Instrukcija Šventoji muzika (lot. Musicam Sacram) yra dokumentas, kurį Katalikų Bažnyčia paskelbė po Vatikano II Susirinkimo, siekdama aiškiai apibrėžti liturginės muzikos vietą ir funkciją atnaujintoje liturgijoje. Ji buvo paskelbta 1967 m. kovo 5 d., praėjus ketveriems metams po Konstitucijos apie šventąją liturgiją priėmimo, todėl tapo praktiniu įgyvendinimo dokumentu, skirtu tiek giedotojams, tiek kunigams, tiek visoms bendruomenėms. Dokumentas atsirado tuo metu, kai Bažnyčia aktyviai ieškojo būdų, kaip suderinti tradicinę muzikos paveldą su naujais pastoraciniais poreikiais.
Instrukcija buvo parengta Šventųjų apeigų kongregacijos ir Liturginės reformos tarybos, o jos tikslas buvo ne sukurti naują muzikos sampratą, bet išaiškinti, kaip tiksliai turi būti taikomi Vatikano II nutarimai. Dėl to dokumentas pasižymi aiškumu, praktinėmis gairėmis ir konkrečiais nurodymais, kurie iki šiol cituojami liturginės muzikos studijose. Jis taip pat tapo pagrindu daugeliui vėlesnių nacionalinių gaires rengusių komisijų.
Instrukcija pabrėžia, kad liturgija yra kilnesnė, kai ji atliekama giedant, ir kad muzika nėra priedas, bet sudėtinė apeigų dalis. Ši mintis buvo svarbi, nes iki Susirinkimo daugelyje vietų giedojimas buvo laikomas tik puošmena, o ne liturginiu veiksmu. Dokumentas aiškiai nurodo, kad muzika turi tarnauti apeigoms, o ne atvirkščiai, ir kad visi dalyviai turi turėti galimybę aktyviai įsitraukti.
Instrukcijos istorinė reikšmė
Instrukcija atsirado laikotarpiu, kai liturginė reforma dar tik įsibėgėjo, todėl ji atliko tarpininko vaidmenį tarp teorinių Susirinkimo nuostatų ir praktinio jų įgyvendinimo. Dokumente pateikiami konkretūs nurodymai, kaip turi būti organizuojamas giedojimas Mišiose, kaip turi veikti chorai, kokia vieta tenka liaudies giedojimui ir kokie tekstai turi būti mokomi tikinčiųjų. Ši struktūra padėjo išvengti chaoso, kuris galėjo kilti pereinamuoju laikotarpiu.
Instrukcija taip pat išlaikė aiškų ryšį su Bažnyčios muzikos tradicija. Joje pabrėžiama, kad gregorinis choralas išlieka Romos liturgijos pagrindas, o polifonija ir kiti muzikos žanrai gali būti naudojami, jei jie atitinka liturgijos dvasią. Tai buvo svarbus balansas tarp atsinaujinimo ir tęstinumo.
Pagrindiniai dokumento principai
Instrukcija nustato tris giedojimo laipsnius, kurie padeda palaipsniui įtraukti bendruomenę į giedojimą. Ši sistema leidžia pritaikyti muziką skirtingoms bendruomenėms, atsižvelgiant į jų pasirengimą ir galimybes. Pirmasis laipsnis apima svarbiausias dialogines Mišių dalis, antrasis – pagrindinius ordinarijaus tekstus, o trečiasis – platesnį giedojimo repertuarą.
Instrukcija taip pat apibrėžia chorų funkciją. Choras nėra koncertinė grupė, bet liturginis tarnas, turintis aiškiai apibrėžtą vietą ir užduotis. Dokumente nurodoma, kad chorai turi būti rengiami profesionaliai, o berniukų chorai ir scholae cantorum turi būti išlaikomi kaip vertinga tradicija.
Instrukcijos praktinis taikymas
Dokumente pateikiamos gairės dėl instrumentų naudojimo liturgijoje. Nors vargonai išlieka pagrindinis instrumentas, leidžiama naudoti ir kitus, jei jie tinka šventai aplinkai. Taip pat aptariama, kaip turi būti organizuojamos didelės šventės, kaip parengti giedojimą su vaikais ir kaip pritaikyti muziką įvairioms bendruomenėms.
Instrukcija skatina tikinčiuosius mokytis pagrindinių Mišių dalių lotynų kalba, kad būtų išlaikytas universalus Bažnyčios ryšys. Tuo pat metu leidžiama plačiai naudoti gimtąją kalbą, jei tai padeda aktyviau dalyvauti.
Instrukcijos poveikis vėlesnei liturginei praktikai
Dokumentas turėjo ilgalaikį poveikį liturginei muzikai visame pasaulyje. Jis tapo pagrindu daugeliui nacionalinių giesmynų, chorų mokymo programų ir liturginės muzikos studijų. Nors vėlesni dokumentai papildė ar patikslino kai kurias nuostatas, Musicam Sacram išliko vienu iš kertinių tekstų, padedančių suprasti Bažnyčios požiūrį į muziką.
Instrukcija taip pat padėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp tradicijos ir pastoracinių poreikių. Ji aiškiai parodė, kad liturginė muzika nėra savitikslė, bet turi padėti tikintiesiems dalyvauti apeigose ir suprasti jų prasmę.
INSTRUKCIJA APIE MUZIKĄ LITURGIJOJE
ANTRASIS VATIKANO SUSIRINKIMAS
MUSICAM SACRAM
1967 m. kovo 5 d.
Pratarmė
(1.) Šventajai muzikai, kiek tai susiję su liturginiu atsinaujinimu, Antrasis Vatikano Susirinkimas skyrė didelį dėmesį. Jis paaiškino jos vaidmenį pamaldose, paskelbė atitinkamus principus bei dėsnius Konstitucijoje apie šventąją liturgiją ir paskyrė jai visą šios Konstitucijos skyrių.
