XVI amžius – laikmetis, kai mokslas dar tik žengė pirmuosius žingsnius iš viduramžių tamsos, o kalnakasių darbas giliose kasyklose buvo apgaubtas mitų, baimės ir prietarų. Būtent tokiu metu gyveno vokiečių gydytojas ir mokslininkas Georgas Baueris, istorijoje geriau žinomas savo lotynišku slapyvardžiu – Georgius Agricola (Georgijus Agrikola). Šis žmogus, šiandien pelnytai vadinamas moderniosios mineralogijos ir geologijos tėvu, parašė monumentalų veikalą „Libri Quindecim de Rebus Naturalibus“ (liet. „Penkiolika knygų apie gamtos dalykus“).
Tai nebuvo paprastas vadovėlis. Tai buvo drąsus bandymas paaiškinti tai, kas slypi po mūsų kojomis, sujungiant to meto mokslinius stebėjimus su gilia pagarba Kūrėjui. Paprastam skaitytojui šis veikalas gali pasirodyti kaip senovinė enciklopedija, tačiau iš tiesų tai yra tikras perversmas žmonijos mąstyme.
G. Agrikola šiuos tekstus kūrė XVI amžiaus viduryje. Dirbdamas gydytoju kalnakasių miestelyje Joachimstalyje (dabartinė Čekija), jis kasdien matė šachtininkus, kenčiančius nuo profesinių ligų, ir klausėsi jų pasakojimų apie požemių dvasias. Būdamas be galo smalsus, Agrikola nusileido į kasyklas pats. Jis norėjo suprasti, iš kur atsiranda metalai, kodėl vienos uolienos yra kietos, o kitos trapios, ir kas iš tiesų slypi Žemės gelmėse. Jis parašė šį veikalą norėdamas išsklaidyti žmonių tamsumą, prietarus bei baimę ir parodyti, kad gamta veikia pagal dėsnius, kuriuos galima ištirti ir suprasti.
Žemės gelmės – ne pragaras, o Kūrėjo lobynas
XVI amžiuje religija persmelkė kiekvieną žmogaus gyvenimo sritį. Tuo metu buvo gajus įsitikinimas, kad požemiai – tai tamsos karalystė, pragaro prieangis, pilnas demonų ir piktųjų dvasių, o lįsti į Žemės gelmes ieškant aukso yra nuodėmingas godumas.
Agrikola savo veikale šią sampratą apvertė aukštyn kojomis. Jis teigė, kad Žemė yra Dievo, Didžiojo Architekto, kūrinys. Jei Dievas sukūrė žvaigždes danguje, lygiai taip pat Jis paslėpė brangakmenius ir metalus giliai po žeme tam, kad žmogus, naudodamasis Kūrėjo duotu intelektu, juos surastų ir panaudotų savo gerovei. Mokslininkas aiškino, kad gamtos tyrinėjimas nėra maištas prieš Dievą – priešingai, tai yra būdas pažinti Jo išmintį. Šis religinis aspektas veikale buvo būtinas: jis leido kalnakasybą ir geologiją paversti garbingu, Dievo palaimintu amatu, o ne velnio tarnyste.
Penkiolikoje knygų
„Penkiolika knygų apie gamtos dalykus“ apima plačią temų įvairovę, kurias Agrikola suskirstė labai logiškai, nuo bendriausių reiškinių iki smulkiausių detalių.
1 knyga: Kalnų anatomija ir Žemės veidas
Pirmojoje knygoje Agrikola kviečia pažvelgti į patį Žemės paviršių ir jo formas. Jis aiškina, kaip atsiranda kalnai ir slėniai. Užuot tikėjęs, kad kalnus sustūmė supykę dievai ar mitiniai milžinai, jis teigia, kad tai – nuolatinio gamtos darbo rezultatas. Jis aprašo, kaip vanduo, vėjas ir laikas lėtai, bet užtikrintai keičia Žemės reljefą. Tai buvo visiškai naujas požiūris: Žemė yra ne sustingęs, o gyvas, nuolat Kūrėjo dėsnių veikiamas organizmas.
