Hidžros (hind. hijra) yra viena unikaliausių ir seniausių socialinių bei religinių bendruomenių Pietų Azijoje, kurios nariai dažniausiai identifikuojasi kaip trečiosios lyties atstovai. Šią grupę sudaro asmenys, kurie gimė vyriškos lyties, tačiau save priskiria moterims, taip pat asmenys, turintys lyties vystymosi sutrikimų, arba translytės moterys. Indijoje ši bendruomenė turi gilias istorines šaknis ir užima specifinę vietą socialinėje hierarchijoje, kurią apibrėžia tiek religinės tradicijos, tiek sudėtinga teisinė raida.
Istoriniu požiūriu hidžros Indijos kultūroje buvo matomos ir pripažįstamos tūkstančius metų. Senovės indų tekstuose, tokiuose kaip „Ramajana“ ar „Mahabharata“, galima rasti užuominų apie asmenis, kurie nepriklauso tradiciniam lyčių skirstymui. Ypač didelę įtaką ir pagarbą šios bendruomenės nariai pelnė Mogolų imperijos laikotarpiu, kai jie užėmė svarbius postus rūmuose, dirbo patarėjais, sargybiniais ir haremų prižiūrėtojais. Tuo metu jie buvo laikomi patikimais asmenimis, turinčiais dvasinę galią ir politinę įtaką, o jų statusas visuomenėje buvo gerokai aukštesnis nei šiais laikais.
Padėtis iš esmės pasikeitė britų kolonijinio valdymo laikotarpiu, kai buvo įvestas 1871 metų Nusikalstamų genčių įstatymas. Šis teisės aktas hidžras priskyrė prie nusikalstamų grupių, įvedė privalomą jų registraciją ir apribojo judėjimo laisvę bei galimybes viešai demonstruoti savo tapatybę. Kolonijinė administracija siekė išnaikinti šią tradiciją, laikydama ją amoralia ir nepriimtina vakarietiškoms normoms. Nors vėliau šis įstatymas buvo panaikintas, dešimtmečius trukusi sisteminė diskriminacija ir kriminalizacija paliko ryškų pėdsaką, nustumdama hidžrų bendruomenę į visuomenės paraštes, kur jos nariai iki šiol kovoja su skurdu ir socialine atskirtimi.
Bendruomenės vidinė santvarka ir hierarchija
Hidžrų bendruomenė Indijoje veikia pagal griežtą, šimtmečius puoselėjamą hierarchinę sistemą, pagrįstą guru ir mokinio ryšiu. Kiekvienas naujas narys turi rasti sau mokytoją, kuris tampa jo globėju, mokytoju ir dvasiniu vedliu. Šis ryšys yra prilyginamas šeimos santykiams, todėl bendruomenės nariai gyvena grupėmis, vadinamaisiais klanais arba „gharanomis“. Kiekviena tokia grupė turi savo teritoriją, kurioje vykdo tradicinę veiklą ir rūpinasi vieni kitais, sukurdami paralelinę šeimos struktūrą, nes biologinės šeimos jų dažnai atsisako.
Nors bendruomenė suteikia saugumą ir priklausomybės jausmą, gyvenimas joje reikalauja griežto taisyklių laikymosi. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis dažnai išlieka ritualinis elgetavimas, vadinamas „toli“, ir aukų rinkimas už palaiminimus. Nariai dalijasi savo uždarbiu su klanu, o vyresnieji nariai užtikrina tvarką ir sprendžia vidinius ginčus. Tokia struktūra padėjo bendruomenei išlikti net ir pačiais sunkiausiais laikais, kai valstybė ir visuomenė juos visiškai ignoravo.
