Šis rankraštis, rastas pirmajame Kumrano urve, yra vienas unikaliausių Negyvosios jūros radinių. Mokslininkų teigimu, fizinis dokumentas datuojamas maždaug nuo 25 m. pr. Kr. iki 50 m. po Kr. (vėlyvasis Antrosios Šventyklos laikotarpis), nors jame užfiksuotos tradicijos gali būti kur kas senesnės. Tai reiškia, kad rankraštis buvo perrašytas būtent tuo metu, kai gimė bei gyveno Jėzus Kristus, tad tekstas tiesiogiai atspindi dvasinį ir kalbinį jo laikų kontekstą. Parašytas aramėjų kalba, jis priklauso „perrašytos Biblijos“ žanrui. Tai nėra sausas Pradžios knygos atpasakojimas, o greičiau spalvingas patriarchų gyvenimo metraštis, kuriame herojai įgauna ryškių žmogiškų bruožų bei emocijų.
Pasakojimas prasideda nuo neįtikėtinos dramos Lamecho šeimoje. Čia užfiksuota akimirka, kai Nojaus tėvas Lamechas suabejoja savo žmonos Bitenošės ištikimybe, įtardamas, kad vaikas užmegztas su puolusiais angelais – „stebėtojais“. Ši scena atskleidžia ankstyvąją žydų egzegezę bei mistinį požiūrį į milžinų įtaką žmonijai. Bitenošės priesaikos suteikia pasakojimui intymumo, kurio Biblijos tekste tiesiog nerasite.
Kita itin svarbi dalis skirta Abramui. Rankraštyje išlikęs vienas gražiausių antikinės literatūros aprašymų, skirtas Sarajos grožiui. Čia skrupulingai išvardijami jos veido bruožai, rankų švelnumas, taip pat išmintis. Tai paaiškina, kodėl Egipto faraonas taip stipriai jos užsigeidė. Teologams itin vertingas Abramo kaip užtarėjo vaidmuo: faraonas pasveiksta tik tada, kai Abramas ant jo uždeda rankas ir pasimeldžia. Tai vienas seniausių rankų uždėjimo praktikų aprašymų žydų tradicijoje. Rankraštyje taip pat pateikiami detalūs kelionių žemėlapiai, karų eiga bei susitikimas su Melchizedeku, liudijantis, kaip senovės Izraelio mąstytojai interpretavo savo šventąsias šaknis.
lQGenesis Apocryphon (1Q20 [lQapGen ar])
1 fragmentas, 1 stulpelis 1 […] išliesi savo rūstybę ir išplėši (?) […] ir kas jis toks, kuris 2 […] tavo rūstybės įniršį. [Tuščia] 3 […] ir tie, kurie buvo nušluoti, bei tie, kurie krito, netekę ir […] 4 […] ir dabar, žiūrėk, aš prislėgiau kalinius 5 […] … 6 […] [Tuščia] 7 [… Didysis] Šventasis 8 […] visa, ką jis g- 10 […] …
1 fragmentas, 2 stulpelis 3 […] diena 4 visa […] 5 6 […] žemė ir blogis dėl […]
2 fragmentas 1 […]… 2 […] ir jiems buvo smogta iš nugaros 3 […] [Tuščia] 4 […] … 5 […] priešais Visatos Viešpatį.
