„Aukščiausiosios tiesos knyga“ (The Book of Supreme Truth) yra vienas brandžiausių ir teologiškai sudėtingiausių Jono Ruysbroecko mistinių traktatų, parašytas jo vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu. Šiame veikale autorius siekia glaustai ir aiškiai išdėstyti aukščiausias savo mokymo tiesas, kurias anksčiau buvo išskleidęs didesniuose darbuose. Tekstas skirtas ne pradedantiesiems, bet tiems, kurie jau yra įžengę į kontempliatyvų gyvenimą ir ieško gilesnio supratimo apie Dievo ir sielos vienybę. Ruysbroeckas čia kalba tiesiogiai, kartais griežtai, aiškiai atskirdamas tikrą mistiką nuo klaidingų dvasinių kelių.
Veikalas prasideda poleminiu tonu: Ruysbroeckas perspėja apie tuos, kurie mano pasiekę „Dievą reginčią“ būseną, tačiau iš tiesų yra paklydę dėl puikybės ir nepaklusnumo. Jis remiasi bibliniais pavyzdžiais – Sauliaus atmetimu ir kanaanietės moters nuolankumu – kad parodytų, jog tikras dvasinis gyvenimas remiasi nuolankumu, klusnumu ir ištikimybe Bažnyčiai. Ši įžanga nustato viso veikalo kryptį: Ruysbroeckas siekia apsaugoti skaitytoją nuo klaidingų mistinių praktikų ir parodyti, kad tikras Dievo pažinimas kyla iš meilės, o ne iš savavališkų vidinių vizijų ar savęs išaukštinimo.
Toliau autorius pereina prie pagrindinės užduoties – trumpai ir aiškiai išdėstyti aukščiausias kontempliatyviosios teologijos tiesas. Jis rašo tiems, kurie yra nuolankūs ir trokšta tiesos, tačiau tuo pačiu nurodo, kad jo žodžiai neišvengiamai suerzins puikiuosius ir klaidingus mistikus. Ruysbroeckas pabrėžia, kad tikras dvasinis kelias yra griežtas, reikalaujantis savęs išsižadėjimo, klusnumo ir nuolatinio Dievo malonės veikimo. Ši knyga yra vienas iš aiškiausių jo bandymų apibrėžti tikrąją mistinę vienybę ir atskirti ją nuo visų pseudo-mistinių paklydimų, todėl ji laikoma vienu iš svarbiausių tekstų, skirtų kontempliatyviosios tradicijos apsaugai ir išgryninimui.
Aukščiausiosios tiesos knyga
PROLOGAS
Pranašas Samuelis apraudojo karalių Saulių, nors gerai žinojo, kad Dievas atmetė jį ir jo palikuonis, neleisdamas jiems būti Izraelio karaliais: taip nutiko dėl jo puikybės ir dėl to, kad jis nepakluso Dievui bei pranašui, kalbėjusiam Jo vardu. Evangelijoje taip pat galime skaityti, kad mūsų Viešpaties mokiniai maldavo Jo dėl pagonės kanaanietės, kad Jis ją paleistų, tai yra, padarytų jai tai, ko ji troško; nes ji šaukė Jam iš paskos. Taip pat ir aš galėčiau pasakyti, kad privalome gedėti visų tų apgautų žmonių, kurie laiko save Izraelio karaliais; nes jie tiki esą iškelti aukščiau kitų gerų žmonių į didingą ir Dievą regintį gyvenimą. O vis dėlto jie yra išdidūs ir sąmoningai bei noriai nepaklūsta Dievui, įstatymui, Šventajai Bažnyčiai ir jokiai dorybei. Ir kaip Saulius perplėšė pranašo Samuelio apsiaustą, taip ir jie stengiasi perplėšti krikščioniškojo tikėjimo, viso tikrojo mokymo bei dorybingo gyvenimo vienybę. Kas atkakliai to laikosi, tie yra atskirti ir pašalinti iš amžinosios kontempliacijos karalystės, lygiai kaip Saulius buvo atskirtas nuo Izraelio karalystės. Tačiau ta nuolanki kanaanietė, nors ir buvo pagonė bei svetimšalė, tikėjo ir dėjo viltis į Dievą, pripažino ir išpažino savo menkumą prieš Kristų bei Jo apaštalus: taip ji gavo malonę, sveikatą ir visa, ko troško. Nes Dievas išaukština nuolankiuosius ir pripildo juos malonės bei visų dorybių; o puikiesiems Jis priešinasi, ir šie lieka tušti, be jokio gėrio.
