„Makhariq al-Anbiya“ – taip pat žinomas kaip „Makāyid al-anbiyā’“, o lietuviškai verčiamas įvairiai: „Pranašų apgaulės“, „Pranašų triukai“, „Pranašų klastotės“, „Pranašų gudrybės“, taip pat sutinkamas angliškas pavadinimas „On the Tricks of the Prophets“ – yra vienas labiausiai liūdnai pagarsėjusių, radikaliausių ir prieštaringiausiai vertinamų tekstų islamo ir visos viduramžių filosofijos istorijoje. Jo autorius – garsus IX–X a. persų kilmės gydytojas, alchemikas ir filosofas Abu Bakras Muhammadas ibn Zakarija al-Razis (Vakaruose žinomas kaip Rhazes, 854–925 m.). Šis veikalas, kaip rodo tiek klasikinė islamo heresiografija, tiek modernūs tyrimai (Paul Kraus, Sarah Stroumsa), buvo vienas drąsiausių bandymų kritikuoti pranašystės instituciją islamo intelektinėje tradicijoje.
Nors Al-Razis buvo vienas didžiausių Islamo aukso amžiaus mokslininkų – pirmasis aiškiai atskyrė raupus nuo tymų, parašė medicinos enciklopedijas, kurios šimtmečius naudotos Europoje, – filosofijos srityje jis buvo radikalus laisvamanis. Jis drįso mesti iššūkį pačiam religijos pamatui: pranašystės idėjai, religinių autoritetų statusui ir šventųjų tekstų neprilygstamumo doktrinai. Būtent ši drąsa lėmė, kad jo vardas tapo vienu labiausiai demonizuotų ortodoksinėje teologijoje.
Kūrinio likimas ir teologinis kontekstas
Originalus „Makhariq al-Anbiya“ tekstas neišliko – jis buvo tyčia sunaikintas. Norint suprasti šio sunaikinimo priežastis, verta atsigręžti į Abu Mansuro al-Baghdadžio veikalą „Al-Farq bayn al-Firaq“ (Skirtumas tarp sektų), kuris atspindi to meto teologinį klimatą. Ortodoksiniai teologai rėmėsi hadisu, teigiančiu, kad musulmonų bendruomenė suskils į 73 sektas – 72 paklydusias ir vieną teisingą. Remdamiesi šia schema, jie kūrė heresiografijas, kuriose sistemingai klasifikavo ir smerkė visus nukrypimus nuo normos: mutazilitus, charidžitus, rafiditus ir kitas grupes.
Tačiau Abu Bakras al-Razis su savo knyga „Makhariq al-Anbiya“ nuėjo taip toli, kad nepateko net į šį „paklydusių“ sąrašą. Jis atmetė ne vienos ar kitos sektos doktriną, bet visas apreikštąsias religijas – islamą, krikščionybę, judaizmą. Dėl to jis buvo priskirtas prie zindikų – bedievių, kurių tekstai buvo deginami, o vardas minimas su ypatingu priešiškumu. Ši teologinė cenzūra lėmė, kad originalus veikalas neišliko.
Vienintelė priežastis, kodėl šiandien žinome, kas buvo rašoma „Pranašų apgaulėse“, yra ta, kad Al-Razio amžininkas, izmailitų teologas ir misionierius Abu Hatimas al-Razis (miręs 934 m.) susirungė su juo viešuose debatuose. Norėdamas paneigti filosofo idėjas, Abu Hatimas savo knygoje „A’lam al-Nubuwwa“ (Pranašystės ženklai) detaliai pacitavo oponento teiginius. Būtent iš šio poleminio veikalo turime autentiškus „Makhariq al-Anbiya“ fragmentus.
Pagrindinės „Makhariq al-Anbiya“ idėjos
- Intelekto (Proto) viršenybė. Al-Razis teigė, kad Dievas visiems žmonėms po lygiai davė protą. Žmogui nereikia jokių tarpininkų – pranašų – kad atskirtų gėrį nuo blogio ar suprastų pasaulio tvarką.
- Pranašų nelygybės neigimas. Dievas negalėjo išsirinkti konkrečių asmenų (Abraomo, Mozės, Jėzaus, Mahometo) ir iškelti jų virš kitų, nes tai neteisinga ir kursto nesantaiką.
- Stebuklų demaskavimas. Tai, ką religijos vadina pranašų „stebuklais“, yra tik makhariq – apgaulės, iliuzijos, miklūs triukai arba gamtos dėsnių žinojimas, kuriuo šarlatanai pasinaudoja, norėdami apkvailinti minias.
