„Tado pamokslavimas“ (The Preaching of Thaddeus) yra vienas iš ryškiausių ir labiausiai teatrališkų rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstų, perteikiančių apaštalo Tado (dažnai tapatinamo su Judo, Viešpaties broliu) misiją Sirijoje ir Mesopotamijoje. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs V–VII amžiuje ir išlikęs koptų bei sirų rankraščiuose, jungia nuotykių pasakojimą, moralinę katechezę, stebuklus ir kovą su demonais. Tadas čia vaizduojamas kaip galingas, bet nuolankus Kristaus tarnas, kurio žodis ir malda keičia ištisas bendruomenes.
Pasakojimas prasideda Alyvų kalne, kur apaštalai burtų keliu pasidalija pasaulio miestus. Tado dalimi tampa Sirijos kraštai, o jis prašo Petro jį palydėti. Viešpats pasirodo jų tarpe kaip jaunas, spindintis vyras, vadina Petrą „Mano Bažnyčios valdovu“, o Tadą – „mylimuoju“, ir pažada būti su jais visur, kur jie eis. Tai vienas iš gražiausių epizodų, kuriame Kristaus artumas apaštalams perteikiamas itin šiltai ir intymiai.
Kelionėje į Siriją apaštalai sutinka seną artoją. Tai lemtingas susitikimas: Petras ir Tadas paprašo duonos, o senis pažada ją atnešti. Kol jis nueina, apaštalai, nenorėdami stovėti be darbo, ima arti lauką. Petras palaimina sėklą, Tadas palaimina žemę, ir per kelias akimirkas laukas sužaliuoja, išleidžia varpas ir subrandina kviečius. Tai vienas iš tipiškų rytų apokrifų stebuklų – žemės atgimimas kaip Dievo karalystės ženklas. Senis, pamatęs šį stebuklą, krinta prieš apaštalus ir nori juos sekti, bet Petras jį sustabdo ir moko moralės: grįžk namo, pasirūpink šeima, mylėk Dievą ir artimą.
Tačiau šis stebuklas sukelia ir pavojų. Žinia apie neįprastą derlių pasiekia miesto valdžią, ir magistratai įtaria, kad Tadas ir Petras yra „dvylika burtininkų“, apie kuriuos sklinda gandai. Jie bijo, kad apaštalai gali sunaikinti miestą, todėl sugalvoja klastingą planą: prie miesto vartų pastato nuogą paleistuvę, tikėdamiesi, kad apaštalai, pamatę ją, pasibjaurės ir neįžengs į miestą. Tai groteskiškas, bet būdingas rytų apokrifams epizodas, kuriame moralinė korupcija tampa fizine kliūtimi Evangelijai.
Tadas ir Petras, pamatę moterį, supranta, kad tai spąstai. Tadas meldžiasi, ir arkangelas Mykolas pakelia moterį į orą už plaukų, kad apaštalai galėtų praeiti. Tai vienas iš labiausiai teatrališkų viso ciklo stebuklų. Pakibusi moteris ima šaukti, kaltina magistratus, prašo atgailos ir maldauja apaštalų pasigailėjimo. Tačiau miesto žmonės, užkietėję širdimis, vis dar nepatiki.
Tada apaštalai meldžiasi, ir Mykolas nuveja demonus, kurie buvo užtemdę miestiečių protus. Miestas atsiverčia akimirksniu: visi tikintieji krinta ant žemės, išpažįsta Kristų, o Tadas ir Petras pradeda gydyti ligonius, išvarinėti demonus, atverti aklųjų akis, prikelti mirusiuosius. Tai masinis dvasinis atgimimas, būdingas rytų apokrifams, kuriuose Dievo galia pasireiškia kaip visuotinė transformacija.
Vienas iš dramatiškiausių epizodų – susidūrimas su turtingu jaunuoliu, apsėstu godumo. Jis klausia, ką turi daryti, kad būtų išgelbėtas, o Petras liepia jam išdalinti turtą vargšams. Jaunuolis įsiunta ir bando pasmaugti Tadą. Tada apaštalai, norėdami parodyti Kristaus galią, meldžiasi, ir įvyksta stebuklas: žmogus su kupranugariu pereina pro šalį, o Petras įsako jam „įeiti į adatos skylutę“. Ir žmogus su kupranugariu stebuklingai praeina pro adatą – tiesioginis, vizualus Jėzaus žodžių iš Evangelijos įvykdymas. Jaunuolis, pamatęs šį ženklą, atgailauja, išdalina visą savo turtą ir tampa krikščionimi.
