„Maksimo Jeruzaliečio fragmentai“ yra nedidelė, bet reikšminga ankstyvosios krikščionybės filosofinės literatūros dalis, išlikusi tik kitų autorių cituojamų ištraukų pavidalu. Maksimas, gyvenęs II a. pabaigoje, tradiciškai laikomas vienu iš ankstyvųjų Jeruzalės vyskupų, nors Euzebijus pats pažymi, kad tapatybė nėra visiškai tikra. Jį mini Euzebijus, Jeronimas ir kiti Bažnyčios rašytojai, vadindami jį žinomu ir gerbiamu krikščionių mąstytoju, gyvenusiu imperatorių Komodo ir Severo laikais. Maksimas priklauso tai kartai, kuri bandė suderinti krikščionišką tikėjimą su graikų filosofijos kategorijomis ir atsakyti į gnostikų bei marcionitų keliamus klausimus.
Išlikęs fragmentas priklauso veikalui, kuriame Maksimas gina teiginį, kad materija yra sukurta ir negali būti blogio priežastis. Jis polemizuoja su dualistinėmis sistemomis, ypač gnostikais ir marcionitais, kurie laikė materiją savaime bloga arba amžina. Maksimas argumentuoja, kad negali egzistuoti dvi nepriklausomos, amžinos substancijos, nes tai prieštarautų tiek logikai, tiek krikščioniškajam mokymui apie vieną Dievą. Jo samprotavimai remiasi filosofinėmis analogijomis ir siekia parodyti, kad blogis kyla ne iš materijos, bet iš valios nukrypimo.
Šis fragmentas svarbus kaip ankstyvas krikščioniškosios anti-dualistinės filosofijos pavyzdys. Jis atskleidžia, kaip II–III a. krikščionys bandė suderinti tikėjimą vienu Kūrėju su graikų filosofijos kategorijomis ir kaip buvo ginama mintis, kad pasaulis yra Dievo kūrinys, o ne savarankiškas, amžinas principas. Nors Maksimo veikalai neišliko pilni, šios ištraukos leidžia matyti jo argumentavimo struktūrą ir vietą ankstyvosios teologijos raidoje.
Maksimo Jeruzaliečio fragmentai
Maksimas, Jeruzalės vyskupas
[185–196 m. po Kr.] Pasak Euzebijaus, jis buvo žymi asmenybė tarp krikščionių; pagal Jeronimą, gyveno valdant Komodui ir Severui. Jis rašė įsisenėjusiu klausimu apie blogio kilmę; o čia išverstą fragmentą, kurį pateikė Euzebijus, taip pat pažodžiui cituoja Origenas traktate prieš markionitus (jei tik tas dialogas yra jo). Skaitytojas neabejotinai prisimins, kad gausių citatų iš šio veikalo galima rasti ir Metodijaus tekste „Apie laisvą valią“. Tačiau visus, norinčius išsamesnės informacijos šia tema, nudžiugins moksliniai Routho prolegomenai ir pastabos, į kuriuos juos ir nukreipiu. Ar Maksimas buvo tas pats Jeruzalės vyskupas (185 m. po Kr.), kurį Euzebijus mini vadovavusį šiai vyskupijai šeštaisiais Komodo valdymo metais, lieka neaišku.
Iš knygos „Apie materiją, arba ginant teiginį, kad materija yra sukurta ir nėra blogio priežastis“.
„Manau, kad jūs, kaip ir aš, sutinkate, jog vienu ir tuo pačiu metu negali egzistuoti dvi nesukurtos substancijos. Tačiau atrodo, kad jūs labai tvirtai priėmėte ir į argumentaciją įtraukėte tokį principą, jog esame neišvengiamai priversti ginti vieną iš dviejų dalykų: arba Dievas yra atskirtas nuo materijos, arba, priešingai, Jis yra su ja neatskiriamai susijęs.
Jei kas nors nuspręstų teigti, kad Jis egzistuoja vienybėje su materija, tai reikštų teigti, kad yra tik viena nesukurta substancija. Nes vienas iš jų turi sudaryti kito dalį; o kadangi jie sudaro vienas kito dalis, jie negali būti dvi nesukurtos substancijos. Kaip ir kalbėdami apie žmogų, mes neapibūdiname jo kaip padalinto į daugybę atskirų dalių, kurių kiekviena sudaro atskirą sukurtą substanciją, bet, kaip iš mūsų reikalauja protas, teigiame, kad jį Dievas sukūrė kaip vieną sukurtą substanciją, susidedančią iš daugelio dalių, – lygiai taip pat, jei Dievas nėra atskirtas nuo materijos, esame priversti daryti išvadą, kad yra tik viena nesukurta substancija.
