Ligonių patepimas (lot. Unctio infirmorum) – tai malda ir patepimas šventu aliejumi sergančiam ar labai nusilpusiam žmogui. Kunigas patepa ligonio kaktą ir rankas, prašydamas Dievo jam pagalbos, ramybės ir stiprybės. Daugelis šio patepimo bijo, nes mano, kad jis skirtas tik paskutinėms gyvenimo valandoms. Tačiau taip nėra. Jis teikiamas ne tam, kad paskelbtų pabaigą, o tam, kad sunkiai sergantis žmogus gautų Dievo artumą ir nebūtų paliktas vienas su savo skausmu ar baime.
Šis patepimas nereiškia, kad žmogus būtinai mirs. Jis reiškia, kad liga ar silpnumas yra rimti, todėl žmogui reikia ypatingos maldos. Aliejus čia yra Dievo paguodos, globos ir sustiprinimo ženklas. Ligonių patepimas nėra burtas ar stebuklingas gydymas, kuris automatiškai panaikina ligą. Jis labiau reiškia, kad Dievas ateina arčiau prie kenčiančio žmogaus, suteikia jam ramybės, drąsos, dvasinės stiprybės, o kartais, jei tokia Jo valia, ir sveikatos palengvėjimą.
Iš kur atsirado Ligonių patepimas?
Ligonių patepimas nėra vėlyvas Bažnyčios išradimas. Jo šaknys glūdi pačiame Evangelijos pasaulyje. Jėzus nuolat artinosi prie ligonių: lietė raupsuotuosius, grąžino regėjimą akliesiems, kėlė paralyžiuotuosius, guodė kenčiančius. Jis ne tik mokė apie Dievo karalystę, bet ir savo veiksmais rodė, kad Dievo artumas paliečia žmogaus skausmą. Liga Evangelijoje nėra vieta, iš kurios Dievas pasitraukia. Kaip tik ten Jis dažnai pasirodo itin arti.
Naujojo Testamento laiške aiškiausiai apie šį sakramentą kalba apaštalas Jokūbas: „Jei kas nors jūsų tarpe serga, tepasikviečia Bažnyčios presbiterius, ir tie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, Viešpats jį pakels, ir, jei jis būtų padaręs nuodėmių, jos jam bus atleistos“ (Jok 5, 14–15). Čia jau matyti visi pagrindiniai elementai: sergantis žmogus, Bažnyčios tarnai, malda, patepimas aliejumi ir pažadas, kad Dievo malonė palies ne vien kūną, bet ir sielą. Dėl to Ligonių patepimas nuo seno buvo suprantamas kaip vienas iš Kristaus paliktų gydančių ir stiprinančių Bažnyčios veiksmų.
Ne „paskutinis patepimas“, o stiprybės sakramentas
Ilgus šimtmečius liaudyje šis sakramentas buvo vadinamas „paskutiniu patepimu“, ir tas pavadinimas labai giliai įsirėžė žmonių sąmonėje. Jame yra dalis tiesos, nes sunkiai sergantis žmogus tikrai gali jį priimti ir paskutinėje gyvenimo stadijoje. Tačiau problema atsiranda tada, kai visas sakramento turinys susiaurinamas iki vienos akimirkos – „jau viskas, kvieskite kunigą“. Toks požiūris dažnai padaro daugiau žalos nei naudos. Žmogus lieka be sakramento tada, kai jam jo labiausiai reikia ne paskutinę minutę, o daug anksčiau – kai liga sukelia baimę, kai artėja operacija, kai senatvė atima jėgas, kai dvasia pradeda silpti drauge su kūnu.
Iš tiesų Ligonių patepimas skirtas tiems, kurių sveikata rimtai sušlubavo dėl ligos ar senatvės. Jį gali priimti ne tik mirštantis žmogus, bet ir tas, kurio būklė rimta, kuris ruošiasi sudėtingai operacijai, kuris išgyvena sunkų silpnėjimą. Jį galima priimti ir pakartotinai, jei liga paūmėja arba atsiranda nauja rimta būklė. Tai labai svarbu pabrėžti, nes kitaip žmonės lieka įkalinti baimėje: „Jei priimsiu šį sakramentą, vadinasi, jau esu prie pabaigos.“ O iš tiesų jis duotas ne mirčiai paskelbti, o kančioje sustiprinti.
Ką žmogui duoda šis sakramentas?
