Laisvosios dvasios brolija (lot. Fratres liberi spiritus) buvo viduramžių Europos religinis judėjimas, kurio nariai teigė pasiekę tokią dvasinę būseną, kad tapo visiškai vieningi su Dievu. Ši vienybė, jų supratimu, panaikina bet kokį atstumą tarp žmogaus ir dieviškumo, todėl žmogus nebegali nusidėti. Brolijos nariai laikėsi įsitikinimo, kad tikroji dvasinė laisvė atsiranda tada, kai žmogus atsikrato baimės, kaltės ir išorinių autoritetų primestų taisyklių. Jie atmetė asketizmą, pasninką ir bažnytinę discipliną, nes manė, kad tokie suvaržymai tinka tik tiems, kurie dar nėra pažinę vidinės tiesos. Laisvosios dvasios brolija pabrėžė spontaniškumą, natūralumą ir vidinę ramybę, kuri, jų manymu, kyla iš tiesioginio ryšio su dieviškąja esme.
Judėjimo mokymas ir praktikos
Laisvosios dvasios brolija teigė, kad žmogus, pasiekęs „dvasios laisvę“, pakyla virš visų moralinių įstatymų. Jie tikėjo, kad Dievas yra absoliuti meilė, todėl negali smerkti to, kas kyla iš natūralios žmogaus prigimties. Ši nuostata leido jiems atmesti bažnyčios draudimus ir gyventi taip, kaip diktuoja vidinė sąžinė. Judėjimo nariai akcentavo vidinę kontempliaciją, dvasinį susitelkimą ir laisvą, nesuvaržytą gyvenimo būdą. Kai kurie šaltiniai mini, kad brolijos nariai praktikavo bendrą nuosavybę ir atmetė socialinę hierarchiją, nes tikėjo, kad dvasinė vienybė panaikina skirtumus tarp žmonių. Jų mokymas skatino visišką pasitikėjimą vidine šviesa, o ne išoriniais autoritetais.
Istorinė reikšmė ir bažnyčios reakcija
Bažnyčia Laisvosios dvasios broliją laikė pavojinga erezija, nes jų mokymas griovė moralinės kontrolės sistemą. Teiginys, kad „laisvas žmogus negali nusidėti“, prieštaravo visai viduramžių teologijai, kuri rėmėsi nuodėmės, atgailos ir baimės struktūra. Dėl šios priežasties brolijos nariai dažnai buvo persekiojami, o jų idėjos slopintos. Nepaisant to, judėjimas turėjo įtakos vėlesnėms mistinėms kryptims ir laisvamanybei. Laisvosios dvasios brolija išliko kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip viduramžių Europoje atsirado grupių, kurios drįso teigti, kad tikroji dvasinė pilnatvė slypi ne kančioje, o laisvėje ir vidinėje ramybėje.