Jeruzalės šventykla

Jeruzalės Šventykla, hebrajiškai vadinama Beit HaMikdash, judaizme užima unikalią vietą. Tai nebuvo tiesiog dar viena kulto vieta, o vienintelė žemėje pripažinta erdvė, kurioje, pasak tikėjimo, apsireikšdavo tiesioginė Dievo šlovė. Ši šventovė tapo žydų tautos religinės, politinės ir tautinės tapatybės ašimi, kurios reikšmė neišblėso net praėjus tūkstantmečiams po jos sunaikinimo.

Pirmoji Šventykla, dar vadinama Saliamono šventykla, buvo iškilmingai pastatyta apie 957 m. pr. Kr. ant Moriah kalno. Nors Biblijoje ši vieta dažnai siejama su Sionu, geografiškai tai buvo Šventyklos kalnas, kur karalius Saliamonas panaudojo prabangiausią Libano kedrą ir tašytus akmenis, kad sukurtų namus Sandoros skryniai. Pačioje šventovės širdyje buvo įrengta „Šventų švenčiausia“ patalpa, į kurią tik kartą per metus, per Jom Kipuro šventę, galėjo įžengti vyriausiasis kunigas. Šis didingas laikotarpis baigėsi tragiškai: 586 m. pr. Kr. Babilono karalius Nebukadnecaras II užėmė Jeruzalę, sugriovė šventyklą ir išvarė žydus į ilgą tremtį Babilonijoje.

Antrosios Šventyklos era prasidėjo po to, kai persų imperatorius Kiras Didysis nugalėjo Babiloną ir leido žydams grįžti į tėvynę. Apie 516 m. pr. Kr. vadovaujant Zerubabeliui, šventykla buvo atstatyta ant tų pačių pamatų. Nors iš pradžių ji buvo gerokai kuklesnė, vėliau, apie 20 m. pr. Kr., karalius Herodas Didysis pradėjo grandiozinę jos rekonstrukciją. Herodas ne tik atnaujino pačią šventovę, bet ir sukūrė milžinišką platformą, kuri šiandien sudaro Šventyklos kalno pagrindą. Būtent ši, Herodo laikų šventykla, buvo laikoma vienu didingiausių antikinio pasaulio architektūros stebuklų.

Tačiau Antrosios Šventyklos gyvavimas taip pat baigėsi katastrofa. 70 m. po Kr., vykstant Pirmajam žydų-romėnų karui, Romos karvedžio Tito (kuris vėliau tapo imperatoriumi) vadovaujamos legionų pajėgos apsiaustė Jeruzalę ir sudegino šventyklą. Šis įvykis lėmė žydų diasporos pradžią ir iš esmės pakeitė judaizmą: aukojimo apeigas pakeitė maldos sinagogose. Šiandien iš šio didingo komplekso išlikusi tik vakarinė atraminė siena, pasaulyje žinoma kaip Raudų siena, kuri išlieka svarbiausia žydų maldos vieta.

Šiuolaikinis Šventyklos kalno kontekstas yra vienas sudėtingiausių istorinių ir politinių mazgų. Toje pačioje vietoje, kur stovėjo žydų šventovės, VII a. pabaigoje musulmonai pastatė Uolų kupolą ir Al-Aksa mečetę, todėl ši vieta yra šventa tiek žydams, tiek musulmonams. Nors fiziškai Šventyklos nebėra, ji išlieka gyva žydų maldose ir liturgijoje kaip ateities vilties ir Mesijo atėjimo simbolis. Ortodoksų judaizme vis dar puoselėjama vizija apie Trečiąją Šventyklą, kuri turėtų būti atstatyta kaip dvasinės taikos ir vienybės centras visoms tautoms.

Nors Šventyklos pastatai seniai išnyko, archeologiniai tyrimai Jeruzalėje nuolat atskleidžia detales, leidžiančias tiksliau suprasti jos mastą ir kasdienį gyvenimą aplink ją. Netoli Šventyklos kalno rasti mikvės – ritualiniai apsiplovimo baseinai – liudija intensyvų piligrimų srautą, ypač per didžiąsias šventes. Taip pat aptikti akmeniniai indai, kurie pagal judaizmo įstatymus nelaikomi priimantys ritualinę nešvarą, rodo, kaip griežtai buvo laikomasi švaros normų. Šie radiniai leidžia atkurti ne tik architektūrinį, bet ir socialinį Šventyklos pasaulį, kuriame kasdien susipindavo religija, ekonomika ir bendruomeninis gyvenimas.

Šventyklos reikšmė peržengė pačios žydų tautos ribas. Antikos laikais ji buvo žinoma kaip vienas turtingiausių ir labiausiai lankomų Rytų Viduržemio regiono centrų. Romėnų ir graikų autoriai mini, kad į Jeruzalę aukoti dovanų atvykdavo net ne žydų kilmės žmonės, žavėjęsi šventovės didybe ir jos kulto išskirtinumu. Šventyklos iždas buvo toks gausus, kad romėnai po 70 m. po Kr. pergalės triumfo žygyje Romoje demonstravo iš jos paimtus indus ir simbolius, tarp jų – garsųjį auksinį septynšakį žibintą menorą. Tai liudija, jog Šventykla buvo ne tik religinis, bet ir tarptautinis politinis bei kultūrinis autoritetas, kurio įtaka siekė toli už Judėjos ribų.

