Gotfrydo Vilhelmo Leibnizo 1714 m. traktatas „Monadologija“ (La Monadologie, The Monadology) yra vienas svarbiausių jo filosofinių tekstų, kuriame autorius glaustai ir sistemiškai išdėsto savo metafizinės sistemos pagrindus. Šis kūrinys parašytas kaip aiški, logiška ir koncentruota santrauka, skirta perteikti esmines jo mintis apie substanciją, pasaulio sandarą, sielą, Dievą ir visatos tvarką.
Leibnizas (Gottfried Wilhelm Leibniz, 1646–1716) buvo universalus mąstytojas: filosofas, matematikas, logikas, istorikas ir diplomatas. Jis siekė sukurti visapusišką racionalią pasaulio teoriją, kurioje metafizika, mokslas ir teologija sudarytų vieningą, harmoningą visumą. „Monadologijoje“ jis pateikia savo garsiausią idėją — kad tikrieji realybės elementai yra monados (monada (lot. monas) — tai nedaloma, vidinį gyvenimą turinti dvasinė substancija), iš kurių sudaryta visa visata. Šiame tekste Leibnizas aiškina monadų prigimtį, jų tarpusavio santykius, Dievo vaidmenį ir iš anksto nustatytos harmonijos principą, kuris, jo manymu, paaiškina visų reiškinių tvarką ir suderinamumą.
„Monadologija“ išsiskiria tuo, kad joje Leibnizas pirmą kartą taip aiškiai ir glaustai sujungia visą savo metafizinę sistemą į vieną logišką grandinę. Kūrinys parašytas tezėmis, todėl primena matematinį traktatą, kuriame kiekviena mintis remiasi ankstesne. Šis formatas leidžia matyti, kaip iš monadų prigimties išplaukia suvokimas, iš suvokimo — sąmonė, iš sąmonės — asmenybė, o iš visų šių elementų — Dievo vaidmuo ir iš anksto nustatyta harmonija, valdanti visą visatą. Dėl šio ypatingo glaustumo ir struktūros „Monadologija“ tapo vienu įtakingiausių moderniosios metafizikos tekstų, iki šiol analizuojamu filosofijos istorijoje, logikoje ir net šiuolaikinėse sąmonės teorijose.
Monadologija
Gottfried Wilhelm Leibniz
(Leibnico filosofiniai veikalai, tekstą parengė Paul Janet, Félix Alcan, 1900, 1 tomas, p. 707-722)
Monadologija
filosofijos tezės, arba tezės, parašytos princo Eugenijaus garbei
1714 m.
(1) Monada, apie kurią čia kalbėsime, yra ne kas kita kaip paprasta substancija, įeinanti į sudėtinius daiktus; paprasta, tai yra neturinti dalių.
(2) Privalo būti paprastų substancijų, kadangi egzistuoja sudėtiniai daiktai; nes sudėtinis daiktas yra ne kas kita kaip paprastųjų sankaupa arba aggregatum.
(3) O ten, kur nėra jokių dalių, negali būti nei tįsumo, nei formos, nei padalijamumo. Ir šios monados yra tikrieji gamtos Atomai, ir, vienu žodžiu – daiktų Elementai.
(4) Taip pat nereikia baimintis jokio irimo, ir nėra jokio įsivaizduojamo būdo, kuriuo paprasta substancija galėtų natūraliai pražūti.
(5) Dėl tos pačios priežasties nėra jokio būdo, kuriuo paprasta substancija galėtų natūraliai atsirasti, kadangi ji negali būti suformuota sudarymo būdu.
(6) Taigi galima sakyti, kad Monados gali prasidėti ar baigtis tik staiga, tai yra, jos gali atsirasti tik sukuriant ir baigtis tik sunaikinant; tuo tarpu tai, kas sudėtinga, prasideda arba baigiasi dalimis.
