„Pilypo darbai“ (lot. Acta Philippi, angl. Acts of Philip) yra ankstyvosios krikščionybės apokrifinis kūrinys, priskiriamas vadinamiesiems apaštalų darbų tekstams. Pavadinimas nusako turinį – tai pasakojimų rinkinys apie apaštalo Pilypo veiklą po Jėzaus mirties. Lietuviškai įprasta vartoti formą „Pilypo darbai“ o ne „Filipo darbai“, kuri stilistiškai dera su kitais panašaus pobūdžio tekstais, pavyzdžiui, „Petro darbais“ ar „Pauliaus darbais“. Lotyniškas terminas acta reiškia „veiksmai“ arba „darbai“, o graikiškoje tradicijoje šis kūrinys siejamas su platesniu pasakojimų ciklu apie apaštalų misijas įvairiuose regionuose.
Kūrinys buvo parašytas maždaug IV amžiuje po Kristaus, nors atskiros jo dalys gali būti senesnės. Autorius nėra žinomas – kaip ir dauguma apokrifinių tekstų, jis yra anoniminis. Tyrėjai mano, kad „Pilypo darbai“ susiformavo iš kelių skirtingų tradicijų ir pasakojimų, kurie ilgainiui buvo sujungti į vieną rinkinį. Tekstas buvo perduodamas rankraščiais, daugiausia graikų kalba, tačiau išliko ir vėlesnių vertimų bei adaptacijų. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje dažniausiai naudojami kritiniai leidimai, paremti kelių rankraščių palyginimu, pavyzdžiui, XX–XXI amžiaus vertimai ir rekonstrukcijos.
„Pilypo darbai“ nėra vientisas pasakojimas. Tai epizodinis kūrinys, sudarytas iš maždaug penkiolikos atskirų dalių arba skyrių. Ne visos dalys išliko pilnos – kai kurios žinomos tik fragmentiškai. Rankraščiai, kuriais remiasi mokslininkai, yra nevienodi, todėl tekstas rekonstruojamas lyginant skirtingas versijas. Dėl to egzistuoja tam tikri skirtumai tarp leidimų. Vis dėlto pagrindinė siužetinė linija išlieka aiški: pasakojama apie Pilypo keliones, pamokslavimą, susidūrimus su pagoniškais tikėjimais ir įvairius stebuklus.
Turinio požiūriu kūrinys pasižymi ryškiu simbolizmu ir stebukliniais elementais. Pasakojimuose aprašomi demonų išvarymai, ligonių išgydymai, susidūrimai su mitologinėmis būtybėmis, įskaitant drakonus ar kalbančius gyvūnus. Kai kuriose vietose juntama asketinė ir netgi gnostinė pasaulėžiūra, pabrėžianti dvasinio gyvenimo viršenybę prieš materialų pasaulį. Tekste taip pat svarbi moterų figūra – ypač Mariamnė, kuri vaizduojama kaip Pilypo bendradarbė misijoje. Tai išskiria kūrinį iš kitų panašių tekstų ir rodo platesnę ankstyvosios krikščionybės idėjų įvairovę.
„Pilypo darbai“ nėra kanoninis tekstas. Jis neįtrauktas į Naujojo Testamento kanoną ir nebuvo pripažintas oficialia Bažnyčios doktrinos dalimi. Vis dėlto tokie kūriniai buvo skaitomi ir platinami ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse, ypač regionuose, kur plito įvairios alternatyvios teologinės kryptys. Jie parodo ne vieningą, o daugiabalsę krikščionybės pradžią, kurioje egzistavo skirtingi tikėjimo interpretavimo būdai.
Šio kūrinio svarba slypi jo gebėjime atskleisti ankstyvosios krikščionybės kultūrinį ir religinį kontekstą. „Pilypo darbai“ leidžia pažvelgti į tai, kaip buvo suvokiama apaštalų veikla už kanoninių tekstų ribų, kokie pasakojimai cirkuliavo tarp tikinčiųjų ir kokios idėjos buvo laikomos reikšmingomis. Nors tekstas nėra istorinis šaltinis tiesiogine prasme, jis yra vertingas dokumentas, padedantis suprasti religinių pasakojimų raidą ir jų vaidmenį formuojantis krikščioniškai tradicijai.
Pilypo darbai
Šis lietuviškas vertimas atliktas iš graikų kalbos tekstų, kurie išliko ankstyvuosiuose rankraščiuose ir yra rekonstruoti šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje. „Pilypo darbai“ (Acta Philippi, angl. Acts of Philip) nėra išlikę viename pilname originale – tekstas sudarytas iš kelių skirtingų rankraščių, daugiausia graikų kalba, kuriuos tyrėjai lygina ir jungia į nuoseklų pasakojimą. Vertime remiamasi kritiniu tekstu, atkurtu pagal šiuos graikiškus šaltinius, todėl pateikiamas turinys atspindi mokslininkų rekonstruotą kūrinio versiją, o ne vieną konkretų istorinį rankraštį.
Šventojo apaštalo Pilypo pirmasis aktas
Kai išėjęs iš Galilėjos, jis prikėlė mirusįjį
Xenophontos 32 (A)
(1) Kai apaštalas Pilypas išėjo iš Galilėjos, viena našlė nešė laidoti savo vienintelį vaiką, kuris buvo viskas, ką ji turėjo. Apaštalas labai nuliūdo sieloje, pamatęs vargšę senolę, besiraunančią plaukus ir darkančią savo veidą. Jis paklausė jos: „Kokią religiją išpažino tavo sūnus, kad mirė toks jaunas?“
Ji atsakė: „Atleisk man, maldauju tavęs, ir nekamatinėk manęs. Mano širdis perplėšta perpus, balsas dingęs, ir aš negaliu tau papasakoti visos istorijos. Kaip žmogui, kuris niekada nenusikalto dievams, leisk man apraudoti šį neįvardijamąjį, nors jis ir yra mano sūnus. Aš kasdien aukodavau – nemažai aukų Arėjui; gana dosniai išleisdavau Apolonui; dėl Hermio kone sielą atidaviau; aukojau veršelius Artemidei; nešiau vainiką Dzeusui; atnašavau ožkas kaip deginamąsias aukas Atėnei; žodžiu, kiek tik yra dievų, visiems nešiau dovanas, net pačiai Saulei ir Mėnuliui. Tačiau tikiu, kad jie mano atžvilgiu užmigo; tiek daug šaukiausi, bet jie manęs neišgirdo. Galiausiai, būtinybės verčiama, radau vyrą, kuris sakėsi esąs aiškiaregys, ir jis man tarė: „Dėl kokios priežasties, motina, nori, kad aš pasitelkčiau savo burtus?“ Bet paaiškėjo, kad jis niekuo nesiskiria nuo dievų, nes viskas, ką jis man išpranašavo, buvo melas. Taigi pranašystės man buvo nenaudingos, o dievai beverčiai ir akli. Išties, ar gali būti, kad net aš pati esu kaip tie apgavikai, kuriems atidaviau savo gėrybes, tarnaudama beverčiams stabams? Praradau sielą, o kartu su ja ir pinigus. Nes tas, kas garbina stabus ar tariasi su orakulu, yra prakeiktas. Vargas man, iš ko aš pareikalausiu grąžinti pinigus, kuriuos tuščiai praradau aukodama stabams ir aiškiaregiams? Aš niekinau krikščionis; o dabar praradau savo sūnų, kuris buvo viskas, ką turėjau.“
(2) Apaštalas tarė: „Tu nepatyrei nieko neįprasto, motina, būdama taip apgauta sielas naikinančio priešo; nes taip velnias apgaudinėja žmones, ir jie praranda amžinąjį gyvenimą. Bet tu nustok gedėti, nes dabar aš prikelsiu tavo vaiką savo Dievo Jėzaus Kristaus galia – To, kuris buvo nukryžiuotas, palaidotas, prisikėlė iš numirusių ir valdo amžinai – kas tiki Juo, gauna amžinąjį gyvenimą.“
Senolė tarė: „Tegul man sakomi dalykai apie išganymą išsipildo, nepažįstamasis, ir kadangi tu tikrai esi Dievo apaštalas, padėk man mano senatvėje, kuri susiklostė taip prastai. Kentėdama tokias blogybes, aš meldžiausi, kad mirčiau, bet nebuvau išklausyta. Galbūt išties naudingiau nesituokti ar net nevalgyti nieko iš tų dalykų, kurie vėliau audrina kūną, pavyzdžiui, vyno ir mėsos, o verčiau maitintis duona ir vandeniu, išvengiant sielvarto, daugybės blogybių ir kartaus kentėjimo.“
(3) Apaštalas jai atsakė: „Išties, motina, tu kalbi tai ne nuo savęs, bet jau Pats Išganytojas per tave kalba apie tyrumą. O ką tu manai apie tyrumą? Nes Dievas asocijuojasi su pačiu tyrumu, ir tai sukelia daug pavydo tarp žmonių. Kadangi jie nesugeba būti tyri ar gerti vien tik vandenį, jie linkę melagingai kaltinti bet kuo tuos, kurie gyvena tyrą gyvenimą. Todėl Dievas palaimino pastaruosius. Nes Dievas sakė: „Palaiminti jūs, kai žmonės kalba apie jus visokį melą. Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų atlygis didelis danguje, o žemėje jūs be baimės galėsite nutildyti demonus, nes jūsų tėvas yra Jėzus, nukryžiuotasis.“ Po to, kai apaštalas tai pasakė, senolė atsakė: „Aš tikiu Jėzumi ir šventu nekaltybės tyrumu.“
(4) Tada apaštalas priartėjo prie lavono ir tarė: „Kelkis, jaunuoli, Jėzus tave prikelia Savo paties šlovei.“ Ir jis tuoj pat atsikėlė tarsi iš miego, ir, pažvelgęs tiesiai į šventąjį Pilypą, tarė: „Kaip šio žmogaus šviesa atėjo į šią vietą ir prikėlė mane, nors buvau miręs – taip skubiai atėjo Dievo angelas ir atidarė teismo kalėjimą, kuriame jau buvau uždarytas – ir kaip aš stebėjau kankinimus bei bausmes?
(5) „Aš mačiau moterį, panašią į drakoną, ir jos rankos tarsi gyvačių liežuviai plakėsi aplink, o ji laikė ugningus grėblius ir varė žmonių sielas į ugnies prarają. Aš paklausiau angelo: „Kas ši moteris?“ O jis man atsakė: „Ši moteris kursto žmones, kad jie melagingai kalbėtų apie tikinčiuosius ir iš jų juoktųsi; ji skatina juos sakyti, kad Kristus yra apgavikas, ir taip veda juos į šią prarają. Savo užuominomis ji verčia juos šmeižti vienas kitą, o kai ji paima juos savo grėbliais – tuos, kuriuos sugundė tuščiažodžiauti – tokiu būdu jie nueina į pasmerkimą.“
(6) „Netrukus po to mačiau vyrą, kuris buvo pragaro duobėje ir iš sielvarto griežė dantimis, o šalia jo stovėjo angelas su ugnies kardu, ir tas vyras buvo žiauriai kankinamas be pasigailėjimo. Priėjau prie angelo prašydamas suteikti tam vyrui bent valandą atokvėpio. Bet angelas man tarė: „Paklausk jo, ką jis padarė.“ Taigi aš paklausiau to, kuris buvo duobėje: „Ką padarei, kad to nusipelnytum?“ O jis man atsakė: „Aš tironizavau daugelį, mušiau vyskupus ir kunigus, ir skleidžiau apie juos melą. Pats suprantu, kad nenusipelniau jokio gailesčio, tad palik mane kankintis, nes niekas negali pasislėpti nuo Dievo akių.“ Ant jo kabojo apie dviejų šimtų svarų svorio švino luitas (nes aš net sužinojau svorį), ir taip tas vargšas buvo kankinamas. Aš jo paklausiau: „Kodėl tu tai darei?“ Jis man atsakė: „Jei būčiau žinojęs apie šiuos kankinimus, taip nekentėčiau. Nes maniau, kad po mirties nebus jokio teismo, ir kadangi turėjau tokias niekingas mintis, dabar gaunu tai, kas dera už mano padarytus darbus.“
(7) „Ir vėl, kai ėjau toliau iš ten, pamačiau labai jauną vyrą, jo šonkauliai matėsi per odą, jis gulėjo ant karštų anglių lovos, o purvas, tekantis iš jo kūno, virsdavo ugningomis gyvatėmis, kurios šokinėjo ir jį rijo, ir jo bausmė buvo nesiliaujanti. Aš jam tariau: „Kaip baisu tau, nelaimingas žmogau.“ Jis man atsakė: „Jei kas nors neklauso perspėjimų, jam nutinka visa tai. Kalbant apie mane, mano liežuvis atnešė man pražūtį, nes aš negerbiau nei tėvo, nei motinos, nei kunigų; maža to, įžeidžiau pačią pamaldžiausią mergelę, nes pasakiau, kad ji nėra mergelė, bet nusideda. Ir šis priekaištas išėjo iš mano burnos kaip ugnis, nes aš priverčiau ją raudonuoti, kad visi, kurie tai matė, imtų ją niekinti. Priverčiau ją prisiekti Teisėju, kuris teisia gyvuosius ir mirusiuosius. Tačiau paaiškėjo, kad esu priesaikos laužytojas, o ji prie altoriaus šaukėsi Dievo prieš mane, ir jos prakeiksmas man išsipildė. Ir jos prakeiksmas pakenkė ne tik man, bet ir visiems mano giminaičiams; nes jie sekė mano pavyzdžiu, todėl buvo nuteisti – ir gyvi, ir mirę. Dėl šios priežasties esu baudžiamas, nes pažeminau mergelę.“ Aš jam tariau: „Kodėl tu darei tokius dalykus?“ Bet jis man atsakė: „Daugiau nekalbėk su manimi, nes aš suprantu, kad man nėra jokio atokvėpio, nes karštos anglys liepsnoja aplink mane, o ugningos gyvatės kanda mane vis labiau, ir aš esu žiauriai kankinamas.“ Aš verkiau ir sakiau: „Maldauju, nuvesk mane pas eunuchus ir mergeles, kad galėčiau nuolatos prašyti, jog jie suteiktų jam atokvėpį, nes jis patiria siaubingus kankinimus.“
(8) „Ir arkangelas Mykolas pasitiko mane su ugnies raktu ir tarė man: „Tu negali prašyti nei eunuchų, nei mergelių, nes teisia kažkas kitas. Taigi, jei kas nors nusideda, jis negauna jokio gailesčio, lygiai taip pat tas, kuris meta melagingus kaltinimus, nesulaukia gailestingumo, net jei vėliau išdalina savo turtus kitiems – tai nieko nepadeda. Ir kaip jis paskleidė melą visiems, taip ir jo pasmerkimas tampa žinomas visiems. Nes tas, kuris melavo prieš tyrumą, nesulaukia gailesčio – nei šitas, nei veidmainis, nei vaidingas, nei melagiai, nei tie, kurie mėgaujasi klausydamiesi pikto melo, nes parašyta: „Jei meti melagingą kaltinimą ir jo neištaisai, būsi atiduotas tokiems pat kankinimams.“ Lygiai taip pat kiekvienas, slepiantis nuodėmę, negauna jokio pasigailėjimo.
(9) „Tada pamačiau žmones, kurie ėmė ugnies kamuolius ir mėtė juos vienas į kitą, ir aš pasakiau: „Pasigailėk, Dieve, pasigailėk, kas tai?“ O jie man atsakė: „Mes kalbėjome daug blogo apie teisuolius ir tuos, kurie gyvena tyrą gyvenimą, sakydami, kad šis, ar anas, ar dar kitas nusidėjo. Ir kadangi neturėjome pasakyti nieko teisingo, tuščiai švaistėmės žodžiais ir girtuokliaudami mynėme melo kelią. Štai kodėl mes puolame vienas kitą ugnies kamuoliais ir iešmais.“ Ir aš tariau: „Dievo teismas yra teisingas.“
(10) „Kai nuėjau iš ten toliau, pamačiau pliką vyrą, o ant jo galvos buvo pilamos degančios anglys. Degdamas jis šaukė, abiem rankomis susiėmęs už galvos. Ir kur tik jis ėjo, jį sekė angelas su samčiu rankoje, pilnu ugnies lašų. Jis laikė samtį virš jo ir leido ugniai lašėti jam ant galvos. Taigi aš paklausiau jo, sakydamas: „O tu, ką padarei?“ – nes angelas buvo nematomas, o jo bausmė atrodė kildama tarsi iš vėjo. O tas man atsakė: „Vynas man tai užtraukė, nes būdamas girtas dažnai šmeižiau vyskupus, kunigus, eunuchus ir mergeles. Aš juos vadindavau gašliais žmonėmis ir pradėdavau deklamuoti eiles prieš juos. Taigi, kaip anksčiau kalbėdavau žodžius prieš jų galvas, taip dabar gaunu atgal tiek pat ant savo galvos. Ir kaip kurdavau apie juos eiles, taip dabar gaunu savo pelnytą atlygį ir rėkiu deginamas, apraudodamas savo vargšę galvą.“ Žiūrint į tą vargšą žmogų, jo bausmė man pasirodė neteisinga, nes jis buvo senas ir garbaus amžiaus, todėl aš tariau: „Maldauju tavęs, parodyk man, kur yra mergelės.“ O jie man atsakė: „Tu negali jų pamatyti, nebent grįžęs į pasaulį priimtum krikštą ir įgytum tyrumą. Tu negali pamatyti nei eunucho, nei mergelės, nei to, kuris apsivalė atgailaudamas. Todėl palik šį nelaimingą vyrą būti baudžiamam, nes Dievo tarnams nereikia apie jį galvoti ar kalbėti.“ Išgirdęs, kad jie kalba teisingai, aš tariau: „Kentėk, nelaimingas žmogau, tai, kas krinta ant tavo galvos.“ Ir tai pasakęs, aš palikau jį jo kančioms. Kai jau ruošiausi pasitraukti, jis sušuko: „Jei gali ką nors padaryti, padėk man.“ Aš atsakiau: „Maldauju, bent jau parodyk man mergelių vietą.“
(11) „Man klaidžiojant ir ieškant, nors niekas manęs nevedė, arkangelas Mykolas pasitiko mane ir tarė man: „Kodėl tu veltui vargsti? Argi nežinai, kad tam plikagalviui vyrui dar gyvam esant buvo karčiai sviestas prakeiksmas, ir jam nėra pasigailėjimo, nes šis vargšas buvo smarkiai apgautas vyno? Mat didelis vyno kiekis atneša apkalbas, pyktį, pavydą, veidmainystę, gašlumą, aroganciją ir visa kita, kas į tai panašu. Juk samtis laukia ir jų, o ypač stabmeldžių, pranašautojų, būrėjų, burtininkų bei magų, ir judantis samtis sukasi aplink juos.“ Aš tariau: „Aš išeinu iš čia. Nes kažkas mane šaukia grįžti į pasaulį, bet aš nežinau, kas tai.“ Ir vyriausiasis angelas Mykolas man atsakė: „Man duota galia tave paleisti. Tau lieka tik skubėti pas tą, kuris tave šaukia. Visgi, jei tu, nors ir būdamas laisvas nuo šių kankinimų, nori eiti ir apžiūrėti bausmes, kiek dienų tau pakaks?“
(12) „Tai išgirdęs, paskubėjau eiti, ir išeidamas pamačiau prie vartų vyrą ir moterį; o didžiulis šuo vardu Cerberis, turintis tris burnas, buvo prirakintas prie vartų ugnies grandinėmis; jis graužė tą vyrą ir moterį, letenomis laikydamas jų kepenis. Ir šiedu, būdami pusgyviai, šaukė: „Pasigailėkite mūsų, padėkite mums.“ Tačiau niekas jiems nepadėjo. Aš priėjau, norėdamas sulaikyti šunį, bet Mykolas man tarė: „Palik jį, nes šie taip pat piktžodžiavo prieš kunigus ir kuniges, eunuchus, diakonus, diakones ir mergeles, skleisdami melą apie ištvirkavimą ir svetimavimą. O kadangi tie, kurie buvo apšmeižti, buvo smarkiai sukrėsti, jie kreipėsi į mane, Mykolą, ir į Rafaelį, ir į Urielį, ir mes atidavėme tuos piktžodžiautojus šiam šuniui suėsti iki pat didžiosios teismo dienos.“ Aš tariau: „Vyriausiasis angele Mykolai, kankink juos dar labiau.“ Tuomet jis man atsakė: „Nėra jiems jokio pasigailėjimo, kaip ir tiems, kurie nori sekti jų pavyzdžiu… Ir ne tik čia, bet ir jiems dar esant gyviems aš parodysiu jiems daug dalykų, nebent jie panorėtų atgailauti. Nes aš atsiųsiu jiems demonus, sielvartus ir nelaimes; pasiųsiu jiems despotiškus vyrus, kurie padarys jiems daug blogio.“ Tada paskubėjau eiti pas tą, kuris mane pašaukė, ir pasakiau sau: „Kai išeisiu iš čia, papasakosiu apie šiuos dalykus esantiems pasaulyje, nes čia yra daug bausmių.“
(13) „Išėjęs pro vartus, pamačiau altorių, o altoriaus patarnautojai buvo pavydūs vyrai ir vienas po kito paskendę veidmainystėje. Aš tariau: „Kiek daug kankinimų mačiau dėl jų, ir pažiūrėk, kiek daug jie daro veidmainiaudami.“ O vyriausiasis angelas Mykolas man atsakė: „Pasilik ir pamatysi, kad šie taip pat patirs bausmę. Nes Dievas niekam neteikia pirmenybės. Išties pavydus asmuo ar veidmainis, ar pavyduolis, ar ūmaus būdo, ar tas, kuris netinkamai skriaudžia, ir tas, kuris kursto neramumus, ir tas, kuris neteisingai teisia – visi jie ten vargo.“
„Eidamas iš ten toliau, pamačiau didžiulį sostą, kurio prigimties negaliu apibūdinti. Jis buvo sudarytas iš kažko panašaus į gėles. Ir išgirdau kažką panašaus į griaustinį, sklindantį iš sosto, ir jis šaukė altoriaus patarnautojus. Ir jis rado priežasčių daugybei kaltinimų prieš juos, įskaitant girtuokliavimą ir kvailas kalbas, ir sakė jiems: „Argi neparašyta: ‘Jei kas nors ištaria neapgalvotą žodį, tas bus vertas teismo’? Aš nesielgiu su jumis neteisingai, tai jūs patys save kaltinate.“ Kitam jis sakė: „Tau parašyta: ‘Nepyks’. Bet kai iš pykčio nuskriaudei kitą, tu išperei jį rykštėmis. Žiūrėk, tu nusidėjai kitam šmeiždamas.“ Kitam jis tarė: „Argi nerandi Rašte: ‘Ko pats nekenčiate, nedaryk kitam’? Tačiau tu kaltini save, nes nors ir skaitei, bet nesupratai.“ Kiti dejavo ir buvo niūrūs. O vyriausiasis angelas Mykolas jiems sakė: „Visi jūs, kurie norite būti pamaldūs, saugokitės vilko. Nes iš išorės jis atrodo kaip avis, bet viduje jis yra plėšrus vilkas.“ Ir jis jiems tarė: „Jei neatsiversite, negausite jokio gailesčio.“
(14) „Aš pats mačiau šiuos dalykus, Pilypai, Dievo tarnau, ir mano siela yra labai sukrėsta; nes bijau, kad apgaulingas velnias iš tikrųjų gali žaisti su manimi ir dar įtrauks mane į tas bausmes.“
(15) Pilypas atsakė: „Ką gi tu matei? Tai, ką regėjai, yra nereikšminga ir ribota. O tu saugok save ir priimk šventąjį nuplovimą. Kaip tau ten buvo pasakyta, jei neišlaikysi savęs nesutepto, pulsi į tas pačias bausmes. Todėl, vaike, tau nereikia mokytojo, nes tu jau kartą ir visiems laikams matei bausmes už nuodėmes. Tad jei gerai kovosi, tapsi amžinuoju užtarėju daugeliui.“
(16) Jaunuolis tarė: „Leisk man, Dievo apaštale, kai ką pasakyti; nes aš kai ką prisiminiau.“ Apaštalas atsakė: „Kalbėk, vaike.“ Ir berniukas tarė: „Kai ėjau į šį tvirtai sukonstruotą pasaulį, pamačiau du ištremtus vyrus, kurių rankos buvo surištos už nugarų, ir jie buvo kankinami keptuvėje. Netoliese buvo indas pilnas verdančio švino, ir jų sargybinis privertė juos… ir jie gėrė šviną, o iš išorės jie degė ugnimi, o iš vidaus – nuo švino. Aš paklausiau, dėl kokios priežasties jie taip kankinami, o angelas man atsakė: „Šie padarė daug blogio žemėje; iš tiesų jie pasmerkė nekaltus žmones, gėdingai su jais elgėsi ir niekino juos, patys save laikydami teisiais. Jie apkartino Dievo tarnų gyvenimą, sakydami: ‘Ką šie žmonės gali mums padaryti?’ Taigi jie buvo tironiški, išpuikę, šmeižikai, susitardami vienas su kitu tiek girtaudami, tiek apiplėšinėdami vargšus ir godžiai siekdami naudos, atsidavę kvailystei jie rado bausmę, kęsdami skausmą ir dėl žemėje palikto turto. Šitie čia yra kepami, net kol jų buvęs malonumas vis dar lieka pasaulyje. Jie geria verdantį šviną, nes buvo apsvaigę nuo visokių blogybių. Nes ką žmogus daro dėl savanaudiškumo, tai jam čia sugrįš, kadangi jis tuščiai kvailiojo savo neapgalvotu liežuviu.“
(17) „Kai tai pamačiau, mane iš ten pagriebė vėjas ir atnešė čia, idant tavo prikeltas galėčiau visa tai papasakoti. Todėl, jei kas nori sulaukti gailestingumo, tas tegu laikosi atokiau nuo visų šių piktų nuodėmių; jei kas tiki Dievu, tas bus palaimintas; ir jei kas išpažįsta mylimąjį Kristų, tas bus pašlovintas. O teisiųjų kelias, kaip mačiau, veda kitu maršrutu į atgaivos vietą, nes jie gyvi būdami tikėjo Jėzumi.“
(18) Taigi iš numirusiųjų prikeltas berniukas kartu su savo motina karštai įtikėjo, ir dėl to jie atvertė daugelį kitų. Ir kai pastarieji per juos priėmė krikštą, jie šlovino Dievą. Ir parūpinę apaštalui gausių atsargų kelionei, jie iškeliavo įtikėję Kristumi. O jaunuolis sekė paskui apaštalą, širdyje džiūgaudamas dėl stebuklų, kuriuos jis darė kasdien. Ir jie visi šlovino Dievą, amen.
