Motu proprio Tarp rūpesčių (Tra le sollecitudini) yra popiežiaus Pijaus X 1903 m. lapkričio 22 d. paskelbtas dokumentas, kuriuo buvo siekiama atnaujinti ir sureguliuoti šventosios muzikos praktiką Katalikų Bažnyčioje. Žodis motu proprio reiškia popiežiaus dokumento rūšį, paskelbtą jo paties iniciatyva, todėl jis aiškinamas kaip „popiežiaus asmenine valia paskelbtas dokumentas“. Tai vienas svarbiausių XX amžiaus pradžios tekstų, formavusių liturginės muzikos kryptį iki pat Vatikano II Susirinkimo. Dokumentas buvo paskelbtas netrukus po Pijaus X išrinkimo, todėl jis išreiškė ankstyvą ir aiškią popiežiaus viziją dėl liturgijos, jos orumo ir muzikos vaidmens. Šis motu proprio tapo kertiniu tekstu, kuriuo rėmėsi daugelis vėlesnių liturginės muzikos reformų.
Pijus X dokumente pabrėžė, kad liturginė muzika turi tarnauti šventajai liturgijai, o ne būti savarankiška menine išraiška. Jis matė būtinybę sugrąžinti muzikai jos pirminę funkciją – padėti tikintiesiems dalyvauti liturgijoje ir išlaikyti tinkamą maldos dvasią. Dokumente buvo kritikuojami pasaulietiški muzikos stiliai, kurie XIX amžiuje įsiskverbė į bažnytinę praktiką, ypač operinė muzika ir teatriniai elementai. Pijus X siekė aiškiai apibrėžti, kokia muzika yra tinkama liturgijai, ir nustatyti normas, kurios padėtų išvengti piktnaudžiavimų.
Tra le sollecitudini išsiskiria tuo, kad jame pateikiami konkretūs principai ir taisyklės, kuriomis turi vadovautis visi, atsakingi už liturginę muziką. Dokumente pabrėžiama, kad liturginė muzika yra neatskiriama liturgijos dalis, todėl jos tikslas yra tas pats kaip ir pačios liturgijos – Dievo garbė ir tikinčiųjų šventėjimas. Muzika turi padėti išlaikyti rimtį, orumą ir maldos atmosferą, o ne nukreipti dėmesį į atlikėjus ar meninę formą.
Dokumento istorinė reikšmė
Tra le sollecitudini buvo paskelbtas laikotarpiu, kai Bažnyčia susidūrė su dideliais liturginės muzikos iššūkiais. XIX amžiuje daugelyje šalių bažnytinė muzika buvo paveikta operos, romantizmo ir pasaulietinių muzikos formų. Tai sukėlė įtampą tarp tradicinės liturginės muzikos ir naujų meninių tendencijų. Pijus X siekė sustabdyti šią kryptį ir sugrąžinti liturginei muzikai jos pirminį pobūdį. Dokumentas tapo vienu iš pirmųjų modernių liturginės reformos žingsnių, kuriuos vėliau tęsė Vatikano II Susirinkimas.
Tra le sollecitudini taip pat turėjo didelę įtaką chorų veiklai. Dokumente buvo nurodyta, kad chorai turi būti tinkamai parengti, o jų atliekama muzika turi atitikti liturgijos dvasią. Pijus X pabrėžė, kad gregorinis choralas yra tinkamiausia liturginė muzika ir turi būti laikomas pavyzdžiu. Polifonija taip pat buvo leidžiama, jei ji išlaiko aiškų tekstą ir liturginį pobūdį. Šios nuostatos padėjo atgaivinti choralo tradiciją ir paskatino daugelį šalių kurti choralo mokyklas.
Pagrindiniai dokumento principai
Tra le sollecitudini pateikia aiškius kriterijus, pagal kuriuos galima vertinti liturginę muziką. Dokumente nurodoma, kad muzika turi būti:
- susieta su liturgijos tekstu ir struktūra
- skaidri, aiški ir tinkama maldai
- laisva nuo teatrinių ar pasaulietinių elementų
Taip pat nustatomi reikalavimai instrumentams. Vargonai laikomi pagrindiniu liturginiu instrumentu, o kiti instrumentai gali būti naudojami tik tada, kai jie neprieštarauja liturgijos pobūdžiui. Dokumente taip pat aptariama chorų sudėtis ir jų vieta liturgijoje.