Kita vertus, jei teigiama, kad Jis yra atskirtas nuo materijos, iš to neišvengiamai seka, kad tarp jųdviejų yra kažkokia kita tarpinė substancija, per kurią išryškėja jų atskirtumas. Nes neįmanoma parodyti, kad vienas dalykas nuo kito yra atskirtas tam tikru tarpu, jei nėra nieko kito, kas tą tarpą tarp jų sukuria. Šis principas galioja ne tik šiuo ar bet kuriuo kitu pavieniu atveju, bet ir bet kokiam jūsų pasirinktam atvejų skaičiui. Nes tas pats argumentas, kurį panaudojome kalbėdami apie dvi nesukurtas substancijas, lygiai taip pat turi galioti, jei nagrinėjamų substancijų būtų trys. Juk ir šiuo atveju man reikėtų paklausti, ar jos yra atskirtos viena nuo kitos, ar, priešingai, kiekviena iš jų yra sujungta su kita. Jei pasakytumėte, kad jos sujungtos, išgirstumėte iš manęs tą patį argumentą kaip ir anksčiau; o jei, priešingai, pasakytumėte, kad jos atskirtos, negalėtumėte išvengti neišvengiamos prielaidos apie skiriančiąją tarpinę grandį.
Jei vėlgi kas nors manytų, kad kalbant apie nesukurtas substancijas galima nuosekliai ginti ir trečiąjį požiūrį – būtent, kad Dievas nėra atskirtas nuo materijos, bet nėra su ja sujungtas ir kaip dalis, o veikiau Dievas egzistuoja materijoje kaip vietoje, arba, galbūt, materija egzistuoja Dieve, – tegul toks žmogus atkreipia dėmesį į pasekmes:
Jei mes paverčiame materiją Dievo vieta, neišvengiamai turime pripažinti, kad Jis gali būti talpinamas ir kad Jis yra apribotas materijos. Maža to, jam teks pripažinti, kad Dievas, lygiai kaip ir materija, yra blaškomas šen bei ten, negalėdamas išlaikyti savo vietos ir likti ten, kur yra, nes tai, kame Jis egzistuoja, yra nuolat blaškoma į vieną ar kitą pusę. Be to, jam teks pripažinti, kad Dievo vieta buvo tarp pačių prasčiausių elementų. Nes jei materija kažkada buvo netvarkoje, o Jis ją sutvarkė siekdamas padaryti geresnę, vadinasi, buvo laikas, kai Dievas egzistavo tarp netvarkingų materijos elementų.
Taip pat galėčiau pagrįstai iškelti tokį klausimą: ar Dievas užpildė visą materiją, ar buvo tik kurioje nors jos dalyje? Jei kas nors nuspręstų teigti, kad Dievas buvo kažkurioje materijos dalyje, jis padarytų Jį be galo mažesnį už materiją, nes dalis jos talpintų Jį visą. Tačiau, jei jis teigtų, kad Jis persmelkė visą materiją, man reikėtų paaiškinti, kaip Jis tapo šios materijos Formuotoju. Nes mums neišvengiamai reikia daryti prielaidą: arba Dievas, taip sakant, savotiškai susitraukė ir atsitraukė nuo materijos, o po to ėmė formuoti tai, iš ko Jis pasitraukė; arba Jis formavo Save kartu su materija, kadangi neturėjo kur nuo jos pasitraukti.