Šventojo apaštalo Pilypo antrasis aktas
Atėniečių Heladoje
PVXK (A)
(1) Kai Pilypas įžengė į atėniečių miestą, vadinamą Helada, prieš jį susirinko trys šimtai filosofų ir tarė: „Kadangi jau atėjome, pasiklausykime, kokia yra jo išmintis; nes apie Azijos išminčius sakoma, kad ji yra didžiulė.“ Mat jie manė Pilypą esant filosofu, kadangi jis keliavo atsiskyrėlio pavidalu, ir nežinojo, jog jis yra Kristaus apaštalas. Nes drabužiai, kuriuos Jėzus davė apaštalams, tebuvo trumpa tunika ir apsiaustas. Taigi Pilypas taip ir vaikščiojo. Todėl Helados filosofai, pamatę jį, išsigando. Tada jie susirinko vienoje vietoje ir kalbėjosi tarpusavyje: „Eime, pasitarkime su savo knygomis, kad šis nepažįstamasis mūsų nenugalėtų ir nepadarytų mums gėdos.“
(2) Tai padarę, jie susirinko toje pačioje vietoje ir tarė Pilypui: „Mes turime savo tėvų mokymus, kurių pakanka mūsų filosofavimui. Bet jei turi ką nors naujo, nepažįstamasis, drąsiai mums tai parodyk ir nieko neslėpk. Nes mes neturime kito poreikio, kaip tik išgirsti ką nors naujoviško.“
(3) Pilypas atsakė ir tarė jiems: „Ponai, Helados filosofai, jei norite išgirsti ką nors naujoviško ir trokštate ko nors naujo, turėtumėte atmesti nuo savęs senojo žmogaus mąstymą. Kaip sakė mano Viešpats: ‘Negalima pilti jauno vyno į senus vynmaišius, nes vynmaišis plyš, vynas išsilies ir vynmaišis bus sugadintas. Jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, kad abudu išliktų.’ Tačiau Viešpats kalbėjo tai palyginimais, mokydamas mus Savo šventa išmintimi, kad daugelis pamils jauną vyną neturėdami naujų vynmaišių. Taigi aš myliu jus, Helados vyrai, ir laiminu jus, kadangi pasakėte: ‘mes mėgstame tai, kas naujoviška’. Nes mano Viešpats atnešė į pasaulį tikrai šviežią ir naują mokymą, kad nušluotų visus pasaulietinius pamokymus.“
(4) Filosofai paklausė: „Kas yra tas, kurį vadini savo Viešpačiu?“ Pilypas atsakė: „Mano Viešpats yra Jėzus, kuris yra danguje.“ O jie jam tarė: „Parodyk Jį mums su įžvalgumu ir be pavydo, kad ir mes įtikėtume.“ Tada Pilypas tarė: „Viešpats, kurį aš jums paskelbsiu, yra toli virš kiekvieno vardo; Jis nepanašus į jokį kitą. Bet sakau tai tik todėl, kad kaip jūs pasakėte – ‘nepavydėk mums’, taip ir man tebūnie neįmanoma jums pavydėti. Atvirkščiai, su didžiuliu pakylėjimu ir džiaugsmu aš turiu jums atskleisti tą vardą. Nes neturiu jokios kitos užduoties šiame pasaulyje, išskyrus tokį skelbimą. Kai mano Viešpats atėjo į šį pasaulį, Jis išsirinko mus dvylika ir pripildė mus Šventosios Dvasios iš Savo šviesos. Jis įgalino mus paskelbti, kas Jis yra, ir įsakė visiems skelbti gerąją naujieną apie iš Jo kylantį išganymą, nes po dangumi nėra kito tokio vardo. Dėl šios priežasties aš pats atėjau pas jus, kad suteikčiau jums visišką užtikrintumą ne tik žodžiais, bet ir nuostabių darbų demonstravimu, mano Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“
(5) Filosofai, tai išgirdę, tarė Pilypui: „Šio vardo, kurį dabar iš tavęs išgirdome, mes niekada neradome savo tėvų knygose. Tad kaip mes galime patvirtinti tavo žodžius?“ Be to, tęsdami jie jam pasakė: „Duok mums tris dienas, kad galėtume pasitarti vienas su kitu dėl šio vardo, nes tai nėra menkas dalykas, jeigu mes link to pajudėsime ir apleisime savo protėvių religiją.“ Pilypas jiems atsakė: „Svarstykite, kaip norite, nes tai, ką aš darau, nėra jokia apgaulė.“
(6) Taigi, susirinkę kartu, trys šimtai filosofų kalbėjosi tarpusavyje, sakydami: „Pripažinkite, kad šis žmogus atnešė keistą filosofiją, o jo ištarti žodžiai mus veda į ekstazę. Ką mums daryti dėl jo ar dėl vardo to, kuris vadinamas Jėzumi, ir kurį jis vadina amžių karaliumi?“ Be to, jie sakė vienas kitam: „Galbūt mes patys nepajėgiame su juo ginčytis, tai gali padaryti tik žydų vyriausiasis kunigas. Todėl, jei atrodo tinkama, pasiųskime jo pakviesti, kad jis pasipriešintų šiam nepažįstamajam ir kad mes tiksliai sužinotume apie vardą, kurį jis skelbia.“
(7) Tad jie parašė į Jeruzalę štai tokį laišką: „Helados filosofai sveikina Ananiją, didįjį žydų vyriausiąjį kunigą Jeruzalėje. Kadangi tarp mūsų ir jūsų visada vyrauja didelė taika, ir kadangi jūs žinote, jog mes, atėniečiai, mėgstame filosofuoti, į Heladą atvyko nepažįstamasis vardu Pilypas ir, paprastai tariant, labai mus suglumino savo žodžiais ir nepaprastais galios darbais. Jis pristato šlovingą Jėzaus vardą, skelbdamasis esąs Jo mokinys. Jis taip pat daro stebuklus, apie kuriuos mes jums rašome. Būtent, jis išvarė demonus, kurie nuolat kankino žmones, padarė taip, kad kurtieji girdi, aklieji atgauna regėjimą, ir, kas dar nuostabiau bei apie ką derėtų pranešti pirmiausia, jis prikėlė žmones, kurie jau buvo baigę savo gyvenimo kelią ir mirę. Jo šlovė pasklido po visą Heladą ir Makedoniją, ir daugybė žmonių atvyksta pas jį iš aplinkinių miestų, atnešdami tuos, kurie kenčia nuo įvairių ligų, ir jis juos visus pagydo Jėzaus vardu. Todėl dėl šios priežasties nedelsdamas atvyk pas mus, kad pats mus apšviestum, ką reiškia tas vardas Jėzus, kurio jis moko. Dėl to mes ir siunčiame tau šį laišką, vyriausiasis kunige.“
(8) Vyriausiasis kunigas, gavęs ir perskaitęs laišką, prisipildė didelio pykčio, perplėšė savo drabužius ir tarė: „Argi tas apgavikas nukeliavo ir į Atėnus pas filosofus, kad juos suviliotų?“ Tuomet Mansematas, tai yra Šėtonas, slapta įėjo į Ananiją ir pripildė jį įniršio bei pykčio. Ir jis tarė: „Jei leisiu Pilypui ir tiems, kurie su juo, gyventi, Įstatymas bus visiškai sunaikintas, o jų mokymas turbūt užpildys visą žemę.“ Vyriausiasis kunigas įžengė į savo namus kartu su Įstatymo mokytojais ir fariziejais, ir jie tarėsi tarpusavyje, sakydami: „Ką mums daryti dėl visų šių dalykų?“ Ir jie tarė vyriausiajam kunigui: „Ananija, kelkis, apginkluok penkis šimtus stiprių vyrų iš tautos ir eik į Atėnus, ir taip tu galutinai susidorosi su Pilypu ir panaikinsi jo mokymą.“
(9) Apsivilkęs vyriausiojo kunigo apdaru, Ananija su didele pompa atvyko į Heladą lydimas penkių šimtų vyrų. Pilypas tuo metu buvo vieno žymaus miesto piliečio namuose su broliais ir seserimis, kurie buvo įtikėję. Tuomet vyriausiasis kunigas ir jo palydovai bei trys šimtai filosofų atėjo prie namo, kuriame buvo apsistojęs Pilypas, verandos. Pilypui buvo pranešta, kad jie stovi lauke; taigi jis atsikėlė ir išėjo. Pamatęs jį, vyriausiasis kunigas tarė: „Pilypai, tu burtininke ir mage, aš tave atpažįstu, nes Jeruzalėje tavo Viešpats, tas apgavikas, pavadino tave Griaustinio Vaiku. Argi tau neužteko visos Judėjos, kad net čia atvykai vilioti atėniečių filosofų?“ Pilypas atsakė: „Ananija, kad bent tavo netikėjimo šydas būtų nuimtas nuo tavo širdies, kad suprastum mano žodžius ir iš jų sužinotum, kas yra apgavikas – aš ar tu.“
(10) Išgirdęs tai, Ananija tarė Pilypui: „Aš atsakysiu į viską.“ Pilypas tarė: „Kalbėk.“ Vyriausiasis kunigas prabilo: „Helados žmonės, šis Pilypas tiki žmogumi, vardu Jėzus, gimusiu tarp mūsų, kuris taip pat mokė šios erezijos, nepaisė nei Įstatymo, nei šventyklos, ir panaikino tiek šabo šventimą, tiek Mozės apvalymo apeigas bei jaunaties šventes, nes jis sakė, kad tai ne Dievo įsteigta. Kai pamatėme, kad jis tokiu būdu griauna Įstatymą, mes sukilome ir jį nukryžiavome, kad jo mokymas neišplistų. Nes jis subūrė didžiulę minią po savo valdžia ir davė blogą liudijimą: valgyti viską be skirtumo ir susimaišyti su pagonimis. Ir atidavę šį vyrą mes jį nužudėme, ir palaidojome jį kape. Tada, kai šie jo mokiniai jį pavogė, jie visur skelbė, kad jis prisikėlė iš numirusiųjų, ir suvedžiojo daugybę žmonių išpažindami jį esant dangaus Dievo dešinėje. Bet jie patys yra apipjaustyti, kaip ir mes. Taigi mes juos persekiojome, kadangi Jeruzalėje Jėzaus vardu jie pradėjo daryti daug stebuklų. Taip išvaryti iš Jeruzalės jie keliauja po visą pasaulį, apgaudami visus to Jėzaus magija, kaip ir dabar šis Pilypas atvyko pas jus apauti jus ta pačia klasta. Bet aš parsivešiu jį atgal su savimi į Jeruzalę, nes karalius Archelajus taip pat jo ieško, norėdamas jį nužudyti.“
(11) Kai ten stovėjusi minia tai išgirdo, tie, kurie jau buvo įsitvirtinę tikėjime, nebuvo nei sukrėsti, nei abejojantys, nes jie žinojo, kad Pilypas nugalės Jėzaus šlove. Tuomet Pilypas Kristaus galia apsigynė su didžiule drąsa, džiūgaudamas ir sakydamas: „Atėniečiai ir tie iš jūsų, kurie esate filosofai, atėjau pas jus ne mokyti žodžiais, bet parodyti stebuklų, kuriuos iš dalies galbūt ir patys matėte mane darant tuo vardu, kurį šis vyriausiasis kunigas atmeta. Todėl, štai, aš šauksiuosi savo Dievo ir mokysiu jus, o jūs patys išmėginkite mūsų abiejų žodžius.“
(12) Vyriausiasis kunigas, tai išgirdęs, pribėgo prie Pilypo, ketindamas jį išplakti. Bet tą pačią akimirką jo ranka nudžiūvo, o akys apako. Ir lygiai taip pat tie penki šimtai, kurie buvo su juo, taip pat apako. Ir jie ėmė įžeidinėti ir keikti vyriausiąjį kunigą, sakydami: „Kai išėjome iš Jeruzalės, mes tau sakėme: ‘Susivaldyk, nes būdami žmonės, mes negalime kovoti su Dievu.’ Bet mes maldaujame tavęs, Pilypai, Jėzaus Dievo apaštale, duok mums per Jį ateinančią šviesą, kad mes taip pat tikrai taptume Jo tarnais.“
(13) Pilypas, pamatęs kas nutiko, tarė: „Ak, silpna prigimti, kuri pakyla prieš mus, o tada iškart visiškai nusižemina; ak, karčioji jūra, kuri kelia savo bangas prieš mus ir mano mus išgąsdinsianti, tik tam, kad pamatytų, kaip bangos nuslūgsta joje pačioje. Taigi dabar, mūsų gerasis valdytojau Jėzau, šventoji šviesa, Tu mūsų visiškai neapleidai, kai mes šaukėmės Tave visais gerais darbais, bet atėjai jų užbaigti per mus. Tad dabar, ateik, Viešpatie Jėzau, atidenk šių žmonių beprotybę.“
(14) Vyriausiasis kunigas tarė Pilypui: „Argi nemanai atversti mūsų nuo mūsų tėvų tradicijų, dykumos Dievo, manos ir Mozės, ir nesitiki, kad mes seksime paskui tą nazarėną Jėzų?“ Tada Pilypas jam atsakė: „Žiūrėk, aš melsiu savo Dievą, kad Jis ateitų ir apsireikštų prieš tave ir tuos penkis šimtus bei visus čia esančius; nes kai atgailausi, galbūt ir įtikėsi. Bet jei iki galo išliksi netikintis, tave ištiks neįtikėtinas įvykis, apie kurį bus kalbama daugybę kartų – būtent tai, kad visų matančiųjų akyse gyvas nužengsi žemyn į pragarą, nes vis dar pasilieki savo netikėjime ir sieki atitraukti šią minią nuo tikrojo gyvenimo.“ Tuomet Pilypas meldėsi, sakydamas: „Šventasis Tėve Savo šventojo Sūnaus Jėzaus Kristaus, Tu, kuris suteikei man malonę Juo tikėti. Atsiųsk Savo mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų, kad Jis sudrausmintų netikintį vyriausiąjį kunigą ir kad Tavo vardas būtų pašlovintas mylimajame Kristuje.“
(15) Pilypui vis dar bešaukiant šiuos žodžius, staiga atsivėrė dangus ir pasirodė Jėzus, nusileisdamas neregėtoje šlovėje ir žaibuose; Jo veidas švietė septynis kartus ryškiau nei saulė, o Jo drabužiai buvo baltesni už sniegą. Visi Atėnų stabai staiga krito ant žemės ir sudužo į gabalus, o juose buvę demonai bėgo, šaukdami: „Štai, mes bėgame dėl Jėzaus, Dievo Sūnaus, kuris pasirodė šiame mieste.“ Tada Pilypas tarė vyriausiajam kunigui: „Ar girdi, kaip demonai klykia dėl To, kuris pasirodė, ir ar vis dar atsisakai patikėti To, kuris dabar čia, akivaizdoje, kad Jis Pats yra visų Viešpats?“ Vyriausiasis kunigas atsakė: „Aš pats neturiu jokio kito Dievo, išskyrus tą, kuris davė maną dykumoje.“
(16) Kai Jėzus kilo į dangų, kilo stiprus žemės drebėjimas, taip kad vieta, ant kurios jie stovėjo, atsirėžė ir atsivėrė. Minia puolė bėgti ir puolė apaštalui po kojomis, rėkdama: „Pasigailėk mūsų, Dievo žmogau.“ Taip pat ir patys penki šimtai vyrų savo ruožtu šaukė: „Pasigailėk mūsų, Pilypai, kad galėtume matyti tave, o per tave ir gyvenimo žiburį – Jėzų. Nes mes taip pat sakėme šiam netikinčiam kunigui, kad mes, būdami ‘nuodėmingi žmonės, negalime kovoti su Dievu’.“
(17) Tada Pilypas tarė: „Mumyse nėra pavydo, atvirkščiai, Kristaus malonė leis jums vėl matyti. Bet pirmiausia aš sugrąžinsiu regėjimą jūsų vyriausiajam kunigui, kad dėl to jūs dar labiau įtikėtumėte.“ Ir pasigirdo balsas iš dangaus, skirtas Pilypui: „Pilypai, anksčiau buvęs griaustinio, o dabar – švelnumo vaike, ko tik paprašysi mano Tėvo, Jis tau padarys.“ Visa minia buvo apstulbusi nuo to balso, nes jis skambėjo garsiau nei griaustinis. Tuomet Pilypas tarė vyriausiajam kunigui: „Mano Viešpaties Jėzaus balso galios vardu, atgauk regėjimą, Ananija.“ Jis tuoj pat atgavo regėjimą ir, apsidairęs aplinkui, tarė: „O, kokia paveiki yra to Jėzaus magija. Nes šis Pilypas vienu žodžiu mane apakino ir vėl vienu žodžiu sugrąžino man regėjimą.“ „Ką gi tada“, – tarė Pilypas. „Ar tiki Jėzumi?“ Vyriausiasis kunigas atsakė: „Argi nemanai, kad gali mane užburti ir įtikinti?“ Kai tie penki šimtai, buvę kartu su juo, išgirdo, kad jų vyriausiasis kunigas, atgavęs regėjimą, vis dar netiki, jie pradėjo sakyti aplinkiniams: „Maldaukite Pilypą, kad jis sugrąžintų mums regėjimą, jog galėtume susidoroti su šiuo netikinčiu vyriausiuoju kunigu.“
(18) Pilypas tarė: „Nesiginkite blogomis priemonėmis.“ O vyriausiajam kunigui jis pasakė: „Tave ištiks ženklas, kai kas didingo.“ Jis atsakė Pilypui: „Aš žinau, kad tu esi burtininkas ir Jėzaus mokinys; tau nepavyks manęs užburti.“ Tačiau apaštalas kreipėsi į Jėzų: „Zavartan, savatavat, vramanouch, ateik greitai.“ Ir tuoj pat žemė po Ananijos kojomis prasiskyrė ir prarijo jį iki kelių. Ananija sušuko: „O, tikrai tai didelė apgaulė, kad žemė atsivėrė po to, kai Pilypas jai pagrasino ir prisaikdino hebrajiškai. Ir ji laiko mane iki kelių, o kažkokie padarai traukia mane už kulnų tarytum kabliais žemyn į požemio pasaulį, kad patikėčiau Pilypu. Bet jam nepavyks manęs įtikinti, nes aš žinau jo stebuklingus triukus dar iš Jeruzalės.“
(19) Pilypas supyko ir tarė: „O žeme, praryk jį iki bambos.“ Ir tuoj pat jis buvo nutemptas žemyn. O jis kalbėjo: „Mano vieną koją iš apačios šaldo, o kitą baisiai degina. Vis dėlto aš nebūsiu nugalėtas tavo magijos, Pilypai. Nors ir esu baisiai kankinamas iš apačios, aš visai netikiu.“ Minia norėjo jį užmėtyti akmenimis, bet Pilypas tarė: „Nebūkite tokie, nes tai, kas jam nutiko iki šiol, kad jis buvo prarytas iki bambos, įvyko tam, kad jūsų sieloms ateitų išganymas. Nes jis savo piktais žodžiais jau beveik buvo jus atitraukęs į netikėjimą. Visgi, jei jis pats atgailautų, aš ištraukčiau jį iš žemės jo sielos išganymui. Bet galbūt jis nevertas išganymo. Todėl, jei jis išliks netikintis, pamatysite jį tempiamą žemyn į bedugnę, nebent Viešpats ruošiasi prikelti esančiuosius pragare, kad jie galėtų išpažinti, jog Jėzus yra Viešpats. Nes tą dieną kiekvienas liežuvis išpažins, kad Jėzus yra Viešpats, ir kad yra viena Tėvo ir Sūnaus bei Šventosios Dvasios šlovė per amžius.“
(20) Tai pasakęs, Pilypas ištiesė savo dešinę ranką ir Jėzaus vardu padarė ore ženklą virš tų penkių šimtų vyrų. Jų akys atsivėrė ir jie visi vienu balsu ėmė giedoti šlovės giesmes Dievui, sakydami: „Palaimintas Tu, Jėzau Kristau, Pilypo Dieve, nes nuvijai mūsų aklumą, ir Tavo šviesa įsitvirtino mumyse, ir mes pažinome Evangeliją.“ O Pilypas vis labiau džiaugėsi jų žodžiais, nes tokiu būdu jie stiprėjo tikėjime. Po to Pilypas atsisuko į vyriausiąjį kunigą ir tarė: „Tu taip pat išpažink tyra širdimi, kad Jėzus yra Viešpats, jog būtum išgelbėtas kaip ir šie, kurie atėjo kartu su tavimi.“ Tačiau vyriausiasis kunigas juokėsi iš Pilypo ir pasiliko netikėjime.
(21) Todėl Pilypas, matydamas, kad jis tebesilaiko netikėjimo, pažvelgė į jį ir tarė žemei: „Atverk savo burną ir praryk jį iki kaklo tų akivaizdoje, kurie tiki Kristumi Jėzumi.“ Ir tą akimirką žemė atvėrė savo burną ir priėmė jį iki pat kaklo.
(22) Tuo metu, kai minia tarpusavyje kalbėjosi apie įvykusius stebuklus, priėjo vienas iš miesto tėvų, šaukdamas ir sakydamas: „Palaimintasis apaštale, į mano sūnų įėjo demonas ir sušuko man sakydamas: ‘Kadangi tu, būdamas miesto tėvu, leidai nepažįstamajam įžengti į mūsų miestą, tam, kuris sunaikino mūsų apeigas ir mūsų aukas, ką man dar su tavimi padaryti, jei ne nužudyti šį vienintelį tavo sūnų?’ Tai pasakęs, jis uždusino mano sūnų. Taigi dabar maldauju tavęs, Kristaus apaštale, neleisk mano džiaugsmui virsti sielvartu, nes ir aš įtikėjau tavo žodžiais.“
(23) Apaštalas, tai išgirdęs, tarė: „Aš stebiuosi demonų galia, nes ji veikia kiekvienoje vietoje ir drįsta pulti tuos, kurių ji nekontroliuoja; taip ir dabar jie tave gundė, norėdami priversti tave pulti.“ Tada jis tarė tam vyrui: „Atnešk savo sūnų pas mane, ir per savo Kristų aš grąžinsiu jį tau gyvą.“ Vyras džiaugdamasis nubėgo atnešti savo sūnaus. Prisiartinęs prie savo namų, jis sušuko: „Mano sūnau, matai, atėjau pas tave, kad nuneščiau tave pas apaštalą, kuris grąžins man tave gyvą.“ Ir jis liepė tarnams nešti lovą. Jaunuoliui tuo metu buvo dvidešimt treji metai. Pamatęs jį, Pilypas labai nuliūdo, atsisuko į vyriausiąjį kunigą ir tarė jam: „Tai įvyko dėl tavo kvailumo. Jei aš jį prikelsiu, ar pagaliau įtikėsi?“ O tas atsakė: „Aš žinau tavo magiją, kad tu jį prikelsi; bet aš tavimi netikėsiu.“ Tada, supykęs, Pilypas tarė: „Prakeiksmas tau! Dink dabar visiškai į apatinę bedugnę visų šių žmonių akivaizdoje.“ Ir tą akimirką jis gyvas nužengė į pragarą. Tačiau vyriausiojo kunigo apdaras atitrūko nuo jo ir nuskriejo šalin. Štai kodėl nuo tos dienos niekas nežino, kas nutiko kunigiškam apdarui. Atsisukęs apaštalas pasimeldė už jaunuolį, išvarė iš jo demoną, prikėlė jį ir gyvą atidavė jo tėvui.
(24) Matydama šiuos dalykus, minia sušuko: „Yra vienas Dievas, Pilypo Dievas, kuris pasmerkė vyriausiojo kunigo netikėjimą, išvarė demoną iš jaunuolio ir prikėlė jį iš numirusiųjų.“ O kai tie penki šimtai vyrų pamatė vyriausiąjį kunigą, prasmegusį bedugnėje, bei kitus stebuklus, jie maldavo apaštalo, ir jis suteikė jiems antspaudą Kristuje. Pilypas išbuvo Atėnuose dvejus metus. Pastatęs bažnyčią, jis paskyrė vyskupą ir kunigą. Taip skelbdamas Kristaus Evangeliją jis išvyko į Partiją. Jam tebūnie šlovė per amžius, amen.
Šventojo apaštalo Pilypo trečiasis aktas
Partijoje
Xenophontos 32 (A)
(1) Kristaus apaštalui Pilypui atvykus į Partijos sritį, staiga viename mieste jis sutiko Kristaus apaštalą Petrą kartu su kitais mokiniais, buvusiais su juo, bei keliomis moterimis, kurios sekė vyrų tikėjimu. Pilypas tarė Petrui ir su juo esantiems: „Maldauju jūsų, įkvėptieji, maldauju jūsų, kurie gavote Kristaus vainiką apaštališkajame luome, pastiprinkite ir mane, kad išvykęs galėčiau skelbti Evangeliją ir būti priskirtas prie jūsų jūsų dangiškoje šlovėje bei tų, kurie nuolankiai susilaiko, uolume, džiaugsme, kūno marinime ir drąsioje širdyje. Jūs patys parodėte savo uolumą atitinkamai pagal savo galią. Todėl pasimelskite ir dabar už mane, kad išvykęs galėčiau skelbti Evangeliją ir būti priskirtas prie tų, kurie ištobulino savo galią.“ Pilypui tai pasakius, jie suklupo ant kelių maldoje už jį Viešpačiui, o tai paskatino visus džiaugtis juo, nes Pilypas tokiu būdu siekė ištobulinti savo apaštalystę ir tarnystę.
(2) Tuomet ten buvęs palaimintasis Jonas tarė Pilypui: „Mano broli ir bendraapaštali, jei tu irgi leidiesi į tolimą kelionę, žinok, kad brolis Andriejus iškeliavo į Achają ir visą Trakiją, Tomas į Indiją pas žudikus žmogėdras, o Matas pas negailestingus trogloditus, nes jų prigimtis yra laukinė. Vis dėlto Viešpats bus su mumis. Todėl tu, Pilypai, nedvejok, nes Jėzus yra su tavimi.“
(3) Kai Pilypas detaliai papasakojo, kas įvyko Atėnuose, jie pašlovino Dievą. Pilypas tarė: „Maldauju tavęs, palaimintasis Jonai, ir tavęs, palaimintasis Petrai, melskitės už mane, kad ir aš galėčiau ištobulinti savo apaštalystę taip, kaip Viešpats man ją patikėjo.“ Ir jiems daug pasimeldus už jį, iš dangaus pasigirdo balsas, sakantis: „Skubėk, Pilypai! Štai mano angelas yra su tavimi, tad neturėtum būti aplaidus.“ Tą akimirką palaimintasis Pilypas iškeliavo be galo džiaugdamasis, kadangi buvo pripažintas vertu išgirsti tokį balsą. Jis pasiėmė su savimi tris kepalus duonos ir penkis staterus, nes jo laukė ilga kelionė. Jėzus slapta ėjo kartu su juo ir jį stiprino, taip, kad jam atsivėrė naujojo žmogaus pojūčiai. Ir Viešpaties Dvasia pripildė jį gebėjimo ginti tikėjimą, nes anksčiau jis buvo gana neįgudęs kalbėti.