tQGenesisApocryphon (lQapGen ar)
1 stulpelis 1 […]… ir su sėja 2 […] … net ne blogio paslaptis, kuri 3 […] … paslaptis, kuri
2 stulpelis 1 Štai tada širdyje pagalvojau, kad pradėjimas buvo Stebėtojų (Watchers) darbas, o nėštumas – Šventųjų, ir jis priklausė milžinams (Gian[ts, …]) 2 ir mano širdis krūtinėje sutriko dėl šio berniuko. [Tuščia] 3 Tada aš, Lantechas (Lantech), išsigandau ir kreipiausi į savo žmoną Bitenošę (Bitenosh) [ir tariau: …] 4 [Prisiek man] Aukščiausiuoju, Didžiuoju Viešpačiu, Visatos Karaliumi, …] 5 […] dangaus sūnumis, kad tu tikrai man leisi viską sužinoti, jei […] 6 Tu [iš tiesų] ir be melo man praneši, ar šis [… Prisiek man] 7 viso Visatos Karaliumi, kad kalbi man atvirai ir be melo […] 8 Tada Bitenošė, mano nuotaka, prabilo man labai šiurkščiai, ji pravirko […] 9 ir tarė: „O mano broli ir viešpatie! Prisimink mano malonumą […] 10 […] meilės laiką, mano kvėpavimo gaudimą krūtinėje. Aš [pasakysiu tau] viską tiksliai […]“ ir tada mano širdis viduje labai sutriko. [Tuščia] 12 Kai Bitenošė, mano žmona, suprato, kad mano veido išraiška pasikeitė […] 13 tada ji nuslopino savo pyktį, kalbėdama man ir sakydama: „O mano viešpatie ir [broli! Prisimink] 14 mano malonumą. Prisiekiu tau Didžiuoju Šventuoju, dangų (heafvens) Karaliumi…] 15 kad ši sėkla ateina iš tavęs, kad šis nėštumas yra tavo, kad šio vaisiaus pasodinimas yra tavo 16, o ne kokio nors svetimšalio, stebėtojo ar dangaus sūnaus. [Kodėl tavo] veido 17 išraiška taip pasikeitė ir persikreipė, o tavo dvasia tokia prislėgta? […] 18 Aš kalbu tau tiesą“. [Tuščia] 19 Tada aš, Lantechas, nuskubėjau pas savo tėvą Metušelį (Methuselah) ir [papasakojau] jam viską, [kad jis nueitų ir paklaustų Henocho (Enoch),] 20 savo tėvo, bei sužinotų iš jo viską užtikrintai, nes jis (Henochas) yra mėgstamas ir labai mylimas [… ir su šventaisiais] 21 randama jo dalis, taip pat jie jam viską parodo. Kai Metušelis išgirdo [šiuos dalykus], 22 [jis nubėgo] pas Henochą, savo tėvą, kad patikimai viską sužinotų […] 23 jo valią. Ir jis išvyko į aukštesnį lygmenį, į Parvaimą (Parvaim), ir ten sutiko [Henochą, savo tėvą…] 24 Jis tarė Henochui, savo tėvui: „O mano tėve ir mano viešpatie, kuriam aš […] 25 […] sakau tau: nepyk ant manęs, kad atėjau čia pas [tave…] 26 baimė (?) prieš tave […]
3 stulpelis 3 Nes mano tėvo Jaredo dienomis […]
5 stulpelis 3 Aš, Henochas […] 4 [ne iš dangaus] sūnų, bet iš Lamecho [tavo sūnaus…] 9 Dabar sakau tau… leidžiu tau žinoti […] 10 Eik, pasakyk Lamechui, savo sūnui […] 24 Kai Metušelis išgirdo […] 25 ir su Lamechu, savo sūnumi… jis kalbėjo […] 26 Kai aš, Lamechas […] 27 kurį jis išvedė iš manęs […]
6 stulpelis 2 ir visą savo gyvenimą elgiausi teisingai […] 6 […] aš, Nojus, žmogus […]
7 stulpelis 1 [tu valdysi] žemę ir visa, kas joje yra, virš jūrų […] 7 […] ir aš džiaugiausi dangų Viešpaties žodžiais […]
10 stulpelis 12 […] arka sustojo [ant] vieno iš Hurarato (Hurarat) kalnų […] 13 […] aš atlikau permaldavimą už visą žemę […] 13 […] aš deginau smilkalus ant aukuro […]
11 stulpelis 17 […] Nevalgykite jokio kraujo […]
12 stulpelis 1 […] ir tai man buvo ženklas debesyje […] 2 […] žemė 3 […] man buvo apreikšta 4–7 […]… 8 […] Hurarato kalnuose; po to nusileidau į šių kalnų papėdę, aš, mano sūnūs ir mano sūnų sūnūs 9 […] nes žemėje buvo didelis nusiaubimas […] po tvano 10 […] pirmas gimė Arpachšadas (Arpachsad) dveji metai po tvano […] visi Semo sūnūs, jie visi 11 […] Putas ir Kanaanas […] 12 […] septyni. [Tuščia] Ir Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajus, Javanas, Tubalis, Mosokas, Tiras bei keturios dukterys. 13 Aš ir visi mano sūnūs pradėjome dirbti žemę, aš pasodinau didžiulį vynuogyną ant Lubaro kalno ir po ketverių metų jis davė man vyno. 14 […] [Tuščia] Ir kai įvyko pirmoji šventė, pirmąją pirmojo mėnesio šventės dieną, 15 […] mano vynuogynas; aš atidariau ąsotį ir pradėjau jį gerti pirmąją penktųjų metų dieną. 16 […] Tą dieną sušaukiau savo sūnus, savo sūnų sūnus, visas mūsų žmonas bei jų dukteris, mes susirinkome ir nuėjome […] Ir aš palaiminau dangų Viešpatį, Aukščiausiąjį Dievą, Didįjį Šventąjį, kuris išgelbėjo mus nuo sunaikinimo.