Tačiau tarkime, kita vertus, jog teigiama, kad materija yra Dieve. Tuomet mums reikės lygiai taip pat pasidomėti: ar tai turime suprasti taip, kad Jis yra atskirtas nuo paties Savęs ir, tarsi oras, kuriame yra įvairių rūšių gyvūnų, taip ir Jis yra atskirtas ir padalintas į dalis, idant priimtų tuos kūrinius, kurie karts nuo karto Jame egzistuoja; ar materija yra Dieve kaip vietoje – pavyzdžiui, kaip vanduo laikomas žemėje? Nes jei sakytume „kaip ore“, mes neišvengiamai kalbėtume apie Dievą kaip apie dalimis padalinamą; bet jei sakytume „kaip vanduo žemėje“, ir jei materija (kaip yra pripažįstama) buvo sumaištyje bei netvarkoje, ir be to, savyje talpino tai, kas bloga, mes turėtume pripažinti, kad Dievas yra netvarkos ir blogio vieta. Tačiau man atrodo, kad taip sakyti nedera su pagarba (Dievui), tai veikiau rizikinga. Juk jūs teigiate, kad materija yra nesukurta, idant jums nereikėtų pripažinti Dievo blogio kūrėju; ir vis dėlto, siekdami išvengti šio sunkumo, jūs padarote Jį blogio talpykla.
Jei būtumėte pareiškęs, kad jūsų įtarimas, jog materija yra nesukurta, kilo iš sukurtųjų dalykų prigimties, kokią mes ją randame, aš būčiau pasitelkęs daugybę argumentų, įrodančių, kad taip būti negali. Tačiau kadangi jūs kalbėjote apie blogio egzistavimą kaip tokio įtarimo priežastį, esu linkęs atskirai išnagrinėti šį klausimą. Nes kai tik paaiškės, kaip apskritai egzistuoja blogis, ir kai bus matyti, jog neįmanoma neigti, kad Dievas yra blogio kūrėjas dėl to, kad Jis naudojo materiją kaip savo medžiagą, manau, toks įtarimas išnyks.
Taigi jūs teigiate, kad materija, neturinti jokių gerų ar blogų savybių, nuo pat pradžių egzistavo kartu su Dievu, ir kad iš jos Jis suformavo pasaulį tokį, kokį mes jį dabar matome.“
„Tokia yra mano nuomonė.“
„Ką gi, jei materija neturėjo jokių savybių, o pasaulis atsirado iš Dievo, ir jei pasaulis turi savybių, tai tų savybių kūrėjas turi būti Dievas.“
„Būtent taip.“
„Kadangi ir pats girdėjau jus neseniai sakant, jog iš nieko jokiu būdu negali atsirasti niekas, atsakykite man į klausimą, kurį ketinu užduoti. Man atrodo, jog jūs manote, kad pasaulio savybės neatsirado iš jau anksčiau egzistavusių savybių, ir, be to, kad jos yra kažkas kita nei pačios substancijos.“
„Taip, aš taip manau.“
„Jei, vadinasi, Dievas nesukūrė minėtų savybių iš jau egzistuojančių savybių, nei iš substancijų, dėl to, kad jos nėra substancijos, neišvengiama išvada yra ta, kad jas Dievas sukūrė iš nieko. Taigi man pasirodė, kad jūs tvirtinote daugiau nei turėjote pagrindo, kai sakėte, jog buvo įrodyta, kad neįmanoma palaikyti nuomonės, jog Dievas ką nors sukūrė iš nieko.
Bet pažiūrėkime į šį reikalą taip. Mes matome, kaip žmonės aplink mus gamina tam tikrus dalykus iš nieko, nors ir tiesa, kad jie juos gamina naudodamiesi kažkuo. Paimkime pavyzdį, sakykim, iš statybininkų. Šie žmonės nestato miestų iš miestų; lygiai taip pat ir šventyklų iš šventyklų. Maža to, jei manote, kadangi šioms statyboms reikalingos substancijos jau yra parūpintos, todėl jie jas gamina iš to, kas jau egzistuoja, jūsų mąstymas yra klaidingas. Nes ne substancija kuria miestą ar šventyklas, bet menas (amatas), kuris taikomas substancijai. Be to, šis menas neatsiranda iš jokio meno, glūdinčio tose substancijose, jis kyla nepriklausomai nuo bet kokio jose esančio meno.