2 knyga: Požeminiai vėjai ir kvėpuojanti Žemė
Čia autorius nusileidžia po žeme ir nagrinėja oro cirkuliaciją. Kalnakasiai dažnai susidurdavo su pavojingais skersvėjais arba, atvirkščiai, su mirtinu deguonies trūkumu („bloguoju oru“). Agrikola paaiškina, kaip susidaro požeminiai vėjai – kaip oras įtraukiamas per plyšius, kaip jis vėsta ir šyla šachtose. Jis įrodo, kad požeminiai vėjai yra tiesiog fizikos dėsniai, o ne pragaro dvasių alsavimas.
3 knyga: Požeminės upės ir žemės drebėjimai
Trečioji knyga gilinasi į galingiausias gamtos jėgas. Agrikola aprašo milžiniškus požeminius vandens telkinius ir upes. Ypatingas dėmesys skiriamas žemės drebėjimams. Atmesdamas senovinius mitus, jis logiškai paaiškina, kad žemės drebėjimus sukelia požemiuose įkalinti, įkaitę garai ir dujos, kurie, ieškodami kelio į laisvę, plėšo uolienas. Tai – natūralus spaudimo išsiveržimas.
4 knyga: Mineralinių vandenų paslaptys
Šioje knygoje Agrikola tyrinėja šaltinius ir versmes. Jis aiškina, kodėl vienas vanduo yra sūrus, kitas rūgštus, o trečias turi geležies prieskonį. Jis pirmasis pradeda klasifikuoti šiuos vandenis pagal jų skonį ir sudėtį, mokydamas žmones atpažinti Dievo dovanotas gydomąsias savybes, kurios gali padėti įveikti ligas.
5 knyga: Karštosios versmės (termos) ir požeminis karštis
Autorius gilinasi į tai, kodėl kai kurie šaltiniai iš žemės trykšta verdantys. Jis aiškina, kad po žeme egzistuoja natūralūs šilumos šaltiniai – požeminiai gaisrai, deganti anglis ar siera, kurie kaitina gruntinius vandenis. Agrikola labai vertino šiltąsias gydomąsias vonias, matydamas jose didžiulę naudą žmogaus sveikatai.
6 knyga: Nafta, bitumas ir „žemės sultys“
Šeštoji knyga skirta klampiems, degiems požeminiams skysčiams – natūraliai naftai, bitumui (gamtiniam asfaltui) ir dervoms. Jis aprašo jų klampumą, spalvas ir kvapus, mokydamas, kaip šias „žemės sultis“ galima išgauti ir panaudoti buityje (pavyzdžiui, laivams dervuoti) ar medicinoje.
7 knyga: Uolienų ir akmenų karalystė
Tai perėjimas prie kietosios materijos. Agrikola aprašo paprastus akmenis, marmurą, klintį – medžiagas, iš kurių žmonės stato miestus ir šventyklas. Jis pirmasis pasiūlo grupuoti akmenis ne pagal tai, kaip jie atrodo, bet pagal jų savybes: kietumą, svorį, struktūrą, taip padėdamas pamatus moderniajai geologijai.
8 knyga: Druskos ir požemių kristalai
Autorius nagrinėja druskas, salietrą, alūną ir kitus tirpius mineralus. Jis labai tiksliai aprašo, kaip jie susiformuoja garuojant vandeniui urvuose. Šie mineralai buvo gyvybiškai svarbūs to meto odos apdirbimo, audinių dažymo amatams ir maisto konservavimui.
9 knyga: Brangakmeniai – Kūrėjo grožio atspindys
Devintoji knyga žėri deimantais, rubinais, smaragdais ir safyrais. Agrikola tiria, kaip jie susidaro, aiškina jų retumą ir optines savybes (kaip jie laužia šviesą). Jis žavisi jais ne kaip turto, o kaip nepaprasto Dievo kūrybos grožio įrodymu.
10 knyga: Gamtos mokslas prieš burtininkus
Tai viena svarbiausių knygų filosofine prasme. Čia Agrikola stoja į atvirą kovą su alchemikais, burtininkais ir astrologais. Jis griežtai paneigia viduramžių tikėjimą, kad brangakmeniai gali padaryti žmogų nematomu, atbaidyti demonus ar išgydyti vien juos nešiojant kaip amuletus. Agrikola teigia: akmuo neturi jokios magijos; jis veikia tik savo fizinėmis ir cheminėmis savybėmis.