(2.) Susirinkimo sprendimai jau pradėti įgyvendinti neseniai prasidėjusiame liturginiame atsinaujinime. Tačiau naujosios normos dėl šventųjų apeigų sutvarkymo ir aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo sukėlė įvairių problemų, susijusių su šventąja muzika ir jos tarnystės vaidmeniu. Atrodo, kad šias problemas galima išspręsti išsamiau išdėstant atitinkamus Konstitucijos apie šventąją liturgiją principus.
(3.) Todėl Taryba (Consilium), įsteigta Konstitucijai apie liturgiją įgyvendinti, Šventojo Tėvo nurodymu atidžiai apsvarstė šiuos klausimus ir parengė šią Instrukciją. Tačiau ji neapima visų šventosios muzikos teisės aktų; ji tik nustato pagrindines normas, kurios atrodo labiausiai reikalingos mūsų dienomis. Tai tarsi Šventosios Apeigų Kongregacijos ankstesnės Instrukcijos, kurią ši pati Taryba parengė 1964 m. rugsėjo 26 d. tinkamam Liturgijos Konstitucijos įgyvendinimui, tęsinys ir papildymas.
(4.) Tikimasi, kad sielovadininkai, muzikai ir tikintieji su džiaugsmu priims šias normas ir jas įgyvendins, suvienydami savo pastangas, kad pasiektų tikrąjį šventosios muzikos tikslą, kuris yra „Dievo garbė ir tikinčiųjų pašventinimas“.
(a) Šventoji muzika čia suprantama kaip ta, kuri, sukurta dieviškajam kultui švęsti, pasižymi tam tikru šventu formos nuoširdumu.
(b) Prie šventosios muzikos čia priskiriama: grigališkasis choralas, senoji ir šiuolaikinė įvairių formų sakralinė polifonija, sakralinė muzika vargonams ir kitiems patvirtintiems instrumentams bei sakralinė liaudies muzika, tiek liturginė, tiek tiesiog religinė.
I. Kai kurios bendrosios normos
(5.) Liturginis kultas įgauna tauresnę formą, kai jis švenčiamas giedant, o kiekvieno laipsnio patarnautojai atlieka savo tarnystę ir žmonės jame dalyvauja.
Iš tiesų per šią formą malda išreiškiama patraukliau, atviriau parodomas liturgijos slėpinys su jos hierarchine ir bendruomenine prigimtimi, giliau pasiekiama širdžių vienybė per balsų susiliejimą, protai lengviau pakeliami į dangiškuosius dalykus per šventųjų apeigų grožį, o visas šventimas aiškiau įvaizduoja tą dangiškąją liturgiją, kuri vyksta šventajame Jeruzalės mieste.
Todėl sielovadininkai darys viską, ką gali, kad pasiektų tokią šventimo formą.
Jie stengsis apgalvoti, kaip tą skirtingų atliekamų dalių ir pareigų paskirstymą, būdingą giedamiems šventimams, pritaikyti net ir negiedamiems šventimams, kuriuose dalyvauja žmonės. Visų pirma reikia ypač rūpintis, kad būtų surasti reikalingi ir tinkami patarnautojai bei skatinamas aktyvus žmonių dalyvavimas.
Praktinis pasirengimas kiekvienam liturginiam šventimui turėtų būti atliekamas bendradarbiaujant visoms susijusioms šalims, vadovaujant bažnyčios rektoriui, nesvarbu, ar tai būtų apeiginiai, sielovadiniai, ar muzikiniai klausimai.
(6.) Tinkamas liturginio šventimo sutvarkymas reikalauja atitinkamo funkcijų paskirstymo ir atlikimo, kai „kiekvienas asmuo, patarnautojas ar pasaulietis, atliktų visa tai ir tik tai, kas jam priklauso pagal jo pareigas iš pačios apeigų prigimties ir liturgijos normų“. Tai taip pat reikalauja, kad būtų atidžiai laikomasi kiekvienos dalies ir kiekvienos giesmės prasmės bei tikrosios prigimties. Siekiant to, ypatingai turėtų būti giedamos tos dalys, kurios iš prigimties reikalauja būti giedamos, naudojant muziką ir formą, atitinkančią jų pobūdį.
(7.) Tarp iškilmingos, pilnesnės liturginio šventimo formos, kai giedama viskas, kas reikalauja giedojimo, ir paprasčiausios formos, kai giedojimas nenaudojamas, gali būti įvairių laipsnių, atsižvelgiant į tai, kiek vietos skiriama giedojimui. Tačiau, parenkant dalis, kurios turi būti giedamos, reikėtų pradėti nuo tų, kurios pagal savo prigimtį yra svarbesnės, ypač tų, kurias gieda kunigas ar patarnautojai, o žmonės atsako, arba tų, kurias kunigas ir žmonės gieda kartu. Kitos dalys gali būti palaipsniui pridedamos atsižvelgiant į tai, ar jos priklauso tik žmonėms, ar tik chorui.
(8.) Kaskart, kai liturginėse pamaldose, kurios bus švenčiamos giedant, galima rinktis iš kelių žmonių, pageidautina, kad pirmenybė būtų teikiama tiems, kurie žinomi kaip labiau įgudę giedoti; tai ypač taikytina iškilmingesniems liturginiams šventimams ir tiems, kurie reikalauja sudėtingesnio giedojimo arba yra transliuojami per radiją ar televiziją.
Tačiau jei tokio pasirinkimo padaryti neįmanoma, o kunigas ar patarnautojas neturi tinkamo balso giedojimui, jis gali vieną ar daugiau jam priklausančių sudėtingesnių dalių atlikti negiedodamas, perskaitydamas jas garsiu ir aiškiu balsu. Tačiau tai neturi būti daroma vien dėl kunigo ar patarnautojo patogumo.
(9.) Parenkant naudotiną šventosios muzikos rūšį, ar ji būtų skirta chorui, ar žmonėms, būtina atsižvelgti į giedosiančiųjų galimybes. Bažnyčia nedraudžia liturginiuose veiksmuose jokios šventosios muzikos rūšies, jei tik ji atitinka paties liturginio šventimo dvasią ir atskirų jo dalių prigimtį bei netrukdo aktyviam žmonių dalyvavimui.
