Ravenos bažnyčios popiežių knyga (Liber Pontificalis Ecclesiae Ravennatis) yra vienas unikaliausių devintojo amžiaus vidurio istoriografijos paminklų, kurį parašė dvasininkas Andreas Agnelas. Šis kūrinys buvo sumanytas kaip tiesioginis atsakas į Romoje sudarytą popiežių katalogą, siekiant apginti Ravenos arkivyskupijos garbę ir istorinę svarbą. Autorius šiame tekste aprašo visus Ravenos vyskupus nuo pat apaštališkųjų laikų iki savo paties amžininkų, tačiau jo pasakojimas gerokai skiriasi nuo oficialiųjų Romos kronikų. Agnelas naudojo vietinius archyvus, bažnyčių mozaikas, užrašus bei žodinę tradiciją, kad sukurtų vientisą ir itin emocionalų pasakojimą apie savo gimtojo miesto dvasinę galybę.
Kūrinio atsiradimą padiktavo tuometinė politinė situacija, kai Ravenna bandė išlaikyti savo dvasinę autonomiją nuo stiprėjančios Romos įtakos. Ravenna ilgą laiką buvo Vakarų Romos imperijos sostinė, vėliau ostgotų valdovų rezidencija bei Bizantijos egzarchato centras, todėl vietos dvasininkija jautėsi turinti ypatingą statusą. Andreas Agnelas savo raštuose nevengia aštrios ironijos ir tiesmukos kritikos Romos kurijai, kurią jis dažnai vaizduoja kaip agresyvią jėgą, siekiančią pasisavinti Ravenos turtus bei teises. Tekstas yra kupinas asmeninių autoriaus įžvalgų, kurios leidžia pamatyti ne tik sausus faktus, bet ir gyvą devintojo amžiaus dvasininko pasaulėžiūrą.
Andreas Agnelas savo kūrybos procesą aprašo kaip sudėtingą darbą, kurio metu jam teko rinkti informaciją iš po visą miestą išsibarsčiusių šaltinių. Kai trūkdavo rašytinių dokumentų, jis pasikliaudavo savo atmintimi arba pasakojimais, kuriuos girdėjo iš senųjų dvasininkų. Autorius pasižymėjo neeiliniu sugebėjimu aprašyti vizualiąją kultūrą, todėl knygoje gausu detalių apie bažnyčių architektūrą, brangiuosius altorius bei mozaikų spalvas. Tai daro šį veikalą nepakeičiamu šaltiniu meno istorikams, nes daugelis Agnelo aprašytų paminklų iki mūsų dienų išliko tik fragmentiškai arba buvo visiškai sunaikinti per vėlesnius amžius.
Politinė kova dėl bažnytinės nepriklausomybės
Viena svarbiausių temų visame kūrinyje yra arkivyskupo Mauro valdymas ir jo siekis gauti visišką nepriklausomybę nuo Romos. Agnelas detaliai aprašo, kaip 666 metais Mauras gavo iš imperatoriaus Konstanto II specialų dekretą, suteikiantį Ravenai autokefaliją. Tai reiškė, kad Ravenos arkivyskupai neprivalėjo būti šventinami Romos popiežiaus ir galėjo savarankiškai tvarkyti savo bažnytinius reikalus. Autorius šį įvykį pateikia kaip teisingumo triumfą, pabrėždamas, kad Ravenna turi savo apaštališkąsias šaknis per šventąjį Apolinarą ir nėra niekam skolinga už savo dvasinę valdžią.
Šis skyrius pasižymi itin stipriu priešiškumu Romos dvasininkijai, kurią Agnelas kaltina godumu ir noru valdyti kitas vyskupijas. Jis aprašo, kaip Romos atstovai bandė sužlugdyti Mauro planus, naudodami intrigas bei papirkinėjimus imperatoriaus dvare. Pasak autoriaus, Mauras buvo tvirtas ganytojas, kuris gynė savo bandą nuo išorinių kėslų ir rūpinosi, kad Ravenna išliktų laisva. Šie aprašymai leidžia suprasti, kokia gili buvo praraja tarp dviejų didžiausių Italijos bažnytinių centrų ir kaip istorinė atmintis buvo naudojama kaip ginklas šioje kovoje.
Tragiškas arkivyskupo Felikso likimas
Kitas sukrečiantis pasakojimas yra susijęs su arkivyskupu Feliksu, kuris valdė aštuntojo amžiaus pradžioje. Agnelas aprašo jį kaip išsilavinusį ir dorybingą vyrą, kuris taip pat bandė tęsti autonomijos politiką, tačiau sulaukė brutalaus atsako. Konfliktas su popiežiumi Konstantinu ir imperatoriumi Justinianu II baigėsi tuo, kad į Raveną buvo atsiųsta karinė ekspedicija. Feliksas buvo suimtas, surakintas grandinėmis ir išsiųstas į Konstantinopolį, kur patyrė baisius kankinimus.
Autorius detaliai ir be jokių pagražinimų aprašo arkivyskupo apakinimo sceną, kai jam į akis buvo pilamas įkaitintas metalas. Po šios bausmės Feliksas buvo ištremtas į Krymą, tačiau vėliau jam buvo leista grįžti į Raveną. Agnelas vaizduoja jį kaip kankinį, kuris net ir netekęs regėjimo išliko ištikimas savo bažnyčiai ir miestui. Ši istorija kūrinyje tarnauja kaip perspėjimas apie tironijos pavojus bei kaip įrodymas, kad Romos ir imperijos galia dažnai remiasi prievarta, o ne dvasiniu autoritetu.
Architektūrinis paveldas ir vizualinė atmintis
Agnelas neapsiriboja vien tik politinių įvykių aprašymu, jis skiria milžinišką dėmesį Ravenos pastatų grožiui. Pavyzdžiui, skyriuje apie šventąjį Neoną autorius žavisi krikštyklos mozaikomis ir naujai pastatytomis bazilikos dalimis. Jis tiksliai išvardija panaudotas medžiagas, mini brangakmenius bei auksą, kuris buvo naudojamas dekorui. Toks detalumas leidžia skaitytojui vizualizuoti prarastą Ravenos prabangą ir suprasti, kodėl miestas buvo laikomas vienu svarbiausių krikščioniškojo pasaulio centrų.
Mosaikos Agnelui yra ne tik dekoras, bet ir istoriniai dokumentai, kuriuose įamžinti vyskupų vardai bei jų darbai. Jis skaito užrašus ant sienų ir naudoja juos kaip įrodymus lygindamas skirtingų valdovų pasiekimus. Autorius pabrėžia, kad kiekvienas naujas pastatas ar atnaujinta bazilika stiprina miesto dvasinę poziciją ir rodo vietos ganytojų rūpestį. Šis dėmesys materialiajai kultūrai daro jo tekstą unikalų visame ankstyvųjų viduramžių literatūros kontekste, nes dauguma to meto autorių labiau rūpinosi teologiniais klausimais.
Svarbiausi Ravenos istoriografijos bruožai
Norint geriau suprasti šio teksto vertę, būtina atkreipti dėmesį į specifinius jo bruožus, kurie išskiria jį iš kitų kronikų:
- Ravenos arkivyskupijos autonomijos gynimas ir nuolatinis jos lygiavertiškumo Romai pabrėžimas.
- Itin detalūs ir techniški architektūros bei mozaikų aprašymai, grindžiami tiesioginiu stebėjimu.
- Emocionalus ir subjektyvus pasakojimo stilius, nevengiantis asmeninių nuoskaudų bei politinių vertinimų.
- Vietinės žodinės tradicijos ir legendų integravimas į oficialią bažnytinę istoriją.
- Kritiškas požiūris į Romos popiežių veiksmus bei jų ambicijas kontroliuoti Ravenos turtus.
Kitas svarbus veikėjas Agnelo pasakojime yra arkivyskupas Maksimianas, kurio valdymo metais Ravenna pasiekė savo spindesio viršūnę. Autorius aprašo jį kaip išmintingą diplomatą, kuris sugebėjo išlaikyti gerus santykius su imperatoriumi Justinianu I ir gavo lėšų San Vitale bazilikos statyboms. Agnelas pamini net ir tokias detales kaip Maksimiano dramblio kaulo sostas, kuris iki šiol yra laikomas šedevru. Per šias biografijas autorius kuria vientisą Ravenos kaip dvasinės ir kultūrinės galybės vaizdą, kuris turi atsilaikyti prieš bet kokius bandymus jį sumenkinti.
Istorinė vertė ir Andreas Agnelo indėlis
Kūrinys užbaigiamas skyriais apie autoriaus amžininkus, tokius kaip arkivyskupas Jurgis, kurio veiksmus Agnelas vertina itin kritiškai. Jis aprašo bažnytinės drausmės nuosmukį ir asmenines ganytojų ydas, taip parodydamas, kad nesiekia sukurti tik idealizuoto vaizdo. Šis tiesmukiškumas daro tekstą itin patikimą tyrėjams, nes autorius nebijo įvardyti nepatogių tiesų apie savo aplinką. Andreas Agnelas sugebėjo sujungti oficialiąją istoriją su gyvais prisiminimais, sukurdamas kūrinį, kuris yra kartu ir metraštis, ir asmeninis dienoraštis.
Ravenos fragmentai iki šiol išlieka pagrindiniu šaltiniu visiems, kas domisi aštuntojo bei devintojo amžiaus Italijos istorija. Jie parodo, kad krikščioniškasis pasaulis nebuvo vienalytis ir kad kova dėl įtakos vyko ne tik tarp valstybių, bet ir pačios bažnyčios viduje. Agnelo darbas padėjo išsaugoti Ravenos tapatybę ir užtikrino, kad jos arkivyskupų darbai neliktų pamiršti istorijos verpetuose. Tai yra paminklas miestui, kuris visada didžiavosi savo praeitimi ir niekada nenorėjo būti tik Romos šešėlyje.
Šiame tekste galima išskirti ir kitus reikšmingus elementus, kurie papildo bendrą vaizdą:
- Išsamus šventojo Apolinaro kulto plitimo aprašymas ir jo reikšmė miesto identitetui.
- Informacija apie dvasininkų kasdienybę, aprangą bei dalyvavimą viešajame miesto gyvenime.
- Pasakojimai apie stebuklus bei vizijas, kurios lydi svarbiausius bažnyčios įvykius.
- Duomenys apie bažnyčių valdomas žemes ir jų ekonominę reikšmę regiono stabilumui.
- Autoriaus asmeninės pastabos apie savo šeimos ryšius su Ravenos dvasiniu elitu.
Galima teigti, kad Andreas Agnelas sukūrė kur kas daugiau nei paprastą biografijų rinkinį. Jis suformavo alternatyvų istorinį naratyvą, kuris leido Ravenai išlikti reikšmingu dvasiniu tašku Europos žemėlapyje. Jo tekstas moko mus, kad istorija yra gyvas procesas, kuriame kiekvienas fragmentas ir kiekviena asmeninė nuomonė turi savo svorį. Ravenos bažnyčios popiežių knyga išlieka drąsos ir intelektualinio pasipriešinimo simboliu, primenančiu apie laikotarpį, kai maža dvasinė bendruomenė išdrįso mesti iššūkį galingiausiam krikščionybės centrui.
Ravenos bažnyčios popiežių knyga (ištrauka)
Apie šventąjį Maurą • XXXIV
Mauras, trisdešimt ketvirtasis [vyskupas]. Jis buvo fiziškai stiprus; buvo šios bažnyčios diakonas, ekonomas ir šventojo Baltramiejaus vienuolyno abatas – ten, kur dabar, kaip matote, Dievo malone po savo pusbrolio diakono Sergijaus atsistatydinimo esu aš. Šis minėtasis pontifikas, kaip jau sakiau, patyrė daug nesklandumų su Romos pontifiku, daug kovų, daug neramumų ir daug ginčų. Jis ne kartą keliavo į Konstantinopolį, kad išvaduotų savo bažnyčią iš romėnų jungo bei jų primetamų sąlygų. Taip ir įvyko, ir Ravenos bažnyčia buvo atskirta: nuo to laiko būsimasis Ravenos bažnyčios ganytojas daugiau nebeturėjo vykti į Romą būti konsekruojamas Romos sosto pontifiko, jis nebeturėjo jo valdžios virš savęs ir niekada nebebuvo pavaldus Romos pontifikui; vietoj to, jis būdavo konsekruojamas trijų savo paties vyskupų, o palijų gaudavo iš Konstantinopolio imperatoriaus. Jei leisimės į ilgus ir tolimus nukrypimus, galėčiau iš eilės papasakoti, kaip tai buvo padaryta, dėl kokios priežasties ar kokiomis gudrybėmis. Bet jei norėtume tai padaryti ir viską smulkiai aprašyti, veltui eikvočiau pergamentą bei rašalą, o jūs gaištumėte laiką laukdami. Jis buvo šios bažnyčios diakonas ir vicedominas, o šv. Baltramiejaus apaštalo vienuolyną, kurio abatu aš dabar esu, jis tuo metu valdė.