I SKYRIUS
KODĖL ŠI KNYGA BUVO PARAŠYTA
Kai kurie mano draugai troško ir maldavo manęs, kad keliais žodžiais, kaip tik išmanydamas, trumpai ir aiškiai parodyčiau bei paaiškinčiau, kaip aš suprantu ir jaučiu tiesą visų aukščiausių mokymų, kuriuos esu parašęs anksčiau; kad niekas neįsižeistų dėl mano žodžių, bet kiekvienas gautų iš jų naudos. Tai aš noriai sutinku padaryti. Su Dievo pagalba mokysiu nuolankiuosius, kurie myli dorybę ir tiesą; ir tais pačiais žodžiais aš viduje suerzinsiu bei aptemdysiu netikrus bei išdidžius žmones: nes šiems mano žodžiai bus nepatinkantys ir prieštaraujantys, o to puikieji negali ištverti, tai tik provokuoja jų pyktį.
II SKYRIUS
TRUMPAS VISŲ AUKŠČIAUSIŲ AUTORIAUS PARAŠYTŲ MOKYMŲ PAKARTOJIMAS
Štai, aš sakiau: kad kontempliatyvus Dievo mylėtojas yra susivienijęs su Dievu per tarpininkus, taip pat ir be tarpininkų, ir trečia, be skirtumo ar atskyrimo; ir tai aš randu prigimtyje, malonėje ir taip pat šlovėje. Toliau sakiau, kad joks kūrinys niekada negali būti ar tapti toks šventas, jog prarastų savo sukurtąją būtį ir taptų Dievu; net ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus siela visada išliks kūriniu ir kažkuo kitu nei Dievas. Vis dėlto, nepaisant to, mes visi turime būti pakelti aukščiau savęs į Dievą ir meilėje tapti viena dvasia su Dievu; ir tada būsime palaiminti. Todėl įsidėmėkite mano žodžius bei prasmę ir teisingai mane supraskite, kokia yra mūsų amžinosios palaimos sąlyga ir kelias į ją.
III SKYRIUS
APIE SUSIVIENIJIMĄ PER TARPININKUS
Toliau pasakysiu, kad visi geri žmonės yra susivieniję su Dievu per tarpininkus. Šie tarpininkai (priemonės) yra Dievo malonė, Šventosios Bažnyčios sakramentai, dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė, bei dorybingas gyvenimas pagal Dievo įsakymus; ir jiems priklauso mirtis nuodėmei, pasauliui ir kiekvienam nesaikingam prigimties geismui. Per tai mes liekame susivieniję su Šventąja Bažnyčia, tai yra, su visais gerais žmonėmis; su jais mes paklūstame Dievui ir esame vienos valios su Juo, lygiai kaip tvarkingas vienuolynas yra susivienijęs su savo vyresniuoju: o be šios vienybės niekas negali įtikti Dievui ir būti išganytas. Kas per šias priemones išlaiko šią vienybę iki pat savo gyvenimo pabaigos, tas bus vienas iš tų, apie kuriuos Kristus sako savo Tėvui danguje Šv. Jono Evangelijoje: „Tėve, Aš noriu, kad Tavo man duotieji būtų su manimi ten, kur Aš esu: kad jie regėtų mano šlovę, kurią man davei.“ Kitoje vietoje Jis sako, kad Jo tarnai sėsis prie stalo – tai yra tose dorybėse, kurias jie praktikavo, turte ir pilnatvėje – ir Jis prieis prie kiekvieno ir patarnaus jiems iš savo šlovės, kurią Jis pasiekė. Jis dosniai suteiks bei apreikš savo mylimiesiems, kiekvienam ypatingai ir atskirai – daugiau ar mažiau, atsižvelgiant į tai, kiek jis to vertas ir kiek gali tai priimti, – savo šlovės ir garbės didybę, kurią Jis vienintelis užsitarnavo savo gyvenimo ir mirties nuopelnais. Taip visi šventieji amžinai bus