„Šventojo Jokūbo pasakojimas arba Zebediejaus sūnaus Jokūbo istorija“ (The Story of St James, Son of Zebedee) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, kilęs iš sirų–koptų tradicijos. Tai vienas iš nedaugelio tekstų, kuriuose Jokūbas Vyresnysis (Jokūbas, Zebediejaus sūnus, evangelisto Jono brolis) vaizduojamas ne tik kaip kankinys, bet ir kaip misijų apaštalas, siunčiamas į „Indijos miestą“. Ši „Indija“ nėra geografiškai tikslus regionas, o simbolinis tolimos, pagoniškos žemės pavadinimas, būdingas rytų apokrifams.
Kūrinys prasideda scena, kurioje apaštalai burtų keliu pasidalija pasaulio miestus ir kraštus, į kuriuos turi keliauti skelbti Evangelijos. Jokūbui tenka Indijos miestas, o jo broliui Jonui – Azija. Jokūbas prašo Petro jį palydėti, ir Petras sutinka, sakydamas, kad atves visus apaštalus į jų paskirtas vietas, kaip Viešpats įsakė. Kelionėje Petras ir Jokūbas kalba apie Evangelijos skelbimo pareigą, apie budrumą, uolumą ir apie atlygio gausą dangaus karalystėje. Ši pradžia yra tipiška rytų hagiografijai: apaštalai vaizduojami kaip dvasiniai kariai, keliaujantys į tolimus kraštus su misija, kurią jiems tiesiogiai pavedė Kristus.
Kelionės metu jiems pasirodo Viešpats Jėzus, apsireiškiantis jaunuolio pavidalu – tai dažnas rytų apokrifų motyvas, kuriame Kristus pasirodo nepažįstamu pavidalu, kad sustiprintų apaštalus ir patikrintų jų tikėjimą. Jis vadina juos „gerais darbininkais“, giria jų uolumą ir žada būti jų Mokytoju, Stiprintoju ir Atlygio Davėju. Ši scena pabrėžia, kad apaštalų misija nėra vien žmogiška pastanga – tai dieviškai lydimas darbas.
Toliau tekstas pasakoja apie Jokūbo kelionę į Indijos miestą ir jo Evangelijos skelbimą. Nors šiame fragmente dar nematyti viso siužeto, iš kitų rankraščių žinoma, kad Jokūbas susiduria su pagonių valdovais, demonais, stabmeldyste ir įvairiais išbandymais. Rytų tradicijoje Jokūbas vaizduojamas kaip drąsus, uolus ir tvirtas apaštalas, kuris skelbia Evangeliją su Petro palaikymu ir Kristaus apsauga.
Šis kūrinys nėra kanoninis ir niekada nebuvo laikomas Šventojo Rašto dalimi, tačiau jis turi didelę istorinę ir literatūrinę vertę. Jis atskleidžia, kaip Artimųjų Rytų krikščionys įsivaizdavo apaštalų misijas: kaip keliones į tolimus, pavojingus kraštus, kupinas stebuklų, apsireiškimų ir dvasinių kovų. Tai taip pat vienas iš nedaugelio tekstų, kuriuose Jokūbas ir Petras veikia kartu kaip misijų partneriai, o Kristus juos lydi tiesiogiai.
ŠVENTOJO JOKŪBO PASAKOJIMAS
Pasakojimas apie Jokūbą, Zebediejaus sūnų, evangelisto Jono brolį, ir jo Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimą Indijos mieste.