(7) Taip pat nėra būdo paaiškinti, kaip Monada galėtų būti iš vidaus pakeista ar perkeista kokio nors kito kūrinio, kadangi į ją negalima nieko perkelti ir neįmanoma joje įsivaizduoti jokio vidinio judėjimo, kuris galėtų būti sužadintas, nukreiptas, padidintas ar sumažintas, kaip tai įmanoma sudėtiniuose daiktuose, kur vyksta pokyčiai tarp dalių. Monados neturi jokių langų, pro kuriuos kas nors galėtų į jas įeiti ar išeiti. Akcidencijos negali atsiskirti ar klaidžioti už substancijų ribų, kaip kadaise darė scholastų juslinės rūšys. Taigi, nei substancija, nei akcidencija negali iš išorės patekti į Monadą.
(8) Tačiau Monados privalo turėti tam tikrų savybių, antraip jos net nebūtų esybės. Ir jei paprastos substancijos nesiskirtų savo savybėmis, nebūtų jokio būdo pastebėti jokio pokyčio daiktuose, kadangi tai, kas yra sudėtiniame daikte, gali atsirasti tik iš paprastų sudedamųjų dalių; o monados, neturėdamos savybių, būtų neatskiriamos viena nuo kitos, nes jos nesiskiria ir kiekybiškai. Todėl, darant prielaidą, kad visata yra pilnutėlė erdvė (plenumas), kiekviena vieta judant gautų tik tai, ką turėjo anksčiau, tai yra Ekvivalentą, ir viena daiktų būklė būtų neatskiriama nuo kitos.
(9) Maža to, kiekviena Monada privalo skirtis nuo bet kurios kitos. Nes gamtoje niekada nebūna dviejų esybių, kurios būtų visiškai vienodos ir kuriose nebūtų įmanoma rasti vidinio skirtumo arba skirtumo, pagrįsto vidine ypatybe.
(10) Taip pat laikau savaime suprantamu dalyku, kad kiekviena sukurta esybė yra pavaldi pokyčiams, taigi ir sukurta Monada, ir kad šis pokytis kiekvienoje iš jų yra nuolatinis.
(11) Iš to, ką ką tik pasakėme, išplaukia, kad natūralūs monadų pokyčiai kyla iš vidinio principo, kadangi išorinė priežastis negali daryti įtakos jos vidui.
(12) Bet taip pat būtina, kad, be pokyčio principo, būtų ir to, kas keičiasi, detalumas, kuris, taip sakant, sudarytų paprastų substancijų specifiką ir įvairovę.
(13) Šis detalumas turi apimti daugybę vienybėje arba tame, kas paprasta. Nes, kadangi kiekvienas natūralus pokytis vyksta palaipsniui, kažkas keičiasi, o kažkas lieka; ir atitinkamai būtina, kad paprastoje substancijoje būtų afekcijų ir santykių pliuralizmas (daugis), nors joje ir nėra jokių dalių.
(14) Praeinanti būsena, apimanti ir reprezentuojanti daugybę vienybėje arba paprastoje substancijoje, yra ne kas kita kaip tai, ką vadiname Percepcija, kurią reikia skirti nuo apercepcijos arba sąmonės, kaip paaiškės vėliau. Būtent čia kartezijiečiai smarkiai klydo, laikydami nieku tas percepcijas, kurių mes nepastebime. Tai taip pat privertė juos patikėti, kad tik Dvasios yra Monados ir kad nėra Gyvūnų Sielų ar kitų Entelechijų; taip jie kartu su prastuomene supainiojo ilgą apalpimą su tikra mirtimi, o tai savo ruožtu privertė juos pasiduoti scholastiniam prietarui apie visiškai atskirtas sielas ir netgi patvirtino prastai mąstančiųjų nuomonę apie sielų mirtingumą.
(15) Vidinio principo veiksmas, sukeliantis pokytį arba perėjimą nuo vienos percepcijos prie kitos, gali būti vadinamas Apeticija (siekimu); tiesa, apetitas ne visada gali visiškai pasiekti visą percepciją, į kurią linksta, bet jis visada pasiekia bent kažką ir pereina prie naujų percepcijų.
(16) Mes patys patiriame daugybę paprastoje substancijoje, kai pastebime, kad menkiausia mintis, kurią suvokiame, apima objekto įvairovę. Taigi visi, kurie pripažįsta, kad siela yra paprasta substancija, turi pripažinti šią daugybę Monadoje, ir ponas Pierre’as Bayle’is neturėjo čia įžvelgti jokio sunkumo, kaip jis tai padarė savo Žodyne, straipsnyje apie Rorarijų.
