Jobo Testamentas

Jobo Testamentas (graikiškai Διαθήκη τοῦ Ἰώβ, angl. The Testament of Job). Tai vienas įdomiausių ir paslaptingiausių senovės žydų apokrifinių kūrinių, priklausantis vadinamajam „Testamentų“ žanrui. Kaip ir kiti šio žanro tekstai (pavyzdžiui, Dvylikos patriarchų testamentai), jis pasakoja biblinę istoriją iš naujo – šį kartą kaip paties Jobo paskutinį testamentą savo vaikams prieš mirtį.

Skirtingai nuo kanoninės Biblijos „Jobo knygos“, čia Jobas pats pasakoja savo kančių istoriją, atskleisdamas daug daugiau mistinių detalių: angelų įsikišimą, velnio klastas, dangiškus regėjimus ir gilias etines pamokas. Tekste gausu alegorijų, stebuklų ir moralinių nurodymų, kaip gyventi teisingai net sunkiausiais gyvenimo momentais. Jobas čia ne tik kenčia, bet ir tampa tikru išminties mokytoju, perduodančiu vaikams dangiškas paslaptis ir praktinius patarimus apie kuklumą, kantrybę ir labdarystę.

Kūrinys parašytas graikų kalba ir datuojamas maždaug I–III amžiumi po Kristaus (nors kai kurie tyrėjai mano, kad jis gali būti ir senesnis). Jis buvo populiarus ankstyvojoje krikščionybėje ir helenistinėje žydų literatūroje, tačiau vėliau buvo atmestas kaip nekanoninis. Išliko keliose graikų rankraščiuose, o taip pat yra senosios slavų ir koptų versijos.

„Jobo Testamentas“ – tai ne tik papildoma biblinė istorija, bet ir gyvas liudijimas, kaip ankstyvieji žydai ir krikščionys suprato kančią, tikėjimą ir Dievo teisingumą. Skaitydamas jį, žmogus ne tik susipažįsta su reta senovės literatūra, bet ir atranda gilų etinį bei dvasinį mokymą, kuris lieka aktualus ir šiandien.

ĮVADAS

„Jobo testamentas“ savo forma primena geriau žinomus Dvylikos patriarchų testamentus. Šis kūrinys parašytas pakankamai meniškai – ypač kalbant apie Jobo žmonos kalbą (24 sk.) – ir buvo įpintas į besivystantį Septuagintos tekstą. Apskritai, „Jobo testamento“ teologinis požiūris sutampa su helenistiniu judaizmu. Tačiau, kadangi jį atmetė tiek rabinai, tiek ankstyvoji Bažnyčia, šis kūrinys iki pat naujųjų laikų liko beveik nepastebėtas ir turėjo mažai įtakos Vakarų kultūros raidai.

Kūrinio autorystė ir parašymo data išlieka paslaptyje. Vieni tyrinėtojai mano, kad jis yra esėnų kilmės ir parašytas dar prieš Kristų; kiti mano, kad jį II–III a. m. e. Egipte parašė žydų kilmės krikščionis. Aišku viena – autorius rėmėsi Septuagintos (graikiškuoju) Jobo knygos vertimu, o ne hebrajiškuoju originalu, tad kūrinys iš pat pradžių buvo parašytas graikų kalba.

1 SKYRIUS

Tą dieną, kai jis susirgo ir suprato, kad turės palikti savo kūniškąją buveinę, jis sušaukė septynis savo sūnus bei tris dukteris ir prabilo į juos taip:
„Apsupkite mane, mano vaikai, apsupkite ir klausykite; aš jums papasakosiu, ką Viešpats man padarė ir visa, kas man nutiko.
Nes aš esu Jobas, jūsų tėvas, kuris iškentėjo daug išbandymų. Žinokite, mano vaikai,
kad esate išrinktoji giminė iš Jokūbo – jūsų motinos tėvo – palikuonių, tad saugokite savo kilmingą kilmę.
Mat aš esu iš Esavo sūnų; mano brolis yra Nahoras, o mūsų motina yra Dina, per kurią jūs gimėte.
Nes mano pirmoji žmona kartu su kitais dešimčia vaikų mirė karčia mirtimi.“

2 SKYRIUS

„Klausykite manęs dabar, vaikai, ir aš jums atskleisiu, kas man nutiko.
Aš buvau Jobabas, labai turtingas vyras, gyvenęs Rytuose, Uzitidės šalyje, prieš tai, kai Viešpats mane pavadino Jobu. Kai buvau vadinamas Jobabu,
mano išmėginimo pradžia buvo tokia. Netoli mano namų stovėjo stabas, kurį garbino vietos žmonės.
Aš nuolat matydavau jam nešamas deginamąsias aukas tarsi dievui.
Tuomet susimąsčiau ir tariau sau: „Argi tai yra dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir mus visus? Kaip man sužinoti tiesą?“
Ir tą naktį, kai užmigau, pasigirdo stiprus balsas didingoje šviesoje, šaukiantis: „Jobabai! Jobabai!“ Aš atsakiau: „Štai aš“. O balsas tarė: „Kelkis, ir aš tau parodysiu, kas yra tas, kurį tu nori pažinti.
Šis, kuriam žmonės neša deginamąsias aukas ir lieja liejamąsias aukas, nėra Dievas, bet Velnio galybė ir darbas, kuriuo jis klaidina žmones.“
Tai išgirdęs, aš puoliau ant žemės ir nusilenkiau, sakydamas:
„O mano Viešpatie, kuris kalbi mano sielos išgelbėjimui, meldžiu tavęs – jei tai yra Šėtono stabas, leisk man nueiti, jį sunaikinti ir apvalyti šią vietą,
kad daugiau jam nebeaukotume. Ir kas gi gali man sutrukdyti tai padaryti, juk esu šios šalies karalius, kad jos gyventojai daugiau nebūtų klaidinami?“
Balsas, kalbėjęs iš liepsnos, man atsakė: „Tu gali apvalyti šią vietą.
Bet kas bus padaryta, kad ji būtų atstatyta? Štai aš tau pranešu, ką Viešpats man įsakė tau pasakyti. Nes aš esu Dievo arkangelas.“
Aš tariau: „Visa, kas bus pasakyta man, Jo tarnui, aš išklausysiu.“
Arkangelas man vėl tarė: „Taip sako Viešpats: Jei pasiryši sunaikinti ir pašalinti Šėtono atvaizdą, jis su rūstybe sukils prieš tave į kovą ir nukreips prieš tave visą savo pyktį.
Jis užleis tau daug sunkių nelaimių ir atims iš tavęs visa, ką turi.
Jis atims tavo vaikus ir padarys tau daug blogio.
Tuomet tu turėsi kovoti kaip atletas, priešintis skausmui, tikėdamas savo atlygiu ir ištverdamas išmėginimus bei vargus.
Bet jei tu ištversi šiuos dalykus, aš padarysiu tavo vardą garsų visose žemės kartose iki pat laiko pabaigos.
Ir vėl sugrąžinsiu tau tavo turtus, ir tau bus atiduota dvigubai tiek, kiek prarasi, kad žinotum, jog Dievas nežiūri į asmenis, bet duoda kiekvienam, kas nusipelno gėrio.
Taip pat ir tau bus duota, ir tu užsidėsi amarantų (nevystančių gėlių) karūną.
O prisikėlimo dieną tu nubusi amžinam gyvenimui. Tuomet sužinosi, kad Viešpats yra teisingas, tikras ir galingas.“
Tuomet aš, mano vaikai, jam atsakiau: „Aš ištversiu iš meilės Dievui iki pat mirties visa, kas mane ištiks, ir neatsitrauksiu.“
Ir po to, kai angelas mane užantspaudavo, jis pasitraukė nuo manęs.