Ligonių patepimo vaisiai nėra vienas dalykas. Kartais žmonės tikisi tik fizinio stebuklo: jeigu kunigas pateps aliejumi, liga turėtų tuoj pasitraukti. Bet Bažnyčios supratimas platesnis ir brandesnis. Pirmiausia šis sakramentas duoda ypatingą Šventosios Dvasios malonę – žmogus sustiprinamas viduje. O tai reiškia labai daug. Liga dažnai ardo ne vien kūną. Ji drasko ir žmogaus dvasinę pusiausvyrą. Atsiranda nerimas, pyktis, pažeminimo jausmas, vienišumas, klausimai „kodėl man?“, „ką padariau ne taip?“, „ar Dievas mane paliko?“. Ligonių patepimas ateina būtent į šitą suirutę. Jis ne visada nuima skausmą, bet gali duoti ramybę. Ne visada išsklaido diagnozę, bet gali grąžinti pasitikėjimą. Ne visada panaikina ligą, bet gali išlaisvinti nuo nevilties.
Šis sakramentas taip pat vienija ligonį su Kristaus kančia. Toks sakinys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti per daug „bažnytinis“, tačiau jo prasmė labai konkreti. Kai žmogus kenčia, jis dažnai jaučiasi visiškai atskirtas nuo kitų. Niekas negali iki galo įeiti į svetimą skausmą. Tačiau krikščionybė sako, kad kenčiantis žmogus nėra vienas – Kristus pats ėjo per skausmą, vienatvę, baimę ir kūno silpnėjimą. Ligonių patepimas primena: tavo kančia nėra tuščia, apleista ar beprasmė vieta. Ji gali būti sujungta su Kristumi, kuris kentėjo ne kaip stebėtojas, o iš vidaus.
Dar vienas svarbus vaisius – nuodėmių atleidimas, jei ligonis negali atlikti išpažinties. Tai ypač svarbu tada, kai žmogus yra labai nusilpęs, nebegali aiškiai kalbėti, išpažintis tampa sunkiai įmanoma, tačiau širdis trokšta susitaikymo su Dievu. Ligonių patepimas tokioje būsenoje tampa didžiule paguoda. Jis ne vien guodžia psichologiškai, bet realiai atneša susitaikinimo malonę.
Aliejus, prisilietimas ir malda
Sakramentai apskritai veikia per regimus ženklus, ir Ligonių patepimas čia labai iškalbingas. Kunigas patepa ligonio kaktą ir rankas aliejumi, lydėdamas tai nustatyta malda. Aliejus nuo seniausių laikų buvo gydymo, sustiprinimo, paguodos ir pašventinimo ženklas. Žaizdos būdavo tepamos aliejumi, pavargęs kūnas juo atgaivinamas, karaliai ir kunigai juo patepami kaip išskirtinei tarnystei. Todėl ir šiame sakramente aliejus kalba labai stipria simboline kalba: žmogaus trapumas sutinkamas su Dievo švelnumu.
Svarbus ir pats patepimo veiksmas. Ligonis dažnai ilgai gyvena tarp tyrimų, aparatų, adatų, procedūrų. Kūnas tampa lyg nuolat apžiūrimas objektas. Kunigo prisilietimas šiame kontekste reiškia visai ką kita. Jis nėra medicininė procedūra. Jis yra sakramentinis artumo ženklas, primenantis, kad žmogus nėra vien diagnozė, vien tyrimų lapas, vien lovos numeris. Jis tebėra asmuo, kurį Dievas lanko ir laimina.
Kas gali priimti Ligonių patepimą?
Čia labai svarbu aiškumas. Ligonių patepimas neteikiamas kiekvienam peršalusiam ar dėl menko negalavimo sunerimusiam žmogui. Jis skirtas tiems, kuriems iškilo rimtas pavojus sveikatai dėl ligos, senatvės ar sunkios operacijos. Senyvas žmogus, kurio jėgos akivaizdžiai silpsta, taip pat gali jį priimti, net jei nėra vienos konkrečios diagnozės. Tai reiškia, kad sakramentas apima ne vien „paskutines valandas“, bet ir visą realų žmogaus trapumo lauką.
Vaikui šis sakramentas gali būti teikiamas tada, kai jis jau yra pasiekęs tokį amžių, kad bent šiek tiek suvokia jo prasmę. Sąmonę praradęs žmogus gali jį priimti, jei yra pagrindo manyti, kad būdamas sąmoningas būtų to norėjęs. Mirusiajam jis neteikiamas, nes sakramentai skirti gyviesiems. Todėl labai skaudu, kai kunigas kviečiamas tik tada, kai žmogus jau miręs. Tokiu atveju lieka malda už mirusįjį, bet pats Ligonių patepimas jau nebegali būti suteiktas. Dėl to geriau kviesti anksčiau, o ne delsti iš baimės ar prietaro.