Dokumento poveikis vėlesnei liturginei praktikai
Tra le sollecitudini turėjo ilgalaikį poveikį liturginei muzikai visame pasaulyje. Jis tapo pagrindu daugeliui nacionalinių giesmynų ir muzikos normų. Dokumentas padėjo sukurti aiškią liturginės muzikos sampratą, kuri buvo naudojama iki pat Vatikano II Susirinkimo. Nors vėlesni dokumentai kai kurias nuostatas pakeitė ar papildė, Pijaus X motu proprio išliko vienu iš svarbiausių tekstų, formavusių modernią liturginės muzikos tradiciją.
Tra le sollecitudini taip pat padėjo sukurti bendrą liturginės muzikos standartą, kuris buvo taikomas visoje Bažnyčioje. Tai prisidėjo prie liturgijos vieningumo ir padėjo išlaikyti aiškią muzikos funkciją. Dokumentas išlieka svarbus ir šiandien, nes jame pateikti principai padeda suprasti liturginės muzikos esmę ir jos vietą Bažnyčios gyvenime.
Tarp rūpesčių (Tra le sollecitudini)
AUKŠČIAUSIOJO PONTIFIKO
PIJAUS X
DĖL ŠVENTOSIOS MUZIKOS
1903 m. lapkričio 22 d.
Tarp ganytojiškos tarnystės rūpesčių, tenkančių šiam Aukščiausiajam Sostui, kurį nepažiniu Providencijos sutvarkymu, nors ir neverti, užimame, bei kiekvienai vietinei Bažnyčiai, be abejo, svarbiausias yra palaikyti ir skatinti Dievo Namų orumą. Čia švenčiamos didingos religijos paslaptys, čia renkasi krikščionių tauta, kad priimtų Sakramentų malonę, dalyvautų šventojoje Altoriaus Aukoje, garbintų švenčiausiąjį Viešpaties Kūno Sakramentą bei jungtųsi į bendrą Bažnyčios maldą viešose ir iškilmingose liturginėse pamaldose.
Tad šventovėje neturi vykti niekas, kas drumstų ar bent kiek mažintų tikinčiųjų pamaldumą ir pasišventimą, niekas, kas duotų pagrįstą pagrindą pasipiktinimui ar papiktinimui, o ypač niekas, kas tiesiogiai įžeistų šventųjų apeigų orumą ir šventumą, todėl būtų nevertas Maldos Namų bei Dievo didybės.
Negaiškime laiko detalizuodami piktnaudžiavimus, kurie šioje srityje gali pasitaikyti. Šiandien Mūsų dėmesys krypsta į vieną dažniausių, sunkiausiai išgyvendinamų reiškinių, kurį kartais tenka apgailestauti net ten, kur visa kita verta didžiausio pagyrimo dėl šventovės grožio ir puošnumo, apeigų spindesio ir kruopščios tvarkos, dvasininkų gausos bei aukojančių tarnų rimties ir pamaldumo. Tai piktnaudžiavimas giedojimo ir šventosios muzikos srityje. Iš tiesų, tiek dėl pačios šio meno prigimties, kuri yra kintanti ir nepastovi, tiek dėl vėlesnių skonio bei įpročių pasikeitimų bėgant laikui, tiek dėl pražūtingos pasaulietinio ir teatrinio meno įtakos šventajam menui, tiek dėl malonumo, kurį muzika tiesiogiai sukelia ir kurį ne visada lengva išlaikyti teisingose ribose, galiausiai dėl daugybės išankstinių nusistatymų, kurie šiuo klausimu lengvai įsiskverbia ir vėliau tvirtai laikosi net tarp autoritetingų ir pamaldžių asmenų – pastebima nuolatinė tendencija nukrypti nuo teisingos normos. Ši norma nustatyta tikslo, kuriam menas priimamas į kulto tarnystę, ir ji labai aiškiai išreikšta bažnytinio kanono taisyklėse, bendruosiuose ir provincijų Susirinkimų nutarimuose bei šventųjų Romos kongregacijų ir Mūsų pirmtakų Aukščiausiųjų Pontifikų ne kartą paskelbtuose potvarkiuose.
