturgijoje jie siekė grįžti prie senesnių, paprastesnių formų. Bernardas pats aktyviai dalyvavo Bažnyčios politikoje: padėjo spręsti popiežių schizmą, rėmė Antrąjį kryžiaus žygį, rašė įtakingus teologinius ir mistinius tekstus.
Ordinas greitai išplito po visą katalikiškąją Europą – nuo Škotijos ir Skandinavijos iki Portugalijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Lenkijos ir net Transilvanijos. Lietuvoje cistersai pasirodė vėlai – tik XVII a. Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė keli jų namai: Vištytyje (nuo 1670 m.), Kobrine, Kimbaraukoje ir kitur. Jie čia turėjo mokyklas, seminarijas ir bibliotekas, bet, kaip ir daugelyje kitų kraštų, patyrė vėlesnių reformų ir likvidavimų bangas.
Laikui bėgant griežtumas silpnėjo. XV–XVI a. ordinas patyrė nuosmukį, o Prancūzijos revoliucija sunaikino daugumą namų. XIX a. prasidėjo atgimimas. Šiandien egzistuoja dvi pagrindinės šakos: Cistersų ordinas (bendroji observancija, OCist) – apie 1600 vienuolių ir 800 vienuolių, ir Cistersų griežtosios observancijos ordinas (O.C.S.O., trapistai) – maždaug 1500 vienuolių ir 1400 vienuolių. Trapistai ypač žinomi savo griežtu tylos ir darbo režimu bei alaus, sūrio ir kitų produktų gamyba.
Jei bandytume sudėlioti svarbiausius dalykus abėcėlės tvarka, gautume tokį trumpą sąrašą: abatijos (Clairvaux, Cîteaux, La Ferté, Morimond, Pontigny), asketizmas, benediktinų reforma, Bernardas Klervietis, chartija (Carta Caritatis), darbas rankomis, gotikinė architektūra, Hardingas Steponas, plėtra po Europą, Robertas Molesmietis, žemės ūkio inovacijos.
Cistersai parodė, kad griežta disciplina, fizinis darbas ir dvasinis gilumas gali sukurti ne tik šventųjų, bet ir praktinių civilizacijos laimėjimų. Jų palikimas matomas tiek senųjų abatijų griuvėsiuose, tiek šiuolaikinių trapistų tyloje ir jų pagamintame aluje. Tai gyvas priminimas, kad reformos dažnai gimsta ne dideliuose centruose, o pelkėtose vietose, kur žmonės nusprendžia gyventi paprasčiau ir nuoširdžiau.
Cistersų skaičių simboliai
XIII a. cistersai sukūrė savitą skaitmenų sistemą, leidžiančią vienu ženklu užrašyti bet kurį skaičių nuo 1 iki 9999. Sistema rėmėsi vertikalia (arba horizontalia) ašimi – tarsi kryžiumi, aplink kurią keturiuose kvadrantuose buvo dedami brūkšneliai ir kampai. Viršutinis dešinysis kampas reiškė vienetus, viršutinis kairysis – dešimtis, apatinis dešinysis – šimtus, o apatinis kairysis – tūkstančius. Pakako įsiminti tik devynis pagrindinius ženklus ir juos atitinkamai pasukti ar atspindėti. Tokiu būdu vienas kompaktiškas simbolis pakeisdavo tiek romėniškus, tiek dar tik besiskverbiančius arabiškus skaitmenis. Sistema atsirado Anglijoje (ją atnešė Jonas iš Basingstoko), greitai paplito po cistersų vienuolynus visoje Europoje ir buvo naudojama datoms, puslapių numeravimui, muzikos notacijai bei astronominiams instrumentams. Nors vėliau ordinas jos atsisakė arabų skaitmenų naudai, ši „elegantiška“ notacija išliko kaip vienas įdomiausių viduramžių matematikos palikimų.