Taigi jis išsiuntė pas savo Sicilijos rektorių, diakoną vardu Benediktas, kuris tuo metu rūpinosi Ravenos bažnyčios reikalais ir turtu, savo padėjėją, norėdamas pastarąjį paskirti Sicilijos rektoriumi, ir laiške jam rašė: „Tavo tarnyba mums labai patiko. Tu pasenai; grįžk į šventąją motiną bažnyčią, kurioje buvai išauklėtas. Jau laikas man tave pamatyti, o šį mūsų padėjėją paskirk rektoriumi po savęs. Jei įmanoma, tebūnie tau nesunkus šis mūsų nurodymas; o jei tai tau per sunku, žiūrėk, kaip greičiau jį grąžinti atgal pas mus“. O anas, žinodamas pontifiko valią, pagerbė jį įvairiomis dovanomis: auksu ir sidabru, geidžiamais indais ir kitais įvairiais turtais. Kai jie buvo palydėti į laivą, vienas kitą pabučiavo, atsisveikino, ir jis davė jam tris šimtus auksinių bei išsiuntė jį, gausiai apdovanotą, atgal pas pontifiką. Tuomet minėtasis diakonas Benediktas grįžo iš Sicilijos, iš ten pakrovęs laivus penkiasdešimčia tūkstančių modijų kviečių, neskaitant kitų javų ar ankštinių, raudonai dažytais avinų kailiais, hiacinto spalvos arnotais, papuoštomis siriškomis kapomis, apsiaustais ir kitais drabužiais, žalvariniais ir sidabriniais indais bei trisdešimt vienu tūkstančiu auksinių solidų. Iš jų penkiolika tūkstančių jis atidavė į Konstantinopolio rūmus, o šešiolika tūkstančių atvežė į bažnyčios iždą. Ši duoklė buvo mokama kasmet, o kviečiai visada keliaudavo ant stalo, nuo kurio valgė pontifikas. Sugrįžęs padėjėjas papasakojo pontifikui viską, kas įvyko, parodė dovanas, kuriomis šis jį apdovanojo, ir padėkojo nesančiam vyrui. Po trejų metų pontifikas vėl nusiuntė tą patį žmogų į Siciliją pas minėtąjį diakoną, prisidengęs sodu, kurį šis turėjo, kad jį patikrintų, jog tas vėl galėtų jį apdovanoti. Jis taip pat nurodė: jei reikalas ten nebūtų išspręstas, „kad niekas jo neužgrobtų, vykite net į Konstantinopolį ir prašykite imperatoriaus pagalbos“. Šis, perskaitęs jam atsiųstą laišką, priėmė jį garbingai ir pasakė: „Pasakyk mano valdovui, kad sodą, apie kurį kalbama, mes turime. Rytoj ten pasilikime, ir reikalą, dėl kurio buvai atsiųstas, sutvarkysiu taip, kad tu daugiau niekada nepanorėsi vykti į Siciliją“. Jis davė jam daug sidabro ir daugybę aukso luitų. Ir grįžusiam į Raveną jam daugiau niekada nebereikėjo plaukti į Siciliją.
Tuo metu atsitiko taip, kad Romos popiežius atsiuntė pas jį pasiuntinius reikalaudamas atvykti į Romą, norėdamas pajungti jį savo valdžiai. Gavęs laišką, Mauras jį perskaitė, sulankstė ir tarė Apaštalų Sosto pasiuntiniams: „Ką jūs bandote padaryti? Argi tarp mūsų nebuvo nustatyta ir priesaika patvirtinta, kad nei jis neveiks prieš mane ar mano bažnyčią, nei jo įpėdiniai netrukdys mano įpėdiniams? Jis turi mano raštą, o aš turiu jo – viskas tarp mūsų buvo surašyta ir mano bei jo kunigų rankomis patvirtinta. Jo rankose dokumentas yra patvirtintas. Jūs patys ten pasirašėte laiškus. Aš nesutinku su šiais nurodymais. Grįžkite pas tą, kuris jus atsiuntė, ir praneškite, ką girdėjote“. Grįžę jie iš eilės pranešė, kas įvyko. Tuomet pasipiktinęs popiežius liepė parašyti pasmerkimo laišką, surištą anatemijos pančiais, ir pats savo ranka pasirašė: jei arkivyskupas Mauras neatvyks į Apaštalų Sostą, jis neturės teisės aukoti mišių, joks žmogus negalės su juo bendrauti, joks dvasininkas negalės prie jo prisidėti, negalės kartu su juo eiti prie šventojo altoriaus ir negalės atnešti jokios aukos su juo ar už jį. O tas, kuris išdrįstų to nesilaikyti, būtų surištas judėjiškais pančiais ir taptų svetimas Dievo karalystei. Romos sosto pasiuntiniai atnešė šį laišką ir įteikė jį Ravenos miesto pontifikui Maurui. Priėmęs jį, vyskupas Mauras perskaitė šį liūdną laišką. Pilnas pykčio – bet ne tokio, kuris primintų trumpalaikį įniršį, o greičiau neatšaukiamą įniršį – jis pats parašė panašų pasmerkimo ir anatemijos laišką, skelbiantį, kad popiežius taip pat neturi teisės aukoti mišių, kaip ir jis; jis liepė parašyti savo laišką pagal Romos laiško pavyzdį ir nusiuntė jį į Romą minėtam popiežiui. Šis, jį perskaitęs, numetė šalin, bet po to vėl liepė pakelti. Po to popiežius norėjo pasiųsti pasiuntinius į Konstantinopolį pas imperatorių, kad šis priverstų arkivyskupą Maurą vykti į susirinkimą Romoje, dėl to, kad šis išdrįso nusiųsti pasmerkimo laišką savo mokytojui. Būdami taip vienas kitą pasmerkę, jie abu ir mirė. Nuo tos dienos nei Romoje neaukoja už jį aukų, nei čia už aną; tik kiekvieną savaitę, ketvirtadienį, pasibaigus vakarinei tarnybai, susirenka kunigai, diakonai, subdiakonai ir klerikai, eina į zakristiją ir pasidalija tarpusavyje po duonos kąsnį, po dešrelę ir po taurę vyno; ir kunigas ar tas, kuris yra vyresnis pagal rangą, sako: „Tegul Viešpats Dievas suteikia amžiną atilsį sielai to, kurio atminimui mes tai priėmėme“, o kiti atsako: „Tegul Dievas įsako“; ir tai pasakę išsiskirsto. Kiti pasakoja, kad po jų mirties, praėjus daug laiko, Romoje ši byla buvo aptarta susirinkime. Vyskupų sprendimu, tarsi juos abu nušalinant nuo pareigų, jie nupjovė dešinės kojos bato viršūnę. Taip padarė vieni, taip padarė ir kiti.
Savo mirties valandą jis sušaukė visus savo kunigus, verkdamas prieš juos, prašydamas atleidimo, ir tarė jiems: „Aš žengiu mirties keliu, bet įpareigoju ir įspėju jus – nepasiduokite romėnų jungui. Išsirinkite ganytoją iš savo tarpo, ir tegul jį konsekruoja jo paties vyskupai. Palijaus prašykite iš imperatoriaus. Nes tą dieną, kai būsite pajungti Romai, jūs prarasite savo vientisumą“. Tai pasakęs, jis mirė; ir buvo palaidotas šv. Apolinaro ardikoje (prieangyje), nuostabiame kape. Priešais minėtą sarkofagą buvo porfyro akmuo, labai brangus ir itin skaidrus, lyg stiklas. Atvėrus duris, kurios žvelgia į šv. Severo bažnyčią, ir pažvelgus į tą akmenį tarsi į veidrodį, buvo galima matyti žmonių, gyvūnų, paukščių ar bet kokių daiktų, kurie pro ten praeidavo, atspindžius. Tačiau po maždaug 12 metų, pontifiko Petronakso laikais, imperatorius Lotaras įsakė jį paimti, uždaryti į medinę dėžę ant vilnos, išvežti į Frankiją ir padėti ant šventojo Sebastijono altoriaus, kad jis tarnautų kaip stalas. Pontifikas man liepė ten nueiti ir prižiūrėti, kad mūrininkai nesielgtų neatsargiai ir jo nesudaužytų; bet aš, pilna skausmo širdimi, pasitraukiau į šalį.
Jis paėmė šv. Apolinaro kūną, kurį kadaise jo prieangyje palaidojo vyskupas Maksimianas kartu su Julijonu Argentarijumi, ir perkėlė jį į šventyklos vidurį; o paties kankinio istoriją jis įamžino sidabro plokštelėse. Virš jo rasi užrašytą tokią epitafiją:
Pirmasis tikėjimas, kurį mūsų tėvas kadaise pažadėjo
Matomas akimis ir šaukiamas įstatymo balsu,
Šlovindamas Kristų, tu skelbei Kristų, visur tik Kristų,
O, koks saldus pontifiko Mauro vardas, mūsų šviesa ir garbė,
Mūsų skydas ir tikras atilsis nuo vargų!
Malonus skonis burnoje, kvepiantis aromatas, trykštantis šaltinis,
Tyra meilė, graži išvaizda, nuoširdi valia.
Jei kurčia tauta ir neigtų tiek daug pagyrimų apie tave,
Tu matei tiek daug daiktų balsų ir didingų stichijų,
Aukštai lydimas angeliškų būrių,
Kur neaprėpiamos erdvės tęsiasi iki begalybės.
Bėgdamas pakopomis ir sėdėdamas su karaliais,
Nešdamas orius apdovanojimus; tave taip džiaugsmingai iškėlė
Tavo iškalba, dėl kurios pelnytai buvai pirmųjų sekėjas.
Tau priklauso tiek aukšta kilmė, tiek kalbos šlovė;
Nepaliesta meilė, skaistaus gyvenimo garsas.
Dailus veidu, geras protu, iškalbingas visame kame,
Tavo maldos patinka Dievui, palaikomos šventų nuopelnų.
Viską, ko norėjai, tu pamatei klestint.
Ko tik troškai, įvyko, kaip ir norėjai.
Tau patikėtos žmonių gyvybės ir gydymo išmintis,
Todėl ir po mirties išlieka ši pagarba tavo gyvenimui.
Savo dorybėmis iškėlei savo sostą į viršūnę,
Laikydamas apaštališkus vainikus, įtvirtinai savas teises.
Dabar tu ilsi ramybėje, apgaubtas pamaldaus rūpesčio,
Ir dabar, amžinas, jautiesi po kapo žeme.
Drumstas kūno gimimas, iš tėvo kilęs gendamumas,
O palikuoni, širdyje rasi Kristų – savo tikrąjį Tėvą.
O prieš patį sarkofagą grindinyje rasi mozaikomis išrašytą tokį tekstą:
„Čia ramybėje ilsisi arkivyskupas Mauras, gyvenęs daugiau ar mažiau 67 metus. Kuris imperatoriaus Konstantino laikais išvadavo savo bažnyčią iš romėnų vergijos jungo.“
Jis soste sėdėjo 28 metus, 10 mėnesių ir 18 dienų.
Apie šventąjį Feliksą • XXXVIII
Feliksas, trisdešimt aštuntasis[vyskupas]. Jis buvo žemo ūgio, lieso veido, mažų akių, smulkaus sudėjimo, pilnas išminties dvasios ir drėkinantis šaltinis, geriausias tėvas, puikus pamokslininkas, daugelio knygų autorius, vaisingas savo šventojoje bažnyčioje. Paaiškinimą apie Paskutiniojo teismo dieną, kurį turime iki šiol, kur Evangelijoje sakoma: „Kai pamatysite bjaurastį“, padiktavo jis pats. Ir tik šis vienintelis buvo kunigų išgelbėtas, nes visus kitus tomus jis savo paties rankomis sudegino ugnyje. Jis vadovavo šventojo Baltramiejaus vienuolynui, kurio abatas Dievo malone dabar esu aš, ir labai sumaniai perėmė vicedomino valdymo vairą. Tačiau po daugybės išbandymų, kuriuos jam teko ištverti Konstantinopolyje, kaip netrukus išgirsite, Viešpats su pergalės karūna grąžino jį į savo sostą. Taip pat nutiko ir man su minėtuoju vienuolynu. Dėl pontifiko Jurgio kelerius metus be priežasties buvau pašalintas iš šio vienuolyno. Mat prieš jam pasiekiant tokią viršūnę, mes buvome artimi kaip du tikri broliai iš vienos motinos; bet kai jis gavo arkivyskupo garbę, jis įžeidė Dievą, sužlugdė visus kunigus, pasisavino visą vienuolyno turtą ir visas bažnyčios gėrybes, kurias buvo sukaupę jo pirmtakai, iššvaistydamas jas savo kūno nuodėmėms.