3 SKYRIUS

„Po to, mano vaikai, aš atsikėliau naktį, pasiėmiau penkiasdešimt vergų, nuėjau į stabo šventyklą ir sulyginau ją su žeme.
Tuomet grįžau į savo namus ir įsakiau tvirtai užrakinti duris. Klausykite, mano vaikai, ir stebėkitės tuo, kas nutiko po to: kai įėjau į namus ir užrakinau duris, įsakiau savo durininkams:
„Jei kas nors šiandien manęs ieškos, nepraneškite man, bet pasakykite jam, kad aš sprendžiu skubius reikalus ir esu viduje.“
Ir man esant viduje, Šėtonas, persirengęs elgeta, pabarbeno į duris ir tarė durininkui:
„Pranešk Jobui, kad noriu su juo susitikti.“
Durininkė įėjo ir man tai pranešė, o aš jai liepiau aiškiai pasakyti, kad šiuo metu esu užsiėmęs.
Piktoji dvasia, patyrusi nesėkmę, pasišalino, užsidėjo ant pečių seną, suplyšusį krepšį, grįžo ir tarė durininkei: „Pasakyk Jobui: duok man duonos iš savo rankų, kad galėčiau pavalgyti.“
Kai aš, Jobas, tai išgirdau, daviau jai sudegusios duonos, kad perduotų jam, ir perdaviau žinią: „Nesitikėk valgyti mano duonos, nes ji tau uždrausta.“
Tačiau durininkė, gėdydamasi jam paduoti apdegusią ir pelenais aplipusią duoną ir nežinodama, kad tai Šėtonas, paėmė savo pačios geros duonos ir atidavė jam.
Bet jis paėmė ją ir, supratęs, kas įvyko, tarė mergaitei: „Grįžk, bloga tarnaitė, ir atnešk man tą duoną, kurią tau buvo liepta man duoti.“
Tarnaitė pravirko ir didžiai sielvartaudama tarė: „Tu sakai tiesą, vadindamas mane bloga tarnaite, nes nepadariau to, ką man liepė mano šeimininkas.“
Ji grįžo ir atnešė jam apdegusią duoną bei tarė: „Taip sako mano šeimininkas: tu daugiau nebevalgysi mano duonos, nes ji tau uždrausta.
Tačiau aš tau duodu šitą, kad manęs nekaltintų, jog atsisakiau padėti prašančiam priešui.“
Tai išgirdęs, Šėtonas nusiuntė mergaitę atgal pas mane su žinia: „Kaip matai šią duoną sudegusią, taip greitai aš sudeginsiu ir tavo kūną, kad jis taptų toks pat. Nes per vieną valandą aš ateisiu ir tave nuskurdinsiu.“
Aš jam atsakiau: „Daryk, ką nori daryti, ir vykdyk, ką sumanei. Esmi pasiruošęs ištverti visa, ką man užleisi.“
Tai išgirdęs, velnias pasišalino nuo manęs, pakilo į dangų ir išgavo iš Viešpaties priesaiką, suteikiančią jam valdžią prieš mano turtus.
Ir tuomet, gavęs valdžią iš Dievo, jis atėjo ir atėmė visą mano turtą.

4 SKYRIUS

„Taigi, klausykite, ir aš jums papasakosiu viską, kas man nutiko ir kas iš manęs buvo atimta. Mat aš turėjau šimtą trisdešimt tūkstančių avių, ir iš jų atskyriau septynis tūkstančius našlaičių, našlių, vargšų bei ligonių drabužiams.
Aš turėjau aštuonis šimtus šunų, kurie saugojo mano kaimenes, ir dar du šimtus namų apsaugai.
Taip pat turėjau devynis tūkstančius kupranugarių, iš kurių parinkau tris tūkstančius darbui kiekviename mieste. Aš pakroviau juos gėrybėmis ir išsiunčiau į miestus bei kaimus su nurodymu išdalyti jas silpniems, ligoniams, nelaimingiems ir visoms našlėms.
Aš taip pat turėjau tris šimtus keturiasdešimt tūkstančių asilių ganyklose; iš jų atskyriau penkis šimtus, o jų jauniklius įsakiau parduoti ir gautas lėšas atiduoti vargšams bei nepasiturintiems.
Mat iš visų šalių vargšai ateidavo pas mane.
Ketverios mano namų durys visuomet būdavo atviros, ir aš įsakydavau savo tarnams jas laikyti atvertas, kad visi ateinantys prašyti išmaldos matytų mane sėdintį prie vienų iš durų ir galėtų laisvai užeiti bei pasiimti visa, ko jiems reikia.
Savo namuose taip pat turėjau trisdešimt nejudinamų stalų, paruoštų bet kuriuo metu tik svetimšaliams, ir dar dvylika stalų našlėms.
Jei ateidavo svetimšalis prašyti išmaldos, ant mano stalo jis rasdavo maisto, kad galėtų pasiimti viską, ko jam reikia, ir aš nieko neišleisdavau pro duris tuščiomis.
Aš taip pat turėjau tris tūkstančius penkis šimtus jungų jaučių; iš jų atrinkau penkis šimtus jungų žemei arti.
Su šiais jaučiais aš dirbdavau kiekviename lauke tiems, kurie juos prižiūrėdavo, o gautą derlių padėdavau ant stalo vargšams.
Taip pat turėjau penkiasdešimt kepyklų, iš kurių siųsdavau duoną ant vargšų stalo.
Ir turėjau atrinktus vergus jų tarnystei.
Taip pat buvo svetimšalių, kurie matė mano gerą valią ir pat patyrė norą patarnauti prie šių stalų.
Kiti, patekę į bėdą ir nepajėgdami pragyventi, ateidavo pas mane ir prašydavo:
„Meldžiame tavęs, kadangi ir mes galime atlikti šią tarnystę, o patys nieko neturime, pasigailėk mūsų ir paskolink mums pinigų, kad galėtume keliauti į didžiuosius miestus prekybai.
O iš savo pelno mes padėsime vargšams, o tau grąžinsime tai, kas tavo.“
Kai tai išgirsdavau, džiaugdavausi, kad jie ima iš manęs lėšas vargšų labdarai.
Su džiugia širdimi duodavau jiems viską, ko jie norėjo, ir priimdavau jų pasižadėjimus raštu, nereikalaudamas jokio kito užstato, tik šio dokumento.
Ir taip jie prekiaudavo su mano lėšomis; kartais jiems sekdavosi ir jie duodavo išmaldą vargšams.
Tačiau dažnai dalis jų prekių būdavo prarandama kelyje ar jūroje, arba iš jų jas pagrobdavo plėšikai.
Tuomet jie ateidavo ir sakydavo: „Meldžiame tavęs, būk mums pakantus, kad pamatytume, kaip galime tau grąžinti tai, kas tavo.“
Tai išgirdęs, pajusdavau jiems užuojautą, paimdavau jų skolos raštą, jų akivaizdoje jį suplėšydavau ir atleisdavau skolą, sakydamas:
„To, ką paskyriau vargšų naudai, iš jūsų neatsiimsiu.“
Ir taip iš savo skolininkų nieko nepriimdavau.
Ir kai pas mane ateidavo linksmo būdo žmogus, sakydamas: „Man nereikia būti verčiamam dirbti už užmokestį vargšams.
Aš noriu šiandien patarnauti nepasiturintiems prie tavo stalo“, aš sutikdavau, ir jis dirbdavo bei suvalgydavo savo dalį.
Nepaisant to, vakare aš jam sumokėdavau jo užmokestį, ir jis grįždavo namo džiaugdamasis.
O jei jis nenorėdavo jo imti, aš jį priversdavau, sakydamas: „Žinau, kad esi darbininkas, kuris tikisi ir laukia savo užmokesčio, todėl privalai jį paimti.“
Niekada nevilkindavau algos samdiniui ar kam nors kitam, ir nei vienam vakarui savo namuose nepalikdavau jiems priklausančio užmokesčio.
Tie, kurie milždavo karves ir avis, duodavo ženklą praeiviams, kad šie pasiimtų savo dalį.
Mat pienas tekėdavo taip gausiai, kad kalvose ir pakelėse sušokdavo į sviestą, o prie uolų ir kalvų gulėdavo gyvuliai, kurie ką tik buvo atsivedę jauniklių.
Mano tarnai pavargdavo doroti našlėms bei vargšams skirtą mėsą ir dalyti ją mažais gabalėliais.
Jie dejuodavo ir sakydavo: „O kad turėtume mėsos, kad galėtume pasisotinti!“, nors aš buvau jiems labai malonus.
Taip pat turėjau šešias arfas bei dešimtižygę citrą ir kasdien skambindavau jomis po to, kai pamaitindavau našles.
Aš paimdavau citrą, o našlės šokdavo po valgio.
Skambindamas arfa, primindavau joms apie Dievą, kad jos šlovintų Viešpatį.
O kai mano tarnaitės niurnėdavo, paimdavau arfas ir grodavau tiek, kiek jos būtų dirbusios už savo užmokestį, suteikdamas joms poilsį nuo darbo ir dejonių.