(4) Pilypas, eidamas keliu, džiūgavo supratęs, kad jis nebėra toks, koks buvo vakar ar anksčiau. Iš malonės pripildytas Šventosios Dvasios, jis troško išvysti šlovės viziją ir tarė: „Viešpatie Jėzau, įrašyk manyje šio supratimo žodžius. Jei Tavo harmoningas rūpestis lydi mane, Jėzau, kadangi aš esu vertas supratimo kaip ir mano broliai, parodyk man Save, Tu, kuris esi čia paslapčia, apreikšdamas Savo šlovę; Tu, kuris išjudini sielas, įstrigusias mirties esmėje, ir iš naujo jas sukuri Savo išmintyje; Tu, kuris įtvirtini sukrėstuosius tyrumo ugdyme; Tu, kuris buvai pakabintas iš vidinių vietų. Mes patys klausėmės tinkamai, kad galėtume pažinti kelią. Tu, kuris dovanoji mums gerus dalykus iš Tėvo gerumo, bejėgių Išganytojau, apsireikšk man – tam, kuris Tave myli. Nes aš tikiuosi pamatyti Tave ir danguje, Tu, kuris esi virš dangų. Tegul tie, kurie Tavęs nepriima, išvysta Tavo šlovę. Tu, kuris girdi galybių himną, išgirsk ir mane, nes aš pamilau Tave. Tu, kuris tiri išminčių širdis, bet niekas negali ištirti Tavęs. Tu, kuris prieš visa kita suteiki galią naujai šakniai, suteik galią ir man, nes Tu esi vertas tos dienos. Mūsų vidinio žmogaus Gydytojau, pastiprink ir mane Savo išmintimi. Bežadžio Tu, kuris Pats esi gyvybės pradžia, dovanok man draugystę su Savo šviesa. Nenugalimas vežime, geroji Tėvo naujiena, nunešk mano maldą į šlovę aukštybėse. Arkangelų Viešpatie, būk mano Viešpats, nes aš esu Tavo tarnas. Tu, kuris esi gynyba teismuose, suteik gynybą ir man, kad Tu būtum pašlovintas manyje, Tu, kuris pripildai Savo saugyklas supratimo ir duodi jo ištikimai širdžiai; Tu, kuris apšvieti neapšviestuosius, kad protingieji galėtų matyti; neišmatuojamas balse, sklindantis iš aukštybių; Tu, kuris įtvirtini mus Savo dieviškume ir gerume; Tu, kuris atsižvelgi į esantįjį ir kantriai lauki tų, kurie Tavęs nepažįsta. Tėvo rūbe, Tu apgaubei mus Savo neišreiškiama galia, nes prieš Tavo atėjimą mes buvome nuogi. Bet kai atėjai, Tavo naujasis išganymas nugalėjo mūsų ankstesnį nuopuolį. Tu Pats žinai, kas yra mano širdyje, Tu, kuris suteikei geras mintis tiems, kurie Tavęs nepažįsta. Iš tiesų, visi žmonės nepažįsta Tavo šlovės. Tu esi pažinimo dorybė, kuri iškelia į šviesą tai, kas paslėpta, Tu esi apšlakstymas, kuris suvilgo mūsų padėką. Suteik man dovaną per Savo šaltinį iš Tėvo, kuris išsilieja ir atgaivina sielas. Tu esi mūsų Įstatymdavys ir Tas, kuris šaukia mus Savo saldžiu balsu. Tu, kuris esi vienas – ir vienišas, ir kartu daug – Kas išmatuos Tavo vardą? Tu, kuris ateini pas mus visoje šlovėje, išklausyk mane, Jėzau, mano maldoje. Nes aš žinau, kad anksčiau iki šių dienų nebuvau toks, kadangi Tu tikrai mane prisiminei ir suteikei man Savo supratimą.“
(5) Kai Pilypas baigė maldą, dykumoje staiga išdygo didelis augalas. Jis pribėgęs atsisėdo po šiuo augalu ir valgė duoną. Pakėlęs akis aukštyn, jis pamatė kažką panašaus į didžiulį erelį, tupintį tenai, ir jo sparnai buvo išskleisti tikrojo kryžiaus forma. Tada Pilypas tarė: „Tu, gražusis ereli su išskleistais sparnais, skrisk aukštyn ir paimk mano prašymą, nes mano širdis iki šiol sklidiną sielvarto, kadangi Išganytojas man nepasirodė. Nes aš pastebiu, kad tu esi išrinktasis paukštis ir kad tavo grožis nėra iš šios vietos.“
(6) Pilypas, svarstydamas tai savo širdyje, Dvasioje tarė: „Galbūt net ir dabar, Viešpatie Jėzau Kristau, Tu Pats apsireiški šiuo pavidalu, kaip kad esi įpratęs pasirodyti šventiesiems. Nes Tavo šlovė yra gražesnė teisiųjų lūpose. Didingas yra šis pavidalas – pavidalas, kuriuo aš Tave regiu. Tačiau kaip gi Tu pasirodei ant šio augalo, Jėzau, jei esi išaukštintas? Ir kaip Tu ištvėrei būdamas pažemintas, jei esi Viešpats? Ir kaip pakėlei buvimą vadinamu tarnu? Ir kaip, būdamas amžinas, susijungei su gimimu? Tu buvai prikaltas prie kryžiaus, kad išlaisvintum mus nuo vinių, dovanodamas mums nepaliaujamą, netemdomą, nuolat šviečiančią ir be naktų šviesą. O dabar, kaip erelis, išskleidžiantis savo sparnus, Tu tapai mano prieglobsčiu dykumoje.“
(7) Ir vėl suklupęs ant kelių jis kalbėjo: „Aš garbinu Tave, Viešpatie, nes dabar žinau, kad Tu mane prisiminei, išklausei mane ir parodei man Savo šlovę. Nes Tu esi teisingas Tėvas bei Užtarėjas ir Tu išgelbsti tuos, kurie viliasi Tavimi. Mano liežuvis nepajėgus išreikšti to, kas apie Tave yra mano širdyje. Bet Tu esi Tas, kuris tiria protus, išmėgina širdis ir permato ketinimus. Tu esi Sūnus ir Tu esi Tėvas, ir viskas yra Tavyje – amžinasis gyvenimas, Tėvo šlovė.“
(8) Tada Jėzus tarė Pilypui tarsi iš erelio burnos: „Klausyk, Aš palaiminau tave tavo maldoje ir išskleisiu Savo šlovę virš tavęs. Kalbant apie tuos, kurie Manęs nepažįsta, Aš pastiprinsiu tave Savo šviesa, tapsiu stiprus tavyje, ir tau bus duota daug progų. Būsiu tavo vedlys atokiuose kraštuose, tu eisi Mano pėdomis ir demaskuosi tuos, kurie neturi supratimo. Saugokis to, kuris tyko pasaloje, nes jis laksto aplinkui, siekdamas pakišti kitiems koją, ir aptemdo juos tamsa. Jo kelias neveda į sėkmę, bet Aš būsiu tavo saugus kelias. Būk budrus savo supratime, nes Aš būsiu tavo sausuma, kai kelsiesi per upes, tavo dangiškasis vairininkas jūroje ir prieglobstis nuo audrų atviroje jūroje. Aš nebūsiu toli nuo tavęs ir tavęs nepaliksiu. Nes net ir dabar Aš rūpinuosi Tomu Labirinte, ir taip pat dabar guodžiu Joną Azijoje; Aš palaikau Andriejų Achajoje ir meldžiuosi kartu su tavo bendraapaštaliais.“
(9) Pilypas tarė: „Kaip gi tada turėčiau giedoti šlovės giesmes Tavo gerumui, Viešpatie? Nes iš pradžių Tu buvai su mumis, Jėzau, ir daugelis tarp mūsų atsisakė Tavimi tikėti. Bet kai Tu buvai paimtas, mes nesupratome, kad Tu keliausi kartu su mumis tokiu pavidalu. Nes kai pasislėpei kūne, tuomet apsireiškei dvasioje. Ir kadangi buvai šalia mūsų, saldus ir tobulai išmintingas, Tu ateidavai pas mus slapta supratime.“ Viešpats jam atsakė: „Kelkis, Pilypai; eik. Štai, Aš esu su tavimi.“
(10) Tada Pilypas jūra keliavo link kandakiečių sienų ir ten rado laivą, besiruošiantį išplaukti į Azotą. Jis tarė jūreiviams: „Paimkite mane, jūs, jūreiviai, ir nugabenkite mane į Azotą.“ Jis sutiko sumokėti jiems keturis staterus už kelionę ir įlipo į laivą kartu su jais.
(11) Jiems nuplaukus apie keturis šimtus stadijų, pakilo stiprus vėjas, ir laivui iškilo pavojus. Tada vėjas atnešė nuožmius skėrius, kurie užpuolė ir žalojo laive esančius vyrus.
(12) Pilypas atsistojo, nuėjo į laivo priekį ir tarė: „Kas yra tas, kuris sukėlė šį vėją, kad jis atvestų savo vaikus ir šie savo laukine prigimtimi kenktų žmonėms?“ Ir jis sušuko, sakydamas: „O gailestingasis Viešpatie Jėzau Kristau, Tu, kuris apsireiškei man ir pasakei: ‘Jei kada nors Manęs šauksiesi, Aš tave išgirsiu’. Klausyk, Aš šaukiuosi Tavęs dabar dėl šio gresiančio pavojaus.“ Kai jis ištarė šiuos žodžius, buvo apie vidurnaktis. Ir jis pamatė švytintį antspaudą kryžiaus formos, nes buvo tamsu. Antspaudas skleidė vis daugiau ir daugiau šviesos, taip kad ir jūreiviai pamatė šviesos, ryškesnės už saulę, spindesį. Dangaus viduryje atsiradęs švytėjimas apšvietė jūros gelmes. Ir kai jūrų pabaisos, žuvys ir žvėrys išvydo šį spindesį jūroje, jie susibūrė į ratą, nusilenkė šviesai ir savo kalba giedojo šlovės himnus. Jūra nurimo nuo šviesos didybės, vėjas taip pat nustojo pūsti, o skėriai žuvo jūroje. „Bet mes patys tvirtai stovėjome, džiaugdamiesi šviesa, kad ji atėjo pas mus.“
(13) Tada Pilypas tarė: „Kokia malone galime atsidėkoti už šią malonę ir galią? Argi žmogiška malonė gali pasiekti tokią šlovę? Todėl kelkitės ir atverkite savo širdis maldoje, nejudindami lūpų žodžiais, nes didelė šlovė pasirodė visame pasaulyje. Kur gi tada buvo ši šlovė tuo metu, Jėzau, kai Tu buvai su mumis – išjuoktas ir pasmerktas kaip paprastas žmogus? Pasaulio mokesčių rinkėjai galiausiai Tavimi nepatikėjo. Taigi, kaip nepažįstamasis, kuris eina kartu su mumis, Tu vedei mus savo gerume, žinodamas, kas laukia. Kas gali prilyginti Tave gimusiam kūnui? Tu nepasirodei pasauliui kaip dabar regima šlovė, bet veikiau:
Tu slėpei šią šlovę, kol nuogieji bus perkeisti.
Tu slėpei šią šlovę, kol trokštantys Tave pažinti sunkiai dirbs.
Tu slėpei šią šlovę, kol jie išvys Tavo šlovingą veidą.
Tu slėpei šią šlovę, kol esantieji nežinioje Tave atpažins.
Tu slėpei šią šlovę, kol tie, kurie Tavęs ieškojo, Tave ras.
Tu slėpei šią šlovę tuo metu, kai ketinai būti apreikštas.
Tu slėpei šią šlovę, kol Tavo pavidalas apsireiškė ir tapo žinoma, kad jis ne iš šios vietos.
Tu slėpei šią šlovę tam, kad naujasis žmogus Tave teisingai pažintų.
Tu slėpei šią šlovę, kol tie, kurie užmigo, bus pažadinti.
Tu slėpei šią šlovę, kol avys, kurios nebuvo išsklaidytos, Tave pažins.
Tu slėpei šią šlovę, kol tie, kurie buvo arti pražūties, sugrįš.
Tu slėpei šią šlovę, kol apsireiškei šiai tautai.
Tu slėpei šią šlovę, kol pasauliui pasirodžiusi dangiškoji akis buvo atidengta.
Tu slėpei šią šlovę, kol prieš Tavo nenusakomą mokymą stojo tyla.
Tu slėpei šią šlovę, kol mumyse apsireiškė paveldas.
Tu slėpei šią šlovę, kai nė vienas iš pasaulyje buvusių žmonių nebuvo jos vertas.
Bet dabar, galbūt, kadangi apsireiškei šiems nedaugeliui, Tu atskleidei Savo šlovę.“
(14) Pilypui kalbant šiuos žodžius, šviesos antspaudas švietė danguje ir jūroje, taip kad vėjai ir jūra nurimo – išties vėjai nebebuvo atšiaurūs – ir laive buvę vyrai bei jūreiviai stebėjosi tokiu galios pasireiškimu. Tai buvo tyla, kokios niekas niekada nebuvo matęs. „Didžiąją nakties dalį aš, Pilypas, girdėjau giedančius balsus, kurių negalima palyginti su žmogiškomis lūpomis. Kai tai liovėsi, dangūs atsivėrė iki pat aukštybių ir antspaudas buvo paimtas į dangų. O išaušus dienai, mes sėdėjome laive prisimindami, kas mums pasirodė; ir saulė patekėjo tarsi virpėdama, o mes buvome sukrėsti ir spoksojome į orą.“
(15) „Atgavę žadą, jau buvome prisiartinę prie Azoto uosto. Kai laivas prisišvartavo prie kranto, jūreiviai tarpusavyje kalbėjosi apie pasirodžiusią šlovę, sakydami: ‘Kaip neramu buvo mūsų sieloms’. Pasikalbėjęs su jais ilgiau, aš pastiprinau juos Viešpatyje.“ Tada Pilypas norėjo atiduoti jūreiviams keturių staterų mokestį už kelionę, bet jūreiviai jam tarė: „Nedaryk to! Nes tai, ką matėme, yra pakankamas užmokestis. Ir mes tikime, kad kai tik mums jūroje grės pavojus, mus išgelbės tas pasirodęs antspaudas. Ir koks palaimintas bus miestas, kurio žeme žengs tavo kojos, ir palaiminti tie, kurie girdi žodį iš tavo lūpų. Mes tikrai esame palaiminti, kad tu įlipai į mūsų kuklų laivą, nes per tave buvome išgelbėti nuo jūros atšiaurumo. Ir mes tikėsime, kad mūsų sielos bus apšviestos to pasirodžiusio antspaudo.“ Jie nubėgo į miestą, pasakodami apie Pilypą ir pranešdami visa, ką matė. Ir daugelis įtikėjo ir šlovino Dievą.
(16) Tuo tarpu Pilypas nuėjo į miestą ir sustojo prie vartų. Jis vilkėjo paltą ir ant peties nešėsi plonos drobės diržą. Pažvelgęs į aplinkui stovinčius žmones, jis tarė: „Jūs, vyrai, esantys su manimi, mes turime susirasti nakvynę. Nes jūs turite priimti mano žodžius kaip Aukščiausiojo dovanas. Bet tenebūna jums papiktinimas būti svetimoje Užsieniečio draugijoje. Todėl raginu jus pažvelgti į tobulą akmenį, kuris nebuvo nei padėtas, nei iškaltas, bet yra brangus, išrinktas, smailas, nuostabus ir nešantis Dievą. Pripažinkite jį savo širdyje ir sieloje.“
(17) „Atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp sielos ir kūno. Sielos apsivalymas yra Šventoji nemirtingumo Dvasia, kuri žvelgia į savo buveines, duotas Jėzaus. Kūno susilaikymas yra poilsis sielai, ieškančiai kilnaus pašaukimo. Kūno pažeminimas yra dovana sielai. Kūno supratimas yra sielos išmintis. Kūno išmaldos dalijimas yra sielos ugdymas be nerimo. Kūnas, kuris savęs nežemina, yra žaizda sielai. Jei priimsite Tą, kuris gali išgelbėti silpnus, būsite išgelbėti. Jei priimsite Tą, kuris yra turtingas danguje, Jis jus praturtins.“
(18) „Sakau tai pasitelkdamas erelio pavyzdį. Kai erelis susilaukia jauniklių, jis neša juos į aukštybes, ir jie savo kalba šaukia savo tėvui: ‘Mūsų tėve, kur mus neši?’ O jis sako: ‘Vaikai, jūsų esmė yra aukštybėse ir jūs neturite nieko bendra su tuo, kas yra apačioje. Nebijokite skristi į aukštybes, nes yra tas, kuris jus neša. Nežiūrėkite į tai, kas apačioje, nes ten pasalose tyko priešas.’ Aš kalbu tai ne tik apie erelių, bet ir apie visų paukščių prigimtį. Tegul šio pavyzdžio jums pakanka. Aš sakau jums, kurie paklūstate šiems dalykams ir esate keliami į savo esmę, klausykitės žodžio ir žvelkite aukštyn į esmę, būdami mokomi savo supratime, kad būtumėte verti atgimimo. Palikite šio pasaulio atgrasų būdą, pavesdami gyvenimo rūpesčius dangiškajam geradariui, ir jūs mėgausitės amžina prabanga.“
(19) Kai daugelis sergančių ir silpnų tą pačią valandą pasveiko, jie šlovino Dievą Jėzų, kurį skelbė Pilypas, ir augo tikėjime, krikštijami Kristaus malonėje. Jam tebūnie šlovė per amžių amžius, amen.
Šventojo apaštalo Pilypo ketvirtasis aktas
Azote, kai jis išgydė Charitinę, Nikokleido dukterį
(1) Kai Azote plačiai pasklido žinia apie apaštalą Pilypą ir jo daromus stebuklus, daugelis bėgo jo pasitikti ir nuo tos valandos buvo išgydyti nuo savo ligų. Taip pat daugybė demonų, varomi iš žmonių, klykė tarsi plakami rimbais ir sakė: „Ar atėjai čia, Pilypai, išvaryti mus iš šios vietos? Žiūrėk, mes pripažįstame esantys nugalėti Jėzaus vardo.“ Tada, miniai stebint, žmonės kalbėjo: „Išties jis yra Dievo žmogus.“ Kiti sakė: „Kodėl gi nepagalvojus, kad jis yra magas?“ Kai kurie žymūs piliečiai ir išminčiai išjuokė jo žodžius, nors stebėjosi išgydymais. Kai kurių žymių piliečių žmonos kalbėjo: „Išties šventoji dvasia yra jame“; ir jos sakė: „Tebūnie palaimintas jo Dievas.“ Jos priėmė jo žodžius kaip medų. Tačiau kiti jį keikė, sakydami, kad jis išskiria vyrus ir žmonas, nes moko, jog tyrumas mato Dievą, ir sako, kad vaikų gimdymas yra sielvartas.
(2) Tada Pilypas pasitraukė nuošaliau ir tarė sau: „O Viešpatie Jėzau, saldusis Tėvo balse, Tu pasirodei pasauliui kaip nepažįstamasis ir padarei mus nepažįstamaisiais, kad taptume verti Tavo pasitikėjimo. Kur aš galiu priglausti galvą, kaip kad Tu sakei? Arba kas mane, kaip svečią, priims šiame mieste?“ Jam taip bemasčius, staiga Pilypo dešinėje pasirodė gražus vaikas, parodydamas jam prieglobstį tarp sandėlių, kuriuose nakvojo daug nepažįstamųjų. Taigi Pilypas įėjo ten kaip nepažįstamasis. Tie sandėliai priklausė vienam didžiam archyvarui vardu Nikokleidas, karaliaus draugui. Jis turėjo mylimą dukterį vardu Charitinė. Jo rūmai stovėjo pačiame sandėlių centre.
(3) Pilypas naktį sėdėjo melsdamasis vienas ir po to garsiai kalbėjo: „O mano siela, ar ieškai maisto? Tebūnie palaimintas Dievas, kad neturi nei duonos valgyti, nei vandens gerti, kol nepraeis savaitė, kol nesuvoksiu šio miesto žmonių širdžių. O mano siela, kaip tave apėmė toks mąstymas, jei tu turi dvasinį Viešpaties maistą? Aš esu įsipareigojęs pabaigti šią misiją iki galo. Negaliu dėti vilčių į apčiuopiamą pasaulio maistą. Nes tie, kurie dirba Jėzuje, turi amžiną maistą; jiems pakanka žodžio maisto – tačiau neįmanoma vien tuo pasitenkinti iki pat pabaigos dėl kūno silpnybių – kad Dievo žmogus nebūtų atskirtas nuo Kristaus šlovės, kuri slypi nesuvokiamoje esybėje, glūdi negendamybėje ir nenuklysta. Bet mus pašlovino balsas, kad būtų žinoma, jog nesame nepažįstamieji, bet dangiškieji bendrapiliečiai ir šviesos giminaičiai. Todėl nesijaudink, mano siela. Prisimink ankstesnius dalykus ir žinok, kad duona nėra tavo maistas. Priimk dangiškąjį maistą, kad ir savo draugus kartu su savimi patrauktum į gyvenimą. Pažink save, kas tu esi. Saugokis girtumo, kad tavo artimieji būtų blaivūs. Nesijausk svetimas. Priimk Dvasios maistą, kad nebūtum izoliuotas. Nenukreipk akių į tą, kuris kviečia tave į gyvenimo malonumus, bet verčiau džiaukis Tuo, kuris veda tave į aukštybes, ir tegul tavo draugai be galo džiaugiasi. Prisimink ankstesnį laisvės kelią, kad tavo draugai nenuklystų. Padaryk save varganu. Netrokšk valgių kaip būdo įgyti jėgų. Pripažink Kristų, gyvojo Dievo Sūnų. Išmintingai nešiok savo drabužį, žinodamas, kad tavo kova nėra nereikšminga. Nes tu gausi negendančius dalykus švytinčioje amžinybėje. Bet eik, nesigraužk – nes priešas tave nugalėjo šiais būdais – juk tu jau arti išvadavimo. Šioje turgaus aikštėje yra tokių, kurie perka ir parduoda apgaulės įkarštyje, bet mums Jėzus Kristus yra sąžiningas pirklys. Nesibaiminkime sunkumų, nes ilsėsimės netrukdomi. Štai ką aš tau sakau, mano siela.“
(4) Kol Pilypas, Kristaus tarnas, kalbėjo šiuos žodžius, Charitinė, Nikokleido duktė, kuri turėjo baisų dešinės akies defektą, klausėsi apaštalo visą naktį verkdama. Išaušus rytui, ji nuėjo pas tėvą ir tarė: „Mano valdove ir brangiausias tėve, pažvelk tiesiai į mane ir atkreipk dėmesį į mano akies defektą, kaip iš manęs tyčiojamasi. Mano draugės iš manęs juokiasi, ir man gėda; aš nebegaliu pakelti skausmo.“ Tėvas jai atsakė: „O, mano mylima siela, kokį dar gydytoją galėčiau tau atvesti? Argi neatvedžiau Leucijaus, karaliaus gydytojo, ir visų rūmų gydytojų, ir netgi Eleido, karalienės eunucho, taip pat Selgijos, karalienės tarnaitės, su visokiais vaistais ir gydymo būdais, ir niekas negalėjo tavęs išgydyti?“ O ji atsakė: „Aš žinau, tėve, žinau, kad tu pavargai dėl manęs. Bet padaryk man tai, ko dabar prašau. Klausyk, šią naktį aš girdėjau vieno nepažįstamo gydytojo balsą, ir jis tavo sandėliuose skelbė apie keistus vaistus. Tik jis vienas gali mane išgydyti. Nes kol jo klausiausi, aš pajutau didelį palengvėjimą nuo savo skausmų. Dėl to aš raginu ir maldauju tave, tėve, pakviesk jį pas mane; aš žinau, kad būsiu išgydyta.“
Taigi jis greitai nuėjo į sandėlius ieškodamas to nepažįstamojo. Radęs ten sėdintį Pilypą, jis paklausė: „Ar tu esi tas nepažįstamas gydytojas, kuris apsigyveno šiame mieste?“ Tuomet Pilypas atsakė: „Jėzus yra mano Gydytojas, slaptų ir matomų dalykų Gydytojas. Todėl aš einu su tavimi.“ Pilypas atsikėlė, nuėjo į tėvo namus ir rado jo dukterį graudžiai verkiančią. Tėvas tarė: „Kodėl verki, vaike? Žiūrėk, aš atvedžiau gydytoją.“ Ji atsakė: „Nuostabu, tėve, nes šiandien tu atgaivinai mano sielą.“ Apaštalas jai tarė: „Nebijok, mergaite. Mano gydytojo vaistai dabar tave išgydys.“ Tai išgirdusi, mergaitė puolė veidu žemyn ir nusilenkė prieš jį, sakydama: „Aš nusilenkiu Gydytojui, kuris yra tavyje. Štai, aš tuoj apšlakstysiu savo namus tyru vandeniu tavo Gydytojo atėjimui ir nusivilkusi savo plonus drobes, patiesiu jas po Jo kojomis. Tikrojo Dievo žmogau, padėk man, nes žinau, kad gali.“ Tada ji tarė savo tėvui: „Veskime jį toliau į vidų, kad Dievo žmogus pamatytų bjaurumą visame mano veide.“
Pilypas, pamatęs tai, guodė ją ir jos tėvą, mokydamas juos ir pasakodamas apie Jėzų, kad „Jis vienintelis yra dangaus Dievo Sūnus; jei Juo tikėsite, gyvensite per amžių amžius.“
(5) Priėjusi prie apaštalo, ji tarė: „Prašau, parodyk man savo buveinę.“ Pilypas atsakė: „Mano namai ne žemėje. Bet aš matau tavyje jaunatvišką, žinioms imlų mąstymą. Todėl pats Jėzus atskleis tau buveines aukštybėse, kur yra amžinasis poilsis.“ Ji tarė Pilypui: „Kol tu su manimi kalbi, aš nejaučiu skausmų; bet kai nutyli, mane apima nepakeliamas skausmas. Todėl aš raginu ir maldauju tavyje esantį Gydytoją, išgydyk mano kančią, ir aš būsiu tobula tavo tarnaitė.“ Pilypas jai atsakė: „Atsikelk, uždėk dešinę ranką sau ant veido ir sakyk: ‘Jėzaus Kristaus vardu, tebūnie išgydytas mano akies defektas’.“ Ji padarė tiksliai taip, kaip jis liepė, ir tą pačią akimirką buvo išgydyta ir ėmė šlovinti Dievą.
(6) Tada ir jos tėvas įtikėjo taip pat kaip ir jo dukra, ir jie buvo pripažinti verti Viešpaties antspaudo. Jų namuose buvo didelis džiaugsmas, ir daug tarnų bei tarnaičių, taip pat vaikai ir kūdikiai įtikėjo Jėzumi. Vėliau, pasikeitusi savo išvaizdą ir apsirengusi vyriškais drabužiais, Charitinė Kristaus tikėjime sekė paskui Pilypą, šlovindama Dievą. Jam tebūnie šlovė per amžius.
Šventojo apaštalo Pilypo penktasis aktas
Nikateros mieste
(1) Kristaus apaštalui Pilypui nusprendus vykti į miestą, vadinamą Nikatera, paskui jį sekė daug mokinių, kurie be galo džiaugėsi, eidami kartu su juo ir matydami Kristaus apreiškimo malonę. Pilypas buvo tarp jų dieną ir naktį ir nepaliaujamai kalbėjosi su jais, mokydamas apie galingus Dievo darbus, išganymą, švelnumą, viltį ir saldų tikėjimo kvapą. Jis mokė juos, kad jie Dievo baimėje priimtų Kristaus mokymą. Broliai prisipildė Dvasios dėl visko, ką jis jiems kalbėjo.
(2) Kai Pilypas su savo palydovais įėjo į miestą, visas miestas sujudo dėl to, kad atvyko Kristaus mokinys Pilypas. Žmonės buvo sunerimę ir kalbėjo vienas kitam: „Ką mums su juo daryti? Nes jei mes jam nusileisime, visas miestas nuseks paskui jį; ne juokas, jei jis čia apsistotų.“ Tačiau Pilypas meldėsi savyje, sakydamas: „Viešpatie Jėzau Kristau, neapleisk mūsų, nes mes keliaujame Tavo akivaizdoje ir visas viltis dedame į Tave.“
(3) Broliai klausė: „Kur mums apsistoti?“ Pilypas atsakė: „Būkite drąsūs ir nebijokite, nes Jis, kuriuo mes pasikliovėme visa širdimi nuo tada, kai Juo patikėjome, mūsų neapleidžia. Todėl Jis mums padės, tik būkime tvirti, žinodami, kad Jėzus Kristus bus mūsų gerasis įstatymas. Taigi, mes žengiame Jo ramybėje skelbti Evangelijos malonę, saldų tikėjimo kvapą, Jo taurų švelnumą ir šventųjų bendrystę, nes ir mes patys dalyvaujame Jo supratime, ir taip darysime amžinai. Jis sustiprins mus, kad būtume Jo meilės, kurią per Jį ir mes pažinome, dalininkai, idant gautume jėgų Jo malonėje, kurią Jis mums parodė, o taip pat mūsų išganymą bei amžinąją ir gyvą viltį – patį tvirtai pagrįstą gyvenimą – kurį Jis mums apreiškė. Mes taip pat gavome uolumą ir šventąją tarnystę, kurios Jis pripažino mus vertais.“
(4) Pilypui bekalbant šiuos dalykus, broliai buvo sunerimę, matydami mieste kylantį sąmyšį. Tada jis jiems tarė: „Tegul jūsų protas nesigąsdina, nes su mumis yra Kristus, teisusis atletas, kuris gali mus išgelbėti. Nes Jis yra Tas, kuris gelbsti mus iš kiekvieno pavojaus, ir Jis išvaduos mus iš visų išbandymų, ir Jis neapleis mūsų jokiuose suspaudimuose, nes Jis kovoja už mus. Jis taip pat gelbsti mus nuo visų velnio gudrybių ir klastos, kurią Viešpats Jėzus pabaigoje sudrausmins.“ Pilypui tai pasakius, broliai įsidrąsino ir prisipildė džiaugsmo – iš tiesų jų širdys buvo kupinos džiaugsmo – nes jis drąsino ir guodė juos Kristaus malonėje.
