Sizifas

Graikų mitologijoje Sizifas (senovės graikų kalba Σίσυφος, Sísyphos) yra vienas iš ryškiausių gudrumo, klastos ir dievų bausmės simbolių. Jis – Korinto (senovėje vadinto Efire) įkūrėjas ir pirmasis karalius, Thessalijos kunigaikščio, vėjas valdžiusio Eolo (Aeolus) ir Enaretės (Enarete) sūnus. Tačiau Sizifo vardas amžiams liko susijęs ne su jo valdžia ar miestu, o su amžinuoju darbu, kurį jis atlieka požeminiame pasaulyje – Tartare. Ši istorija minima jau Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, vėliau – Ovidijaus, Pindaro, Pausanijo, Sofoklio ir Euripido kūriniuose. Ji perteikia mitologinį pasakojimą ir žmogiškosios klastos ribas prieš dieviškąją tvarką.

Vardo kilmė. Sizifo vardo etimologija nėra visiškai aiški ir mokslininkai siūlo kelias hipotezes. Lingvistas R. S. P. Beekes teigia, kad vardas turi priešgraikišką (pre-Greek) kilmę ir yra susijęs su žodžio sophos (σοφός – „išmintingas“, „protingas“) šaknimi. Tai puikiai atitinka Sizifo charakterį – jis buvo vadinamas „gudriausiu iš mirtingųjų“. Kitas vokiečių mitografas Otto Gruppe XX a. pradžioje siūlė, kad vardas kilęs iš žodžio sisys (σίσυς – „ožkos oda“), galbūt susijusio su senoviniu lietaus kerėjimu, kuriame naudotos ožkų odos. Liddell ir Scott žodynas mini galimą reduplikaciją iš syphos („klastingas“), nors kai kurie etimologai tai laiko liaudiška etimologija. Taigi, nors tiksli kilmė nežinoma, vardas nuo seno siejamas su išmintingumu, gudrumu ir klastos bruožais, kurie Sizifui ir lėmė likimą.

Sizifo istorija. Sizifas gimė Thessalijoje kaip Eolo ir Enaretės sūnus. Jis turėjo daug brolių ir seserų, tarp jų – Salmoneusą, su kuriuo vėliau smarkiai nesutarė. Kaip karalius jis įkūrė Efiros miestą ant Akrokoritho kalvos, kuris vėliau tapo žinomas kaip Korintas. Miestas klestėjo: Sizifas įsteigė Istmo žaidynes Melikerto garbei (pagal Pausaniją, delfino atneštas kūnas išplukdytas į Istmo sąsiaurį). Jis buvo protingas valdovas, tačiau kartu ir despotiškas tironas – mitai mini, kad jis viliojo savo dukterėčią Tiro (Salmoneuso dukrą), žudė svečius pažeisdamas svetingumo taisykles (xenia) ir netgi siekė atimti sostą iš brolio. Šios klastos ir įžūlumas prieš dievus galiausiai jį pražudė.

Pirmoji didžioji Sizifo klaida – išdavimas Dzeuso (Zeus). Upės dievas Asopas ieškojo pagrobtos dukros Aiginos. Sizifas pažadėjo pasakyti tiesą, jei Asopas suteiks amžiną šaltinį Korinto akropolio viršūnėje. Asopas sutiko, o Sizifas išdavė, kad Aiginą pagrobė pats Dzeusas. Įsiutęs Dzeusas pasiuntė mirties dievą Tanatą (Thanatos) sukaustyti Sizifą grandinėmis ir nusitempti į požemį. Tačiau gudruolis Sizifas apgavo Tanatą: jis paprašė parodyti, kaip veikia grandinės, ir pats jas uždėjo mirties dievui. Žemėje žmonės nustojo mirti – nebebuvo aukų dievams, senukai ir ligoniai kentėjo amžinai. Dzeusas pasiuntė karo dievą Arėją (Ares), kuris išlaisvino Tanatą. Sizifas buvo sučiuptas ir nusiųstas į Tartarą.

Tačiau tai ne pabaiga. Prieš mirtį Sizifas davė žmonai Meropei (vienai iš Plejadžių) griežtą nurodymą: jo kūną palikti nepalaidotą, nemeluoti ir neatlikti jokių pomirtinių apeigų požemio dievams. Atvykęs į Hadą (požemio karalystę), Sizifas skundėsi Persefonei (Hado žmonai), kad žmona jį paniekino ir neįvykdė pareigos. Jis prašė leidimo grįžti į žemę tik tam, kad „nubaustų“ žmoną ir atliktų apeigas. Persefonė, sujaudinta tokio „neteisingumo“, leido jam grįžti. Sizifas, žinoma, negrįžo – jis gyveno dar daug metų, džiaugdamasis saule ir laisve. Galiausiai Tanatas (arba Hermis) jį sučiupo antrą kartą ir išplėšė širdį, kol Sizifas puotavo.

Dievai nebeatleido. Už įžūlumą, dievų paslapčių išdavimą, svetingumo pažeidimą ir dvigubą mirties apgaulę Hadesas nuteisė Sizifą amžinai Tartare. Bausmė tapo klasikine: Sizifas turi ridenti milžinišką akmenį į stačią kalno viršūnę. Kai akmuo beveik pasiekia viršūnę, jis išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn. Viskas prasideda iš naujo – amžinai, be pabaigos. Homeras „Odisėjoje“ (XI knyga) taip aprašo šią sceną: Sizifas „stumia didžiulį akmenį rankomis ir kojomis“, o šis „vėl nurieda atgal į slėnį“. Tai fizinis vargas ir psichologinis: visiška beprasmybė, viltis, kuri žlunga kiekvieną kartą.

Mitai mini ir kitų Sizifo vaikų: Ornytioną (arba Porfyrioną), Glauką (Belerofonto senelį), Alimą (Minijo tėvą) ir galbūt net Odisėją – kai kuriuose variantuose (Euripidas „Kiklope“, Sofoklis „Filoktete“) jis laikomas tikruoju Odisėjo tėvu, o ne Laertu. Tai dar labiau pabrėžia gudrumo paveldą.

Sizifo legenda tapo amžinu žmogaus pastangų, vilties ir absurd o simboliu, tačiau pats mitas lieka grynas: gudriausias mirtingasis, kuris du kartus apgavo mirtį, galiausiai pasmerkė save amžinajam ratui. Jo istorija primena, kad dievų tvarka nenugalima, o klastos kaina – begalinis, beprasmiškas darbas. Korinto karalius, kuris norėjo būti gudresnis už Dzeusą, tapo amžino vargo įkūnijimu. Legendos gyvos iki šiol – „sizifiškas darbas“ tapo posakiu bet kokiam bergždžiam, pasmerktam pastangų ciklui.