5 SKYRIUS

Mano vaikai, atlikę savo tarnystę, kasdien gaudavo maisto kartu su savo trimis seserimis, pradedant nuo vyresniojo brolio, ir rengdavo pokylį.
Rytais atsikėlęs aš paaukodavau už juos auką už nuodėmę pagal jų skaičių – penkiasdešimt avinų ir dvylika avių, o tai, kas likdavo, atiduodavau vargšams.
Ir sakydavau jiems: „Pasiimkite šiuos likučius ir melskitės už mano vaikus.
Galbūt mano sūnūs nusidėjo prieš Viešpatį, puikuodamiesi ir išdidžiai kalbėdami: „Mes esame šio turtingo žmogaus vaikai. Visi šie turtai yra mūsų; kodėl turėtume tarnauti vargšams?“
Kalbėdami su tokiu išdidumu, jie galėjo užsitraukti Dievo rūstybę, nes išdidumas yra pasibjaurėjimas Viešpaties akivaizdoje.“
Todėl atnešdavau jaučių aukas kunigui prie aukuro, sakydamas: „Tegul mano vaikai niekada savo širdyse nepagalvoja nieko blogo prieš Dievą.“
Kol aš taip gyvenau, velnias negalėjo pakęsti matydamas mano daromą gėrį ir pareikalavo iš Dievo karo prieš mane.
Ir jis užgriuvo mane negailestingai.
Pirmiausia jis sudegino daugybę avių, tuomet kupranugarius, po to sudegino jaučius ir visas mano kaimenes; arba jas pagrobė ne tik priešai, bet ir tie, kurie buvo sulaukę iš manęs geradarybių.
Ir piemenys atėję man tai pranešė. Bet aš, tai išgirdęs, šlovinau Dievą ir nepiktžodžiavau.
Tuomet velnias, pamatęs mano ištvermę, sumanė klastą prieš mane.
Pasivertęs Persų karaliumi, jis apsupo mano miestą ir, surinkęs visus jame buvusius piktadarius, prabilo jiems grasinamu balsu:
„Šis žmogus Jobas iššvaistė visas žemės gėrybes ir nieko nepaliko kitiems, jis sugriovė ir išardė didžiojo Dievo šventyklą ir nuniokojo liejamųjų aukų aukurą.
Todėl aš jam atsilyginsiu už tai, ką jis padarė didžiojo Dievo namams.
Dabar eikite su manimi ir išplėškime visa, kas liko jo namuose.“
Jie jam atsakė: „Jis turi septynis sūnus ir tris dukteris;
saugokis, kad jie nepabėgtų į kitas šalis ir netaptų mūsų valdovais, o po to neužpultų mūsų su kariuomene ir mūsų nenužudytų.“
O jis jiems tarė: „Visiškai nebijokite. Jo kaimenes ir turtus aš sunaikinau ugnimi, o kitus pagrobiau; ir štai – jo vaikus aš nužudysiu.“
Tai pasakęs, jis sugriovė namą ant mano vaikų ir juos pražudė.
Mano bendrapiliečiai, pamatę, kad jo žodžiai pasitvirtino, puolė mane ir išplėšė viską, kas buvo mano namuose.
Savo akimis mačiau savo namų plėšimą – prie mano stalų ir ant mano lovų sėdėjo neišsilavinę ir niekingi žmonės, o aš negalėjau jiems ištarti nė žodžio.
Mat buvau išsekęs kaip gimdyvė, kurios strėnos nusilpsta nuo didelių skausmų, prisimindamas karo pranašystę, kurią man per angelą perdavė Viešpats.
Aš buvau kaip tas, kuris nori patekti į miestą, kad pamatytų jo turtus ir paveldėtų jo šlovę, tačiau pamatęs audringą jūrą ir priešpriešinius vėjus vidury vandenyno, išmeta krovinį į jūrą, sakydamas: „Noriu prarasti viską, kad tik saugiai pasiekčiau miestą ir išgelbėčiau laivą bei geriausius savo daiktus.“
Taip ir aš savo turtus laikiau nieku, palyginti su miestu, apie kurį man kalbėjo angelas.
Tuomet atėjo kitas pasiuntinys ir pranešė man apie mano vaikų žūtį, ir aš buvau labai sukrėstas.
Aš suplėšiau savo apsiaustą ir tariau tam, kuris man pranešė: „Kaipgi tu išsigelbėjai?“
Ir tuomet, pamatęs, kas įvyko, sušukau: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; kaip Viešpačiui patiko, taip ir įvyko. Tebūna palaimintas Viešpaties vardas.“

