Užmėtymas akmenimis yra senovinė bausmės forma, kuria kaltininkas už tam tikrus nusikaltimus buvo baudžiamas iki mirties, jam metant akmenis. Ši praktika buvo naudojama įvairiose kultūrose ir religijose, dažniausiai siekiant nubausti sunkius nusikaltimus, tokius kaip svetimavimas, apostazė (atsimetimas nuo tikėjimo) ar piktžodžiavimas.
Užmėtymas akmenimis judaizme:
- Toros įstatymai: Judaizme užmėtymas akmenimis (hebrajiškai vadinamas „sekilah“) buvo nurodytas kaip bausmė už tam tikrus nusikaltimus pagal Mozės įstatymus (Torą). Pvz., Senajame Testamente (Toros Penkiaknygėje) yra numatyta, kad už svetimavimą, piktžodžiavimą, stabmeldystę ar tam tikrus kitus nusižengimus gali būti taikoma užmėtymo akmenimis bausmė (Kunigų knyga 20:2, Pakartoto Įstatymo knyga 22:24).
- Teisinė procedūra: Judaizme užmėtymas akmenimis reikalavo griežtos teisinės procedūros. Nuteistajam turėjo būti iškelta byla, kurioje privalėjo liudyti mažiausiai du liudytojai, kurie tiesiogiai matė nusikaltimą. Tik tada, kai nusikaltimas buvo įrodytas be jokių abejonių, galėjo būti taikoma tokia bausmė. Liudytojai turėjo būti pirmieji, kurie mesdavo akmenis, taip pabrėžiant jų atsakomybę už savo liudijimus.
Užmėtymas akmenimis islame:
- Šariato teisė: Užmėtymas akmenimis (arab. „rajm“) taip pat egzistuoja kai kuriose islamo teisės (šariato) sistemose, kur tai taikoma kaip bausmė už „hudūd“ nusikaltimus, pvz., už svetimavimą (zinā), jei kaltininkai yra vedę. Tokią bausmę nurodo kai kurie hadisai (pranašo Mahometo pasakymai ir veiksmai), nors užmėtymas akmenimis nėra tiesiogiai paminėtas Korane.
- Praktika šiandien: Šiuolaikiniame pasaulyje užmėtymas akmenimis yra itin retas ir daugelyje islamo šalių nebetaikomas, nors kai kuriose šalyse, tokiose kaip Iranas ar Saudo Arabija, ši praktika vis dar kartais vykdoma pagal vietinį teisyną.
Užmėtymo akmenimis reikšmė ir kritika:
- Simbolinė prasmė: Religinėje tradicijoje užmėtymas akmenimis dažnai buvo suprantamas kaip priemonė išlaikyti bendruomenės moralės ir teisės tvarką. Tokia bausmė turėjo ir atgrasomąją funkciją, siekiant apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų, laikomų itin pavojingais.
- Kritika ir žmogaus teisės: Šiuolaikiniame pasaulyje užmėtymas akmenimis yra griežtai kritikuojamas dėl jo žiaurumo, nehumaniškumo ir prieštaravimo žmogaus teisėms. Daugelis tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ir valstybių pasmerkia šią praktiką kaip žiaurią ir nepriimtiną, reikalaujant jos visiško uždraudimo.
Užmėtymas akmenimis religijoje buvo suprantamas kaip bausmė, skirta išlaikyti bendruomenės moralės normų ir įstatymų laikymąsi, tačiau šiuolaikiniame kontekste ši praktika yra laikoma barbarine ir nepriimtina pagal tarptautinius žmogaus teisių standartus.
Skaitykite daugiau..
Teologiniu požiūriu, užmėtymo akmenimis ritualas judaizme turėjo gilesnę simbolinę prasmę, siejamą su visuomenės apsivalymu ir Dievo įstatymų šventumo atkūrimu. Talmudinė literatūra išplėtoja šią bausmę, pabrėždama, kad akmenys turėjo būti ne aštrūs, o apvalūs, kad mirtis būtų greitesnė ir mažiau kankinanti, kas rodo tam tikrą humanitarinį aspektą griežtos bausmės kontekste. Be to, rabinų tradicijoje egzistavo griežta taisyklė, kad prieš egzekuciją nuteistasis turėjo gauti gėrimą, dažniausiai vyno ir smilkalų mišinį, kuris turėjo jį apsvaiginti, siekiant sumažinti jo sąmoningumą mirties akimirką. Tai buvo laikoma paskutine gailestingumo apraiška.
Naujajame Testamente užmėtymas akmenimis pasirodo kaip teisminės sistemos pažeidimas, o ne Dievo įstatymo vykdymas. Pavyzdžiui, Stepono akmenimis užmušimas (Apaštalų darbai 7:58) yra pirmasis krikščionių kankinys, kurį įvykdė minia, o ne oficialus Sanhedrino sprendimas, pabrėžiant jo politinį ir religinį motyvą. Jėzus Kristus, kalbėdamas apie svetimavimą padariusią moterį, iš esmės nukreipė dėmesį nuo fizinės bausmės į vidinį kaltės jausmą ir atleidimą, teigdamas, kad tik be nuodėmės esantis gali mesti akmenį, taip perorientuodamas dėmesį nuo išorinio teismo į vidinę moralinę atsakomybę.
Naujajame Testamente užmėtymas akmenimis pasirodo kaip teisminės sistemos pažeidimas, o ne Dievo įstatymo vykdymas. Pavyzdžiui, Stepono akmenimis užmušimas (Apaštalų darbai 7:58) yra pirmasis krikščionių kankinys, kurį įvykdė minia, o ne oficialus Sanhedrino sprendimas, pabrėžiant jo politinį ir religinį motyvą. Jėzus Kristus, kalbėdamas apie svetimavimą padariusią moterį, iš esmės nukreipė dėmesį nuo fizinės bausmės į vidinį kaltės jausmą ir atleidimą, teigdamas, kad tik be nuodėmės esantis gali mesti akmenį, taip perorientuodamas dėmesį nuo išorinio teismo į vidinę moralinę atsakomybę.