(10.) Siekiant, kad tikintieji noriau ir su didesne nauda aktyviai dalyvautų, dera kuo labiau įvairinti šventimo formatą ir dalyvavimo jame laipsnį, atsižvelgiant į dienos iškilmingumą ir susirinkusios bendruomenės pobūdį.
(11.) Reikia atsiminti, kad tikrasis liturginio kulto iškilmingumas mažiau priklauso nuo puošnesnės giedojimo formos ir didingesnio ceremonialo, o labiau nuo deramo ir religingo šventimo, kuriame atsižvelgiama į paties liturginio šventimo vientisumą ir kiekvienos jo dalies atlikimą pagal jos ypatingą prigimtį. Kartais pageidautina turėti puošnesnę giedojimo formą ir didingesnį ceremonialą, kai yra išteklių jiems tinkamai atlikti; kita vertus, prieštarautų tikrajam liturgijos iškilmingumui, jei dėl to dalis veiksmo būtų praleista, pakeista ar netinkamai atlikta.
(12.) Tik Šventajam Sostui priklauso nustatyti svarbesnius bendruosius principus, kurie yra tarsi šventosios muzikos pagrindas, pagal perduotas normas, bet ypač pagal Konstituciją apie šventąją liturgiją. Šio klausimo tvarkymas, nustatytose ribose, taip pat priklauso kompetentingoms įvairių rūšių teritorinėms vyskupų konferencijoms, kurios buvo teisėtai įkurtos, ir atskiram vyskupui.
(13.) Liturginės pamaldos yra Bažnyčios, t. y. šventosios tautos, susivienijusios ir vadovaujamos vyskupo ar kunigo, šventimai. Kunigas ir jo patarnautojai dėl gautų šventimų užima ypatingą vietą šiuose šventimuose, kaip ir – dėl atliekamos tarnystės – ministrantai, skaitovai, komentatoriai ir choro nariai.
(14.) Kunigas, veikiantis Kristaus asmenyje, vadovauja susirinkusiai bendruomenei. Kadangi maldos, kurias jis taria ar gieda balsu, yra skelbiamos visos šventosios tautos ir visų dalyvaujančiųjų vardu, jų dera pamaldžiai klausytis visiems.
(15.) Tikintieji atlieka savo liturginį vaidmenį per tą pilną, sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą, kurio reikalauja pati liturgijos prigimtis ir kuris dėl krikšto yra krikščioniškosios tautos teisė ir pareiga. Šis dalyvavimas:
(a) Pirmiausia turėtų būti vidinis ta prasme, kad juo tikintieji širdimi ir protu jungiasi prie to, ką taria ar girdi, ir bendradarbiauja su dangiškąja malone.
(b) Kita vertus, jis turi būti ir išorinis, t. y. toks, kuris išoriniais gestais ir kūno laikysena, aklamacijomis, atliepais ir giedojimu parodytų vidinį dalyvavimą.
Tikinčiuosius taip pat reikėtų mokyti viduje susivienyti su tuo, ką gieda patarnautojai ar choras, kad jų klausydamiesi jie galėtų pakelti savo mintis į Dievą.
(16.) Šventuosiuose šventimuose neįmanoma rasti nieko religingesnio ir džiaugsmingesnio už visą susirinkimą, išreiškiantį savo tikėjimą ir pamaldumą giesme. Todėl aktyvų visų žmonių dalyvavimą, kuris pasireiškia giedojimu, reikia atidžiai skatinti taip:
(a) Pirmiausia į jį turėtų įeiti aklamacijos, atsakymai į kunigo ir patarnautojų pasveikinimus bei litanijos formos maldas, taip pat antifonos ir psalmės, refrenai ar pasikartojantys atliepai, himnai ir giesmės.
(b) Tinkamai mokant ir praktikuojant, žmones reikėtų palaipsniui vesti prie pilnesnio – iš tiesų prie visiško – dalyvavimo tose giedojimo dalyse, kurios jiems priklauso.
(c) Tačiau kai kurios žmonių giesmės, ypač jei tikintieji dar nėra pakankamai išmokyti, arba jei naudojamos kelių balsų muzikinės aranžuotės, gali būti patikimos vien chorui, su sąlyga, kad žmonės nebus išskirti iš tų dalių, kurios jiems priklauso. Visgi praktika, kai chorui vienam patikimas viso Kintamųjų dalių (Propriumo) ir viso Nekintamųjų dalių (Ordinariumo) giedojimas, visiškai pašalinant žmones iš dalyvavimo giedant, yra smerktina.
(17.) Atitinkamu metu visi turi laikytis pagarbaus turėjimo ir tylos. Per ją tikintieji ne tik nelaikomi pašaliniais ar nebyliais liturginių pamaldų žiūrovais, bet ir glaudžiau susiejami su švenčiamu slėpiniu dėl tos vidinės nuostatos, kylančios iš išgirsto Dievo žodžio, ištartų giesmių ir maldų bei iš dvasinės vienybės su kunigu tose dalyse, kurias jis pats taria ar gieda.
(18.) Tarp tikinčiųjų ypatingą dėmesį reikia skirti pasauliečių religinių draugijų narių mokymui sakralinio giedojimo, kad jie galėtų veiksmingiau palaikyti ir skatinti žmonių dalyvavimą. Visų žmonių mokymas giedoti turėtų būti rimtai ir kantriai vykdomas kartu su liturginiu mokymu, atsižvelgiant į tikinčiųjų amžių, statusą, gyvenimo būdą bei jų religinės kultūros lygį; tai turėtų būti daroma jau nuo pirmųjų ugdymo metų pradinėse mokyklose.
(19.) Dėl atliekamos liturginės tarnystės choras – arba Capella musica, arba schola cantorum – nusipelno ypatingo paminėjimo. Dėl Susirinkimo normų, susijusių su liturginiu atsinaujinimu, jo vaidmuo tapo dar svarbesnis. Iš tiesų jo pareiga yra užtikrinti tinkamą jam priklausančių dalių atlikimą, atsižvelgiant į skirtingas giedamos muzikos rūšis, ir skatinti aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą giedant. Todėl:
(a) Ypač katedrose ir kitose didžiosiose bažnyčiose, seminarijose ir vienuolijų studijų namuose turėtų veikti chorai, Capellae ar scholae cantorum, ir juos reikėtų rūpestingai skatinti.