(5) Po šių žodžių supuolė miesto minios, nes jie buvo supykę ant Pilypo. Jie ir jų vadovai sakė: „Ką turėtume jam padaryti? Mes girdėjome, kad kituose miestuose jis darė ženklus bei stebuklus, ir niekas negalėjo jam pakenkti. Bet jis moko, kad vyrai ir žmonos turėtų išsiskirti, teigdamas, jog, pasak jo, tyrumas sieja žmogų su Dievu, ir moko tikėti kažkokio Jėzaus vardu. Taigi dabar, kol jis dar nerado gyvenamosios vietos mūsų mieste, išvykime jį, kol jis nesuklaidino mūsų žmonų ir jos nebuvo jo suviliotos.“
(6) Taip pat ten buvo žydų, kalbančių daug piktų žodžių prieš Pilypą, nes jis griovė jų tradicijas. Vienas iš jų vadovų, vardu Irėjas, prabilo ir tarė jiems: „Paklausykite manęs, draugai ir bendrapiliečiai, nesukilkime prieš nepažįstamąjį su neteisybe ir smurtu. Verčiau išklausykime ir išnagrinėkime jo mokymą, o po to išdrįskime padaryti tai, ką privalome.“ Irėjas buvo turtingas žmogus tarp jų, norėjęs švelniai sutrukdyti jų kėslams; nes jis taip pat buvo protingas, geras ir nekentė neteisybės. Todėl niekas nedrįso jam paprieštarauti, tik žmonės buvo ant jo supykę, kad jis nekalbėjo kartu su jais pikto prieš Pilypą ir neprisidėjo prie jų sąmyšio. Jie kalbėjo vienas kitam, kad galbūt Irėjas įtikėjo Pilypu ir ketina jį parsivesti į savo namus. „Eime, išgąsdinkime jį sukilę prieš jį.“ Ir vėl jie sakė: „Svetimšalis neįeitų į Irėjo namus, nebent Irėjas jam atidavė dalį savo turtų, nes šis apgavikas nekenčia turtuolių. Todėl jis ir seks paskui nepažįstamąjį, nes taip atkakliai už jį kovoja.“
(7) Irėjas, pasitraukęs iš jų susirinkimo, nuėjo pas Pilypą ir pirmas su juo pasisveikino. Pilypas jam atsakė: „Tu esi apdovanotas Kristaus ramybe, nes tavo sieloje nėra apgaulės.“ Irėjas tarė: „Aš seksiu paskui tave, bet kas tada nutiks man?“ Pilypas atsakė: „Tu iš visos širdies pasiryžai ieškoti tikrojo gyvenimo. Sakau tau, tu būsi išgelbėtas, o taip pat tavo namai ir visi, kas yra su tavimi. Ir kaip tu kovojai už mane minioje, taip Viešpats Jėzus suteiks tau ramybę teismo dieną.“
(8) Irėjas atsakė: „Būk tikras, Dievo žmogau, kad atėjau tave pasitikti be klastos. Todėl neatstumk manęs, nes aš paruošiau savo sielą išganymui.“ Pilypas jam tarė: „Viešpats išpildys tavo troškimą. Tik nedvejok dėl pasirengimo, dėl kurio ir atėjai pas mus.“ Jis atsakė Pilypui: „Aš negrįšiu atgal, kol turiu viltį.“ Pilypas tarė: „Neleisk jokios neteisybės ir išsiskirk su savo žmona.“ Irėjas tai išgirdęs nuskubėjo šalin, o Pilypas stebėjosi. Irėjas širdyje sau sakė: „Tebūnie man leista, Viešpatie, kovoti net iki mirties už Tavo apaštalą.“
(9) Jam įėjus į savo namus, jo žmona Nerkelė jam tarė: „Girdėjau apie tave, kad sužlugdei žydų planą dėl kažkokio svetimšalio mago Pilypo.“ Jis atsakė: „O kad būtume verti, jog mūsų namai taptų buveine jo Dievui.“ Ji atsakė jam: „Aš nenoriu, kad jis įžengtų į mano namus, nes jis išskiria vyrus ir žmonas. Aš išvyksiu į savo tėvų namus ir nepaliksiu savo kraičio tavo namuose. Taip pat išsivesiu savo tarnus, kuriuos atvedžiau pas tave – apie keturis šimtus žmonių. Dvidešimt metų gyvenau kartu su tavimi ir niekada neprieštaravau tau nei keliais, nei daugeliu žodžių. Be to, ką darysi su savo vaikais, jei atvesi čia tą magą? Juk tavo namuose tikrai kils sąmyšis.“
(10) Irėjas švelniai jai tarė: „Išties tikiu, kad net ir tu pati įtikėsi Dievu, kurį skelbia šis svetimšalis, nes Jis mums yra geresnis nei mūsų beprasmiai turtai.“ Jo žmona atkirto: „Kelkis, valgyk, gerk ir linksminkis, nes manęs neapgausi.“ Jis jai atsakė: „Argi teisinga man valgyti ir gerti, kol Dievo žmogus badauja mūsų mieste? Jei jį pamatysi, įtikėsi, kad jis yra šventas. Todėl nuslopink savo isteriškumą ir netikėjimą, kad galėčiau tau papasakoti šiek tiek apie jame esantį pažinimą. Žinok, taigi, kad jis yra Dievo žmogus, ir kad jo veide švyti malonė.“
(11) Žmona jo paklausė: „Ar jo Dievas panašus į mūsų miesto dievus, padarytus iš aukso ir saugomus šventykloje?“ Jis atsakė: „Nieko panašaus, nes jo Dievas yra Dievas, kuris gyvena danguje, galintis sutriuškinti arogantiškuosius, sunaikinti piktadarius. Tuo tarpu mūsų miesto dievai yra tik bedievių meistriškumo vaisius.“ Žmona jam atsakė: „Nesvarbu, ar tai tavo Dievo, apie kurį kalbi, valia, ar tavo paties troškimas, aš tau neprieštarausiu.“
(12) „…kelkis, įeik į mano namus ir ramiai pailsėk.“ Tada Pilypas greitai papasakojo jam viską, kas nutiko jo namuose ir kaip jo žmona prieš jį maištavo. Irėjas buvo apstulbęs, iš kur jis viską žino. O Pilypas tarė: „Žinok, vaike, kad nors ir esu vienas mažiausiųjų ir nuolankiausiųjų, manęs taip pat laukia kova, kad užbaigčiau man patikėtą misiją. Jei nori, aš net galiu tau pasakyti visus žodžius, kurie buvo ištarti tavo namuose.“ Tačiau Irėjas maldavo jo nekalbėti apie jo žmonos išbandymą.
(13) Tie, kurie buvo kartu su Pilypu, paklausė jo: „Palaimintasis, kiek ilgai mes būsime kaliniai šioje vietoje? Kadangi Viešpats Jėzus paruošė šį vyrą, iškeliaukime su juo ramybėje.“ Irėjas labai apsidžiaugė tai išgirdęs iš Pilypo mokinių. Jis nusilenkė ir puolė kniūbsčias, kviesdamas juos eiti su juo. Pilypas jį atjautė ir tarė: „Atsikelk.“ Nes Jėzus buvo pasirodęs Pilypui ir pasakęs: „Prikėlęs jį, eik kartu su juo, nes jo namai yra verti Mano ramybės.“ Pilypas, pakėlęs ir apkabinęs Irėją, tarė: „Iškeliaukime taip, kaip tu nori.“ Pilypo mokiniai džiaugėsi, o Irėjas ėjo jų priekyje.
(14) Kai miesto vadovai bei visa minia pamatė taip skubantį Irėją, su pagarba vedantį Pilypą ir tuos, kurie buvo su juo, jie visi, o ir visas miestas, buvo sunerimę. Jie sakė: „Žiūrėkite, kaip magas seka Irėją. Bet mes jiems nenusileisime.“ Kai Irėjas pasiekė savo namų vartus, jis sušuko, kad atidarytų vartus: „Atidarykite Dievo žmogui.“ Durininkas greitai juos atidarė, ir kai Pilypas įėjo kartu su savo mokiniais, jis tarė: „Šiandien į šiuos namus atėjo ramybė.“ Irėjas nubėgo ten, kur buvo jo žmona, užsidengusi septyniais sluoksniais, ir tarė jai: „Kelkis ir pamatyk mūsų džiaugsmą, kuris šiandien įžengė į mūsų namus. Nusivilk šiuos savo auksu austus drabužius ir apsivilk kitus, kurie papuoš tave nemirtingumui.“ Ji atsakė: „Atsitrauk nuo manęs. Kadangi net namiškiai nematė mano veido, kaip gi aš leisiuosi matoma nepažįstamajam?“
(15) Kadangi jis norėjo išeiti, Irėjas įsakė savo tarnams atnešti auksines kėdes ir pastatyti jas priešais vartus, kad Pilypas ir tie, kurie su juo, galėtų atsisėsti. Tačiau kai Pilypas tai pamatė, jis tarė tarnams: „Nuneškite jas, nes mes ant jų nesėdėsime.“ Irėjas atsakė: „Neliūdink manęs.“ Pilypas atsakė: „Aš nieko neliūdinu, bet suteikiu visiems ramybę. Kalbant apie auksą ir sidabrą, jų visiškai nereikia, nes šie dalykai beverčiai, jie bus sunaikinti ugnies. Kokia nauda žmogui puoštis auksu, kai jo siela bus kankinama ugnies? Arba, kokia nauda iš jaunystės žydėjimo, jei grožis nuvysta? Šio pasaulio turtai neišliks.“
(16) Irėjas paklausė: „Tad ar aš gyvensiu, nes mano širdyje skauda dėl mano praeities nuodėmių?“ Pilypas tarė: „Nebijok ir neabejok. Nes Jėzus gali ištrinti tavo nuodėmes, kurias padarei iš nežinojimo. Bet kaip dėl tavo žmonos, kuri tau, vilkėdama auksu austais drabužiais ir apsigobusi septyniais sluoksniais, pasakė: ‘Atsitrauk nuo manęs, nes aš neišeisiu prieš nepažįstamąjį’?“
(17) Tai išgirdusi durininkė, ji iš karto įtikėjo Kristumi, nes namų ponios ištarti žodžiai Pilypui buvo žinomi būtent taip. Be to, tarnaitė sau tarė: „O, kad aš tikrai žinočiau, kas yra atgailą, išties įtikėčiau.“ Kai Pilypas suprato jos mintis, jis jai tarė: „Sakau tau, moterie, tu būsi išgelbėta.“ Ir ji džiaugėsi žodžiu, kurį jis jai ištarė; o jos vardas buvo Marklaina.
(18) Tuo tarpu Irėjas vėl nuėjo pas žmoną ir tarė: „Kaip ilgai tęsis toks savęs užmaršumas? Kelkis! Žiūrėk! Jis tikrai yra Dievo žmogus, nes žodžius, kuriuos mes kalbėjome tarpusavyje, ir viską, kas vyko privačiai, jis man atpasakojo.“ Žmona jam atsakė: „Ir kas čia tokio didingo, kad jis atpasakojo mano žodžius tau? Eik! Neapgaudinėk manęs! Kalbant apie tavo paties reikalus, daryk, ką nori.“
(19) Pilypas suprato, kad Irėją nuliūdino jo žmona, ir pradėjo kalbėti Jėzui: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, visos kūrinijos pirmagimi, maldauju Tave, parodyk man, ką turėčiau daryti, nes Tu man nurodei, kad šie namai yra verti Tavo tarnystės. Todėl apreikšk man dabar apie Irėjo žmoną Nerkelę, ar ji yra verta Tavo malonės.“ Pilypui tai sakant, jam pasirodė Išganytojas ir tarė: „Nebijok ir nedvejok vykdyti Mano mokymo. Toks yra žodis, kurį tau sakiau: abu bus išgelbėti.“ Tai išgirdęs, Pilypas stebėjosi Nerkelės užsispyrimu ir dar kartą dar labiau apsidžiaugė dėl Irėjo, kad šis greičiau išsivaduotų iš savo sumaišties.
(20) Nutiko taip, kad po šių žodžių visas Irėjo žmonos netikėjimas pranyko, ir ji tarė savo vyrui: „Palaimintas tas, kuris nedvejoja.“ Irėjas jai atsakė: „Kas tau nutiko? Arba į ką tu pažiūrėjai? Ar iš kur tu gavai šį posakį? Dabar, jei atmetei savo klaidą, šio žmogaus Dievas turi galią panaikinti visas tavo aistras. Tad kelkis ir eik pas jį. Nežiūrėk į pražūvantį turtą ar savo grožį.“ O ką pasakė jo žmona? „Ką turėtume daryti dėl mūsų sūnų ar dukterų ar tarnų ir dėl mūsų nuosavybės, jei svetimšalis tiesiogiai pasakė: ‘Jei neatsisakysite savo turtų, negalėsite būti išgelbėti’? Be to, ką mums daryti, kadangi mes pažadėjome apvesdinti abu savo sūnus pagal mūsų socialinį statusą? Ir jei mes tapsime svetimšalio mokiniais, kas nutiks?“
(21) Jai tai sakant, jos dukra Artemilė tai išgirdo ir tarė: „Motina, kodėl tu taip kalbi? Nes jei yra tam tikras gyvenimas, į kurį įžengsite jūs su tėvu, aišku, kad aš taip pat noriu juo dalintis.“ O Artemilė buvo be galo graži. Motina jai švelniai tarė: „Kelkis, dukra, ir nusivilk šį auksu siuvinėtą drabužį, kurį vilki.“ O ji atsakė: „Svetimšalio, Dievo žmogaus, valia nugalės visur.“ Irėjas vėl tarė savo žmonai: „Eikime pas jį. Nes jei tu jį pamatysi, visi mūsų namai įtikės juo.“ Ir iš karto ji atsikėlė, nusivilko auksu austus drabužius ir apsivilko kuklia apranga, tiek ji, tiek jos dukra. Ir jos išėjo iš miegamojo.
(22) Irėjas ėjo jų priekyje džiaugdamasis; o jų apranga buvo kukli ir jokia jų kūno dalis nebuvo atidengta, išskyrus galbūt akis. Irėjas tarė: „Eime, nedvejokite.“ Tuomet, kai jos priartėjo prie Pilypo ir pamatė jį kaip didžiulę šviesą, o aplink jį ratu išsirikiavusius mokinius, jos negalėjo prie jo prisiartinti. Irėjas išsigando Pilypo, matydamas, kaip jis taip pasikeitė. Jos puolė veidu žemyn ir verkdamos sakė: „Būk mums gailestingas.“ Ir visi namai drebėjo iš baimės, kuri juos apėmė.
(23) Supratęs, kad jos nepajėgia pakelti šviesos intensyvumo, Pilypas prisiminė Jėzų ir grįžo prie savo ankstesnės išvaizdos. Pilypas tarė: „Kelkitės ir nebijokite.“ Jos atsikėlė, o Nerkelė tarė Pilypui: „Aš būsiu palaiminta, jei būsiu pripažinta verta turėti tave savo namuose. Vargas, vargas man dėl mano netikėjimo. Todėl nekreipk dėmesio į mintis, kurios atėjo man į širdį, ir mano žodžius apie tave privačiai, nes aš nesupratau, kas tu esi.“ Irėjas džiaugėsi jos žodžiais. O jo dukra, pamačiusi verkiant motiną, taip pat pratrūko ašaromis. Panašiai ir tarnai bei tarnaitės buvo sukrėsti tokio reginio.
(24) Tada Pilypas tarė: „Jus visus išgelbės Jėzus.“ Kreipdamasis į Nerkelę, jis pasakė: „Jei nori gyventi, niekink viską, kas susiję su tavo dabartiniu gyvenimu ir grožiu.“ Ji atsakė: „Ką tik liepsi, aš padarysiu, kad galėčiau būti išgelbėta.“ Taip pat jos dukra tarė: „Maldauju tavęs, Dievo žmogau, aš taip pat noriu būti išgelbėta.“ Pilypas atsakė: „Tiek, kiek atsisakysi savo kūno grožio, būsi išgelbėta.“ Ji tarė: „Žinoma, išsirink mane taip pat būti tarp išgelbėtųjų ir priskirk mane prie jų. Nes aš jau paniekinau viską, kas susiję su šiuo beverčiu gyvenimu.“
(25) Tai išgirdęs, Pilypas pradėjo mokyti: „Palaiminti tie, kurie tiesūs Jėzaus žodyje, nes jie paveldės žemę. Palaiminti tie, kurie pasirinko nekęsti šio pasaulio šlovės, nes jie bus pašlovinti. Palaiminti tie, kurie priėmė Dievo žodį, nes jie paveldės negendamybę.“ Pilypui tai pasakius, visi prisipildė džiaugsmo ir tarė Pilypui: „Palaiminti esame, nes buvome pripažinti verti tavo žodžių.“
(26) Irėjas džiaugėsi, kad Pilypas įžengė į jo namus. Jis atnešė jam duonos ir daržovių, melsdamas, kad Pilypas ir tie, kurie su juo, valgytų. Bet Pilypas atsakė: „Aš nevalgysiu, kol neužbaigsiu savo kovos, kuri man iš anksto buvo numatyta šiame mieste.“ Tada jis įsakė savo mokiniams paimti duoną bei daržoves ir pasimeldė. Sulaužęs duoną, padavė jiems valgyti. Jie jam tarė: „Tu taip pat turėtum valgyti kartu su mumis, kad galėtum atlaikyti tai, kas tau nutiks.“ Jis jiems atsakė: „Kas dėl manęs, ko Dievas nori, tas ir įvyks.“
(27) Pilypo mokiniams išėjus, Irėjo namuose susirinko didelė minia. Jie klausėsi jo žodžio ir tikėjo, šlovindami Jėzaus šlovę, o sergantieji buvo gydomi ir netyrosios dvasios bėgo. Visi sakė: „Tebūnie palaimintas Pilypo Dievas, nes savo švelnumu Jis buvo mums gailestingas. Jam tebūnie šlovė per amžius, amen.“
Šventojo apaštalo Pilypo šeštasis aktas
Nikateros mieste
(1) Tuo metu, kai Pilypas buvo Irėjo namuose ir visi broliai bei seserys buvo susirinkę kartu, visi miesto žydai ir pagonys sujudo. Jie kalbėjo prieš Irėją ir Pilypą, nes Pilypas buvo Irėjo namuose, ir sakė: „Mums tai kelia didelį susirūpinimą ir nerimą, nes magas, vadinamas Pilypu, apgaudinėja daugelį.“ Ir kilo didelis ginčas, nes Irėjas su visais savo namais įtikėjo Kristumi. Jie sakė: „Jei būtume žinoję anksčiau ir visiškai išvarę magą ar bent uždarę miesto vartus, burtininkas nebūtų įžengęs. Bet pasiųskime pas Irėją kelis jo luomo vyrus, kurie atitrauktų jį nuo svetimšalio apgaulės, arba atveskime jį į miesto rotušę.“
(2) Sušaukę septynis elito vyrus, jie prašė jų eiti, sakydami: „Pasakykite Irėjui: ‘visas miestas laukia tavęs’.“ Išvykę, jie atsistojo priešais vartus; ir nė vienas iš jų nedrįso įteikti šaukimo dėl mokinių daugybės. Kai viena tarnaitė išėjo ir juos pamatė, ji tarė: „Jūs neteisingi vyrai, kodėl stovite priešais mūsų vartus?“ Nes ji buvo girdėjusi apie jų pyktį, todėl pavadino juos neteisingais. Įbėgusi ir skubiai uždariusi duris, ji nuėjo pas Irėją ir tarė: „Šeimininke, septyni vyrai stovi priešais vartus, ir jų veidai pilni nedorybės ir blogio.“ Irėjas atsikėlė, išėjo į lauką ir, pamatęs juos, nusišypsojo. Tada jie jam tarė: „Sveikas, pirmasis ir didysis mūsų miesto žmogau.“ O Irėjas atsakė: „Kodėl atėjote? Ar tikite galintys mane atitraukti nuo teisaus žmogaus? Kodėl taip stovite pilni nedorybės?“ O delegatai atsakė: „Beveik visas miestas mus atsiuntė, ir mes jau tris valandas stovime priešais tavo vartus. Tad jei nori, eikime kartu.“ Taigi Irėjas nusekė paskui juos, šypsodamasis ir dėl nieko nesijaudindamas.
(3) Kai valdžios atstovai jį pamatė, jie atsistojo ir buvo sukrėsti, nes jis nebuvo apsirengęs taip, kaip vakar ar anksčiau, ir nebuvo apsuptas tarnų minios, verčiau paskui jį sekė tik dvylika vergų. Jie kalbėjo vienas kitam: „Ką mums pasakyti, juk jis yra už mus aukštesnis, tačiau tik dvylika jį seka? Kaip tas svetimšalis jį užbūrė? Bet jei dera, paklauskime jo, ir galbūt jis mums pasakys, ko jį tas išmokė.“ Vienas iš jų, Onezimas, prabilo pirmas ir tarė Irėjui: „Aš žinau, kad pagal rangą negaliu su tavimi kalbėti, bet prašau tavęs pasakyti mums, ką naujo išgirdai, kai buvai apgautas svetimšalio. Dabar atiduok jį mums, kad tu ir tavo namai būtumėte išgelbėti, nes visas miestas sukilo prieš tave. Todėl susiimk ir elkis kaip miesto lyderis, juk esi toks galingas. O kodėl ir elgiesi tarsi būdamas transe? Kas tave taip apgavo, jei ne tas magas? Mes nenorime būti tavo apgauti tokiu būdu, nes visas jo mokymas yra apie vyrų ir žmonų atskyrimą bei tyrumo skelbimą; ir jis tvirtai teigia, kaip pats vadina, mirusiųjų prisikėlimą. Tad netylėk, bet atsakyk mums bent vieną žodį, nes mes, valdžios atstovai ir visas miestas, susirinkome dėl tavęs.“
(4) Irėjas atsakė: „Kodėl gi aš šiandien turiu būti jūsų tardomas dėl teisaus žmogaus? Atsitraukite nuo jo ir nutraukite savo sąmyšį, kad Dievo žmogus nesupyktų ir nepašauktų savo Dievo, kuris sudegintų jus visus ugnimi.“
(5) Tačiau valdžios atstovai ir minios sušuko: „Tu negali mūsų įtikinti ignoruoti svetimšalį mieste. Mes nesilaikome jo mokymo, nes turime savo dievus.“ Tuomet žydai dar garsiau sušuko: „Pašalinkite šį blogą ir svetimą mokymą iš mūsų miesto.“
Matydamas, kad negali atitraukti minios, Irėjas pasitraukė atgal į savo namus kartu su vergais. Kai Pilypas pažvelgė jam į veidą, paklausė: „Ar tavęs kas nors neišgąsdino?“ Irėjas atsakė: „Aš negrįšiu atgal, net jei man teks mirti. Bet klausyk, palaimintasis, juk visas miestas sukilo prieš mus. Jei žinai, kad gali kaip nors jiems pasipriešinti, pasakyk man. Bet jei ne, aš parašysiu valdytojui. Nes jis turi galią tave išgelbėti. Tačiau minia yra nedrausminga, ir galbūt jie tave nužudys.“ Apaštalas atsakė: „Jūs visi neturėtumėte bijoti, nes Jėzus, kuriuo aš pasitikiu, turi galią kovoti už mane ir mane išgelbėti.“ Ir jis nenorėjo valgyti jokio maisto, sakydamas: „Kol pirmiausia neatlaikysiu savo kovos ir nenugalėsiu savo Kristaus šlovėje, o po to nutrauksiu pasninką, be galo džiaugdamasis Jėzaus vardu.“
(6) Kol Pilypas buvo Irėjo namuose, visas miestas ir valdžios atstovai subėgo prie jų ir šaukė: „Atiduokite mums apgaviką, atiduokite mums magą, išveskite magą!“ Pilypas, supratęs, kad jie dėl jo tuoj sukels namuose sąmyšį, atidarė vartus ir išėjo laukan kartu su savo palydovais; Irėjas taip pat išėjo su jais. Visa minia sušuko: „Žiūrėkite, tai tas magas.“ Tuomet Irėjas įsakė trims šimtams vergų lydėti Pilypą. Minioms jį pačiupus, jie atvedė jį į tarybos rūmus, ketindami išplakti. Pilypo mokiniai verkė. Tačiau apaštalas juos nutildė ir sudraudė, sakydamas: „Tikėjimu ir ištverme mes nugalėsime priešininką.“ O minios šaukė: „Tvirtai suriškite apgaviko rankas ir kojas, ir tada plakite jį.“
(7) Matydamas jų pyktį, Irėjas užbėgo tarybos rūmų laiptais ir garsiai sušuko: „Jūs negalite be priežasties mušti šio žmogaus, juk net ir cezaris išgirsta apie tokius dalykus.“ Bet kai minios pamatė ten stovintį Irėją, jie įniršo ir sakė: „Neklausykime Irėjo, darykime tai, ką pasiryžome padaryti.“ Ir jie prisiartino prie Pilypo, ketindami jį išplakti. Tačiau nusileidęs Irėjas atitraukė Pilypą nuo jų, sugriebdamas jį už rankos, ir pasakė: „Kas iš jūsų toks galingas, kad stotų prieš šį teisų žmogų?“ O Pilypas švelniai atsakė: „Kokį blogį padariau ir kokią neteisybę atnešiau į jūsų miestą, kad ketinate mane išplakti?“ Irėjas atkirto: „Žiūrėkite, visi sakote, kad šis yra magas. Įrodykite tai!“ Tada jie sušuko: „Jis atnešė į mūsų miestą naują ir keistą mokymą. ‘Likite tyri’, sako jis, ‘ir gyvensite bei būsite žvaigždėmis danguje.’ Ir jis kalba apie nukryžiuotą dievą, kuris yra gyvojo Dievo sūnus.“
(8) Tai išgirdęs, Pilypas tarė: „Aš žinau, kad jei aš panorėčiau, jūs negalėtumėte manęs išplakti. Nes aš švelniai jį pakviesčiau, ir jis ištiktų jus aklumu. Bet aš nesigirsiu kilminga kilme ir turtais.“ Dabar jie žinojo, kad Pilypas buvo kilmingos kilmės, paliko daug turtų ir taip nusekė paskui Jėzų. Tuomet jie išsigando jo, nes jis pasakė, kad gali juos apakinti.
(9) Tarp žydų kilo murmesys dėl Pilypo žodžių, ir jie iš noro rungtyniauti norėjo su juo ginčytis. Tada vienas iš jų, vardu Aristarchas, vienturtis sūnus, kuris buvo žymus tarp žydų, prieš visus tarė Pilypui: „Pasiginčyk su manimi apie Jėzų, nukryžiuotąjį. Nes tu sakai, kad jis yra Dievas, ir kad jo vardu tu darai stebuklus, kuriuos mes matėme. Tad neskubėk mūsų apakinti, nes aš žinau, kad tu tam pajėgus. Verčiau priimk mano žodžius ir nesiruošk mūsų apgaudinėti savo magija. Nes aš pats esu svarbus tarp žydų ir jei leisiu, jie užmuš akmenimis tave ir tuos, kurie su tavimi.“
(10) Jis sugriebė Pilypo barzdą, norėdamas jį nutempti. Tačiau Pilypas nejautė jokio skausmo, bet šiek tiek supykęs ant esančiųjų tarė: „Žiūrėkite, aš sakau jums, kad ši ranka nudžius, jūsų ausys skausmingai apkurs, o dešinioji akis bus suluošinta, nes grasinate mane užmėtyti akmenimis ir provokavote griebdami mane už barzdos.“
(11) Šis staigus ir nuostabus įvykis buvo išties įspūdingas reginys. Pilypas tarė: „Maldauju Tavęs, Kristau, nedelsk.“ Ir iš karto Aristarcho akis įdubo, tarsi jos ten nebūtų, o ausys juto nemenką skausmą, jo dešinė ranka nudžiūvo ir pakibo, ir jis sušuko: „Pasigailėk manęs, Pilypai, nes aš jau pripažinau, kad tu gali daryti, ką tik nori.“ Tada jis paragino kartu su juo buvusius žydus maldauti Pilypą, kad šis, pajutęs užuojautą, jį išgydytų. Taigi visi pakėlė balsą, sakydami: „Tikrai tavo dievas yra su tavimi, nepažįstamasis. Išgydyk mūsų tautos lyderį, nes išties mes, kaip žmonės, negalime kovoti su Dievu.“
(12) Pilypas atsisuko į Irėją ir tarė: „Prieik, uždėk dešinę ranką jam ant galvos, padaryk Kristaus kryžiaus ženklą, ir jis bus išgydytas.“ Taigi, priėjęs prie jo, Irėjas tarė: „Nukryžiuotojo vardu, būk vėl sveikas.“ Jis iškart labai išsigando ir žvalgėsi į minias. Kadangi jis kurį laiką žvalgėsi aplinkui, Pilypas paklausė: „Ką taip stebi?“ Jis atsakė: „Aš mačiau vaiką, ateinantį pas tave iš dangaus, kuris kalbėjo su tavimi, kad tu mane išgydytum. O dabar aš žvalgausi aplinkui, norėdamas pamatyti, kur jis yra. Ir štai vėl jį matau, greitai kylantį į dangų.“ Pilypas tarė: „Tas gražus vaikas, kurį matei, yra Jėzus, kuris niekada mūsų nepalieka. Tad ir tu tikėk Juo, kad galėtum gyventi amžinai.“ Tada Aristarchas tarė Pilypui: „Aš žinau, kad tu gali supykti, bet prisaikdinu tave Nukryžiuotuoju, vėl nebausk manęs savo įniršiu skausmu. Kaip ir prašiau anksčiau, padiskutuok su manimi, nes noriu atidžiai aptarti Mesiją.“ O minios sakė: „Mes prašome tavęs, Pilypai, nesupyk, jei būsi paneigtas, ir per daug nesibaimink dėl savo mokymo. Nes kai išklausysime abiejų jūsų argumentų, būsime tiesos teisėjai. Ir jei tu nugalėsi, mes visi įtikėsime tavo skelbiamu Mesiju.“
(13) Pilypas nusišypsojo ir tarė Aristarchui: „Jei nori, kalbėk pirmas.“ Nukreipęs akis į kartu buvusius žydus, Aristarchas tarė: „Stovėkite su manimi ir kartu pasipriešinkime šiam svetimšaliui, kad apsigyvenęs mūsų mieste jis neatverstų visų į savo pusę.“ Bet jie atsakė: „Mes ne toje pačioje valtyje kaip tu, kuris tvirtino, kad daugiau nebūsi paliestas. Bet jei tu, kaip sinagogos vadovas, pajėgus, kalbėk. Galbūt pamiršai, kaip jis tave nubaudė baisiais skausmais?“ Tuomet Aristarchas kreipėsi į Pilypą: „Ar priimi pranašysčių žodžius?“ Pilypas atsakė: „Dėl savo netikėjimo jūs turėjote pranašų poreikį.“ Žydas paklausė: „Ar nežinai, Pilypai, kad parašyta: ‘Kas papasakos apie Tavo galingus darbus, o Dieve?’ ir ‘Niekas niekada negali pažinti Tavo šlovės’ ir kad ‘Tavo šlovė užpildė žemę’ ir kad ‘Viešpats yra gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas’ ir kad ‘Dievas yra ryjanti ugnis ir Jis sudegins Savo priešus’ ir kad ‘vienas Dievas viską sukūrė’? Kaip gi tuomet tu pats, Pilypai, gali sakyti, kad Marija pagimdė Jėzų negendamu būdu, ir kad Jis yra Dievas? Ir kaip gali teigti, kad Jis buvo nukryžiuotas, ir kaip gali kovoti už Jį? Bet be abejonės, tu mane visiškai paneigsi, sakydamas, kad šis yra Dievo galia ir Dievo išmintis, kuris buvo su Dievu, kai Dievas kūrė pasaulį. Nes šito aš neneigiu, kadangi pirmasis Raštas sako: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą.’ Nes jei aš apie šiuos dalykus nutylėsiu, tu mane paneigsi.“
(14) Pilypas, nusišypsojęs ir pakylėtas, tarė visai miniai: „Paklausykite manęs ir būkite tiesos teisėjai. Juk pranašas Izaijas apie Mesiją sako: ‘Štai Mano tarnas, kurį Aš išsirinkau, kuriuo gėrisi Mano siela. Aš duosiu Jam Savo Dvasią.’ O apie Jo kryžių jis sakė: ‘Kaip avis Jis buvo vedamas pjauti, ir kaip avinėlis tyli prieš savo kirpėją. Bet kas papasakos apie Jo kartą?’ Ir vėl: ‘Aš atsukau nugarą plakantiems ir skruostus – raunantiems barzdą, neslėpiau veido nuo paniekos ir spjaudymo.’ Ir kitoje vietoje: ‘Aš ištiesiau rankas į nepaklusnią ir maištingą tautą, aš apsireiškiau tiems, kurie Manęs neieškojo, Mane rado tie, kurie Manęs neklausinėjo.’ Ir Dovydas sako apie Jį: ‘Tu esi Mano sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau. Prašyk Manęs, ir duosiu Tau tautas Tavo paveldui.’ Ir apie Jo prisikėlimą bei apie Judą jis sako: ‘Viešpatie, kodėl pasidaugino Mano prispaudėjų? Daugelis sukilo prieš Mane, daugelis sako Mano sielai: Jo Dievas Jo neišgelbės.’ Ir jis tęsia likusią psalmės dalį. Matote, visos pranašystės šaukė apie Jį. Vėl Dovydas: ‘Aš mačiau savo Viešpatį prieš save amžinai’, ir taip toliau. Bet Dovydas mirė ir mes žinome, kur jo kapas. Tad visa tai buvo pasakyta apie Mesiją ir Jo prisikėlimą iš numirusiųjų. Paimkite taip pat iš Dvylikos Pranašų: ‘Sakykite Siono dukteriai: Štai atkeliauja tavo karalius, jojantis ant jauno asiliuko.’ Ir dar kitas: ‘Iš Egipto Aš pašaukiau Savo Sūnų.’ Visas pranašų choras ir visi patriarchai skelbė apie Kristaus atėjimą.“
(15) Aristarchas atsakė sakydamas: „Pilypai, šis vadinamas Jėzumi ir Mesiju. Iš tiesų žinau, kad Izaijas kalbėjo apie pateptąjį: ‘Taip kalbėjo Viešpats Mano pateptajam Viešpačiui … tautos dės viltis.’“ Tačiau žydai ginčijosi su Aristarchu, sakydami: „Tu pats dar labiau priminei tai, kas parašyta apie Mesiją.“ Ir visa minia sakė: „Kodėl mes iš pavydo kovojame su Pilypu dėl šių dalykų?“ Miesto vadovai taip pat pritarė: „Tikrai mūsų dievai atvedė Pilypą į miestą, kad suprastume, jog jie kurti, akli ir beverčiai. O jis pats mus atvedė prie tikrosios tiesos. Tad kokį kaltinimą galime jam rasti? Priešingai, net ir su juo ginčijęsis žydas dar labiau atskleidė pranašuose paslėptą šlovę apie Mesiją. Dėl šios priežasties, kadangi išnagrinėjome abiejų kalbėtojų žodžius ir pamatėme, kad viskas neabejotinai apreiškė Kristų, kreipkimės į Pilypą, kad jis amžinai pasiliktų mūsų mieste mūsų išganymui.“ Irėjas labai apsidžiaugė širdyje dėl Pilypo žodžių, o Pilypas nepaliaujamai šlovino Dievą.