Taigi jo laikais, imperatoriui Konstantinui (Justinianui II) jo kariai kartu su kai kuriais Ravenos piliečiais nupjovė nosį ir ausis, taip subjaurodami jo kilniausią kūną, ir išvarę iš rūmų, išmetė į krantą, norėdami jį pribaigti. Tačiau jis, net ir subjaurotomis galūnėmis, maldavo palikti gyvybę, tvirtindamas, kad pamirš visą imperiją. Po šių įvykių, jam sergančiam vaikštinėjant pakrante, sudaręs sąjungą su bulgarais, jis buvo atkurtas savo soste; atgavęs valdžią, jis pasidarė nosį ir ausis iš gryno aukso. Prisiminęs žmonių pyktį, jis įsakė išžudyti didikus kardu. Kilo didžiulis graikų šauksmas, buvo išnaikintas jaunimas, ir daugelis prie slenksčių neteko galvų; kiti buvo perdurti, kaukolių traškėjimas, sudraskytos krūtinės; kai kurie, įsiūti į maišus ir įmesti į atvirą jūrą, ten ir pražuvo; daugelis buvo gyvi sudeginti laužų liepsnose; kiti nelaimingieji, išnarstyti žarnomis, tapo maistu žuvims; kiti kentė švino bausmes, tironas daugeliui skyrė pergalės mirtis; miestai visur buvo naikinami. Jis nukreipė savo širdį ir mintis į Raveną, ir naktį ilgai galvodamas, pats su savimi svarstė: „Deje, ką man daryti ir ko imtis prieš Raveną?“ Jo siela klaidžiojo per daugybę sumanymų, ir mintys mėtėsi į skirtingas puses. Jis tyliai pasišaukė savo ištikimąjį Teodorą, kad šis paruoštų laivą, atvestų draugus į krantą ir parūpintų išlaidų. Apie ką eina kalba, visi kiti nežinojo. Jis įsakė jam slėpti ketinimus, kol ateis tinkamas metas. Tuomet jis taip jam prabilo ir ištarė šiuos žodžius: „Būk tvirtas vykdydamas mano įsakymus, veik ryžtingai, ir tu eisi kaip mano pasiuntinys; kreipkis į raveniečius ir greitai perduok mano žodžius. Ši man priešiška tauta apgaulingais sumanymais nupjovė man nosį ir ausis. Pastatyk savo palapinę ant Eridano (Po upės) kranto, parink švelnius žodžius, o pyktį slėpk po giedru veidu, mano vardu perduok jiems sveikinimus, duok dovanų ir pakviesk juos į iškilmingą puotą. Jų akyse būk linksmas, bet širdyje būk priešas“. Išvykęs iš miesto, jis įsėdo į laivą, įsakė iškelti bures vėjams, atsisėdo ant irklų suolo, o laivo kilis skrodė sūrias bangas. Aplenkęs Trapanio uostą, pasiekė Pachiną atplaukęs iki Sicilijos krantų. Šėlstant jūrai ir juodiems debesims dengiant vandenis, vandeningajam Orionui ir atšiauriam dangui siaučiant, jis nenoromis turėjo ten pasilikti. Pamatęs ramią jūrą ir taikias bangas, įplaukė į Adrijos įlanką ir džiaugsmingai išvydo Raveną, o jo klastingas balsas pratrūko sakydamas: „O, vieniša nelaiminga ir vieniša žiaurioji Ravena, kuri išorėje esi kaip laukai, bet viduje slepi patį aitriausią nuodą! Atrodai lygi su žeme, bet galva sieki debesis“. Tarp šių žodžių laivas priartėjo prie kranto ir ištiestais irklais pasiekė Eridano krantą; ir kai visi žymiausi miesto žmonės išėjo pasitikti Graikų pasiuntinio iš didingųjų rūmų, jis liepė paruošti sau sėdimas vietas ant žaliausios žolės, ir, pasikvietęs visus vyresniuosius, priėmė juos atviru veidu ir mielai. Kitą dieną jis įsakė iš abiejų pusių ištiesti įvairius audeklus kaip užuolaidas ne mažiau kaip vieno stadijaus ilgio, ir pakvietė visus didikus, kurie atėjo prie slenksčio, būti įvedamiems po du. Sugautiems į burnas buvo kišami mediniai pleištai, galvos surišamos už nugaros, ir jie buvo metami po laivo deniu. Tokia klasta buvo sučiupti visi kilmingieji. Ten buvo apgautas ir šio miesto pontifikas Feliksas, ten buvo sučiuptas išmintingiausiasis Johanicis, ten buvo surišta ir daug paprastų žmonių, ir nė vienas iš piliečių nesugebėjo iš anksto suprasti šios klastos; bet po to, kai jie sulipo į tuščiavidurius laivus ir ėmė bėgti, apgaulė išaiškėjo. Tuomet likusieji, įėję į miesto sienas, padegė miestiečių namus. Tarp žmonių kilo sąmyšis, jų riksmai siekė dangų. Visur buvo didžiulė rauda; visi parpuolė ant žemės. Tokio garso neskleidžia nei jūros bangos, nei perkūnuojantys debesys, nei kai didžiulė sniego masė krenta nuo Alpių viršukalnių, nei kai stiprus vėjas blaško kalnų miško kiparisus. Trimituotojai klajojo gatvėmis, kėlė didžiulį triukšmą, ir žemė skambėjo. Iš baimės dėl to, kas vyksta, jie liejo sūrias ašaras, beprotiškai verkė; nebuvo jokios paguodos nei vilties atgauti gyvybę. Visur klyksmai, visur atodūsiai, ir net žemė atsiliepė dejonėmis į jų garsus.
Vieną dieną, kai plėšikai ir tremtiniai plaukė stikliniais jūros laukais, praėjus penkiasdešimt dienų po miesto ir Klasės sunaikinimo, Johanicis tarė savo broliui: „Atnešk popieriaus ir juodo rašalo bei užrašyk, kad šiandien, trečią valandą, tavo svainė, mano žmona, mirė; aš ten būsiu atkeršytas, o tu grįši su didžiuliais turtais“. Taigi, atvykę į Konstantinopolį, jie rado imperatorių Justinianą sėdintį smaragdiniame ir auksiniame soste, o jo galvą juosė diada, kurią iš aukso ir perlų jam buvo padariusi karališkoji žmona. Jis įsakė visus uždaryti į kalėjimą, kol galės juos nubausti įvairiomis bausmėmis. Visi senatoriai buvo nužudyti ir išnaikinti pačiu žiauriausiu būdu, ir jis prisiekė padaryti nusikaltimą – nužudyti pontifiką. Tačiau tą pačią naktį prieš tai, kai turėjo išaušti diena, dar prieš aušrai pasirodant virš vandenyno ir apšviečiant jį saulės spinduliais, kol dieviškasis imperatorius ramiai miegojo, prieš jį pasirodė kilmingiausias jaunuolis, pasipuošęs visa šlove, kartu su pontifiku Feliksu, ir tarė jam: „Pasigailėk šio vienintelio vyro nuo kalavijo“. Ir iškart išnyko. Vėl sapne pažvelgęs, virš to paties vyskupo galvos jis pamatė tarsi žmogaus dešinę ranką, šen bei ten švytinčią žaibais. Pabudęs imperatorius papasakojo tai saviškiams; ir dėl savo duotos priesaikos, kad neatrodytų melagis ir jo nenužudytų miesto budelis, jis įsakė atnešti didelį dubenį iš tyriausio sidabro, padėti jį į didžiulį laužą, o kai jis labai įkaito, liepė ant jo užpilti paties aštriausio acto; ir priverstas ilgai į jį žiūrėti, pontifikas neteko abiejų akių šviesos.
Tuo tarpu raveniečiai, kaip ir Klasės gyventojai, būdami nežinioje dėl savo belaisvių, tarpusavyje dalijosi įvairiomis kalbomis ir nuo tos lemtingos dienos skendėjo didžiuliame ir giliame liūdesyje. Vieną dieną, auštant rytui, dar prieš drėgnai nakčiai atitraukiant savo sparnus ir nuvažiavus jos vežimui, kai ginkluotieji stebėjo jūrą, žvelgdami toli į vandenis, štai pamatė didžiulį laivą, plaukiantį jūra ir drąsiai skrodžiantį skaidrius vandenis. Vairininkas, pamatęs miesto sienas, pasuko vairą, laivas pakeitė kursą, praplaukė pro uostą ir priartėjo prie Eridano kranto. Tuomet visi vyrai su ginklais rankose ir pasipuošę šarvais išėjo iš miesto pasitikti atvykėlių. Širdis daužėsi iš baimės, visų veidai buvo išblyškę, jie atpažino belaisvius ir pradėjo lieti ašaras. Jie paklausė žmogaus, kuris buvo visų priekyje, sakydami jam: „Prisiekiame tavo galva ir siela, kad nemeluotum, nes šiais laikais nebėra pilno pasitikėjimo, o šiame amžiuje vyrauja klasta ir melagingos priesaikos“. Tada jis, ištiesęs delnus į žvaigždes ir pakėlęs akis į dangų, su dideliu atodūsiu ištarė: „Prisiekiu dangumi ir žeme, tyru tikėjimu ir neliečiama dangaus karalyste, aš nesugalvosiu melo ir nesakysiu tuščios netiesos – melagis ir nedorėlis visada mėgsta melą“. Jam tai pasakius, visi įdėmiai nutilo, visų burnos lūkuriavo, ir matydamas visas minias aplink jį, jis atskleidė jiems viską, ką matė, visus mirtinus žodžius. Pakeltu balsu jie pravirko; šauksmas perskrodė dangų, sudejavo žemė ir nuskambėjo kalnai.
Tuomet raveniečiai išsirinko sau iškiliausią vyrą, Johanicio sūnų, vardu Jurgis, kuris tuo metu buvo protingas žodžiais, apdairus patarimais, teisingas kalbose ir pasižymėjo visapusišku grakštumu. Visi vieningai pasižadėjo vykdyti jo įsakymus, o jei kas nepaklustų, tas būtų nubaustas. Sėdėdamas ant pelės spalvos žirgo, išžvalgęs Italijos apylinkes, jis grįžo šeštą valandą ir tarė bendražygiams: „Pastatykime sargybas tose miesto dalyse, kurias perėjome. Prisipažįstu, iš gyvatės nasrų, kuri čia buvo atgabenta iš Bizantijos jūros, mes visi išgėrėme šlykštaus nuodo. Neatsukime nugaros išdidiems graikams. Būkite pasitikintys! Jei reikia, paruoškite sielas mūšiui ir duokite tvirčiausias ir geležines krūtines; pasikvieskite sąjungininkus ir pūskite baisųjį trimitą. Eikite greičiau, praneškite piliečiams: tegul atėjus tamsiai nakčiai mūsų sąjungininkai atvyksta iš kalnuotų vietovių. Pasiimkite kukmedžio lankus, tempkite susuktą elnio gyslą, mėkite strėles ir skrajojantį medį tarytum sėklas. Jaunuomenė tegul pirmoji žygiuoja su savo jaunatviškais ginklais; tegul skamba ginklai, ant pečių tešvyti spindintys skydai, kratykite ietis, vario atspindžiais tegul tviska jūros lygumos. Palikite ramybėje pagyvenusius savo tėvų kūnus ir pasigailėkite senolių senatvės. Tegul jų vieta būna bažnyčia, tegul jų dalia būna malda, tegul eina su kunigais, ieško dangiškos pagalbos, degina smilkalus prie aukuro ir neša aukas ant šventojo altoriaus. Ant miesto sienų dieną prieš mus stos ugninis priešas, pasirodantis purpurinis, bet kai pakilęs į dangų, palikęs vandenyną, bus čia, išpūsdamas ugninius spindulius ir savo vežimu grįš prie žemės, ieškokite tuopų ir kirskite jas apnuogintu geležimi, kiti tegul paima dviašmenius kirvius, pjaukite nepaliestus putinus, pinkite iš medžių šakų ir maišykite su ąžuolais; gaminkite pavėsines. Saugokite savo galvas nuo karščio. Niekas tegu nebūna bailus; kai tik pasirodys pirmas ženklas, jokios baimės ar mintys neturi jūsų paralyžiuoti. Visi Ravenos būriai ir visi tebūnie pasirengę mūšiui. Kas greitas kojomis, ir kas stiprus bei drąsus krūtine, tegul nepakenčia tinginio, bet šiltomis strėlėmis… Tai matydami bendražygiai ruošia sielas kovai. Nebijokite ginti sienų savo dešine ranka; sąjungininkai prisijungs prie jūsų iš visų priemiesčių, kad apgintų mūsų tvirtovę ir išgelbėtų miestą. Tegu pakrantės būna saugios ir sargyba stovi visuose uostuose. Tegul Sarsina budi; Červija jūrų pakrantėse… Čezena, kuri vadinama lenktąja; Popilijos vyrai teįsitvirtina Savijaus uoste ir šalia stebi jūros bangas; dešimtininkai kolonai tegul žvalgosi prie Kandiano uosto; Forli gyventojai tegul budi išlenktame krante; prie senosios Bidentės upės Faventijos kariai tegul stebi, po Lakerno uosto ir Eridano žiočių; Imolos būriai tegul žvalgo Koriandro laukus ir visas aplinkines vietas; ginkluotos Bolonijos falangos, perėjusios Eridaną, tegul saugo Porte-Lionis lygumas“. Tai padarius, visi pakėlė balsus į žvaigždes, laimindami dangų, ir žemė aidėjo nuo jų šūksnių. Tada Jurgis mostelėjo ranka, liepdamas nutildyti garsius balsus. Po to Klasės dvasininkai paprašė jo, kad kaip miestas yra apjuostas gynybinės sienos vainiku, taip ir viduje jis pastatytų sargybas. Jis sutiko su jų prašymu ir padalino miesto žmones į vienuolika dalių; dvyliktoji dalis buvo palikta bažnyčiai. Kiekvienas karys tegul žygiuoja pagal savo kariuomenę ir numerį, tai yra: Ravena, pirmoji vėliava, antroji vėliava, naujoji vėliava, nenugalimoji, Konstantinopolio, tvirtoji, linksmoji, Milano, Veronos, Klasės, pontifiko dalys su dvasininkais, neverti pagarbos, šeimynos, žirgų prižiūrėtojai ir kiti, pavaldūs bažnyčioms. Ši tvarka išliko iki pat šių dienų.
