Nors šiandien populiariausiu istoriniu angliškuoju Šventojo Rašto vertimu dažniausiai laikoma 1611 m. Karaliaus Jokūbo Biblija, pusę amžiaus prieš ją pasirodė kitas leidinys, kuris iš tiesų suformavo protestantiškąjį pasaulį. Tai Ženevos Biblija (angl. Geneva Bible), išleista 1560 m. Šveicarijoje.
Šis vertimas tapo ne tik tikėjimo vadovu, bet ir pirmąja pasaulyje masiniam skaitytojui pritaikyta „studijų Biblija“. Ji pasižymėjo neįtikėtinomis techninėmis naujovėmis, radikaliais teologiniais komentarais ir padarė milžinišką įtaką Anglijos bei būsimos JAV visuomenės raidai. Šnekamojoje kalboje ji taip pat gavo intriguojantį „Kelnių Biblijos“ (angl. Breeches Bible) pavadinimą.
Istorinis fonas: bėgimas nuo „Kruvinosios Merės“ persekiojimų
Ženevos Biblijos gimimo istorija yra glaudžiai susijusi su kruvinais politiniais ir religiniais sukrėtimais Anglijoje. 1553 m. į Anglijos sostą įžengė katalikybę šalyje siekusi atkurti karalienė Marija I Tiudor (dar žinoma kaip „Kruvinoji Merė“). Jos valdymo laikotarpiu protestantai buvo žiauriai persekiojami, o šimtai dvasininkų bei intelektualų buvo sudeginti ant laužo.
Ieškodami išsigelbėjimo, šimtai anglų protestantų mokslininkų ir teologų pasitraukė į žemyninę Europą. Saugiu prieglobsčiu jiems tapo prancūzakalbis Šveicarijos miestas Ženeva – tuometinis kalvinistinės Reformacijos centras. Ženevoje veikė pažangi poligrafijos pramonė, o vietos bendruomenė, vadovaujama paties Jono Kalvino ir jo artimo bendražygio Teodoro Bezos, šiltai priėmė anglų pabėgėlius.
Būtent šioje intelektualinėje ir dvasinėje aplinkoje grupė anglų mokslininkų, vadovaujamų Viljamo Vitinghamo (William Whittingham, kuris buvo Jono Kalvino svainis), pasiryžo sukurti visiškai naują, tikslų ir prieinamą Biblijos vertimą į anglų kalbą.
Techninės ir tipografinės naujovės
Ženevos Biblija buvo revoliucinė ne tik savo turiniu, bet ir dizainu. Iki tol leistos Biblijos buvo milžiniškos, sunkios ir itin brangios knygos (pavyzdžiui, „Didžioji Biblija“), skirtos skaityti tik bažnyčiose nuo sakyklų. Ženevos vertėjai suprato, kad Šventasis Raštas turi pasiekti paprastų žmonių namus, todėl įgyvendino keletą esminių naujovių:
- Dydis ir prieinamumas: Biblija buvo išspausdinta kur kas mažesniu, nešiojamu formatu (vadinamuoju quarto arba octavo), todėl ji buvo patogi laikyti rankose, nešiotis ir, svarbiausia, daug pigesnė – prieinama vidutiniam pirkėjui.
- Šrifto pakeitimas: Ankstesnės Biblijos buvo spausdinamos gotikiniu šriftu, kurį paprastiems žmonėms buvo sunku skaityti. Ženevos Biblijoje pritaikytas aiškus, romėniškasis (antikvos) šriftas, kuris naudojamas ir daugelyje šiuolaikinių knygų.
- Numeruotos eilutės (stichai): Tai buvo pati pirmoji anglų kalbos Biblija, kurioje tekstas buvo suskaidytas ir sunumeruotas konkrečiomis eilutėmis. Šiandien ši sistema mums atrodo savaime suprantama, tačiau 1560 m. tai buvo didžiulis palengvinimas ieškant konkrečių Rašto vietų.
- Pasvirasis šriftas (kursyvas): Vertėjai pirmą kartą panaudojo kursyvą tiems žodžiams išskirti, kurių nebuvo hebrajų ar graikų originalo tekste, tačiau kuriuos teko pridėti dėl anglų kalbos gramatikos ir sklandumo.