(16) Miesto valdžiai vertinant apaštalo ir žydų žodžius, staiga buvo atnešti neštuvai su mirusiu žmogumi, kuris buvo savo tėvo ir motinos vienturtis sūnus, ir kuris buvo be galo turtingas. Tuos neštuvus su mirusiuoju nešė dvylika vergų, kurie turėjo būti sudeginti kartu su lavonu. Kai miesto vadovai ir visa minia pamatė, kad vyras tikrai miręs, jie sušuko: „Štai išties didelis išbandymas krikščioniui. Jei jame yra dievas, neabejotinai jis taip pat jį prikels, ir mes įtikėsime juo bei patys sudeginsime čia esančias stabų šventyklas.“
(17) Jiems taip diskutuojant, tėvai verkė. Pilypas pasigailėjo jų ir tarė berniuko tėvui ir motinai: „Ką darysite, jei aš prikelsiu jūsų sūnų?“ Jie jam atsakė: „Mes padarysime, ką tik panorėsi.“ Vergai, kurie turėjo būti sudeginti kartu su berniuku, rodė ženklus apaštalui, kad šis atsimintų juos. Taigi Pilypas taip pat tarė: „Jūs atiduosite man šiuos vergus.“ Tėvai atsakė: „Be šių, duosime tau ir dar tris šimtus kitų. Taip pat duosime tau sidabro, aukso, auksu austų drabužių ir daug turtų. Net atiduosime tau labdarai dvylika gryno aukso dievų, juos sudaužę. Ir kas dar svarbiau, mes įtikėsime, kad vienintelis gyvasis Dievas yra Pilypo Dievas, Tas, kuris prikelia mirusiuosius.“ Ir jie patvirtino savo žodžius prefekto akivaizdoje.
(18) Žiūrėdamas į priekį, Pilypas pamatė Jėzų, stovintį jo dešinėje ir sakantį jam: „Nebijok, nes per Mane mirusysis bus prikeltas.“ Jo vardas buvo Teofilis. Pilypas įsakė miniai atsitraukti nuo neštuvų, nes jie vienas kitą spaudė. Pilypas tarė žydui Aristarchui: „Nagi, žyde, žiūrėk, čia guli lavonas. Tad, jei gali ką nors padaryti, prikelk jį.“ Visiems spaudžiant, Aristarchas nenoriai prisiartino prie mirusiojo, palietė jo veidą, daug kartų spjovė ant jo ir traukė jį už rankos. Bet mirusysis gulėjo kaip akmuo. Ir kai jis nieko negalėjo padaryti, minios sušuko: „Pašalinkite žydą iš mūsų tarpo.“ Susigėdęs jis pasitraukė. Irėjas tarė: „Piliečiai ir jūs, kurie nuolatos priešinatės Dievui, išdrįsote piktžodžiauti sakydami: ‘Pilypas yra magas’. Jei Dievas, esantis jame, nebūtų buvęs geras, jūs visi būtumėte buvę nubausti mirtimi.“
(19) Mirusiojo tėvas Nerėjas tarė: „Tegul mano vienturtis sūnus būna prikeltas, ir aš kovosiu su žydais.“ Pilypas tarė berniuko tėvui: „Jei nepažadėsi nedaryti žalos žydams, tavo sūnus nebus prikeltas.“ Berniuko tėvas atsakė: „Aš vykdysiu tavo reikalavimą, tik prikelk mano sūnų.“ Visa minia ir valdžios atstovai stebėjosi, svarstydami, ką Pilypas darys, ar jis sugebės prikelti mirusįjį.
(20) Daugiau nedelsdamas, Pilypas, pažvelgęs į dangų, pasakė maldą. Priėjęs prie neštuvų, jis uždėjo rankas ant berniuko, sakydamas: „O Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, Tu, kuris visada manęs klausaisi. Atverk dangus, leisk įeiti mano slaptam prašymui ir suteik gyvybę Tavo tarnui Teofiliui.“ Tada į berniuką įėjo kvapas, jis atmerkė akis ir stebėjo Pilypą. Kai minios pamatė, kas įvyko, jie spraudėsi vienas prie kito, kad prisiartintų prie neštuvų, norėdami pamatyti stebuklą. Tačiau Pilypas pradėjo melstis antrą kartą ir tarė berniukui: „Jėzaus Kristaus vardu: kalbėk, kelkis ir eik!“ Teofilis tuoj pat sušuko: „Yra vienas Dievas, Pilypo Dievas, Kristus Jėzus, kuris davė man gyvybę.“ Ir jis iš karto atsistojo. Miniai pamačius stovintį berniuką, visi sušuko kaip vienu balsu: „Yra vienas Dievas, Pilypo Dievas, Kristus Jėzus, kuris prikelia mirusiuosius.“ Ir jie tarpusavyje kalbėjosi bei sakė: „Kokį dar didesnį stebuklą mums reikia pamatyti? Remdamiesi šiuo įvykiu mes patys išpažįstame, kad nėra kito gyvojo Dievo, išskyrus Pilypo Dievą, kuris per jį daro šiuos galingus darbus.“
(21) Dėl šio stebuklo Kristumi įtikėjo trys tūkstančiai sielų. Berniuko tėvas ir motina be galo šlovino Dievą. Jis liepė atvesti visus vergus, kuriuos buvo pažadėjęs paleisti, į tą vietą, kur berniukas buvo prikeltas. Įsmeigęs akis į vergus, Pilypas jiems tarė: „Iki šios dienos buvę vergai, o dabar per Kristų tapę laisvais žmonėmis, neapleiskite savo išganymo.“ Vergai atsakė: „Per tave mes taip pat praktikuosime pamaldumą.“ Tuomet visų akivaizdoje prefektas juos vainikavo, parodydamas jų laisvę. Berniuko tėvas ir motina labai džiaugėsi dėl jų ir dėl to, kad pamatė savo sūnų visiškai prikeltą. Tada tėvas paklausė Irėjo: „Ką mes darysime su žydais, kurie sukyla prieš Pilypą?“ Irėjas atsakė: „Pilypas yra geras žmogus ir neleidžia mums atsakyti tuo pačiu.“
(22) Mokiniai paruošė duonos ir daržovių, nes Pilypas buvo sakęs: „Po savo pergalės aš nutrauksiu pasninką, be galo džiaugdamasis savo Kristumi.“ Kai Pilypas įėjo, jis su malonumu pavalgė. Penkias dienas jis dėkojo Dievui už išgelbėtas sielas. Ir visi kartu sakė Dievui: „Amen.“ Kristaus ramybė tebūna su mumis per amžius, amen.
Septintasis šventojo apaštalo Pilypo darbas
Nikateros mieste, kur Nerkela įtikėjo
(1) Tuomet Irėjo žmona Nerkelė ir jos dukra Artemilė kartu su durininke džiaugėsi Pilypu ir įtikėjo Viešpačiu. Tada apaštalas palaimino visus įtikėjusius ir tarė: „Amen, ramybė jums.“ Nerkelė ir jos dukra Artemilė paprašė jo, kad ir jas palaimintų. Pilypas atsakė: „Žiūrėkite! Pats Išganytojas sukelia jumyse šį prašymą, ir palaiminimas yra jūsų sielose.“
(2) Irėjas tarė Pilypui: „Kur norėtum, kad pastatytume susirinkimų vietą Kristaus vardu?“ Pilypas atsakė: „Statykite iš savo išteklių, o ne iš neteisingai įgyto pelno.“ Prikeltąjį berniuką atvedęs tėvas Nerėjas tarė: „Verčiau pripažinkite mane vertu ją pastatyti.“ Ir kilo didelis džiaugsmas, o namas nebegalėjo sutalpinti į jį plūstančių minių. Irėjas ir prikeltojo berniuko tėvas Nerėjas, išėję iš namo, pasitarė tarpusavyje dėl statinio ir sakė: „Meskime burtus, kurioje vietoje turėtume statyti: ar tavo, ar mano žemėje, kilniausiasis Nerėjau. Jei nori, kad statinys būtų tavo žemėje, aš tavęs neliūdinsiu. Tiesiog tegul įvyksta Dievo valia.“ Sutarę, kaip reikės statyti, jiedu išleido daug aukso. Ir brolių bei seserų minia džiaugėsi greitu statybų tempu.
(3) Tik žydai pavydėjo ir kalbėjo tarpusavyje: „Neturime jokios dingsties jiems sutrukdyti dėl Pilypo stebuklų. Verčiau laikykimės atokiau nuo to svetimšalio, kad nepatirtume tokio blogio, koks ištiko Aristarchą. Išties, laikykimės atokiau nuo jų, nes jų malonė, galia ir šlovė tikrai yra iš Dievo.“
(4) Po šių žodžių Pilypas įžengė į pastatą labai džiaugdamasis; ir jis drąsiai kalbėjo Kristuje. Visi įtikėjusieji suėjo į susirinkimų vietą, stebėjosi ir džiaugėsi Pilypo mokymu, ir tarp jų vyravo didelė pagarba. Pilypas juos mokė ir priminė galingus Kristaus darbus, kad jų supratimas būtų teisingai nukreiptas įžvalgos. Dievo dovana pasiliko jame. Jo veidas buvo džiugus, nes jame glūdėjo didelė išmintis dėl gilaus proto ir dieviško pažinimo, dėl teisumo gerumo, dėl tvirtumo ir dėl galios, kurią jis gavo iš Kristaus, nes Jis suteikė jam šventą šlovę ir Dievo jam duotą žodį.
(5) Irėjo žmona Nerkelė ir jos dukra Artemilė be galo džiaugėsi ir jautėsi ramios po to, kai Pilypas jas palaimino. Jis tarė: „Broliai ir seserys, duodu jums įsakymus, kad būtumėte Kristaus valioje. Gyvenkite bendruomenėje vieni su kitais tyrume ir nepamirškite mano žodžių, bet tegul jie pasilieka jūsų širdyse; nes tokia yra Dievo valia. Neleiskite jumyse įsišaknyti arogancijai. Pasilikite Kristaus vynuogyne, kad jūsų palaiminimas lydėtų mane į tą vietą, į kurią išvykstu skelbti Kristaus malonės.“
(6) Broliai ir seserys tai išgirdę labai dejavo ir verkė, nes jis jiems pasakė: „Aš išvykstu“; mat jie nenorėjo, kad jis nuo jų pasitrauktų. Pilypas jiems tarė: „Nesigraužkite savo širdyse, nes kaip mano Viešpats man nurodė atvykti pas jus, taip aš išvykstu į kitus miestus, kad įvykdyčiau Kristaus valią. Tegul Viešpats būna su jumis.“
(7) Pilypas, tai pasakęs, pasimeldė kartu su jais, atsisveikino su visais ir išėjo iš jų kartu su savo mokiniais, lydimi visos minios, kuri krovė ant kupranugarių duoną ir daug atsargų kelionei. Jie sekė paskui jį apie dvidešimt stadijų. Pilypas jų paklausė: „Kodėl jūs varginate save?“ Jie atsakė: „Kad pamatytume laivą, į kurį tu įlaipinsi.“ Jis tarė: „Tai dar toli.“ Tada jis paėmė tik penkis kepalus duonos, ir sušukęs Jėzaus vardą, liepė jiems su kupranugariais ir gausiomis atsargomis grįžti atgal į miestą. Ir jis tarė: „Eikite ramybėje.“
(8) Iš dangaus pasigirdo balsas: „Skubėk, Pilypai! Aš, Jėzus, laukiu tavęs laive viršutiniame uoste, nes Aš tavęs nepaliksiu.“ Broliai ir seserys buvo apstulbę, dar labiau įtikėjo ir maldavo Pilypą, kad jis juos palaimintų antrą kartą. Pilypas jiems atsakė: „Viešpaties Jėzaus malonė, šlovė ir meilė, taip pat Jo gailestingumas ir palaiminimas tebūna su jumis. Ir tegul jus lydi Viešpaties pagalba.“ Visi atsakė: „Amen!“ Ir vėl pasigirdo balsas: „Taip, iš tiesų, amen, amen, amen!“ Ir dabar, ir visada, ir per amžių amžius, amen.
Šventojo apaštalo Pilypo aštuntasis aktas
Kuriame ožiukas ir leopardas įtiki dykumoje
Atheniensis 346 (G)
(1) Kai Išganytojas paskirstė apaštalus po miestus ir regionus, kad kiekvienas jų keliautų į jiems burtų keliu paskirtą vietą, Petrui teko iškeliauti į Romą; Tomui buvo patikėta vykti į visą Partijos regioną ir Indiją; Matui burtų keliu teko vykti į vidines Ponto sritis; Baltramiejui teko Likaonija; Simonas Kananietis išvyko į Ispaniją; Andriejus į Achają; Jonas į Aziją; o Pilypas išvyko į graikų žemę. Toks buvo Išganytojo nustatytas paskirstymas.
(2) Tačiau Pilypas, išgirdęs regiono ir miesto pavadinimą, kuris jam teko, palaikė tai atšiauriu ir murmėdamas pravirko. Jam beverkiant, Išganytojas atsisuko į jį kartu su Jonu ir Mariamne, jo seserimi (nes ji buvo ta, kuri saugojo regionų registrą, ir ji pati ruošė duoną bei druską, ir laužė duoną. Marta buvo ta, kuri tarnavo minioms ir labai daug dirbo). Mariamnė pakalbėjo su Išganytoju apie Pilypą, kadangi šis buvo nuliūdęs dėl miesto, į kurį buvo siunčiamas. Ir ji sakė: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau, tai nėra malonu mano broliui Pilypui.“
(3) Išganytojas jai atsakė: „Aš žinau, kad tavo siela yra gera ir vyriška, ir tu esi palaiminta tarp moterų; moteriškas mąstymas įžengė į Pilypą, bet vyriškas ir drąsus mąstymas yra tavyje. Tad eik kartu su juo, kur tik jis eis, ir nuolat drąsink jį su meile ir didele atjauta. Nes Aš matau, kad jis yra labai neapdairus žmogus, ir jei paliktume jį vieną, jis atneštų daug atpildo kiekvienai vietai pro kurią praeitų. Bet žiūrėk, Baltramiejus išvyksta kartu su juo ir kentės kartu su juo tose persekiojimuose bei pasipiktinimuose, kuriuos jiems atneš tų vietų žmonės. Taip pat Aš siunčiu Joną, kad jis drąsintų jus kankinystės kančiose ir viso pasaulio atpirkime.
(4) „O tu, Mariamne, pakeisk savo aprangą ir išorinę išvaizdą, visiškai atsisakyk savo moteriško pavidalo ir vasarinio drabužio, kuriuo esi apsivilkusi. Neleisk, kad tavo drabužio kraštas vilktųsi žeme, ir nerišk jo, bet apkirpk žirklėmis ir eik kartu su savo broliu Pilypu į miestą, vadinamą Ofeorimu, kas reiškia ‘Gyvačių promenada’; nes to miesto žmonės garbina gyvačių motiną – Angį. Kai įeisite į tą miestą, jo gyvatės privalo matyti tave atsietą nuo Ievos išvaizdos, neturinčią nieko iš moteriško pavidalo. Kadangi Ievos išvaizda yra moteris, ji yra pati forma; Adomo forma yra vyras. Ir jūs žinote, kad nuo pat pradžių tarp Adomo ir Ievos kilo priešiškumas. Tai buvo gyvatės pasipriešinimo tam vyrui ir jos palankumo moteriai pradžia; ir Adomas buvo apgautas savo žmonos Ievos. O tai, ką gyvatė nusimeta, tai yra, savo nuodus, jis, Adomas, priėmė per Ievą; ir šio proceso metu senovės priešas rado vietą Kaine, Ievos sūnūje, taip kad jis nužudė Abelį, savo brolį. Taigi tu, Mariamne, bėk nuo Ievos skurdo ir būk turtinga savyje.
(5) „Žiūrėkite, Aš siunčiu jus kaip ėriukus, Aš esu piemuo. Aš siunčiu jus kaip mokinius, Aš esu jūsų mokytojas. Aš siunčiu jus kaip spindulius, Aš esu jūsų saulė. Aš siunčiu jus kaip sūnus, Aš esu jūsų tėvas. Aš esu su jumis visur, kur tik eisite. Pakelkite savo akis į kūriniją, kuri yra danguje, ir pažvelkite į saulės panašumą, turiu omenyje mėnulį ir žvaigždes, orą ir vėjus. Atkreipkite dėmesį, kaip saulei tekant su savo šviesa, ji ištiesia savo spindulius ant visos kūrinijos. Ir vėl, kai ji ruošiasi leistis, kaip ji susigrąžina ir pritraukia savo spindulius prie savęs, kol dar neatėjo nakties tamsa. Panašiai ir mėnulis daro tą patį; jis siunčia savo gerą rasą ant vandenų ir augalų, suteikdamas gyvybę ir saldumą viskam. Atkreipkite dėmesį, kaip po to mėnulis pasikeičia žiemos metu; jis gausiai laisto žiemos orą, kol žemės derlius padaugėja ir tampa maistu žmonėms, gyvulių bandoms, dangaus paukščiams, ropliams ir vandenyse esančioms žuvims, per Mano, o taip pat ir jūsų, Tėvo apvaizdą.
(6) „Todėl ir jūs, Mano broliai ir seserys, Mano geri augalai, atžalos, pražydusios per Mano švelnumą, nesijaudinkite, kad siunčiu jus tokioje proto būsenoje; nes Aš esu su jumis visur, kur tik eisite. Jums keliaujant, Aš vesiu jus, būdamas jūsų pranašas ir ruošdamas jums kelius. Upėse ir jūrose Aš būsiu jums geras laivavedys. Jei atsidursite tarp bangų, Aš pakilsiu, kad nuraminčiau bangas, ir Aš kalbėsiu vėjui, kad jis švelniai pūstų jums. Jei įeisite į miestą, o miesto žmonės sukils prieš jus, muš jus savo sinagogose ir plaks, Aš uždėsiu vaistų ant jūsų žaizdų ir mėlynių, ir juos išgydysiu, Aš būsiu jums geras gydytojas. Ir jei jie jus degins ugnimi, Aš užtepsiu vėsią raminamąją priemonę ant jūsų nudegimo. Jei jie pralies jūsų kraują, Aš išskleisiu Savo šviečiantį drabužį ir nematomai jį surinkęs, nusiųsiu į aukštybes kaip auką Savo Tėvui danguje. Ir jūsų stebuklai bus pašlovinti žemėje, ir jie vadins jūsų kapus šventų kūnų buveinėmis, nes taip jums buvo paskirta.
(7) „Taigi, Mano broliai ir seserys, nebijokite gyvačių įkandimų ar jų nuodų. Nes jų burnos prieš jus bus uždarytos, o jų grasinimai nueis perniek. Jei jie pakels galvas, pritaikykite jiems Monados ženklą; jei artinsis angys, turėkite paruoštą kryžių, ir tokiu būdu jos nuleis savo galvas.“
(8) Išgirdęs visus šiuos Išganytojo įsakymus ir instrukcijas, Pilypas pravirko. Išganytojas paklausė: „Kodėl verki, Pilypai?“ Pilypas atsakė: „Aš verkiu dėl savęs, Viešpatie, nes iš karto Tavęs išklausiau, ir dėl to verkiu, kad, neduok Dieve, neišvykčiau ten, kur man buvo skirta, ir dėl to jie nesuteiktų man nepakeliamų sunkumų bei didelių persekiojimų ir neįprasto žiaurumo, nes jų prigimtis yra gyvatės. Todėl, jei ta gyvatė pakiltų prieš mane ir įtūžtų, ir jei man nepavyktų jos ištverti dėl jos begalinių blogybių, aš atsilyginsiu tuo pačiu tiems, kurie gyvena toje vietoje, ir taip sulaužysiu Tavo mums duotą įsakymą – neatsilyginti blogiu už blogį, bet grąžinti gėrį tiems, kurie mums daro blogį. Taigi, mano Viešpatie, aš verkiu dėl savęs, nes išvykti į šį miestą man yra nepaprastai sunku … ir bausmė man bus dviguba, jei atsilyginsiu tuo pačiu tam, kuris man daro blogį.“
(9) Išganytojas atsakė Pilypui: „Kokia griežta bausmė tam, kuris atsilygina blogiu už blogį, tokia ir dar didesnė yra dovana tam, kuris gali padaryti ką nors blogo, bet to nedaro, o verčiau atsiliepia gėriu tam, kuris jam daro blogį. Nėra garbingesnio mato už tokį žmogų, nei didesnio gėrio už jo orumą. Didžiulis yra šis palaiminimas tarp visų palaiminimų.
(10) „Pilypai, tu matei visus kūrinijos darbus, esančius aukštybėse ir žemai: šviesą ir tamsą, vandenį ir ugnį, gėrį ir blogį; tada gyvus padarus, turiu omenyje žmones ir gyvulius, laukinius žvėris, paukščius ir vandens gyvūnus. Būk teisėjas, Pilypai, ir stebėk visame pasaulyje veikiantį gamtos dėsnį, ir pamatyk, kad tas, kas daro tai, kas gera ir gražu, taip pat ir dauginasi, o ne tas, kas daro blogį. Nes šviesa nuveja tamsą, ir šviesa yra labai pašlovinta. Pagalvok taip pat ir apie ugnį – kad ji yra bloga, o vanduo – geras, ir paties vandens yra labai daug. Taip pat pagalvok ir apie paukščius bei išmok, kad dominuojantys tarp jų atveda mažai palikuonių ir kokybe nepasižymi, bet nuolankūs ir prijaukinti tarp jų yra labai gausūs. Pagalvok ir apie gyvūnus […], kad plėšrūnų tarp jų yra mažai […], o tokių, kurie tarp jų yra geri, yra labai daug. Plėšrieji vandenyje yra negausūs, palyginti su kitomis vandens gyvių rūšimis.
(11) „Štai kodėl, kai turėjo prasidėti teismo rūstybė Budėtojams, Įstatymdavys įsakė Nojui pastatyti arką ir įvesti į ją visus gyvūnus pagal jų rūšis, kad Jis galėtų sukelti tvaną ir sunaikinti piktuosius. Ir Jis nurodė Nojui įvesti į arką paukščius bei gyvūnus pagal jų rūšis: iš švariųjų – septynias poras, patiną ir patelę; o iš nešvariųjų – dvi poras, patiną ir patelę – kiekvienu skaičiumi parodydamas kiekvieno darbus. Kadangi Jis jiems visiškai neatleido, bet atlygino jiems pagal jų piktadarysčių formą; tačiau Jo atleidimas apėmė septynias poras.
(12) „Štai kodėl tavo brolis Petras prisiminė tai, ką Nojus padarė nusidėjėlių nubaudimo dieną, ir paklausė Manęs: ‘Ar nori, kad atleisčiau savo broliui iki septynių kartų, taip pat, kaip atleido Nojus?’ Aš jam atsakiau: ‘Aš nenoriu, kad tu elgtumeisi tik pagal Nojaus pavyzdį, bet tu turi atleisti septyniasdešimt septynis kartus’. Taigi, Pilypai, nebūk silpnaširdis darydamas gera tiems, kurie tau daro blogį.
(13) „Pažvelk ir į priešininką ore, kuriame yra daugybė paukščių ir roplių, ir priimk sau pavyzdį, kad žmogaus nesuteršia nė vienas iš jų. Be to, žemėje auga daug augalų iš Mano dangiškojo Tėvo gerumo, ir jiems tiekiama rasa. Jo šviesa teka ant visos kūrinijos, tiek ant blogų, tiek ant gerų. Tokia pat situacija yra ir su vandeniu. Nes jis teka ir pripildo šaltinius, upes ir jūras, būdamas gyvybe taip pat ir tuose vandenyse esantiems skoniams, t. y. sūriems vandenims ir tiems, kurie neturi druskos, šiltiems ir šaltiems, saldiems ir kartiems. Šis vanduo egzistuoja dangaus platybėse ir visuose kūriniuose, ir jis juose susimaišo pagal jų skirtumus bei jiems būdingus aspektus.