Tačiau manau, kad jūs atremsite šį argumentą sakydamas, jog menininkas sukuria meną, kuris pasireiškia jo suformuotoje substancijoje, iš to meno, kurį jis pats jau turi savyje. Atsakant į tai, manau, galima pagrįstai pasakyti, kad ir žmoguje menas neatsiranda iš kokio nors jau egzistuojančio meno. Nes mes jokiu būdu negalime pripažinti, kad menas egzistuoja pats savaime, kadangi jis priklauso atsitiktinių dalykų (akcidencijų) klasei, kurie įgauna egzistenciją tik tada, kai atsiranda ryšyje su substancija. Nes žmogus egzistuos net ir tuo atveju, jei nebus architektūros, tačiau pastarosios nebus, jei pirmiausia nebus žmogaus. Taigi negalime išvengti išvados, kad meno prigimtis yra atsirasti žmoguje iš nieko. Jei tad parodėme, kad taip yra žmogaus atveju, tai tikrai turime pripažinti, jog Dievas gali iš nieko sukurti ne tik substancijų savybes, bet ir pačias substancijas. Nes jei atrodo įmanoma, kad bet kas gali būti sukurta iš nieko, tuo įrodoma, kad taip gali būti ir su substancijomis.
Bet kadangi jūs ypač norite pasidomėti blogio kilme, pereisiu prie šios temos aptarimo. Ir norėčiau užduoti jums kelis klausimus. Ar jūs manote, kad blogi dalykai yra substancijos, ar kad jie yra substancijų savybės?“
„Sakyčiau, substancijų savybės.“
„Tačiau materija neturėjo nei savybių, nei formos: tai aš priėmiau dar diskusijos pradžioje. Todėl, jei blogi dalykai yra substancijų savybės, o materija savybių neturėjo, ir jūs pavadinote Dievą savybių kūrėju, vadinasi, Dievas bus ir to, kas bloga, formuotojas. Kadangi nei pagal šią, nei pagal jokią kitą prielaidą neįmanoma kalbėti apie Dievą kaip ne apie blogio priežastį, man atrodo nereikalinga Jam dar pridėti materiją, tarsi ji būtų blogio priežastis. Jei turite ką į tai atsakyti, pradėkite savo argumentaciją.“
„Jei išties mūsų diskusija būtų kilusi iš pomėgio ginčytis, nenorėčiau dar kartą kelti klausimo apie blogio kilmę; bet kadangi į šį ginčą mus skatina veikiau draugystė ir artimo gerovė, aš mielai sutinku šia tema iš naujo iškelti klausimą. Jūs be abejonės jau seniai žinote mano proto būdą ir tikslą, kurio siekiu ginče: kad aš nenoriu įveikti melo įtikinamais argumentais, o veikiau trokštu, kad tiesa būtų nustatyta per išsamų tyrimą. Esu visiškai tikras, kad ir jūs esate tokios pat nuomonės. Todėl, kad ir kokį metodą laikote sėkmingu tiesos atradimui, nevengkite jo naudoti. Nes, sekdamas geresne argumentacijos eiga, atnešite naudos ne tik sau, bet neabejotinai ir man, pamokydamas mane apie dalykus, kurių nežinau.“
„Atrodo, jūs aiškiai sutinkate su manimi, kad blogi dalykai tam tikra prasme yra substancijos: nes nesant substancijų, aš nematau jų turint jokio egzistavimo. Taigi, mano gerasis drauge, kadangi sakote, jog blogi dalykai yra substancijos, būtina panagrinėti substancijos prigimtį. Ar, jūsų nuomone, substancija yra tam tikra kūniška sąranga?“
„Taip.“
„Ir ar toji kūniška sąranga egzistuoja pati savaime, nereikalaudama jokio kito (veikėjo), kas ateitų ir suteiktų jai egzistenciją?“
„Taip.“
„Ir ar jums atrodo, kad blogi dalykai yra susiję su tam tikrais veiksmais?“
„Toks yra mano įsitikinimas.“
„Ir ar veiksmai atsiranda tik tada, kai ten yra veikėjas?“
„Taip.“
„O kai nėra veikėjo, ar jo veiksmas apskritai kada nors įvyks?“
„Neįvyks.“
