Sofonijo apokalipsė (Apocalypse of Zephaniah) yra vienas prasčiausiai išlikusių žydų apokaliptinių tekstų, parašytas laikotarpiu tarp 100 m. pr. Kr. ir 70 m. po Kr. Šis kūrinys nėra susijęs su kanonine Sofonijo knyga, nors autorius pasirenka pranašo vardą, kad suteiktų tekstui autoriteto. Išlikę fragmentai rodo, kad tai buvo platus vizijų pasakojimas, kuriame pasakotojas, lydimas angelo, keliauja per dangiškas sritis, Hado gelmes ir teismo vietas. Kūrinys išliko tik koptiškais sahidų ir achmimų dialektų fragmentais, todėl jo struktūra atkuriama iš nuotrupų.
Šis tekstas yra senovinis pasakojimas, kurį parašė nežinomas žydų autorius maždaug prieš du tūkstančius metų. Jis pasakoja apie žmogų, kuriam buvo parodytas pomirtinis pasaulis, angelai ir sielų likimai. Kūrinys nebuvo naudojamas nei sinagogose, nei bažnyčiose, nes nebuvo laikomas šventu raštu, tačiau jis buvo skaitomas žydų bendruomenėse, ypač Egipte, kur ir rasti jo fragmentai. Šis pasakojimas svarbus todėl, kad padeda suprasti, kaip tuo metu žmonės įsivaizdavo gyvenimą po mirties, teismą, angelus ir Dievo teisingumą. Tai tarsi langas į jų pasaulėžiūrą ir tikėjimo vaizdus, kurie vėliau paveikė ir kitus religinius pasakojimus.
Tekste ryškiai atsiskleidžia ankstyvojo judaizmo teologinės idėjos, susijusios su pomirtiniu teismu, angelų hierarchijomis ir sielų apskaita. Pasakojimas pateikiamas pirmuoju asmeniu, o pasakotojas nuolat patiria baimę, nuostabą ir pagarbą, susidūręs su dangiškomis būtybėmis bei sielų likimais. Šis kūrinys svarbus tuo, kad atskleidžia, kaip II a. pr. Kr. – I a. po Kr. žydų bendruomenės įsivaizdavo pomirtinį pasaulį ir teisingumo įvykdymą.
Sofonijo apokalipsė išsiskiria tuo, kad joje pateikiami ne tik dangiškų sričių aprašymai, bet ir labai konkretūs sielų baudimo bei atlygio vaizdiniai. Tekste matyti, kad autorius siekia perteikti moralinę žinią: žmogaus darbai yra tiksliai registruojami, o teismas yra neišvengiamas. Ši moralinė kryptis būdinga daugeliui to laikotarpio apokaliptinių kūrinių, tačiau Sofonijo apokalipsė išsiskiria savo detalumu ir dramatiškais vaizdiniais.
Dangiškosios sritys ir angelų vaidmenys
Pasakojimas prasideda nuo pakilimo į penktąjį dangų, kur pasakotojas mato ypatingus angelus, vadinamus „valdovais“. Jų sostai apibūdinami kaip septynis kartus šviesesni už tekančią saulę, o jie patys gyvena „išganymo šventyklose“. Šis vaizdinys rodo aiškią angelų hierarchiją, būdingą vėlyvajam judaizmui. Vėliau pasakotojas mato sielą, kurią baudžia penki tūkstančiai angelų, o ši scena pabrėžia teisingumo neišvengiamumą ir nuodėmės pasekmes.
Toliau tekste aprašoma plati vieta, kurioje stovi nesuskaičiuojamos minios, o jų išvaizda skiriasi. Šios būtybės turi moterų plaukus, keistus dantis ir kitus neįprastus bruožus. Tai gali būti tarpinės dvasinės būtybės arba sielos, atsidūrusios tarp teismo etapų. Pasakotojas taip pat mato scenas iš savo miesto, tarsi pakibusias virš žemės, ir pastebi, kad šioje srityje nėra tamsos, nes šviesa yra nuolatinė.
Sielų apskaita ir dangiškieji raštai
Vienas svarbiausių kūrinio elementų yra angelai–rašininkai. Pasakotojas mato angelus, kurie rašo teisiųjų darbus ir neša juos į dangaus vartus, kur jų vardai įrašomi į Gyvųjų knygą. Kiti angelai rašo nuodėmes ir perduoda jas kaltintojui, kuris jas naudoja teisme. Šis motyvas sutinkamas ir kitose judaizmo tradicijose, tačiau Sofonijo apokalipsėje jis išplėtotas itin aiškiai.