su Kristumi, kiekvienas savo eilėje ir toje šlovės pakopoje, kurią jis užsitarnavo per Dievo pagalbą savo darbais. O Kristus pagal Savo žmogiškumą bus iškeltas virš visų šventųjų ir angelų, kaip visos šlovės ir pagarbos kunigaikštis; kas priklauso tik Jo žmogiškumui virš visų kūrinių. Štai, taip galite suprasti, kaip mes susivienijame su Dievu per tarpininkus, tiek čia malonėje, tiek vėliau šlovėje. Bet tarp šių tarpininkų yra didelis skirtumas, ir tai tiesa tiek kalbant apie gyvenimą, tiek apie atlygį, kaip aš jums sakiau. Tai puikiai suprato šv. Paulius, kai sakė turįs „troškimą palikti šį pasaulį ir būti su Kristumi“. Tačiau jis nesakė, kad trokšta pats būti Kristumi ar Dievu; kaip tai daro kai kurie netikintys ir išklydę žmonės, kurie sako, kad jie neturi Dievo, bet yra taip visiškai mirę sau ir susivieniję su Dievu, jog patys tapo Dievu.
IV SKYRIUS
APIE ŽMONES, KURIE PRAKTIKUOJA KLAIDINGĄ TUŠTUMĄ
Štai, tokie žmonės, per vienpusišką supaprastinimą ir prigimtinį potraukį, yra nukreipti į savo pačių būties nuogumą; todėl jie mano, kad amžinasis gyvenimas yra ir bus ne kas kita, kaip tvari palaimos būsena, be jokio laipsnių skirtumo šventume ar atlygyje. Taip, visi jie taip giliai klysta, kad sako, jog Asmenys ištirps Dievystėje, ir amžinybėje neliks nieko kito, tik esminė Dievystės substancija; ir kad visos palaimintosios dvasios taip paprastai bus absorbuotos į Dievą Esminėje Palaimoje, jog šalia jos nebeliks nieko: nei noro, nei veikimo, nei jokio kūrinio atpažįstamo žinojimo. Štai, šie žmonės paklydo į tuščią ir aklą savo pačių būties paprastumą, ir jie ieško palaimos grynoje prigimtyje; nes jie taip paprastai ir taip tuščiai susivieniję su nuoga savo sielų esme ir su tuo, kame Dievas visada yra, kad jie neturi nei uolumo, nei prisirišimo prie Dievo, nei iš išorės, nei iš vidaus. Nes toje aukščiausioje dalyje, į kurią jie įžengė, jie nejaučia nieko kito, tik savo pačių būties paprastumą, priklausantį nuo Dievo Būties. Ir tą vieningą paprastumą, kurį jie ten turi, jie laiko Dievu, nes jame atranda prigimtinį poilsį. Taip jie mano esą Dievas savo paprastame pamate; nes jiems trūksta tikro tikėjimo, vilties ir meilės. Dėl to nuogo tuštumo, kurį jie jaučia ir turi, jie sako, kad yra be žinojimo ir be meilės, ir yra atleisti nuo dorybių. Todėl jie stengiasi gyventi nekreipdami dėmesio į savo sąžinę, kad ir kokią piktadarystę bedarytų. Jie nerūpestingai žiūri į sakramentus, į visas dorybes bei visas Šventosios Bažnyčios praktikas, ir tiki, kad jiems jų nebereikia: nes savo kvailume jie įsivaizduoja peržengę visa tai, o, pasak jų, to reikia tik netobuliems žmonėms. Kai kurie žmonės taip įprato ir įsišaknijo šiame supaprastinime, kad jiems rūpi ir jie žino tiek pat mažai apie visus Dievo atliktus darbus bei tai, ko moko Šventasis Raštas, tarytum nebūtų parašyta nei vienos eilutės; nes jie tiki atradę ir turį tai, dėl ko visi Raštai buvo sukurti, t. y. aklą esminį poilsį, kurį jie jaučia. Tačiau iš tiesų