Viatikas – paskutinės kelionės duona
Kai žmogus artėja prie gyvenimo pabaigos, Ligonių patepimas dažnai teikiamas drauge su išpažintimi ir Eucharistija. Tokia Eucharistija turi ypatingą vardą – viaticum, pažodžiui „maistas kelionei“. Tai labai graži ir gili sena krikščioniška samprata: žmogus, kuris jau stovi prie amžinybės slenksčio, gauna Kristų kaip paskutinės kelionės duoną. Šalia Ligonių patepimo tai sudaro visą dvasinio palydėjimo pilnatvę. Ne paniką, ne sterilią tylą, ne vien medicininį laukimą, bet sąmoningą išlydėjimą su malda, atleidimu ir sakramentais.
Čia atsiskleidžia ir vienas gražiausių Bažnyčios bruožų: ji nepalieka žmogaus vieno jo trapiausioje vietoje. Kol pasaulis dažnai stengiasi mirtį paslėpti, atitolinti nuo akių, išstumti į tylą, krikščioniškoji tradicija stengiasi ją apsupti malda, tikėjimu ir viltimi. Ligonių patepimas šioje vietoje tampa ne šalto ritualo likučiu, o labai švelniu, žmogišku ir šventu palydėjimu.
Kodėl žmonės vis dar jo bijo?
Baimė dažniausiai kyla iš nežinojimo. Vieni galvoja, kad po Ligonių patepimo žmogus „nebeturi teisės pasveikti“, tarsi tai būtų jau vienpusis bilietas. Kiti bijo, kad pakvietus kunigą ligonis išsigąs ir supras, jog artimieji jį jau „laidoja“. Dar kiti atidėlioja vien todėl, kad sunku pripažinti tiesą: liga rimta, senatvė gili, kūnas silpsta, gyvenimas nėra amžinas. Tačiau būtent čia ir slypi šio sakramento vertė – jis padeda ne bėgti nuo tiesos, o sutikti ją su Dievu.
Tie, kurie yra matę ramiai ir laiku suteiktą Ligonių patepimą, dažnai pasakoja visai ne apie siaubą, o apie nepaprastą švelnumą. Kambarys nurimsta. Ligonio veidas atsileidžia. Artimieji irgi tarsi atsikvepia. Kažkas, kas iki tol atrodė baisu ir nepakeliama, staiga tampa nebe vien medicinine drama, o šventa akimirka. Ne todėl, kad liga dingtų, o todėl, kad joje atsiranda Dievo artumas.
Ką Ligonių patepimas sako apie žmogų?
Šis sakramentas labai daug pasako apie pačią krikščionybės žmogaus sampratą. Žmogus čia nėra vertingas vien tada, kai stiprus, darbštus, sveikas ir produktyvus. Jis nėra Dievui svarbus tik tol, kol „normaliai funkcionuoja“. Kaip tik ligos, silpnumo, nejudrumo, priklausomybės nuo kitų akivaizdoje atsiskleidžia, kad žmogaus vertė glūdi ne jo pajėgume, o jo asmenyje. Ligonių patepimas yra vienas švelniausių Bažnyčios atsakymų pasauliui, kuris dažnai žavisi jėga ir slepia trapumą. Jis sako: net ir dabar, kai nebegali duoti, veikti, planuoti ar kontroliuoti, tu esi lankomas Dievo ir Jo malonės.
Gal todėl šis sakramentas toks jaudinantis. Jis paliečia ne kokią nors gražią teoriją, o tą vietą, kurios kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip bijo – savo silpnumą. Ir ten, būtent ten, jis paskelbia ne gėdą, o malonę.
Artumo sakramentas
Ligonių patepimą geriausia suprasti ne kaip ženklą, kad „viskas baigta“, o kaip ženklą, kad Dievas ateina arčiau ten, kur žmogui sunkiausia. Kartais po šio sakramento žmogus dar gyvena ilgai. Kartais sustiprėja. Kartais ramiai ištveria ilgą ligos kelią. Kartais priartėja prie mirties ir išeina susitaikęs. Visais atvejais šio sakramento prasmė išlieka ta pati: Kristus lanko kenčiantį žmogų ne iš tolo, o per Bažnyčios maldą ir prisilietimą.
Todėl Ligonių patepimo nereikėtų bijoti. Jo reikėtų laukti kaip malonės tada, kai gyvenimas tampa per sunkus vien žmogaus jėgoms. Tai nėra sakramentas tiems, kurie jau „nurašyti“. Tai sakramentas tiems, kuriems ypač reikia Dievo stiprybės. O tokių akimirkų žmogaus gyvenime būna daugiau, nei kartais norėtume pripažinti.