Su tikru dvasiniu pasitenkinimu Mums malonu pripažinti tą didelį gėrį, kuris šioje srityje buvo nuveiktas pastaraisiais dešimtmečiais šiame Mūsų mieste Romoje ir daugelyje Mūsų tėvynės bažnyčių. Ypač tai pasakytina apie kai kurias tautas, kur iškilūs ir uolūs Dievo garbintojai, pritariant šiam Šventajam Sostui ir vadovaujant vyskupams, susibūrė į klestinčias draugijas bei beveik kiekvienoje savo bažnyčioje ar koplyčioje sugrąžino deramą pagarbą šventajai muzikai. Visgi šis gėris dar toli gražu nėra tapęs bendru visiems. Remdamiesi savo asmenine patirtimi ir atsižvelgdami į daugybę nusiskundimų, kurie iš visų pusių pasiekė Mus per tą trumpą laiką, kai Viešpačiui patiko iškelti Mūsų nuolankų asmenį į aukščiausią Romos pontifikato viršūnę, manome esant Mūsų pirmoji pareiga nebedelsiant pakelti balsą. Juo pasmerkiame ir atmetame visa tai, kas kulto apeigose ir bažnytinėse pamaldose pripažįstama kaip neatitinkanti nurodytos teisingos normos.
Kadangi yra Mūsų gyviausias troškimas, kad tikroji krikščioniška dvasia visais būdais suklestėtų ir išliktų visuose tikinčiuosiuose, pirmiausia būtina pasirūpinti šventovės šventumu ir orumu. Būtent čia tikintieji renkasi semtis šios dvasios iš jos pirmojo bei nepamainomo šaltinio – aktyvaus dalyvavimo švenčiausiuose slėpiniuose ir viešoje bei iškilmingoje Bažnyčios maldoje. Tuščia viltis, kad šiuo tikslu mus gausiai aplankys Dangaus palaima, jei mūsų pagarba Aukščiausiajam, užuot kilusi kaip malonus kvapas, sugrąžins į Viešpaties rankas rykštes, kuriomis kitados Dieviškasis Atpirkėjas išvijo iš šventyklos nevertus niekintojus.
Dėl šios priežasties, kad nuo šiol niekas negalėtų teisintis aiškiai nežinojęs savo pareigos ir kad būtų pašalintas bet koks neapibrėžtumas aiškinant kai kuriuos jau anksčiau duotus nurodymus, nusprendėme, jog tikslinga trumpai nurodyti tuos principus, kurie valdo šventąją muziką kulto apeigose, ir surinkti į bendrą visumą svarbiausius Bažnyčios potvarkius prieš dažniausiai šioje srityje pasitaikančius piktnaudžiavimus.
Todėl savo iniciatyva (moto proprio) ir turėdami tvirtą žinojimą skelbiame šią Mūsų Instrukciją, kuriai, kaip teisiniam šventosios muzikos kodeksui, savo Apaštališkosios Valdžios pilnatve suteikiame įstatymo galią, šiuo Mūsų Chirografu įpareigodami visus itin kruopščiai jos laikytis.
INSTRUKCIJA DĖL ŠVENTOSIOS MUZIKOS
I Bendrieji principai
1. Šventoji muzika, kaip neatsiejama iškilmingos liturgijos dalis, siekia to paties bendrojo tikslo – Dievo garbės bei tikinčiųjų šventėjimo ir ugdymo. Ji prisideda prie bažnytinių apeigų orumo bei spindesio didinimo. Kadangi pagrindinė jos užduotis yra tinkama melodija apgaubti liturginį tekstą, pateikiamą tikinčiųjų supratimui, tikrasis jos tikslas – suteikti tam tekstui didesnį paveikumą. Taip tikintieji lengviau sužadinami pamaldumui ir geriau nusiteikia priimti malonės vaisius, būdingus švenčiausiųjų slėpinių šventimui.
2. Atitinkamai šventoji muzika turi aukščiausiu laipsniu pasižymėti savybėmis, kurios būdingos liturgijai: būtent šventumu ir formų taurumu, iš kurių savaime kyla kitas jos bruožas – visuotinumas.
Ji privalo būti šventa, todėl turi būti atmetamas bet koks pasaulietiškumas tiek pačiame kūrinyje, tiek atlikėjų pasirinktame pateikimo būde.