(17) Be to, privalome pripažinti, kad Percepcija ir tai, kas nuo jos priklauso, yra nepaaiškinama mechaninėmis priežastimis, tai yra figūromis ir judėjimais. Ir jei įsivaizduotume mašiną, kurios struktūra leistų jai mąstyti, jausti ir turėti percepciją, galėtume įsivaizduoti ją proporcingai padidintą, taip, kad į ją būtų galima įeiti kaip į malūną. Tai padarius, apsilankę jos viduje, rastume tik vienas kitą stumiančias dalis ir nieko, kas galėtų paaiškinti percepciją. Taigi jos reikia ieškoti paprastoje substancijoje, o ne sudėtiniame daikte ar mašinoje. Būtent tik tai ir galima rasti paprastoje substancijoje – tai yra percepcijas ir jų pokyčius. Ir tik tame gali slypėti visi vidiniai paprastų substancijų Veiksmai.
(18) Visas paprastas substancijas, arba sukurtas monadas, būtų galima pavadinti Entelechijomis, nes jos turi savyje tam tikrą tobulumą, joms būdingas pakankamumas, darantis jas jų vidinių veiksmų šaltiniais ir, taip sakant, bekūniais Automatais.
(19) Jei norime siela vadinti visa tai, kas turi Percepcijas ir Apeticijas ta bendra prasme, kurią ką tik paaiškinau, visos paprastos substancijos arba sukurtos Monados galėtų būti vadinamos Sielomis; tačiau, kadangi jutimas yra kažkas daugiau nei paprasta percepcija, aš sutinku, kad bendro Monadų ir Entelechijų pavadinimo pakaktų toms paprastoms substancijoms, kurios turės tik tai, o sielomis būtų vadinamos tik tos, kurių percepcija yra aiškesnė ir lydima atminties.
(20) Nes mes patys savyje patiriame būseną, kai nieko neprisimename ir neturime jokios aiškios percepcijos, pavyzdžiui, kai nualpstame arba kai mus apima gilus miegas be jokių sapnų. Šioje būsenoje siela apčiuopiamai nesiskiria nuo paprastos monados; bet kadangi ši būsena nėra ilgalaikė ir ji iš jos išsivaduoja, ji yra kažkas daugiau.
(21) Ir iš to neišplaukia, kad tuomet paprasta substancija neturi jokios percepcijos. Tai neįmanoma net ir dėl anksčiau minėtų priežasčių; nes ji negali pražūti, taip pat ji negali išlikti be jokios afekcijos, kuri yra ne kas kita, kaip jos percepcija: bet kai yra didžiulė daugybė mažų percepcijų, kuriose nėra nieko aiškaus, esame apsvaigę; panašiai kaip nuolat sukantis į tą pačią pusę daug kartų iš eilės, kai apima svaigulys, galintis priversti mus nualpti ir neleidžiantis nieko aiškiai atskirti. Mirtis gali kuriam laikui sukelti tokią būseną gyvūnams.
(22) Ir kadangi bet kokia dabartinė paprastos substancijos būsena natūraliai yra jos ankstesnės būsenos pasekmė, taip, kad dabartis joje yra nėščia ateitimi;
(23) Taigi, kadangi pabudę iš apsvaigimo mes suvokiame savo percepcijas, privalėjome jų turėti ir prieš pat tai, nors to ir nepastebėjome; nes percepcija natūraliai gali atsirasti tik iš kitos percepcijos, kaip ir judėjimas natūraliai gali kilti tik iš judėjimo.
(24) Iš to matome, kad jeigu savo percepcijose neturėtume nieko aiškaus ir, taip sakant, iškilaus bei subtilesnio, mes visuomet būtume apsvaigę. Ir tai yra visiškai nuogų Monadų būsena.