6 SKYRIUS

Kai mano žmona prisiartino prie manęs, ji verkė, kūpčiojo ir tarė: „Jobai! Jobai! Kiek dar sėdėsi šiame miesto sąvartyne, galvodamas, kad dar šiek tiek ir sulauksi savo išsvajoto išsigelbėjimo?
O aš klajoju iš vietos į vietą kaip kokia samdinė,
ir mano atminimas jau baigia išnykti nuo žemės paviršiaus. Mano sūnus ir dukteris, kuriuos nešiojau ant savo krūtinės, ir visus tuos vargus bei skausmus, kuriuos iškentėjau, išnešiojau veltui.
O tu pats sėdi čia, dvokiantis ir aplipęs kirmėlėmis, leisdamas naktis po atviru dangumi.
Aš patyriau visus įmanomus sunkumus ir vargus dieną bei naktį, kad tik parūpinčiau tau duonos.
Nes tavo duonos likučiai man daugiau neduodami. Kadangi negaliu paimti savo pačios maisto ir pasidalyti juo su tavimi, širdyje supratau, kad neteisinga tau kentėti skausmą ir duonos alkį.
Todėl aš be jokios gėdos nuėjau į turgų,
ir kai pardavėjas man tarė: „Duok man pinigų ir gausi duonos“, aš papasakojau jam apie mūsų vargą. O jis man atsakė:
„Jei neturi pinigų, atiduok man savo galvos plaukus ir pasiimk tris duonos kepalus, kad galėtumėte išgyventi tris dienas.“
Aš nusileidau ir tariau jam: „Kelkis ir nukirpk juos!“ Ir jis atsistojo bei su žirklėmis gėdingai nukirpo mano galvos plaukus pačiame turgaus viduryje, susirinkusiai ir besistebinčiai miniai matant.
Kas gi tuomet nesistebėjo, sakydamas: „Argi čia Sitis, Jobo žmona, kuri turėjo keturiolika užuolaidų savo svetainei uždengti, ir duris už durų, kad tik ypatingai gerbiamas žmogus galėtų prie jos prisiartinti? O dabar štai ji maino savo plaukus į duoną!
Ta, kuri turėjo kupranugarius, pakrautus gėrybėmis, ir siųsdavo juos į tolimus kraštus vargšams, dabar pati parduoda savo plaukus už duoną!
Žiūrėkite į tą, kuri savo namuose turėjo septynis nejudinamus stalus, prie kurių valgė kiekvienas vargšas ir svetimšalis, o dabar ji parduoda savo plaukus už duoną!
Žiūrėkite į tą, kuri turėjo dubenį kojoms plauti iš aukso ir sidabro, o dabar vaikšto tiesiai ant žemės ir parduoda savo plaukus už duoną!
Žiūrėkite į tą, kuri nešiojo drabužius iš plonos drobės, siuvinėtos auksu, o dabar vilki skarmalais ir parduoda savo plaukus už duoną! Žiūrėkite į tą, kuri turėjo lovas iš aukso ir sidabro, o dabar parduoda savo plaukus už duoną!“
Trumpai tariant, Jobai, iš daugelio man pasakytų dalykų, aš tau trumpai sakau:
„Mano širdies silpnumas sutrupino mano kaulus, tad kelkis, pasiimk šiuos duonos kepalus, pasisotink jais, o tuomet ištark kokį žodį prieš Viešpatį ir mirk!
Nes ir aš mieliau pasirinkčiau mirties ramybę mainais į maistą tavo kūnui palaikyti.“
Bet aš jai atsakiau: „Štai aš jau septyniolika metų kenčiu šias nelaimes ir ištveriu kirmėles ant savo kūno, ir mano siela nesugniužo nuo visų šių skausmų.
O dėl žodžio, kurį tu sakai: „Ištark kokį žodį prieš Dievą ir mirk“, aš kartu su tavimi ištversiu visą blogį, kurį matai, ir ištverkime viską, ką praradome.
Tačiau tu nori, kad mes ištartume kokį žodį prieš Dievą, kad iš mūsų būtų atimti didieji dvasiniai turtai. Kodėl kalbi taip, tarsi būtum viena iš kvailų moterų?
Kodėl neatsimeni tų didžiųjų gėrybių, kurias turėjome? Jei šios gėrybės atėjo iš Viešpaties rankos, ar neturėtume ištverti ir blogio bei būti stiprios dvasios visame kame, kol Viešpats vėl pasigailės ir parodys mums užuojautą?
Argi tu nematai Velnio, stovinčio už tavęs ir jaukiančio tavo mintis, kad mane apgautum?
Mat jis nori paversti tave viena iš tų kvailų moterų, kurios griauna savo vyrų dorumą.“
Tuomet aš atsigręžiau į Šėtoną, stovintį už mano žmonos, ir tariau: „Kodėl neateini atvirai prieš mane? Nustok slėptis, nelaimingasis!
Argi liūtas rodo savo jėgą šeško narve? Arba paukštis skraido krepšyje? Dabar aš tau sakau: pasirodyk ir kovok prieš mane tiesiogiai!“
Tuomet jis išėjo iš už mano žmonos nugaros, atsistojo priešais mane verkdamas ir tarė: „Štai, Jobai, aš pasiduodu ir užleidžiu tau vietą, juk tu esi tik žmogus iš mėsos, o aš esu dvasia.
Tu esi palaužtas ligos, o aš esu dideliame varge. Nes aš esu kaip imtynininkas, kovojantis su kitu imtynininku, kuris artimoje kovoje parbloškė savo varžovą, apipylė jį dulkėmis ir sulaužė kiekvieną jo narį, tačiau tas, kuris guli apačioje, parodė savo drąsą, rėkė ir liudijo savo paties viršenybę.
Taip ir tu, Jobai, esi apačioje, palaužtas ligos ir skausmo, tačiau tu nugalėjai mane mano paties imtynėse; ir štai – aš pasiduodu tau.“
Tuomet Šėtonas sugėdintas pasišalino nuo manęs trejiems metams.
Tad dabar, mano vaikai, ištverkite ir jūs su stipria širdimi visame kame, kas jus ištinka sielvarte; nes dvasios stiprybė yra didesnė už viską.“