Nukreipkime savo plunksną į kitą miestą ir iš eilės papasakokime apie mūsų prarastus piliečius. Taigi, Justinianas, atsigręžęs į tironiją, liepė atvesti prieš jo akis Johanicį; tarsi nežinodamas, tyčiodamasis jis paklausė: „Argi tai yra tas raštininkas Johanicis?“ Ir kai jam buvo atsakyta, kad tai tikrai jis, jo imperatoriškasis pyktis dar labiau išaugo. Jis liepė atnešti nendres ir įtūžęs… įsakė jas sukišti po visų jo pirštų nagais iki pat antrojo sąnario; tada paliepė duoti jam popieriaus ir nendrinę plunksną, kad šis rašytų. Kai jis ją gavo, suspaudė plunksną tarp dviejų pirštų. Jis atsisakė rašyti rašalu, bet krauju, kuris tekėjo iš jo pirštų, jis užrašė šiuos žodžius: „Dieve, ateik man į pagalbą. Viešpatie, skubėk man padėti. Išgelbėk mane nuo mano priešų, mano Dieve, ir iš šio nedoro imperatoriaus rankų.“ Ir jis metė šį lapelį tiesiai į veidą soste sėdinčiam imperatoriui, sakydamas: „Imk, piktadary, ir pasisotink mano krauju“. Imperatorius pagrasino jam, tardamas: „Ką darai, pasmerktasis myriop? Tavo įžūlumas pražus“. Jis įsakė budeliams nuvesti jį į bausmių vykdymo vietą, ir liepė šaukliui paskelbti: „Johanicis, tas iškalbingasis Ravenos poetas, kadangi pasipriešino nenugalimajam imperatoriui, tebus atimtas iš gyvenimo pelių mirtimi tarp dviejų arkų“. Jie pririšo jo kaklą, įkišę svertus į geležinius žiedus, ir žiauriai užkėlė ant jo akmenį. Jis nukreipė savo liepsnojančias akis į dangų, ištiesdamas savo kruvinas rankas į žvaigždes. Baigęs maldą, jis tarė savo žudikams: „Rytoj, tą pačią valandą kaip dabar, jūs nužudysite savo imperatorių, ir jis stovės kartu su manimi priešais patį teisingiausią teisėją. Taip jam ir pasakykite“. Ir jie užleido vieną akmenį jam ant viršaus, o kitą plokštę užmetė jam gyvam ant kaklo, ir taip sutraiškė jo kūną bei paliko jį negyvą. Tokiose kančiose ir kankinystėje jis baigė savo gyvenimą.
Kitą dieną, tą pačią valandą, kurią jis išpranašavo, žmonės, nebegalėdami kęsti jo piktadarybių, puolė imperatorių ir jį nužudė. Vieni įsmeigė ietis jam į šoną ir pilvą, kiti ietimis pervėrė kirkšnis, inkstus. Jis vėmė krauju, o jo plaukai išsisklaidė po menę, kojos buvo surištos pakulomis, jis buvo nutemptas žemyn šlaitu, sudraskytas, ir į jo šaltą kūną įsiveržė tamsi mirties naktis. Jie apsižvalgė aplinkui, vienas griebė kardą, ranka sugriebė jo plaukus, ir nupjovė imperatoriškąją galvą žvilgančiu geležimi, numesdamas kūną ant žemės. Pasitarę tarpusavyje, jie įdėjo galvą į maišą ir išsiuntė po visą Italiją. Minėtojo Johanicio sesuo, tai išgirdusi, su ašaromis meldė dangiškojo Viešpaties, kad jai leistų pamatyti nukirstą Justiniano galvą, kaip sklandė gandai, ir iškart po to numirti. Taip ir atsitiko: kai gatvėmis buvo nešama minėtoji galva, užmauta ant ieties galo, tai moteriai buvo pranešta, kad pro ten bus nešama nukirsta galva. Ji greitai užlipo į viršutinį namo aukštą, ir pažvelgusi pro langą paprašė, kad nešėjas sustotų; ilgai į ją žiūrėdama, ji pripildė savo krūtinę ašaromis, dėkodama Dievui, kad išvydo tai, ko troško. Ir kai ji norėjo atsitraukti nuo lango, krito atgal ir nuo smūgio mirė.
Po imperatoriaus Justiniano mirties graikai išsirinko sau naują imperatorių ir paskyrė jį visos žemės valdovu, ir imperija buvo įtvirtinta jo rankose. Jis pasakė pontifikui Feliksui: „Grįžk į savo žemę ir į savo sostą“. Pontifikas jam atsakė: „Kur man grįžti, ar kur man eiti?“ Imperatorius jo paklausė: „O kodėl gi ne? Dėl kokios priežasties?“ Pontifikas atsakė: „Aš praradau savo akių šviesą. Visi mano bažnyčios turtai čia buvo sunaikinti, o tuos, kuriuos tavo pirmtakai, pamaldūs valdovai, davė bažnyčiai papuošti, jie išnešė ir atgabeno į šį miestą, ir nieko nebeliko, tik plikos sienos“. Tada imperatorius jam pasakė: „O kas juos paėmė? Jei nebeturi savųjų, imk iš mūsiškių“. Vyskupas Feliksas jam tarė: „Man pakanka manųjų, jei tik įsakysi juos grąžinti, nes įvairūs žmonės išnešė įvairius daiktus“. Tuomet imperatorius, skatinamas gailestingumo, įsakė šaukliui paskelbti visame mieste, kad kiekvienas, turintis ką nors iš Ravenos bažnyčios, kuo greičiau tai atneštų į rūmus. Ir buvo atnešti indai bei apsiaustai, ir pontifikas atgavo visus bažnyčios papuošalus. Jis teprarado iš jų tik vieną žvakidę. Po to imperatorius paprašė pontifiko, kad šis iš jo rūmų priimtų kokią nors palaiminimo dovaną. Atsakydamas jis tarė: „Man pakanka tavo malonės. Tačiau jei dėl savo sielos išganymo nori mano bažnyčiai paaukoti dovanų, tu turi krištolo brangakmenių anoje vietoje, tavo rūmų ižde, kuriais būtų galima nuostabiai ir puikiai papuošti bažnyčią“. Tai išgirdęs, imperatorius pasiuntė patikimiausius vyrus iš savo apsaugos, kad patikrintų, ar toje vietoje yra taip, kaip sakė pontifikas, ir jie buvo rasti. Jis liepė atnešti ir atiduoti jam visus indus, kurie ten buvo rasti. Sudarius jų aprašą: vienas didelis krištolinis dubuo, papuoštas auksu ir brangakmeniais, ir kiti du dubenys iš onikso, taip pat su auksu ir brangakmeniais; vienas didelis krepšys, kuriame buvo žmonių ir įvairių paukščių atvaizdai, iš tyro stiklo, panašaus į krištolą; viena iš tų pačių ir gražiai išraižyta; ąsotis vandeniui ir praustuvas su sidabrine apdaila – tokio grožio daiktų žmogaus akis šiais laikais niekaip nebegalėtų išvysti; du krištoliniai kaušai; viena karūna, kurioje nedaug aukso, tačiau turinti tokius neįkainojamus brangakmenius, jog mūsų laikais imperatoriaus Karolio (Didžiojo) paklaustas žydų pirklys, už kokią kainą ją būtų galima parduoti, atsakė, kad jei būtų parduotas visas šios bažnyčios turtas, visi papuošalai ir net lūšnos, jos kainos vis tiek nepakaktų padengti. Tačiau nuo Jurgio laikų ši karūna dingo.
Po šių įvykių, jam ruošiantis išvykti iš miesto, vienas vyras prie vartų, apsimesdamas luošu ir silpnais sąnariais, norėdamas gauti išmaldos, sušuko: „Laimingasis Feliksai, padėk ligotam kūnui!“ Sustojęs, palaimintasis popiežius jam tarė: „Sūnau, kodėl apsimeti tuo, kuo nesi? Kodėl iš manęs tyčiojiesi? Nors esu netekęs išorinės šviesos, per Kristaus malonę manyje spindi vidinė šviesa“. Sugriebęs jį už rankos, tarė: „Kelkis, pasikelk, eik ir niekada daugiau nesityčiok iš Dievo tarnų“. Miesto vyrai, buvę su juo prie vartų, ėmė žegnotis ir apimti baimės tarpusavyje kalbėjosi: „Šis žmogus išties yra šventas“. Kai jis išėjo už miesto sienų ir dar buvo šiek tiek nutolęs nuo laivų, jo laukė valkatos, tikėdamiesi kažką iš jo gauti. Sugalvoję piktą planą, jie pasakė: „Sako, kad šis Ravenos pranašas yra gailestingas žmogus ir turi dosnias rankas aukoti. Patikrinkime, ar tai tiesa. Vienas iš mūsų tegu atsigula ant žemės apsimesdamas negyvu, ir paprašykime dovanų jo laidotuvėms, o ką jis mums duos, tą pasidalinsime metę burtus“. Taip padarę, praeinant pontifikui, jie pradėjo kaukti, dirbtinai raudoti, verkti ir sielvartauti sakydami: „Padėk mums, gerasis ganytojau, duok mums, kad galėtume palaidoti savo mirusįjį“. Tačiau jis, nusivilkęs savo apsiaustą, atidavė jiems jį tardamas: „Paimkite, jei iš tiesų turite mirusį, palaidokite jį“. O jie, netikrai verkdami, bet širdyse be galo džiaugdamiesi, jį priėmė. Kai pontifikas šiek tiek nutolo, minėtieji valkatos manė, kad jų bendražygis vis dar guli ant žemės apsimesdamas mirusiu. Jie pasakė gulinčiam, lyg negyvam žmogui: „Kelkis, stokis, štai turime pontifiko apsiaustą“. Tačiau mirtis, kurią jis išsityčiodamas ir apsimesdamas prisišaukė, iš tiesų jį ir ištiko. Jie judino jo šonus šen ir ten, bet jis nereagavo į jų išgalvotą verksmą, ir neatsakė į ašaras; jie jį vartė, bet jis liko nejudrus. Šis gandas labai greitai pasklido po sostinę. Išgirdęs tai, imperatorius įsakė palaimintajam Feliksui grįžti iš laivo, priėmė jį nuostabiu marmuru išpuoštame name, paprašė jo palaiminimo ir apdovanojo jį daugybe dovanų: dviem dideliais krištoliniais diskais ir puodeliais iš to paties krištolo, ir kitais nedideliais indais bažnyčios papuošimui. Ir jis įsakė surašyti visas privilegijas, kurių prašė pontifikas, ir jis gavo viską, ko tik prašė. Imperatorius įsakė paruošti laivus ir pakrauti juos visais reikalingais bei geidžiamais dalykais; pabučiavęs jį, atsisveikinęs ir gavęs jo palaiminimą, jis atsitraukė. Jis patvirtino privilegijas, kaip jam patiko, ir iškėlė jį dar labiau, nei šis buvo anksčiau. Ir džiaugsmingai bei laimingai išsiuntė jį atgal į jo paties sostą.
Tuo tarpu palikęs sostinę, jis įsakė išskleisti bures vėjams ir ištiesti irklų sparnus, skrodžiančius jūrą. Sūrus laivo kilis ieškojo kelio. Jis aplenkė Trapanio uostą ir pasiekė Sicilijos pakrantes. Čia apsistojęs kelioms dienoms, jis tvarkė savo bažnyčios reikalus; po to priimtas Palerme, jis ten pasiliko kelias dienas, po to atvyko į Tindarį. Iš ten keliaudamas, jis pasiekė Pachino krantus. Ir kai saulė naujais spinduliais apšvietė žemę, jis liepė flotilei plaukti toliau; palikę uostą be irklininkų, jie atsiskyrė nuo krantų, sūkuriuodami putas ir skrosdami žydruosius vandenis, plaukdami per stiklinius laukus. Pučiant švelniam vėjeliui ir perplaukus Adrijos įlanką, jis pasiekė Eridano (Po) uostus; ir įžengus į miestą, pats sostas džiaugsmingai šaukdamas priėmė savo valdovą. Praėjus trejiems metams, jis pastatė namą vyskupijos viduje, kurį savo vardu pavadino „Felikso namais“.
Taigi, dar prieš įvykstant žmonių skerdynėms ir pražūčiai, jo laikais pasižymėjo išmintingiausias Johanicis. Pontifiko prašymu jis išaiškino ir paaiškino visas antifonas, kurias dabar giedame sekmadieniais prie kryžiaus, tiek apaštalams, tiek kankiniams, išpažinėjams ir mergelėms, ne tik lotyniškai, bet ir graikiškai, nes abiem kalbomis jis buvo didis oratorius. Iš šio medžio ir jo kilnios giminės turime šakeles ir proanūkius. Johanicis pagimdė Agnę, Agnė pagimdė Andriejų. Iš Andriejaus gimė Bazilijus, kuris pagimdė kunigą Andriejų, šio „Pontifikų gyvenimo“ sudarytoją. Bet tai, ką apie jį papasakojo jo notaras, kuris vėliau, jo išmokytas, tapo šios šventosios bažnyčios skriniarijumi, vardu Ilaras, jo anūkui, jo dukters sūnui, Andriejui, kaip jau minėjome, mano seneliui iš motinos pusės – visa tai dabar pateiksime.