Galiausiai Tadas ir Petras įsteigia bažnyčią, paskiria vyskupą, kunigus ir diakonus, parašo Evangeliją bendruomenei ir iškeliauja toliau. Tadas netrukus miršta – tekstas sako, kad jis „užmigo Viešpatyje“ Abibo mėnesio antrąją dieną, kas rodo aiškų koptų liturginį kontekstą.
„Tado pamokslavimas“ išsiskiria savo gyvumu, teatrališkumu ir moraline jėga. Jame Tadas vaizduojamas kaip apaštalas, kuris ne tik skelbia Evangeliją, bet ir kovoja su demonais, keičia žmonių širdis, atskleidžia Dievo galybę per stebuklus ir galiausiai įsteigia tvirtą bendruomenę. Tai vienas iš ryškiausių rytų krikščionių pasakojimų apie apaštalų misijas – kupinas simbolių, dramų ir dvasinės šviesos.
Tado pamokslavimas
Vardan gailestingo ir užjaučiančio Dievo. Palaimintojo Tado pamokslavimas, kurį jis skelbė Damaske ir saloje. Jis užbaigė savo liudijimą antrąją abibo dieną, Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybėje; Jam tebūna šlovė per amžius. Amen.
Nutiko taip, kad mokiniams susirinkus ant Alyvų kalno ir pasidalijus pasaulį, kad iškeliautų ir skelbtų jame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangeliją, Tado burtas teko Sirijos miestams. Tadas tarė Petrui: „Keliauk su manimi į šį kraštą.“ Petras jam atsakė: „Būk man kantrus, ir aš leisiu tau nuvykti taikoje.“ Jiems besikalbant, jų viduryje atsistojo Viešpats Jėzus Kristus, panašus į dailaus veido jaunuolį, ir tarė: „Ramybė tau, Petrai, mano Bažnyčios valdove! Ramybė tau, mano mylimas Tadai! Keliauk ir nebijok, ko dvejoji? Aš gyvensiu su jumis, kol užbaigsite savo tarnystę.“
Tadas Jam atsakė: „Taip, o Viešpatie! Tu būsi su mumis, kai skelbsime žodį kiekvienoje vietoje.“ Viešpats palinkėjo jiems ramybės ir pasišalino nuo jų, šlovėje pakildamas į dangų. Jie pasitarė tarpusavyje ir keliavo Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybėje.
Jiems artinantis prie miesto, Tadas tarė Petrui: „Aš labai norėčiau sužinoti, kas mūsų laukia šiame mieste.“ Petras jam atsakė: „Aš nežinau; bet štai – matau lauke ariantį senelį. Eikime pas jį ir sakykime jam: „Jei turi bent duonos kąsnį, duok mums ko nors pavalgyti.“ Jei jis mums atsakys: „Aš jums duosiu“, žinok, kad mus ištiks gera dalia. O jei jis pasakys „Ne“, žinok, kad šiame mieste turėsime sunkumų.“
Priėjus prie jo, Petras tarė: „Ramybė tau, o seneli! Jei turi duonos, duok mums ko nors pavalgyti.“
Senelis jam atsakė: „Aš čia nieko neturiu, bet atsisėskite prie šių jaučių, kol nueisiu ir atnešiu jums to, ko reikia.“
Petras jam tarė: „Jei tu atneši mums ko pavalgyti, wir pasėdėsime prie jaučių.“ Ir paklausė jo: „Ar šie jaučiai tavo?“ Jis atsakė: „Ne, aš juos pasiskolinau.“ Petras paklausė: „Pasakyk man, ar šis laukas tavo?“ Jis jam atsakė: „Taip, jis mano.“ Petras jam tarė: „Keliauk ramybėje.“
Žmogui nuėjus, Petras tarė: „Mums nedera čia stovėti dykiems su šiais jaučiais, kol žmogus išėjo pasielgti su mumis maloniai.“ Petras susijuosė klubus, sugriebė plūgą ir pašaukė jaučius arti.