Svarbūs įvykiai

• Apie 957 m. pr. Kr. – Pirmosios Šventyklos pašventinimas. Užbaigęs septynerius metus trukusias statybas, karalius Saliamonas sukvietė visą Izraelį į iškilmingą ceremoniją. Pagal biblinį pasakojimą, įnešus Sandoros skrynią į „Šventų švenčiausiąją“ vietą, šventyklą užpildė Dievo šlovės debesis. Tai simbolizavo sandoros tarp Dievo ir tautos įtvirtinimą bei Jeruzalės tapimą dvasine žydų sostine.
• VII–VI a. pr. Kr. sandūra – Pranašo Jeremijo veikla Šventyklos kiemuose. Prieš pat Pirmosios Šventyklos žlugimą pranašas Jeremijas viešai skelbė, kad šventykla nėra magiškas talismanas, galintis apsaugoti tautą nuo nelaimių. Jo garsioji „Šventyklos kalba“ (Jer 7) buvo pasakyta būtent šventyklos kieme ir sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Šis epizodas rodo, kad Šventykla buvo ne tik kulto centras, bet ir intensyvių teologinių debatų arena, kurioje susidurdavo skirtingos religinės vizijos.
• 586 m. pr. Kr. – Pirmosios Šventyklos sugriovimas. Po ilgos Jeruzalės apsiausties Babilono karalius Nebukadnecaras II įveikė Judo karalystę. Miestas buvo nusiaubtas, o šventykla sudeginta iki pamatų. Didžioji dalis brangenybių ir kulto reikmenų buvo išgabenta į Babiloną, o žydų tauta ištremta, kas tapo viena didžiausių tragedijų jų istorijoje ir privertė permąstyti tikėjimą be fizinės šventovės.
• Apie 586 m. pr. Kr. – Sandoros skrynios praradimas ir jos dingimo paslaptis. Nors pats Šventyklos sugriovimas yra gerai žinomas, mažiau akcentuojama, kad būtent tuo metu iš istorijos dingsta ir Sandoros skrynia – svarbiausias Izraelio šventenybės objektas. Nei Babilono kronikos, nei vėlesni žydų šaltiniai nepaliko aiškaus paaiškinimo, kas su ja nutiko. Vieni manė, kad kunigai ją paslėpė po Šventyklos kalnu, kiti – kad ji buvo išgabenta į Babiloną, dar kiti – kad ji sunaikinta. Ši paslaptis iki šiol maitina tiek religines, tiek archeologines diskusijas.
• Apie 516 m. pr. Kr. – Antrosios Šventyklos atstatymas. Persų karaliui Kirui Didžiajam leidus tremtiniams grįžti, vadovaujami Zerubabelio, žydai ėmėsi atstatymo darbų. Nors naujoji šventykla buvo gerokai kuklesnė už Saliamono ir sukėlė vyresniųjų ašaras dėl prarastos prabangos, jos užbaigimas žymėjo žydų tautos atgimimą ir religinio gyvenimo centre esančių aukojimų atnaujinimą po 70 metų pertraukos.
• V a. pr. Kr. – Ezros ir Nehemijo reformos. Po Antrosios Šventyklos atstatymo Jeruzalė dar nebuvo tikras religinis centras. Tik atvykus raštininkui Ezrai ir valdytojui Nehemijui prasidėjo plataus masto religinės ir socialinės reformos. Ezra viešai skaitė Torą šventyklos aikštėje, o tai tapo vienu pirmųjų dokumentuotų viešo Rašto skaitymo atvejų. Šis įvykis padėjo formuoti judaizmą kaip „knygos religiją“, kurioje Šventasis Raštas tapo svarbesnis už aukojimo ritualus.
• 167–164 m. pr. Kr. – Šventyklos išniekinimas ir Makabėjų sukilimas. Seleukidų karalius Antiochas IV Epifanas bandė jėga helenizuoti žydus: šventykloje jis pastatė Dzeuso statulą ir ant aukuro aukojo kiaules. Tai sukėlė Makabėjų sukilimą. Žydams pavyko atkovoti šventyklą, ją išvalyti ir vėl pašventinti – šis įvykis iki šiol minimas kaip Chanukos šventė (Šviesos šventė).
• Apie 20 m. pr. Kr. – Herodo Didžiojo rekonstrukcijos pradžia. Nors pats rekonstrukcijos faktas žinomas, mažiau kalbama apie tai, kad Herodas pradėjo darbus net nesustabdęs kasdienių aukų. Kunigai buvo specialiai apmokyti kaip statybininkai, kad galėtų dirbti šventoje erdvėje nepažeisdami įstatymų. Tai buvo milžiniškas inžinerinis projektas, trukęs dešimtmečius ir pritraukęs tūkstančius darbininkų. Šventyklos kalnas tapo vienu didžiausių statybos objektų visame romėnų pasaulyje.
• I a. po Kr. – Jėzaus veikla Šventykloje. Naujajame Testamente aprašyti keli epizodai, susiję su Šventykla: Jėzaus pristatymas kūdikystėje, jo mokymas šventyklos kiemuose ir garsusis „prekeivių išvarymas“. Nors tai krikščioniški šaltiniai, jie atskleidžia, kad Šventykla buvo ne tik aukojimo vieta, bet ir didžiulis socialinis bei ekonominis centras, kuriame virė intensyvus gyvenimas. Šie epizodai taip pat rodo, kokią įtaką Šventykla darė platesniam regiono religiniam klimatui.
• 70 m. po Kr. – Antrosios Šventyklos sugriovimas. Romos ir žydų karo metu, po sekinančios Jeruzalės apsiausties, būsimojo imperatoriaus Tito vadovaujami legionai įsiveržė į miestą. Nors Titas, pasak kai kurių šaltinių, norėjo išsaugoti pastatą, kilus sumaiščiai romėnų kariai jį padegė. Šventykla sudegė visiškai, o jos turtai buvo išgabenti į Romą, ką iki šiol įamžina Tito arkos reljefai.
• 132–135 m. po Kr. – Bar Kochbos sukilimo laikotarpis ir bandymas atstatyti Šventyklą. Po Antrosios Šventyklos sugriovimo žydai dar kartą bandė ją atstatyti. Bar Kochbos sukilimo metu sukilėlių lyderis Šimonas Bar Kochba buvo laikomas potencialiu Mesiju, o jo judėjimas siekė atkurti šventyklos kultą. Romėnai žiauriai numalšino sukilimą, o imperatorius Hadrianas uždraudė žydams net įžengti į Jeruzalę. Tai buvo galutinis taškas bet kokioms realioms viltims atstatyti šventyklą ant senųjų pamatų.