7 SKYRIUS

„Ir po to, kai aš praleidau dvidešimt metų šioje ligoje, karaliai išgirdo, kas man nutiko, pakilo ir atkeliavo pas mane, kiekvienas iš savo šalies, kad mane aplankytų ir paguostų.
Kai jie prisiartino iš tolo, jie manęs neatpažino, pradėjo garsiai verkti ir kiekvienas suplėšė savo drabužius.
Prisilietę galvomis prie žemės, jie atgailaudami sėdėjo šalia manęs septynias dienas ir septynias naktis, ir nei vienas iš jų neištarė nė žodžio.
Jų buvo keturi: Elifazas, Temano karalius, Bildadas, Šofaras ir Elihujis.
Sėdėdami jie galvojo apie mane.
Ir kai jie pirmą kartą prisiartino prie manęs, aš parodžiau jiems savo brangakmenius, ir jie buvo apstulbinti
bei tarė: „Jei visų mūsų, trijų karalių, visi pinigai būtų sudėti į vieną vietą, jie neprilygtų Jobabo karalystės brangakmeniams.
Nes tu esi kilnesnis už visus Rytų žmones.“ Taigi, kai jie atvyko į Uzitidės šalį, kad mane aplankytų, jie paklausė mieste: „Kur yra Jobabas, Egipto ir visos šios šalies valdovas?“
Ir jiems buvo atsakyta: „Jis sėdi sąvartyne už miesto; nes jis nebuvo įžengęs į miestą jau dvidešimt metų.“
Ir jie vėl paklausė apie mano turtus, ir jiems buvo papasakota visa, kas man nutiko.
Tai sužinoję, jie išėjo iš miesto kartu su gyventojais, ir mano piliečiai parodė mane jiems.
Tačiau jie prieštaravo ir sakė: „Tai ne Jobabas.“
Ir kol jie dvejojo, Elifazas, Temano karalius, tarė: „Ar tu esi Jobabas, mūsų karalius draugas?“
Kai jie prisiartino, man buvo pranešta apie juos. Aš karčiai pravirkau, sužinojęs jų kelionės tikslą,
ir užsiberiau žemių ant savo galvos, o linksėdamas galva parodžiau jiems, kad tai aš.
Pamatę mane linksinčią galvą, jie nualpę krito ant žemės.
Ir kol jų kariuomenės stovėjo aplinkui, aš mačiau tris karalius, gulinčius ant žemės tris valandas tarsi mirusius.
Tuomet jie atsistojo ir tarė vienas kitam: „Negalime patikėti, kad tai Jobabas.“
Ir galiausiai, kai jie sėdėjo septynias dienas klausinėdami apie mane ir ieškodami mano kaimenių bei kitų turtų, jie tarė:
„Argi mes nežinome, kiek daug gėrybių jis siuntė į miestus ir aplinkinius kaimus vargšams, jau nekalbant apie tai, kas buvo išdalyta jo paties namuose? Kaipgi jis galėjo patekti į tokią į lavoną panašią būseną?“
Ir po septynių dienų tokių svarstymų, Elihujis tarė karaliams: „Prisiartinkime prie jo ir kruopščiai ištirkime, ar jis tikrai yra Jobabas, ar ne.“
Kadangi jie buvo toli nuo mano dvokiančio kūno – maždaug per pusę stadijos – jie atsistojo ir prisiartino, laikydami rankose kvepalus, o jų kariai ėjo kartu ir barstė smilkalus aplinkui, kad jie galėtų prieiti prie manęs.
Praleidę tris valandas smilkydami kelią ir prisiartinę,
Elihujis man tarė: „Ar tu esi Jobas, mūsų karalius draugas? Ar tu esi tas, kuris turėjo didžiąją šlovę?
Ar tu esi tas, kuris švietė kaip dienos saulė visoje žemėje?
Ar tu esi tas, kuris priminė mėnulį ir žvaigždes, šviečiančias vidurnaktį?“ Ir tuomet aš jam atsakiau: „Aš esu.“ Tai išgirdę, visi verkė ir dūsavo, o jų kariuomenė užgiedojo karališką raudą.
Ir vėl Elihujis man tarė: „Tu turėjai septynis tūkstančius avių, atiduotų vargšų drabužiams! Kur dabar tavo šlovė?
Tu turėjai tris tūkstančius jaučių žemei arti vargšams! Kur dabar tavo sosto šlovė?
Tu turėjai auksines lovas, o dabar sėdi sąvartyne! Kur dabar tavo sosto šlovė?
Tu turėjai šešiasdešimt stalų vargšams! Kur dabar tavo sosto šlovė? Tu turėjai brangakmeniais puoštus smilkalų indus, o dabar pats dvoki! Kur dabar tavo sosto šlovė?
Tu turėjai auksinius šviestuvus ant sidabrinių stovų, o dabar lauki mėnulio šviesos! Kur dabar tavo sosto šlovė?
Tu turėjai tepalus iš ladano, o dabar pūvi! Kur dabar tavo sosto šlovė?
Tu pajuokdavai piktadarius ir nusidėjėlius, o dabar pats tapai visų pajuokos objektu! Kur dabar tavo sosto šlovė? Tu esi Jobas, kuris turėjo didžiąją šlovę! Kur dabar tavo sosto šlovė?“
Ir kai Elifazas ilgai verkė ir dūsavo, o visi kiti jam pritarė, triukšmas buvo labai didelis. Kai triukšmas nutilo, aš, Jobas, jiems tariau:
„Tylėkite, ir aš jums parodysiu savo sostą, jo šlovę ir spindesį, esantį tarp šventųjų. Mano sostas yra dangiškosiose sferose virš pasaulio, o jo šlovė ir spindesys yra Dievo dešinėje. Mano sostas yra amžinas.
Visas pasaulis išnyks, ir jo šlovė bus sunaikinta, ir visi tie, kurie prie jo laikosi, išnyks kartu su juo.
Tačiau mano sostas yra Šventojoje Žemėje, ir jo šlovė yra nekintančiame pasaulyje.
Upės išdžius, o jų bangų puikybė nusileis į bedugnės gelmes, tačiau mano šalies upės, kurioje pastatytas mano sostas, neišdžius ir neišnyks, bet išliks nepalaužiamos jėgos.
Šie karaliai praeis, ir valdovai išnyks, o jų šlovė ir pasididžiavimas yra kaip atspindys veidrodyje. Tačiau mano karalystė išliks per amžių amžius, o jos šlovė ir grožis yra mano Tėvo vežime.“

