„Apaštalo Barnabo darbai“, lotyniškai vadinami „Acta Barnabae“ arba „Acta Barnabae apostoli“, angliškai žinomi kaip „Acts of Barnabas“, dar sutinkami pavadinimais „Travels and Martyrdom of Saint Barnabas the Apostle“ ir „The Journeyings and Martyrdom of St. Barnabas the Apostle“. Mokslinėje literatūroje vartojama ir santrumpa Acts Barn. Tekstas priklauso apokrifinių apaštalų darbų tradicijai, vadinasi, jis nėra Naujojo Testamento kanono dalis.
Kūrinys pasakoja apie Barnabą, Paulių ir Joną Marką. Tekstas parašytas pirmuoju asmeniu, tarsi pats Jonas Markas būtų pasakotojas ir įvykių liudytojas. Pasakojimo pradžioje kalbama apie Marko krikštą Ikonijuje, vardo gavimą, keliones su Pauliumi ir Barnabu, vėliau apie konfliktą, dėl kurio Paulius ir Barnabas pasuka skirtingais keliais. Vis dėlto tyrėjai nelaiko Jono Marko tikruoju autoriumi. Kūrinys laikomas pseudepigrafiniu, tai reiškia, kad jis priskiriamas garsiam ankstyvosios krikščionybės asmeniui, nors parašytas vėliau ir nežinomo autoriaus. Dažniausiai manoma, kad tekstas atsirado Kipre, veikiausiai ne anksčiau kaip V amžiuje.
Svarbi pasakojimo atrama yra kanoniniai Apaštalų darbai. Naujajame Testamente minima, kad Paulius ir Barnabas susiginčijo dėl Jono Marko, nes Paulius nenorėjo jo imti į naują kelionę po ankstesnio pasitraukimo Pamfilijoje. „Acta Barnabae“ tą trumpą epizodą išplečia į savarankišką pasakojimą. Paulius keliauja viena kryptimi, Barnabas pasiima Marką ir vyksta į Kiprą. Ten Barnabas vaizduojamas kaip apaštalas, mokytojas, gydytojas, misionierius ir galiausiai kankinys.
Didelė kūrinio dalis vyksta Kipre. Barnabas su Marku keliauja po salą, skelbia krikščionių tikėjimą, gydo ligonius, krikštija atsivertusiuosius, steigia bendruomenes ir susiduria su priešininkais. Vienas ryškesnių motyvų yra Evangelijos pagal Matą tekstas, kurį Barnabas turi su savimi. Pasakojime tas tekstas siejamas su gydymais ir apaštaline galia. Pabaigoje Barnabas Salamyje patiria kankinystę: priešininkai jį suima, nužudo ir sudegina. Markas pasirūpina Barnabo palaikais ir palaidoja juos oloje kartu su Mato tekstu.
Kūrinio reikšmė pirmiausia susijusi su Kipro Bažnyčios istorine savivoka. Vėlyvojoje Antikoje Kipro krikščionims buvo svarbu parodyti, kad jų Bažnyčia turi apaštalinę kilmę. Barnabas tam labai tiko, nes pagal Naująjį Testamentą jis buvo kilęs iš Kipro. Todėl „Acta Barnabae“ galima skaityti kaip pasakojimą, kuris stiprina Kipro Bažnyčios autoritetą ir jos savarankiškumo idėją. Tekstas nėra patikimas kaip tiesioginis I amžiaus Barnabo gyvenimo aprašymas, tačiau jis labai vertingas kaip liudijimas apie tai, kaip vėlesni krikščionys kūrė atmintį apie apaštalus, savo bendruomenių kilmę ir šventųjų autoritetą.
Barnabo darbai
Šventojo apaštalo Barnabo kelionės ir kankinystė.
Nuo tada, kai apsireiškė mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, nepailstantis, gailestingas ir galingas Ganytojas, Mokytojas ir Gydytojas, aš regėjau ir mačiau neapsakomą, šventą ir nesuteptą krikščionių slėpinį, tų, kurie išlaiko viltį šventume ir kurie buvo užantspauduoti; ir kadangi aš uoliai Jam tarnavau, maniau esant būtina išdėstyti slėpinius, kuriuos girdėjau ir mačiau.