- Religija kaip karų šaltinis. Religinės dogmos yra didžiausias konfliktų ir kraujo liejimo šaltinis žmonijos istorijoje.
- Korano kritika. Al-Razis neigė islamo dogmą apie Korano neprilygstamumą (i’jaz). Jis teigė, kad mokslininkų ir poetų knygos yra daug naudingesnės ir parašytos geresne kalba.
FRAGMENTAI
1. Apie pranašų išrinkimo absurdą ir nelygybę
„Kokia teise jūs teigiate, kad Dievas išsirinko tam tikrus asmenis, iškėlė juos aukščiau kitų žmonių, paskyrė juos žmonijos vedliais ir padarė žmones nuo jų priklausomus? Kokiu loginiu pagrindu jūs manote, kad tai yra būtina? Jei gerai pagalvosite, suprasite, jog Išmintingiausiojo [Dievo] išmintis reikalauja įkvėpti visiems savo tarnams žinias apie tai, kas jiems naudinga ir kas žalinga šiame pasaulyje ir anapusybėje. Išmintis nereikalauja iškelti vienų asmenų virš kitų. Toks iškėlimas tik sukelia nesantaiką ir priešiškumą tarp žmonių, nes viena grupė ima tikėti tik savais pranašais ir neigia kitus, o tai neišvengiamai veda į abipusę neapykantą ir kraujo liejimą.“
2. Apie visų žmonių proto lygybę
„Visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir vienodai apdovanoti proto (intelekto) galia. Nėra jokios priežasties, kodėl vienas žmogus turėtų turėti privilegiją gauti dieviškąjį apreiškimą, o kiti – ne. Intelektas yra pakankamas įrankis atskirti gėrį nuo blogio, pažinti Dievą ir suprasti visatą. Pranašai neprideda nieko, ko protas negalėtų pasiekti pats.“
3. Apie religijų prieštaravimus ir pranašus kaip karo kurstytojus („Ožių“ citata)
„Šie „pranašai“ nuolat prieštarauja vieni kitiems. Jei jie kalba to paties vieno Dievo vardu, kodėl jų mokymai skiriasi? Vieno pranašo religija draudžia tai, ką kito pranašo religija leidžia. Jų mokymai tėra žmonių supriešinimo įrankis. Šie ilgabarzdžiai ožiai (tuyūs) privertė tekėti kraujo upėms ir savo religijomis atnešė pasauliui tik karus. Argi nematote, kad religija visada buvo nesuskaičiuojamų žudynių priežastis?“
4. Apie Korano „nepaprastumą“ (i’jaz doktrinos kritika)
„Jūs teigiate, kad jūsų įrodymas ir stebuklas yra [Korano] tekstas. Jūs sakote: „Kas tuo netiki, tepadaro ką nors panašaus.“ Iš tiesų, mes galėtume pateikti tūkstantį panašių tekstų, paimtų iš retorikos meistrų, iškalbingų oratorių ir narsių poetų kūrinių, kurie yra kur kas geriau suformuluoti ir tiksliau išreiškia mintį. Jų prasmė yra aiškesnė, o rimuota proza pasižymi daug geresniu metru. Prisiekiu Dievu, tai, ką jūs kalbate, mus stebina! Jūs iškeliate knygą, kurioje tėra perpasakojami senovės mitai (asatir al-awwalin), kuri yra pilna prieštaravimų ir kurioje nėra jokios naudingos informacijos ar logiško paaiškinimo. O tada jūs reikalaujate: „Sukurkite ką nors panašaus!““
5. Apie stebuklus kaip magų triukus (makhariq)
„Tai, ką jūs vadinate pranašų stebuklais, tėra makhariq (apgavystės, klastotės), iliuzijos ir fokusai. Tie žmonės, prisistatantys pranašais, paprasčiausiai pasinaudojo slaptomis gamtos savybėmis arba mechaniniais triukais – panašiais į magneto trauką – kurių paprasti žmonės nesuprato. Žaisdami šiuo neišmanymu, šarlatanai apkvailino neišsilavinusias mases.“
6. Apie mokslo viršenybę prieš religinius raštus
„Graikų mokslininkų knygos, Euklido geometrija, Hipokrato medicinos veikalai yra daug naudingesni žmonijai ir parašyti daug aiškesniu, tvirtesniu stiliumi nei visos pranašų knygos kartu sudėjus. Mokslininkai remiasi protu ir tyrinėjimais, tuo tarpu pranašai reikalauja aklo paklusnumo be jokių įrodymų.“