11 knyga: Metalų „kraujotaka“ Žemės gyslose
Kaip atsiranda metalai? Agrikola aprašo procesą, kurio metu garai ir skysčiai, skverbdamiesi pro uolienų plyšius, vėsta ir kristalizuojasi, virstami metalų rūdomis. Jis šiuos plyšius vadina Žemės „gyslomis“, tarsi lygindamas Žemę su gyvu kūnu, turinčiu savo vidinę kraujotaką.
12 knyga: Taurieji metalai – auksas ir sidabras
Šioje knygoje gilinamasi į auksą ir sidabrą. Autorius aprašo, kaip atpažinti jų rūdas, kaip jas atskirti nuo paprastų uolienų. Nors jis pripažįsta jų vertę, Agrikola vis primena, kad pats auksas yra tik bejausmis metalas, ir jo nereikia nei garbinti, nei demonizuoti.
13 knyga: Naudingieji metalai – varis, švinas, alavas
Knyga skirta tiems metalams, be kurių neįsivaizduojama kasdienybė. Jis pasakoja apie vario ir alavo lydinius (bronzą), švino naudojimą stogams ir vamzdžiams. Tai pasakojimas apie technologinę žmonijos pažangą, kurią įgalino Kūrėjo paslėptos medžiagos.
14 knyga: Geležis – įrankis ir ginklas
Geležis Agrikolai yra pats svarbiausias ir kartu pats tragiškiausias metalas. Jis rašo, kad be geležies neturėtume nei plūgo žemei arti, nei pjūklo namams statyti. Tačiau geležis virsta ir mirtinais kardais bei patrankomis. Čia slypi gili moralinė žinutė: Kūrėjas davė žmogui geležį gyvenimui kurti, o jei žmogus ją naudoja žudymui, tai yra tik paties žmogaus tamsios širdies ir laisvos valios rezultatas.
15 knyga: Požemių gyventojai ir dvasios (De Animantibus Subterraneis)
Paskutinėje knygoje Agrikola sujungia biologiją su tautosaka. Pirmiausia jis labai detaliai aprašo realius gyvūnus, kuriuos galima sutikti olose: šikšnosparnius, aklus požemių driežus, vorus ir specifinius vabzdžius, tirdamas, kaip jie prisitaiko gyventi be šviesos.
Tačiau įdomiausia dalis skirta požemių dvasioms. Kalnakasiai nuolat pasakodavo apie koboldus – mažus nykštukus, kurie kartais padėdavo, o kartais klaidindavo šachtininkus ar net sukeldavo griūtis. Agrikola, būdamas XVI a. krikščionis, neatmetė galimybės, kad Dievas leido tam tikroms dvasioms gyventi po žeme. Tačiau jo patarimas kalnakasiams buvo grynai moksliškas ir teologinis: nereikia jiems nešti aukų ar bijoti magijos. Reikia laikytis darbo saugos, stiprinti šachtų atramas, naudoti gerą ventiliaciją, o dvasių baimes išsklaidyti stipriu tikėjimu, sveiku protu ir krikščioniška malda.
Pagrindinė „Libri Quindecim de Rebus Naturalibus“ mintis yra labai šviesi: žinios nugali baimę. G. Agrikola norėjo pasakyti savo amžininkams, kad pasaulis – tiek paviršiuje, tiek tamsiausiose gelmėse – yra valdomas logiškų, Dievo nustatytų dėsnių. Žmogui nereikia burtų lazdelės ar magijos, kad surastų sidabro gyslą; jam reikia proto, mokslo, stebėjimo ir sunkaus darbo.
Fragmentai
G. Agrikolos tekstų fragmentai, kuriuose jis tiesiogiai kalba apie Dievą, Kūrėją ir Jo sumanymą (remiamasi originaliu lotynišku tekstu bei garsiuoju 1912 m. Herberto Hooverio vertimu į anglų kalbą):
1. Kūrėjo teismas: peikiantys gamtą, peikia ir patį Dievą
(Ši ištrauka yra vienas garsiausių Agrikolos argumentų. Jis gina metalus ir mokslą teigdamas, kad kaltinti bejausmę materiją dėl žmonių godumo yra tolygu kaltinti Dievą dėl blogo kūrinio dizaino).
