Goliardai (lot. Goliardi) buvo viduramžių Europos klajojančių studentų, dvasininkų ir poetų bendruomenė, iškilusi XII–XIII a. universitetų aplinkoje. Jie garsėjo satyrine kūryba, kuri nukreipta prieš bažnyčios godumą, moralinį veidmainiavimą ir asketizmo kultą. Goliardai šlovino vyną, meilę, azartinius žaidimus ir gyvenimo džiaugsmą, todėl jų pasaulėžiūra ryškiai kontrastavo su oficialiu krikščionišku mokymu. Jų tekstuose dažnai pasirodo motyvas, kad žmogus yra arčiau tiesos prie stalo ar lovoje nei šaltoje celėje, o tikrasis gyvenimas slypi ne atgailoje, o džiaugsme. Goliardai laikėsi įsitikinimo, kad pasaulis yra kupinas grožio ir malonumų, kuriuos žmogus turi teisę patirti be kaltės jausmo.
Goliardų kūryba ir gyvenimo būdas
Goliardų palikimas geriausiai žinomas iš rankraščio Carmina Burana, kuriame susipina meilės dainos, gėrimo giesmės, satyros ir filosofiniai apmąstymai apie likimą bei laimę. Jų kūryba pasižymi drąsa, ironija ir atviru pasipriešinimu moraliniams draudimams. Goliardai dažnai klajojo iš miesto į miestą, gyveno iš dainavimo, poezijos ir mecenatų paramos, o jų gyvenimo būdas buvo laisvas, neretai bohemiškas. Jie atmetė griežtą bažnytinę discipliną ir skelbė, kad žmogaus prigimtis nėra nuodėminga, o džiaugsmas yra natūrali ir teisėta gyvenimo dalis. Goliardų tekstuose dažnai pasirodo likimo deivės Fortūnos motyvas, pabrėžiantis gyvenimo nepastovumą ir būtinybę džiaugtis dabartimi.
Istorinė reikšmė ir bažnyčios reakcija
Bažnyčia goliardus laikė pavojingais, nes jų satyra griovė autoritetą ir kvestionavo moralinę tvarką. Kai kurie jų tekstai buvo draudžiami, o patys goliardai neretai persekiojami ar baudžiami už „nepadorų elgesį“. Nepaisant to, jų kūryba išliko ir turėjo didelę įtaką Europos literatūrai, ypač renesanso humanizmui. Goliardai tapo vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip viduramžiais egzistavo grupės, kurios drįso teigti, kad gyvenimo džiaugsmas, humoras ir kūniškumas yra ne nuodėmė, o natūrali žmogaus būties dalis.