Auksinė šventykla (Harmandir Sahib), oficialiai vadinama Sri Darbar Sahib, stovi Amritsare, Pendžabo valstijoje, Indijoje. Pavadinimas „Harmandir Sahib“ pažodžiui reiškia „Dievo buveinė“. Šventyklą XVI a. pabaigoje pradėjo statyti ketvirtasis sikhų guru – Guru Ram Das, o užbaigė jo įpėdinis Guru Arjan. Guru Arjan į šventyklos centrą iškilmingai įnešė šventąją sikhų knygą Guru Granth Sahib, kuri sikhizme laikoma gyvuoju, amžinuoju guru. Skirtingai nei daugelis kitų religinių pastatų, kurie statomi ant aukštų pakylų, Auksinė šventykla pastatyta žemiau nei aplinkinis lygis – tai simbolizuoja nuolankumą ir dvasinį pasiekiamumą visiems, nepriklausomai nuo jų statuso.
Architektūra: Auksas, marmuras ir Amrit Sarovar
Pagrindinis šventyklos pastatas stovi viduryje didelio kvadratinio vandens telkinio, vadinamo Amrit Sarovar (Dvasinio nektaro baseinas). Tikima, kad šis vanduo turi gydomųjų galių, todėl piligrimai jame atlieka ritualinį apsiprausimą prieš žengdami į šventovę. Pats pastatas yra unikalus indų ir musulmonų architektūros stilių derinys, pasižymintis grakščiais kupolais ir marmuro raižiniais.
XIX a. pradžioje sikhų imperijos valdovas Maharadža Ranjit Singhas, norėdamas pagerbti šventąją vietą, padengė viršutinius šventyklos aukštus 750 kilogramų gryno aukso, taip suteikdamas jai dabartinį „Auksinės šventyklos“ pavadinimą. Pastatas turi keturis įėjimus, nukreiptus į visas keturias pasaulio puses – tai tiesioginė žinutė, kad sikhizmas priima žmones iš visų pasaulio kraštų, visų religijų ir visų socialinių sluoksnių (kastų). Į šventovę veda ilgas marmurinis takas (Guru’s Bridge), simbolizuojantis sielos kelionę per gyvenimo vandenyną į dieviškąją buveinę.
Langar: Didžiausia pasaulio nemokama virtuvė
Viena įspūdingiausių ir jautriausių Auksinės šventyklos tradicijų yra Langar – bendruomeninė virtuvė. Kiekvieną dieną čia nemokamai pamaitinama nuo 50 000 iki 100 000 piligrimų, nepriklausomai nuo jų tautybės ar religinių įsitikinimų. Ši tradicija atspindi sikhų mokymą apie Seva (nesavanaudišką tarnystę) ir lygybę – visi lankytojai sėdi kartu ant grindų vienoje eilėje, kad būtų pabrėžta, jog prieš Dievą nėra aukštesnių ar žemesnių.
Visus darbus virtuvėje – nuo daržovių pjaustymo ir papločių (roti) kepimo iki indų plovimo – atlieka savanoriai. Tai veikia kaip milžiniškas, nepriekaištingai sustyguotas mechanizmas, kuriame dominuoja džiaugsmas ir ramybė. Šventykloje 24 valandas per parą giedamos šventosios giesmės (Gurbani), kurių garsas per garsiakalbius skamba visame komplekse ir virš ežero vandens, sukurdamas atmosferą, kurią daugelis lankytojų apibūdina kaip labiausiai raminančią patirtį jų gyvenime.