(b) Būtų pageidautina, kad panašūs chorai būtų kuriami ir mažesnėse bažnyčiose.
(20.) Dideli chorai (Capellae musicae), esantys bazilikose, katedrose, vienuolynuose ir kitose didžiosiose bažnyčiose, per šimtmečius pelnę didelę šlovę saugodami ir plėtodami neįkainojamos vertės muzikinį paveldą, turėtų būti išlaikyti sudėtingesniems šventiesiems šventimams, vadovaujantis jų pačių tradicinėmis normomis, kurias pripažįsta ir tvirtina vietos Ordinaras.
Tačiau šių chorų vadovai ir bažnyčių rektoriai turėtų rūpintis, kad žmonės visada prisijungtų prie giedojimo atlikdami bent jau lengvesnes jiems priklausančių dalių atkarpas.
(21.) Turėtų būti pasirūpinta bent vienu ar dviem tinkamai parengtais giedotojais, ypač ten, kur nėra galimybės suburti net ir mažo choro. Giedotojas atliks kai kurias paprastesnes muzikines dalis, žmonėms dalyvaujant, ir galės vadovauti bei palaikyti tikinčiuosius tiek, kiek to reikia. Tokio giedotojo buvimas pageidautinas net ir tose bažnyčiose, kuriose yra choras, tiems šventimams, kuriuose choras negali dalyvauti, bet kurie gali būti deramai atliekami su tam tikru iškilmingumu, taigi ir su giedojimu.
(22.) Choras, atsižvelgiant į kiekvienos šalies papročius ir kitas aplinkybes, gali būti sudarytas arba iš vyrų ir berniukų, arba tik iš vyrų ir berniukų, arba iš vyrų ir moterų, arba netgi – esant pagrįstai priežasčiai – vien iš moterų.
(23.) Atsižvelgiant į kiekvienos bažnyčios išplanavimą, choras turėtų būti išdėstytas taip:
(a) Kad jo prigimtis būtų aiškiai matoma – būtent, kad jis yra visos bendruomenės dalis ir atlieka ypatingą vaidmenį;
(b) Kad jam būtų lengviau atlikti savo liturginę funkciją;
(c) Kad kiekvienas jo narys galėtų lengvai dalyvauti Mišiose, t. y. sakramentiniu dalyvavimu.
Kaskart, kai chore yra ir moterų, jis turėtų būti įkurdintas už presbiterijos (šventovės) ribų.
(24.) Be muzikinio formavimo, choro nariams turi būti suteiktas tinkamas liturginis ir dvasinis formavimas, kad tinkamas jų liturginio vaidmens atlikimas ne tik padidintų šventimo grožį ir būtų puikus pavyzdys tikintiesiems, bet ir teiktų dvasinę naudą patiems choro nariams.
(25.) Kad šį techninį ir dvasinį formavimą būtų lengviau gauti, vyskupijų, nacionalinės ir tarptautinės sakralinės muzikos asociacijos turėtų siūlyti savo paslaugas, ypač tos, kurias patvirtino ir kelis kartus rekomendavo Šventasis Sostas.
(26.) Kunigas, šventieji patarnautojai ir ministrantai, skaitovas, choro nariai, taip pat komentatorius jiems paskirtas dalis turėtų atlikti žmonėms suprantamu būdu, kad žmonių atsakymai, kai to reikalauja apeigos, būtų lengvi ir spontaniški. Pageidautina, kad kunigas ir visų laipsnių patarnautojai tose dalyse, kurios priklauso žmonėms, sujungtų savo balsus su visų tikinčiųjų balsu.
(27.) Eucharistijos šventimui su žmonėmis, ypač sekmadieniais ir švenčių dienomis, kiek įmanoma labiau teiktina pirmenybė giedamų Mišių (Missa in cantu) formai, net ir kelis kartus per tą pačią dieną.
(28.) Skirtumas tarp iškilmingų, giedamų ir skaitomų Mišių, įtvirtintas 1958 m. Instrukcijoje (nr. 3), išlaikomas pagal šiuo metu galiojančius tradicinius liturginius įstatymus. Tačiau giedamoms Mišioms (Missa cantata) čia siūlomi skirtingi dalyvavimo laipsniai dėl sielovadinio naudingumo, kad būtų lengviau papuošti Mišių šventimą giedojimu, atsižvelgiant į kiekvienos bendruomenės galimybes.
Šie laipsniai išdėstyti taip, kad pirmasis gali būti naudojamas net ir savarankiškai, o antrasis ir trečiasis, visiškai ar iš dalies, niekada negali būti naudojami be pirmojo. Taip tikintieji bus nuolat vedami prie vis aktyvesnio dalyvavimo giedant.
(29.) Pirmajam laipsniui priklauso:
(a) Įžangos apeigose: kunigo pasveikinimas kartu su žmonių atsakymu; malda.
(b) Žodžio liturgijoje: aklamacijos prie Evangelijos.
(c) Eucharistinėje liturgijoje: malda atnašų atnešimo metu; prefacija su jos dialogu ir Sanctus; baigiamoji Kanono doksologija; Viešpaties malda su jos įžanga ir embolizmu; Pax Domini (Viešpaties ramybė); malda po Komunijos; atleidimo formulės.
(30.) Antrajam laipsniui priklauso:
(a) Kyrie, Gloria ir Agnus Dei;
(b) Tikėjimo išpažinimas (Credo);
(c) Visuotinė malda.
(31.) Trečiajam laipsniui priklauso:
(a) Giesmės Įžangos ir Komunijos procesijose;
(b) Giesmės po Skaitinio ar Epistolės;
(c) Aleliuja prieš Evangeliją;
(d) Giesmė atnašaujant;
(e) Šventojo Rašto skaitiniai, nebent atrodo tinkamiau juos skelbti negiedant.