8 SKYRIUS

Kai aš jiems tai pasakiau, kad jie nutiltų, Elifazas supyko ir tarė kitiems draugams: „Kokia prasmė mums čia būti su savo kariuomenėmis, kad jį paguostume? Žiūrėkite, jis mus bara! Todėl grįžkime į savo šalis.
Šis žmogus sėdi varganas, kirmėlių sugraužtas, dvokiantis ir supuvęs, tačiau jis mus išbando sakydamas: „Karalystės išnyks ir jų valdovai, o mano karalystė išliks per amžius.“
Tuomet Elifazas atsistojo dideliame susijaudinime ir sielvarte; nusigręžęs nuo jų su dideliu pykčiu, jis tarė: „Aš išeinu iš čia. Mes atvykome jo paguosti, o jis mums skelbia karą mūsų kariuomenių akivaizdoje.“
Tačiau tuomet Bildadas sugriebė jį už rankos ir tarė: „Nedera taip kalbėti su kenčiančiu žmogumi, o ypač su tuo, kurį ištiko tiek daug nelaimių.
Štai mes, būdami sveiki, nedrįsome prisiartinti prie jo dėl dvoko, išskyrus su gausiais kvepalais. Argi tu pamiršai, Elifazai, koks pats buvai, kai sirgai dvi dienas?
Būkime kantrūs ir pasistenkime suprasti, kokia yra priežastis. Argi jis, prisimindamas savo buvusias laimės dienas, negalėjo prarasti dvasinės pusiausvyros?
Kas gi nebūtų visiškai sukrėstas, matydamas save patekusį į tokias nelaimes ir ligas? Leisk man prieiti prie jo, ir aš sužinosiu, kas jam yra.“
Ir Bildadas atsistojo, prisiartino prie manęs ir paklausė: „Ar tu esi Jobas?“ Aš atsakiau: „Taip.“ Jis paklausė: „Ar tavo širdis yra sveiko proto?“
Ir aš tariau: „Žemiškuose dalykuose ji nesilaiko, nes žemė ir visi jos gyventojai yra nepastovūs. Tačiau mano širdis laikosi dangiškųjų dalykų, nes danguje nėra jokio sąmyšio.“
Bildadas vėl prabilo, sakydamas: „Mes žinome, kad žemė yra nepastovi, nes ji keičiasi su metų laikais. Kartais joje yra taika, o kartais karas. Tačiau apie dangų girdime, kad jis yra visiškai pastovus.
Bet jei tu tikrai esi sveiko proto, leisk man paklausti tavęs dalyko. Jei atsakysi į mano pirmąjį klausimą, užduosiu antrąjį; ir jei tavo atsakymai bus išmintingi, bus aišku, kad tavo širdis nėra praradusi pusiausvyros.“
Ir jis vėl paklausė: „Kame tu dedi savo viltį?“ Aš atsakiau: „Gyvajame Dieve.“
Jis vėl man tarė: „Kas iš tavęs atėmė tavo turtus ir užleido šias nelaimes?“ Aš atsakiau: „Dievas.“
Ir vėl jis man atsakė: „Jei tu viliasi Dievu, kaipgi Jis gali daryti neteisybę teisme, užleisdamas tau šias ligas ir nelaimes bei atimdamas visus tavo turtus?
Jei Jis juos atėmė, akivaizdu, kad Jis tau nieko nedavė. Joks karalius negadina kareivio, kuris yra geras jo sargybinis.
Kas gali suprasti Viešpaties gelmes ir Jo išmintį, kad drįstų kaltinti Dievą neteisybe?
Atsakyk man, Jobai, į tai. Ir vėl sakau tau: jei esi sveiko proto, pamokyk mane:
Kodėl matome saulę tekančią rytuose ir besileidžiančią vakaruose, o atsikėlę ryte vėl randame ją rytuose? Patark man apie tai, jei esi Dievo tarnas.“
Ir aš tariau: „Pamokyk mane apie tai, jei turi išminties. Aš turiu žinojimą savyje, ir mano protas yra sveikas. Kodėl neturėčiau kalbėti apie didingus Viešpaties darbus? Argi mano burna turėtų nevykdyti savo pareigos Valdovui? Niekada!
Kas gi mes esame, kad kištumėmės į dangiškus dalykus, būdami tik iš mėsos – dulkių ir pelenų?
Kad žinotumėte, jog mano širdis yra sveika, išgirskite, ko jūsų klausiu:
Per burną patenka maistas, ir vandenį geriame per burną, o tuomet viskas nusileidžia per tą pačią gerklę; o kai šie du pasiekia skrandį, jie vėl atsiskiria. Kas atlieka šį atskyrimą?“
Ir Bildadas tarė: „Aš nežinau.“ Aš vėl jam atsakiau: „Jei tu nesupranti net savo kūno procesų, kaip gali suprasti dangiškąsias sferas?“
Tuomet Šofaras prabilo ir tarė: „Mes neklausiame apie savo reikalus, bet norime žinoti, ar tavo protas yra sveikas, ir štai – mes matome, kad tavo supratimas nėra pasikeitęs.
Ko dabar nori, kad mes tau padarytume? Štai mes atvykome ir atsivežėme su savimi trijų karalių gydytojus; jei nori, jie gali tave išgydyti.“
Bet aš jiems atsakiau: „Mano išgijimas ir mano gydymas ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė ir pačius gydytojus.“

9 SKYRIUS

Kol aš jiems tai kalbėjau, mano žmona Sitis atbėgo vilkėdama skarmalais iš tarnystės pas tą šeimininką, kuriam tarnavo; mat jai buvo uždrausta išeiti, kad karaliai, ją pamatę, jos nepagrobtų.
Kai ji atėjo, ji puolė jiems po kojų, verkė ir sakė: „Prisimink mane, Elifazai, ir tavo du draugai, kokia buvau su jumis ir kaip pasikeičiau, kaip dabar esu apsirengusi, kad su jumis susitikčiau.“
Tuomet karaliai karčiai pravirko ir didžiuliame sielvarte tylėjo. Eliphazas paėmė savo purpuro apsiaustą ir užmetė ant jos, kad ją aprengtų.
Bet ji paprašė jo, sakydama: „Meldžiu jus, mano valdovai, įsakykite savo kariams iškasti mūsų sugriuvusio namo griuvėsius, po kuriais žuvo mano vaikai, kad jų kaulai galėtų būti tinkamai palaidoti kapuose.
Kadangi mes dėl savo nelaimės neturime tam jokių lėšų; kad bent pamatytume jų kaulus.
Argi aš turiu laukinio žvėries motinišką įsčią, kad mano dešimt vaikų žuvo vieną dieną, o nei vienam iš jų negalėjau suteikti tinkamo kapo?“
Ir karaliai išvyko iškasti mano namo griuvėsių. Tačiau aš juos sustabdžiau, sakydamas:
„Netrikite veltui; nes mano vaikai nebus rasti; jie yra savo Kūrėjo ir Karaliaus globoje.“
Karaliai man atsakė: „Kas gi nepasakys, kad tu išprotėjai?
Mat kol mes norime parnešti tavo vaikų kaulus, tu mums tai draudi, sakydamas: „Jie buvo paimti ir padėti jų Kūrėjo globoje.“ Įrodyk mums tiesą.“
Aš jiems atsakiau: „Pakelkite mane, kad atsistočiau.“ Ir jie mane pakėlė, prilaikydami mano rankas iš abiejų pusių.
Aš atsistojau ir pirmiausia padėkojau Dievui. Po maldos tariau jiems: „Pažvelkite savo akimis į rytus.“
Jie pažvelgė ir pamatė mano vaikus su karūnomis šalia dangiškojo Karaliaus šlovės.
Tai pamačiusi, mano žmona Sitis krito ant žemės, nusilenkė Dievui ir tarė: „Dabar žinau, kad mano atminimas išlieka pas Viešpatį. Aš atsikelsiu, grįšiu į miestą, šiek tiek pailsėsiu ir atgausiu jėgas savo tarnystės darbams.“
Tai pasakiusi, vakare ji sugrįžo į miestą pas savo šeimininką, kuriam tarnavo kaip vergė, atsigulė prie jaučių ėdžių ir ten mirė iš išsekimo.
Kai jos despotiškas šeimininkas jos ieškojo ir nerado, jis nuėjo į gyvulių aptvarą ir ten pamatė ją gulinčią prie ėdžių mirusią.
Ir visi, kas ją matė, garsiai verkė ir raudojo dėl jos, o visi aplinkui buvę gyvūnai klykė dėl jos. Rauda išplito po visą miestą.
Žmonės parnešė ją ir palaidojo prie namo, kuris buvo sugriuvęs ant jos vaikų.
Miesto vargšai garsiai gedėjo jos ir sakė: „Žiūrėkite į šią Sitis, kuriai pagal kilmingumą ir šlovę nebuvo prilygstančios moters, o dabar ji net negavo tinkamo kapo!“
Šią raudą dėl jos rasite parašytą Metraščiuose (Paraleipomena).