Aš, Jonas, lydėdamas šventuosius apaštalus Barnabą ir Paulių, anksčiau buvęs Jupiterio vyriausiojo žynio Kirilo tarnas, bet dabar gavęs Šventosios Dvasios dovaną per Paulių, Barnabą ir Silą, kurie buvo verti pašaukimo ir kurie pakrikštijo mane Ikonijuje. Po to, kai buvau pakrikštytas, pamačiau stovintį vyrą, apsirengusį baltais drabužiais; ir jis man tarė: „Būk drąsus, Jonai, nes tavo vardas tikrai bus pakeistas į Morkų, ir tavo šlovė bus skelbiama visame pasaulyje. Ir tamsa, buvusi tavyje, pasitraukė nuo tavęs, ir tau duotas supratimas pažinti Dievo slėpinius.“
Ir pamatęs šį regėjimą, labai išsigandęs, puoliau Barnabui po kojomis ir papasakojau jam slėpinius, kuriuos mačiau ir girdėjau iš to vyro. O apaštalo Pauliaus nebuvo šalia, kai atskleidžiau šiuos slėpinius. Ir Barnabas man pasakė: „Niekam nepasakok apie stebuklą, kurį matei. Nes ir prie manęs šiąnakt stovėjo Viešpats, sakydamas: ,Būk drąsus, nes kaip atidavei savo gyvybę dėl mano vardo mirčiai ir ištrėmimui iš savo tautos, taip ir būsi padarytas tobulu. Be to, tarną, kuris yra su tavimi, taip pat pasiimk su savimi; nes jis turi tam tikrų slėpinių.‘ Taigi dabar, mano vaike, pasilik sau tai, ką matei ir girdėjai; nes ateis laikas tau juos atskleisti.“
Ir aš, jo apie tai pamokytas, pasilikau Ikonijuje daug dienų; nes ten buvo vienas šventas ir pamaldus žmogus, kuris mus ir priėmė, kurio namus Paulius taip pat buvo pašventinęs. Todėl iš ten mes atvykome į Seleukiją ir, praleidę tris dienas, išplaukėme į Kiprą; ir aš jiems patarnavau, kol apėjome visą Kiprą. Išplaukę iš Kipro, išsilaipinome Pamfilijos Pergėje. Ir ten aš pasilikau apie du mėnesius, norėdamas plaukti į Vakarų kraštus; bet Šventoji Dvasia man neleido. Todėl apsisukęs vėl ieškojau apaštalų; ir sužinojęs, kad jie Antiochijoje, nukeliavau pas juos.
Antiochijoje radau Paulių gulintį lovoje dėl kelionės nuovargio, kuris, pamatęs mane, be galo pasipiktino dėl mano užtrukimo Pamfilijoje. Atėjęs Barnabas jį paguodė, paragavo duonos, ir jis [Paulius] paėmė jos truputį. Ir jie skelbė Viešpaties žodį, ir apšvietė daugelį žydų bei graikų. O aš tik patarnavau jiems, ir bijojau prisiartinti prie Pauliaus, tiek todėl, kad jis kaltino mane praleidus daug laiko Pamfilijoje, tiek todėl, kad buvo ant manęs labai įtūžęs. Ir aš, klūpėdamas ant žemės, atgailavau Pauliui, bet jis nenorėjo to priimti. Ir kai tris šabus klūpėdamas maldavau ir meldžiausi, nesugebėjau jo palenkti savo naudai; nes didžiausias jo apmaudas man buvo dėl to, kad Pamfilijoje pasilaikiau kelis pergamentus.