Ji privalo būti tikras menas, nes priešingu atveju neįmanoma, kad ji darytų klausytojo sielai tą poveikį, kurio Bažnyčia siekia įsileisdama garsų meną į savo liturgiją.
Kartu ji turės būti visuotinė ta prasme, jog nors kiekvienai tautai leidžiama į bažnytines kompozicijas įtraukti tas specifines formas, kurios tam tikru būdu sudaro jų pačių muzikos savitumą, tačiau šios formos privalo būti taip pajungtos bendriesiems šventosios muzikos bruožams, kad kitos tautos žmogus, jas išgirdęs, nepatirtų jokio neigiamo įspūdžio.
II Šventosios muzikos rūšys
3. Šios savybės aukščiausiu laipsniu būdingos grigališkajam giedojimui, kuris dėl to yra savitasis Romos Bažnyčios giedojimas. Tai vienintelis giedojimas, kurį ji paveldėjo iš senųjų tėvų, kurį per amžius uoliai saugojo savo liturginiuose kodeksuose, kurį kaip tiesiogiai savą siūlo tikintiesiems, kurį kai kuriose liturgijos dalyse nurodo naudoti išimtinai ir kuriam naujausi tyrimai taip sėkmingai sugrąžino jo vientisumą bei tyrumą.
Dėl šių priežasčių grigališkasis giedojimas visada buvo laikomas aukščiausiu šventosios muzikos pavyzdžiu, pagrįstai nustatant tokią bendrąją taisyklę: bažnytinė kompozicija yra tuo šventesnė ir liturgiškesnė, kuo labiau savo eiga, įkvėpimu bei dvasia artėja prie grigališkosios melodijos, ir ji yra tuo mažiau verta šventovės, kuo labiau nutolsta nuo šio aukščiausio pavyzdžio. Tad senasis tradicinis grigališkasis giedojimas turi būti plačiai grąžintas į kulto apeigas, visiems tvirtai žinant, kad bažnytinės iškilmės nieko nepraranda iš savo didingumo, net jei jas lydi vien tik ši muzika.
Ypač reikia stengtis sugrąžinti grigališkąjį giedojimą į liaudies vartoseną, kad tikintieji vėl galėtų aktyviau dalyvauti bažnytinėse pamaldose, kaip buvo įprasta senovėje.
4. Minėtos savybės taip pat puikiai būdingos klasikinei polifonijai, ypač Romos mokyklos, kuri XVI amžiuje pasiekė savo tobulumo viršūnę per Pjerą Luidžį da Palestriną (Pier Luigi da Palestrina) ir vėliau toliau kūrė puikaus liturginio bei muzikinio turinio kūrinius. Klasikinė polifonija labai gerai dera su aukščiausiu kiekvienos šventosios muzikos modeliu – grigališkuoju giedojimu, todėl ji nusipelnė būti priimta kartu su juo į iškilmingiausias Bažnyčios pamaldas, tokias kaip Popiežiškosios koplyčios apeigos. Tad ji taip pat turėtų būti plačiai grąžinta į bažnytines funkcijas, ypač svarbiausiose bazilikose, katedrose, seminarijose bei kitose bažnytinėse institucijose, kur paprastai netrūksta reikiamų priemonių.
5. Bažnyčia visada pripažino ir skatino menų pažangą, priimdama kulto tarnystėn visa tai, ką genijus per šimtmečius rado gero ir gražaus, tačiau visada laikantis liturginių įstatymų. Atitinkamai bažnyčioje leidžiama ir naujausia muzika, nes ji taip pat pateikia tokių vertingų, rimtų ir iškilmingų kūrinių, kurie niekuo nenusileidžia liturginėms apeigoms.
Visgi, kadangi moderni muzika atsirado pirmiausia pasaulietinei tarnystei, reikės itin rūpestingai stebėti, kad modernaus stiliaus muzikinėse kompozicijose, kurios įleidžiamos į bažnyčią, nebūtų nieko pasaulietiško, nebūtų teatre naudojamų motyvų atgarsių ir kad jos net savo išorinėmis formomis nebūtų sukonstruotos pagal pasaulietinių kūrinių eigą.