(25) Taip pat matome, kad Gamta gyvūnams suteikė ryškesnių percepcijų, pasirūpindama aprūpinti juos organais, kurie surenka daugybę šviesos spindulių ar oro bangavimų, idant per jų kuriam ratas buvo skirtas. Bet gamtos mašinos, tai yra gyvi kūnai, tebėra mašinos ir mažiausiose savo dalyse iki pat begalybės. Būtent tai sudaro skirtumą tarp Gamtos ir Meno, tai yra, tarp dieviškojo meno ir mūsiškio.
(65) Ir gamtos autorius galėjo pritaikyti šį dievišką ir be galo nuostabų meistriškumą, nes kiekviena materijos porcija yra ne tik dalijama iki begalybės, kaip pripažino senovės mąstytojai, bet ir faktiškai be pabaigos padalinta, kiekviena dalis į dalis, kurių kiekviena turi tam tikrą savo judėjimą: kitaip būtų neįmanoma, kad kiekviena materijos porcija galėtų išreikšti visą visatą.
(66) Iš to matome, kad mažiausioje materijos dalyje yra ištisas kūrinių, gyvų padarų, gyvūnų, entelechijų, sielų pasaulis.
(67) Kiekviena materijos porcija gali būti įsivaizduojama kaip sodas, pilnas augalų, ir kaip tvenkinys, pilnas žuvų. Bet kiekviena augalo šakelė, kiekvienas gyvūno narys, kiekvienas jo syvų lašas taip pat yra toks pat sodas ar toks pat tvenkinys.
(68) Ir nors žemė bei oras, esantys tarp sodo augalų, ar vanduo, esantis tarp tvenkinio žuvų, nėra nei augalas, nei žuvis, jie vis dėlto savyje jų turi, bet dažniausiai tokio subtilumo, kuris mums yra nepastebimas.
(69) Taigi visatoje nėra nieko neapdirbto, nevaisingo, mirusio, jokio chaoso, jokios painiavos, išskyrus tik regimybę; maždaug taip, kaip atrodytų tvenkinyje iš atstumo, kai matytume miglotą judėjimą ir, taip sakant, tvenkinio žuvų knibždėjimą, neatskirdami pačių žuvų.
(70) Iš to matome, kad kiekvienas gyvas kūnas turi vyraujančią entelechiją, kuri gyvūne yra siela; bet šio gyvo kūno nariai yra pilni kitų gyvų padarų, augalų, gyvūnų, kurių kiekvienas vėlgi turi savo vyraujančią entelechiją ar sielą.
(71) Bet nereikia įsivaizduoti kartu su kai kuriais, kurie klaidingai suprato mano mintį, kad kiekviena siela turi masę ar materijos porciją, visam laikui priklausančią ar priskirtą jai, ir kad ji atitinkamai valdo kitus žemesnius gyvus padarus, visada skirtus jos tarnystei. Nes visi kūnai yra nuolatiniame sraute kaip upės, ir dalys į juos nuolat įeina bei iš jų išeina.
(72) Taigi siela keičia kūną tik po truputį ir palaipsniui, taip, kad ji niekada nebūna iš karto atimama iš visų savo organų; gyvūnams dažnai pasitaiko metamorfozė, bet niekada Metempsichozė ar sielų persikūnijimas: taip pat nėra ir visiškai atskirtų sielų, nei Džinų be kūnų. Tik Dievas yra visiškai nuo jų atsiskyręs.
(73) Būtent dėl to niekada nebūna nei visiško gimimo, nei tobulos mirties tikrąja prasme, kuri reikštų sielos atsiskyrimą. O tai, ką mes vadiname gimimais, yra išsivystymas ir augimas, lygiai kaip tai, ką mes vadiname mirtimis, yra susivyniojimas ir sumažėjimas.
(74) Filosofai buvo labai sumišę dėl formų, Entelechijų ar Sielų kilmės: bet šiandien, kai per tikslius tyrimus, atliktus su augalais, vabzdžiais ir gyvūnais, pastebėta, kad gamtos organiniai kūnai niekada neatsiranda iš chaoso ar puvimo, bet visada iš sėklų, kuriose be abejonės jau buvo tam tikra preformacija, prieita prie išvados, kad ne tik organinis kūnas jose buvo dar prieš pastojimą, bet šiame kūne buvo ir siela, o vienu žodžiu – pats gyvūnas; ir kad per pastojimą šis gyvūnas buvo tik parengtas didelei transformacijai, idant taptų kitos rūšies gyvūnu. Kažką panašaus matome ir ne generacijos procese, pavyzdžiui, kai kirmėlės virsta musėmis, o vikšrai – drugeliais.