16 stulpelis 11 […] visa šiaurės žemė, kol jis pasiekė […] 12 […] ši riba, Didžiosios jūros vandenys […] 16 […] Tinos upė […]
17 stulpelis 8 […] link Vakarų, link Ašūro, kol pasiekė Tigrą […] 9 į Aramą, žemę, kuri […] kol pasiekė viršutinę dalį […] 10 […] šis Jaučio kalnas, ir jis kirto šią dalį link Rytų, kol pasiekė ir viršutinę trijų dalių dalį […] Arpachšadui […] 16 […] Gomerui jis davė rytinę dalį šiaurėje, kol ši pasiekė Tinos upę bei jos viršūnę; Magogui […]
19 stulpelis 7 [… Ten aš pastčiau aukurą ir ten šaukiausi Dievo vardo] bei tariau: „Tu esi 8 [man amžinasis Dievas]“ … Iki šiol nepasiekiau šventojo kalno. Tada iškeliavau 9 iki […] ir toliau ėjau link Pietų […] kol pasiekiau Hebroną. [Tuo metu] Hebronas jau buvo pastatytas, ir aš ten gyvenau 10 [dvejus me]tus. [Tuščia] Tačiau visoje šioje šalyje kilo badas. Išgirdau, kad Egipte yra grūdų, ir išvykau 11 [įžengti] į Egipto žemę […] pasiekiau Karmono upę, vieną iš 12 upės atšakų […] dabar mes […] mūsų žemė. Ir aš kirtau septynias šios upės atšakas, kurios […] 13 […] Tada mes kertame savo žemę ir įžengiame į Chamo sūnų žemę, į Egipto žemę. 14 [Tuščia] Aš, Abramas, sapnavau sapną naktį, kai įžengiau į Egiptą. Sapne pamačiau kedrą ir palmę. 15 […] Atėjo keletas vyrų, ketindami nukirsti bei išrauti kedrą, o palmę palikti ramybėje. 16 Bet palmė sušuko ir tarė: „Nekirskite kedro, nes mes abu esame iš tos pačios šeimos“. Ir kedras buvo išgelbėtas palmės dėka 17 bei nebuvo nukirstas. [Tuščia] Naktį pabudau iš miego ir tariau savo žmonai Sarajai: „Sapnavau 18 košmarą [… ir] esu išsigandęs šio sapno“. Ji man tarė: „Papasakok man savo sapną, kad jį žinočiau“. Ir aš pradėjau pasakoti jai sapną. 19 [Ir aš pranešiau jai] sapno [aiškinimą]. Tariau: „[…] jie nori mane nužudyti, o tave palikti ramybėje. Tik šią malonę 20 [turi man padaryti]: kiekvieną kartą, kai mes [pasieksime kokią nors vietą, sakyk] apie mane: „Jis yra mano brolis“. Ir aš gyvensiu tavo globiamas, o mano gyvybė bus išsaugota tavo dėka“. 21 […] jie bandys tave atskirti nuo manęs ir mane nužudyti. Tą naktį Saraja verkė dėl mano žodžių. 22 […] faraonas [Coanas (Zoan) … kad] Saraja [nenorėjo] vykti į Coaną 23 [su manimi, nes ji labai bijojo] savyje, kad kas nors galėtų ją pamatyti. Po šių penkerių metų 24 trys vyrai iš Egipto kunigaikščių [atvyko…] iš faraono Coano dėl mano [žodžių] bei mano žmonos. Jie davė man 25 [daug dovanų, tikėdamiesi iš manęs] gėrio, išminties ir tiesos. Aš perskaičiau jiems Henocho žodžių [knygą] 26 […] apie badą, kuris […] ir ne […] ir jie atvyko, ragindami, kol […] jai […] žodžiai […] 27 […] su gausiu valgymu bei gėrimu […] vynas […]