„Jei, vadinasi, substancija yra tam tikra kūniška sąranga ir jai nereikia jokio kito asmens, kuriame ir per kurį ji įgautų egzistenciją, ir jei blogi dalykai yra kieno nors veiksmai, o veiksmams reikalingas asmuo, kuriame ir per kurį jie įgauna egzistenciją, – tuomet blogi dalykai „nėra“ substancijos. O jei blogi dalykai nėra substancijos, ir jei žmogžudystė yra blogis bei yra kieno nors veiksmas, iš to seka, kad žmogžudystė nėra substancija. Tačiau, jei jūs tvirtinate, kad veikiantieji asmenys (veikėjai) yra substancija, tuomet ir aš pats su jumis sutinku. Žmogus, pavyzdžiui, kuris yra žudikas, yra substancija tiek, kiek jis yra žmogus; bet žmogžudystė, kurią jis įvykdo, nėra substancija, o substancijos kūrinys. Be to, kartais mes vadiname žmogų blogu dėl to, kad jis įvykdo žmogžudystę; o kartais, vėlgi, kadangi jis daro geradarystes, vadiname geru: ir šie pavadinimai prilimpa prie substancijos dėl to, kas jai atsitinka (jos akcidencijų), nors tai nėra pati substancija. Nes substancija nėra nei žmogžudystė, nei svetimavimas, nei koks kitas panašus blogis. Bet lygiai kaip gramatikas savo vardą kildina iš gramatikos, oratorius iš oratorystės, o gydytojas iš medicinos, – nors substancija nėra nei medicina, nei oratorystė, nei gramatika, bet savo pavadinimą gauna iš tų dalykų, kurie tėra jos priklausiniai, pagal kuriuos ji paprastai ir vadinama, nors pati nėra nė vienas iš jų, – lygiai taip pat man atrodo, kad substancija gauna vardą iš dalykų, laikomų blogais, nors pati nėra nė vienas iš jų.
Prašyčiau jūsų taip pat apsvarstyti: jei jūs vaizduojate kokią nors kitą būtybę kaip blogio žmonėms priežastį, ta (būtybė) taip pat, kiek ji veikia juose ir kursto juos daryti blogį, pati yra bloga dėl tų dalykų, kuriuos daro. Nes ir ji vadinama bloga dėl paprastos priežasties – kad ji yra blogų dalykų darytoja; tačiau tai, ką būtybė daro, nėra pati būtybė, tai tėra jos veiksmai, pagal kuriuos ji gauna savo pavadinimą ir yra vadinama bloga. Nes jei mes sakytume, kad tie dalykai, kuriuos ji daro, yra ji pati, o tie dalykai susideda iš žmogžudysčių, svetimavimų, vagysčių ir panašių dalykų, – tuomet tie dalykai ir bus ji pati. Ir jei tie dalykai yra ji pati, ir jei tada, kai jie įvyksta, jie įgyja substancialų egzistavimą, bet jiems nevykstant – jie nustoja egzistuoti, ir jei tuos dalykus daro žmonės, – tuomet žmonės bus tų dalykų darytojai, o kartu ir buvimo bei nebebuvimo priežastys. Tačiau jei teigsite, kad tie dalykai yra jos veiksmai, tuomet ji tampa bloga dėl to, ką daro, o ne dėl to, iš ko susideda pati jos substancija.
Be to, jau sakėme, kad jis vadinamas blogu dėl tų dalykų, kurie tėra substancijos akcidencijos (atsitiktinės savybės), bet nėra pati substancija: kaip gydytojas nuo medicinos meno. Bet jei jo egzistencijos pradžia kyla iš jo atliekamų veiksmų, tuomet jis irgi turėjo pradžią būti blogas, ir šie blogi dalykai taip pat turėjo pradžią egzistuoti. O jei taip, bloga būtybė nebus be pradžios, taip pat ir blogi dalykai nebus neatsiradę (nesukurti), nes juk sakėme, kad juos sukėlė ji.“
„Argumentą, susijusį su mano anksčiau išsakyta nuomone, manau, mano drauge, jūs išdėstėte pakankamai įtikinamai: nes iš prielaidų, kurias priėmėte diskusijoje, manau, jūs padarėte teisingą išvadą. Nes, be jokios abejonės, jei materija iš pradžių neturėjo jokių savybių, o Dievas yra kūrėjas tų savybių, kurias ji dabar turi, ir jei blogi dalykai yra savybės, tai Dievas yra tų blogų dalykų kūrėjas. Taigi galime laikyti, kad su ta nuomone susijęs argumentas yra gerai išnagrinėtas, ir dabar man pačiam atrodo klaidinga kalbėti apie materiją kaip apie neturinčią savybių. Nes neįmanoma pasakyti apie jokią substanciją, kad ji yra be savybių. Nes jau vien sakant, kad ji neturi savybių, jūs iš tiesų nurodote jos savybę, nusakydami, kokia yra toji materija, kas, žinoma, yra savotiškos savybės jai priskyrimas. Todėl, jei neprieštaraujate, pakartokite man argumentaciją nuo pat pradžių: nes man atrodo, kad materija turėjo savybes nuo visos amžinybės. Taip mąstydamas galiu teigti, kad ir blogi dalykai iš jos kyla kaip emanacija, ir taip blogio priežastis negalės būti priskiriama Dievui, bet pati materija bus laikoma visų tokių dalykų priežastimi.“