(75) Gyvūnai, kurių kai kurie per pastojimą yra pakeliami į didesnių gyvūnų lygmenį, gali būti vadinami spermatiniais; bet tie iš jų, kurie pasilieka savo rūšyje, tai yra dauguma, gimsta, dauginasi ir yra sunaikinami kaip dideli gyvūnai, ir tik nedidelis išrinktųjų skaičius pereina į didesnį teatrą.
(76) Tačiau tai tebuvo pusė tiesos: todėl nusprendžiau, kad jeigu gyvūnas niekada natūraliai neprasideda, tai jis natūraliai ir nesibaigia; ir kad ne tik nebus jokio gimimo, bet ir jokio visiško sunaikinimo ar mirties tikrąja to žodžio prasme. Ir šie a posteriori samprotavimai, išvesti iš patirties, puikiai dera su mano a priori išvestais principais, kaip minėta aukščiau.
(77) Taigi galima sakyti, kad ne tik siela (nesunaikinamos visatos veidrodis) yra nesunaikinama, bet ir pats gyvūnas, nors jo mašina dažnai iš dalies pražūva, ir jis palieka arba priima organines išnaras.
(78) Šie principai man suteikė būdą natūraliai paaiškinti sielos ir organinio kūno sąjungą arba atitikimą. Siela vadovaujasi savo pačios dėsniais, o kūnas – savaisiais; ir jie susitinka dėl iš anksto nustatytos harmonijos tarp visų substancijų, kadangi visos jos yra tos pačios visatos reprezentacijos.
(79) Sielos veikia pagal tikslinių priežasčių dėsnius per apeticijas (siekimus), tikslus ir priemones. Kūnai veikia pagal veikiančiųjų priežasčių arba judėjimų dėsnius. Ir abi šios karalystės – veikiančiųjų priežasčių ir tikslinių priežasčių – yra harmonijoje tarpusavyje.
(80) Dekartas pripažino, kad sielos negali suteikti jėgos kūnams, nes materijoje visada yra tas pats jėgos kiekis. Tačiau jis tikėjo, kad siela gali pakeisti kūnų kryptį. Bet taip buvo todėl, kad jo laikais nebuvo žinomas gamtos dėsnis, kuris teigia, kad materijoje išlieka ta pati bendra kryptis. Jei jis būtų tai pastebėjęs, jis būtų priėjęs prie mano iš anksto nustatytos harmonijos sistemos.
(81) Dėl šios sistemos kūnai veikia taip, tarsi (nors tai ir neįmanoma) nebūtų jokių sielų, o sielos veikia taip, tarsi nebūtų jokių kūnų, ir abu veikia taip, tarsi vienas darytų įtaką kitam.
(82) Kalbant apie dvasias arba protingas sielas, nors manau, kad iš esmės tas pats galioja visiems gyviems padarams ir gyvūnams, kaip ką tik pasakėme (būtent, kad gyvūnas ir siela prasideda tik kartu su pasauliu ir nesibaigia anksčiau nei pasaulis), – vis dėlto protingiems gyvūnams būdinga tai, kad jų maži spermatiniai gyvūnėliai, kol jie yra tik tokie, turi tik paprastas arba juslines sielas; bet kai tie, kurie, taip sakant, yra išrinktieji, per faktinį pastojimą pasiekia žmogaus prigimtį, jų juslinės sielos pakeliamos į proto lygmenį ir įgauna dvasių prerogatyvą.
(83) Tarp kitų skirtumų, esančių tarp paprastų sielų ir dvasių, kurių dalį jau nurodžiau, yra ir šis: sielos apskritai yra gyvi kūrinių visatos veidrodžiai arba atvaizdai, tačiau dvasios, be to, yra dar ir pačios Dievybės, arba paties gamtos Autoriaus, atvaizdai, gebantys pažinti visatos sistemą ir kažką iš jos imituoti per architektoninius pavyzdžius, nes kiekviena dvasia savo srityje yra tarsi maža dievybė.