Tradicinės apeigos ir religinis autoritetas
Nepaisant patiriamos diskriminacijos, hidžros Indijoje vis dar atlieka svarbų vaidmenį tradicinėse šeimos šventėse, tokiose kaip vestuvės ar vaiko gimimas. Tikima, kad jie turi ypatingą galią laiminti arba prakeikti, todėl jų apsilankymas šiose ceremonijose, vadinamas „badhai“, laikomas reikšmingu įvykiu. Ritualo metu hidžros dainuoja, šoka ir laimina naujagimius bei jaunavedžius, linkėdami vaisingumo ir klestėjimo, o už tai šeimos jiems atsilygina pinigais arba drabužiais.
Šis religinis autoritetas yra glaudžiai susijęs su deivės Bahučara Mata kultu, kuri laikoma pagrindine bendruomenės globėja. Taip pat hidžros siejamos su dievu Šiva, kuris vienoje savo formų vaizduojamas kaip pusiau vyras, pusiau moteris. Šis mitologinis pagrindas suteikia bendruomenei sakralumo ir leidžia jiems išlaikyti bent dalį pagarbos hinduistinėje visuomenėje, nors kasdienė realybė dažnai prieštarauja šiems dvasiniams įsitikinimams.
Teisinė reforma ir pripažinimas Indijoje
Esminis lūžis siekiant teisingumo įvyko 2014 metais, kai Indijos Aukščiausiasis Teismas priėmė istorinį sprendimą byloje „NALSA prieš Indijos Sąjungą“. Teismas oficialiai pripažino translyčius asmenis ir hidžras kaip trečiąją lytį, suteikdamas jiems teisę patiems nustatyti savo lytinę tapatybę. Šis sprendimas įpareigojo vyriausybę užtikrinti šiems asmenims prieigą prie švietimo, sveikatos apsaugos ir darbo vietų per specialias kvotas, kurios anksčiau buvo prieinamos tik kitoms marginalizuotoms grupėms.
Nors teisinis pripažinimas yra didelis laimėjimas, praktinis jo įgyvendinimas susiduria su dideliais iššūkiais. 2019 metais priimtas Translyčių asmenų teisių apsaugos įstatymas sulaukė nemažai kritikos iš pačios bendruomenės, nes kai kurios jo nuostatos vertinamos kaip ribojančios arba žeminančios. Pavyzdžiui, reikalavimas pateikti medicininius įrodymus norint gauti oficialų tapatybės dokumentą daugeliui atrodo kaip perteklinė kontrolė, pažeidžianti asmens privatumą ir saviraiškos laisvę.
Socialinė realybė ir ateities perspektyvos
Šiuolaikinėje Indijoje hidžros vis dažniau bando ištrūkti iš tradicinių rėmų ir siekti karjeros politikoje, mene ar akademinėje veikloje. Tokios asmenybės kaip Šabnam Mausi, kuri tapo pirmąja translyte moterimi, išrinkta į valstijos asamblėją, rodo, kad pokyčiai yra įmanomi. Tačiau didžioji dalis bendruomenės vis dar gyvena dideliame skurde, susiduria su smurtu ir neturi galimybių gauti kokybiškas paslaugas. Pagrindinės problemos, su kuriomis jie susiduria kasdien, yra šios:
- Išsilavinimo trūkumas dėl ankstyvo pasitraukimo iš mokyklų dėl patyčių.
- Ribotos galimybės gauti darbą oficialiame sektoriuje dėl išankstinių nuostatų.
- Sunkumai gaunant būstą, nes nuomotojai dažnai atsisako priimti trečiosios lyties asmenis.
- Sveikatos apsaugos prieinamumo barjerai ir specifinių paslaugų trūkumas.
Hidžrų bendruomenė yra Indijos socialinio audinio dalis, kurioje susiduria archajiškos tradicijos ir modernūs žmogaus teisių siekiai. Nors valstybė žengia žingsnius įteisinimo link, tikrasis pripažinimas priklausys nuo visuomenės požiūrio pokyčių. Tik išnaikinus giliai įsišaknijusius stereotipus, šie asmenys galės visapusiškai dalyvauti valstybės gyvenime ne tik kaip ritualinių paslaugų teikėjai, bet ir kaip lygiaverčiai piliečiai.