20 stulpelis 2 […] Koks akinantis ir gražus yra jos veido pavidalas ir kaip […] 3 […] kokie švelnūs jos galvos plaukai! Kokios puikios jos akys; kokia maloni jos nosis ir visa gyvastis 4 jos veido […] Kokia grakšti jos krūtinė ir koks nuostabus visas jos baltumas! Kokios gražios jos rankos! O jos plaštakos, kokios 5 tobulos! Kokia viliojanti visa jos rankų išvaizda! Kokios dailios jos delnai ir kokie ilgi bei lankstūs visi jos rankų pirštai! Jos pėdos, 6 kokios puikios! Kokie tobuli jos blauzdos! Jokia mergelė ar žmona, žengianti į vestuvių kambarį, nėra gražesnė už ją. Virš visų 7 moterų iškyla jos grožis; jos žavesys yra gerokai aukščiau už jas visas. Ir kartu su visu šiuo grožiu joje yra didi išmintis. Ir visa, ką ji daro savo rankomis, 8 yra tobula. Kai karalius išgirdo hrknws žodžius ir jo dviejų kompanionų žodžius, nes jie trys kalbėjo sutartinai, jis labai jos užsigeidė ir 9 skubiai nusiuntė vyrus ją atgabenti. Jis pamatė ją ir buvo apstulbintas viso jos grožio, bei paėmė ją sau už žmoną. Jis bandė mane nužudyti, bet Saraja tarė 10 karaliui: „Jis yra mano brolis“, kad aš galėčiau turėti naudos jos sąskaita. Man, Abramui, buvo atleista dėl jos ir aš nebuvau nužudytas. Bet tą naktį aš 11 karčiai verkiau, aš, Abramas, ir mano sūnėnas Lotas kartu su manimi, nes Saraja buvo atimta iš manęs jėga. [Tuščia] 12 Tą naktį meldžiausi, maldavau bei prekiausi ir sakiau savo sielvarte, kol plūdo ašaros: „Palaimintas esi Tu, o Aukščiausiasis Dieve, mano Viešpatie, per visą 14 visatą. Nes Tu esi visko Viešpats bei Valdovas ir valdai visus žemės karalius, kad juos visus teistum. Dabar 14 aš pateikiu Tau skundą, mano Viešpatie, prieš faraoną Coaną, Egipto karalių, nes mano žmona buvo atimta iš manęs jėga. Įvykdyk man teisingumą prieš jį ir parodyk savo galingą ranką 15 prieš jį bei prieš visus jo namus. Tebūna jis šią naktį nepajėgus suteršti mano žmonos, atskirtos nuo manęs; ir taip jie pažins tave, mano Viešpatie. Nes tu esi visų žemės karalių 16 Viešpats“. Ir aš verkiau bei tylėjau. Tą naktį Aukščiausiasis Dievas atsiuntė jam baudžiančią dvasią, kad kankintų jį ir visus jo namiškius, blogą dvasią 17, kuri nuolat kankino jį bei visus jo namiškius. Ir jis negalėjo prie jos priartėti, o tuo labiau turėti su ja lytinių santykių, nors ir buvo su ja 18 dvejus metus. Pasibaigus dvejiems metams, bausmės ir maras prieš jį bei prieš visus jo namiškius sustiprėjo ir suintensyvėjo. Ir jis nusiuntė 19 pakviesti visų Egipto [išminčių], taip pat visų burtininkų bei visų Egipto gydytojų, (kad pamatytų), ar jie galėtų išgydyti jį nuo tos ligos, [jį] ir 20 jo namiškius. Tačiau visi gydytojai, burtininkai bei visi išminčiai nepajėgė pakilti ir išgydyti jo. Nes dvasia užpuolė juos visus ir 21 jie pabėgo. [Tuščia] Tada hrknws atėjo pas mane ir paprašė, kad ateičiau pasimelsti už 22 karalių ir uždėčiau ant jo rankas, kad jis gyventų. Nes [jis matė mane] sapne. Bet Lotas jam tarė: „Abramas, mano dėdė, negali melstis už 23 karalių, kol Saraja, jo žmona, yra su juo. Eik dabar ir pasakyk karaliui, kad sugrąžintų žmoną jos pačios vyrui, ir jis pasimels už jį, bei šis gyvens“. 