Tadas jam tarė: „O mano tėve! Koks tai didis darbas, kurį tu darai? Tu esi senas žmogus, tavo padėtis aukšta, o ant tavo pečių guli didelė ir sunki našta. Tu negali taip dirbti. O mano tėve, tu esi didesnis tarp mūsų ir dirbi, kol aš sėdžiu ir ilsėjausi.“ Jis perėmė plūgą iš Petro ir pradėjo arti; Petras paėmė krepšį kviečių, juos palaimino ir tarė: „O mano Viešpatie Jėzau Kristau! Tegu Tavo palaiminimas nusileidžia ant šio lauko.“ Tadas tarė: „O mano Viešpatie Jėzau Kristau! Tegu Tavo palaiminimas ilsisi ant žemės ir pasirodo šiame lauke.“ Jie nuarė per trisdešimt žingsnių, kol senelis sugrįžo.
Ir tuoj pat sėkla sudygo, išleido stiebus bei subrandino varpas, pilnas kviečių grūdų. Senelis sugrįžo į lauką ir pamatė, ką abu mokiniai padarė. Jis tarė jiems: „O mano viešpačiai! Kas jūs tokie? Pasakykite man, iš kur atvykote, kad galėčiau sekti paskui jus į kiekvieną vietą, kur tik keliausite.“ Jis puolė po mokinių kojomis ir tarė: „Iš tiesų jūs abu esate dievai, nužengę iš dangaus į žemę.“
Petras pakėlė jį ir tarė: „Atsistok, žmogau! Mes nesame dievai, o tik Dievo mokiniai. Jis davė mums dvasinį mokymą, kad mokytume žmones ir skelbtume žmonijai, kad jie atgailautų už savo nuodėmes ir paveldėtų amžinąjį gyvenimą.“
Žmogus jų paklausė: „Ką turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Petras jam atsakė: „Mylėk savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Ar turi žmoną?“ Jis jam atsakė: „Taip.“ Petras paklausė: „O sūnų?“ Jis atsakė: „Taip.“ Petras dar tarė: „Nežudyk, nesvetimauk, nemeluok ir melagingai neprisiekinėk. Ko nenorėtum, kad kiti tau darytų, nedaryk kitam tokiam pat žmogui kaip tu. Jei darysi tai, ką tau įsakiau, paveldėsi amžinąjį gyvenimą.“
Senelis jam tarė: „Nors tai ir darydavau, ką man daryti jums kaip atlygį už gėrį, kurį man padarėte? Jūs privertėte mano lauką sudygti tokiu būdu, visiškai ne laiku. Paliksiu stovėti šiuos jaučius ir seksiu paskui jus į kiekvieną vietą, kur tik keliausite.“ Petras jam atsakė: „Ne taip turėtum elgtis. Paimk jaučius, sugrąžink juos šeimininkams, papasakok savo žmonai apie savo padėtį ir paruošk mums savo namuose ko nors pavalgyti. Mat mes šiandien norime pasilikti šiame mieste ir meldėme dėl to mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.“
Žmogus paėmė į rankas glėbį varpų iš lauko, kurį jiedu buvo pasėję, ir su jaučiais nuėjo į miestą. Jam įžengus pro vartus, žmonės jį pamatė su žalių varpų glėbiu rankoje. Jie jį paklausė: „Iš kur gavai šių žalių varpų, juk dabar arimo metas?“ Jis jiems nieko neatsakė. Jis džiugiai vedė jaučius, kol sugrįžo juos šeimininkams. Tada grįžo į savo namus ir paruošė juose visa, ko reikėjo abiejų mokinių atvykimui.
Žinia apie jo nuotykį pasiekė miesto valdytojus; jie nusiuntė pas jį žmones, sakydami jam: „Iš kur pas tave šis varpų glėbys, šios žalios varpos? Papasakok mums istoriją, kitaip mirsi baisia mirtimi.“
Jis jiems atsakė: „Man tai nesvarbu, nes suradau gyvenimą. O jei norite sužinoti tiesą, klausykite. Du vyrai praėjo pro mane, kai aš ariau, ir tarė man: „Jei turi duonos, duok mums, kad pavalgytume.“ Aš jiems atsakiau: „Aš čia nieko neturiu, bet atsisėskite prie mano jaučių, kol nueisiu ir atnešiu jums to, ko norite.“ Kai nuėjau į namus, paėmiau jiems duonos ir sugrįžau į lauką, radau, kad jie jį jau buvo pasėję; jame sudygo pilnos žalios varpos, ir aš jas iš ten nuskyniau. O jie yra už miesto.“
Valdytojai jam tarė: „Eik ir atvesk juos pas mus.“ Žmogus jiems atsakė: „Būkite man šiek tiek kantrūs; aš paruošiau savo namus jiems, kad jie užeitų ir pailsėtų jame. O kai jie pasirodys, jūs juos išvysite.“ Ir jis grįžo į savo namus.