Nutiko taip, kad mokiniams dalijantis pasaulio miestus ir kiekvienam iš jų sužinojus savo dalį, kurią jam skyrė Viešpats, jie didžiai šlovino Jo vardą. Jokūbui burtu atiteko Indijos miestas, o jo broliui Jonui – Azijos miestas. Jokūbas tarė Petrui: „O mano tėve Petrai! Keliauk kartu su manimi, kol atvesi mane į mano miestą.“ Petras jam atsakė: „Ne tave vieną, bet jus visus aš nuvesiu į jūsų miestus, kaip man įsakė Viešpats.“ Ir Petras bei Jokūbas patraukė link šio krašto; pakeliui jie giedojo Dievo šlovę ir linksmino savo sielas tuo, ko Viešpats juos išmokė apie gausų jų užmokestį dangaus karalystėje. Jie kalbėjo: „Dera, kad mūsų nepagautų joks snaudulys ir joks tingumas, bet skubėkime ir būkime budrūs bei uolūs skelbdami Evangeliją ir mokydami pasaulį, kad būtume verti amžinųjų pažadų.“
Šiais žodžiais Petras ir Jokūbas stiprino vienas kitą savo pastangose; jiems taip besikalbant, Viešpats pasirodė jiems kaip gražaus veido jaunuolis, besidžiaugiantis jų pokalbiu ir jiems besišypsantis. Jis tarė jiems: „Ateikite pas mane, o gėrieji darbininkai! Aš esu jūsų Mokytojas, Sustiprintojas ir jūsų užmokesčio Davėjas. Žinokite, mano mokiniai, kad visas jūsų triūsas šiame pasaulyje neprilygs nė vienai poilsio valandai, kuri bus dangaus karalystėje.“ Ir Jis apšvietė jų širdžių akis bei parodė jiems visus teisiuosius, išėjusius ilsėtis nuo Adomo iki Jono, ir jie švietė spindinčiais drabužiais. Mokiniai prisiartino prie jų, pasveikino dvasiniu bučiniu ir taikoje išsiskyrė su jais.
Išvydę šį dvasinį regėjimą, mokiniai sutvirtėjo širdyse, apsidžiaugė, puolė ant žemės ir jį pagarbino, sakydami: „Dėkojame Tau, o mūsų Viešpatie ir mūsų Mokytojau, Jėzau Kristau, už Tavo nuostabų darbą mums, vargšams žmonėms.“ Viešpats pakėlė juos ir suteikė jiems ramybę. Jis tarė Jokūbui: „Būk stiprus ir užbaik savo tarnystę tyra širdimi, ir skelbk pasaulyje Viešpaties vardu tiems, kurie yra Jo paveikslas ir panašumas. Už tai gausi didį užmokestį.“
Mokiniai atsistojo, jų veidai švietė tarsi saulė, o Viešpats didžioje šlovėje pasišalino nuo jų į dangų. Petras tarė Jokūbui: „Dera mums būti stropiems kelionėje, kad sugrąžintume visas pražuvusias Izraelio namų avis, nes šis didis užmokestis tikrai bus mūsų.“ Ir jie keliavo kartu. Kai jie prisiartino prie miesto, – štai! – kelyje sėdėjo aklas žmogus ir valgė duoną. Sužinojęs, kad artinasi mokiniai, jis, Dievo malone, nuėjo ir garsiu balsu sušuko: „O Kristaus tarnai! Suteikite mano akims šviesą.“ Jokūbas tarė Petrui: „Pasigailėk jo, o mano tėve, kad jis nešauktų paskui mus.“ Petras jam atsakė: „Tu pats suteiksi išgijimą šiame mieste.“ Jokūbas tarė: „Palaimink mane, o mano tėve!“ Petras jam atsakė: „Viešpats Jėzus Kristus įvykdys jo išgijimą tavo ranka.“ Jokūbas pašaukė akląjį ir tarė jam: „Jei tavo akys bus atvertos ir tavo regėjimas sugrįš, ar įtikėsi nukryžiuotuoju Viešpačiu Jėzumi Kristumi?“ Aklasis jam atsakė: „Aš tikiu Juo tikru tikėjimu.“ Jokūbas jam tarė: „Jėzaus Kristaus, kuriuo įtikėjai, tikrojo Dievo vardu, tebūna atvertos tavo akys, ir regėk pilnu regėjimu.“
