Beliaras (hebraiškai בְּלִיַּעַל – Beliyaʿal arba Belial, graikiškai Βελιάρ – Beliar, lotyniškai Belial) – tai senas hebrajų kalbos žodis, kuris ilgainiui tapo blogio jėgos vardu. Paprastam žmogui jis dažniausiai skamba kaip vienas iš Šėtono ar velnio vardų, nors iš pradžių taip nebuvo.
Iš kur atsirado šis vardas?
Žodis beliyaʿal hebrajų kalboje reiškia maždaug „bevertis“, „nenaudingas“, „niekingas“ arba „be jungo“ (t. y. nepaklusnus, įstatymų nepripažįstantis). Senajame Testamente jis beveik niekada nėra asmenvardis. Dažniausiai vartojamas posakiuose „Belialo sūnūs“ ar „Belialo žmonės“. Tai reiškė ne gerus, o blogus, niekingus, įstatymų nepaisančius žmones – vagis, maištininkus, neteisingus teisėjus, paleistuvius.
Pavyzdžiui, Biblijoje sakoma, kad Eli kunigo sūnūs buvo „Belialo sūnūs“ (1 Samuelio 2, 12), o kai kurie vyrai, kurie norėjo nužudyti Dovydą, taip pat vadinami „Belialo žmonėmis“. Tai buvo tiesiog epitetas blogiems žmonėms, o ne demono vardas.
Kaip jis tapo „velniu“?
Laikui bėgant, ypač tarp II a. pr. Kr. ir I a. po Kr., žydų raštuose (apokrifuose, Kumrano rankraščiuose) Beliaras pradėtas suvokti kaip tikra dvasinė būtybė – blogio kunigaikštis.
Ypač ryškiai jis pasirodo Negyvosios jūros rankraščiuose (vadinamuose Kumrano tekstuose). Ten „Šviesos sūnų ir Tamsos sūnų karo“ ritinyje Beliaras yra Tamsos sūnų vadas. Jis vadinamas „priešišku angelu“, kurį pats Dievas sukūrė, kad jis klaidintų žmones ir vestų juos į nuodėmę. Jo „likimas“ – tamsos jėgos, o prieš jį stoja Dievo ir šviesos angelai. Tai jau ne abstraktus „niekingumas“, o asmeniškas blogio vadas.
Kituose žydų tekstuose (pvz., Dvylikos patriarchų testamentuose, Izaijo pakilime, Jubiliejų knygoje) Beliaras (arba Beliar) taip pat vaizduojamas kaip Šėtono atitikmuo ar net pats Šėtonas: jis gundo, kaltina žmones prieš Dievą, valdo šį pasaulį ir galiausiai bus nugalėtas.
Naujajame Testamente
Apaštalas Paulius 2 Korintiečiams 6, 15 rašo: „Koks sutarimas tarp Kristaus ir Belialo?“ Čia Beliaras (graikiškuose rankraščiuose dažniausiai Beliar) aiškiai priešpriešinamas Kristui. Tai vienintelis kartas, kai šis vardas pasirodo Naujajame Testamente, ir dauguma tyrėjų sutinka, kad Paulius jį vartoja kaip Šėtono ar blogio kunigaikščio sinonimą.
Kuo jis skiriasi nuo Šėtono?
Dažnai jie tapatinami. Tačiau kai kuriuose tekstuose (ypač vėlesnėje krikščioniškoje tradicijoje ir literatūroje) Beliaras vaizduojamas kaip atskiras demonų kunigaikštis. Pavyzdžiui, Johnas Miltonas poemoje „Prarastasis rojus“ Beliarą piešia kaip vieną iš puolusųjų angelų – tingų, paleistuvystę skatinantį ir ypač niekingą. Viduramžių demonologijoje jis kartais laikomas vienu iš pagrindinių pragaro kunigaikščių.
Šiandien occultiniuose ir satanistiniuose kontekstuose Beliaras kartais traktuojamas kaip savarankiška figūra, siejama su savarankiškumu, žemės stichija ar net „bevertiškumo“ principu.