Ir atsitiko taip, kad jiems baigus mokyti Antiochijoje, pirmąją savaitės dieną jie kartu pasitarė keliauti į Rytų kraštus, o po to vykti į Kiprą ir prižiūrėti visas bažnyčias, kuriose jie skelbė Dievo žodį. Barnabas maldavo Paulių pirmiausia vykti į Kiprą ir aplankyti saviškius savo kaime; o Liucijus maldavo jį prisiimti savo miesto Kirėnės priežiūrą. Ir Paulius sapne regėjo regėjimą, kad jis turėtų skubėti į Jeruzalę, nes ten jo laukia broliai. Bet Barnabas ragino vykti į Kiprą, ten peržiemoti, o tada per šventę keliauti į Jeruzalę. Taigi tarp jų kilo didelis ginčas (Apd 15, 39). Ir Barnabas ragino mane taip pat juos lydėti, nes buvau jų tarnas nuo pat pradžių ir tarnavau jiems visame Kipre, kol jie atvyko į Pamfilijos Pergę; o ten buvau pasilikęs daug dienų. Bet Paulius šaukė ant Barnabo, sakydamas: „Neįmanoma jam eiti su mumis.“ O buvusieji su mumis ten taip pat ragino mane juos lydėti, nes buvau davęs įžadą sekti jais iki galo. Tada Paulius pasakė Barnabui: „Jei imsi su savimi Joną, kuris dar vadinamas Morkumi, eikite kitu keliu; nes jis neis su mumis.“ Atsitokėjęs Barnabas tarė: „Dievo malonė neapleidžia to, kuris kartą tarnavo Evangelijai ir keliavo su mumis. Todėl, jei tau tai priimtina, tėve Pauliau, aš paimsiu jį ir eisiu.“ Ir jis atsakė: „Eikite Kristaus malonėje, o mes – Dvasios galybėje.“
Todėl priklaupę jie pasimeldė Dievui. Paulius, garsiai dūsaudamas, verkė, taip pat ir Barnabas, sakydami vienas kitam: „Būtų buvę gera mums, kaip iš pradžių, taip ir pabaigoje, bendrai darbuotis tarp žmonių; bet kadangi tau taip pasirodė geriau, tėve Pauliau, melskis už mane, kad mano darbas būtų tobulai atliktas pagyrimui: nes tu žinai, kaip aš tau tarnavau ir dėl tau duotos Kristaus malonės. Nes aš einu į Kiprą ir skubu būti padarytas tobulu; nes žinau, kad daugiau nebematysiu tavo veido, o tėve Pauliau.“ Ir puolęs ant žemės jam po kojų, jis ilgai verkė. O Paulius jam pasakė: „Viešpats ir prie manęs šiąnakt stovėjo, sakydamas: ,Neversk Barnabo nevykti į Kiprą, nes ten jam paruošta apšviesti daugelį; o tu taip pat eik su tau duota malone į Jeruzalę, kad pagarbintum šventoje vietoje, ir ten tau bus parodyta, kur paruošta tavo kankinystė.‘“ Mes atsisveikinome vienas su kitu, ir Barnabas pasiėmė mane su savimi.
Nusileidę į Laodikėją, norėjome persikelti į Kiprą; ir radę laivą, plaukiantį į Kiprą, įlipome. Išplaukus paaiškėjo, kad vėjas yra priešingas. Ir mes atvykome į Korazijų; nulipę į krantą, kur buvo šaltinis, ten ilsėjomės, niekam nesirodydami, kad niekas nesužinotų, jog Barnabas atsiskyrė nuo Pauliaus. Išplaukę iš Korazijaus, atvykome į Izaurijos kraštus, o iš ten į vieną salą, vadinamą Pitiusa; ir užėjus audrai, išbuvome ten tris dienas; ir vienas pamaldus vyras mus priėmė savo namuose, vardu Eufemas, kurį Barnabas kartu su visais jo namiškiais daug ko pamokė apie tikėjimą.
Iš ten mes praplaukėme pro Akonesiją ir atvykome į Anemurijaus miestą; ir įėję į jį, radome du graikus. Priėję prie mūsų, jie paklausė, iš kur mes ir kas tokie esame. Ir Barnabas jiems tarė: „Jei norite sužinoti, iš kur mes ir kas esame, išmeskite savo drabužius, kuriuos vilkite, o aš jus aprengsiu drabužiais, kurie niekada nesusitepa; nes juose nėra nieko nešvaraus, bet jie yra visiškai puikūs.“ Nustebę dėl šių žodžių, jie mūsų paklausė: „Koks tai drabužis, kurį ketini mums duoti?“ Ir Barnabas jiems pasakė: „Jei išpažinsite savo nuodėmes ir paklusite mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, gausite tą drabužį, kuris yra negendantis amžinai.“ Ir Šventosios Dvasios paliesti širdyje, jie puolė jam po kojų, maldaudami ir sakydami: „Maldaujame tavęs, tėve, duok mums tą drabužį; nes mes tikime gyvuoju ir tikruoju Dievu, kurį tu skelbi.“ Nuvedęs juos prie šaltinio, jis pakrikštijo juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Ir jie suprato, kad yra apvilkti jėga ir šventu apdaru. O paėmęs iš manęs vieną apdarą, jis apvilko vieną iš jų; o savo apdarą užvilko kitam. Ir jie atnešė jam pinigų, o Barnabas tuojau pat juos išdalijo vargšams. Iš jų ir jūreiviai taip pat galėjo daug ko gauti.