10 SKYRIUS

Elifazas ir kiti buvusieji su juo buvo apstulbinti šių dalykų, jie sėdėjo ir didžiuodamiesi prieštaravo man dvidešimt septynias dienas,
teigdami, kad aš pelnytai kenčiu šiuos skausmus už daugybę savo nuodėmių ir kad man nebėra jokios vilties; tačiau aš ginčijausi su jais.
Ir jie supyko bei pakilo, norėdami išsiskirti su rūstybe. Tačiau Elihujis prisaikdino juos pasilikti dar šiek tiek, kol jis jiems viską paaiškins.
„Jūs praleidote tiek daug dienų leisdami Jobui girtis savo teisingumu. Tačiau aš to daugiau netoleruosiu.
Nuo pat pradžių aš verkiau dėl jo, prisimindamas jo buvusią laimę. Tačiau dabar jis kalba išdidžiai ir su dideliu pasipūtimu sako, kad jo sostas yra danguje.
Todėl išgirskite mane, ir aš jums paaiškinsiu, koks yra jo likimas.“
Tuomet, Šėtono dvasios įkvėptas, Elihujis ištarė man griežtus žodžius, kurie yra užrašyti Elihujo metraščiuose.
Kai jis baigė savo išdidžią kalbą, Viešpats man pasirodė audroje bei debesyse ir prabilo, kaltindamas Elihujį ir parodydamas man, kad tas, kas kalbėjo, buvo ne žmogus, o laukinis žvėris.
Kai Viešpats baigė kalbėti su manimi, Jis tarė Elifazui: „Kas dabar, Elifazai? Tu ir tavo du draugai nusidėjote, nesakydami tiesos apie Mano tarną Jobą.
Todėl kelkitės ir liepkite jam atnešti už jus auką, kad jūsų nuodėmės būtų atleistos; nes jei ne jis, Aš būčiau jus sunaikinęs.“
Ir jie atnešė man viską, ko reikėjo aukojimui, o aš paėmiau tai ir paaukojau už juos auką už nuodėmę, ir Viešpats ją priėmė bei jiems atleido.
Tuomet Elifazas, Bildadas ir Šofaras, matydami, kad Viešpats atleido jų nuodėmę per Jo tarną Jobą, bet neatleido Elihujui, pradėjo giedoti giesmę, o kiti jiems pritarė; jų kariai taip pat giedojo stovėdami prie aukuro.
Elifazas giedojo taip:

„Nuimta yra nuodėmė ir mūsų neteisybė palaidota;

Tačiau Elihujis, tas piktasis,
neturės jokio atminimo tarp gyvųjų;
jo žibintas užgeso ir prarado savo šviesą.
Jo šviesos šlovė atsisuks prieš jį teisme;
nes jis yra tamsos sūnus, o ne šviesos.
Tamsos vartų sargai duos jam jo dalį – jo šlovę ir grožį;
jo karalystė išnyko, jo sostas supuvo,
ir jo stoto garbė laukia jo pragare (Hade).
Nes jis pamilo gyvatės grožį
ir drakono žvynus;
jo tulžis ir jo nuodai priklauso Šiaurei.
Nes jis nepriklausė Viešpačiui ir Jo nebijojo,
bet nekentė tų, kuriuos Jis pasirinko.
Todėl Dievas jį pamiršo, ir šventieji jį paliko;
jo rūstybė ir pyktis taps jam dykuma,
ir jis neturės pasigailėjimo savo širdyje nei ramybės,
nes savo liežuvyje jis nešiojo angies nuodus.
Teisingas yra Viešpats, ir Jo teismas yra tiesa;
pas Jį nėra šališkumo,
nes Jis teisia visus vienodai.
Štai ateina Viešpats! Štai šventieji jau paruošti:
Nugalėtojų vainikai ir apdovanojimai eina prieš juos!
Tegul šventieji džiaugiasi ir jų širdys linksminasi;
nes jie gaus jiems skirtą šlovę.
Mūsų nuodėmės atleistos,
mūsų neteisybė apvalyta,
tačiau nedorėlis Elihujis neturės jokio atminimo tarp gyvųjų.“