Ir įvyko taip, kaip jis pasakė. Pamačiusi tai, minia garsiai sušuko ir atidavė šlovę Dievui. Dalis jų įtikėjo, tačiau kai kurie sakė: „Tai burtininkai.“ Jie nuėjo pas miesto valdytojus ir papasakojo jiems, ką matė, o valdytojai įsakė atvesti mokinius. Kai šie atsistojo prieš juos, vienas iš valdytojų paklausė: „Iš kokios šalies esate? Iš kur atvykote ir ko norite?“
Petras jam atsakė tarydamas: „Mes esame gerojo Viešpaties, kurio vardas Jėzus Kristus, tarnai.“ Valdytojai, išgirdę Jėzaus vardą, persiplėšė drabužius, baisiu balsu sušuko ir tarė: „O vyrai! Šio miesto gyventojai! Saugokitės šių žmonių, nes jie yra burtininkai. Jau daug dienų mes nieko apie juos negirdėjome. Dvylika vyrų iškeliavo iš Jeruzalės, mokiniai vieno gero vyro, kurio vardas buvo Jėzus; tokiu vardu jie jį vadino.“
Valdytojai įsakė užrišti jiems ant kaklo virves ir vilkti juos per visą miestą. Tačiau kai sargybiniai jau ketino užmesti virves jiems ant kaklo, jų rankos sudžiuvo ir jie liko nejudėdami stovėti ant kojų. Valdytojai ėmė juos barti, sakydami: „Jūs neįvykdėte to, ką jums įsakėme!“ Sargybiniai jiems atsakė: „Mes negalime pajudėti, tapome tarsi akmenys.“ Valdytojai jiems tarė: „Argi wir jums nesakėme, kad jie yra burtininkai?“ Mokiniai prabilo: „Mes nesame burtininkai, bet gerojo Viešpaties tarnai.“ Vyrai, kurių rankos sudžiuvo, ėmė maldauti mokinių, sakydami: „O Dievo tarnai! Pasigailėkite mūsų.“ Jie jiems atsakė: „Dievas mums įsakė neatsilyginti blogiu už blogį, bet daryti gera vietoj blogio.“ Jie priėjo prie vyrų, sakydami: „Jėzaus Kristaus, kurio mokiniai esame ir kurio vardą skelbiame, vardu įsakome jums per tikėjimą – sugrįžkite į ankstesnę būklę, būkite sveiki.“ Ir tuoj pat sargybiniai atsistojo visiškai sveiki, kokie buvę, nusilenkė jiems ir sušuko: „Nėra kito Dievo, tik Jėzus Kristus, šių gerųjų vyrų Viešpats.“
Pamačiusi tai, minia atsakė tokiu pačiu šūksniu, kaip ir sargybiniai: „Yra vienas Dievas, kurį skelbia šie du palaiminti vyrai!“ Tačiau valdytojai neįtikėjo, nes jų širdys buvo kietos. Tarp jų buvo vienas valdytojas, kurio sūnaus kojos buvo sudžiūvusios; jis negalėjo vaikščioti. Valdytojas tarė: „Atvesiu pas juos savo sūnų; jei jie turi galios padaryti jo kojas sveikas, kaip ir visų žmonių, aš įtikėsiu jų Dievą.“
Jis įsakė vienam iš savo tarnų atvesti sūnų pas juos. Šis suskubo ir paliko jį mokinių akivaizdoje. Jie abu atsistojo, ištiesė rankas ir pasimeldė, sakydami: „Mūsų Viešpatie Jėzau Kristau, sielų ir kūnų Prisikėlime, Gerasis Ganytojau, kuris atnaujini kiekvieną gerą sielą, meldžiame Tave, o Viešpatie, kuris esi arti su atsakymu, išklausyk savo tarnus. Juk Tu pažadėjai, kad niekuomet nuo nous neatsiskirsi; parodyk savo šlovę šią valandą šiame mieste, kad jie žinotų, jog Tu esi Dievas ir nėra kito Dievo be Tavęs.“ Mokiniams baigus maldą, Jokūbas tarė šlubam berniukui: „Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurio vardą skelbiu, vardu, kelkis ir vaikščiok kaip visi žmonės.“
Tuomet jis pašoko, atsistojo visiškai sveikas ir pradėjo vaikščioti. Pamačiusi šį mokinių stebuklą, minia sušuko: „Dievas yra vienas, šių dviejų vyrų Dievas!“ Valdytojas, berniuko tėvas, nusilenkė prie mokinių kojų, sakydamas jiems: „Meldžiu jus ateiti į mano namus ir pavalgyti duonos.“ Ir jis nusiuntė berniuką pas savo žmoną, kartu su išgydytuoju sūnumi.