Jiems nusileidus į krantą, jis skelbė jiems Dievo žodį; ir juos palaiminęs, mes atsisveikinome ir įlipome į laivą. Vienas iš jų, vardu Steponas, norėjo mus lydėti, bet Barnabas jam neleido. O mes, persikėlę, naktį atplaukėme į Kiprą; ir atvykę į vietą, vadinamą Kromiakita, radome Timoną ir Aristoną, šventyklos tarnus, kurių namuose ir buvome priimti.
O Timoną vargino stiprus karščiavimas. Uždėję ant jo rankas, šaukdamiesi Viešpaties Jėzaus vardo, mes tuojau pat pašalinome jo karščiavimą. O Barnabas buvo gavęs raštus iš Mato – Dievo žodžio knygą ir pasakojimą apie stebuklus bei mokymus. Ją Barnabas dėdavo ant ligonių kiekvienoje vietoje, kur tik atvykdavome, ir ji iškart išgydydavo jų kančias.
Atvykus į Lapitą, kur teatre buvo švenčiama stabų šventė, mums neleido įeiti į miestą, bet mes trumpam pailsėjome prie vartų. Ir Timonas, pakilęs iš savo ligos, keliavo su mumis. Išėję iš Lapito, keliavome per kalnus ir atvykome į Lampadisto miestą, iš kurio ir buvo kilęs Timonas; be to, sužinoję, kad ten yra Heraklėjas, buvome jo priimti svetingai. Jis buvo iš Tamaso miesto ir atvyko aplankyti savo giminaičių; o Barnabas, įdėmiai pažvelgęs į jį, jį atpažino, nes anksčiau buvo su juo susitikęs Kitijuje kartu su Pauliumi; kuriam per krikštą taip pat buvo suteikta Šventoji Dvasia, ir jis pakeitė jo vardą į Herakleidą. Paskyrę jį Kipro vyskupu ir sustiprinę bažnyčią Tamase, palikome jį ten gyvenančių jo brolių namuose.
Perėję kalną, vadinamą Chionodu, atvykome į Senąjį Pafą ir ten radome šventyklos tarną Rodoną, kuris pats įtikėjęs mus lydėjo. Ir sutikome iš Pafo ateinantį vieną žydą, vardu Barjėzus, kuris taip pat atpažino Barnabą, buvusį anksčiau su Pauliumi. Jis nenorėjo, kad eitume į Pafą; bet nusukę į šalį, mes atvykome į Kurijų.
Ten sužinojome, kad kelyje šalia miesto vyksta bjaurios lenktynės, kur daugybė nuogų vyrų ir moterų lenktyniavo. Ir toje vietoje buvo didelė apgaulė ir paklydimas. Atsisukęs Barnabas tai sudraudė; ir vakarinė dalis sugriuvo, taip kad daugelis buvo sužeisti, o daugelis jų ir mirė, o likusieji pabėgo į Apolono šventyklą, kuri buvo netoliese mieste, vadinamą šventa. Priartėjus mums prie šventyklos, didžiulė minia ten buvusių žydų, Barjėzaus sukurstyti, stovėjo už miesto ir neleido mums įeiti į miestą; bet vakarą mes praleidome po medžiu netoli miesto ir ten pailsėjome.