Šėtonas sujaukė valdytojų širdis; jie kalbėjo: „Vargas mums! Galbūt šie du vyrai yra iš tų dvylikos burtininkų, apie kuriuos girdėjome, kad jie keliauja po visas vietas ir klaidina žmones savo burtais. Ką mums daryti? Mes neleisime jiems įžengti į mūsų miestą.“ Kai kurie iš jų tarė: „Kelkimės, eikime pas juos ir nužudykime.“ Kiti prieštaravo: „Mes negalime jų nužudyti; juk girdėjome, kad Jėzus, jų Dievas, padaro jiems tai, ko jie Jo prašo, kad jie neužleistų ant mūsų ugnies ar tvano, kuris mus pražudytų. Bet nors ir negalime jų nužudyti, neleiskime jiems įžengti į miestą. Girdėjome apie juos, kad jie nekenčia ištvirkavimo. Paimkime moterį, paleistuvę, nurenkime ją nuogai ir pastatykime prie miesto vartų. Jei jie užsimanys įžengti į miestą, pažvelgs į ją, apsidžiaugs, išeis ir nebesugrįš mūsų pražudyti.“
Jie atvedė ją ir taip padarė. Mokiniams priėjus prie vartų, jie pažvelgė į nuogą moterį, stovinčią priešais juos su savo piktadarybe. Tadas tarė Petrui: „O mano tėve! Pažvelk į šią moterį – kaip šėtonas ją apgavo, kad gundytų Viešpatį ir Jo tarnus.“ Petras jam atsakė: „Šis reikalas priklauso tau; įsakyk jai tai, ką nori.“ Tadas pasimeldė ir tarė: „O mano Viešpatie Jėzau Kristau! Maldauju Tave atsiųsti arkangelą Mykolą, kad jis pakabintų šią moterį ore už jos galvos plaukų, kad mes galėtume įžengti į miestą. O kai norėsime išeiti, nuleisk ją.“ Ir tuoj pat moteris buvo pakabinta už savo plaukų, valdytojai ją matė, bet nesuprato, kas ją laiko. Ji baisiu balsu sušuko: „Tegu Dievas atkeršija už mane šio miesto valdytojams! Tai jie mane išmokė šio blogio. Jei būčiau sėdėjusi savo namuose, pasilikdama savo nuodėmėse, kad abu Viešpaties mokiniai įžengtų į miestą ir išgelbėtų visus nusidėjėlius, – jie būtų išgelbėję nuo nuodėmės ir mane. Ateikite, o jaunuoliai, kuriuos nuskriaudžiau savo paleistuvyste! Kelkitės ir melskite Viešpaties mokinių už mane, – galbūt jie pasigailės manęs.“
Moteriai tai sakant, nei vienas iš miestiečių neįtikėjo, nes šėtonas buvo sukietinęs jų širdis. Petras tarė Tadui: „Kelkis su mumis, pasimeldšime ir melskime Dievą mums padėti, nes šėtonas nukreipė minios širdis klystkeliais.“ Jie atsistojo, pasimeldė ir tarė: „O Viešpatie Dieve! Visatos Valdove, kuris pamokei mus šauktis Tavęs nelaimės valandą ir sakei, kad mus išklausysi – būk gailestingas, Viešpatie, pasigailėk mūsų ir sustiprink mus kovai su šėtonu, kuris pakilo prieš mus šioje vietoje.“ Jiems besimeldžiant, pas juos nusileido arkangelas Mykolas ir išvarė piktąsias dvasias, kurios buvo pripildžiusios miestiečių sielas. Petras ir Tadas išėjo, vaikščiojo miesto gatvėmis ir skelbė Jėzaus Kristaus vardu. Tuomet visi miestiečiai įtikėjo, nes nebeliko nei vieno, kuris gadintų jų širdis. Įtikėjo ir moteris, kuri buvo pakabinta ore. Po šių dalykų jie paskyrė jiems vyskupą bei kunigus, ir pakrikštijo juos visus vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. O moterį, kuri buvo pakabinta ore, jie paskyrė tarnauti bažnyčioje. Jie išgydė ligonius, atvėrė akliesiems akis, nebylius privertė kalbėti, kurčiuosius girdėti, o šlubus vaikščioti. Jie išvarė velnią, o šis sugrįžo prie savo amato ir įslinko į vieno turtingo, pinigus mylinčio jaunuolio širdį, sukurstė jį prieš abu mokinius ir pasiuntė jį pas juos. Pasirodęs jis nusilenkė jiems ir tarė: „O gėrieji Dievo tarnai! Ką norite, kad padaryčiau, jog gyvenčiau?“