(32.) Paprotys, teisėtai naudojamas tam tikrose vietose ir plačiai patvirtintas indultais, vietoj giesmių, nurodytų Graduale Įžangai, Atnašavimui ir Komunijai, naudoti kitas giesmes, gali būti išlaikytas pagal kompetentingos teritorinės valdžios sprendimą, su sąlyga, kad tokios giesmės atitinka Mišių dalis, šventę ar liturginį laikotarpį. Tos giesmės tekstus turi patvirtinti ta pati teritorinė valdžia.
(33.) Pageidautina, kad tikinčiųjų bendruomenė kuo labiau dalyvautų Kintamųjų dalių (Propriumo) giesmėse, ypač per paprastus atliepus ir kitus tinkamus muzikinius sprendimus.
Giesmė po skaitinių, nesvarbu, ar tai būtų gradualas, ar atliepiamoji psalmė, turi ypatingą svarbą tarp Kintamųjų dalių giesmių. Pagal savo prigimtį ji yra Žodžio liturgijos dalis. Ją reikėtų atlikti visiems sėdint ir jos klausantis – be to, kuo labiau joje dalyvaujant.
(34.) Giesmės, kurios vadinamos „Nekintamosiomis Mišių dalimis (Ordinariumu)“, jei jos giedamos taikant daugiabalsės muzikos aranžuotes, gali būti atliekamos choro pagal įprastas normas, a capella arba su instrumentiniu pritarimu, su sąlyga, kad žmonės nėra visiškai pašalinami iš dalyvavimo giedant.
Kitais atvejais Nekintamosios Mišių dalys gali būti padalytos tarp choro ir žmonių arba net tarp dviejų pačių žmonių grupių: galima giedoti pakaitomis po posmą arba sekti kitais tinkamais padalijimais, kurie padalija tekstą į didesnes dalis. Šiais atvejais reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: pageidautina, kad Tikėjimo išpažinimas (Credo), kadangi tai yra tikėjimo išpažinimo formulė, būtų giedamas visų arba tokiu būdu, kuris leistų tikintiesiems tinkamai jame dalyvauti; pageidautina, kad Sanctus, kaip baigiamoji Prefacijos aklamacija, paprastai būtų giedamas visos bendruomenės kartu su kunigu; Agnus Dei gali būti kartojamas tiek kartų, kiek reikia, ypač koncelebracijose, kur jis lydi Duonos laužymą; pageidautina, kad žmonės dalyvautų šioje giesmėje bent jau paskutiniuoju kreipiniu.
(35.) Viešpaties maldą geriausiai atlikti žmonėms kartu su kunigu.
Jei ji giedama lotyniškai, turi būti naudojamos jau teisėtai egzistuojančios melodijos; tačiau, jei ji giedama gimtąja kalba, melodijas turi patvirtinti kompetentinga teritorinė valdžia.
(36.) Nėra jokios priežasties, kodėl skaitomose Mišiose neturėtų būti giedama kuri nors Kintamųjų (Propriumo) ar Nekintamųjų (Ordinariumo) dalių. Be to, tam tikromis progomis galima giedoti kokią nors kitą giesmę Mišių pradžioje, per Atnašavimą, Komuniją ir pabaigoje. Tačiau nepakanka, kad šios giesmės būtų vien tik „eucharistinės“ – jos turi atitikti Mišių dalis, šventę arba liturginį laikotarpį.
II. Dieviškojo Oficijaus (Valandų liturgijos) giedojimas
(37.) Dieviškojo Oficijaus šventimas giedant yra ta forma, kuri geriausiai atitinka šios maldos prigimtį. Ji pilniau išreiškia jo iškilmingumą ir parodo gilesnę širdžių vienybę šlovinant Dievą. Štai kodėl, atsižvelgiant į Konstitucijos apie šventąją liturgiją norą, ši giedama forma yra labai rekomenduojama tiems, kurie kalba Oficijų chore ar bendruomenėje.
Iš tiesų pageidautina, kad bent jau dalis Dieviškojo Oficijaus, ypač pagrindinės Valandos, t. y. Rytmetinė ir Vakarinė, šių žmonių būtų atliekamos giedant bent jau sekmadieniais ir švenčių dienomis.
Kiti dvasininkai, kurie gyvena kartu studijų tikslais arba susirenka į rekolekcijas ar kitais tikslais, taip pat labai tinkamai pašventins savo susitikimus, jei kai kurias Dieviškojo Oficijaus dalis atliks giedodami.
(38.) Kai Dieviškasis Oficijus švenčiamas giedant, galima taikyti „progresyvaus“ iškilmingumo principą, t. y. tas dalis, kurios labiau tinka giedamai formai, pvz., dialogus, himnus, eilutes ir giesmes, galima giedoti, o likusias – skaityti. Tai nekeičia šiuo metu galiojančių taisyklių asmenims, įpareigotiems dalyvauti chore, taip pat nekeičia atskirų indultų.
(39.) Reikia kviesti tikinčiuosius, užtikrinant, kad jie gautų reikiamą mokymą, sekmadieniais ir švenčių dienomis bendrai švęsti tam tikras Dieviškojo Oficijaus dalis, ypač Vakarinę, arba, atsižvelgiant į konkrečios vietovės ir bendruomenės papročius, kitas Valandas. Apskritai tikintieji, ypač labiau išsilavinę, tinkamai mokant, turėtų būti skatinami suprasti psalmes krikščioniška prasme ir naudoti jas savo asmeninėse maldose, kad jie palaipsniui įgytų stipresnį skonį Bažnyčios viešajai maldai.
(40.) Institutų, išpažįstančių evangelinius patarimus, nariams turėtų būti teikiamas specialus tokio pobūdžio mokymas, kad jie galėtų iš jo semtis gausesnių turtų savo dvasinio gyvenimo ugdymui. Taip pat pageidautina, kad jie pilniau dalyvautų viešoje Bažnyčios maldoje, kiek įmanoma labiau giedodami pagrindines Oficijaus Valandas.
