„Nilo liturgija“ (angl. The Liturgy of the Nile) – tai unikalus ir be galo įdomus krikščioniškas religinis tekstas, kuriame Rytų krikščionybės tradicija susipina su senoviniais, dar faraonų laikus siekiančiais Egipto žemdirbystės ir gamtos ciklo ritualais. Šis tekstas išliko senoviniame XII–XIII amžiaus rankraštyje (saugomame Britų muziejuje), parašytame Palestinos sirų (aramėjų) dialektu. Rankraštį nukopijavo metropolitas, vardu Antonijus, tačiau pati liturgijos tradicija yra kur kas senesnė.
Ši liturgija priklausė Malkitų (angl. Melkite) bažnyčiai – Rytų krikščionims (iš esmės graikų stačiatikiams), kurie gyveno Egipte, Palestinoje bei Sirijoje ir pamaldoms naudojo sirų arba arabų kalbas. Tekste aiškiai minimas „didžiojo Aleksandrijos miesto patriarchas“, kas neabejotinai rodo, jog šis ritualas buvo atliekamas Egipte.
Nuo seniausių laikų Nilo upės potvyniai egiptiečiams reiškė gyvybę: jei upė išsiliedavo pakankamai, žemė duodavo gausų derlių, jei ne – grėsė badas. Senovės egiptiečiai tam turėjo specialias šventes ir aukas Nilo dievui Hapiui. Krikščionybei įsitvirtinus Egipte, šis gyvybinis poreikis niekur nedingo, tačiau senieji pagoniški ritualai buvo „pakrikštyti“ ir transformuoti į krikščionišką pamaldumą. Malkitų (kaip ir koptų) bendruomenė sukūrė specialią liturgiją, kurioje paties krikščionių Dievo prašoma palaiminti upę, kad ji laiku ir tinkamai išsilietų.
Liturgija buvo švenčiama Nilo vandens lygio kilimo periodu – tarp Sekminių ir ankstyvo rudens. Ritualas prasidėdavo iškilminga procesija: šventikai, nešdami kryžių, smilkalus, vaškines žvakes ir Evangeliją, eidavo prie Nilo kranto (arba prie specialaus baseino, pripildyto Nilo vandens).
Pati pamalda labai primena tradicinę Rytų krikščionių liturgiją: giedami troparionai (graikiškos giesmės), skaitomos psalmės ir Biblijos ištraukos. Įdomu tai, kad Senojo Testamento skaitiniuose Nilas sutapatinamas su Gihonu – viena iš keturių Edeno sodo (Rojaus) upių.
Žemiau pateikiamuose liturgijos fragmentuose atsiveria nuoširdus ir poetiškas dvasinis pasaulis. Čia persipina aukšta krikščioniška teologija (malda Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai) ir labai žemiški, buitiniai prašymai: kad Dievas pasotintų lygumas, kad žemė apaugtų kviečiais, vynuogėmis ir gėlėmis, kad žmonės turėtų duonos.
Kulminacinis liturgijos momentas – vandens pašventinimas. Šventikas tris kartus panardina kryžių į Nilo vandenį, jį palaimindamas, o po to susirinkę tikintieji šį pašventintą vandenį geria kaip fizinio ir dvasinio atsinaujinimo šaltinį. Tai nuostabus istorinis liudijimas, parodantis, kaip ankstyvoji Bažnyčia gebėjo integruoti vietines kultūrines bei gamtines realijas į savo tikėjimo praktiką, neatmesdama žmogaus ryšio su jį maitinančia žeme.
NILO LITURGIJA
Įžanga ir Troparionas (Giesmė)
Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, per amžių amžius, mes užrašome Palaimintojo Nilo šventės Tvarką…
Viešpats pakilo į dangų, kad atsiųstų pasauliui Paguodos Dvasią. Dangus jam buvo paruoštas kaip sostas, o debesys – Jo vežimas. Angelai apstulbo, pamatę Žmogaus Sūnų, kylantį virš jų. Tėvas regi Jį karūnuotą, Tą, kuris niekada nebuvo atskirtas nuo Jo krūtinės. Šventoji Dvasia įsako visiems savo angelams: „Pakelkite savo vartus, o vadai!“ Visos tautos plojo rankomis, nes Kristus pakilo ten, kur buvo anksčiau.
Kvietimas maldai ir Nilo pasveikinimas
Šventikas kreipiasi į patriarchą, metropolitą ir visus susirinkusius:
O šventasis Dievo žmogau… ir visi jūs, šventikų susirinkimai ir diakonų luomai: mes atėjome paruošti gero laiko ir priimtino meto; ištryško Dievo šaltinis – Nilas, ir Dievo įsakymu jis pakilo aukštyn; būk pasveikintas, Nilai!