jie prarado Dievą ir visus kelius, galinčius vesti pas Jį; nes jie neturi daugiau vidinio susikaupimo, nei pamaldumo, nei šventų praktikų, nei negyvas gyvulys. Vis dėlto kartais jie priartėja prie sakramentų, o kartais cituoja Raštus, kad galėtų geriau apsimesti ir prisidengti; jie mėgsta paimti kokį nors neaiškų Rašto posakį, kurį gali melagingai pritaikyti savo prasme, idant įtiktų kitiems paprastiems žmonėms ir įtrauktų juos į tą pačią klaidingą tuštumą, kurią jaučia patys. Štai, šie žmonės mano esą protingesni ir subtilesni už bet ką kitą, tačiau iš tiesų jie yra patys grubiausi ir šiurkščiausi iš visų gyvųjų; nes tai, ką net pagonys, žydai ir blogi krikščionys, mokyti ir nemokyti, randa ir supranta savo prigimtiniu protu, šie apgailėtini žmonės nei gali, nei nori pasiekti. Galite žegnotis nuo velnio, bet ypač saugokitės šių iškrypusių žmonių ir būkite atsargūs, idant neapsigautumėte jų neatpažinę jų žodžiuose ir darbuose. Nes jie nori mokyti, bet nebūti niekieno mokomi; jie nori priekaištauti, bet kad niekas jiems nepriekaištautų; jie nori įsakinėti, bet niekam nepaklusti. Jie nori prispausti kitus, bet niekas negali prispausti jų; jie nori sakyti, ką tik nori, bet nepakenčia jokio prieštaravimo; jie pripažįsta tik savo savivalę ir niekam nepaklūsta; ir tai jie laiko dvasine laisve. Jie praktikuoja kūno laisvę, nes duoda kūnui viską, ko šis geidžia; ir tai jie laiko prigimtine laisve. Jie susivienijo akloje ir tamsioje savo būties tuštumoje; ir ten, kaip jie mano, yra viena su Dievu, ir tai laiko Amžinąja Palaima. Į tai jie įžengė ir tai užvaldė per savo savivalę bei prigimtinį potraukį; todėl jie įsivaizduoja esą iškelti virš įstatymo ir virš Dievo bei Šventosios Bažnyčios įsakymų. Nes aukščiau tos esminės ramybės, kurią jie turi, jie nejaučia nei Dievo, nei jokio kito buvimo (kitybės); nes Dieviškoji šviesa neapšvietė jų tamsos. Taip yra todėl, kad jie neieškojo to nei per aktyvią meilę, nei per antgamtinę laisvę. Taip jie prarado tiesą ir kiekvieną dorybę bei puolė į iškrypusį nepanašumą; nes jie laiko aukščiausio šventumo dalimi tai, kad žmogus turėtų pasiduoti viskam, kas susiję su jo prigimtimi, ir būti be jokių suvaržymų, kad galėtų palenkta dvasia pasilikti tuštumoje; ir kad kūno geidulių atžvilgiu, kai tik jie jį sujudina, jis turėtų atsigręžti į išorę, jog, patenkinęs kūną, galėtų greitai pabėgti nuo vaizdinio ir vėl sugrįžti neapsunkintas į gryną savo dvasios tuštumą. Štai! Tai pragaro vaisius, augantis iš jų netikėjimo; ir juo netikėjimas bus maitinamas net mirties valandą. Nes, atėjus laikui, kai jų prigimtį slegia kartus sielvartas ir mirties skausmas, tada jie prisipildo vaizdinių, nerimo ir vidinės baimės; jie praranda savo tuščią introversiją ramybėje ir puola į tokią neviltį, kad niekas negali jų paguosti, ir jie miršta kaip pasiutę šunys. Jų tuštuma neatneš jiems jokio atlygio, o tie, kurie darė piktus darbus ir juose mirė, eis į amžinąsias liepsnas, kaip moko mūsų tikėjimas.