(41.) Vadovaujantis Konstitucijos apie šventąją liturgiją norma ir šimtmečių senumo lotynų apeigų tradicija, lotynų kalba turi būti išlaikoma dvasininkams, švenčiantiems Dieviškąjį Oficijų chore. Kadangi vis dėlto ta pati Liturgijos Konstitucija leidžia naudoti gimtąją kalbą Dieviškajame Oficijuje tiek tikintiesiems, tiek vienuolėms bei kitiems evangelinius patarimus išpažįstančių institutų nariams, kurie nėra dvasininkai, reikia atidžiai rūpintis, kad būtų parengtos melodijos, kurios galėtų būti naudojamos giedant Dieviškąjį Oficijų gimtąja kalba.
III. Šventoji muzika švenčiant Sakramentus ir Sakramentalijas, ypatingose liturginių metų apeigose, Dievo Žodžio šventimuose ir liaudies pamaldumo praktikose
(42.) Susirinkimas iškėlė principą, kad kaskart, kai apeigos, pagal savo pobūdį, leidžia bendrą šventimą su tikinčiųjų dalyvavimu ir aktyviu įsitraukimu, tam teikiama pirmenybė prieš individualų ir tarsi privatų apeigų šventimą. Iš to logiškai išplaukia, kad giedojimas yra labai svarbus, nes jis aiškiau parodo „bažnytinį“ šventimo aspektą.
(43.) Tam tikri Sakramentų ir Sakramentalijų šventimai, kurie turi ypatingą svarbą visos parapijos bendruomenės gyvenime, tokie kaip sutvirtinimas, šventimai, santuoka, bažnyčios ar altoriaus konsekravimas, laidotuvės ir t. t., turėtų būti kuo labiau atliekami giedant, kad pats apeigų iškilmingumas prisidėtų prie didesnio sielovadinio veiksmingumo. Vis dėlto, reikėtų rūpestingai vengti į šventimą, prisidengiant iškilmingumu, įtraukti bet ką, kas yra grynai pasaulietiška ar sunkiai suderinama su dieviškuoju kultu: tai ypač taikytina santuokos šventimams.
(44.) Panašiai giedojimu gali būti iškilmingai švenčiami ir tie šventimai, kuriuos liturgija išskiria liturginių metų eigoje kaip ypatingos svarbos. Ypatingu būdu deramas iškilmingumas turėtų būti suteiktas Didžiosios Savaitės šventosioms apeigoms, nes jos per Paschos (Velykų) slėpinio šventimą veda tikinčiuosius į liturginių metų ir pačios liturgijos centrą.
(45.) Sakramentų ir Sakramentalijų liturgijai, taip pat kitiems ypatingiems liturginių metų šventimams turėtų būti parengtos tinkamos melodijos, kurios galėtų skatinti iškilmingesnės formos šventimą, net ir gimtąja kalba, priklausomai nuo atskirų bendruomenių galimybių ir laikantis kompetentingos valdžios normų.
(46.) Šventoji muzika taip pat labai veiksmingai ugdo tikinčiųjų pamaldumą Dievo žodžio šventimuose ir liaudies pamaldumo praktikose.
Dievo žodžio šventimuose kaip pavyzdį reikėtų imti Žodžio liturgiją Mišiose. Visose liaudies pamaldumo praktikose ypač pravers psalmės, taip pat sakralinės muzikos kūriniai, paimti tiek iš senojo, tiek iš naujesnio šventosios muzikos paveldo, populiarios religinės giesmės ir vargonų ar kitų konkrečiai tautai būdingų instrumentų grojimas.
Be to, į tas pačias liaudies pamaldumo praktikas, ypač į Dievo žodžio šventimus, puikiai tinka įtraukti ir tuos muzikinius kūrinius, kurie, nors ir nebeturi vietos liturgijoje, vis dėlto gali ugdyti religinę dvasią ir skatinti apmąstyti šventąjį slėpinį.
IV. Kalba, naudotina giedamuose liturginiuose šventimuose, ir šventosios muzikos paveldo išsaugojimas
(47.) Pagal Konstituciją apie šventąją liturgiją, „lotynų kalbos naudojimas, išlaikant partikuliarinę teisę, turi būti išsaugotas lotynų apeigose“.
Tačiau kadangi „gimtosios kalbos naudojimas dažnai gali būti labai naudingas žmonėms“, „kompetentingai teritorinei bažnytinei valdžiai priklauso nuspręsti, ar ir kokiu mastu gimtoji kalba turi būti naudojama. Jos potvarkiai turi būti patvirtinti, t. y. ratifikuoti, Apaštalų Sosto“.
Tiksliai laikantis šių normų, bus pasirenkama ta dalyvavimo forma, kuri geriausiai atitinka kiekvienos bendruomenės galimybes.
Sielovadininkai turėtų rūpintis, kad be gimtosios kalbos „tikintieji taip pat galėtų kartu lotyniškai kalbėti ar giedoti tas Nekintamąsias (Ordinariumo) Mišių dalis, kurios jiems priklauso“.
(48.) Ten, kur gimtoji kalba buvo įvesta į Mišių šventimą, vietos Ordinarai nuspręs, ar būtų tikslinga išsaugoti vienas ar kelerias Mišias, aukojamas lotyniškai – ypač giedamas Mišias (Missae in cantu) – tam tikrose bažnyčiose, visų pirma dideliuose miestuose, kur susirenka daug skirtingų kalbų tikinčiųjų.
(49.) Kalbant apie lotynų ar gimtosios kalbos naudojimą šventuosiuose šventimuose, atliekamuose seminarijose, turi būti laikomasi Šventosios Seminarijų ir Universitetų Kongregacijos normų dėl studentų liturginio ugdymo.
Evangelinius patarimus išpažįstančių institutų nariai šiuo klausimu turėtų laikytis normų, išdėstytų 1966 m. rugpjūčio 15 d. Apaštališkajame laiške „Sacrificium Laudis“, taip pat Šventosios Apeigų Kongregacijos 1965 m. lapkričio 23 d. duotoje Instrukcijoje apie kalbą, kurią vienuoliai turi naudoti švęsdami Dieviškąjį Oficijų ir konventualines ar bendruomenines Mišias.