6. Tarp įvairių modernios muzikos rūšių mažiausiai tinkamas lydėti kulto apeigas pasirodė esąs teatro stilius, kuris praėjusiame šimtmetyje buvo itin madingas, ypač Italijoje. Savo prigimtimi jis visiškai prieštarauja grigališkajam giedojimui bei klasikinei polifonijai, o kartu ir svarbiausiam bet kokios geros šventosios muzikos dėsniui. Be to, vidinė struktūra, ritmas ir vadinamasis šio stiliaus konvencionalumas tik labai sunkiai prisitaiko prie tikrosios liturginės muzikos reikalavimų.
III Liturginis tekstas
7. Romos Bažnyčios savitoji kalba yra lotynų kalba. Todėl iškilmingose liturginėse pamaldose draudžiama bet ką giedoti liaudies kalba. Dar griežčiau šis draudimas galioja kintamosioms arba pastoviosioms Mišių ir Valandų liturgijos dalims.
8. Kadangi kiekvienoms liturginėms pamaldoms yra nustatyti tekstai, kurie gali būti skiriami muzikai, bei jų atlikimo tvarka, neleidžiama nei jaukta šios tvarkos, nei keisti nurodytų tekstų kitais paties pasirinktais, nei jų praleisti visų ar tik dalies. Išimtys galimos tik tada, kai liturginės rubrikos leidžia kai kuriuos teksto posmus pakeisti vargonų grojimu, kol jie paprastai rečituojami chore. Pagal Romos Bažnyčios paprotį leidžiama giedoti motetą Švenčiausiajam Sakramentui po iškilmingų Mišių „Benedictus“. Taip pat leidžiama po nurodyto Mišių Ofertorijaus giedojimo likusiu laiku atlikti trumpą motetą su Bažnyčios patvirtintais žodžiais.
9. Liturginis tekstas turi būti giedamas toks, koks pateiktas knygose, be žodžių keitimo ar jų sukeitimo vietomis, be nereikalingų pasikartojimų, neskaidant skiemenų ir visada taip, kad jis būtų suprantamas besiklausantiems tikintiesiems.
IV Šventųjų kompozicijų išorinė forma
10. Atskiros Mišių ir pamaldų dalys turi išlaikyti, taip pat ir muzikine prasme, tą sampratą bei formą, kurią joms suteikė bažnytinė tradicija ir kuri puikiai išreikšta grigališkajame giedojime. Todėl skiriasi būdas, kaip komponuojamas introitas, gradualas, antifona, psalmė, himnas, „Gloria in excelsis“ ir kiti kūriniai.
11. Ypač privalu laikytis šių normų:
a) Mišių „Kyrie“, „Gloria“, „Credo“ ir kitos dalys turi išlaikyti kompozicijos vientisumą, būdingą jų tekstui. Todėl neleistina jų komponuoti kaip atskirų dalių, kad kiekviena jų sudarytų baigtą muzikinį kūrinį, kurį būtų galima atskirti nuo likusių dalių ir pakeisti kitu.
b) Vakarinių (Vesperių) pamaldose paprastai privalu laikytis Vyskupų ceremoniale (Caerimoniale Episcoporum) nustatytos normos, kuri psalmėms nurodo grigališkąjį giedojimą, o „Gloria Patri“ posmams bei himnui leidžia daugiabalsę (figūrinę) muziką. Visgi didžiųjų iškilmių metu bus leistina chore pakaitomis derinti grigališkąjį giedojimą su vadinamaisiais falsibordoni arba tinkamai sukomponuotais panašaus pobūdžio posmais. Taip pat kartais bus galima leisti atskiras psalmes visas atlikti muzikiniu pavidalu, jei tokiose kompozicijose išlaikoma psalmėms būdinga forma. Tai reiškia, kad giedotojai turi sudaryti psalmių giedojimo tarpusavyje įspūdį, naudodami naujus motyvus arba paimtus iš grigališkojo giedojimo, arba sukurtus jį imituojant. Todėl visam laikui atmetamos ir draudžiamos vadinamosios koncertinės psalmės.
c) Bažnyčios himnuose turi būti išlaikyta tradicinė himno forma. Todėl neleidžiama, pavyzdžiui, komponuoti „Tantum ergo“ taip, kad pirmoji strofa būtų romansas, kavatina ar adagio, o „Genitori“ – allegro.
d) Vakarinių antifonos paprastai turi būti atliekamos joms būdinga grigališkąja melodija. Jei visgi kai kuriais atvejais jos būtų giedamos kaip muzikinės kompozicijos, jos niekada neturi turėti nei koncertinės melodijos formos, nei moteto ar kantatos apimties.