(14) „Todėl tapk visų gerų dalykų mėgdžiotoju. Bet atkreipk dėmesį, Pilypai, ir į šviesulius, kurie kuria gerus dalykus, ir tapk jų mėgdžiotoju. Ir jūs, mokiniai, tapkite visų šių dalykų mėgdžiotojais, kad taip pat, kaip jie rodo geradarybę liedami savo šviesą ant gerų ir ant blogų be jokio išskyrimo, taip ir jūs patys taptumėte aktyvūs viso pasaulio išgelbėjimui, kaip ir visi geri mokiniai, broliai ir seserys. Ir jei jus persekios, ištverkite; o jei pateksite į gundymus ir suspaudimus, kurie bus užkrauti ant jūsų, dėl to didelio ramybės jausmo, kurį turite savyje, paragaukite ateities, žinodami, kad jūs spindėsite prieš Mano Tėvą danguje ir jūsų atlygis bus labai didelis.“
(15) Pilypas ir visi su juo buvusieji džiaugėsi Viešpaties pamokomis ir pažadais. Tuomet Pilypas išvyko lydimas Baltramiejaus ir Mariamnės, ir pabučiavę Išganytojo dešinę ranką, jie keliavo į ofianų žemę.
Vaticanus graecus 824 (V)
(16) Kai jie pakilo į drakonių tyrlaukius, jiems ten einant, staiga iš kalnų miškų iššoko didžiulis leopardas. Pamatęs Viešpaties apaštalus, jis pribėgo prie jų, puolė jiems po kojomis ir prabilo žmogaus balsu: „Aš nusilenkiu jums, dieviškosios didybės tarnai ir viengimio Dievo Sūnaus apaštalai. Įsakykite man, kad galėčiau kalbėti tobulai.“
(17) Pilypas tarė: „Jėzaus Kristaus vardu, kalbėk!“ Ir leopardas, įgavęs tobulą žmogaus balsą, pradėjo kalbėti: „Paklausyk manęs, Pilypai, tu, kuris vedi mus prie dieviškojo žodžio taip, kaip tas, kuris veda nuotaką pas jaunikį. Nutiko taip, kad pirmojoje nakties dalyje aš praėjau pro ožkų bandą priešais drakonės, gyvačių motinos, kalną, ir pačiupau ožiuką. Tačiau kai įžengiau į mišką, norėdamas jį suėsti, po to, kai jį partrenkiau, jis prabilo žmogaus balsu ir pravirko kaip mažas vaikas, sakydamas man: ‘Leopardai, nusivilk savo nuožmią širdį ir laukinius ketinimus bei apsivilk romumu. Nes dieviškosios didybės apaštalai netrukus praeis per šią dykumą, kad tobulai išpildytų viengimio Dievo Sūnaus šlovės pažadą.’ Kol ožiukas mane perspėjo šiais žodžiais, aš sutrikau savyje, ir po truputį mano širdis pasikeitė, mano nuožmumas virto romumu ir aš susilaikiau jo nesuėdęs. Ir klausydamasis jo žodžių, pakėliau akis ir pamačiau jus praeinančius, ir supratau, kad jūs esate gerojo Dievo tarnai. Pamatęs, kad artėjate, palikau ožiuką vieną ir atėjau jums nusilenkti. Todėl dabar, Kristaus apaštale Pilypai, aš prašau tavęs, kad suteiktum man teisę įgyti pasitikėjimą, ir kad galėčiau keliauti kartu su jumis visur, kur tik eisite, ir kad galėčiau atsikratyti savo laukinės prigimties.“
(18) Apaštalas paklausė leopardo: „Kur yra ožiukas?“ Jis atsakė: „Štai! Jis buvo numestas po medžiu anava ten.“ Pilypas tarė Baltramiejui: „Eikime pažiūrėti to, kuris buvo partrenktas ir išgydytas, to, kuris taip pat išgydė tą, kuris jį partrenkė.“ Pilypui linktelėjus, leopardas pradėjo vesti Pilypą ir jo palydovus, ir atvedė juos į tą vietą, kur gulėjo ožiukas.
(19) Tada Pilypas ir Baltramiejus tarė: „Štai, mes išties žinome, kad niekas nepranoksta Tavo atjautos, o geranoriškasis Jėzau. Nes Tu eini prieš mus, mus taisai ir mokai per šiuos gyvūnus, kad mes dar labiau įtikėtume ir su uolumu įvykdytume tai, kas mums buvo patikėta. Tad dabar, Viešpatie Jėzau Kristau, ateik ir suteik gyvybę, kvapą ir tvirtą kūno sudėjimą šiems gyvūnams, kad jie apleistų savo nuožmią ir laukinę prigimtį, ir įgautų romumą ir daugiau nebeėstų mėsos, nei ožiuko atveju, paprasto pašaro. Tegul juose užgimsta žmogaus širdis, ir jie seks mus visur, kur tik mes eisime, valgydami tą patį, ką ir mes, Tavo šlovei, ir tegul jie kalba kaip žmonės, šlovindami Tavo vardą.“
(20) Tą akimirką gyvūnai, tiek leopardas, tiek ožiukas, atsistojo, pakėlė priekines kojas ir pašlovino Dievą, sakydami žmogaus balsais: „Mes šloviname ir laiminame Tave, Tu, kuris aplankei mus ir prisiminei mus šioje dykumoje, Tu, kuris pavertei mūsų nuožmią ir laukinę prigimtį romumu, veltui davei mums dieviškąjį žodį, suteikei mums liežuvį ir protą, kad galėtume kalbėti bei išpažinti Tavo vardą, nes Tavo šlovė yra didžiulė.“
(21) Po šių žodžių leopardas ir ožiukas puolė veidu žemyn ant žemės, išreikšdami pagarbą Pilypui, Baltramiejui ir Mariamnei. Tą akimirką apaštalai pašlovino Dievą ir nusprendė, kad ožiukas bei leopardas turi keliauti kartu su jais ir eiti priekyje į miestą, į kurį jie traukia, kaip Išganytojas jiems ir buvo apreiškęs. Taigi jie keliavo visi kartu, girdami ir šlovindami Dievą, amen.
Devintasis aktas
Apie drakono sunaikinimą
(1) Apaštalai keliavo kartu – Pilypas, Baltramiejus, Mariamnė, leopardas ir ožiukas – ir keliavo jau penkias dienas. Po vidurnakčio maldų, anksti ryte kelyje, staiga pakilo stiprus ir tamsus vėjas, o iš jo tamsos išniro didžiulis tamsus drakonas ir puolė Dievo tarnus. Jo nugara buvo juoda, tačiau pilvas atrodė lyg anglis, švytintis bronza ir skeldžiantis ugnies kibirkštis, o jo kūnas tęsėsi daugiau nei šimtą uolekčių. Paskui jį sekė daugybė gyvačių ir jų palikuonių. Ir ilgą laiką visa dykuma drebėjo.
(2) Tai pamatęs, Pilypas tarė Baltramiejui ir Mariamnei: „Dabar mums reikia Išganytojo pagalbos. Prisiminkime Kristaus, kuris mus siuntė, žodį: ‘Nebijokite nieko! Nei persekiojimo, nei šio krašto gyvačių, nei tamsaus drakono.’ Todėl stovėkime tvirtai kaip stulpai prieš Dievą, ir visa priešo galia niekais pavirs, o jo grėsmė žlugs. Taigi melskimės ir apvalykime orą taures pagalba, ir šis tamsos padaras bus sustabdytas, o dūmai – nuslopinti.“
(3) Paėmę savo taurę, jie taip pasimeldė: „Tu esi Tas, kuris numalšina kiekvieną ugnį, išsklaido tamsą ir uždeda žąslus į drakono burną, Tas, kuris paverčia jo pyktį bejėgiu, kuris atgręžia priešiško svetimšalio blogį ir paskandina jį jo paties ugnyje, kuris uždaro jo irštvą, užkerta jam kelius ir numalšina jo aroganciją. Ateik pas mus į šią dykumą, nes mes vykdome Tavo valią ir Tavo įsakymą.“
(4) Atsisukęs Pilypas tarė Baltramiejui ir Mariamnei: „Dabar atsikelkite, pakelkite rankas su taure, kurią mes laikome, ore nupieškite kryžiaus ženklą ir išvyskite galingojo šlovę.“
(5) Iš karto plykstelėjo ugnis, ir ji apakino drakoną bei su juo buvusius žvėris. Drakonas ir gyvatės iškart išdžiūvo, o šviesos spinduliai pateko į jų urvų angas ir sutrupino gyvačių kiaušinius. Apaštalai prisidengė akis, nes negalėjo žiūrėti tiesiai į šviesos blykstelėjimo stebuklą. Ir taip jie praėjo nenukentėję, tęsdami savo kelionę ir šlovindami mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, amen.
[Šventojo apaštalo Pilypo dešimtasis aktas . . .]
[Šventojo apaštalo Pilypo vienuoliktasis aktas . . .]
Xenophontos 32 (A)
(1) „. . . dykumos vietose Tavo saldumas lieka su mumis ir visais, kurie tvirtai pasitiki Tavimi.“ Pilypui ištarus šiuos žodžius, Baltramiejus ir Mariamnė ruošėsi priimti Išganytojo komuniją. Sušukę amen, jie pašlovino Dievą, kadangi buvo pastiprinti penkių dienų pasninko, kad galėtų deramai girti ir tapti verti Kristaus bendrystės.
(2) Pilypui, Baltramiejui ir Mariamnei džiaugiantis, staiga iš netoliese esančios vietos, kurioje buvo daug skaldytų akmenų, pasigirdo žemės drebėjimas, triukšmas ir kunkuliavimas. Iš ten sklido sumišę balsai, sakantys: „Nuo šiol išeikite iš čia, neapsakomo Dievo tarnai. Rūpinkitės savo reikalais, kaip mes rūpinamės savaisiais. Kiek ilgai būsite nusiteikę prieš mus, norėdami sunaikinti visą demoniškąją prigimtį? Niekas dar niekada nepraėjo pro šią vietą taip, kad mes jo nebūtume sunaikinę; tik prieš jus vienus mes tapome bejėgiais. Mes esame penkiasdešimt vienos prigimties demonų, kurie gavo šią mažą vietą kaip savo dalį. Bet jūs, Kristaus tarnai, perėję visas vietas po dangumi, atėjote mūsų sunaikinti, ir šis Jėzus, esantis su jumis, kuris yra Dievo sūnus, nors jis ir yra tik vienas, sunaikino begalę demonų rūšių. Ir dabar, žiūrėkite, mes paliekame šį urvą, išvaromi jėga. Nuo šiol pripažįstame, kad buvome paversti niekais, nes Tas, kuris buvo nukryžiuotas prieš mus, sunaikino mūsų senovės prigimtį.“
(3) Apaštalas tarė: „Prisaikdinu jus Nukryžiuotuoju, kad parodytumėte, kokia yra toji jūsų senovės prigimtis.“ Drakonas, buvęs tarp jų, atsakė: „Mano prigimtis kyla iš sąmokslo rojuje, ir ten Jis, Tas, kuris dabar nori mane sunaikinti per tave, mane prakeikė. Nes tuo metu, kai pasitraukiau iš vešlaus sodo, radau progą pasislėpti Kaine dėl Abelio. Vėliau, kai parodžiau angelams moterišką grožį, nusviedžiau juos iš aukštybių žemyn. Moterys pagimdė labai didelius sūnus – visi jie vadina juos Budėtojais. Kai jų skaičius išaugo, jie ryte rijo žmones lyg skėriai. Po to, kai tvanas juos išnaikino, jie atgimdė demonišką ir gyvatišką prigimtį, kai Mozės lazda atskleidė Egipto išminčių ir magų prigimtį. Nes mes esame tos penkiasdešimt gyvačių, kurias tuo metu prarijo didžioji Mozės gyvatė. Šiaip ar taip, tu, Pilypai, pasiekei pergalę prieš mus.“
(4) Tada apaštalas, Dievo vergas, pažvelgė į dangų ir tarė: „Šventasis Jėzau, neužtemdytos šviesos buveine, Tėvo šlove, bejėgių galia, amžinasis Tėvo Žodi, kuris ir žemėje pasirodei kaip žmogus, ateik dabar ir suteik man jėgų, nes demonų galybė žemina Tavo kūrinius šioje dykumoje. Nedelsk, Valdove, bet paskubėk man į pagalbą.“ Taip besimelsdamas jis garsiai sušuko: „Prisaikdinu jus pašlovintuoju Tėvo, viengimio Sūnaus ir Aukščiausiojo vardu, pasirodykite, jūs demonai, kokie esate: paroduokite savo skaičių ir savo išvaizdą.“ Tuoj pat pasigirdo nepaprastai didelis klyksmas ir sąmyšis: „Bėkime dabar pat, jūs tamsos ir kartėlio palikuonys, greitai – dėl mūsų neišvengiamo ir neišvengiamai artėjančio sunaikinimo.“
(5) Ir kai demonai, kurie buvo roplių pavidalo, išlindo iš akmenų kunkuliavimo, tai buvo penkiasdešimt gyvačių, pakėlusių galvas į dešimties pėdų aukštį (nes kiekviena iš jų buvo ilgesnė nei šešiasdešimt pėdų), ir jos vienu balsu sakė: „Prisiartink, tu, kuris įsakei mums išeiti, nes mes esame tavo prigimties vaikai.“ Tuomet kilo toks milžiniškas žemės drebėjimas, kad Baltramiejus ir Mariamnė būtų praradę drąsą, jei Pilypas nebūtų jų pastiprinęs, sakydamas: „Kas bebūtum, tas, kurį šaukia šios gyvatės, kurios išties yra pikti demonai, išeik! Tu, dėl kurio kilo šis žemės drebėjimas, kadangi jau buvai nugalėtas, o visi tavo giminaičiai išdžiūvo.“ Iš karto tarp gyvačių atsistojo didžiulis drakonas, apie šimto uolekčių ilgio, padengtas suodžiais, spjaudantis ugnimi ir liejantis daug nuodų srautu. Jis turėjo dvidešimties pėdų ilgio barzdą, galvą, panašią į geležies piliakalnio viršūnę, kuri svyravo pirmyn ir atgal, o jo kūnas atrodė lyg pati ugnis.
(6) Jis pasikėlė į didelį aukštį ir tarė Pilypui: „Pilypai, griaustinio sūnau, kokią tokią didelę galią tu turi, kad eini per šią vietą prieš mus? Kodėl taip stengeisi sunaikinti ir mane, lyg drakoną dykumoje? Maldauju tavęs To, kuris suteikė tau šią galią, vardu: nesunaikink mūsų ir nepaversk mūsų niekuo savo pykčio griaustinyje. Pasiųsk mus į Labirinto kalnus, kad ten galėtume pasislėpti ir pasikeisti. Ir savo demoniška galia, taip, kaip mes tarnavome savo viešpačiui, teisiajam Saliamonui, Jeruzalėje – juk mūsų pagalba jis pastatė Dievo šventyklą – taip dabar leisk mums tarnauti tau. Per šešias dienas mes pastatysime tau šioje vietoje pastatą, ir jis bus vadinamas gyvojo Dievo bažnyčia. Aš net leisiu atsirasti septyniems nemirtingiems šaltiniams dėl nukryžiuotojo vardo, tik nesunaikink mūsų.“
(7) Apaštalas atsakė: „Kaip gi galėsite statyti, juk jūsų prigimtis yra šliaužianti, ir iš tikrųjų esate gyvatės, juolab, kad kiekvienas pastatas yra žmogaus įgūdžių vaisius? Dabar, Jėzaus galia aš tau įsakau: tiek tu, tiek šios penkiasdešimt gyvačių, pakeiskite savo šliaužiojančią prigimtį ir įgaukite žmogaus pavidalą.“ Drakonas tarė: „Klausyk, Pilypai, mūsų prigimtis yra šešėlinė ir tamsi, o mūsų tėvas vadinasi Tamsa, o mūsų motina – Juoduma. Jie atvedė mus į pasaulį tamsius ir juodus, mažomis kojomis, garbanotais plaukais, be kelių, vėją primenančiomis kojomis, skraidančius ore, su žėrinčiomis akimis, smailomis barzdomis ir smailais plaukais, kaip atstumiančias būtybes, išprotėjusias dėl moterų – mes esame vyrų ir moterų mišinys.“ Tada, labai giliai atsidusęs, drakonas tarė: „Pilypai, kadangi tapai toks stiprus, pažvelk į mūsų pavidalą.“ Ir tuoj pat, kai drakonas bei penkiasdešimt gyvačių apsireiškė tokie, kokie yra, jie pakilo į orą kaip vėjai ir sušuko: „O dabar pradėkime statyti!“ Praėjo nepilnos trys valandos, ir jie oru atgabeno penkiasdešimt aukštų kolonų ir tarė: „Įtvirtink vietą, Pilypai, kaip nori, ir šeštąją dieną pamatysi pastatą, septynis šaltinius bei bažnyčios pašventinimą.“
(8) Po šešių dienų bažnyčia buvo baigta, o srovės tekėjo lyg upės. Per dar kelias dienas susirinko trys tūkstančiai vyrų, taip pat daug moterų ir kūdikių, ir jie šlovino Kristų. O drakonas, atrodydamas dar tamsesnis už etiopą, tarė: „Mes išvykstame, Pilypai, į tokią vietą, kurioje tu mūsų daugiau nebematysi, kad net ir ten neįsakytum mums statyti. Mums užtenka; mes esame nugalėti.“
(9) Pilypas pakėlė balsą – ne kūno, bet sielos balsą – ir kalbėjo savo paties kalba proto samprotavimuose: „Mes šloviname Tave: neišreiškiamąjį, tikrąjį, brangią ir šlovingą auką. Tu esi duona, Tėvo šlovė, Dvasios malonė, Žodžio rūbas, amžinai išgrynintas ir nuteisintas, daugelio, kurie Tavęs nepažįsta, garbinamas turtas, Gyvybės Davėjas. Tu esi Tėvo palikuonis, Tas, kuris sujungtas su visais, kol išlaisvinsi tą, kuris buvo surištas; Tas, kuris nevalgo, valgo ir yra valgomas; Tas, kuris suteikia Žodžio klausymąsi; Tas, kuriam reikia būti nuplautam, nors Jis Pats yra nuplovimas; Tas, kuris šoka tarp dvylikos mergelių, ir Jam jos gieda šlovės giesmes Aštuntojoje Pilnatvėje; Tas, kuris puošia ir yra puošiamas; Tas, kuris keliauja, ir Tas, kuris neturi vietos, nors Jis Pats yra viskas – šventoji šventykla, kurią jie norėjo suteršti bjaurasčių šventykloje, kur yra džiaugsmas, visų trokštamas šventinis susirinkimas, lempa, apšviečianti namus, o Tu Pats esi šviesa. Tu esi rojus, paslaptis, slypinti tyloje, Jame šokančiojo intelektas, ilsėtis norinčiųjų lova. Tu esi Tėvo Žodis, tiesos atvaizdas, Tas, kurį pažinome ir regėjome. Tu esi klausa, kuri girdi mūsų ausimis. Tu esi Tas, kuris mato mūsų akimis, ir į Kurį mes sutelkėme savo sielas.“
(10) Pilypas, tai pasakęs, vėl padalijo komuniją Baltramiejui ir Mariamnei, ir jie, be galo džiaugdamiesi, pašlovino Dievą už Dievo komuniją, sakydami: „Amen, amen, amen.“
Šventojo Pilypo dvyliktasis aktas
Kuriame leopardas ir ožiukas prašo komunijos
(1) Kai apaštalas Pilypas padalijo komuniją Baltramiejui ir Mariamnei, ir kai jie džiaugėsi bei šlovino Dievą, leopardas ir ožiukas, stebėdami juos, labai verkė ir sielvartavo savo kalba. Jų ašaros riedėjo per žandikaulius, nes jie nebuvo pripažinti vertais šventosios komunijos. Pilypas tarė Baltramiejui: „Noriu sužinoti, kodėl jie verkia.“
(2) Pilypui tai ištarus, leopardas atvėrė burną ir tarė: „Pirmojo ir vienintelio Dievo tarnai, dieviškosios didybės apaštalai, maldauju jus Dievu, kurio vardas atėjo pas mus, nors buvome neverti, kad nesijaudintumėte dėl to, kodėl mes verkiame. Verčiau aš pakalbėsiu už save ir už ožiuką, ir paaiškinsiu mūsų sielvartą. Būdami neprotingi žvėrys, mes gyvenome nežinioje iki tos dienos, kai pamatėme jus. Aš ėdžiau mėsą ir gėriau kraują, ir nakties tamsa man buvo tokia pat šviesi kaip vidurdienis. Išaušus dienai, pasislėpdavau miške. Bet tą akimirką, kai jūs ėjote per kalną, mus apėmė baimė ir drebulys. Mano laukinė prigimtis pasikeitė, virto gerumu, aš susilaikiau nesuėdęs šio ožiuko, ir Dievo galia nusileido ant mūsų.
(3) „O dabar mes verkiame, nes nepripažinote mūsų vertais Kristaus komunijos. Mes kalbėjome kaip žmonės ir per jus maldavome Dievo, kad galėtume sekti jumis. Ir Dievas tai padarė dėl mūsų. O kai drakono galios sukeltame sąmyšyje jums pasirodė viengimis Sūnus, ir Jo išvaizdos grožis nužudė tą drakoną ir gyvates, Jis neatstūmė mūsų nuo Savo paslapties ar Savo veido stebuklo. Bet mes girdėjome Jo balsą, taip pat girdėjome jūsų maldų bei palaiminimų šlovę.
(4) „Todėl, jei Dievas pripažino mus vertais dalyvauti visuose šiuose stebukluose, kodėl dabar jūs nepripažįstate mūsų vertais priimti komuniją? Štai kodėl mes verkiame iš sielvarto – nes nebuvome pripažinti vertais. Ir jeigu tai dar galima pateisinti mano atžvilgiu, nes esu laukinis žvėris, tai kodėl šis ožiukas nebūtų vertas komunijos? Štai kodėl mes verkiame, nes galbūt neturime gyvenimo su Dievu. Todėl pasigailėkite mūsų, kaip jums buvo įsakyta, be pavydo, juk Jis Pats yra visuose, nes Jis mums suteikė žodį be pavydo. Ir tai yra didelis stebuklas, kad mes, laukinis žvėris ir ožiukas, atsisakėme savo prigimties ir tapome panašūs į žmones, ir iš tiesų mumyse gyvena Dievas. Dabar maldaujame jūsų, gerojo Išganytojo apaštalai, kad be dvejonių ir laisvai suteiktumėte mums šią dalį, kurios mums dar trūksta, ir kad per jus mūsų žvėriški kūnai būtų perkeisti, o mes atsisakytume savo gyvūniško pavidalo.
(5) „Nes mes tikime, kad tai mums įvyks per jus, kadangi protas, esantis visuose samprotavimuose ir net pačioje širdyje, yra būtinas. Ir štai, jis apsigyveno mumyse bei atvedė mus prie brangių suvokimų. Pabudindamas mus savo budriu protu iš laukiniškumo naštos, jis po truputį keičia mus į romumą, kol tapsime visiškai žmonėmis ir kūnu, ir siela. Mes gyvensime harmonijoje vieni su kitais, kad būtume pripažinti vertais duonos, to šlovingo slėpinio, apie kurį girdėjome. Todėl prašome jūsų priimti šį nuostabų šlovės dalyką iš Dievo, kuris dėl Savo didelės atjautos globoja kiekvieną prigimtį, net ir laukinių gyvūnų.“
(6) Leopardui ištarus šiuos žodžius už save ir už ožiuką, abu verkė. Tada apaštalas atsakė: „Paklausykite manęs, jūs gyvūnai, kurie tapote verti to, kad jus pasiektų Dievo žodis. Išties aišku, kad Dievas per Savo Kristų aplankė visą kūriniją, rūpindamasis ne tik žmonėmis, bet ir naminiais bei visų rūšių gyvūnais. Kas gali apsakyti Jo galingąją apvaizdą, kuri nepaliaujamai veikia mumyse?“
(7) Tą akimirką Pilypas pakėlė rankas ir pasimeldė, sakydamas: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau, visų viltie ir galia, šlovės karaliau, Tu, kuris sukūrei dangus, įtvirtinai bedugnę ir pasmerkei jai priešą, Tu, kuris ištiesei tvirtumą ir jame įkūrei žvaigždes Tavo darbų šlovei, Tu, kuris sutvarkei orą tų, kuriems jo reikia, džiaugsmui ir kvėpavimui, Tu, kuris suteikei savo saldumą vandenims, kad Tavo kūrinija gyventų, Tu, kuris sudrausminai jūrą ir nuraminai vandenis, Tu esi visos iškiliosios žinijos Viešpats, įkalintųjų laisvė, amžių gelbėtojas, Tas, kuris gydo apakintus blogio dėmių. Ateik, mūsų Viešpatie Jėzau Kristau, jei tokia Tavo valia, ir taip pat, kaip pakeitei šių gyvūnų sielų pavidalą, taip padaryk, kad jie atrodytų patys sau kaip turintys žmogišką kūno išvaizdą, Tavo vardo šlovei ir garbei, toje vietoje, į kurią mes einame.“
(8) Pilypas paėmė taurę, pripildė ją vandens ir apšlakstė juos. Tą akimirką, pamažu, jų veidų ir kūnų formos transformavosi į žmonių panašumą. Jie atsistojo ant kojų, ištiesė priekines kojas lyg rankas ir šlovino Dievą, kalbėdami taip: „Mes šloviname Tave, Viešpatie, viengimi Sūnau, už tą nemirtingą gyvenimą, kuriam mes atgimėme, gavę žmogišką kūną vietoje gyvuliško. Išties Tu esi tikrasis tų, kurie prie Tavęs artinasi, teisėjas, Tu, kuris šiandien suteikei mums šlovingą žodį, kad padarytum mus Tavo evangelistų bendrininkais. Nes Tu nuvilkai mūsų žvėrišką netyrumą ir aprengiai mus šventųjų švelnumu. Mes giriame ir laiminame Tave, nes atvedei mus iš šlovės nebuvimo į šlovę. Tikime, kad nei kūrinyje, nei žmoguje nėra gyvybės, jei Dievas neaplanko dėl mūsų išganymo.“
Šventojo apaštalo Pilypo tryliktasis aktas
Atvykimas į Hierapolį
(1) Apaštalai keliavo link miesto, o kartu su jais du gyvūnai, kurie sau atrodė kaip žmonės. Pilypas davė ženklą leopardui, kad šis juos vestų keliu į miestą. Pasiekę kalno viršūnę, jie pažvelgė žemyn ir ant šlaito pamatė miestą, į kurį juos siuntė Viešpats. Žiūrėdami žemyn, jie pamatė žmones priešais miestą ir tarė vienas kitam: „Eikime prie šių žmonių ir paklauskime miesto pavadinimo.“ Jiems artėjant, tie žmonės juos pastebėjo ir pajudėjo jų pasitikti. Visi tame regione ant pečių nešiojosi gyvates ir iš jų gaudavo ženklus. Jie klausė gyvačių: „Kas šie žmonės, artėjantys prie mūsų?“ Štai kaip jiems veikė tas ženklas: jie paleisdavo gyvates ant nepažįstamųjų, ir jei šie nebuvo joms įkasti, vadinasi, jie dalyvavo toje pačioje bjaurastyje. Bet jei gyvatės jiems įkąsdavo, jie buvo laikomi priešais, ir jiems nebuvo leidžiama įeiti į miestą.
(2) Kai apaštalai prisiartino pakalbėti su šiais vyrais, kurių buvo septyni, kiekvienas iš jų nuleido savo gyvatę ant žemės. Ir gyvatės nulenkė galvas iki pat žemės priešais apaštalus, likdamos taip ir kandžiodamos savo pačių liežuvius. Vyrai padarė išvadą, kad jie taip pat garbina Angį. Taigi Pilypas su kitais tęsė savo kelionę. O to regiono vyrai įdėmiai stebėjo gyvūnus, sekančius paskui juos ir kalbančius kaip žmonės, ir buvo labai apstulbę.
(3) Kai jie pasiekė miesto ribas, štai, priešais miesto vartus buvo du dideli drakonai, vienas dešinėje, kitas kairėje, saugantys, kad joks nepažįstamasis neįeitų į šį miestą. Nes pūstelėję ant jų, jie apakindavo akis. Apaštalams įeinant, drakonai pakėlė galvas ir pamatę juos prie vartų, ėmė staugti vienas kitam. Tačiau Pilypui pažvelgus į juos, jie jo akyse pamatė švytintį Monados šviesos spindulį, ir tą pačią akimirką nusuko galvas į šalį bei nugaišo.