Nors pati Šventykla po 135 m. nebebuvo atstatyta, pati vieta – Šventyklos kalnas – išliko vienu dramatiškiausių istorijos taškų, dėl kurio nuolat vyko kovos ir kultūriniai lūžiai. Štai kas vyko vėliau:

• Elija Kapitolina ir pagoniška šventovė, II–IV a. Numalšinęs Bar Kochbos sukilimą, imperatorius Hadrianas Jeruzalę pervadino į Aelia Capitolina. Šventyklos vietoje buvo pastatyta šventykla Jupiteriui, o žydams uždrausta net prisiartinti prie miesto. Tai buvo bandymas visiškai ištrinti žydų tapatybę iš šios vietos.
• Bizantijos laikotarpis ir apleistas kalnas, IV–VII a. Krikščionybei tapus oficialia Romos religija, Jeruzalė tapo krikščionišku centru. Tačiau Šventyklos kalnas ironiškai buvo paliktas griuvėsiuose ir net naudojamas kaip šiukšlynas. Taip Bizantijos krikščionys norėjo parodyti, kad Jėzaus pranašystė apie tai, jog „čia neliks akmens ant akmens“, išsipildė ir kad senoji sandora baigėsi.
• Musulmonų užkariavimas ir Uolų kupolo statyba, 638–691 m. Kalifas Omaras užėmė Jeruzalę ir, pasak legendos, buvo pasibaisėjęs šiukšlynu ant šventojo kalno. Jis asmeniškai padėjo jį valyti. 691 m. kalifas Abd al-Malikas užbaigė Uolų kupolą (Qubbat al-Sakhra) tiesiai virš tos vietos, kur, tikima, stovėjo Šventyklos „Šventų švenčiausia“. Netrukus šalia iškilo ir Al-Aksa mečetė, pavertusi šią vietą trečia švenčiausia vieta islame.
• Kryžiaus žygiai ir „Viešpaties šventykla“, 1099–1187 m. Kryžiuočiai, užėmę Jeruzalę, Uolų kupolą pavertė bažnyčia, pavadinę ją Templum Domini (Viešpaties šventykla), o Al-Aksą – riterių tamplierių būstine. Būtent iš čia kilo Tamplierių (Šventyklos riterių) ordino pavadinimas. Jie tikėjo, kad mečetė stovi ant Saliamono šventyklos pamatų.
• Osmanų valdymas ir Raudų sienos įteisinimas, XVI a. Sultonas Suleimanas Puikusis atstatė Jeruzalės sienas (kurios stovi iki šiol). Nors žydams vis dar nebuvo leidžiama kilti ant kalno, jis oficialiai išskyrė nedidelę atraminės sienos atkarpą (Raudų sieną) kaip oficialią žydų maldos vietą. Tai padėjo pamatus dabartinei tradicijai.
• Šiuolaikinė era ir 1967 m. Šešių dienų karas. Po beveik 2000 metų pertraukos, Šešių dienų karo metu, Izraelis perėmė Šventyklos kalno kontrolę. Nors politiškai kalnas priklauso Izraeliui, siekiant išvengti religinio karo, religinė kontrolė buvo palikta musulmonų fondui (Waqf). Ši vieta išlieka jautriausiu tašku pasaulio politikoje, kur susiduria archeologija, religija ir valstybinės ambicijos.