Aš parodžiau jums blogį ir gėrį greta vienas kito, idant jūs kur kas geriau suprastumėte gėrį ir sugebėtumėte apsisaugoti nuo blogio. Privalote bjaurėtis ir bėgti nuo tokių žmonių, nes, kad ir kokie šventi jie atrodytų savo elgesiu, darbais, apranga ir laikysena, jie yra mirtini jūsų sielos priešai. Nes jie yra velnio tarnai ir patys žalingiausi iš visų dabar gyvenančiųjų paprastiems ir nemokytiems geros valios žmonėms. Tačiau paliksiu šią temą ir vėl sugrįšiu prie to, nuo ko pradėjau.
V SKYRIUS
APIE SUSIVIENIJIMĄ BE TARPININKŲ
Galbūt pamenate, kad anksčiau parodžiau, kaip visi šventieji ir visi geri žmonės susivienija su Dievu per tarpininkus. Dabar toliau parodysiu jums, kaip jie visi susivienija su Dievu be tarpininkų. Tačiau šiame gyvenime tėra nedaugelis, kurie tam tinka ir yra pakankamai apšviesti, kad tai pajaustų ir suprastų. Todėl, kas nori rasti ir pajusti savyje tas tris vienybes, apie kurias kalbėsiu, turi gyventi visiškai ir pilnutinai Dieve, idant galėtų atsiliepti bei paklusti Dievo malonei ir skatinimui visose dorybėse ir vidinėse pratybose. Jis turi būti iškeltas per meilę bei mirti Dieve sau pačiam ir visiems savo darbams; kad galėtų atsiduoti su visomis savo galiomis ir paklusti perkeitimui per nesuvokiamą Tiesą, kuri yra pats Dievas. O tam būtina, kad gyvendamas jis žengtų pirmyn dorybėse, o mirdamas įžengtų į Dievą. Ir iš šių dviejų dalykų susideda tobulas jo gyvenimas; šie du dalykai yra sujungti jame tarsi materija ir forma, kaip kūnas ir siela. O kai jis juose praktikuojasi, jo supratimas tampa aiškus, o jausmai – turtingi ir pertekę; nes jis susijungė su Dievu pakylėtomis galiomis, tikru ketinimu, savo širdies troškimu, nepaliaujamu ilgesiu, gyvu savo dvasios bei prigimties įkarščiu. Kadangi jis taip lavinasi ir išlaiko save Dievo Akivaizdoje, jį užvaldo meilė: kaip bebūtų, jis vis labiau auga meilėje ir visose dorybėse. Tačiau meilė visada išjudina kiekvieną žmogų pagal jo naudą ir sugebėjimus.
VI SKYRIUS
APIE DANGIŠKĄJĄ GEROVĘ IR PRAGARIŠKĄJĄ KANČIĄ
Patys naudingiausi virpesiai, kuriuos toks žmogus gali pajausti ir kuriems jis geriausiai tinka, yra dangiškoji gerovė (palaima) ir pragariškoji kančia (vargas) bei sugebėjimas į juos atsakyti tinkamais ir deramais darbais. Nes dangiškoji gerovė pakelia žmogų virš visų dalykų į nevaržomą galią šlovinti ir mylėti Dievą visokeriopai, kaip tik geidžia jo širdis ir siela. Po to ateina pragariškoji kančia ir nubloškia jį į vargą, kur nebelieka jokios paguodos ir nuraminimo, kurį jis patyrė anksčiau. Šioje kančioje kartais apsireiškia gerovė ir atneša su savimi viltį, kuriai niekas negali prieštarauti. Ir tada žmogus vėl atkrenta į neviltį, kurioje negali rasti jokios paguodos. Kai žmogus jaučia savyje Dievą su gausia ir pilnatviška