Šis unikalus rankraštis, kuris mokslinėje literatūroje žymimas kaip Berlyno papirusas 11710 (Papyrus Berlin 11710), pirmą kartą buvo pristatytas visuomenei 1923 metais vokiečių teologo Hanso Lietzmanno publikacijoje, jis yra vos 6,5 x 7,5 cm (mažesnis už šiuolaikinę kreditinę kortelę). Dokumentas saugo trumpą, tačiau itin reikšmingą pokalbį tarp Jėzaus bei jo mokinio Natanaelio, kuris savo turiniu glaudžiai siejasi su kanoninės Jono evangelijos pirmojo skyriaus motyvais. Nors tekste tiesiogiai atkartojami kai kurie žinomi bibliniai elementai, jis pasižymi savita struktūra bei specifiniu terminų vartojimu, todėl tyrinėtojai jį priskiria prie ankstyvųjų krikščioniškų apokrifinių fragmentų grupės.
Fiziškai šis išlikęs artefaktas susideda iš dviejų labai mažų papiruso lapelių, kurių matmenys siekia vos 6,5 centimetro pločio bei 7,5 centimetro ilgio. Abu lapeliai yra parašyti iš abiejų pusių bei pasižymi puikiu išsilaikymo lygiu, o jų paleografinė analizė leidžia teigti, kad jie buvo sukurti maždaug šeštajame amžiuje. Dėl neįprastai mažo formato mokslininkai daro prielaidą, kad šie tekstai nebuvo skirti viešam ar privačiam skaitymui iš knygos, o greičiau tarnavo kaip apsauginis amuletas, kurį tikintieji nešiodavosi su savimi kaip dvasinės globos simbolį.
Iš viso šiame radinyje yra išlikusi 21 trumpa teksto eilutė, parašyta graikų kalba, o pačioje pabaigoje pridėtas trumpas koptiškas šlovinimas. Įdomu tai, kad Jėzus šiame dokumente nėra minimas vardu, o visame pokalbyje nuosekliai vadinamas „Rabi“, kas atitinka archajišką kreipimosi tradiciją, užfiksuotą ir kituose istoriniuose šaltiniuose. Šis pasakojimas sutelkia dėmesį į Natanaelio išpažinimą bei paslaptingą Rabino atsakymą apie vaikščiojimą saulėje, kas suteikia tekstui tam tikro mistinio atspalvio, nebūdingo standartiniams evangeliniams pasakojimams.
Berlyno papiruso turinio analizė
Pirmasis fragmentas prasideda tiesioginiu Natanaelio kreipimusi į mokytoją, kurį jis vadina Viešpačiu bei Dievo Sūnumi. Tokia formuluotė rodo aukštą teologinį lygį bei aiškų Išganytojo dieviškumo pripažinimą, kuris ankstyvojoje krikščionybėje buvo itin svarbus bendruomenės tapatybės bruožas. Rabinas atsakydamas kreipiasi į mokinį vardu bei nurodo jam specifinį veiksmą, kuris tyrinėtojams kelia nemažai diskusijų dėl savo simbolinės reikšmės bei galimų sąsajų su šviesos teologija.
Antrajame fragmente Natanaelio išpažinimas tampa dar stipresnis, nes jis įvardija Rabiną kaip Dievo avinėlį, kuris panaikina pasaulio nuodėmes. Ši frazė yra tiesioginė paralelė su Jono evangelijos liudijimu, tačiau papiruse ji įgyja naują kvėpavimą per glaustą bei ritmišką dialogo formą. Teksto pabaiga su koptiškais žodžiais „Jėzus Kristus, Dievas“ galutinai užtvirtina amuleto paskirtį, nes šis trumpos maldos intarpas buvo dažnai naudojamas kaip tikėjimo formulė siekiant apsisaugoti nuo blogio jėgų ar ligų.
Istorinis kontekstas bei reikšmė
Šio papiruso atsiradimas Berlyno muziejaus kolekcijoje yra glaudžiai susijęs su devyniolikto amžiaus pabaigos bei dvidešimto amžiaus pradžios archeologiniais tyrimais Egipte. Tuo metu buvo rasta daugybė panašaus pobūdžio fragmentų, kurie leido mokslininkams suprasti, kad ankstyvieji krikščionys naudojo evangelinius tekstus dvasiniam švietimui bei praktiniam saugumui užtikrinti. Berlyno radinys patvirtina, kad Jono evangelijos motyvai buvo itin populiarūs tarp koptų bendruomenių, o jų perrašymas į mažus lapelius rodo asmeninio ryšio su šventuoju tekstu svarbą.
Mokslininkai pabrėžia, kad terminas „Rabinas“ šiame papiruse naudojamas kaip autoritetingas titulas, pabrėžiantis Jėzaus kaip dvasinio vadovo bei mokytojo vaidmenį. Nors kanoninėje tradicijoje šis kreipinys palaipsniui užleido vietą labiau išplėtotiems christologiniams vardams, apokrifiniuose fragmentuose jis išliko kaip seniausio tradicijos sluoksnio reliktas. Ši trumpa ištrauka yra vertinga ne savo apimtimi, o gebėjimu perduoti ankstyvosios krikščionybės liturgijos bei kasdienio pamaldumo atmosferą, kurioje Dievo Žodis buvo suvokiamas kaip tiesioginė jėga, veikianti žmogaus gyvenime.
Berlyno papirusas 11710
Fragmentas a (recto):
- […] ir
- tarė: „Rabi,
- Viešpatie,
- Tu esi
- Dievo Sūnus“.
- Rabinas jam
- atsakė ir
- tarė: „Natanaeli,
Fragmentas a (verso):
9. vaikščiok
10. saulėje“.
11. Natanaelis jam
12. atsakė ir tarė:
13. „Rabi, Viešpatie,
14. Tu esi avinėlis
Fragmentas b (recto):
15. Dievo,
16. kuris naikina
17. pasaulio
18. nuodėmes“.
19. Rabinas jam
20. atsakė ir tarė…
Fragmentas b (verso):
21. Jėzus Kristus, Dievas.