Petras tarė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela; nevok, nežudyk, neištvirkauk ir nemeluok. Ko nenorėtum, kad žmonės tau darytų, nedaryk ir tu jiems.“ Jaunuolis paklausė: „Jei viso to laikysiuosi, ar galėsiu daryti tokius stebuklus kaip jūs?“ Jie jam tarė: „Papasakok mums apie savo padėtį. Ar turi žmoną?“ Jis atsakė: „Ne, aš esu pirklys ir turiu daug turto; pasakykite, ką man su juo daryti.“ Petras jam tarė: „Eik, išsižadėk savo turto ir išdalyk jį vargšams.“ Jaunuolis, tai išgirdęs, baisiai užsirūstino ant jo, puolė Tadą ir pradėjo jį smaugti. Jis sušuko: „Ar tu mieste patari, kad aš sunaikinčiau savo turtą?“ Tadas jam atsakė: „Viešpats taip kalbėjo apie panašų į tave: „Lengviau kupranugariui pereiti per adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę.““ Jo pyktis ant Tado dar labiau išaugo, ir jis baisiai smarkiai jį smaugė, norėdamas nužudyti. Jei ne Dievo galybė, kuri jį saugojo, jo akys būtų iššokusios nuo smaugimo jėgos. Petras jam tarė: „Kodėl smaugi Kristaus mokinį už tiesos žodį, kurį jis tau pasakė? Ar nori išsižadėti to, kas tavo? Išsižadėk to, ko nori, niekas tavęs neverčia. Jei sakai, kad tai netiesa apie kupranugarį ir adatos ausį, atnešk kupranugarį ir adatą.“ Ir tuoj pat pro šalį praėjo žmogus, vesdamasis kupranugarį. Jie jį sustabdė ir paprašė adatos iš žmogaus, kuris pardavinėjo adatas. Juodu atsistojo, ištiesė rankas, pasimeldė ir tarė: „O mūsų Viešpatie Jėzau Kristau! Kuriam priklauso valdžia viskam, meldžiame Tave išklausyti mūsų prašymą ir parodyti savo galybę, kad minia sužinotų, jog viskas Tau paklūsta. Taip, Viešpatie! Išklausyk savo tarnų maldą, ir tegu šis kupranugaris pereina per adatos ausį, kad Tavo vardas būtų pašlovintas.“ Petras tarė žmogui, kuris vedė kupranugarį: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu, įženk tu ir tavo kupranugaris pro adatos ausį.“ Ir tuoj pat žmogus bei kupranugaris perėjo per adatos ausį.
Minia, pamačiusi šį stebuklą, pakėlė balsus ir šaukė: „Nėra kito Dievo, tik Dievas – šių dviejų mokinių, Petro ir Tado, Dievas.“ Turtingas jaunuolis, tai išvydęs, persiplėšė drabužius, susitrenkė sau per veidą ir sušuko: „Vargas man, ką aš padariau!“ Jis puolė veidu ant žemės prie dviejų mokinių kojų, verkdamas ir maldindamas juos pasiimti viską, ką jis turi, išdalyti vargšams bei nepasiturintiems ir prašyti jam Dievo atleidimo. Jie sutiko su jo prašymu, pamokė jį, išaiškino jam įsakymus bei tikėjimo tiesas ir pakrikštijo jį vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, jį ir visus jo namiškius. Jie davė jiems šventuosius Slėpinius – Viešpaties Kūną ir Jo tyrąjį Kraują. Miestiečiams jie pastatė bažnyčią, paskyrė jiems vyskupą bei kunigus, parašė jiems Evangeliją ir visus įsakymus, ir taikoje iškeliavo iš jų, šiems juos išlydint. Tokia buvo jų įtikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi priežastis.
O Tadas po kurio laiko, antrąją abibo dieną, užmigo, šlovindamas Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, dabar ir visada, ir per amžių amžius. Amen.