„Pritariu jūsų norui, mano drauge, ir giriu jūsų rodomą uolumą nagrinėjant nuomones. Juk kiekvienam, trokštančiam žinių, be abejo, dera ne tiesiog iš karto sutikti su tuo, kas sakoma, bet atidžiai išnagrinėti pateiktus argumentus. Nes nors ginčininkas, pateikdamas klaidingas prielaidas, gali priversti savo oponentą padaryti jo norimą išvadą, visgi to besiklausančiojo jis taip neįtikins; jis įtikins tik tada, kai sakys tai, ką įmanoma pasakyti teisingai. Taigi nutiks vienas iš dviejų: arba jis besiklausydamas gaus ryžtingos pagalbos pasiekti tą išvadą, kurios link pats jau jaučiasi vedamas, arba jis įrodys, kad jo oponentas nesako tiesos.
Tačiau man atrodo, kad jūs nepakankamai aptarėte teiginį, jog materija turėjo savybes nuo pat pradžių. Nes jei taip yra, tuomet kieno gi kūrėjas bus Dievas? Jei kalbame apie substancijas, mes teigiame, kad jos jau egzistavo iš anksto; arba jei vėlgi kalbame apie savybes, pareiškiame, kad ir jos jau egzistavo. Kadangi egzistuoja ir substancija, ir savybės, man atrodo neprotinga vadinti Dievą kūrėju.
Bet, kad neatrodytų, jog aš konstruoju argumentą vien siekdamas savo tikslo, būkite geras ir atsakykite į klausimą: Kokia prasme jūs teigiate Dievą esant kūrėju? Ar Jis toks yra todėl, kad pakeitė substancijas, jog jos nebebūtų tokios, kokios anksčiau buvo, bet taptų kitokios nei buvo? Ar todėl, kad, nors ir išlaikė substancijas tokias, kokios jos buvo iki to laiko, Jis pakeitė jų savybes?“
„Aš visai nemanau, kad substancijos patyrė kokį nors pasikeitimą: nes man atrodo absurdiška tai sakyti. Bet aš tvirtinu, kad įvyko tam tikras jų savybių pokytis; ir būtent atsižvelgdamas į tai aš kalbu apie Dievą kaip apie kūrėją. Lygiai kaip mes galėtume pasakyti, kad namas pastatytas iš akmenų, ir šiuo atveju negalėtume sakyti, jog tapę namu akmenys nebelieka akmenimis savo substancijos atžvilgiu (nes aš teigiu, kad namas egzistuoja dėl savo konstrukcijos savybės, kadangi buvo pakeista ankstesnė akmenų savybė) – taip man atrodo, kad Dievas, substancijai išlikus tai pačiai, atliko tam tikrą jos savybių pakeitimą; ir būtent atsižvelgdamas į tokį pakeitimą aš kalbu apie šio pasaulio atsiradimą kaip kilusį iš Dievo.“
„Kadangi jūs teigiate, jog Dievas sukūrė tam tikrą – būtent savybių – pokytį, atsakykite man trumpai tai, ko noriu jūsų paklausti.“
„Prašau, tęskite, užduokite savo klausimą.“
„Ar jūs pritariate nuomonei, kad blogi dalykai yra substancijų savybės?“
„Pritariu.“
„Ar šios savybės materijoje buvo nuo pat pradžių, ar jos atsirado (buvo sukurtos)?“
„Aš laikausi nuomonės, kad šios savybės egzistavo kartu su materija, jos nebuvo atsiradusios (sukurtos).“
„Bet argi jūs neteigiate, kad Dievas padarė tam tikrą savybių pokytį?“
„Būtent tai aš ir teigiu.“
„Į gerą ar į blogą pusę?“
„Sakyčiau, į gerąją.“
„Na, jei blogi dalykai yra materijos savybės, ir jei visų dalykų Viešpats pakeitė jos savybes į gerąją pusę, tuomet privalome paklausti: iš kur atsirado blogi dalykai? Nes arba savybės išliko tos pačios prigimties, kokios jos buvo anksčiau, arba, jei anksčiau jos nebuvo blogos, bet jūs teigiate, jog po Dievo atlikto jų pakeitimo ryšyje su materija atsirado pirmosios tokio pobūdžio savybės, – tuomet Dievas bus blogio kūrėjas, kadangi Jis pakeitė ne blogas savybes taip, kad jos taptų blogos.