- Teisiųjų darbų registravimas – angelai rašo gerus darbus ir neša juos Dievui.
- Nuodėmių registravimas – kiti angelai fiksuoja blogus darbus ir perduoda kaltintojui.
Šis dualizmas rodo aiškią moralinę struktūrą, kurioje kiekvienas žmogaus veiksmas turi pasekmes.
Hadas, Eremielis ir sielų teismas
Vienas dramatiškiausių epizodų yra pasakotojo nusileidimas į Hadą. Jis mato liepsnojantį jūros pavidalo plotą, kuriame sielos kankinamos įvairiais būdais. Čia pasirodo didysis angelas Eremielis, kuris prižiūri Hado sritis ir saugo sielas nuo tvano laikų iki dabarties. Eremielis paaiškina, kad kitas angelas yra kaltintojas, kuris Dievo akivaizdoje pateikia žmonių nuodėmes.
- Kyšininkai – jų rankos surištos, jie skęsta liepsnose.
- Palūkininkai – jie apdengti ugnies kilimais.
- Neužbaigę tikėjimo kelio – katechumenai, kurie išgirdo žodį, bet jo neįvykdė.
Šie vaizdiniai rodo, kad moraliniai principai buvo suvokiami labai konkrečiai.
Paskutiniai epizodai ir teismo laukimas
Kūrinio pabaigoje pasakotojas mato angelą su auksiniu trimitu, kuris skelbia teisiųjų triumfą. Dangus atsiveria, o patriarchai – Abraomas, Izaokas ir Jokūbas – kasdien meldžiasi už kankinamas sielas. Tai rodo užtarimo tradiciją, kuri vėliau atsikartoja krikščioniškoje teologijoje. Tekstas baigiasi perspėjimu, kad ateis diena, kai Dievas pakils sunaikinti žemę ir dangų, o visa kūrinija bus teisiama.
Sofonijo apokalipsė
po 100 m. pr. Kr. ir prieš 70 m. po Kr.
iš James H. Charlesworth, „The Old Testament Pseudepigrapha“ (Senojo Testamento pseudepigrafai) (Doubleday & Co., Inc., Garden City, New York, 1983)
Klemensas, Stromata 5.11.77
Scena penktajame danguje.
A Ir dvasia paėmė mane ir užnešė į penktąjį dangų. Ir aš mačiau angelus, kurie vadinami „viešpačiais“. Ir Šventojoje Dvasioje jiems buvo uždėta diadema, o kiekvieno iš jų sostas buvo septynis kartus (spindulingesnis) už tekančios saulės šviesą. (Ir jie gyveno išganymo šventyklose bei giedojo himnus neapsakomam Dievui.)
Sahido fragmentas
Regėtojo vizija apie kankinamą sielą.
B 1 Aš mačiau sielą, kurią baudė ir saugojo penki tūkstančiai angelų. 2 Jie nešė ją į Rytus ir gabeno į Vakarus. Jie mušė jos… jie kasdien jai suduodavo po šimtą… kirčių už kiekvieną. 3 Aš išsigandau ir puoliau veidu žemėn, taip, kad mano sąnariai atsileido. 4 Angelas man padėjo. Jis man tarė: „Būk stiprus, o nugalėtojau, ir ištverk, kad triumfuotum prieš kaltintoją ir išeitum iš Hado.“ 5 Kai atsistojau, paklausiau: „Kas tai, kurį jie baudžia?“ 6 Jis man atsakė: „Tai siela, kuri buvo užtikta laužanti įstatymus (daranti nedorybes).“ Ir nespėjus jai atgailauti, ji buvo aplankyta ir išimta iš savo kūno. 7 Iš tiesų aš, Sofonijas, mačiau šiuos dalykus savo regėjime.
Scena plačioje vietoje.
8 Ir Viešpaties angelas ėjo su manimi. Aš mačiau didelę, plačią vietą, tūkstančių tūkstančiai supo ją kairėje pusėje ir miriadų miriadai – dešinėje. Kiekvieno pavidalas buvo skirtingas. 9 Jų plaukai buvo palaidi kaip moterų. Jų dantys buvo kaip… dantys.