Antifonai (Psalmių giedojimas prie vandens)
Visi šventikai ir žmonės atsako: O šventasis Dievo žmogau.
Viešpaties balsas virš vandenų: šlovės Viešpats griaudžia: Viešpats virš daugelio vandenų.
Dievo upė pilna vandens; Tu paruošei maistą, nes toks yra Tavo potvarkis.
Tu palaistei jos vagas ir padauginai jos vaisius; nuo lietaus lašų ji džiūgauja ir atgyja.
Tu palaimini savo gerumo metų vainiką, ir Tavo lygumos prisipildys riebalų riebumo. Tegul klesti jame Egipto žemė, ir tegul kalvos apsijuosia džiaugsmu.
Didžioji malda virš vandens baseino
O visokio gėrio Viešpatie, viską apimantis, visos paguodos Dieve, kuris išmintimi įtvirtinai dangus… ir įsakei, kad iš vieno šaltinio ištekėtų keturios upės… ir šiam Nilui Tu įsakei, kad jis veržtųsi, išsilietų ir tekėtų per sodus, ir žemes… ir kad jis palaistytų visą Egipto žemę, ir pasotintų ją, kad jos sėkla būtų praturtinta, o vaisiai gausiai padauginti tų, kurie joje gyvena, palaikymui. Kaip ir dabar mes aukojame Tau jo kilimo pirmienas, mes šloviname ir giedame giesmes, ir prašome, ir maldaujame Tavęs, nes Tu esi maloningas ir gailestingas, kad paruoštum jo pakilimą ramybėje, ir kad Tavo malone jis pakiltų iki pat savo saiko ribos.
Žemės palaiminimas
Suteik savo palaiminimą žemei Nilo vandeniu, nes Tu esi geras. Padaugink Egipto žemės vaisius dėl savo tautos poreikių, nes Tu esi gėrio šaltinis ir palaiminimo jūra, ir visos geros dovanos yra iš Tavęs. Todėl mes prašome Tavęs, o visų dalykų Kūrėjau, kad palaimintum Nilo upės vandenis…
Aplankyk žemę Nilo upės vandeniu ir pasotink ją. Be skaičiaus padaugink jo vandenis ir šaltinius. Pasotink visus slėnius, lygumas, laukus ir jos uostus. Padaugink jos vaisius, kad žemė džiaugtųsi, apaugusi gerais vaisiais, džiūgaudama gražiomis ir spindinčiomis vynuogėmis bei tyromis gėlėmis, Nilo vandenų pagalba.
Dvasinių vaisių prašymas
Ir palaimink mus, mūsų Viešpatie ir mūsų Dieve, kad mes galėtume nešti, ir duoti, ir auginti gerus dvasinius vaisius, saldžius, malonius ir priimtinus Tau: vieni šimteriopai, kiti šešiasdešimteriopai, o kiti trisdešimteriopai. Ir atleisk mums mūsų nuodėmes, ir išdildyk mūsų nusižengimus, dėl Tavo palaiminto ir šlovinamo vardo…
Maldavimas dėl lietaus ir derliaus
O Dieve… išgirsk Tavo bendruomenės maldos ir maldavimo balsą. Tą pačią dieną, kai mes šaukiamės Tavęs, atsiųsk Savo pažadą žemei, ir tegul Nilo upė pakyla, ir išsilieja, ir palaisto visą Egipto žemę. Tegul žemės veidas būna uždengtas ir tegul pakyla Nilo upė, kuri yra visos žemės džiaugsmas, ir tegul auga žolė visiems joje gyvenantiems; ir duok vaisių sėklai bei duonos valgymui, kad žmonės galėtų valgyti ir pasisotinti, ir išpažinti Tavo Dievybės vardą, kad nėra kito Dievo, be Tavęs.
Vandens pašventinimas Kryžiumi (Pabaigos ritualas)
Po to šventikas paima kryžių ir jie pakartoja visas Psalmes… Tada šventikas tris kartus panardina garbinamą kryžių [į vandenį], sakydamas:
„Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, per amžių amžius. Amen.“
Ir žmonės sako: Amen.
Ir visi žmonės geria šventą vandenį.
Šventikas užbaigia: „Nes prie Tavęs ir su Tavimi mes randame prieglobstį, ir Tavo dėka mes esame pašventinami, ir Tau mes aukojame išpažinimą bei gyrių, Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, per amžių amžius. Amen.“
Pabaiga. Baigta Palaimintojo Nilo Tvarka, padedant gyvajam ir galingajam Dievui. Amen. Amen. Amen.