Kadangi kiekvieną naktį jis [Johanicis] eidavo lankyti šventųjų Dievo bažnyčių ir vėlai grįždavo namo, jo notaras, kurį minėjome aukščiau, norėdamas įsiskverbti į tai, kas uždrausta ir ko jam nereikėjo žinoti, tylią naktį ir vėlią valandą atsikėlė iš savo minkštos lovos ir patraukė link šv. Jono Evangelisto bažnyčios. Jo notaras pasekė paskui jį, kad pamatytų, ką jis veikia. Mat pats sau sakė: „Pažiūrėsiu, gal šis žmogus naktį slapta tariasi su egzarchu, o gal linksminasi su ištvirkėlėmis, ar dėl kokios nors kitos priežasties vaikšto vienas“. Kai minėtasis Johanicis priėjo prie tos bažnyčios kolonų, durys iškart pačios atsivėrė, o sklendės ir skląsčiai tyliai atsitraukė į kitą pusę. Ilgai besimelsdamas priešais Išganytojo atvaizdą, jis įžengė į paties apaštalo bažnyčios prieangį ir, atsidarius visiems užraktams, puolė veidu ant žemės ir meldėsi. Po maldos jis pasišalino, ir durys pačios užsidarė, visi jų užraktai sugrįžo, kiekvienas į savo vietą. Tai matydamas, Ilaras neteko amo ir išsigandęs susitraukė į to paties įėjimo kampą, kur dėl šio liudijimo jis būtų galėjęs palikti savo negyvą kūną po marmuru. Ir kai [Johanicis] priėjo prie tos vietos, švelniai prabilo, sakydamas: „Ilarai, kodėl čia slepiesi ir nori likti nepastebėtas? Ką matei, kol aš gyvas, niekam nepasakok. O jei pasakysi, kol aš dar esu gyvas, tave iškart ištiks mirtis“. Jis paliudijo ir kitus dalykus apie jį: žiemos metu, kur tik dieną pamatydavo vargšą ar kur pamatydavo ligonius, jis liepdavo sau paruošti vakarienę, o kai ją jam atnešdavo, kad paragautų, jis apsimesdavo sergąs ir liepdavo visą ją atidėti iki rytojaus. Tačiau naktį jis aplankydavo ligonį, atnešdavo tą vakarienę, kurią liepė atidėti, ir atiduodavo ją jam. Ir kai ligonis atgaudavo jėgas, jis paslapčia apeidavo Dievo bažnyčias ir po to grįždavo namo.
Šventojo Apaštalo Andriejaus vienuolynas, vadinamas Jerichomiu, buvo jo nuosavi namai. Penkis šimtus svarų sveriančių bronzinių indų jis ten paliko šio vienuolyno reikmėms, o virš altoriaus, kur kabojo karūna – ant bronzinių grandinėlių kabojo – jos priekyje uždėjo aukso siūlą, kokį nešioja pačios kilmingiausios Ravenos mergelės. Ir ten, kur kabojo karūnos – ant bronzinių grandinėlių kabojo – jis paliepė pakabinti auksinius moteriškus diržus. Pasakodami apie šį vyrą, ne tik dėl jo palikuonių šlovės, bet ir norėdami atskleisti jo darbus, mes smarkiai nutolome nuo paties pontifiko istorijos. Bet ką kartą pradėjome, to negalime palikti nebaigę. Aš ieškojau jo kapo, ir radau tvirtų bei patikimų žinių, kai prieš maždaug 30 dienų iš Konstantinopolio atvykęs diakonas Mauras papasakojo: „Prie vartų, kurie vadinami Auksiniais“. Būtent ten yra jo nedidelė bažnyčia, aš ten buvau ir toje pačioje šventykloje išliejau maldas Visagaliam Dievui.
Taigi šis palaimintasis Feliksas, išpuošęs bažnyčią, padėjo daug relikvijų, pastatė sidabrines plokštes ir ant arkos suvedimo užrašė šias eiles… Ir ten jis padėjo daug šventųjų relikvijų, o altoriaus skrynia buvo padaryta iš kipariso medžio, kuri išliko iki pontifiko Petronakso laikų. Vėliau diakonas Sergijus, šv. Baltramiejaus apaštalo vienuolynų abatas – kur anksčiau minėtas pontifikas buvo abatas, diakonas ir šio sosto ekonomas, ir kur Dievo padedamas po minėto diakono Sergijaus aš pats iš jo dosnumo dabar Dievo valia esu abatu – šį altorių atnaujino iš Prokoneso marmuro, stebuklingai papuošęs jį įvairiais marmurais ir ornamentais, prie kurių puošybos prisidėjau ir aš pats. Šis palaimintasis Feliksas pastatė priėmimo salę, iš kurios ir šiandien pontifikai eina į mišių pradžią, atvirai matant žmonėms. O virš šių durų rasi užrašytą tekstą:
Seniau šios vietos vaizdas
Buvo apšiuręs, pritaikytas tik prastuomenei praeiti.
Bet po to, kai pontifiko nuopelnais ji atjaunėjo,
Ji pradėjo naują dieną šalia bažnyčios.
Kunigų minia dabar geriau eina į šią salę,
Kuri nebemato ganytojo einančio iškreiptai.
Kai jis žengia tarp žmonių, pagarba jam auga,
Kai jis garsiai išlieja pažįstamus žodžius Dievui.
Dabar tegul šios apeigos laikosi kiekvienas atvykstantis kunigas;
Nes kelias, kuris yra per vidurį, paprastai išlieka tvirtas.
Feliksas ir orus kunigas atstatė visa tai savo nuopelnais,
Kad pontifiko viršūnė nepasiektų pabaigos.
Kalbi šlovė niekada nenuslėps tokios pagarbos.
Nes anksčiau išėjimas į pamaldas vykdavo per vakarinį priėmimo kambarį.
Kai jis jau artėjo prie mirties, jis prisiekdino kunigus ir klerikus, kad visi, kas tik turi kokių nors jo homilijų ar užrašytų jo žodžių, atneštų jam juos. Kai viskas buvo atnešta priešais jį, jis tuoj pat liepė paruošti laužą ir viską jame sudegino. Kai kunigai jo paklausė, kodėl jis taip pasielgė, jis atsakė: „Aš, netekęs savo regėjimo šviesos, nieko nebegaliu matyti ar persvarstyti tų knygų, kurias išleidau. Galbūt aš pridėjau per daug, o gal raštininkas suklydo, todėl nenoriu, kad po manęs atėję žmonės atrastų klaidų iš mano žodžių. Jūs turite Petro Chrizologo knygas, kurias, kaip matote, jis parašė sumaniai ir labai aiškiai, laikykite jas ir naudokitės taip, kaip jums patinka“. Tai atlikęs, jis mirė lapkričio 25 dieną ir buvo palaidotas šv. Apolinaro bažnyčioje, netoli nuo šventosios Felikulos vienuolyno. O jo epitafijoje rasi parašyta šitaip:
Tarp šlovingų pagyrų ir dorybių triumfų,
Kuriais karūnuojami Dievo verti vyskupai,
Feliksas buvo didžiausias kantrybės mylėtojas.
Išsiskirdamas papročiais, jis nugyveno dorą gyvenimą,
Ir pasiekęs ganytojišką viršūnę, jis didžiadvasiškai suklestėjo.
Pontifikas su vienoda dvasia rūpinosi visa liaudimi,
Ir negalėjo pakęsti matydamas ką nors liūdną.
Subtilus protu, aštrus, apdairus ir orus,
Lygus savo pirmtakams.
Jis puikiai mokėjo pagerbti apaštališką viršūnę,
Kurios pagalba pasikliaudamas, atmetė profaniškas dogmas.
Iškalbingas žodžiais, įpratęs prie gausaus diktavimo,
Išsimokslinęs, eruditas, kurio pasakyti žodžiai atrodė įsimintini.
Vyskupas iškentė daugybę vargų dėl savo tėvynės,
Tremtinio nuostolius, badą, nuogumą, skerdynes, pavojus,
Panieką, mirtis, siaubus, grandines ir lazdas;
O didžiausia pontifiko garbė buvo iškęsti pajuoką.
Atplėštas nuo savo žemių, jis buvo atimtas iš savo sosto.
Netekęs kūno šviesos, jis įgijo dieviškąją šviesą.
Nugabentas į atšiaurią žemę, Ponto uolą,
Kur trūko maisto, bet duona buvo pats Kristus.
Kuriame jis buvo palaidotas visu kūnu ir dorybe,
Aukščiausia Dievo malonė paguodė vyskupą.
Jis buvo išvaduotas iš sunkaus Ponto salos kalėjimo,
Ir galiausiai atplukdytas į mylimos tėvynės uostą.
Išlaisvintas iš visko, jis vėl pasipuošė savo buvusiu sostu.
Kur, tyra širdimi aukodamas Viešpačiui,
Pratęsė savo gyvenimą žemėje keliais penkmečiais ir dviem metais.
Taigi čia ilsisi šis šventas vyras, po teisėtų laidotuvių,
Kurio patirti vargai dabar laikomi jam dovanomis.
Jis soste sėdėjo 16 metų, 7 mėnesius ir 19 dienų.
Apie šventąjį Maksimianą • XXVI
69 Dvidešimt šeštasis vyskupas Maksimianas, aukšto ūgio, lieso kūno, įdubusio veido, plikos galvos, turėjo nedaug plaukų, pilkšvai mėlynas akis ir buvo apdovanotas visomis malonėmis. Jis nebuvo iš šios avidės, bet svetima avis iš Polos bažnyčios, savo paties vyskupo įšventintas diakonu.
70 Bet kodėl svetimšalis užėmė šio miesto vyskupo sostą? Papasakosiu, neslėpsiu, bet viešai atskleisiu taip, kaip per ilgą laiką girdėjau iš pasakotojų, ir tai yra tiesa be jokios abejonės. Vieną dieną, kasdamas žemę, kad pasėtų sėklas pirmajame iškirstame miško plote, jis netikėtai rado didelį indą, pilną aukso, ir daugybę kitų brangenybių. Sugalvojęs planą, nes to jau nebuvo galima nuslėpti, jis liepė atvesti ir paskersti didelį jautį, išvalyti jo vidurius nuo mėšlo ir pripildyti pilvą auksinėmis monetomis. Taip pat jis pasikvietė batsiuvius, liepė jiems iš ožkų kailių pasiūti didelius batus, kuriuos irgi pripildė auksiniais solidais. O likutį, nukeliavęs į Konstantinopolį, pasiėmė su savimi ir įteikė imperatoriui Justinianui. Tai pamatęs imperatorius, atsidėkojęs atidžiai jo paklausė, ar buvo daugiau. Bet tas, prisiekdamas, atsakė imperatoriui: „Prisiekiu tavo gyvybe, valdove, ir tavo sielos išganymu, kad daugiau nieko iš to neturiu, išskyrus tiek, kiek išleidau pilvui ir batams.“ Imperatorius pagalvojo, kad jis kalbėjo apie kūno maistą ir pėdų apavą, o jis kalbėjo apie tai, ką turėjo paslėpęs. Justinianas mąstė, kaip jam atsilyginti už tokią ištikimybę, kurią jis jam parodė.
Tuo metu atsitiko taip, kad mirė Ravenos miesto vyskupas Viktoras, ir Ravenos piliečiai, kunigai su visa liaudimi, nuvyko pas imperatorių, prašydami palijaus išrinktajam. Po to imperatorius liepė prašytojams palaukti. Sugalvojęs planą, jis liepė popiežiui Virgilijui Patrų mieste, Achajoje, spalio idų išvakarėse, dešimtojoje indikcijoje, penktaisiais metais po jaunesniojo Bazilijaus konsulato, 48-aisiais jo gyvenimo metais, įšventinti Polos diakoną palaimintąjį Maksimianą vyskupu, ir įdavęs palijų, išsiuntė jį į Raveną. Kadangi Ravenos piliečiai nenorėjo jo taip greitai priimti, jis apsistojo už Švento Viktoro vartų, netoli upės, vadinamos Skonijaus grioviu, palaimintojo Eusebijaus bazilikoje, vyskupijos pastate, kurį karaliaus Teodoriko laikais pastatė vyskupas Unimundas; taip pat ir palaimintojo Jurgio bažnyčios pastate, kuris buvo pastatytas arijonų laikais. Šie minėti pastatai išliko iki mūsų dienų ir buvo nugriauti maždaug prieš 26 metus vyskupo Valerijaus įsakymu, kuris iš jų liepė pastatyti namą, dabar vadinamą Naujuoju arba Valerijaus namu.