Ahmimo tekstas
Fragmentas apie laidojimą.
1 1 … miręs. Mes palaidosime jį kaip bet kurį žmogų. 2 Kai tik jis mirs, mes jį išnešime, priešais jį grodami kitara ir giedodami psalmes bei odes virš jo kūno.
Scenos virš regėtojo miesto.
2 1 Taigi, ėjau su Viešpaties angelu, ir jis pakėlė mane (virš) viso mano miesto. Prieš mano akis nieko nebuvo. 2 Tada pamačiau du vyrus, einančius kartu vienu keliu. Stebėjau juos kalbantis. 3 Ir, be to, aš taip pat mačiau dvi moteris, kartu malančias girnomis. Ir stebėjau jas kalbantis. 4 Aš taip pat mačiau du žmones lovoje, kurių kiekvienas veikė dėl savo (abipusio)… lovoje. 5 Ir aš pamačiau visą apgyvendintą pasaulį, kabantį kaip vandens lašas, kuris pakibęs ant kibiro, kai šis ištraukiamas iš šulinio. 6 Aš tariau Viešpaties angelui: „Argi šioje vietoje neegzistuoja tamsa ar naktis?“ 7 Jis man atsakė: „Ne, nes tamsa neegzistuoja toje vietoje, kur yra teisieji ir šventieji, atvirkščiai, jie visada būna šviesoje.“
8 Ir aš mačiau visas žmonių sielas, kokios jos buvo kančiose (bausmėje). 9 Ir aš sušukau Visagaliam Viešpačiui: „O Dieve, jei Tu pasilieki su šventaisiais, Tu (neabejotinai) jauti atjautą pasauliui ir sieloms, kurios kenčia šią bausmę.“
Užrašinėjantys angelai nuo Seiro kalno.
3 1 Viešpaties angelas man tarė: „Ateik, leisk man parodyti tau teisumo vietą.“ 2 Ir jis užvedė mane ant Seiro kalno ir parodė tris vyrus, o du angelai ėjo su jais, džiaugdamiesi ir džiūgaudami dėl jų. 3 Aš paklausiau angelo: „Kas jie tokie?“ 4 Jis man atsakė: „Tai trys kunigo Joatamo sūnūs, kurie nesilaikė nei savo tėvo įsakymo, nei Viešpaties nurodymų.“
5 Tada aš pamačiau du kitus angelus, verkiančius dėl trijų kunigo Joatamo sūnų. 6 Aš paklausiau: „O angele, kas jie?“ Jis atsakė: „Tai Visagalio Viešpaties angelai. Budėdami prie dangaus vartų, jie savo ritiniuose užrašo visus gerus teisiųjų darbus.“ 7 Ir aš paimu juos iš jų rankų bei atnešu priešais Visagalį Viešpatį; Jis įrašo jų vardus į Gyvybės Knygą. 8 Taip pat ir kaltintojo, kuris yra žemėje, angelai savo ritiniuose užrašo visas žmonių nuodėmes. 9 Jie taip pat sėdi prie dangaus vartų. Jie praneša kaltintojui, ir jis įrašo tai į savo ritinį, kad galėtų juos apkaltinti, kai jie išeis iš pasaulio (ir nusileis) ten žemyn.“
Bjaurūs angelai išsineša bedievių žmonių sielas.
4 1 Tada aš ėjau su Viešpaties angelu. Pažvelgiau priešais save ir pamačiau ten vietą. 2 Per ją įėjo tūkstančių tūkstančiai ir miriadų miriadai angelų. 3 Jų veidai buvo tarsi leopardo, o iltys kyšojo iš burnos tarsi šernų. 4 Jų akys buvo pasruvusios krauju. Jų plaukai buvo palaidi kaip moterų plaukai, o rankose jie laikė ugninius rimbus. 5 Juos pamatęs, aš išsigandau. Paklausiau to angelo, kuris ėjo su manimi: „Kas jie tokie?“ 6 Jis man atsakė: „Tai visos kūrinijos tarnai, kurie ateina pas bedievių žmonių sielas, paima jas ir palieka šioje vietoje. 7 Tris dienas jie skraido su jomis ore, kol jas atneša ir įmeta į jų amžinąją bausmę.“
8 Aš tariau: „Maldauju tavęs, o Viešpatie, neduok jiems valdžios ateiti pas mane.“ 9 Angelas atsakė: „Nebijok. Aš neleisiu jiems ateiti pas tave, nes tu esi tyras prieš Viešpatį. Neleisiu jiems prie tavęs artintis, nes Visagalis Viešpats mane atsiuntė pas tave, kadangi <tu> esi tyras prieš Jį.“ 10 Tada jis pamojo jiems, ir jie atsitraukė bei pabėgo nuo manęs.
