Karpokratai (gr. Καρποκρατιανοί) buvo II a. gnostikų judėjimas, susiformavęs Aleksandrijoje ir siejamas su Karpokratu bei jo sūnumi Epifanu. Ši grupė laikėsi radikalaus požiūrio į žmogaus sielą ir jos santykį su pasauliu: jie tikėjo, kad siela yra dieviškos kilmės, tačiau įkalinta materialiame kūne dėl žemesniųjų kosminių valdovų primestų apribojimų. Karpokratai tvirtino, kad žmogus gali išsilaisvinti tik tuomet, kai patiria visą žmogiškos egzistencijos spektrą, nes tik taip siela įgyja galią pakilti virš pasaulio valdovų ir sugrįžti į dieviškąją sritį. Ši idėja griovė įprastą moralinę tvarką, nes jie teigė, kad nuodėmė nėra objektyvus reiškinys, o tik valdžios struktūrų primesta kontrolės forma.
Karpokratų mokymas ir praktikos
Karpokratai laikėsi įsitikinimo, kad visi moraliniai draudimai yra dirbtiniai, todėl žmogus turi teisę patirti viską, ką siūlo gyvenimas. Jie pabrėžė laisvą meilę, bendrą nuosavybę ir socialinių hierarchijų atmetimą. Karpokratai tikėjo, kad siela negali būti sutepta kūniškais veiksmais, nes jos prigimtis yra dieviška ir nepriklausoma nuo materialaus pasaulio. Ši nuostata leido jiems atmesti asketizmą ir pasninką, kurie, jų manymu, tik stiprina kūno ir sielos atskirtį. Judėjimo nariai akcentavo vidinę laisvę, gebėjimą nebijoti patirties ir atsisakymą paklusti išoriniams autoritetams. Kai kurie šaltiniai mini, kad karpokratai praktikavo bendrą gyvenimą ir dalijimąsi visais ištekliais, nes tikėjo, kad tikra dvasinė bendrystė panaikina nuosavybės ribas.
Istorinė reikšmė ir bažnyčios reakcija
Karpokratai buvo viena labiausiai kritikuotų gnostikų grupių ankstyvojoje krikščionybėje. Bažnyčios autoriai, tokie kaip Ireniejus ir Epifanijus, juos vaizdavo kaip pavojingus moralės griovėjus, nes jų mokymas neigė nuodėmės sampratą ir skelbė, kad žmogus turi teisę į visišką laisvę. Ši grupė buvo kaltinama anarchija, laisvos meilės praktikomis ir sąmoningu normų laužymu, nors dalis šių kaltinimų greičiausiai buvo poleminio pobūdžio. Nepaisant to, karpokratai turėjo įtakos vėlesnėms radikalioms gnostinėms kryptims ir tapo vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip ankstyvojoje krikščionybėje atsirado judėjimų, kurie drįso teigti, kad dvasinė pilnatvė slypi ne paklusnume, o patirtyje ir laisvėje.