V Giedotojai
12. Išskyrus melodijas, priklausančias celebrantui prie altoriaus bei dvasininkams, kurios visada privalo būti tik grigališkasis giedojimas be jokio vargonų pritarimo, visas kitas liturginis giedojimas priklauso levitų chorui. Todėl bažnyčios giedotojai, net jei jie yra pasauliečiai, tikrąja prasme atlieka bažnytinio choro vaidmenį. Atitinkamai jų atliekama muzika didžiąja dalimi privalo išlaikyti choro muzikos pobūdį.
Tai nereiškia, kad solo balsas yra visiškai pašalinamas. Tačiau jis niekada neturi vyrauti pamaldose taip, kad šiuo būdu būtų atliekama didžioji liturginio teksto dalis. Solo partija greičiau turėtų turėti paprasto melodinio akcento ar užuominos pobūdį, būti glaudžiai susieta su likusia choro formos kompozicija.
13. Iš to paties principo išplaukia, kad giedotojai bažnyčioje atlieka tikrą liturginę tarnystę. Kadangi moterys negali eiti tokios tarnystės, jos negali būti įleidžiamos į chorą ar muzikos kapelą. Jei norima naudoti aukštus sopranų ir altų balsus, juos pagal seniausią Bažnyčios paprotį turėtų atlikti berniukai.
14. Galiausiai į bažnyčios kapelą turėtų būti priimami tik žinomo pamaldumo ir doro gyvenimo vyrai. Jie savo kukliu bei pamaldžiu elgesiu liturginių pamaldų metu privalo rodyti esą verti atliekamos šventos tarnystės. Taip pat derama, kad giedotojai, giedodami bažnyčioje, dėvėtų dvasinį drabužį ir kotią (surplys). Jei giedovų pakyla (vargonų choras) yra pernelyg atvira publikos akims, ji turėtų būti apsaugota grotelėmis.
VI Vargonai ir muzikos instrumentai
15. Nors Bažnyčiai būdinga muzika yra grynai vokalinė, visgi leidžiama ir muzika su vargonų pritarimu. Kai kuriais ypatingais atvejais, laikantis nustatytų ribų bei tinkamos pagarbos, gali būti įleidžiami ir kiti instrumentai, tačiau niekada be specialaus Ordinaro leidimo, vadovaujantis Vyskupų ceremonialo (Caerimoniale Episcoporum) nurodymais.
16. Kadangi giedojimas visada privalo vyrauti, vargonai ar kiti instrumentai turi jį paprasčiausiai palaikyti, o ne užgožti.
17. Neleidžiama prieš giedojimą atlikti ilgų preliudijų ar pertraukti jo tarpiniais kūriniais.
18. Vargonų skambesys akompanuojant giedojimui, taip pat preliudijose, interludijose ir panašiose dalyse, turi ne tik atitikti šio instrumento prigimtį, bet taip pat pasižymėti visomis tikrosios šventosios muzikos savybėmis, kurios buvo išvardytos anksčiau.
19. Bažnyčioje draudžiama naudoti pianiną, taip pat triukšmingus ar lėkštus instrumentus, tokius kaip būgnai, didieji būgnai, lėkštės, skambaliukai ir panašiai.
20. Griežtai draudžiama bažnyčioje groti vadinamiesiems pučiamųjų orkestrams. Tik išskirtiniais atvejais, gavus Ordinaro sutikimą, gali būti leista naudoti ribotą, apgalvotą ir aplinkai proporcingą pučiamųjų instrumentų grupę. Tokiu atveju pati kompozicija ir akompanimentas privalo būti parašyti rimtu, tinkamu stiliumi, visais atžvilgiais panašiu į būdingą vargonams.