(84) Būtent dėl to dvasios sugeba sueiti į savotišką bendruomenę su Dievu, ir Jis joms yra ne tik tai, kas išradėjas savo mašinai (kaip Dievas yra kitų kūrinių atžvilgiu), bet ir tai, kas valdovas savo pavaldiniams, ir netgi tėvas savo vaikams.
(85) Iš to lengva daryti išvadą, kad visų dvasių visuma privalo sudaryti Dievo miestą, tai yra pačią tobuliausią įmanomą valstybę, valdomą paties tobuliausio monarcho.
(86) Šis Dievo miestas, ši išties universali monarchija, yra moralinis pasaulis gamtos pasaulyje, ir tai, kas aukščiausia bei dieviškiausia Dievo kūriniuose; ir būtent jame iš tiesų slypi Dievo šlovė, nes jos nebūtų, jei Jo didybės ir gerumo nepažintų ir juo nesižavėtų dvasios: taip pat būtent šio dieviškojo miesto atžvilgiu Jis tikrąja to žodžio prasme pasižymi gerumu, tuo tarpu Jo išmintis ir galia reiškiasi visur.
(87) Kadangi aukščiau nustatėme tobulą harmoniją tarp dviejų gamtos karalysčių – veikiančiųjų priežasčių ir tikslinių priežasčių karalystės, čia turime pastebėti ir dar vieną harmoniją tarp fizinės gamtos karalystės ir moralinės malonės karalystės, tai yra tarp Dievo, laikomo visatos mašinos architektu, ir Dievo, laikomo dieviškojo dvasių miesto monarchu.
(88) Ši Harmonija lemia tai, kad daiktai veda į malonę pačiais gamtos keliais, ir kad šis Žemės rutulys, pavyzdžiui, turi būti sunaikintas ir atstatytas natūraliais būdais tomis akimirkomis, kai to reikalauja dvasių valdymas vienų nubaudimui ir kitų apdovanojimui.
(89) Taip pat galima sakyti, kad Dievas kaip architektas visame kame patenkina Dievą kaip įstatymleidį, ir kad todėl nuodėmės per pačią gamtos tvarką ir pačią mechaninę daiktų struktūrą privalo neštis su savimi savo bausmę, ir kad lygiai taip pat geri darbai pritrauks savo atlygį mechaniniais būdais kūnų atžvilgiu, nors tai negali ir neturi visada įvykti nedelsiant.
(90) Galiausiai, prie šio tobulo valdymo nebūtų jokio gero poelgio be atlygio, jokio blogo be bausmės, ir viskas privalo išeiti į gera geriesiems, tai yra tiems, kurie nėra nepatenkinti šioje didžiojoje valstybėje, kurie, atlikę savo pareigą, kliaujasi apvaizda, ir kurie deramai myli ir imituoja visokio gėrio autorių, mėgaudamiesi Jo tobulumų apmąstymu pagal tyros ir tikros meilės prigimtį, leidžiančią patirti džiaugsmą dėl mylimojo laimės. Būtent tai skatina išmintingus ir dorus žmones dirbti viską, kas atrodo atitinką numanomą, arba ankstesniąją, dieviškąją valią, ir vis dėlto tenkintis tuo, ką Dievas faktiškai įgyvendina per savo slaptą, pasekminę ir lemiamą valią, pripažįstant, jog jeigu mes galėtume pakankamai suprasti visatos tvarką, atrastume, kad ji pranoksta visus išmintingiausius lūkesčius ir kad jos neįmanoma padaryti geresnės nei ji yra, ne tik visumos apskritai, bet ir mūsų pačių atžvilgiu, jei esame deramai prisirišę prie visko autoriaus – ne tik kaip prie architekto ir mūsų būties veikiančiosios priežasties, bet ir kaip prie savo Valdovo bei tikslinės priežasties, kuri privalo tapti vieninteliu mūsų valios tikslu ir kuri vienintelė gali sukurti mūsų laimę.