Pirmoji studijų Biblija ir skandalingosios paraštės
Didžiausias Ženevos Biblijos išskirtinumas ir jos didžiulės sėkmės (bei vėlesnio draudimo) priežastis buvo gausūs komentarai ir pastabos puslapių paraštėse. Tai buvo pirmoji tikra studijų Biblija istorijoje. Šiuos komentarus parengė patys vertėjai, stipriai remdamiesi Jono Kalvino teologija.
Komentarai aiškino sudėtingas Rašto vietas, tačiau kartu nešė stiprią politinę bei antiklerikalinę žinutę. Pavyzdžiui, paraščių pastabose buvo teigiama, kad jei valdovų (karalių) įsakymai prieštarauja Dievo įstatymams, pavaldiniai turi teisę ir net pareigą jiems nepaklusti (kaip kad egiptiečių pribuvėjos nepakluso faraono įsakymui žudyti naujagimius).
Tokios pastabos kėlė didžiulį nerimą monarchams, nes tiesiogiai kvestionavo tuomet populiarią „karalių dieviškosios teisės“ teoriją. Monarchų požiūriu, Ženevos Biblija skleidė maištingas ir demokratines idėjas.
Kodėl „Kelnių Biblija“?
Šis linksmas neoficialus pavadinimas atsirado dėl specifinio vertimo sprendimo Pradžios knygos 3 skyriaus 7 eilutėje. Aprašant momentą, kai Adomas ir Ieva paragavo pažinimo medžio vaisiaus ir suprato esą nuogi, Ženevos Biblijos vertėjai parašė:
„…and they sewed figge leaves together, and made themselves breeches.“(Liet. „…ir jie susiuvo figmedžio lapus bei pasigamino sau kelnes / trumpikes“).
Vėlesniuose vertimuose, įskaitant Karaliaus Jokūbo Bibliją, šis žodis buvo pakeistas į neutralesnį aprons (prijuostės) arba coats (drabužiai), tačiau būtent šis vertimas suteikė Ženevos Biblijai istorinę „Kelnių Biblijos“ pravardę, pagal kurią kolekcininkai ją atpažįsta iki šiol.
Įtaka kultūrai, literatūrai ir kelionė į Ameriką
Ženevos Biblija greitai tapo pačia populiariausia knyga Anglijoje, o vėliau ir visame anglakalbiame pasaulyje. Ji tapo namų knyga, kurią skaitė ne tik kunigai, bet ir eiliniai gyventojai.
Šis vertimas padarė milžinišką įtaką didiesiems anglų literatūros kūrėjams. Viljamas Šekspyras savo pjesėse nuolat citavo būtent Ženevos Bibliją. Ją taip pat skaitė ir savo kūryboje naudojo Johnas Miltonas (parašęs „Prarastąjį rojų“) bei Johnas Bunyanas (parašęs „Piligrimo kelionę“).
Ši Biblija suvaidino lemiamą vaidmenį ir JAV istorijoje. Kai 1620 m. puritonų piligrimai laivu „Mayflower“ išplaukė į Ameriką ieškoti religinės laisvės, su savimi jie pasiėmė būtent Ženevos Bibliją, o ne naujai išleistą Karaliaus Jokūbo versiją. Ženevos Biblijos teologinės ir politinės idėjos padėjo dvasinius pamatus ankstyvosioms Naujosios Anglijos kolonijoms ir suformavo amerikietiškąjį individualizmo bei dvasinės laisvės mentalitetą.
Susidūrimas su karaliumi ir palikimas
Kai 1603 m. į Anglijos sostą įžengė karalius Jokūbas I, jis jautė gilią antipatiją Ženevos Biblijai. Jo netenkino paraščių komentarai, kuriuos jis laikė tiesiogine grėsme savo valdžios autoritetui. Siekdamas išstumti Ženevos Bibliją iš rinkos, Jokūbas I inicijavo naują vertimą (Karaliaus Jokūbo versiją), kuriame buvo griežtai uždrausta dėti bet kokius aiškinamuosius komentarus paraštėse.
Nors XVII a. viduryje Karaliaus Jokūbo Biblija pamažu pralenkė Ženevos Bibliją savo populiarumu, pastarosios įtaka niekur nedingo. Kiekviena šiuolaikinė studijų Biblija su paaiškinimais, eilėraščių numeracija ir patogiu formatu iš esmės seka tuo keliu, kurį 1560 m. Ženevoje pramynė drąsi anglų protestantų pabėgėlių grupė.