Jei reikėtų įvardyti vieną organizaciją, kuri ištraukė magiją iš dulkėtų senovės grimoarų ir pavertė ją sistemingu, akademiniu bei dvasiniu mokslu, tai neabejotinai būtų Aukso aušros hermetinis ordinas (Hermetic Order of the Golden Dawn). Įkurtas 1887 metais Londone, šis ordinas tapo savotišku „magijos universitetu“, kuriame susitiko Viktorijos laikų intelektualai, poetai ir mokslininkai, ieškoję atsakymų anapus griežto materializmo. Tai nebuvo tiesiog būrelis entuziastų; tai buvo griežtai struktūruota sistema, sujungusi Egipto mitologiją, krikščioniškąją kabalą, taro kortas ir alchemiją į vientisą Vakarų misterijų tradiciją.
Ordino gimimas: Šifruoti rankraščiai ir trys įkūrėjai
Viskas prasidėjo nuo paslaptingo radinio. William Wynn Westcott, Londono koroneris ir aistringas okultistas, 1887 metais aptarė su kolegomis vadinamuosius Šifruotus rankraščius (Cipher Manuscripts). Tai buvo penkiasdešimt keturi puslapiai, parašyti slaptu kodu, kurį Westcottas nesunkiai iššifravo. Juose buvo aprašyti penkių laipsnių iniciacijos ritualai.
Siekdamas suteikti organizacijai legitimumo, Westcottas pakvietė prisijungti dar du vyrus:
- William Robert Woodman: Gydytojas ir žinomas masonas, tapęs vyriausiuoju ordino vadovu.
- Samuel Liddell MacGregor Mathers: Pagrindinis ordino teoretikas ir magas, kuris pavertė šifruotus užrašus veikiančia ritualine sistema. Būtent Mathersas vėliau išvertė „Abramelino magiją“ ir kitus fundamentalius grimoarus.
Strufktūra: Gyvybės medžio laiptai
„Aukso aušra“ savo laipsnių sistemą sukonstravo remdamasi kabalistiniu Gyvybės medžiu (Etz Chaim). Kiekvienas laipsnis atitiko tam tikrą sferą (Sefirą) ir reikalavo iš mokinio ne tik dalyvavimo ritualuose, bet ir sunkių egzaminų iš astrologijos, hebrajų kalbos bei Taro simbolikos.
Ordinas buvo suskirstytas į tris sluoksnius:
- Išorinis ordinas (Golden Dawn): Čia mokiniai (Neofitai) mokėsi teorijos, meditacijos ir pagrindinių apsauginių ritualų.
- Vidinis ordinas (Ordo Rosae Rubeae et Aureae Crucis – R.R. et A.C.): Raudonosios rožės ir Aukso kryžiaus ordinas. Tik čia, pasiekę Adeptus Minor laipsnį, nariai pradėdavo praktikuoti teurgiją (aukštąją magiją), gamintis savo įrankius ir bendrauti su dvasiomis.
- Trečiasis ordinas (Secret Chiefs): Buvo tikima, kad jį sudaro „Slaptieji vadovai“ – bekūnės būtybės arba dvasiniai meistrai, kurie per Mathersą diktuoja ordino kryptį.
Intelektualinis elitas ir garsūs nariai
„Aukso aušra“ pritraukė neįtikėtiną to meto šviesuomenę. Narystė ordine nebuvo slepiama taip griežtai kaip kitose draugijose, todėl šiandien žinome pavardes, kurios suformavo XX a. kultūrą:
- W. B. Yeats: Nobelio premijos laureatas, airių poetas, kuris magiją laikė pagrindiniu savo kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
- Pamela Colman Smith: Menininkė, kuri pagal A. E. Waite’o nurodymus nupiešė populiariausią pasaulyje Rider-Waite Taro kaladę. Beveik visa šiuolaikinė Taro simbolika kyla būtent iš „Aukso aušros“ pamokų.
- Aleister Crowley: Jaunas ir maištingas magas, kurio ambicijos ir skandalai vėliau suvaidino lemiamą vaidmenį ordino skilime.
„Aukso aušra“ ne tik išsaugojo senąsias žinias, bet ir jas susintetino. Iki jų magija buvo padrika: alchemikai dirbo sau, kabalistai – sau. Ordinas sukūrė „Atitikmenų lenteles“ (išleistas Matherso ir vėliau Crowley knygoje 777), kuriose nurodyta, kaip konkretus augalas, planeta, spalva, skaičius ir dievybė jungiasi į vieną energetinį tašką.
Tai buvo pirmoji organizacija, kuri suteikė moterims visiškai lygias teises dalyvauti magijos ritualuose ir užimti vadovaujančias pareigas – faktas, kuris XIX a. pabaigos Londone buvo revoliucinis.
Ordino saulėlydis prasidėjo apie 1900-uosius metus. Pagrindinės priežastys buvo dvi: Matherso autoritarizmas (jis valdė ordiną iš Paryžiaus, teigdamas, kad tik jis vienas bendrauja su Slaptaisiais vadovais) ir Crowley arogancija, sukėlusi pasipiktinimą Londone. Po virtinės teismų ir viešų skandalų ordinas suskilo į keletą atšakų (tokių kaip Stella Matutina ar A.O.), tačiau pirminė dvasia išsisklaidė.