„Tie, kurie peikia metalus ir atsisako jais naudotis, nemato, kad jie kaltina ir smerkia patį Kūrėją [lot. Deum Optimum Maximum – Dievą geriausią ir didžiausią], kai tvirtina, kad Jis kai kuriuos dalykus sukūrė veltui ir be geros priežasties. Taip jie laiko Jį blogio pradininku, o tokia nuomonė tikrai nėra pamaldi.“ (Šaltinis: „De re metallica“, Knyga I)
2. Apie žmogaus laisvą valią ir atsakomybę prieš Dievą
(Moralistai teigė, kad iš metalų gaminami ginklai, kuriais žudomi žmonės, todėl metalai yra Dievo prakeiksmas. Agrikola atremia šį argumentą pabrėždamas laisvą valią).
„Taigi, tik dėl pačių žmonių kaltės metalai paverčiami žiaurumo įrankiais. Juk geras žmogus visus [Dievo duotus] dalykus naudoja geram, o blogas žmogus – blogam. <…> Pavyzdžiui, ar ne Dievo dovana yra geležis, kuria mes ariame žemę ir statome namus? Todėl kaltinti reikia ne pačius metalus, o piktas žmonių aistras ir sugedusią prigimtį.“ (Šaltinis: „De re metallica“, Knyga I)
3. Dievas – vienintelis žemės turtų davėjas
(Savo dedikaciniame laiške, skirtame Saksonijos kunigaikščiams Mauricijui ir Augustui, Agrikola pabrėžia, kad valstybės gerovė ir žemės turtai yra tiesioginė Dievo dovana, už kurią reikia būti dėkingiems).
„Kadangi Dievas, geriausias ir didžiausias, suteikė Jums tokią šių turtų [mineralų ir metalų] gausą, kokios nesuteikė jokiems kitiems valdovams, Jūsų didenybės gali išlaikyti savo valstybės galią ir aprūpinti savo žmones. Būtent Jam turime dėkoti už šias gausias žemės dovanas.“ (Šaltinis: „De re metallica“, Dedikacinis laiškas)
4. Kodėl Kūrėjas paslėpė turtus po žeme?
(Senovės romėnų autorius Plinijus rašė, kad Motina Gamta paslėpė metalus giliai, nes jie yra pražūtingi, ir žmogus neturėtų ten lįsti. Agrikola šį mitą sugriauna naudodamas krikščionišką pasaulėžiūrą).
„Žemė neslepia metalų savo gelmėse dėl to, kad nenorėtų, jog žmonės juos iškastų; ji tai daro todėl, kad apvaizdinga ir išmintinga Gamta [Agrikola gamtą ir apvaizdą naudojo kaip sinonimus Dievo veikimui] paskyrė žemę būti jų saugykla. Kūrėjas davė žmogui protą ir rankas, kad šis sunkumų akivaizdoje ieškotų, atrastų ir išgautų tai, kas paslėpta jo paties gerovei.“ (Šaltinis: „De re metallica“, Knyga I)
5. Žemės gelmės – ne pragaras, o Kūrėjo inžinerija
(Ištrauka parodo Agrikolos pagarbą geologiniams procesams, kuriuose jis matė ne atsitiktinumą, o Dievo inžineriją).
„Jei žemė savo gelmėse neslėptų metalų, kodėl tuomet Dievas juos apskritai sukūrė ir suformavo tokiomis sudėtingomis gyslomis bei gijomis? Tie, kurie atsisako tirti šiuos požeminius reiškinius, atstumia paties Kūrėjo duotą galimybę perprasti pasaulio sąrangą.“ (Šaltinis: perfrazuota Agrikolos argumentacija iš jo traktatų apie požemines jėgas „De ortu et causis subterraneorum“ ir „De re metallica“ I knygos).
Skaitydami Agrikolos tekstus (ypač originalo lotynų kalba), pastebėsite, kad jis labai dažnai naudoja terminą „Deus Optimus Maximus“ (Dievas geriausias ir didžiausias). Tai buvo renesanso epochos mokslininkų ir humanistų mėgstamas terminas, kuriuo jie pabrėžė Dievą kaip Didįjį Architektą, kurio tvarką ir logiką mokslininkas turi atrasti per eksperimentus, stebėjimus ir sunkų darbą. Agrikolai kasykla buvo ne demonų urvas, o laboratorija, kurioje žmogus susiduria su Dievo paslėptais šedevrais.