21. Procesijose už bažnyčios ribų Ordinaras gali leisti pučiamųjų orkestrą, jei jokiu būdu neatliekami pasaulietiniai kūriniai. Tokiomis progomis būtų pageidautina, kad muzikinis atlikimas apsiribotų pritarimu kokioms nors dvasinėms giesmėms lotynų ar liaudies kalba, kurias gieda giedotojai ar procesijoje dalyvaujančios pamaldžios brolijos.
VII Liturginės muzikos apimtis
22. Giedojimo ar grojimo sumetimais nevalia versti kunigo prie altoriaus laukti ilgiau, nei to reikalauja liturginės apeigos. Remiantis bažnytiniais potvarkiais, Mišių „Sanctus“ privalo būti baigtas iki pakylėjimo, tad ir celebrantas šiuo atžvilgiu turi atsižvelgti į giedotojus. „Gloria“ bei „Credo“ pagal grigališkąją tradiciją privalo būti palyginti trumpi.
23. Bendrai pasmerktinas kaip itin sunkus piktnaudžiavimas toks atvejis, kai bažnytinėse iškilmėse liturgija atrodo esanti antraeilė ir tarsi tarnaujanti muzikai. Muzika yra tiesiog liturgijos dalis, jos nuolanki tarnaitė.
VIII Svarbiausios priemonės
24. Kad būtų tiksliai vykdoma tai, kas čia nustatyta, Vyskupai, jei to dar nepadarė, savo vyskupijose teįsteigia specialią komisiją iš tikrai kompetentingų šventosios muzikos srityje asmenų. Jiems tinkamiausiu būdu bus pavesta užduotis prižiūrėti jų bažnyčiose atliekamą muziką. Svarbu užtikrinti kūrinių kokybę, taip pat būtina stebėti, kad jie atitiktų giedotojų pajėgumus bei visada būtų tinkamai atliekami.
25. Kunigų seminarijose bei bažnytinėse institucijose, remiantis Tridento potvarkiais, visi privalo stropiai ir su meile puoselėti minėtą tradicinį grigališkąjį giedojimą. Vyresnieji turi dosniai drąsinti bei girti savo jaunuosius pavaldinius. Kur įmanoma, tarp klerikų tebus skatinamas Schola Cantorum steigimas šventajai polifonijai ir gerai liturginei muzikai atlikti.
26. Įprastose liturgijos, moralės ir kanonų teisės paskaitose, skiriamose teologijos studentams, būtina aptarti punktus, kurie tiesiogiai liečia šventosios muzikos principus bei dėsnius. Šį mokymą verta papildyti specialiomis instrukcijomis apie šventojo meno estetiką. Tai užtikrins, kad klerikai neišeitų iš seminarijos neturėdami šių žinių, būtinų pilnatviškam bažnytiniam išsilavinimui.
27. Reikia pasirūpinti bent pagrindinėse bažnyčiose atkurti senąsias giedojimo mokyklas (Scholae Cantorum), kaip sėkmingai jau padaryta nemažoje dalyje vietų. Uoliam dvasininkui nesunku įsteigti tokias mokyklas net mažesnėse ar kaimo bažnyčiose. Tai jam tampa lengva priemone suburti aplink save vaikus bei suaugusius jų pačių labui ir liaudies ugdymui.
28. Visais įmanomais būdais tebūna remiamos ir skatinamos aukštosios šventosios muzikos mokyklos ten, kur jos jau veikia, bei padedama jas steigti ten, kur jų dar nėra. Labai svarbu, kad pati Bažnyčia rūpintųsi savo vadovų, vargonininkų ir giedotojų mokymu pagal tikruosius šventojo meno principus.
IX Išvada
29. Galiausiai kapelmeisteriams, giedotojams, dvasininkams, seminarijų, bažnytinių įstaigų bei vienuolijų vyresniesiems, klebonams, bažnyčių rektoriams, kapitulių bei katedrų kanauninkams, o ypač vyskupijų Ordinarams rekomenduojama su didžiausiu uolumu remti šias išmintingas reformas. Jos yra seniai trokštamos, jų taip pat vieningai prašo visi. Tai būtina, kad nebūtų niekinamas pačios Bažnyčios autoritetas, kuris jas ne kartą siūlė, o dabar iš naujo įtvirtina.
Dato in Roma, presso S. Pietro, il giorno della Vergine e Martire S. Cecilia, 22 novembre 1903, anno primo del Nostro Pontificato. PIUS PP. X