malone, tai vadinu dangiškąja sveikata; nes tada jis yra išmintingas ir aiškaus supratimo, turtingas ir trykštantis dangiškais mokymais, karštas ir dosnus meile, apgirtęs ir perpildytas džiaugsmo, stiprus jausmais, drąsus ir visada pasirengęs visiems dalykams, kurie, kaip jis žino, labai patinka Dievui; ir dar daugybė panašių dalykų be skaičiaus, kuriuos gali žinoti tik tie, kurie juos patiria. Tačiau, kai meilės svarstyklės nusileidžia, ir Dievas pasislepia su visomis Savo malonėmis, tada žmogus krenta atgal į apleistumą, kančią bei tamsų vargą, tarsi niekada daugiau nebeatsigautų: ir tuomet jis jaučiasi nesąs niekas kitas, tik vargšas nusidėjėlis, kuris mažai ar visai nieko nežino apie Dievą. Jis niekina bet kokią paguodą, kurią jam gali suteikti kūriniai; o Dievo skonio ir paguodos jis negauna. Ir tada jo protas viduje sako jam: „Kur dabar yra tavo Dievas? Kas nutiko viskam, ką gavai iš Dievo?“ Tada „Jo ašaros yra jo duona dieną ir naktį“, kaip sako Pranašas. Dabar, jei tas žmogus nori išsivaduoti iš šio vargo, jis turi suprasti ir pajausti, kad priklauso ne sau, bet Dievui; todėl jis turi laisvai atiduoti savo valią Dievo valiai ir leisti Dievui jame veikti laike ir amžinybėje. Kai tik jis tai gali padaryti su nesudrumsta širdimi ir laisva dvasia, tą pačią akimirką jis atgauna sveikatą, atnešdamas dangų į pragarą, o pragarą į dangų. Nes kad ir kaip meilės svarstyklės kiltų ar leistųsi, jam visi dalykai yra tolygūs ar vienodi. Kadangi visame kame, ką meilė duoda ar atima, tas, kuris atsižada savęs ir myli Dievą, randa ramybę. Nes jo dvasia lieka laisva ir nepajudinama, jei jis be maišto gyvena visuose skausmuose; ir jis sugeba pajusti betarpišką vienybę su Dievu. Nes jis pasiekė vienybę per tarpininkus dėka savo dorybių gausos. Ir po to, kadangi jis turi vieną tikslą ir vieną valią su Dievu, jis jaučia Dievą savyje kartu su Jo malonės pilnatve kaip atgaivinančią sveikatą savo būčiai ir visiems savo darbams.
VII SKYRIUS
PARODANTIS, KODĖL NE VISI GERI ŽMONĖS PASIEKIA SUSIVIENIJIMĄ SU DIEVU BE TARPININKŲ
Bet dabar galite manęs paklausti, kodėl ne visi geri žmonės pasiekia tai pajausti. Dabar klausykite, ir aš jums pasakysiu kodėl ir dėl ko. Jie neatsiliepia į Dievo skatinimą atsižadėdami savęs, todėl jie neišbūna su gyvu įkarščiu Dievo Akivaizdoje; taip pat jie nėra pakankamai atidžios širdies savo vidiniame savęs tyrinėjime. Todėl jie visada išlieka daugiau išoriniai bei daugiapusiai (išsisklaidę) nei vidiniai bei paprasti, ir jie daro savo darbus labiau iš gero įpročio nei iš vidinio pajautimo. Ir jiems labiau rūpi konkretūs metodai bei gerų darbų didybė ir daugybė nei intencija bei meilė Dievui. Taigi jie išlieka išoriniai bei išsiblaškę širdyje ir nesuvokia, kaip Dievas juose gyvena su malonės pilnatve.