71 Taigi, kadangi, kaip sakėme, liaudis nenorėjo jo priimti, vyskupą palaikantys vyrai norėjo siųsti pasiuntinius pas imperatorių pranešti, kad jo įsakymai buvo paniekinti ir kad iš žiaurios puikybės raveniečiai atkakliai atsisako priimti įšventintą vyskupą, todėl bažnyčia liko našle, o banda klaidžioja be tikslo. Tačiau palaimintasis Maksimianas su tuo nesutiko ir juos sudraudė žodžiais, sakydamas: „Liaukitės, broliai, nekaltinkite kitų ir nesidžiaukite kito žlugimu. Koks aš ganytojas, jei nepasigailėsiu savo avių? Norite, kad jas sudraskyčiau? Tai nėra geras patarimas. Palikite jas ramybėje; per mane joms nebus jokio vargo. Teįvyksta Viešpaties valia. Prašau jūsų, duokite joms kelias dienas paliaubų.“ Po kelių dienų jis pasiuntė ištikimą pasiuntinį iš savo žmonių, pasikvietė vieną iš miesto kunigų ir diduomenės atstovų, ir paprašė jų kartu papietauti. Kai jie atvyko, jis kartu su jais linksminosi, o po valgio ir gėrimo įteikė dovanų iš to aukso, kurį kadaise buvo radęs. Susitaikęs su jais, su palaiminimu išlydėjo juos atgal į Ravenos miestą ir paprašė, kad jie dažnai jį aplankytų. Kitą dieną jis pasiuntė ir pasikvietė kitus didikus, ir padarė tą patį, kaip anksčiau, taip pat ir trečią dieną. Tada jie pradėjo tarpusavyje apie tai kalbėtis ir tarė: „Ką gi mes darome? Šis vyras yra geras, jis yra išmintingas. Mes rezgėme prieš jį pikta, o jis nenorėjo mums atsilyginti piktu už pikta. Negalime būti be vyskupo ir tėvo. Štai kunigai klaidžioja, tauta klupinėja, bažnyčia silpsta. Kelkimės auštant, įsileiskime jį į miestą ir pagarbinkime jo pėdas.“ Tada, brėkštant aušrai, visi vieningai ėjo kaip vienas žmogus, atidarė miesto vartus ir su kryžiais, vėliavomis bei giesmėmis garbingai įvedė jį į šį Ravenos miestą. Jie bučiavo jo pėdas ir papuošė miesto gatves įvairiais papuošimais. Visi pastatai buvo vainikuojami, kariams buvo džiaugsmas, paprastiems žmonėms – pakilumas; maži ir dideli džiūgavo. Jie paprašė jo sėstis į bažnyčios sostą, išklausė jo aukojamų mišių ir praleido tą iškilmingą dieną su dideliu džiaugsmu ir neblėstančia linksmybe.
72 Po to jis buvo savo avims kaip tėvas sūnums. Čia, Ravenoje, netoli Ovilijaus vartelių, jis nuo pamatų pastatė palaimintojo diakono ir kankinio Stepono bažnyčią, suteikė jai nuostabią didybę ir labai gražiai išpuošė; o tribūnos skliautuose jo paties atvaizdas buvo sudėliotas iš įvairių mozaikos akmenėlių ir aplink nuostabiai sukurta iš stiklo. Ten jis padėjo daugelį šventųjų relikvijų, kurių iškaltus vardus rasite taip:
„Šventojo ir palaimintojo pirmojo kankinio Stepono garbei Kristaus tarnas vyskupas Maksimianas, Jam padedant, šią baziliką nuo pamatų pastatė ir pašventino gruodžio idų trečią dieną, 14-ojoje indikcijoje, devyneriais metais po jaunesniojo Bazilijaus konsulato. Ir jis džiaugėsi Viešpatyje, kuris jam suteikė tiek daug gėrybių, kiek joks žmogus neįstengtų deramai nupasakoti. Jis čia padėjo apaštalų ir kankinių relikvijas, tai yra šventojo Petro, šventojo Pauliaus, šventojo Andriejaus, šventojo Zacharijo, šventojo Jono Krikštytojo, šventojo Jono Evangelisto, šventojo Jokūbo, šventojo Tomo, šventojo Mato, šventojo Stepono, šventojo Vincento, šventojo Lauryno, šventojo Kvirino, šventojo Florijono, šventojo Emilijono, šventojo Apolinaro, šventosios Agotos, šventosios Eufemijos, šventosios Agnesės, šventosios Eugenijos, kurios temeldžia už mus.“ Virš tribūnos arkos rasite eiles, kurios skamba taip:
„Švyti Stepono šventovė, pašvęsta jo nuopelnams ir vardui,
Kuris pirmasis atliko iškilų kankinio darbą.
Visiems už šventą kraują duodama viena palmės šakelė,
Tačiau jis čia mėgaujasi labiau, nes laike yra pirmasis.
Pats jis, didis kunige Maksimianai, tavo tikėjimą ir įžadą
Palaikydamas, šį darbą padėjo atlikti.
Nes tokios iškilmingų pamatų salės staiga
Vien žmogaus ranka nebūtų galėjusi sukurti.
Kol spindintis mėnulis apsuko vienuoliktą ciklą,
Ji ir pradėta, ir pastatyta spindi gražia pabaiga.“
Prie pačios bazilikos šonų jis pristatė nedidelius vienuolynus, kurie visi stebina naujomis paauksuotomis mozaikomis, sumaišytomis su kitomis kalkėse įtvirtintomis medžiagomis. Ant visų kolonų kapitelių iškaltas paties Maksimiano vardas. Vyrų vienuolyno dalyje rasite šešias mozaikines raides; nežinančius jos klaidina, o žinantys supranta, kad ten parašyta MU. SI. VA.
73 Kai kurie teigia, kad vieną dieną pasikvietęs vyriausiąjį statybininką, tai yra darbų vadovą, vyskupas paklausė, kodėl jis nebaigia minėtos bažnyčios statybų. O tas atsakė: „Kadangi tu, mūsų valdove, išplaukei į Konstantinopolio kraštus, pritrūko cemento ir plytų, neturime ir tiek akmenų, kad galėtume dirbti.“ Tada vyskupo įsakymu per vieną naktį atgabenta tiek visų medžiagų, kalkių ir plytų, uolienų ir degtų plytelių, akmenų ir medienos, kolonų ir plokščių, žvyro ir smėlio, kad per vieną naktį vežėjai paruošė tiek, kiek jie vargu ar būtų galėję padaryti per vienuolika mėnesių.
74 Taigi šio švenčiausiojo vyskupo laikais, kilus ginčui dėl miško, vadinamo Vistrum, esančio Istrijos krašte, jis du kartus keliavo į Konstantinopolį, kad, dalyvaujant imperatoriui Justinianui, išspręstų šį ginčą. Abu, būdami to paties amžiaus, pasipuošę žilais plaukais, prisiminę, kaip jaunystėje išsiskyrė, o senatvėje vėl susitiko, pradėjo kartu graudžiai verkti. Po to pamaldus imperatorius Justinianas išleido įsaką dėl šio miško, kad jis amžinai ir teisėtai priklausytų šventajai Ravenos bažnyčiai, nes suprato, kad jis jai priklauso teisėtai ir pagrįstai.
75 Savo laikais jis užbaigė visus Trikolinės (Tricolim) pastatus. O ten, kur jis pavaizduotas su savo pirmtakais, pažiūrėję ir norėdami perskaityti, rasite taip parašyta:
„Šis Petras Jaunesnysis, sekdamas Kristaus mokymu,
Kaip mokė, taip šventais papročiais ir parodė.
Jis taip pat pastatė šią nuostabios didybės šventovę,
Šiuos paminklus savo paties vardui paliko.
Po jo mirties garbingas pareigas ėjo Aurelianas,
Po jo vyskupu tapo Eklezijus;
Po to buvo Ursicinas, toliau iš eilės seka Viktoras;
O po jų eina jaunesnysis Maksimianas.
Jis buvo iš Polos, gilus Kristaus diakonas,
Dievo įstatymui gailestingas ir savo pamaldumu geras.
Dievas pats šį vyrą papuošė šventa didybe
Ir paskyrė jį savo bažnyčios vyskupu.
O jis pats manė, kad ne savo paties darbais nusipelnė
Apaštališkosios viršūnės, bet dėl Dievo gailestingumo.“
76 Jis taip pat pastatė palaimintosios Marijos bažnyčią Poloje, vadinamą Formoza (Gražiąja), iš kurios buvo kilęs kaip diakonas, išsiskiriančią nuostabiu grožiu, ir papuošė ją įvairiais akmenimis. Namą, kuriame gyvena šios bažnyčios rektorius pačiame mieste, jis pats pastatė ir visus savo turtus perdavė Ravenos bažnyčiai, kuriuos mes iki šiol turime. Palaimintojo apaštalo Andriejaus bažnyčią čia, Ravenoje, netoli Herkulano rajono, jis su didžiausiu stropumu parėmė marmurinėmis kolonomis, o pašalinęs senas medines kolonų dalis iš riešutmedžio, papuošė jas Prokonėso marmuru. Tada jis bandė pervežti paties apaštalo kūną į Raveną. Konstantinopolio imperatorius, tai numanydamas, liepė palaimintajam Maksimianui atvykti į Konstantinopolį ir atvežti su savimi šventą apaštalo kūną. Apsidžiaugęs imperatorius jam tarė: „Tenebūna tau sunku, tėve, kad pirmąjį brolį laiko Roma, o šis tegul laiko antrąjį. Abi jos – seserys, o jie abu – broliai. Nenoriu tau jo atiduoti, nes ten, kur yra imperatoriaus sostas, ten ir apaštalo kūnui dera būti.“ Bet palaimintasis Maksimianas atsakė: „Daryk, kaip įsakai; tik prašau, kad šią naktį su savo kunigais prie šio švento kūno giedotume psalmes.“ Imperatorius iškart sutiko. Tada visą naktį jie budėjo, ir, atlikęs visus maldavimus, po maldos paėmęs kardą, jis nupjovė apaštalo barzdą iki pat smakro. Gavęs imperatoriaus pritarimą, jis parsivežė ir daugelio kitų šventųjų relikvijas; po to grįžo į savo paties sostą. Ir iš tiesų, broliai, jei jis būtų čia palaidojęs palaimintojo Andriejaus, pirmojo apaštalo Petro brolio, kūną, romėnų popiežiai jokiu būdu nebūtų mūsų taip pavergę.
77 Jis pašventino palaimintojo vyskupo Apolinaro bažnyčią Klazėje ir palaimintojo kankinio Vitalio Ravenoje bei palaimintojo arkangelo Mykolo bažnyčią čia, Ravenoje, kurią Bakauda kartu su šventos atminties Julijonu Sidabrakaliu pastatė rajone, vadinamame Prie Frigizelo. Ten tribūnos skliaute rasite tokį įrašą:
„Gavę arkangelo Mykolo malonių, Bakauda ir Julijonas pastatė iš pamatų ir pašventino gegužės nonų dieną, ketvirtaisiais metais po šviesiausiojo vyro konsulo jaunesniojo Bazilijaus, aštuntojoje indikcijoje.“
Ir, kaip kai kurie teigia, šis Bakauda buvo minėtojo Julijono žentas, ir jis ilsisi akmeniniame sarkofage netoli pačios arkangelo bažnyčios, žemiau Bakaudos bokšto. Palaimintojo Vitalio bažnyčios tribūnoje to paties Maksimiano, taip pat imperatoriaus ir imperatorienės atvaizdai yra labai puošniai sudėlioti iš mozaikos. Kiek begalėčiau pasakoti apie šio švento vyro tokį gerumą, man pritrūktų laiko pasakojimui. Jis dirbo daugiau už visus kitus vyskupus, savo pirmtakus. Jo laikais buvo pastatytas karių būrio pastatas kaimynystėje mano namų, kuris vadinamas pirmąja vėliava, netoli auksinio myliastulpio, ir mes radome jo vardą išrėžtą ant čerpių taip: „Maksimianas, Ravenos vyskupas“, ką aš pats mačiau ir skaičiau. Palaimintųjų Apolinaro ir Vitalio bažnyčių narteksuose rasite lenteles su didelėmis raidėmis įrašytais tekstais:
„Palaimintojo kunigo Apolinaro baziliką, nurodžius palaimintajam vyskupui Ursicinui, nuo pamatų pastatė, išpuošė ir pašventino Julijonas Sidabrakalis, o ją konsekravo palaimintasis vyskupas Maksimianas gegužės nonų dieną, dvyliktojoje indikcijoje, aštuntaisiais metais po Bazilijaus.“
Palaimintojo Vitalio nartekse rasite taip:
„Palaimintojo kankinio Vitalio baziliką, nurodžius palaimintajam vyskupui Eklezijui, nuo pamatų pastatė, išpuošė ir pašventino Julijonas Sidabrakalis, o ją konsekravo garbingiausiasis vyskupas Maksimianas balandžio 19 dieną, šeštaisiais metais po jaunesniojo Bazilijaus konsulato, dešimtojoje indikcijoje.“
Palaimintojo Probo kūną su kitų šventųjų vyskupų kūnais šis šventas vyras įtrynė kvepalais ir deramai palaidojo, o pačios bažnyčios fasade palaimintųjų Probo, Eleuchadijaus ir Kalocero atvaizdus papuošė įvairiomis mozaikomis, o po jų pėdomis rasite . . . . . . . . . . . .
78 Šis palaimintasis jau anksčiau buvo plaukęs į rytų kraštus, kaip jis pats sako savo knygose: „Aleksandrijoje, nesant jokios išorinės blogio priežasties, bet dėl to, kad ši žmonių giminė yra nuožmi, maištinga ir visada nerami, kilo pilietinis karas; ne dėl dorybių nuopelnų ir ne dėl gynybos, bet dėl piliečių žudynių ir pražūties, visi sukilę nužudė savo prefektą pačioje bažnyčioje; nes jau anksčiau kai kurie iš jų lygiai taip pat, apkaltinę savo vyskupą esant eretiku, jį nužudė. Tai sužinojęs, imperatorius supyko ir įsakė iš pamatų sugriauti miestą. Galiausiai pasiuntus kitą prefektą, vardu Laudicijus, jis pačiame mieste pakorė po 40 vyrų kiekviename rajone. Bet tada pasidarbavo to miesto vyskupas Dioskoras, kuris atvirai padėjo savo gyvybę už savo avis; o iš dykumos išrinkti vienuoliai nuskubėjo pas imperatorių ir išmeldė atleidimo už piliečių nusikaltimą. Tada imperatorius nusileido kunigams ir įsakė ateityje vengti tokių dalykų. Šį vyskupą Aleksandrijoje pakeitė Timotiejus, kurį aš, plaukdamas į Rytus, mačiau gerai valdantį savo miestą. Bet prieš pat tai Kilikijos miestas Nazarba sugriuvo nuo žemės drebėjimo, kuriame, kaip teigiama, žuvo daugiau nei 30 tūkstančių žmonių.“ Tai yra vyskupo žodžiai. Po palaimintojo Jeronimo, Orozijaus ir kitų istoriografų, jis pats triūsė rašydamas kronikas ir, sekdamas jais, iš įvairių knygų apie kilmingesnius valdovus – ne tik imperatorius, bet ir karalius bei prefektus – sudarė savo asmeninę kroniką.