11 SKYRIUS

Baigęs giedoti giesmę ir visiems apsukus ratą aplink aukurą, mes pakilome ir grįžome į miestą, kuriame dabar gyvename.
Ir žmonės man surengė pokylį Viešpaties džiaugsmui; aš vėl dariau viską, kad padėčiau vargšams, ir visi mano draugai sugrįžo pas mane.
Visi tie, kurie mane pažinojo mano ankstesnėje laimėje, klausė manęs: „Ko dabar iš mūsų prašai?“
Aš, prisimindamas vargšus, tariau: „Duokite man kiekvienas po vieną avį vargšų drabužiams, kurie yra nuogi.“ Ir kiekvienas man atnešė po avį bei po keturias drakmas aukso ir sidabro.
Tuomet Viešpats palaimino visa, kas man buvo likę, ir po kelių dienų aš vėl tapau turtingas prekėmis, kaimenėmis ir viskuo, ką buvau praradęs, ir viską gavau dvigubai.
Taip pat paėmiau sau žmoną, jūsų motiną, ir susilaukiau jūsų dešimties vietoj tų dešimties vaikų, kurie buvo žuvę.
O dabar, mano vaikai, aš jums prisakau: „Štai aš mirštu. Jūs užimsite mano vietą.
Tik neapleiskite Viešpaties. Darykite gera vargšams; neignoruokite silpnųjų. Nesirinkite sau žmonų iš svetimšalių.
Štai, mano vaikai, aš padalysiu jums viską, ką turiu, kad kiekvienas iš jūsų valdytų savo dalį ir turėtų visišką laisvę daryti gera su savo dalimi.“
Tai pasakęs, jis pasidalijo savo pinigus septyniems sūnums, tačiau dukterims nedavė nieko.
Jos tarė savo tėvui: „Mūsų viešpatie ir tėve! Argi mes nesame tavo vaikai? Kodėl tu mums nedavei dalies iš savo turto?“
Bet Jobas tarė mergaitėms: „Neliūdėkite, mano dukterys. Aš jūsų nepamiršau. Štai aš jums išsaugojau dalį, kuri yra geresnė už jūsų septynių brolių dalį.“
Ir jis pasikvietė savo dukterį, vadinamą Hemera (Diena), ir tarė jai: „Paimk šį žiedą, kuris tarnauja kaip raktas, eik į iždą ir atnešk man auksinę skrynelę, kad galėčiau jums atiduoti jūsų palikimą.“
Ji nuėjo, atnešė ją jam, o jis ją atidarė ir išėmė tris trijų gijų juostas (girdles), kurių grožio joks žmogus negalėtų aprašyti.
Mat jos buvo ne žemiško darbo, o dangiško; jose blykčiojo dvasinės šviesos kibirkštys tarsi saulės spinduliai.
Ir jis davė po vieną juostą kiekvienai savo dukteriai, sakydamas: „Apsijuoskite jomis aplink savo krūtinę, kad per visas jūsų gyvenimo dienas jos jus saugotų ir apgaubtų viskuo, kas gera.“
Kita duktė, vardu Kasija, tarė: „Tėve, ar tai yra tas palikimas, apie kurį sakei, kad jis geresnis už mūsų brolių? Kokia nauda iš šitų keistų virvelių? Kaip mums iš jų gyventi?“
Ir tėvas joms atsakė: „Iš jų jūs ne tik turėsite pakankamai pragyvenimui, bet jos jus nuves į geresnį pasaulį danguje.
Jūs nežinote, mano vaikai, šių dalykų vertės, tad klausykite! Kai Viešpats nusprendė pasigailėti manęs ir pašalinti nuo mano kūno nelaimas bei kirmėles, Jis pašaukė mane ir įteikė man šias tris gijas.
Ir Jis man tarė: „Kelkis ir susijuosk strėnas kaip vyras! Aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk.“
Aš paėmiau jas ir susijuosiau savo strėnas; ir tuoj pat kirmėlės paliko mano kūną, taip pat išnyko ir ligos, o visas mano kūnas per Viešpatį įgijo naujų jėgų, ir aš pasijutau taip, tarsi niekada nebūčiau kentėjęs.
Be to, savo širdyje aš pamiršau visus skausmus. Tuomet Viešpats prabilo į mane Savo didžia galybe ir parodė man visa, kas buvo ir kas bus.
Tad dabar, mano vaikai, saugodamos jas, jūs neturėsite priešų, rezgančių prieš jus sąmokslo, nei blogų kėslų savo protuose, nes tai yra apsauga iš Viešpaties.
Kelkitės, susijuoskite jomis prieš man numirštant, kad pamatytumėte angelus, ateinančius mano iškeliavimo valandą, ir stebėtumėtės Dievo galybe.“
Tuomet viena iš jų, vardu Hemera, atsistojo ir apsijuosė savo gija; ir tuoj pat jos dvasia pakilo virš jos kūno, kaip tėvas ir sakė, ir ji įgijo kitą širdį, tarsi jai niekada nebūtų rūpėję žemiškieji dalykai.
Ji giedojo angeliškas giesmes angelų balsu ir šokdama aukštino Dievą dangiškuoju šlovinimu.
Tuomet kita duktė, Kasija, apsijuosė savo juosta, ir jos širdis buvo perkeista, tad ji daugiau nebegeidė pasaulietiškų dalykų.
Jos lūpos prabilo dangiškųjų valdovų tarmė, ji šlovino Aukštybės kūrybą; ir jei kas nors nori pažinti dangiškuosius darbus, gali rasti jų atspindį Kasijos giesmėse.
Tuomet ir kita duktė, vardu Amalthejos Ragas, apsijuosė savo juosta, ir jos lūpos prabilo aukštybių kalba; jos širdis buvo perkeista ir pakylėta virš žemiškųjų dalykų.
Ji kalbėjo cherubinų tarmė, giedodama šlovę Dorybių Valdovui ir aukštindama jų garbę.
Ir tas, kas trokšta sekti „Tėvo šlovės“ pėdsakais, ras juos užrašytus Amalthejos Rago maldose.

12 SKYRIUS

Kai šios trys baigė giedoti giesmes, aš, Neras, Jobo brolis, šventajam angelui prisiartinus prie manęs, atsidūriau šalia Jobo, gulinčio lovoje.
Ir aš išgirdau nuostabius mano brolio trijų dukterų pasakojimus, kai viena po kitos jos kalbėjo apie didingus dalykus.
Ir aš užrašiau šią knygą, kurioje sudėtos šios giesmės, išskyrus Žodžio giesmes ir ženklus, nes tai yra didingi Dievo dalykai.
Jobas gulėjo sergantis savo guolyje, tačiau be jokio skausmo ir kančios, nes skausmas negalėjo jo įveikti dėl jį saugančios juostos, kuria jis buvo susijuosęs.
Po trijų dienų Jobas pamatė šventuosius angelus, ateinančius jo sielos; jis tuoj pat pakilo, paėmė citrą ir atidavė ją savo dukteriai Hemerai.
O Kasijai jis davė smilkytuvą, Amalthejos Ragui – tambūriną, kad jos šlovintų šventuosius angelus, atėjusius jo sielos.
Jos paėmė šiuos instrumentus, giedojo, skambino jais ir šlovino bei aukštino Dievą šventąja tarmė.
Po to Tas, kuris sėdi didingame vežime, nusileido ir pasveikino Jobą; jo trys dukterys ir jų tėvas tai matė, tačiau kiti nematė.
Jis paėmė Jobo sielą ir pakilo aukštyn, laikydamas ją savo rankose ir nešdamas vežime; ir jie nukeliavo rytų link.
O jo kūnas buvo paruoštas ir nuneštas į kapą, o trys dukterys žengė priekyje, apsijuosusios savo juostomis ir giedodamos giesmes Dievo šlovei.
Tuomet aš, jo brolis Neras, ir jo septyni sūnūs kartu su vargšais, našlaičiais ir silpnaisiais pradėjome raudoti, sakydami:
„Vargas mums! Nes šiandien iš mūsų buvo atimta silpnųjų stiprybė, aklųjų šviesa ir našlaičių tėvas.
Pasišalino ateivių priėmėjas, klystančiųjų vadovas, nuogųjų danga ir našlių skydas. Kas gi neapverks šio Dievo vyro?“
Kai jie atnešė kūną prie kapo, visos našlės ir našlaičiai apsupo jį ir neleido jo ten paguldyti.
Tačiau po trijų dienų jis buvo paguldytas į kapą, saldžiai užmigdamas, ir pelnė gerą vardą, kuris liks garsus visose pasaulio kartose.
Jis paliko 7 sūnus ir tris dukteris, ir žemėje nebuvo rasta gražesnių moterų už Jobo dukteris.
Pirminis Jobo vardas buvo Jobabas, tačiau Viešpats jį pavadino Jobu.
Prieš ligą jis gyveno 85 metus, o po ligos gavo dvigubai tiek, kiek buvo praradęs, tad ir jo gyvenimo metai padvigubėjo ir jis išgyveno dar 170 metų. Iš viso jis gyveno 255 metus.
Jis matė savo sūnų sūnus iki ketvirtos kartos. Parašyta, kad jis prisikels kartu su tais, kuriuos Viešpats pažadins. Mūsų Viešpačiui tebūna šlovė.