(4) Įėję į miestą, apaštalai netoli vartų rado tuščią kliniką, kurioje nebuvo įsikūręs joks gydytojas. Pilypas tarė Mariamnei: „Žiūrėk, mūsų Valdovas ėjo pirma mūsų ir paruošė mums šią dvasinę kliniką. Tad pasilikime joje, ir rasime poilsį, nes pavargome nuo kelionės sunkumų.“ Tada jis tarė Baltramiejui: „Kur ta dėžutė, kurią mums davė Išganytojas, kai buvome Galilėjoje? Įsirenkime šioje klinikoje ir rūpinkimės ligoniais, kol suprasime, kokį planą mums parengs Išganytojas.“
(5) Tada Pilypas atvėrė burną ir prabilo: „Gyvasis Aukščiausiojo balsas aplankė mus, ir su juo mes naikiname tamsos pasaulio valdovus bei pašaliname žmonijos kietumą. Išgydykime aklųjų negalią, išvarykime užmaršties demonus iš šios buveinės, kurioje apsistojome. Palaimintas tas, kuris priėmė į save šią Evangeliją, nes Jis yra aklųjų šviesa, matoma proto akimis – Kristus. Nes Jis yra To, Kurio neįmanoma apmąstyti, akis; Neregimojo veidas; Neapčiuopiamojo šlovė; Begalybės struktūra; kelias pas Nepasiekiamąjį; gerai kovojančiojo pergalė; bėgančiųjų prizas; tų, kurie pluša ir Jo laukia, džiaugsmas; nežinančiųjų pažinimas; ilgai kenčiančiųjų ištvermė; prispaustųjų poilsis; paklydusiųjų išganymas; pavergtųjų laisvė; stokojančiųjų tarnystė; vargšų nuosavybė; alkanųjų gausa. Tu, kariuomenėje tarnaujančiųjų Karaliau, esi kiekvieno kūrinio vadas ir Viešpats, išrinktųjų vakarienė, besimeldžiančiųjų privatus kambarys, nuo pasaulio atsiskyrusiųjų buveinė, Jį pažįstančiųjų miestas. Jis yra Tas, kuris tapo avinėliu, avimi ir piemeniu, gyvybės Autorius. Jam tebūnie šlovė, galia ir valdžia viskam, amen.“ Ir apaštalai bei gyvūnai sušuko: „Amen!“
Šventojo apaštalo Pilypo keturioliktasis aktas
Apie akląjį Stachį
(1) Netoli tos vietos atsitiktinai buvo namas turtingo vyro vardu Stachys, kuris buvo aklas keturiasdešimt metų. Išgirdęs Pilypą kalbant šiuos žodžius, kol sėdėjo prie lango, jis pravirko prieš savo vaikus ir tarė: „Padėkite man ir nuveskite mane pas tuos žmones, kurie įsikūrė prie vartų, nes jie gali išgydyti mano akis ir suteikti man šviesą.“ Jo sūnūs paklausė: „Kas tie gydytojai?“ O Stachys jiems atsakė: „Tai žmonės, apsistoję prie vartų, kuriuos girdėjau sakant: ‘Įsikurkime šioje klinikoje ir išgydykime visas kančias bei ligas.’“
(2) Taigi sūnūs kartu su vergais atsikėlė, paėmė jį už rankų ir nuvedė pas apaštalus. Puolęs ant žemės ir nusilenkęs prieš juos, jis tarė: „Šaukiuosi jūsų, svetimšaliai, kurie atvykote į šį miestą tikrai dėl manęs ir mano negalios, kad ir aš būčiau išgydytas. Žiūrėkite, jau tris dienas sapnuoju, regėdamas stulbinančius dalykus, nors saulės šviesos nemačiau keturiasdešimt metų. Prieš apankant, buvau svetimšalių ir krikščionių persekiotojas. Aš vadovavau visiems tiems, kurie buvo atsidavę Angies ir gyvačių, esančių netoli mano namų Ofiorymės gatvėje, kultui; juk visi mieste garbina gyvates.
(3) „Tai nutiko, kai gulėjau lovoje atmerktomis akimis ir žiūrėjau į miegamojo lubas – pamačiau gyvačių kiaušinius, iš kurių šokinėjo ką tik išsiritusios gyvatės. Mano protas sujudo, ir aš pasakiau: ‘Argi tai dievai? Paimsiu šiek tiek skysčio iš tų kiaušinių ir užsitepsiu ant akių, kad pažiūrėčiau, ar jie turi kokių nors gydomųjų savybių.’ Bet kai užtepiau tos medžiagos iš kiaušinių ant savo akių, jas apėmė uždegimas, trukęs ištisus dešimt metų. Tuo metu mano žmona dar buvo gyva; ji eidavo į kalną, atnešdavo augalų rasos ir kasdien užlašindavo jos man ant akių, ir man palengvėdavo. Tačiau vieną dieną, atsikėlusi anksti ryte, ji ėjo į kalną atnešti man rasos, ir staiga puolęs didžiulis žvėris ją mirtinai sužalojo. Nuo to smūgio ji mirė, nes nebuvo jokio gydytojo, kuris ją išgydytų. Nuo to laiko iki pat dabar nemačiau šviesos, nemačiau ir savo sūnų veidų.
(4) „Todėl šaukiuosi tavęs, Dievo žmogau, išgydyk mane nuo šio išbandymo, ir aš per tave įtikėsiu Dievu, nes mano regėjimas yra tikras. Sapne mačiau save užrištomis akimis rankšluosčiu; iš tiesų, tas, kuriam tarnauju, yra pats tas, kuris uždengia mano veidą ir neleidžia man matyti šviesos. Tada vienas balsas pašaukė mane, sakydamas: ‘Stachy, eik prie miesto vartų ir ten rasi gydytoją, kuris tau suteiks šviesą, ir tuomet sužinosi, kad tas, kuriam tarnavai, yra velnias.’ Taigi nuėjau prie vartų ir, pakėlęs akis, pamačiau jauno, gražaus vyro su trimis veidais atvaizdą: pirmasis veidas buvo jaunuolio, dar neturinčio barzdos; vidurinysis veidas buvo moters, vilkinčios šlovingą drabužį; o trečiasis veidas buvo seno vyro. Jaunuolis ant peties turėjo vandens ąsotį, o jauna moteris laikė rankoje deglą, ir mano akys prisipildė šviesos iš to deglo. Visi miesto gyventojai ėjo ir buvo krikštijami jaunuolio su vandens ąsočiu, o besikrikštijančiųjų kūnai tapo balti tarsi baltos palmių šakos. Aš mačiau šį sapną lygiai taip pat tris kartus. Todėl maldauju jūsų, neatsisakykite išgydyti šio žmogaus, kurio siela užsibuvo tamsoje, nes tikiu, kad tai pats Dievas man apsireiškė. Tegul jūsų pagalba nusileidžia ant manęs, kad vėl atgaučiau regėjimą.“
(5) Išgirdęs šiuos Stachio žodžius, Pilypas pakėlė balsą, sakydamas: „Tebūnie palaimintas Tavo vardas, o gerasis Jėzau. Tu, kuris siunti mus į kiekvieną vietą kaip avis, esi mūsų tikrasis piemuo, kuris kuria mūsų prigimtį ir viską valdo teisingai. Tu atsiuntei mus čia kaip nepažįstamuosius ir iš anksto paruošei mums buveinę. Mes buvome kaip nuolankūs ir vargani žmonės, neturintys vietos tarp kitų. Tačiau Tu savo geru numatymu pasodinai mums rojų, o tobulas Žmogau ir Tobulasis iš dangaus, Tas, kuris turi neapsakomą vardą, gelbstinčią dešinę, Kurio vardo negali ištarti netyrą instrumentą sudarančios lūpos, Didžioji Dvasia, labiausiai išaukštintasis tarp Savo šviesiųjų eonų, Tėve, esantis paslaptyje, Tas, kuris yra su mumis trijuose tobuluose pavidaluose, kurie yra Neregimojo atvaizdai, Tas, kuris yra palaimintas per amžius, amen.“
(6) Po to jis ištiesė savo dešinę ranką, paėmė Stachį ir tarė: „Prisišliek prie manęs tu, kuris užsibuvai aklume dėl savo nežinojimo. Nes tai, ką matei, yra tiesa; tad nevadink to sapnu, nes sapnai tėra išsigalvojimai, bet šis regėjimas yra iš Šventosios Dvasios. Iki šiol tave laikė surištą Šėtonas; jis yra tas, kuris išnešioja visą žmoniją savo mirtį nešančiais gėrimais, kuriuos pila į sielas, aptemdydamas jų protus ir neleisdamas matyti dangiškosios šlovės, o verčiau per užmarštį vedantis žmones į pražūtingą gedimą. Nuo pat gimimo žmones apima nežinojimas, ir kūnams po truputį augant, jie svaiginami užmaršties bei pirmiausia panardinami į ištvirkavimo klaidą, tada į stabmeldystę, pyktį, įniršį, neapykantą ir šmeižtą. Būtent nežinojimas iškreipia link visų piktų darbų; jis aptemdo protą; apakina žmones; tamsa ir naktis yra nežinojimo diadema. Dabar suprask, kad Tas, kuris tave šaukia, duoda tau tikrąją šviesą, kad per ją pažintum, jog tas, kuriam tarnavai praeityje, buvo velnias; nes tai jis padarė tave aklu visą šį laiką.“
(7) Prisitraukęs jį arčiau savęs, Pilypas ištiesė ranką, pamirkė pirštą Mariamnės burnoje ir patepė… ir jis surengė jiems didelį priėmimą, išvirė jiems troškinį iš lauko žvėrių mėsos ir perkošė jiems rinktinio vyno.
(8) Kalbos apie tai pasklido po visą miestą, ir kai kurie sakė: „Ateikite ir pamatykite tuos pamaldžius žmones, kurių vienas atvėrė Stachijui akis po to, kai šis nematė šviesos keturiasdešimt metų. Tikrai su jais yra Dievo galia, nes žmogaus gydytojų įgūdžiai nepajėgia atlikti tokio didelio išgydymo.“ Jo namuose susirinko didelė minia dėl Pilypo ir tų, kurie buvo kartu su juo. Visi bėgo pamatyti, kaip išgydomi sergantieji, apsėstieji demonų, o taip pat geltlige ir vandenlige sergantys ligoniai.
(9) Pilypas krikštijo vyrus, o Mariamnė – moteris. Visos minios be galo stebėjosi, matydamos, kaip leopardas ir ožiukas ištaria „amen“. Tomis dienomis kilo didelis sąmyšis visur ir visoje minioje, tarp didelių ir mažų, turtuolių ir vargšų. Ir mūsų Dievui… [Šlovė! – Vert. past.]
Šventojo apaštalo Pilypo penkioliktasis aktas
Apie Nikanorą, valdytojo žmoną
(1) Tame mieste buvo valdytojas, vardu Tiranognofas. Jis turėjo žmoną, vardu Nikanora, kilusią iš Sirijos. Kartą plaukiant jūra, gūsingas vėjas ją išmetė už borto, ir ji buvo nublokšta į sausumą netoli šio miesto. Kadangi ji buvo turtinga, Tiranognofas paėmė ją į žmonas. Bet miesto gyvatės ją, kaip nepažįstamąją, kandžiodavo, jos kūną alino jų nuodai ir ji nuolatos kentėjo. Išgirdusi, kad Stachys atgavo regėjimą, ji paprašė, kad tarnai nuneštų ją į jo namus; ir jie ją ten nunešė jos vyrui nežinant. Apaštalai tuo metu buvo namo viduje, jais rūpinosi Stachys.
(2) Apaštalas Pilypas tarė Stachiui: „Stachy, tu, kuris anksčiau buvai surištas klaidingos Šėtono galios ir labai ilgą laiką buvai aklume, nuo kurio kasdien kentėjai iki pat vakar dienos, žinok, kad Dievas nepaliko tavęs iki pat galo tame nežinojime ir klaidoje, kurioje buvai. Bet tu gavai tikruosius vaistus iš gerojo Tėvo. Teisumo saulė patekėjo tavo namuose, atnešdama savo šviesius ir šlovingus spindulius į tavo kiemą. Todėl nepasiduok naminių gyvulių gardumynams, kad nebūtum priskirtas prie laukinių žvėrių; nesimėgauk dideliu kiekiu vyno, nes tai veda į stabmeldystę; nesigirk sidabru ir auksu, nes tai yra Šėtono spąstai. Verčiau būk tvirtas tikėjime ir širdimi, pilna pagarbos, priimk susilaikymą ir drausmę, nes susilaikymas yra visko pagrindas. Tai yra Dievo turtas.
(3) „Žiūrėk, Dievo ramybė įsišaknijo tavo namuose. Nuo šios dienos nebebūk nežinantis, kad nepasuktum atgal į blogesnį kelią. Dvasios antspaudas pasiliks su tavimi. Būk tvirtas kaip tiesos bažnyčios stulpas ir gyvenk, Stachy, susilaikydamas, nes šventumas panaikina visą neteisybę. Šventumas yra tiltas teisiųjų sieloms, ir jis panaikina gedimo šaltinį. Todėl pakilk aukščiau už troškimų suteršimo. Neleisk, kad tavo nariuose karaliautų mėsos valgymas ir gausus vyno gėrimas, idant tavo siela nebūtų įsprausta į tą formą. Apvalyk save nuo ištvirkavimo, nes tai yra pražūtis, mirties nuotaka, destrukcijos vestuvės, demonų džiaugsmas, netyrumo džiūgavimas, pavydo malonumas, save naikinančiųjų mėgavimasis. Verčiau pasilik meilėje, būk išmintingas, pažindamas Kristų dvasiškai, atmesk šio gyvenimo garbę ir siek dangiškosios šlovės. Tegul tavo sūnūs būna naudingi, dukterys – mergelės, o tavo tarnai tegu būna mokomi susilaikymo. Nes tavo namai bus vadinami maldos namais, o tu pats būsi išvaduotas iš sąmyšio ir sumaišties.“
(4) Tai pasakęs, jis įsmeigė savo lazdą Stachio kieme ir meldėsi taip: „Viešpatie Jėzau Kristau, tikroji lazda, gyvybę teikiantis kelias, Tavo vardu tegul ši lazda pražysta kaip Aarono lazda. Tegul ji tampa dideliu augalu ir medžiu, ir tegul ji būna ženklas bei priemonė ligoniams gydyti visoms kartoms.“ Ir ji iškart sudygo ir tapo lauro medžiu, ir Stachys bei visi kiti stebėjosi šiuo neįtikėtinu ženklu.
(5) Jis rūpinosi vargšais, pripildęs tris didelius ąsočius grūdų, vyno ir alyvuogių aliejaus. Jis dalijo miniai iš neišsenkančių atsargų, nors niekas tų ąsočių nepildė, ir aprūpindavo vargšus iki pat Stachio išvykimo dienos.
(6) Išgirdusi apaštalo žodžius ir apie ženklus, kuriuos jis padarė Stachio namuose, Nikanora iš džiaugsmo, kurį jai suteikė Dievo žodis, pamiršo savo ligą. Tačiau jos tarnai jai tarė: „Mūsų valdove, jūs juk žinote, kad jūsų vyras Tiranognofas yra atšiaurus žmogus? Jei jis sužinos, kad atvežėme jus čia jam nežinant, jis mus nubaus. Tad grįžkime namo prieš jam išeinant iš teismo, kad dėl jūsų jis nepaskirtų kankinimams tų, kurie gydo Stachio namuose.“ Išgirdusi savo tarnų žodžius, ji sugrįžo į Tiranognofo namus, apimta sielvarto ir sakydama: „Geriau man likti gyvačių kankinimuose ir grėsmėje, nei tapti Dievo tarnų nelaimių priežastimi.“
(7) Naktį ji vienumoje meldėsi Dievui, sakydama: „Viešpatie Jėzau Kristau, išgirsk mano maldavimą ir išpildyk prašymą, kurio prašau Tavęs, mano Dieve. Tu esi aukščiau už viską ir turi valdžią viskam. Nes Tau nėra nieko neįmanomo, bet Tu atsakai visiems, kurie nuoširdžiai Tęs maldauja. Aš neprašau Tavęs nei aukso, nei sidabro, aš kenčiu kūno ligą ir gyvačių įkandimus, bet tai tėra smulkmenos, jei suteiktum ramybę mano sielai. Gyvačių persekiojimas yra niekis, jei tik galėčiau išgirsti Tavo žodžius. Todėl aš maldauju Tavęs, kad Tiranognofas įtikėtų Tavimi arba mirtų, nes jis neleidžia man eiti pas Tavo šventus apaštalus. Mano Viešpatie Jėzau, suteik man galimybę eiti pas juos arba kad jie ateitų pas mane. Tik padaryk mane Tavo švento žodžio dalyve, nes tai yra tikrasis gydytojas, gydantis ne tik kūną, bet ir sielą.“ […] „jie egzistuoja, todėl tu ir matai vizijas; nes manęs neapgausi, kaip žmonos, kurios tyčiojasi iš savo vyrų. Bet jei sužinosiu, kad tu nuėjai pas juos, aš atkeršysiu jiems, o tave uždarysiu tamsioje vietoje. Todėl pasirink širdimi, nes aš atidžiai juos stebėsiu, ypač dėl tavęs.“ Ir palikęs ją, jis išvyko į savo tribunolą.
(8) Pilypas, Baltramiejus, Mariamnė, leopardas ir ožiukas buvo Stachio namuose Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, Kuriam tebūnie šlovė ir galia, kaip ir Tėvui kartu su Šventąja Dvasia, dabar ir visada, ir per amžių amžius, amen.
Iš šventojo ir palaimintojo apaštalo Pilypo kelionių
iš penkioliktojo akto, kuriame aprašoma kankinystė
Vaticanus graecus 824 (V)
(1) Tuo metu, kai imperatorius Trajanas perėmė valdžią romėnams, aštuntaisiais jo valdymo metais, po to, kai buvo nukankintas Klopo sūnus Simonas, Jeruzalės vyskupas (kuris buvo antrasis tos bažnyčios vyskupas po Jokūbo, vadinamo Viešpaties broliu), apaštalas Pilypas, keliaudamas per Lidijos miestus ir regionus, skelbė visiems Kristaus Evangeliją.
(2) Pasiekęs Ofiorymės miestą, vadinamą Azijos Hierapoliu, jis buvo sutiktas vieno tikinčiojo vardu Stachys. Kartu su juo buvo Baltramiejus, vienas iš septyniasdešimties Viešpaties mokinių, jo sesuo Mariamnė ir jo mokiniai, sekę paskui jį. Daug vyrų ir moterų susirinko Stachio namuose, ir Pilypas kartu su Baltramiejumi mokė juos apie Jėzų.
(3) Pilypo sesuo Mariamnė, sėdėdama prie Stachio namų įėjimo, atidžiai stebėjo artėjančius žmones, įkalbinėdama juos išklausyti apaštalus, kurie jiems kalbėjo: „Mūsų broliai ir seserys, dangiškojo Tėvo vaikai, jūs esate nuostabus dangiškojo miesto turtas ir tikrovė, tos buveinės džiaugsmas, kurią Dievas paruošė Jį mylintiems.
(4) „Sutrypkite priešo pinkles ir susisukusią gyvatę. Nes jos kelias yra kreivas, ji yra piktojo sūnus ir joje slypi pikti nuodai. Išties, jos tėvas yra velnias, mirties nešėjas, o motina – pražūtis. Jos akyse – pyktis, burnoje – destrukcija, o jos kelias – pragaras. Todėl bėkite nuo jos, neturinčios jokios substancijos, beformės būtybės, kuri vienintelė visoje kūrinijoje neturi pavidalo nei danguje, nei žemėje, nei tarp paukščių, nei tarp žvėrių. Visos būtybės nusigręžia nuo jos pavidalo. Jos nuogumas išsiskiria tarp visų dangaus paukščių ir žvėrių, nes ji šliaužia pilvu ir krūtine. Mirtis yra jos buveinė, netgi Tartaras, ir ji vaikšto tamsoje, nes neturi kuo pasitikėti. Tad bėkite nuo jos, kad jos nuodai neišsilietų į jūsų burną.
(5) „Verčiau tapkite ištikimi, darantys gėrį, laisvi nuo apgaulės. Išraukite iš savęs piktąją sistemą – nedorybės troškimus, per kuriuos gyvatė, piktasis drakonas, blogio autorius sukūrė sielai pražūties ir mirties maistą. Nes kiekvienas piktų dalykų troškimas iš pradžių kyla iš jos, ir šis troškimas yra neteisybės šaknis, piktadarysčių sistema, sielų mirtis. Priešo troškimas ginkluojasi prieš tikinčiuosius. Jis kyla iš tamsos ir veikia tamsoje, siekdamas kariauti su esančiais šviesoje. Nes tai yra godumo pradžia.
(6) „Todėl jūs, kurie norite ateiti pas mus – iš tiesų Dievas atėjo pas jus per mus, kad parodytų jums gailestingumą ir išvaduotų iš piktųjų priešo pinklių – bėkite nuo piktų priešo troškimų ir visiškai išstumkite juos iš savo proto, atvirai nekęsdami piktų dalykų tėvo ir mylėdami Jėzų, kuris yra šviesa, gyvenimas, tiesa bei visų Jo trokštančiųjų gelbėtojas. Taigi, kai bėgate pas Jį, tvirtai laikykitės Jo meilėje, kad Jis išvestų jus iš blogybių duobės ir, apvalęs, padarytų jus nepriekaištingus bei gyvenančius tiesoje Jo Tėvo akivaizdoje.“
(7) Pilypas kalbėjo šiuos dalykus susirinkusioms minioms, nes nuo neatmenamų laikų jie gerbė gyvates ir Angį, kurios statulas jie statė ir garbino. Būtent dėl šios priežasties jie ir vadino Hierapolį Ofioryme. Pilypui sakant šiuos žodžius, su juo buvo Baltramiejus, Mariamnė, jo mokiniai ir Stachys, ir visi žmonės klausėsi. Didelė dalis minios, išsigelbėjusių nuo priešo, atsigręžė į Viešpatį, prisijungė prie Pilypo bei jo palydovų. Ir tikintieji dar labiau sustiprėjo Kristaus meilėje.
(8) Valdytojo žmona Nikanora, gulėdama lovoje ir kentėdama nuo įvairių ligų, ypač akių, išgirdo žinias apie apaštalą Pilypą bei jo pamokslavimą ir įtikėjo Jėzumi. Iš tiesų, ji jau kurį laiką girdėjo apie jį, ir kai ji prisišaukė jo vardo, ji buvo išvaduota nuo ją kankinančių skausmų. Ji atsikėlė ir išėjo iš namų pro šonines duris. Jos pačios vergai atnešė ją sidabriniuose neštuvuose į Stachio namus, kur buvo apaštalai.
(9) Kai ji atvyko prie namo įėjimo, apaštalo Pilypo sesuo Mariamnė, pamačiusi ją, prakalbo hebrajų kalba Pilypo, Baltramiejaus ir visos tikinčiųjų minios akivaizdoje: „Tėvo dukra, tu esi mano valdovė. Buvai atiduota kaip užstatas gyvatei. Bet Jėzus, mūsų atpirkėjas, atėjo tam, kad sutraukytų tavo pančius, perpjautų juos ir išrautų juos su visomis šaknimis, nes tu esi mano sesuo – viena motina mus pagimdė kaip dvynukes. Tu buvai pamiršusi savo tėvą; suklaidinta pamiršai kelią, vedantį į savo motinos buveinę. Tu apleidai tą laikinos šlovės ir klastos šventyklą ir atėjai pas mus, pabėgusi nuo priešo, nes jis yra mirties buveinė. Dabar žiūrėk, tavo Atpirkėjas atėjo, kad atpirktų tave. Teisumo saulė, Kristus, patekėjo tau, kad apšviestų tave.“
(10) Nikanora, stovėdama prie durų ir išgirdusi šiuos žodžius, įgavo pasitikėjimo ir visų akivaizdoje garsiai sušuko: „Aš esu hebrajė ir hebrajų dukra. Kalbėkite su manimi mano protėvių kalba. Kai išgirdau savo protėvių pamokslą, aš iškart buvau išgydyta nuo ligos ir mane apėmusių skausmų. Todėl nusilenkiu Dievo gerumui, kad Jis leido jums vargintis ir atvykti net į šį miestą dėl Savo tikrojo ir brangiojo akmens, kad per jus gautume Jo pažinimą ir, įtikėję Juo, gyventume su jumis.“
(11) Kai Nikanora ištarė šiuos žodžius, apaštalas Pilypas pasimeldė už ją Dievui kartu su Baltramiejumi, Mariamne ir visais su jais buvusiais, sakydamas: „Tu, Kuris duodi gyvybę mirusiesiems, Kristau Jėzau, Valdove, Tu, Kuris per krikštą išlaisvinai mus iš vergijos mirčiai, visiškai išvaduok ją iš priešo klaidos. Suteik jai gyvenimą Tavo tobulybėje, kad ji laisvėje įžengtų į savo protėvių žemę, tapusi Tavo gerumo dalininke, Viešpatie Jėzau.“
(12) Kai visi kartu su apaštalu Pilypu ištarė „amen“, staiga lyg nesutramdomas, įniršęs žirgas atbėgo Nikanoros vyras Tiranognofas. Sugriebęs žmonos drabužius, jis šaukė: „Nikanora, ar aš nepalikau tavęs gulinčios lovoje? Kaip gi turėjai tiek jėgų ateiti pas šiuos magus? Ir kaip palengvėjo tavo akių uždegimas? Dabar gi, jei nepasakysi man, kas tavo gydytojas ir koks jo vardas, aš nubaustiu tave įvairiais kankinimais ir nepasigailėsiu.“
(13) Ji atsakė jam, sakydama: „Tiranai, nusimesk nuo savęs šią tavo tironiją ir pamiršk savo blogį, apleisk šį laikiną gyvenimą, atsikratyk savo niekingo proto žvėriškumo, bėk nuo žiauraus drakono ir jo troškimų, nusimesk nuo savęs žudikiškos gyvatės įrankius bei įkandimus, laikykis atokiau nuo bjaurių ir prakeiktų stabų blogybių, kurios yra priešo laukai ir tamsi siena. Verčiau įgyk sau garbingą ir nepriekaištingą gyvenimą, kad atradęs šventumą, galėtum pažinti mano gydytoją ir priimti jo vardą. Tad jei nori, kad likčiau šalia tavęs, gerai pasiruošk gyventi tyrume, susilaikyme ir tikrojo Dievo baimėje, ir aš gyvensiu kartu su tavimi visą laiką. Apvalyk save nuo stabų ir visų jų nešvarumų.“
(14) Išgirdęs šiuos žodžius, jos vyras Tiranas sugriebė ją už plaukų, vilko ir spardė, sakydamas: „Geriau tau mirti nuo kardo, nei kad aš matyčiau tave ištvirkaujančią su šiais magais. Nes aš matau, kad tu pasidavei šių apgavikų burtams. Todėl pirmiausia aš žiauriai nužudysiu tave, o tada, nepasigailėdamas ir šitų, po to, kai žiauriai iš jų pasityčiosiu, aš juos žiauriausiu būdu nužudysiu.“ Atsisukęs į aplinkinius, jis tarė: „Atveskite man tuos magus, tuos apgavikus.“ Taigi budeliai, įbėgę į Stachio namus ir sučiupę Pilypą, Baltramiejų ir Mariamnę, juos ištempė, vesdami į tą vietą, kur buvo prokonsulas. O pats ištikimiausias Stachys ir visi tikintieji sekė iš paskos.
(15) Kai prokonsulas juos pamatė, jis sukando dantis ir tarė: „Kankinkite šiuos magus, kurie apgavo daug moterų ir vyrų, berniukų ir mergaičių, prisistatydami esantys pamaldūs, nors iš tikrųjų yra bjaurybės.“ Jis įsakė atnešti šiurkščius odinius diržus ir plakti Pilypą, Baltramiejų ir Mariamnę. Po to, kai jie buvo nuplakti diržais, jis įsakė surišti jiems kojas ir vilkti juos miesto gatvėmis iki pat jų šventyklos vartų. Susirinko didžiulės minios, taip kad beveik niekas neliko namuose, ir visi stebėjosi jais dėl jų tvirtumo bei ištvermės, kai jie buvo žiauriai ir nežmoniškai velkami.
(16) Ir po to, kai prokonsulas kankino šventuosius kartu su apaštalu Pilypu, jis įsakė juos atvesti ir uždaryti Angies stabo šventykloje. Tačiau šventieji stiprėjo Kristaus tikėjime, džiūgaudami šventųjų ištvermėje. Ir visi kartu vienu balsu šlovino Dievą, sakydami „amen“.