79 Jo laikais spalio kalendomis Kampanijoje įvyko mūšis tarp gotų ir Narseso kariuomenės karių; gotai buvo sumušti, daug gotų vyrų žuvo, o gotų karalių Tėją nužudė Narsesas. Ir jis grįžo taikoje, atvyko į Luką ir rugsėjo mėnesį išvijo iš ten gotus. Ir prefektas Antiochas atstatė Forum Kornelijaus miestą. Ir vėl į Raveną su didele pergale atvyko minėtasis Narsesas; po to jis išvyko į Romą ir keliavo į Kampaniją, į Kumų tvirtovę, kur ir pasiliko. Po to Ravenos mieste kilo manichėjų erezija, kurią ortodoksai krikščionys demaskavę išvijo už miesto, vietovėje, vadinamoje Skonijaus grioviu, šalia upės, užmėtė juos akmenimis, ir jie mirė savo nuodėmėse, o iš Ravenos buvo pašalintas blogis. Po trejų metų, lapkričio 11 dieną, danguje pasirodė raudonas ženklas; o kovo 3 dieną mirė popiežius Pelagijus. Tada patricijus Narsesas su savo kariuomene patraukė į Romą. Ir tuo pačiu metu aplink Raveną įvyko daug ženklų ir stebuklų, taip, kad daugelis žymėjo savo daiktus, namus ir indus, kad juos atpažintų, ir daugeliui dieną pasirodydavo regėjimai, tarytum žmonės, kalbantys su jais veidas į veidą. Jie kovojo su Veronos piliečiais, ir Veronos miestas buvo užimtas karių liepos 20 dieną. Ir buvo matomas kitas didelis ir baisus ženklas – štai ore tarsi žmonės kovėsi tarpusavyje, lyg mūšyje, liepos 25 dieną, trečią dienos valandą, antrą savaitės dieną, ir dėl to daugelis išsigando. Jau laikas baigti šį skaitymą, kad tai, kas seka toliau, išgirstume rytoj.
80 Jis taip pat padarė du indus krizmai, kurių vienas svėrė keturiolika svarų ir buvo išraižytas nuostabiais reljefais, tačiau neseniai, arkivyskupo Petronakso laikais, jis dingo; bet kitas tebėra iki šiol, labai gražiai nukaltas, ant kurio parašyta:
„Kristaus tarnas arkivyskupas Maksimianas liepė padaryti šį indą krizmai tikinčiųjų naudojimui.“
Jis pats užsakė pagaminti itin brangią drobės uždangą, panašios į kurią niekada negalėjome matyti, siuvinėtą adatomis, kurioje pavaizduota visa mūsų Išganytojo istorija. Šventąją Epifanijos dieną ji uždedama ant Urzijaus bažnyčios altoriaus. Tačiau ji nebuvo visiškai užbaigta; jo įpėdinis užbaigė vieną jos dalį. Kas galėjo matyti ką nors panašaus? Neįmanoma kitaip vertinti tų pavaizduotų žmonių, žvėrių ar paukščių, kaip tik manant, kad jie gyvi kūne. Ir paties Maksimiano atvaizdai dviejose vietose puikiai padaryti, vienas didesnis, o kitas mažesnis, tačiau tarp didesnio ir mažesnio nėra jokio skirtumo. Mažesniajame iškaltos raidės, bylojančios taip: „Aukštinkite Viešpatį su manimi, kuris iškėlė mane iš mėšlo.“ Jis liepė padaryti ir kitą uždangą iš aukso, kur aukso siūlais išausti visų jo pirmtakų atvaizdai. Jis padarė trečiąją ir ketvirtąją su perlais, kurioje parašyta: „Pasigailėk, Viešpatie, savo tautos, ir prisimink mane, nusidėjėlį, kurį iškėlei iš mėšlo į savo karalystę.“ O didesnįjį auksinį kryžių jis pats liepė padaryti ir papuošė brangiausiais brangakmeniais ir perlais, hiacintais, ametistais, sardijais ir smaragdais, ir po auksu, kryžiaus viduryje, paslėpė medžio dalelę nuo šventojo mūsų Atpirkėjos kryžiaus, ant kurio kabėjo Viešpaties kūnas. Ir tai yra didžiausias aukso svoris.
81 Jis taip pat liepė puikiai perrašyti visas bažnytines knygas, tai yra septyniasdešimt dvi, kurias ilgai ir labai atidžiai skaitė, ir paliko mums be priekaištų, kuriomis naudojamės iki šiol. Ir pačioje Evangelijų bei apaštalų laiškų pabaigoje, jei norite ieškoti, rasite jo paties raštą su tokiu perspėjimu: „Labai atidžiai ištaisiau pagal tai, ką padarė Augustinas, ir pagal evangelijas, kurias palaimintasis Jeronimas išsiuntė į Romą ir adresavo savo artimiesiems, kad tik neišmanyliai ar prasti perrašinėtojai jų nesugadintų.“ Jis taip pat išleido mišiolus visam metų ciklui ir visų šventųjų šventėms. Kasdieniam ir gavėnios laikui, ar viskam, kas susiję su bažnytinėmis apeigomis, visa tai ten be abejonės rasite; tai didelis, nuostabiai parašytas tomas. Iš jo raštų mes turime nedaug. Kas buvo pervežta į Romą, ir kiek ten juos pažino romėnai, matė dvylika knygų, surašytų į vieną tomą.
82 Apie daug ką pasakėme mažai, rasite apie jį daugiau, nei čia perskaitėte. Jis niekada nedraskė savo avių, niekada joms nekando, niekada nemušė, bet atgaivindavo kalbomis, maitindavo maistu, perspėdavo klaidžiojančias, pašaukdavo atgal paklydusias, surinkdavo išsisklaidžiusias, patarnaudavo vargstantiems, atjausdavo kenčiančius. Stebiuosi, kad štai tas, kuris buvo iš kito sosto, taip elgėsi su savo avimis, kad niekada neištarė nė vieno žodžio prieš jas; o dabar tie, kurie turi ganytoją iš mūsų pačių tarpo, gavę sostą, nori jas sudraskyti dantimis ir neparodo joms jokio gailestingumo. Jie labiau ieško pasaulio aukštumų nei dangiškos šlovės; jie nesidalina su avimis, bet vieni patys praryja bažnyčios turtus, ir, maitinami iš tų pačių turtų, tampa tokiais, kurie ne tarnauja bažnyčiai, bet labiau ją niokoja, ir net už palikėjo sielą nemeldžia Dievo. Tada pačios avys kasdien liūdėdamos šaukiasi Viešpaties, sakydamos: „Išgelbėk mus, Viešpatie, nuo mūsų ganytojo dantų, nes jis ne samdinio vietą užima, o turi vilko žiaurumą ir mus visas sunaikina savo puikybėje.“ O šis palaimintasis Maksimianas niekada nedarė tokių dalykų, bet romumu nuramindavo savo priešų širdis, kad išpildytų tai, kas parašyta: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ ir kitur: „Savo kantrybe išlaikysite savo sielas.“
Jis mirė vasario 22 dieną ir buvo palaidotas šventojo apaštalo Andriejaus bazilikoje šalia altoriaus, kur jis buvo padėjęs minėto apaštalo barzdos plaukus; tačiau dabar, mūsų laikais, jis yra perlaidotas šalia tos pačios bažnyčios apaštalo sosto.
83 Penkioliktaisiais arkivyskupo Petronakso metais, kai mes visi raginome jį žodžiais, kad minėtą palaimintojo Maksimiano kūną ištrauktų iš žemės ir padėtų į aukštesnę vietą, vieną dieną, atėjęs į save, jis liepė mums visiems kunigams kartu su juo eiti į šventojo Andriejaus bažnyčią. Mūsų širdyse sukalbėjęs maldą, jis liepė mūrininkams pakelti akmeninę plokštę; bet dėl neatsargumo ji sulūžo. Kiek supykęs vyskupas pradėjo grasinti mūrininkams; tada dešimtasis pagal eilę jo sosto kunigas, vardu Agnelas, kuris buvo vadinamas Andriejumi – tuo metu jis buvo labai nagingas visuose amatuose – pasakė: „Būk čia netoliese ir nurodyk meistrams, kaip jie turi dirbti, kad nesulaužytų sarkofago ar jį dengiančio akmens.“ Kai plokštė buvo nukelta, meistrai viską paruošė pagal kunigo nurodymą, ir, pakėlus akmenį, kuriuo buvo uždarytas sarkofagas, pasirodė palaimintojo Maksimiano kaulai; po jais buvo vanduo, o pats indas buvo pilnas vandens. Ir kai tai pamatėme, mes pradėjome stipriai verkti kartu su mūsų vyskupu ir verkdami kalbėjome vienas kitam: „Kur, ganytojau Maksimianai, yra tavo avys, kur tavo banda, kur tavo žmonės, kuriuos laimėjai Viešpačiui? Kur tavo pamokymai, kur tavo saldūs žodžiai, kur šventas pamokslavimas, kur tavo mokymas? Jei mes sakome „tu esi mūsų ganytojas“, kaip mums atstumti šį dabartinį? Štai jūs abu ganytojai esate viename – ir tu, kuris guli negyvas, ir šis, kuris verkia, kuriam mes neturime nepaklusti. Tavo pavyzdys gniaužia mums širdis. Štai mes tavęs ieškome ir tave mylime, kiek juo labiau tu buvai mylimas tų, kurie tave pažinojo?“ Po to, kai mes visi labai ilgai ir graudžiai verkėme, pasisotinę liūdesiu, mums buvo atneštas varinis indas, kurį liaudiškai vadiname siklu; ir buvo išsemti siklai, pilni vandens, kuris buvo sarkofage virš palaimintojo Maksimiano kaulų, iš viso 115, kuriuos aš pats viešai visų akivaizdoje suskaičiavau. Išimti visi kaulai buvo suvynioti į drobulę, kuri buvo ant palaimintojo Andriejaus apaštalo altoriaus, ir surišęs drobulę, vyskupas užspaudė antspaudą nuo savo šono žiedu. Po to sarkofagas buvo ištrauktas be jokių pažeidimų, ir, kruopščiai jį išplovę, padėjome viršuje. Visus kaulus radome sveikus, jie buvo ploni, bet ilgi, ir taip tvarkingai sujungti per sąnarius, lyg būtų be mėsos buvę vos vienus metus; nieko netrūko, išskyrus vieną dantį dešinėje pusėje. Taigi nuplauti rinktiniu vynu, tvarkingai ištepti kvepalais, skambant giesmėms vyskupo akivaizdoje, visi kaulai buvo sudėti į tą patį sarkofagą ir su dideliu liūdesiu bei meile uždaryti kape. Mums, kurie tai matėme, daug dienų buvo tokia baimė ir drebulys, lyg pats palaimintasis Maksimianas stovėtų mūsų akivaizdoje. Jis sėdėjo soste [tiek] metų…, [tiek] mėnesių…, [tiek] dienų…
Apie šventąjį Jurgį (Georgijų) • XLVIII
171 Keturiasdešimt aštuntasis vyskupas Jurgis. Jis buvo jaunas, garbanotais plaukais, didelėmis akimis. Jį konsekravo Romos popiežius Grigalius IV. Tačiau, prisiekęs prie palaimintojo Petro kūno ir išvykęs iš Romos, jis iškart tapo priešiškas jį įšventinusiam popiežiui. Priėmęs valdžią, jis išlaužė visas bažnyčios iždines, išgriovė kriptas ir išnešė ankstesnių vyskupų lobius, o tam, kad galėtų pakelti Lotaro dukrą nuo krikšto šaltinio, išleido daugybę turto. Tais metais jis nuvyko į Paviją; ir po visų imperatoriui įteiktų dovanų, jis iš to paties imperatoriaus rūmų nupirko krikšto rūbus už penkis šimtus auksinių monetų, išpuoštus auksu, iš balto plono lino; ir priėmė minėto imperatoriaus dukrą, vardu Rotruda, kurią padavė man, o aš savomis rankomis ją aprengiau ir apaviau batus, papuoštus auksu ir hiacintais, o vėliau jis aukojo mišias imperatoriui. Taip pat ir imperatorienė Ermengarda, apsupta merginų, vilkinti šviesiais drabužiais, apjuosta auksiniu kraštu, surišusi plaukus juostomis ir hiacintų brangakmeniais, prisidengusi veidą šydu, puoštu sardijais, smaragdais ir auksu. Prieš prasidedant mišioms ji pasakė, kad dega iš troškulio, ir slapta išgėrė pilną taurę atvežtinio vyno, o po to dalyvavo dangiškoje puotoje to paties miesto rūmuose, šventojo Mykolo vienuolyne.