Tačiau galbūt jūs nemanote, kad Dievas pakeitė blogas savybes į geresnes; gal jūs norite pasakyti, kad visas tas kitas savybes, kurios nebuvo nei geros, nei blogos, Dievas pakeitė siekdamas papuošti kūriniją.“
„Tokia ir buvo mano nuomonė nuo pat pradžių.“
„Kaip tuomet galite sakyti, kad Jis paliko blogų dalykų savybes lygiai tokias pačias, kokios jos buvo? Ar taip yra todėl, kad nors Jis galėjo sunaikinti tas savybes lygiai taip pat kaip ir kitas, Jis nenorėjo? Ar Jis to nedarė todėl, kad neturėjo tam galios? Nes jei jūs pasakysite, kad Jis turėjo galią, bet neturėjo noro, privalėsite pripažinti Jį šių savybių priežastimi: kadangi tada, kai Jis galėjo padaryti galą blogio egzistavimui, Jis pasirinko leisti jam likti tokiam, koks jis buvo, ir tai padarė būtent tuo metu, kai pradėjo formuoti materiją. Jei Jis apskritai nebūtų turėjęs jokių reikalų su materija, Jis nebūtų buvęs tų dalykų, kuriems leido likti, priežastimi. Tačiau matant, kad Jis suformavo tam tikrą jos dalį, o tam tikrą dalį paliko tokią, kaip aprašėme, nors galėjo ir ją pakeisti į gerą, man atrodo, jog Jis nusipelno kaltinimo dėl to, kad leido daliai materijos būti blogai, taip pragaišinant ir tą kitą dalį, kurią Jis suformavo.
Maža to, man atrodo, kad šios dalies atžvilgiu buvo padaryta didžiausia skriauda tuo, kad Jis taip sudarė šią materijos dalį, jog ją dabar veikia blogis. Jei mes atidžiai ištirtume dalykus, pamatytume, kad materijos būklė dabar yra prastesnė nei jos ankstesnėje būsenoje, prieš jai tampant sutvarkytai. Nes prieš atskiriant ją į dalis, ji neturėjo jokio blogio pojūčio; bet dabar kiekviena jos dalis kenčia nuo blogio pojūčio.
Paimkime pavyzdį iš žmogaus. Prieš tai, kai jis buvo suformuotas ir tapo gyva būtybe per Kūrėjo meną, jis iš prigimties buvo laisvas nuo bet kokio kontakto su blogiu; tačiau vos tik Dievas padarė jį žmogumi, jis tapo jautrus net ir artėjančio blogio pojūčiui: ir taip tas pats dalykas, kurį, jūsų teigimu, Dievas padarė dėl materijos gerovės, pasirodė esąs atnešęs jai veikiau žalą.
Bet jei jūs pasakysite, kad blogiui nebuvo padarytas galas todėl, kad Dievas nepajėgė jo pašalinti, jūs padarysite Dievą bejėgiu. O jei Jis bejėgis, tai bus arba dėl to, kad Jis iš prigimties yra silpnas, arba dėl to, kad Jį nugalėjo baimė ir Jis buvo priverstas paklusti stipresniam. Jei jūs drįsite pasakyti, kad Dievas iš prigimties silpnas, man rodos, jūs sukeliate pavojų pačiam savo išganymui; bet jei pasakysite, kad Jis yra silpnas, nes Jį nugalėjo didesniojo baimė, tuomet blogi dalykai bus didesni už Dievą, kadangi jie sutrukdo Jo tikslo įgyvendinimui. Tačiau taip sakyti apie Dievą, man atrodo, būtų absurdiška. Juk kodėl tuomet verčiau nelaikyti jų dievais, kadangi pagal jūsų aiškinimą jie sugeba nugalėti Dievą: t. y., jei žodžiu „Dievas“ mes vadiname tai, kas turi kontroliuojančią galią virš visų dalykų?