24 [Tuščia] Kai hrknws išgirdo Loto žodžius, jis nuėjo ir tarė karaliui: „Visas šis maras ir bausmės 25, kuriomis karalius, mano Viešpats, yra kankinamas bei baudžiamas, yra dėl Sarajos, Abramo žmonos. Maldauju tave, tegu jie sugrąžina Sarają Abramui, jos vyrui, 26 ir šis maras bei pūlingo blogio dvasia nustos tave kankinti“. (Faraonas) pasišaukė mane pas save ir tarė man: „Ką tu man padarei dėl Sarajos? Tu man sakei: 27 „Ji yra mano sesuo“, kai ji yra tavo žmona; todėl aš pasiėmiau ją sau už sugulovę. Štai tavo žmona; pasiimk ją! Eik! Pasitrauk iš 28 visų Egipto miestų! Bet dabar pasimelsk už mane bei už mano namiškius, kad ši blogoji dvasia būtų išvaryta iš mūsų“. Aš pasimeldžiau už […] 29 ir uždėjau savo rankas ant jo galvos. Maras buvo pašalintas nuo jo; [blogoji dvasia] buvo išvaryta [iš jo] ir jis pasveiko. 30 Karalius atsikėlė ir pranešė man […] Karalius prisiekė man, kad ne […] Tada jie [atvedė] man 31 Sarają. Karalius davė jai daug aukso [ir sidabro], daug drabužių iš puikios drobės bei purpuro […] 32 priešais ją, taip pat Hagarą. Jis perdavė ją man ir paskyrė vyrus mane išlydėti [iš Egipto.] 33 Aš, Abramas, ėjau su daugybe galvijų, taip pat su sidabru bei auksu. Išvykau iš [Egipto … Lotas], 34 mano brolio sūnus, [buvo] su manimi. Lotas taip pat buvo įsigijęs daug kaimų ir pasiėmęs sau žmoną iš [Egipto] dukterų. [Aš stovyklavau su juo]
21 stulpelis 1 visose mano (senose) stovyklavietėse, kol pasiekiau Betelį, vietą, kurioje buvau pastatęs aukurą, ir aš vėl jį pastčiau. 2 Ant jo paaukojau deginamąsias aukas bei auką Aukščiausiajam Dievui ir ten šaukiausi Visatos Viešpaties vardo; šlovinau Dievo vardą ir laiminau 3 Dievą. Ten, Dievo akivaizdoje, dėkojau už visus kaimus bei turtus, kuriuos jis man davė, nes jis pasielgė su manimi gerai ir sugrąžino mane 4 ramybėje į šią žemę. [Tuščia] 5 Po tos dienos Lotas atsiskyrė nuo manęs dėl mūsų piemenų elgesio. Jis išvyko ir apsigyveno Jordano slėnyje, (pasiimdamas) visas savo bandas 6 su savimi. Aš jam dar daug jų pridėjau. Jis ganė savo bandas ir pasiekė Sodomą, nusipirko sau namą Sodomoje 7 bei ten gyveno, kol aš gyvenau Betelio kalne. Man buvo liūdna, kad Lotas, mano brolio sūnus, atsiskyrė nuo manęs. 8 [Tuščia] Dievas pasirodė man nakties regėjime ir tarė man: „Lipk į Ramat Hacorą (Ramat Hazor), kuris yra į šiaurę nuo 9 Betelio, vietos, kurioje gyveni; pakelk akis ir pažvelk į rytus, į vakarus, į pietus bei į šiaurę. Pažvelk į visą 10 šią žemę, kurią aš duodu tau ir tavo palikuonims per amžius“. Kitą rytą aš užlipau į Ramat Hacorą ir žvelgiau į žemę iš 11 to aukščio, nuo Egipto upės iki Libano bei Senyro (Senir), ir nuo Didžiosios jūros iki Haurano (Hauran), visą Gebalio (Gebal) žemę iki Kadešo bei visą 12 Didžiąją dykumą, esančią į rytus nuo Haurano ir Senyro iki pat Eufrato. Ir jis man tarė: „Aš duosiu visą šią žemę tavo palikuonims, ir jie ją paveldės per amžius. 