Dangiškasis miestas.
5 1 Taigi ėjau su Viešpaties angelu ir, pažiūrėjęs priešais save, pamačiau vartus. 2 Kai prie jų prisiartinau, atradau, kad tai bronziniai vartai. 3 Angelas juos palietė, ir jie prieš jį atsivėrė. Aš įėjau kartu su juo ir pamačiau, kad visa tenykštė aikštė buvo kaip gražus miestas, ir aš vaikščiojau jo viduryje. 4 Tada Viešpaties angelas šalia manęs toje vietoje atsimainė.
5 Pažvelgiau į juos ir pamačiau, kad tai bronziniai vartai su bronzinėmis sklendėmis ir geležiniais skląsčiais. 6 Tuomet aš ten netekau žado (mano burna užsivėrė). Žvelgiau į priešais mane esančius bronzinius vartus, kai iš jų maždaug penkiasdešimties stadijų atstumu liejosi ugnis.
Kaltintojas ir angelas Eremielis Hade.
6 1 Vėl atsisukau atgal, paėjau ir pamačiau didžiulę jūrą. 2 Iš pradžių pamaniau, kad tai vandens jūra. Tačiau atradau, kad tai buvo ištisa liepsnos jūra, tarsi dumblas, svaidanti daugybę ugnies, o jos bangos degė siera ir bitumu. 3 Jos pradėjo artintis prie manęs.
4 Tada pamaniau, kad Visagalis Viešpats atėjo manęs aplankyti. 5 Ir kai pamačiau, puoliau veidu žemėn prieš jį, idant jį pagardinčiau. 6 Aš labai išsigandau ir maldavau jo, kad jis išgelbėtų mane iš šio pavojaus. 7 Aš sušukau, sakydamas: „Eloė, Viešpatie, Adonajau, Cebaotai. Maldauju Tavęs, išgelbėk mane iš šios bėdos, kuri mane ištiko.“
8 Tą pačią akimirką atsistojau ir pamačiau prieš save didingą angelą. Jo plaukai buvo išsisklaidę tarsi liūčių. Jo dantys kyšojo iš burnos tarsi lokio. Jo plaukai buvo palaidi kaip moterų. Jo kūnas priminė gyvatę, kai jis norėjo mane praryti. 9 Jį pamatęs taip išsigandau, kad visos mano kūno dalys nutirpo, ir aš puoliau veidu žemėn. 10 Nebegalėjau pastovėti ir pasimeldžiau prieš Visagalį Viešpatį: „Tu išgelbėsi mane iš šio vargo. Tu esi tas, kuris išgelbėjo Izraelį iš faraono, Egipto karaliaus, rankų. Tu išgelbėjai Zuzaną iš neteisių vyresniųjų rankų. Tu išgelbėjai tris šventus vyrus – Šadrachą, Mešachą, Abednegą – iš degančios ugnies krosnies. Maldauju Tavęs, išgelbėk mane iš šios bėdos.“
11 Tada atsikėliau, atsistojau ir pamačiau prieš save stovintį didingą angelą, kurio veidas švytėjo kaip saulės spinduliai savo šlovėje, nes jo veidas yra kaip to, kuris tobulas savo šlovėje. 12 Jis buvo susijuosęs, tarsi jo krūtinę juostų auksinė juosta. Jo pėdos buvo tarsi ugnyje išlydyta bronza. 13 Jį išvydęs, nudžiugau, nes pamaniau, kad Visagalis Viešpats atėjo manęs aplankyti. 14 Aš puoliau veidu žemėn ir pagarginau jį. 15 Jis man tarė: „Saugokis (žiūrėk). Negarbink manęs. Aš nesu Visagalis Viešpats, bet esu didysis angelas Eremielis, kuris valdo bedugnę ir Hadą, tą, kuriame visos sielos yra įkalintos nuo Tvano, užklupusio žemę, pabaigos iki šios dienos.“
16 Tada paklausiau angelo: „Kokia čia vieta, į kurią atėjau?“ Jis man atsakė: „Tai Hadas.“ 17 Tuomet paklausiau jo: „Kas tas didysis angelas, kuris taip stovi, kurį aš mačiau?“ Jis atsakė: „Tai tas, kuris kaltina žmones Viešpaties akivaizdoje.“
Du ritiniai.