Tačiau noriu užduoti jums kelis klausimus apie pačią materiją. Prašau, pasakykite man, ar materija buvo kažkas paprasto, ar sudėtinio? Pasirinkti tokį mūsų nagrinėjamos temos tyrimo metodą mane skatina matoma egzistuojančių dalykų įvairovė. Nes, jei kartais materija buvo kažkas paprasto ir vienodo, kaip atsitiko, kad pasaulis yra sudėtinis ir susideda iš įvairių substancijų bei derinių? Nes žodžiu „sudėtinis“ mes apibūdiname tam tikrų paprastų elementų mišinį. Bet jei, priešingai, jūs mieliau vadinate materiją sudėtine, jūs neabejotinai teigsite, kad ji yra sudaryta iš tam tikrų paprastų elementų. O jei ji buvo sudaryta iš paprastų elementų, tie paprasti elementai kažkada turėjo egzistuoti atskirai patys savaime, ir kai jie buvo sujungti, atsirado materija: iš ko akivaizdžiai seka, kad materija yra sukurta. Nes, jei materija yra sudėtinė, o sudėtiniai dalykai yra sudaromi iš paprastų, kažkada buvo laikas, kai materija neegzistavo – būtent prieš tai, kai susijungė paprasti elementai. O jei kažkada buvo laikas, kai materijos nebuvo, o niekada nebuvo tokio laiko, kad nesukurtasis neegzistuotų, vadinasi, materija negali būti nesukurta. Ir todėl bus daug nesukurtų substancijų. Nes jei Dievas buvo nesukurtas, ir paprasti elementai, iš kurių buvo sudaryta materija, taip pat buvo nesukurti, bus nebe du nesukurti dalykai – jau nekalbant apie patį klausimą, kas gi padaro objektus paprastus: materija ar forma.
Be to, ar jūs manote, kad niekas iš to, kas egzistuoja, nėra priešinga sau pačiam?“
„Taip, manau.“
„Ar vanduo yra priešingas ugniai?“
„Man taip atrodo.“
„Panašiai, ar tamsa yra priešinga šviesai, o šilta – šaltai, be to, drėgna – sausai?“
„Man atrodo, kad taip.“
„Na ką gi, jei niekas iš egzistuojančių dalykų nėra priešinga sau pačiam, o šie dalykai yra priešingi vienas kitam, jie negali būti viena ir ta pati materija; ne, ir jie negali būti sukurti iš vienos ir tos pačios materijos.
Dar noriu paklausti jūsų nuomonės apie dalyką, giminingą tam, apie kurį ką tik kalbėjome. Ar jūs tikite, kad daikto dalys nėra viena kitą naikinančios?“
„Tikiu.“
„Ir tikite, kad ugnis, vanduo ir t. t. yra materijos dalys?“
„Būtent taip.“
„O ar taip pat netikite, kad vanduo griauna (naikina) ugnį, o šviesa – tamsą, ir taip yra su visais panašiais dalykais?“
„Taip.“
„Na tuomet, jei visumos dalys nėra viena kitą naikinančios, o vis dėlto materijos dalys naikina viena kitą, vadinasi, jos negali būti vienos materijos dalys. O jei jos nėra viena kitos dalys, jos negali būti sudarytos iš vienos ir tos pačios materijos; dar daugiau, jos apskritai negali būti materija, kadangi niekas iš to, kas egzistuoja, nenaikina pats savęs, kaip mokomės iš priešybių doktrinos: nes niekas nėra priešinga sau pačiam – priešybė iš prigimties yra priešinga kažkam kitam. Pavyzdžiui, balta nėra priešinga sau, bet sakoma, kad tai juodos priešybė; lygiai taip pat parodoma, kad šviesa nėra priešinga sau, bet laikoma priešybe tamsai; ir taip su daugybe kitų dalykų. Jei tad materija būtų kažkoks vienas dalykas, ji negalėtų būti priešinga pati sau. Taigi, esant tokiai priešybių prigimčiai, įrodoma, kad materija apskritai neegzistuoja.“