Trumpai ir paprastai
Iš pradžių Beliaras buvo tiesiog žodis, reiškiantis „niekingumas“ ar „blogis žmonėse“. Vėliau jis virto asmeniniu blogio vado vardu – kartais Šėtono sinonimu, kartais atskiru demonu. Lotyniškai ir daugumoje Europos kalbų jis vadinamas Belial, graikiškai dažniau Beliar, o originalo kalba – hebrajų Beliyaʿal.
Jis nėra „pagrindinis“ Biblijos Šėtonas (kaip, pavyzdžiui, Satan ar Diabolos), bet vienas iš seniausių ir galingiausių vardų, kuriuo žydų ir ankstyvosios krikščionių tradicija įvardijo blogio jėgą, stovinčią prieš Dievą ir šviesą.
Istorijos
Viena ryškiausių – Kumrano „Karo ritinys“ (Negyvosios jūros rankraščiai). Ten aprašomas paskutinis didysis mūšis tarp „Šviesos sūnų“ (Dievo tautos) ir „Tamsos sūnų“. Tamsos kariuomenės vadas – pats Beliaras. Jis vadinamas „priešišku angelu“, kurį Dievas sukūrė, kad jis vestų žmones į nuodėmę ir tamsą. Mūšis trunka ilgai: tris kartus laimi šviesa, tris kartus – tamsa. Septintajame, lemiamame susidūrime Dievo ranka galiausiai nugalina Beliarą ir visus jo angelus. Po to tamsos jėgos sunaikinamos amžiams, o šviesos sūnūs šviečia amžinai. Tai ne paprastas karas – tai kosminė kova, kurioje dalyvauja ir angelai.
Kita dramatiška istorija – Izaijo pakilimas (Ascension of Isaiah). Čia Beliaras (Beliar) vaizduojamas kaip šio pasaulio kunigaikštis. Jis įsikuria karaliaus Manaso širdyje ir įkvepia netikrą pranašą Belkirą. Šis apkaltina pranašą Izaiją išdavyste. Izaijas slepiasi medžio kamieno viduje, bet yra rastas ir gyvas perpjautas mediniu pjūklu. Beliaras stovi šalia ir tyčiojasi, reikalaudamas, kad Izaijas atsisakytų savo pranašysčių. Vėliau tame pačiame tekste Beliaras aprašomas kaip ateisiantis pasaulio pabaigoje – kaip neteisėtas karalius, motinos žudikas (užuomina į imperatorių Neroną), kuris darys stebuklus, reikalaus garbinimo ir klaidins daugelį. Jo viešpatavimas truks trejus metus, septynis mėnesius ir dvidešimt septynias dienas.
Dvylikos patriarchų testamentuose Beliaras veikia per dvasias, kurios gundo žmones. Pavyzdžiui, Rubenas prisipažįsta, kad jį užvaldė paleistuvystės dvasia, kuri ateina iš Beliaro. Danas pasakoja, kaip pykčio dvasia (Beliaro tarnas) stūmė jį nužudyti Juozapą. Patriarchai įspėja sūnus: jei žmogus pasiduoda pykčiui, melui ar geismui, Beliaras įeina į jo širdį ir valdo. Bet jei žmogus bijo Dievo ir myli artimą – Beliaro dvasios pabėga. Šiuose tekstuose Beliaras – ne tik išorinis priešas, bet ir vidinis gundytojas, kuris skverbiasi į žmogaus mintis.
Senajame Testamente Beliaras dar nėra asmenybė, bet „Belialo sūnūs“ pasirodo keliose šiurpiose istorijose. Viena žinomiausių – Teisėjų knygos 19 skyriuje. Gibėjos miesto „Belialo sūnūs“ naktį apsupa namą, kuriame apsistojo levitų svečias, ir reikalauja jį išduoti. Kai šeimininkas išstumia savo sugulovę, jie ją žiauriai išprievartauja visą naktį, kol ji miršta. Šis įvykis sukelia pilietinį karą Izraelyje. Kita istorija – 1 Karalių 21 skyriuje: karalienė Jezabelė pasamdo „Belialo sūnus“, kad jie melagingai liudytų prieš Nabotą ir jis būtų užmėtytas akmenimis. Taip karalius Achabas gauna Naboto vynuogyną.