(50.) Giedamose liturginėse pamaldose, švenčiamose lotyniškai:
(a) Grigališkajam choralui, kaip būdingam Romos liturgijai, turėtų būti teikiama pirmenybė, esant vienodoms sąlygoms. Jo melodijos, esančios „tipiniuose“ leidimuose, turėtų būti naudojamos tiek, kiek tai įmanoma.
(b) „Taip pat pageidautina, kad būtų parengtas leidimas su paprastesnėmis melodijomis, skirtas naudoti mažesnėse bažnyčiose.“
(c) Kitos muzikinės kompozicijos, parašytos vienam ar keliems balsams, nesvarbu, ar jos paimtos iš tradicinio paveldo, ar iš naujų kūrinių, turėtų būti gerbiamos, skatinamos ir naudojamos atsižvelgiant į progą.
(51.) Sielovadininkai, atsižvelgę į sielovadinį naudingumą ir savo kalbos pobūdį, turėtų apsvarstyti, ar dalys sakralinės muzikos paveldo, parašytos ankstesniais amžiais lotyniškiems tekstams, negalėtų būti patogiai naudojamos ne tik lotyniškuose liturginiuose šventimuose, bet ir tuose, kurie atliekami gimtąja kalba. Niekas netrukdo, kad tame pačiame šventime skirtingos dalys būtų giedamos skirtingomis kalbomis.
(52.) Siekiant išsaugoti šventosios muzikos paveldą ir nuoširdžiai skatinti naujas sakralinio giedojimo formas, „didelė reikšmė turi būti teikiama muzikos mokymui ir praktikai seminarijose, abiejų lyčių vienuolių noviciatuose bei studijų namuose, taip pat kitose katalikiškose institucijose ir mokyklose“, ypač tuose aukštuosiuose institutuose, kurie tam specialiai skirti. Visų pirma reikia skatinti grigališkojo choralo studijas ir praktiką, nes jis, turėdamas savo ypatingų savybių, yra labai svarbus pagrindas šventajai muzikai vystytis.
(53.) Nauji šventosios muzikos kūriniai turėtų ištikimai atitikti aukščiau išdėstytus principus ir normas. Tokiu būdu jie turės „savybes, būdingas tikrai šventajai muzikai, ir bus įkandami ne tik dideliems chorams, bet ir mažesniems chorams, palengvindami visų tikinčiųjų dalyvavimą“.
Kalbant apie perduotą paveldą, pirmiausia į šviesą turėtų būti iškeltos tos dalys, kurios atitinka atnaujintos liturgijos poreikius. Kompetentingi šios srities ekspertai tuomet turi atidžiai apsvarstyti, ar kitos dalys gali būti pritaikytos tiems pačiems poreikiams. O tie kūriniai, kurie neatitinka liturgijos prigimties ar negali būti suderinti su sielovadiniu liturgijos šventimu, gali būti naudingai perkelti į liaudies pamaldumo praktikas, ypač į Dievo žodžio šventimus.
V. Melodijų pritaikymas tekstams gimtąja kalba
(54.) Rengiant populiarias tų dalių versijas, kurioms bus pritaikytos melodijos, ir ypač Psalmių knygos, ekspertai turėtų pasirūpinti, kad ištikimybė lotyniškam tekstui būtų tinkamai suderinta su gimtosios kalbos teksto pritaikomumu muzikinėms aranžuotėms. Turi būti gerbiama kiekvienos kalbos prigimtis ir dėsniai, taip pat turi būti atsižvelgiama į kiekvienos tautos bruožus ir ypatingas savybes: visa tai, kartu su šventosios muzikos dėsniais, muzikai turėtų atidžiai apsvarstyti rengdami naujas melodijas.
Todėl kompetentinga teritorinė valdžia užtikrins, kad komisijoje, kuriai patikėtas versijų žmonėms kūrimas, būtų jau minėtų dalykų, taip pat lotynų ir gimtosios kalbos ekspertų; nuo pat darbo pradžios jie turi sujungti savo pastangas.
(55.) Kompetentinga teritorinė valdžia turės nuspręsti, ar tam tikri iš senesnių laikų perduoti tekstai gimtąja kalba, kuriems sukurta muzika, iš tiesų gali būti naudojami, net jei jie ir ne visose detalėse atitinka teisėtai patvirtintas liturginių tekstų versijas.
(56.) Tarp melodijų, kurios turi būti sukurtos žmonių tekstams, ypač svarbios yra tos, kurios priklauso kunigui ir patarnautojams, nesvarbu, ar jie gieda jas vieni, ar gieda kartu su žmonėmis, ar „dialoge“ su žmonėmis. Kurdami jas, muzikai apsvarstys, ar tradicinės lotynų liturgijos melodijos, kurios naudojamos šiam tikslui, gali įkvėpti melodiją, kuri bus naudojama tiems patiems tekstams gimtąja kalba.
(57.) Naujos melodijos, kurias naudos kunigai ir patarnautojai, turi būti patvirtintos kompetentingos teritorinės valdžios.
(58.) Atitinkamos Vyskupų konferencijos užtikrins, kad vienai ir tai pačiai kalbai, naudojamai skirtinguose regionuose, būtų vienas vertimas. Taip pat pageidautina, kad, kiek įmanoma, būtų viena ar kelios bendros melodijos toms dalims, kurios priklauso kunigui ir patarnautojams, bei žmonių atsakymams ir aklamacijoms, kad būtų skatinamas bendras tų pačių kalbų vartotojų dalyvavimas.
(59.) Muzikai imsis šio naujo darbo norėdami tęsti tą tradiciją, kuri suteikė Bažnyčiai, jos dieviškajame kulte, tikrai gausų paveldą. Tegul jie tiria praeities kūrinius, jų tipus ir savybes, bet taip pat tegul atidžiai atkreipia dėmesį į naujus liturgijos dėsnius ir reikalavimus, kad „naujos formos tam tikru būdu organiškai išaugtų iš jau esančių formų“, ir naujasis darbas taptų nauja Bažnyčios muzikinio paveldo dalimi, ne mažiau vertinga už jos praeitį.