172 Taigi tuo metu, gegužės 7 dieną, per šventojo Mykolo bazilikos pašventinimą, čia, Ravenoje, lijo krauju. Antrojoje indikcijoje, to paties mėnesio 8 dieną, naktinio budėjimo metu, danguje pasirodė nuostabus ženklas – žvaigždės lakstė tarpusavyje iš rytų į vakarus itin greitai, kartu su dvidešimties dienų mėnuliu. Taip pat gegužės 5 dieną, trečiojoje indikcijoje, vidurdienį visame pasaulyje saulė smarkiai užtemo iki pat devintos valandos. Danguje pasirodė žvaigždė, liepsnojanti kaip deglas, pranokstanti saulės ryškumą, ir kelios mažos žvaigždės žemiau jos tarsi per du žingsnius slinko iš rytų į vakarus, ir net saulės spinduliams šviečiant, tas žvaigždžių spindesys jose išliko. Ir imperatorius Liudvikas, kaip kai kurie sako, mirė tą pačią dieną. O po jo sostą paveldėjo jo sūnus Lotaras. Prieš mirdamas šis imperatorius padalijo savo imperiją karaliams savo sūnums: didžiausią dalį gavo imperatorius Lotaras, Pipinas – Akvitanijos karalystę, o Liudvikas – Bavariją. Tai buvo Ermengardos sūnūs. O Karoliui jis skyrė derlingiausią ir geriausią dalį, o savo dukrą Gizelą atidavė į žmonas pamaldžiam vyrui, vardu Konradas. Juos abu pagimdė imperatorienė Judita. Tačiau Liudvikui mirus, tarp brolių nuolat vyko karas, būdavo ir taika, bet nestabili.
173 Taigi, įvykus šiems dalykams, arkivyskupas Jurgis sužinojo, kad Apaštalų Sosto legatai turi vykti į Frankiją siekti taikos tarp brolių: jis pasiuntė savo pasiuntinius pas imperatorių Lotarą, prašydamas kreiptis į popiežių Grigalių, kad jis pats su romėnų legatais galėtų vykti į Frankiją. Taip ir įvyko; bet jis išvyko su apaštališku prakeiksmu. Ir pats Jurgis, manydamas atstovaujantis Apaštalų Sostui, iškeliavo su 300 žirgų, nešančių įvairius krovinius; paėmė su savimi daug aukso ir sidabro, nusiaubęs bažnyčios iždą, paėmė auksines karūnas, kurias buvo padaręs vyskupas Petras, auksines taures bei patenas, įvairius auksinius ir sidabrinius indus, o iš išardyto kryžiaus ir karūnų pasiėmė brangakmenius, kad dosnia ranka galėtų visiems dalinti. Jis manė, kad tuo galės palenkti imperatorių širdis, kad jie išvaduotų jį iš Romos vyskupo valdžios; ir jis vežėsi visas privilegijas, kurias Mauras ir kiti Ravenos vyskupai buvo gavę iš šventųjų valdovų.
174 Kartu su romėnų legatais jis pasiekė imperatorių ir rado jį mūšio lauke vietoje, vadinamoje Fontenua, kariaujantį prieš Karolį. Sako, Lotaro kariuomenė buvo tokia gausi, kad joks keturkojis ar mažas paukštis nebūtų galėjęs pabėgti ar praskristi. Taigi, šeštadienį po Šv. Jono Krikštytojo šventės prasidėjus mūšiui, ore kryžiavosi įvairūs žvilgantys ginklai. Skambėjo ginklai, virš pečių suposi spindintys skydai, daugelis drebėjo širdyje ir atsuko nugaras, bailios širdys skleidė baisias dejones, krito kūnai nuo kardo. Apginkluotas Lotaras nėrė į patį priešų vidurį, matydamas savo sumuštus vyrus visur bėgančius, ir nebuvo ramybės kardams kapojant galūnes. Atsidūręs, kaip sakiau, tarp priešų ginklų, nebuvo nė vieno jo pusėje, kas galėtų jam padėti, bet jis vienas, narsus, savo ietimi paguldė daugybę lavonų. Jis vienas laimėjo mūšius, bet visi jo vyrai pabėgo. Sėdėdamas ant karčiuoto žirgo, papuošto purpuriniais pakinktais, jis pentinais ragino žirgą ir naikino priešus kandžiais smūgiais. Jei priešus būtų puolę dešimt tokių kaip jis, imperija nebūtų padalinta, ir tiek daug karalių nesėdėtų sostuose. Tuo tarpu pergalė pakrypo į Karolio rankas. Jam padėjo jo brolis Liudvikas, Bavarijos karalius. Tačiau kai atvyko Pipinas, Pipino sūnus, Lotaro sūnėnas, Akvitanijos karalius, Lotaro kariuomenė sustiprėjo, vėl užvirė mūšis, ir keletas Karolio pusėje krito, nes buvo išsisklaidę po vietoves. Jiems susibūrus ir vėl prasidėjus kovai, iš Lotaro ir Pipino pusės žuvo daugiau nei 40 tūkstančių vyrų. Ten buvo paimtas į nelaisvę arkivyskupas Jurgis, per prievartą nutemptas nuo žirgo; jie atėmė iš jo apsiaustą, kuriuo jis buvo apsigaubęs, ir priešai varė jį eiti priešais žirgą kaip vieną iš gyvulių; o kai jis nebegalėjo paeiti, baksnojo jį ieties kotu. Tada vienas iš jų pajuokai užsodino jį ant luošo, nuluptu nugaros kailiu gyvulio be balno, nukirstomis ausimis ir uodega, ir labai bjauraus, ir jis važiavo sielvartaudamas. Tada atėjo kitas, nukėlė jį ir pasodino ant kito nešulinio gyvulio su prastu balnu, prie kurio buvo pririštos gertuvės ir kelionmaišiai, ir atvedė jį pas karalių Karolį, kuris liepė sargybiniams laikyti jį tris dienas. Visi jo kunigai išsisklaidė, o bažnyčios turtai buvo išplėšti grobikų rankomis. Romos vyskupo legatai, kurių buvo trys, pabėgo į Osero miestą. Tada Karolis, apimtas gailesčio, įsakė, kad kur tik būtų rasti Ravenos bažnyčios kunigai ar dvasininkai, jie būtų atvesti pas jį sveiki, nepažeisti ir su pagarba. O Judita, Karolio motina, davė tiems kunigams vieną nedidelį sidabrinį dubenėlį, sakydama, kad daugiau neturi: „Imkite šį indą, numalšinkite savo skurdą.“ Karolis ir Liudvikas, broliai iš to paties tėvo, išgirdę apie Jurgio piktadarystes, kad jis buvo žiaurus ir labai blogas, norėjo išsiųsti jį į neatšaukiamą tremtį. Bet kadangi, nors ir koks blogas jis buvo, jo kunigai ilgai už jį maldavo, o imperatorienė Judita, Karolio motina, palenkusi širdį gailestingumui, netrukus paprašė savo sūnaus ir posūnio, kad Jurgį išleistų atgal į jo paties sostą. Tada Karolis liepė jam atvykti pas save. Jis puolė ant žemės, glausdamasis prie jo kojų. Karalius stovėjo pasipuošęs jaunatviškais ginklais, apsirengęs purpuriniu drabužiu, sujuostas auksine sagtimi, kairiajame šone kabėjo gryno aukso amuletas, inkrustuotas smaragdais ir spindintis hiacintais, pečiai pridengti skydu, apsivilkęs šarvais, rankose laikė ietį su aštria geležimi; narsus savo ginkluose, su plunksnomis papuoštu šalmu minioje, viešai visiems iš krūtinės išleido balsą: „O tu, ganytojau, jei dar tau tinka šis vardas, kodėl palikai tau patikėtą bažnyčią ir neatgaivinai žmonių, kuriuos nuskriaudei, o leidaisi į ilgą kelionę, kad pamatytum mūšį? Kam tau reikėjo apiplėšti savo bažnyčią ir tai, ką sunešė krikščioniški valdovai ar imperatoriai, ir ką surinko tavo pirmtakai, prarasti per vieną valandą? Žinok, net jei gyventum šimtą metų, to nebesusigrąžinsi.“ Tada vyskupas Jurgis, dejuodamas ir girdėdamas tokį priekaištą, nukreipė akis į žemę, iškart apstulbęs nutilo ir stovėjo sutrikęs iš gėdos, nepajėgdamas atsakyti purpuru pasipuošusiam karaliui. Nuleidęs veidą į žemę, jis su gausiomis ašaromis kalbėjo: „Mes atėjome prašyti taikos, o ne ruošti ginklų prieš jus.“ Į tai Karolis atkirto, sakydamas: „Kaip matau, esi nepagarbus ir begėdis. Sakyk dabar man į akis: ar vakar būdamas savo palapinėje nesakei: ‚Kai Karolis bus nugalėtas ir jo rankos bus surištos diržais, atėmęs pergales, aš jį apkirpsiu kaip dvasininką ir išsivešiu į savo vyskupiją‘? Kodėl dabar neigsi savo paties žodžius? Štai du blogiai: viena, kad kalbėjai neišsipildančius dalykus, antra, iš baimės žmogui negerbi Dievo ir melagingai prisieki gyvuoju Dievu danguje, kuris tave išvadavo iš mūsų rankų. Kai Jis ateis, atlygins tau pagal tavo paties darbus. Štai, kaip prašė mano motina, aš tave paleidžiu. Grįžk į savo sostą.“ Tada karalių įsakymu buvo atneštos šventųjų relikvijos, šventas Viešpaties kryžiaus medis ir šventoji Evangelija. Išvarius visus lauk, po to buvo įvesti keli subrendę vyrai, ir Ravenos sosto vyskupas Jurgis davė priesaiką, kaip jam buvo įsakyta, ir tuomet jį iškart paleido. Ir kur tik pas jį buvo rasti bažnyčios daiktai, liepė juos tuoj pat grąžinti. Tačiau Evangelijų knygą su auksiniais viršeliais vienas iš dvasininkų slėpė viršutinėje drabužio užantėje ir apsimesdamas, kad jam skauda, nuolat gūžėsi; taip kentėdamas penkias dienas ir naktis, jis ją išgelbėjo. Senosios privilegijos, kuriomis jis tikėjosi išsivaduoti iš Romos popiežiaus valdžios, buvo išmestos į purvą ir sutryptos ieties kotais. Auksinė palaimintųjų kankinių Jono ir Pauliaus bažnyčios karūna, turinti pačius brangiausius akmenis, taip pat buvo ten atimta, lygiai taip pat ir auksinė pintinė bei taurėje įsodinti brangakmeniai; ten buvo pagrobta daugybė vertingų daiktų. Kunigai ir kiti paprasti žmonės, kurie nepateko į Karolio rankas, dėl didžiulio priešų užpuolimo prarado viską; jie buvo palikti tik su drobiniais marškiniais, ir tie, kurie anksčiau jodinėjo žirgais, vėliau tapo pėstieji ir tarsi piligrimai keliuose prašė išmaldos. Tuo pat metu, kai grįžo pas saviškius, jis tvirtai žadėjo skurstantiems kunigams Dievo akivaizdoje viską atitaisyti ir atgailauti už blogį, kurį anksčiau buvo padaręs. Bet kai pas pabėgusiuosius buvo rasti keli solidai ir jis atsigavo nuo maisto bei gėrimo, vėl grįžęs prie blogos sąžinės, kai debesimis apgaubtais Didžiojo Sen Bernaro kalnais keliavo atgal į šiuos kraštus, jis sulaužė visus savo žodžius ir nebeprisiminė priesaikos, kurią buvo davęs Viešpačiui. O sugniuždyti ir išbadėję kunigai jam sakė: „Paskolink mums šiek tiek pinigų, kad išgyventume. Kai grįšime į Raveną, reikalauk dvigubai.“ Tačiau jis nesutiko su jų prašymu ir dar labiau pasiliko prie savo žiaurumo.
175 Jo laikais, sekmadienį, vieno teisėjo krosnyje ėmė sproginėti duona, ir visos duonos buvo rastos kaip purvas, o visos aukojimo duonelės buvo juodos kaip suodžiai; taip pat nutiko ir paties vyskupo krosnyje. Daugelis didikų skolinosi duonos iš kaimynų, ir šiame mieste kilo raudos. Bet, broliai, kas kita tuo parodoma, jei ne tamsūs kunigo darbai, kad atsiskleistų, koks jis buvo ir kokią auką turėjo aukoti? Tai patvirtina faktą: nors dėl jo piktumo jo avys nedrįso kalbėti prieš savo ganytoją, pačios aukos, kurias jis tingiai laužydavo, šaukė prieš jį ir atstūmė savo aukotoją. Tokie ženklai stebina ir verčia verkti, mano broliai, kai dėl mūsų nusikaltimų kūriniai pakeičia savo pavidalą. Nes kai mes neatsiverčiame, kad pasitaisytume, ir nepriimame mums liudijančio Šventojo Rašto ar Evangelijos priesakų, kūrinijos permainomis mums grasinama, kad privalome atgailauti. Tuo tarpu jis susirgo sunkia liga, ir kai kurie sako, kad jis blogai atidavė savo sielą, bet man nereikia to pasakoti, nes geriau nutylėti piktadario darbus, nei nekalbėti apie teisiojo šlovę. Jis mirė sausio 20 dieną, ir, kaip įprasta, jo kunigai jį palaidojo, tačiau kai jį nešė…