13 Aš padauginsiu tavo palikuonis kaip žemės dulkes, kurių niekas negali suskaičiuoti. Taip pat tavo palikuonys bus nesuskaičiuojami. Kelkis, pereik ją išilgai bei skersai, 14 ir pamatyk, koks jos ilgis ir koks jos plotis. Nes aš ją duosiu tau, tau bei tavo palikuonims po tavęs, visiems šimtmečiams“. [Tuščia] 15 Aš, Abramas, išėjau apkeliauti ir apžiūrėti žemės. Kelionę pradėjau prie Gihono (Gihon) upės. Ėjau palei jūros pakraštį, kol 16 pasiekiau Jaučio kalną. Ėjau nuo šios Didžiosios Druskos jūros [pakrantės], aplenkdamas Jaučio kalną link rytų, per žemės plotį, 17 kol pasiekiau Eufrato upę. Ėjau link rytų Eufrato pakrante, kol pasiekiau Raudonąją jūrą. Toliau ėjau pakrante 18 Raudonosios jūros, kol pasiekiau nendrių jūros atšaką, ištekančią iš Raudonosios jūros, ir tęsiau link pietų, kol pasiekiau 19 Gihono upę. Tada pasukau atgal ir ramybėje grįžau į savo namus bei radau visus sveikus. Nuėjau ir apsigyvenau prie Mamrės ąžuolų, Hebrone, 20 į šiaurės rytus nuo Hebrono. Ten pastčiau aukurą ir ant jo paaukojau deginamąją auką bei auką Aukščiausiajam Dievui. Ten aš valgiau bei gėriau, 21 aš ir visi mano namų žmonės. Pakviečiau Mamrę, Arnemą ir Eškolį (Eshkol), tris brolius amoritus, savo draugus, ir jie valgė kartu 22 su manimi bei gėrė su manimi. [Tuščia] 23 Prieš tas dienas atėjo Kedorlaomeris (Chedorlaomer), Elamo karalius, Amrafelis (Amraphel), Babilono karalius, Ariochas (Arioch), Kapadokijos karalius, Tidalis (Tidal), Gojimų (Goiim), t. y. Mesopotamijos, karalius, ir jie paskelbė karą Berai (Bera), Sodomos karaliui, Biršai (Birsha), Gomoros karaliui, Šinabui (Shinab), Admos karaliui, 25 Šemiabadui (Shemiabad), Ceboimų (Zeboiim) karaliui, ir Belos karaliui. Visi šie sudarė aljansą mūšiui Sidimo (Siddim) slėnyje. Tačiau 26 Elamo karalius ir su juo sąjungą sudarę karaliai nugalėjo Sodomos karalių bei visus jo sąjungininkus, ir uždėjo jiems duoklę. Dvylika metų jie toliau 27 mokėjo duoklę Elamo karaliui, bet tryliktaisiais jie prieš jį sukilo. Keturioliktaisiais metais Elamo karalius atsistojo visų 28 savo sąjungininkų priešakyje, jie užkopė dykumos keliu bei siaubė ir niokojo viską nuo Eufrato upės. Jie sutriuškino refajus Ašterot Karnaimuose, zumzumus Amone, emus Šavė Kirjataimuose ir horitus Gebalio kalne, kol pasiekė El-joparaną (El-joparan) dykumoje. Jie sugrįžo […] Chacaon Tamare (Hazazon-tamar). [Tuščia] 31 Sodomos karalius išėjo jo pasitikti kartu su [Gomoros] karaliumi, Admos karaliumi, Ceboimų karaliumi bei Belos karaliumi. [Jie stojo į] mūšį 32 [Sidimo] slėnyje prieš Kedorlaomerį [ir sąjungininkus], kurie buvo su juo. Bet Sodomos karalius buvo sumuštas ir pabėgo; Gomoros karalius 33 įkrito į duobes […] Elamo karalius apiplėšė visą Sodomos bei 34 [Gomoros…] turtą ir jie paėmė į nelaisvę Lotą, brolio sūnų
22 stulpelis 1 Abramo, kuris gyveno Sodomoje, kartu su jais bei visais jo galvijais. Vienas iš bandos piemenų 2, kurį Abramas buvo davęs Lotui ir kuris išvengė nelaisvės, atėjo pas Abramą – tuo metu Abramas 3 gyveno Hebrone – ir pranešė jam, kad Lotas, jo brolio sūnus, bei visi jo kaimai buvo paimti į nelaisvę, bet jis nėra miręs, ir kad 4 karaliai pasuko Didžiojo slėnio keliu iki savo miesto, imdami belaisvius, siaubdami, žudydami bei keliaudami 5 iki pat Damasko miesto. Abramas verkė dėl Loto, savo brolio sūnaus. Abramas įgavo drąsos, atsikėlė 6 ir išsirinko iš savo tarnų tuos, kurie labiausiai tinkami karui: tris šimtus aštuoniolika. Arnemas, 7 Eškolis ir Mamrė buvo su juo. Jis vijosi juos, kol pasiekė Daną, ir rado juos 8 stovyklaujančius Dano slėnyje. Jis užpuolė juos naktį iš (visų) keturių pusių. 