(17) Kai apaštalas Pilypas, Baltramiejus ir Mariamnė buvo uždaryti Angies šventykloje, toje pačioje vietoje susirinko Angies žyniai ir didelė, apie septynių šimtų vyrų minia. Jie nubėgo pas prokonsulą ir šaukė, sakydami: „Atkeršyk už mus šiems svetimšaliams, šiems magams, šiems gundytojams, kurie suklaidino žmones. Nuo to laiko, kai jie įsikūrė tarp mūsų, mūsų miestas prisipildė visokių piktų darbų. Jie netgi nužudė gyvates, mūsų deivės vaikus. Jie taip pat uždarė šventyklą, aukuras apleistas, ir mes neradome jokio Angiai paaukoto vyno, kad jį išgėrusi ji galėtų miegoti. Jei nori žinoti, kad šie žmonės tikrai yra magai, žiūrėk ir matyk, kaip jie nori mus užburti, sakydami: ‘Gyvenkite tyrume ir šventume, kai įtikėsite Dievu’; kaip jie įėjo į miestą; kaip drakonai jų neapakino; kaip jie negėrė jų kraujo, bet atvirkščiai, tie drakonai, kurie saugo mūsų miestą nuo kiekvieno nepažįstamojo, buvo jų nugalėti!“
(18) Prokonsulas, tai išgirdęs, dar labiau įsiplieskė pykčiu; jis buvo kupinas įniršio bei grasinimų ir, būdamas nepaprastai piktas, tarė žyniams: „Ką! Ar jie užbūrė mano žmoną? Nuo to laiko ji man sako keistus dalykus ir meldžiasi ištisą naktį, apšviesta keistos šviesos ir giliai dejuodama, sakydama: ‘Jėzus, tikroji šviesa, atėjo pas mane.’ Tad kai išėjau iš savo miegamojo, norėjau pro langą pašnipinėti ir pamatyti, ką ji vadina ‘Jėzumi, šviesa’. Ir mane lyg apakino ryškus šviesos spindulys, taip kad akimirką buvau beveik aklas; ir nuo tos akimirkos aš bijojau savo žmonos dėl jos šviesos Jėzaus. Sakykite man, žyniai, ką man daryti?“ Jie atsakė: „Prokonsule, galbūt mes nebesame žyniai; nes nuo tada, kai tu juos uždarei, jiems besimeldžiant, šventykla ne tik drebėjo, bet galbūt jau ir griūva.“
(19) Tada prokonsulas įsakė išvesti Pilypą ir jo palydovus iš šventyklos ir atvesti juos į teismą, sakydamas budeliams: „Kai nurengsite Pilypą ir tuos, kurie su juo, apieškokite juos, ar neturi savo magijos įrankių.“ Taigi jie pirmiausia nurengė Pilypą, o paskui Baltramiejų. Jie taip pat priėjo prie Mariamnės, ištempė ją ir pasakė: „Išrenkime ją nuogai, kad visi matytų, kaip ji, būdama moteris, seka paskui vyrus, nes būtent ji klaidina visas moteris.“ Ir Tiranas tarė nežyniams: „Paskelbkite po visą miestą, kad visi ateitų, vyrai ir moterys, kad jie pamatytų jos gėdą, nes ji keliauja kartu su šiais magais ir neabejotinai yra jų ištvirkinta.“ Ir jis įsakė Pilypą pakabinti, pradurti jo kulkšnis, atnešti geležinius kankinimo įrankius ir perverti jais jo kulnus, ir pakabinti jį galva žemyn priešais šventyklą ant medžio. O kai jie ištempė Baltramiejų priešais Pilypą, jie prikalė jo rankas prie šventyklos vartų sienos.
(20) Pilypas ir Baltramiejus abu nusišypsojo pamatę vienas kitą, nes atrodė, lyg jie nebūtų kankinami, juk jų bausmės buvo apdovanojimai ir vainikai. Ir kai jie nurengė Mariamnę, iš karto jos kūno išvaizda pasikeitė visų akivaizdoje. Prieš juos visus aplink ją pasirodė ugnies debesis, ir jie visiškai negalėjo pažvelgti į tą vietą, kurioje buvo Mariamnė, bet visi nuo jos pabėgo.
(21) Pilypas prabilo į Baltramiejų hebrajų kalba, sakydamas: „Kur yra brolis Jonas? Nes žiūrėk, aš palieku kūną, o kas melsis už mus? Nes jie netgi netinkamai užpuolė mūsų seserį Mariamnę. Ir žiūrėk, jie padegė Stachio namą, sakydami: ‘Sudeginkime jį, nes jis juos priėmė.’ Tad ar tu nori, Baltramiejau, kad mes pašauktume ugnį iš dangaus ir sudegintume juos?“
(22) Kai tik Pilypas ištarė šiuos žodžius, staiga į miestą atvyko Jonas, tarsi būtų jų bendrapilietis. Vaikščiodamas po pagrindinę aikštę, jis klausė: „Kas šie žmonės ir už ką jie baudžiami?“ Ir jie jam atsakė: „Galbūt tu nesi iš mūsų miesto, todėl ir klausi apie šiuos žmones? Jie nuskriaudė daugelį, jie uždarė mūsų dievus ir savo magija sunaikino gyvates bei drakonus; be to, jie prikėlė daugybę mirusiųjų, kurie mus įbaugino išsamiai pasakodami apie daugybę bausmių. Net ir kabėdami ten, šie svetimšaliai nori paprašyti ugnies iš dangaus ir sudeginti tiek mus, tiek mūsų miestą.“
(23) Tada Jonas tarė: „Eime, ir jūs man juos parodysite.“ Taigi jie nuvedė Joną, kaip savo bendrapilietį, į tą vietą, kur buvo Pilypas. Aplink jį buvo didelė minia, įskaitant prokonsulą ir žynius. Kai Pilypas pamatė Joną, jis hebrajiškai pasakė Baltramiejui: „Broli, atėjo Jonas, tas, kuris ėjo į Bareką, kur yra gyvasis vanduo.“ Ir Jonas pamatė Pilypą žemyn galva, kabantį už kulkšnių ir kulnų; jis taip pat pamatė Baltramiejų, ištemptą ant šventyklos sienos, ir pasakė jiems: „To, kuris kabėjo viduryje tarp dangaus ir žemės, paslaptis bus su jumis.“
(24) Ir jis tarė to miesto žmonėms: „Ofiorymės Hierapolyje gyvenantys žmonės, didelis nežinojimas yra tarp jūsų. Nes jūs buvote suklaidinti paklydimo kelyje. Drakonas kvėpuodamas papūtė ant jūsų ir apakino jus trejopai: jis padarė jus aklus kūnu, aklus siela ir aklus dvasia, ir jus ištiko naikintojas. Pažvelkite į visą kūriniją, ar tai būtų žemėje, ar danguje, ar jūroje, ir pamatysite, kad gyvatė neturi jokio panašumo į žmones, o jos rasė priklauso gedimui ir destrukcijai, ir Dievo buvo panaikinta, todėl ji rangosi bei vingiuoja, ir joje apskritai nėra jokios gyvybės. Priešingai, jos nariuose yra pyktis, įniršis, tamsa, ugnis ir dūmai. Tad kodėl baudžiate šiuos žmones? Ar todėl, kad jie jums pasakė: ‘Gyvatė yra jūsų priešas’?“
(25) Išgirdę šiuos Jono žodžius, jie pakėlė prieš jį rankas, sakydami: „Mes manėme, kad tu esi mūsų bendrapilietis, bet dabar akivaizdu, kad esi jų bendrininkas. Taigi, lygiai taip pat kaip ir šie, tu taip pat būsi nubaustas mirtimi. Nes žyniai nusprendė išspausti visų jūsų kraują ir sumaišę jį su vynu, duoti jį išgerti Angiai.“
Kai nežyniai bandė sučiupti Joną, jų rankos buvo paralyžiuotos. Ir Jonas tarė Pilypui: „Neatsilyginkime blogiu už blogį.“ O Pilypas atsakė Jonui: „Žiūrėk, galbūt mano Viešpats Jėzus ir sakė man nekeršyti už save. Nepaisant to, aš daugiau nebesulaikysiu savęs, bet išliesiu ant jų visą savo pasipiktinimą ir juos visus sunaikinsiu.“
(26) Jonas, Baltramiejus ir Mariamnė bandė jį sulaikyti, sakydami: „Mūsų mokytojas buvo mušamas ir plakamas, Jam davė gerti tulžies ir rūgštaus vyno, o Jis sakė: ‘Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.’ Ir Jis taip pat mokė: ‘Mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies.’“ Pilypas atsakė: „Laikykitės nuo manęs atokiau ir nebandykite manęs raminti, aš jūsų neklausysiu, nes jie pakabino mane žemyn galva ir pervėrė mano kulkšnis bei kulnus geležiniais kabliais. Ir tu, Dievo mylimasis Jonai, matai, kiek daug su jais diskutavai, bet jie į tave nekreipė dėmesio. Todėl nusileiskite man, aš juos prakeiksiu, ir jie bus visiškai sunaikinti iškart.“ Ir jis pradėjo juos keikti, šaukdamasis Viešpaties ir hebrajiškai klykdamas: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, vienintelis visagalis Dieve, prieš kurį nuo amžių visi dreba, galingasis ir nešališkas teisėjau, Kurio vardas yra Tavo galioje – Cebaot El. Palaimintas Tu per amžius. Prieš Tave dreba dangaus galių valdovai ir autoritetai, net ir kerubai, kurie stovi savo ugnimi alsuojančiame įniršyje. Šventasis didybės karaliau, kurio vardas pasiekė dykumos žvėris ir jie tapo romūs bei šlovino Tave suprantamu balsu; Tu, kuris žvelgi į mus ir noriai išpildai mūsų prašymus; Tu, kuris mus pažinai prieš mums esant sukurtiems; Tu, visų dalykų prižiūrėtojau; dabar aš Tęs maldauju, tegu didysis pragaras atveria savo burną ir tada didžioji bedugnė tepraryja šiuos bedievius žmones, kurie nusprendė nepalikti vietos tiesos žodžiui šiame mieste. Taip, iš tiesų, Cebaot.“
(27) Ir tada staiga atsivėrė bedugnė ir visa vieta, kurioje sėdėjo prokonsulas, buvo praryta kartu su visa šventykla, Angimi, kurią jie garbino, Angies žyniais ir apie septyniais tūkstančiais vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų. Tik ta vieta, kurioje buvo apaštalai, liko nepajudinta. Net prokonsulas buvo nurytas į bedugnę. Iš apačios kilo jų dejuojantys balsai, sakantys: „Pasigailėk mūsų, Tavo šlovingųjų apaštalų Dieve, nes dabar matome bausmes tų, kurie neišpažino nukryžiuotojo. Žiūrėk, kryžius šviečia mums. Jėzau Kristau, parodyk Save, nes mes visi gyvi leidžiamės į pragarą ir esame plakami už tai, kad neteisingai nukryžiavome Tavo apaštalus.“ Ir pasigirdo balsas: „Aš pasigailėsiu jūsų per savo šviečiantį kryžių.“
(28) Bet Stachys ir visi jo namai pasiliko kartu su prokonsulo žmona ir penkiasdešimt kitų moterų, kurios kartu su ja įtikėjo Viešpačiu, o taip pat nemažai vyrų ir moterų bei vienas šimtas mergelių, kurios dėl savo tyrumo nebuvo prarytos, nes buvo paženklintos Kristaus antspaudu.
(29) Tada Viešpats pasirodė Pilypui ir tarė: „Pilypai, argi negirdėjai iš Manęs: ‘Niekam neatsilyginkite blogiu už blogį’? Kodėl sunaikinai tokią daugybę, Pilypai? Kas, uždėjęs ranką ant arklo ir atsigręždamas atgal, išvagoja tiesią vagą? Arba kas atiduoda savo žibintą kitam ir sėdi tamsoje? Arba kas atiduoda savo namus kitam ir gyvena šiukšlyne? Kas nepaiso savo drabužių žiemą ir vaikšto nuogas? Arba koks priešas džiaugsis jo nekenčiančio džiaugsmu? Ir koks vergas, įvykdęs šeimininko įsakymą, nebus pagirtas? Ir koks karys eina į mūšį be visų šarvų? Ir kas puikiai bėga stadione ir negauna prizo? Ir kas, išplovęs savo drabužius, su džiaugsmu juos sutepa, Pilypai? Štai, Mano vestuvių kambarys yra paruoštas, ir palaimintas tas, kuris jame randamas su šviesiu drabužiu; nes jis yra tas, kuris gauna vainiką ant savo galvos. Štai, vakarienė yra paruošta, ir palaimintas tas, kuris yra pakviestas ir pasirengęs ateiti pas tą, kuris jį pakvietė. Didelis yra lauko derlius, ir palaimintas geras darbininkas. Žiūrėkite į lauko lelijas ir visas gėles; geras ūkininkas yra pirmasis, kuris jomis dalijasi. Bet kaip gi tu, Pilypai, tapai beširdis, taip kad apimtas pykčio prakeikei savo priešus?“
(30) Pilypas atsakė: „Kodėl Tu pyksti ant manęs, Viešpatie, kad prakeikiau savo priešus? Išties, kodėl gi Tu pats jų nenubausi, kadangi jie vis dar gyvi bedugnėje? Tu žinai, Viešpatie, kad dėl Tavęs atėjau į šį miestą ir Tavo vardu išvariau iš jo visas stabų klaidas ir visus demonus. Drakonai ir gyvatės išdžiūvo. Ir kadangi šie žmonės nepriėmė Tavo šviesos, dėl to aš juos prakeikiau ir jie gyvi nusileido į pragarą.“
(31) Išganytojas atsakė Pilypui: „Bet kadangi nepaklusai Man ir atsilyginai blogiu už blogį, ir nesilaikei Mano įsakymo, dėl šios priežasties tu įvykdysi savo likimą, tiesa, šlovingai, ir Mano šventieji angelai tave už rankos nuves į malonumų rojų. Jie ateis pas Mane į rojų, bet tau Aš įsakysiu likti už rojaus vartų keturiasdešimt dienų, įbaugintam liepsnojančio ir besisukančio kardo. Ir tu dejuosi iš visos širdies, nes skriaudei tuos, kurie tave skriaudė. Bet po keturiasdešimties dienų Aš atsiųsiu Savo angelą Mykolą, jis sulaikys rojų saugantį kardą, ir tu pamatysi visus teisiuosius, kurie savo gyvenime vaikščiojo nekaltybėje, o tada ir tu šlovinsi Mano Tėvo, Esančio danguje, šlovę. Bet kokiu atveju tavo išėjimo ženklas bus pašlovintas per Mano kryžių. Kalbant apie Baltramiejų, po to, kai jis išvyks į Likaoniją, jis ten taip pat bus nukryžiuotas. O Mariamnės kūnas turi būti atiduotas Jordano upei. Bet tavo elgesio, Pilypai, Aš netoleruosiu, nes tu prarijai žmones bedugnėje. Tačiau žiūrėk, Mano Dvasia yra juose, Aš išvesiu juos iš bedugnės, ir kai jie tave pamatys, jie įtikės To, Kuris tave atsiuntė, šlove.“
(32) Išganytojas atsisuko, ištiesė ranką ir ore nupiešė kryžių, nusileidžiantį iš aukštybių į bedugnę. Ir bedugnė prisipildė šviesos, o kryžius įgavo kopėčių su pakopomis išvaizdą. Išganytojas garsiai sušuko į bedugnę, sakydamas: „Visi kilkite kryžiumi, nes apaštalas dabar irgi jūsų gailisi dėl Manęs, kad vėl pamatytumėte Dievo šviesą.“ Ir štai, visa minia tų, kurie buvo nuleisti į bedugnę, pakilo atgal; tačiau prokonsulas ir Angis, kurią jie garbino, liko apačioje. Minioms pakilus, jos pažvelgė į Pilypą, kabantį galva žemyn, ir su verksmu bei dideliu raudojimu gedėjo dėl nedoro poelgio, kurį padarė. Jie taip pat matė Baltramiejų ir Mariamnę, atgavusią ankstesnę išvaizdą.
Tada Viešpats pakilo į dangų, Pilypui, Baltramiejui, Mariamnei, Stachiui ir visiems tikintiesiems stebint; ir tyloje jie su baime bei drebuliu šlovino Dievą. Ir visa minia sušuko, sakydama: „Yra vienas Dievas, Kuris atsiuntė šiuos žmones mūsų išgelbėjimui; yra vienas Dievas, Kurį šie žmonės skelbia tiesoje. Dabar mes tikrai atgailaujame dėl savo didžios klaidos, nes dar nesame verti amžinojo gyvenimo. Dabar mes tikime, nes matėme didelius stebuklus, nes Išganytojas išvedė mus iš bedugnės.“ Ir visi jie puolė ant žemės priešais Pilypą, šaukdamiesi jo, nes buvo pasirengę pabėgti nuo savo klaidų; ir jie meldėsi, kad taptų verti Kristaus buvimo.
(33) Tada Pilypas, vis dar ten kabėdamas, kreipėsi į juos ir tarė: „Klausykite ir sužinokite, kokios galingos yra mano Dievo jėgos, prisimindami, ką matėte apačioje ir kaip jūsų miestas buvo apverstas, išskyrus Stachio, kuris mane priėmė, namus; bet dabar mano Dievo švelnumas išvedė jus iš bedugnės. O aš privalau keturiasdešimt dienų klaidžioti už rojaus ribų dėl jūsų, nes pykau ant jūsų taip smarkiai, kad ieškojau atpildo. Ir tik šio vienintelio mano Viešpaties įsakymo aš nesilaikiau, nes neatmokėjau jums geru už blogą. Bet sakau jums, nuo šiol, Dievo gerume, atmeskite blogį, kad taptumėte verti Viešpaties bendrystės.“
(34) Kai kurie tikintieji pribėgo norėdami nuimti Pilypą ir pašalinti nuo jo geležinius kankinimo įrankius bei kablius iš jo kulkšnių. Tačiau Pilypas tarė: „Ne, mano vaikai, nesiartinkite prie manęs, štai kodėl – nes būtent taip mano gyvenimas pasieks savo išsipildymą. Paklausykite manęs, jūs, apšviestieji Viešpatyje. Aš atėjau į šį miestą tokio pavidalo, kokį matote. Todėl neliūdėkite dėl to, kad aš taip kabu. Juk aš nešu pirmojo žmogaus, parblokšto žemyn galva į žemę ir per medžio kryžių iš mirties, atėjusios per nusikaltimą, vėl grąžinto į gyvybę, tipą. O dabar aš įvykdau tai, kas man buvo skirta, nes Viešpats man sakė: ‘Jei to, kas yra apačioje, nepadarysite tokiu, kas yra viršuje, o to, kas kairėje – kaip to, kas dešinėje, neįeisite į Mano karalystę.’ Todėl netapkite panašūs į tipą, kuris pasikeitė į savo priešingybę, nes visas pasaulis pasikeitė, ir kiekviena siela, gyvenanti kūne, pamiršta dangiškuosius dalykus. Tad tegul tie iš mūsų, kurie turi dangiškąją šlovę, neieško tamsos, kuri yra kūnas ir vergijos namai. Būkite ne neištikimi, o ištikimi ir atleiskite vienas kitam. Žiūrėkite, aš kabu jau šešias dienas ir gavau patikimo Kristaus priekaištą, nes negrąžinau jums nieko kito, tik blogį, ir pastačiau suklupimo akmenis priešais savo teisumą. Ir dabar aš kylu į aukštybes. Todėl nebūkite niūrūs, bet geriau džiaukitės ir labai linksminkitės, nes aš palieku šią buveinę, tai yra mano kūną, ištrūkdamas nuo drakono sugedimo, kuris baudžia kiekvieną nuodėmėse gyvenančią sielą.“
(35) Apsidairęs į minias, Pilypas tarė: „O, jūs, kurie pakilote iš numirusiųjų, iš pragaro ir iš prarijusios bedugnės, o šviečiantis kryžius išvedė jus į paviršių dėl Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gerumo. Jis, būdamas Dievas, tapo žmogumi, įsikūnijęs per mergelę Mariją; išlikęs nemirtingas kūne net po to, kai įžengė į mirtį, Jis prikėlė mirusiuosius, pasigailėjęs žmonių giminės, sunaikindamas nuodėmės geluonį. Jis buvo didis, bet tapo mažas dėl mūsų, kad galėtų išauginti mažuosius ir atvesti juos į Savo didybę. Jis yra Tas, Kuris turi švelnumo, o jie Jį apjaudė ir davė gerti tulžies, kad Jis leistų apkarsusiems paragauti Jo švelnumo. Todėl glauskitės prie Jo ir nepalikite Jo, nes Jis yra mūsų gyvybė amžinai.“
(36) Užbaigęs šį pamokslą, Pilypas jiems tarė: „Paleiskite Baltramiejų.“ Jie priėjo ir jį paleido. Tada Pilypas tarė jam: „Baltramiejau, mano broli Viešpatyje, tu žinai, kad Viešpats atsiuntė tave su manimi į šį miestą, ir tu dalinaisi su manimi visais pavojais kartu su mūsų seserimi Mariamne. Bet suprask, kad tavo išėjimas iš kūno turi įvykti Likaonijoje, o Mariamnei skirta išeiti iš kūno Jordano upėje. Dabar aš įsakau jums abiem, kad po mano išėjimo iš kūno pastatytumėte bažnyčią toje vietoje, kur aš paliksiu kūną. O kalbant apie leopardą ir ožiuką, įleiskite juos į bažnyčią kaip ženklą tikintiesiems; ir tegul Nikanora jais rūpinasi, kol jie paliks kūną. O kai jie mirs, palaidokite juos šalia bažnyčios verandos. Suteikite ramybę Stachio namams, kaip ir jis suteikė ramybę šiam miestui.
„Tegul visos įtikėjusios mergelės lieka tuose namuose, kasdien po dvi lankydamos ligonius; bet tegul jos nebendrauja su jaunais vyrais, kad Šėtonas jų negundytų. Nes gyvatė šliaužioja ir per Ievą privertė Adomą paslysti į mirtį. Kad taip daugiau neatsitiktų šiuo metu, kaip kad atsitiko Ievos laikais. Nes tai bus blogio laikas ir sezonas, ir daugelis tuo metu bus panirę tik į žodį, bet ne į jo galią, gyvendami celibate kūno nariais, bet ištvirkaujantys savo širdyse. Jų akių ištvirkavimas didės kaip tvanas. Jie vis labiau atkreips dėmesį į apgaulingus malonumus, apleisdami Evangelijos pažinimą, jų širdys puysis nuo arogancijos, garbinimo metu jie valgys ir gers Kristuje, bet nepaisys švento įsakymo ir jį niekais pavers. Ta karta bus iškrypusi, bet palaimintas tas, kuris pasitraukia į savo vidinius kambarius, nes jis ras ramybę savo išėjime.
„Argi nežinai, Baltramiejau, kad mūsų Viešpaties žodis yra tikrasis gyvenimas ir pažinimas? Nes mūsų Viešpats mus mokydamas sakė: ‘Kiekvienas, kuris žiūri į moterį ir jos geidžia savo širdyje, jau svetimavo.’ Štai kodėl mūsų brolis Petras bėgo iš kiekvienos vietos, kur būdavo moteris. Tačiau jam vis dar grėsė pavojus patekti į skandalą dėl savo paties dukters. Ir jis pasimeldė Viešpačiui, ir ji buvo paralyžiuota viename šone, kad nebūtų suklaidinta. Matai, broli, kad regėjimas atneša piktas kalbas ir yra nuodėmės pradžia, kaip ir parašyta: ‘Kai Ieva pažvelgė, ji pamatė, kad medis patrauklus akims ir tinkamas maistui’; ir ji buvo apgauta. Tad tegul mergelių klausa būna šventa. Ir joms išeinant, tegu eina kartu po dvi, nes priešas turi daug kelių. Tegul jų eisena ir elgesys būna tvarkingi, kad jos būtų išgelbėtos. Priešingu atveju jų vaisius bus bergždžias.
(37) „O tu, Baltramiejau, būk geras prižiūrėtojas; ir tu perduosi šiuos nurodymus Stachiui bei paskirsi jį vyskupu. Bet nepatikėk vyskupo pareigų jaunam vyrui, kad Kristaus Evangelija nebūtų sugėdinta. Tegul kiekvienas mokytojas turi darbus, atitinkančius jo žodžius.
„O aš dabar einu pas Viešpatį. Paimkite mano kūną ir paruoškite jį laidojimui Sirijos papiruso lapuose. Ir nevyniokite manęs į lininę drobulę, nes Viešpaties kūnas buvo suvyniotas į lininį audeklą. Kai mano kūnas bus paruoštas laidojimui papiruso lapuose, suriškite jį papiruso virvėmis ir palaidokite bažnyčioje. Visi melskitės už mane keturiasdešimt dienų, kad Viešpats atleistų man mano nusižengimą, kurį padariau, kai atkeršijau tiems, kurie man darė blogį. Klausyk, Baltramiejau, ten, kur mano kraujas lašės ant žemės, išaugs augalas, jis taps vynmedžiu ir duos vynuogių. Nuskynęs vynuogių kekę, išspausk ją į taurę, ir trečiąją dieną jos paragavęs, ištark ‘amen’ į dangų, kad ji taptų tobula auka.“
(38) Tai pasakęs, Pilypas meldėsi taip: „Viešpatie Jėzau Kristau, amžių Tėve, šviesos Karaliau, Tu, kuris savo išmintimi padarei mus išmintingais ir davei mums savo intelektą. Tu suteikei mums Savo malonę ir Savo gerumo patarimą, Tu, kuris niekada nuo mūsų nebuvai atsiskyręs. Tu esi Tas, kuris pašalina ligas iš tų, kurie Tavyje ieško prieglobsčio. Tu esi Tas, kuris davė mums Savo išminties drąsą, Tas, kuris darė ženklus ir stebuklus bei sugrąžino paklydusius. Tu esi Tas, kuris vainikuoja nugalėjusius priešą. Tu esi geras varžybų vadovas ir prizų dalintojas. Ateik dabar, Jėzau, ir duok man amžinosios pergalės vainiką prieš kiekvieną priešišką galią bei autoritetą, ir neleisk jų tamsiam orui manęs užtemdyti, kad galėčiau praeiti per ugnies vandenis ir visą bedugnę. Taip, mano Viešpatie Jėzau Kristau, neleisk priešui turėti progos apkaltinti mane Tavo teisme, bet apvilk mane Savo šlovingu drabužiu ir šviesiu, visada šviečiančiu antspaudu, kol praeisiu pro visus pasaulio valdovus ir piktąjį drakoną, kuris mums priešinasi. Dabar, mano Viešpatie Jėzau Kristau, padaryk mane vertą sutikti Tave ore, atleidęs man už atpildą, kurį užtraukiau savo priešams. Pakeisk mano kūno pavidalą į angelišką šlovę ir suteik man ramybę Savo palaimoje, ir aš gausiu tai, kas buvo Tavo pažadėta Tavo šventiesiems, amžinai, amen.“
(39) Tai pasakęs, Pilypas atidavė savo dvasią, miniai žiūrint į jį ir verkiant. Taip jo gyvenimas taikiai baigėsi, ir visi sušuko „amen“.
(40) Tada Baltramiejus ir Mariamnė nuėmė jo kūną ir padarė taip, kaip Pilypas jiems buvo įsakęs, ir palaidojo jį toje vietoje. O iš dangaus pasigirdo balsas: „Apaštalas Pilypas buvo vainikuotas nemirtingumo vainiku paties varžybų vadovo, Jėzaus Kristaus.“ Ir visi sušuko „amen“.
(41) Po trijų dienų toje vietoje, kur lašėjo apaštalo Pilypo kraujas, išdygo vynmedis. Jie padarė viską, ką jis jiems buvo įsakęs, atnešdami aukas keturiasdešimt dienų ir nuolat melsdamiesi. Toje vietoje jie pastatė bažnyčią, taip pat paskyrė Stachį vyskupu. Nikanora ir visi tikintieji rinkosi ir nepaliaujamai šlovino Dievą dėl nuostabių dalykų, kurie tarp jų įvyko. Ir visas miestas įtikėjo Jėzaus vardu. Baltramiejus įsakė Stachiui krikštyti įtikėjusius Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, kad jie galėtų tarti „amen“.
(42) Po keturiasdešimties dienų Išganytojas pasirodė Pilypo pavidalu ir tarė Baltramiejui bei Mariamnei: „Mano mylimi broliai ir seserys, ar norite ilsėtis Dievo ramybėje? Rojus man atsivėrė ir aš įžengiau į Dievo šlovę. Dabar ir jūs patys keliaukite į jums paskirtas vietas. Nes paskirtasis augalas buvo pasodintas šiame mieste ir jis atneš pakankamai vaisių.“ Atsisveikinę su broliais bei seserimis ir pasimeldę už kiekvieną iš jų, jie išėjo iš Azijos Hierapolio Ofiorymės miesto. Baltramiejus išvyko į Likaoniją, o Mariamnė patraukė prie Jordano. Tačiau Stachys ir kiti liko, tvirtai laikydamiesi bažnyčios mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, kuriam tebūnie šlovė ir galia dabar ir visada, per amžių amžius, amen.