7 1 Tada pažvelgiau ir pamačiau jį su ritiniu rankoje. Jis pradėjo jį išvynioti. 2 Kai jis jį išskleidė, aš perskaičiau jį savo kalba. Atradau, kad ten surašytos visos mano padarytos nuodėmės, tos, kurias buvau padaręs nuo savo jaunystės iki šios dienos. 3 Jos visos buvo surašytos tame mano ritinyje, ir jame nebuvo nė vieno melagingo žodžio. 4 Jei nėjau aplankyti ligonio ar našlės, radau tai užrašyta kaip trūkumą mano ritinyje. 5 Jei neaplankiau našlaičio, tai buvo randama užrašyta kaip trūkumas mano ritinyje. 6 Diena, kurią nepasninkavau (ar) nesimeldžiau maldos metu, buvo užrašyta kaip prasižengimas mano ritinyje. 7 Ir diena, kai neatsigręžiau į Izraelio sūnus – nes tai yra trūkumas – radau užrašytą mano ritinyje, 8 tad puoliau veidu žemėn ir meldžiausi Visagaliam Viešpačiui: „Tepasiekia mane Tavo gailestingumas ir teišdildo mano ritinį, nes Tavo gailestingumas atėjo į kiekvieną vietą ir užpildė visas vietas.“
9 Tada atsikėliau, atsistojau ir pamačiau prieš save didįjį angelą, sakantį man: „Triumfuok, nugalėk, nes tu nugalėjai ir triumfavai prieš kaltintoją, ir išėjai iš Hado bei bedugnės. Dabar tu pereisi perėjimo vietą.“
10 Jis vėl atnešė kitą ritinį, kuris buvo parašytas ranka. 11 Jis pradėjo jį išvynioti, o aš skaičiau jį ir radau parašytą savo kalba…
Išvykimas iš Hado.
trūksta dviejų puslapių (Trūkstamuose puslapiuose autorius tikriausiai aptarė antrojo ritinio, kuriame turėjo būti surašyti geri regėtojo darbai, turinį. Jei trūkstama medžiaga analogiška ankstesniam skyriui, po ritinio skaitymo turėtų sekti malda – greičiausiai padėkos malda – ir didžiojo angelo ištartas triumfo paskelbimas. Po to sektų pasirengimas persikėlimui per upę, išvykstant iš Hado. Tolesnis skyrius prasideda atvykus valčiai.)
8 … 1 Jie man padėjo ir pasodino į tą valtį. 2 Tūkstančių tūkstančiai ir miriadų miriadai angelų giedojo gyrių priešais mane. 3 Aš pats apsivilkau angelišką drabužį. Mačiau visus tuos besimeldžiančius angelus. 4 Aš pats melsdavausi kartu su jais. 5 Aš supratau jų kalbą, kuria jie su manimi kalbėjo. 6 Be to, mano sūnūs, dabar yra išbandymas (teismas), nes būtina, kad gėris ir blogis būtų pasverti svarstyklėmis.
1-asis trimitas: teisiųjų triumfas ir aplankymas.
9 1 Tada išėjo didingas angelas, laikydamas rankoje auksinį trimitą, ir jis papūtė jį tris kartus virš mano galvos, sakydamas: „Būk drąsus! O tu, kuris triumfavai. Nugalėk! O tu, kuris nugalėjai. Nes tu triumfavai prieš kaltintoją ir ištrūkai iš bedugnės bei Hado. 2 Dabar tu pereisi perėją. Nes tavo vardas įrašytas į Gyvybės Knygą.“ 3 Norėjau jį apkabinti, (bet) nesugebėjau apkabinti to didžiojo angelo, nes jo šlovė didžiulė.