9 Kai kuriuos naktį nužudė. Jis juos sunaikino bei vijo, ir jie visi bėgo prieš jį 10, kol pasiekė Helboną (Helbon), esantį į šiaurę nuo Damasko. Jis atėmė iš jų visa, ką jie buvo užgrobę, 11 visa, ką jie buvo išplėšę, bei visus jų pačių turtus. Jis taip pat išgelbėjo Lotą, savo brolio sūnų, visas jo bandas bei susigrąžino visus 12 jų paimtus belaisvius. Sodomos karalius išgirdo, kad Abramas susigrąžino visus belaisvius 13 bei visą grobį, ir išvyko jo pasitikti. Jis nuvyko į Salemą, t. y. Jeruzalę. Abramas stovyklavo 14 Šavė (Shaveh) slėnyje, t. y. Karaliaus slėnyje, Bet ha-Keremo slėnyje. Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė 15 maisto bei gėrimo Abramui ir visiems su juo buvusiems vyrams. Jis buvo Aukščiausiojo Dievo kunigas. Jis palaimino 16 Abramą ir tarė: „Palaimintas tebūna Abramas Aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės Viešpaties, ir palaimintas tebūna Aukščiausiasis Dievas, 17 kuris atidavė tavo priešus į tavo rankas“. Ir (Abramas) atidavė jam dešimtinę iš visų Elamo karaliaus bei jo sąjungininkų bandų. 18 [Tuščia] Tada Sodomos karalius prisiartino ir tarė Abramui: „Mano viešpatie Abramai, 19 atiduok man žmones, kurie yra mano, esančius tavo nelaisvėje, kuriuos išgelbėjai iš Elamo karaliaus. Visus turtus 20 pasilik sau“. [Tuščia] Tada Abramas atsakė Sodomos karaliui: 21 „Prisiekiu šią dieną Aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės Viešpačiu, kad nepriimsiu nė siūlo, nė sandalų dirželio 22 ar ko nors, kas priklauso tau, kad nesakytum: „Iš mano turto 23 kyla Abramo turtai“, neskaitant to, ką mano vaikinai, kurie mane lydi, suvalgė, ir neskaitant dalies trijų vyrų, kurie 24 ėjo su manimi; jie yra savo dalies šeimininkai, kad atiduotų tau“. Abramas sugrąžino visą turtą bei 25 visus belaisvius ir atidavė (juos) Sodomos karaliui. Visus belaisvius, buvusius su juo iš tos vietovės, jis paleido 26 ir visus juos išlaisvino. [Tuščia] 27 Po šių įvykių Dievas pasirodė Abramui regėjime ir tarė jam: „Žiūrėk, 28 praėjo dešimt metų nuo tos dienos, kai palikai Haraną; dvejus metus praleidai čia, septynerius Egipte ir vienerius 29 nuo tada, kai grįžai iš Egipto. Dabar apžiūrėk ir suskaičiuok visa, ką turi, ir pamatyk, kiek kartų 30 padidėjo visa, kas iškeliavo su tavimi tavo persikraustymo iš Harano dieną. Dabar nebijok, aš esu su tavimi ir būsiu tau 31 parama bei stiprybė. Aš būsiu tavo skydas bei tavo apsauga nuo stipresnio už tave. Tavo turtai ir tavo kaimai 32 nepaprastai padidės“. [Tuščia] Abramas atsakė: „Mano Viešpatie Dieve, dideli mano turtai ir kaimai; bet kokia man iš viso to nauda? 33 Kai mirsiu, išeisiu nuogas ir be sūnų. Vienas iš mano tarnų paveldės iš manęs, 34 Eliezeras […] …“ Bet jis jam atsakė: „Jis nepaveldės iš tavęs, bet (kažkas), kas išėjo…“