Žmona, pamačiusi savo vaiką vaikštantį, garsiai sušuko: „Dievas yra vienas, šių dviejų vyrų, kurie išgydė mano sūnų, Dievas!“ Ji savo namuose garsiai prašė atvesti mokinius ir nusiuntė savo vaiką atgal pas tėvą, reikalaudama, kad jis juos atvedų. Jiems įžengus į valdytojo namus, jame buvę stabai tuoj pat nukrito ant žemės. Išvydę šį stebuklą, valdytojas ir jo žmona sutvirtėjo tikėjime; jie atnešė mokiniams daug turto ir tarė jiems: „Priimkite šį turtą iš mūsų ir išdalykite vargšams.“ Jokūbas jam tarė: „Išdalyk jį savo paties ranka.“ Ir jis padarė taip, kaip Jokūbas įsakė. Jis padengė jiems stalą, ir jie pavalgė. Valdytojo vardas buvo Teofilis. Jis maldavo juos pakrikštyti jį patį, jo žmoną ir vaikus. Mokiniai, pamatę jų tikėjimo tvirtumą, davė jam gyvenimo įsakymus ir pakrikštijo jį, jo žmoną bei vaikus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vieno Dievo, vardu, taip pat ir visus jo namuose buvusius. Iš viso buvo trisdešimt sielų. Po to Jokūbas tarė Petrui: „Kelkis su mumis, o mano tėve! Eikime iš čia ir keliaukime po kitus miestus, įspėkime jų gyventojus ir skelbkime jiems gerąją Evangelijos naujieną, – galbūt jie ją priims ir atgailaus.“
Jie išėjo į miesto vidurį, į žinomą vietą, kur sėdėjo tos srities valdytojai, ir pradėjo mokyti minią dvasinių įsakymų. Jie liudijo jiems apie Viešpaties kančią, Jo Prisikėlimą, Jo įžengimą į dangų ir antrąjį atėjimą teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Minia klausėsi jų žodžių ir stebėjosi jų kalbos saldumu.
Kai kiti miesto valdytojai pamatė, kad jų draugas įtikėjo, jie priėjo ir nusilenkė prie mokinių kojų. Jie tarė jiems: „Meldžiame jus, o gieji Dievo tarnai, suteikti mums Dievo dovaną, kurią suteikėte mūsų draugui.“ Mieste pasklidus žiniai, kad visi valdytojai įtikėjo mokinių žinia, visi garsiai sušuko: „Meldžiame jus, o Kristaus mokiniai, padaryti mus vertus Kristaus dovanos ir suteikti mums tikėjimo ženklą.“
Pamatę jų tikėjimo galią, mokiniai jiems tarė: „Kas tikrai tiki, teseka paskui mus.“ Ir minia sekė paskui juos, kol mokiniai priėjo didelę upę miesto viduryje. Jie pasimeldė, o po maldos pamokslavo jiems ir mokė juos Dievo įstatymų. Jie pakrikštijo juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Priėmę krikštą, žmonės nepaprastai džiaugėsi ir buvo labai linksmi. Mokiniai įsakė jiems pastatyti bažnyčią ir pasiliko su jais, kol jų tikėjimas sutvirtėjo; jie paskyrė jiems kunigus ir davė jiems šventuosius slėpinius. Jokūbas skaitė jiems Įstatymą ir Pranašus, o Petras vertė į jiems suprantamą kalbą. Jis pasiliko su jais daug dienų, kol jų tikėjimas sutvirtėjo. Jie paskyrė jiems vyskupą bei visus šventyklos tarnus ir iškeliavo iš jų, šlovindami vienos esmės triasmenį Dievą, kuriam priklauso garbė, šlovė, pagarba ir garbinimas per amžių amžius. Amen.
Ir tebūna šlovė Dievui visuomet ir per amžius.