(60.) Naujosioms melodijoms tekstams gimtąja kalba neabejotinai reikės eksperimentavimo laikotarpio, kad jos pasiektų pakankamą brandą ir tobulumą. Tačiau bažnyčiose reikia vengti bet ko, kas, net ir eksperimentiniais tikslais atliekama, nedera su vietos šventumu, liturgijos orumu ir tikinčiųjų pamaldumu.
(61.) Šventosios muzikos pritaikymas tiems regionams, kurie turi savo muzikinę tradiciją, ypač misijų teritorijoms, pareikalaus labai specializuoto ekspertų pasirengimo. Iš tiesų bus keliamas klausimas, kaip suderinti šventumo jausmą su kiekvienai iš šių tautų būdinga dvasia, tradicijomis ir išraiškomis. Tie, kurie dirba šioje srityje, turėtų pakankamai išmanyti tiek Bažnyčios liturgiją, tiek muzikinę tradiciją, taip pat tos tautos, kurios labui dirba, kalbą, populiarias giesmes ir kitas būdingas išraiškas.
VI. Šventoji instrumentinė muzika
(62.) Muzikos instrumentai gali būti labai naudingi šventuosiuose šventimuose, nesvarbu, ar jie akompanuoja giedojimui, ar jais grojama kaip solo instrumentais.
„Vamzdiniai vargonai turi būti labai vertinami Lotynų Bažnyčioje, nes tai yra jos tradicinis instrumentas, kurio garsas gali suteikti nuostabaus spindesio Bažnyčios ceremonijoms ir galingai pakelti žmonių protus į Dievą ir aukštesnius dalykus.
Kitų instrumentų naudojimas taip pat gali būti leistinas dieviškajame kulte, priėmus sprendimą ir sutikus kompetentingai teritorinei valdžiai, su sąlyga, kad instrumentai yra tinkami sakraliniam naudojimui arba gali būti tam pritaikyti, kad jie dera su šventovės orumu ir tikrai prisideda prie tikinčiųjų ugdymo.“
(63.) Leidžiant ir naudojant muzikos instrumentus, turi būti atsižvelgiama į atskirų tautų kultūrą ir tradicijas. Tačiau tie instrumentai, kurie, bendra nuomone ir naudojimu, tinka tik pasaulietinei muzikai, turi būti visiškai uždrausti bet kokiame liturginiame šventime ir liaudies pamaldumo praktikose.
Bet koks muzikos instrumentas, leistinas dieviškajame kulte, turėtų būti naudojamas taip, kad atitiktų liturginio šventimo poreikius ir tarnautų tiek kulto grožiui, tiek tikinčiųjų ugdymui.
(64.) Muzikos instrumentų naudojimas pritarti giedojimui gali veikti kaip parama balsams, palengvinti dalyvavimą ir pasiekti gilesnę vienybę bendruomenėje. Tačiau jų garsas neturėtų taip užgožti balsų, kad būtų sunku suprasti tekstą; ir kai kokią nors dalį garsiai skelbia kunigas ar patarnautojas, vykdydami savo vaidmenį, jie turėtų tylėti.
(65.) Giedamose ar skaitomose Mišiose vargonai ar kitas teisėtai pripažintas instrumentas gali būti naudojamas choro ir žmonių giedojimui akompanuoti; jais taip pat galima groti solo pradžioje, kol kunigas dar nepasiekė altoriaus, Atnašavimo metu, per Komuniją ir Mišių pabaigoje.
Ta pati taisyklė, su būtinais pritaikymais, gali būti taikoma ir kitiems šventiesiems šventimams.
(66.) Groti šiais instrumentais solo neleidžiama Advento, Gavėnios metu, per Šventąjį Tridienį, taip pat Mirusiųjų oficuose ir Mišiose.
(67.) Labai pageidautina, kad vargonininkai ir kiti muzikai ne tik turėtų įgūdžių tinkamai groti jiems patikėtu instrumentu: jie taip pat turėtų įsijausti ir būti giliai persiėmę liturgijos dvasia, kad net ir grodami ex tempore (ekspromtu), praturtintų šventąjį šventimą pagal tikrąją kiekvienos jo dalies prigimtį ir skatintų tikinčiųjų dalyvavimą.
VII. Komisijos, įsteigtos šventajai muzikai skatinti
(68.) Vyskupijos sakralinės muzikos komisijos yra labai vertinga pagalba skatinant šventąją muziką kartu su sielovadine liturgine veikla vyskupijoje.
Todėl jos, kiek įmanoma, turėtų veikti kiekvienoje vyskupijoje ir sujungti savo pastangas su liturgine komisija.
Dažnai bus girtina dvi komisijas sujungti į vieną, sudarytą iš asmenų, kurie yra abiejų sričių ekspertai. Tokiu būdu bus lengviau pasiekti pažangos.
Labai rekomenduojama, kad ten, kur atrodo veiksmingiau, kelios to paties regiono vyskupijos įsteigtų vieną bendrą Komisiją, kuri nustatys bendrą veiksmų planą ir vaisingiau sutelks savo jėgas.
(69.) Liturginė komisija, kurią Vyskupų konferencija turi įsteigti, kaip mano esant tikslinga, taip pat turėtų būti atsakinga už šventąją muziką; todėl ją taip pat turėtų sudaryti šios srities ekspertai. Tačiau tokiai Komisijai naudinga tartis ne tik su vyskupijų komisijomis, bet ir su kitomis draugijomis, kurios gali būti susijusios su muzikos reikalais tame pačiame regione. Tai taikoma ir sielovados liturginiam institutui, minimam Konstitucijos 44 straipsnyje.
Audienicjos metu, kurią 1967 m. vasario 9 d. Šventasis Tėvas popiežius Paulius VI suteikė Jo Eminencijai kardinolui Arcadio M. Larraona, Šventosios Apeigų Kongregacijos prefektui, savo autoritetu patvirtino ir ratifikavo šią Instrukciją, nurodė ją paskelbti ir tuo pat metu nustatė, kad ji įsigaliotų Sekminių sekmadienį, 1967 m. gegužės 14 d.