Kitą dieną mes atvykome į vieną kaimą, kur gyveno Aristoklianas. Būdamas raupsuotas, jis buvo apvalytas Antiochijoje, kurį Paulius ir Barnabas įšventino vyskupu ir išsiuntė į jo kaimą Kipre, nes ten buvo daug graikų. Ir jis mus svetingai priėmė oloje kalne, ir ten mes pasilikome vieną dieną. Iš ten atvykome į Amatusą, o šventykloje ant kalno buvo didžiulė graikų minia, vulgarūs vyrai ir moterys, liejantys atnašavimus. Ten ir Barjėzus, aplenkęs mus, patraukė savo pusėn žydų tautą ir neleido mums įeiti į miestą; bet viena aštuoniasdešimties metų našlė, buvusi už miesto ir taip pat negarbinanti stabų, priėjusi prie mūsų, priėmė mus į savo namus vienai valandai. Kai išėjome, nusikratėme dulkes nuo savo kojų priešais tą šventyklą, kurioje vyko šlykštūs atnašavimai.
Išėję iš ten, ėjome per dykvietes, o Timonas taip pat mus lydėjo. Atvykę į Kitijų, kur taip pat buvo didžiulis triukšmas jų hipodrome, sužinoję tai, išėjome iš miesto, visi nusikratę dulkes nuo savo kojų; nes niekas mūsų nepriėmė, išskyrus tai, kad mes valandą pailsėjome vartuose prie akveduko.
Išplaukę laivu iš Kitijaus, atvykome į Salaminą ir išsilaipinome vadinamosiose salose, kur buvo vietovė, pilna stabų; ir ten vyko didelės šventės bei atnašavimai. Ir vėl ten radę Herakleidą, pavedėme jam skelbti Dievo Evangeliją ir steigti bažnyčias bei joms tarnautojus. Įėję į Salaminą, priėjome sinagogą, esančią netoli vietos, vadinamos Biblija; ir įėję į ją, Barnabas, išvyniojęs Evangeliją, kurią buvo gavęs iš savo bendradarbio Mato, ėmė mokyti žydus.
Po dviejų dienų atvykęs Barjėzus, kai jau nemažai žydų buvo pamokyta, įtūžo ir subūrė visą žydų minią; ir jie, sučiupę Barnabą, norėjo jį atiduoti Salaminos valdytojui Hipatijui. Surišę jį, kad nuvestų pas valdytoją, o į Kiprą atvykus vienam pamaldžiam jebusiečiui, Nerono giminaičiui, žydai, sužinoję apie tai, naktį paėmė Barnabą, surišo jį virve už kaklo; išvilkę jį į hipodromą iš sinagogos ir išėję iš miesto, apstoję aplink, sudegino jį ugnyje, taip kad net jo kaulai virto dulkėmis. Ir tuoj pat tą naktį, surinkę jo pelenus, supylė į audeklą; sutvirtinę švinu, jie ketino išmesti juos į jūrą. Bet aš, radęs progą naktį ir galėdamas juos nešti kartu su Timonu ir Rodonu, atėjome į vieną vietą ir, radę olą, padėjome ten, kur anksčiau gyveno jebusiečių tauta. Ir suradę joje slaptavietę, mes juos ten paslėpėme kartu su raštais, kuriuos jis buvo gavęs iš Mato. Ir tai buvo antrosios savaitės dienos ketvirtoji nakties valanda.
Mums pasislėpus toje vietoje, žydai pradėjo intensyviai mūsų ieškoti; ir vos nesuradę mūsų, persekiojo mus iki pat Ledrijos kaimo; o mes, ir ten netoli kaimo radę olą, joje pasislėpėme ir taip nuo jų pasprukome. Mes slėpėmės oloje tris dienas; o žydams pasitraukus, išlindome ir naktį palikome tą vietą. Pasiėmę su savimi Aristoną ir Rodoną, atvykome į Limnės kaimą.
Priėję prie jūros kranto, radome egiptiečių laivą; įlipę į jį, išsilaipinome Aleksandrijoje. Ten aš pasilikau, mokydamas ateinančius brolius Viešpaties žodžio, juos apšviesdamas ir skelbdamas tai, ko buvau išmokytas Kristaus apaštalų, kurie ir pakrikštijo mane Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu; kurie taip pat krikšto vandenyje pakeitė mano vardą į Morkų, per kurį aš tikiuosi jo malonės dėka daugelį atvesti į Dievo šlovę; nes Jam priklauso garbė ir amžinoji šlovė. Amen.
Šventojo apaštalo Barnabo kelionės ir kankinystė išsipildė per Dievą.