4 Tada jis nubėgo pas visus teisiuosius, būtent: Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Henochą, Eliją ir Dovydą. 5 Jis kalbėjosi su jais kaip draugas, besišnekučiuojantis su draugu.
2-asis trimitas: dangaus atsivėrimas ir sielos kančiose.
10:1 Tada didysis angelas priėjo prie manęs su auksiniu trimitu rankoje ir papūtė jį dangaus link. 2 Dangus atsivėrė nuo saulės patekėjimo vietos iki ten, kur ji nusileidžia, nuo šiaurės iki pietų. 3 Pamačiau jūrą, kurią buvau matęs Hado dugne. Jos bangos kilo iki pat debesų. 4 Mačiau joje skęstančias visas sielas. Mačiau tokių, kurių rankos buvo pririštos prie kaklo, jų rankos ir kojos buvo surakintos. 5 Aš paklausiau: „Kas jie tokie?“ Jis man atsakė: „Tai tie, kurie buvo papirkti ir jiems buvo duodama aukso bei sidabro, kol žmonių sielos buvo suklaidintos.“ 6 Ir mačiau kitus, apklotus ugnies dembliais. 7 Aš paklausiau: „Kas jie tokie?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie skolina pinigus už palūkanas ir ima palūkanas už palūkanas.“ 8 Taip pat mačiau kelis šaukiančius aklus žmones. Apstulbau pamatęs visus šiuos Dievo darbus. 9 Paklausiau: „Kas jie?“ Jis man atsakė: „Tai katekumenai, kurie girdėjo Dievo žodį, bet netapo tobuli tame darbe, kurį girdėjo.“ 10 Ir aš jo paklausiau: „Tad ar jie čia neturi atgailos?“ Jis atsakė: „Taip.“ 11 Paklausiau: „Kaip ilgai?“ Jis atsakė: „Iki tos dienos, kai Viešpats teis.“ 12 Ir pamačiau kitus su savo plaukais ant jų. 13 Paklausiau: „Vadinasi, šioje vietoje yra plaukai ir kūnas?“ 14 Jis atsakė: „Taip, Viešpats duoda jiems kūną ir plaukus taip, kaip Jis nori.“
Šventųjų užtarimas už esančius kančiose.
11:1 Taip pat pamačiau minias. Jis jas išvedė. 2 Žvelgdami į visas šias kančias, jie šaukė, melsdamiesi Visagaliam Viešpačiui, sakydami: „Mes meldžiame Tave dėl tų, kurie patiria visas šias kančias, kad Tu pasigailėtum jų visų.“ 3 Pamatęs juos, paklausiau angelo, kuris kalbėjo su manimi: „<Kas jie tokie?>“ 4 Jis atsakė: „Šie, kurie maldauja Viešpatį, yra Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. 5 Kasdien tam tikrą valandą jie išeina kartu su didžiuoju angelu. Jis papučia trimitą į dangų, o kitas nuskamba žemėje. 6 Visi teisieji girdi tą garsą. Jie atbėga kasdien melsdamiesi Visagaliam Viešpačiui už tuos, kurie kenčia visas šias kančias.“
Kitas trimitas: artėjanti Dievo rūstybė.
12:1 Ir vėl didysis angelas išeina, laikydamas auksinį trimitą rankoje, ir pučia jį virš žemės. 2 Jie girdi (jį) nuo saulėtekio vietos iki saulėlydžio ir nuo pietinių regionų iki šiaurinių. 3 Ir vėl jis pučia (jį) į dangų, ir jo garsas yra girdimas. 4 Paklausiau: „O Viešpatie, kodėl nepalikai manęs tol, kol nepamačiau jų visų?“ 5 Jis man atsakė: „Neturiu galios tau jų parodyti, kol Visagalis Viešpats nepakils savo rūstybėje sunaikinti žemės ir dangaus. 6 Jie pamatys ir sutriks, ir jie visi šauks, sakydami: „Visą kūną, kuris priskiriamas Tau, atiduosime Tau Viešpaties dieną.“ 7 Kas išstovės Jo akivaizdoje, kai Jis pakils savo rūstybėje <sunaikinti> žemę <ir dangų>? 8 Kiekvienas žemėje augantis medis bus išrautas su šaknimis ir nukris. Ir kiekvienas aukštas bokštas bei skraidantys paukščiai kris…“
trūksta keturių puslapių