VIII SKYRIUS
PARODANTIS, KAIP VIDINIS ŽMOGUS TURĖTŲ LAVINTI SAVE, KAD BŪTŲ SUSIVIENIJĘS SU DIEVU BE TARPININKŲ
Bet dabar pasakysiu jums, kaip vidinis žmogus, turintis dvasinę sveikatą vidury visų vargų, turėtų jausti esąs viena su Dievu be tarpininkų. Kai toks atgijęs žmogus pakyla su visa savo esybe bei visomis savo galiomis ir susijungia su Dievu gyvybę teikiančia bei aktyvia meile, tada jis jaučia, kad jo meilė savo pagrinde, ten kur ji prasideda ir baigiasi, yra nešanti palaimingą vaisių ir be dugno. Jei jis tuomet nori skverbtis toliau, savo aktyvia meile į tą besimėgaujančią (palaimingą) meilę: tuomet visos jo sielos galios turi užleisti kelią, ir jos turi patirti ir kantriai ištverti tą perveriančią Tiesą ir Gėrį, kuris yra pats Dievas. Nes, kaip orą persmelkia saulės ryškumas ir šiluma, o geležį persmelkia ugnis; taip kad ji per ugnį dirba ugnies darbus, nes dega ir šviečia kaip ugnis, ir taip pat galima pasakyti apie orą – juk jei oras turėtų supratimą, jis galėtų pasakyti: „Aš apšviečiu ir nuskaidrinu visą pasaulį“ – vis dėlto kiekvienas iš jų išlaiko savo prigimtį. Nes ugnis netampa geležimi, o geležis netampa ugnimi, nors jų vienybė yra be tarpininkų; nes geležis yra ugnyje, o ugnis geležyje; taip ir oras yra saulės šviesoje, o saulės šviesa ore. Taip pat ir Dievas yra sielos būtyje; ir kai tik aukščiausios sielos galios su aktyvia meile atsigręžia į vidų, jos susivienija su Dievu be tarpininkų, paprastame visos tiesos pažinime ir esminiame viso gėrio pajautime bei ragavime. Šis paprastas Dievo pažinimas ir jutimas yra turimas esminėje meilėje, o praktikuojamas bei išsaugomas per aktyvią meilę. Todėl jis yra atsitiktinis mūsų galioms per mirštančią introversiją meilėje; bet jis yra esminis mūsų būčiai ir visada joje pasilieka. Taigi privalome nuolatos gręžtis į vidų ir atsinaujinti meilėje, jei norime ieškoti meilės per meilę. Ir to mus moko šv. Jonas, sakydamas: „Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame.“ Ir nors ši mylinčios dvasios vienybė su Dievu yra be tarpininkų, čia vis dėlto yra didžiulis skirtumas, nes kūrinys niekada netampa Dievu, o Dievas niekada netampa kūriniu; kaip jums tai paaiškinau anksčiau per geležies ir ugnies pavyzdį. Ir jei materialūs dalykai, kurie yra sukurti Dievo, gali taip susivienyti be tarpininkų; juo labiau Jis, kai tik Jam tai patinka, gali susivienyti su savo mylimaisiais, jei šie, Jo malonės dėka, tam paklūsta ir tam pasiruošia. Ir todėl tokiame vidiniame žmoguje, kurį Dievas papuošė dorybėmis ir be to iškėlė į kontempliatyvų gyvenimą, jo aukščiausioje introversijoje tarp jo ir Dievo nėra kito tarpininko, tik jo apšviestas protas ir jo aktyvi meilė. Ir per šiuos du dalykus jis yra prisirišęs prie Dievo; ir tai yra „tapsmas viena su Dievu“, kaip sako šv. Bernardas. Bet aukščiau proto ir aukščiau aktyvios meilės, jis yra iškeliamas į nuogą kontempliaciją ir gyvena be veiklos esminėje meilėje. Ir ten jis yra viena meilė ir viena dvasia su Dievu, kaip aš sakiau anksčiau. Šioje esminėje meilėje per vienybę, kurią jis esmiškai turi su Dievu, jis be galo peržengia savo supratimą; ir tai yra gyvenimas, bendras visiems Dievą matantiems žmonėms. Nes šioje transcendencijoje toks žmogus sugeba vienu žvilgsniu pamatyti – jei Dievui patiktų jam tai parodyti – visus kūrinius danguje ir žemėje, kartu su jų gyvenimų ir atlygių skirtumais. Bet prieš Dievo Begalybę jis privalo nusileisti ir turi esmiškai ir be pabaigos Ją sekti; nes Jos joks kūrinys, net ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus siela, kuri visgi gavo aukščiausią vienybę virš visų kitų kūrinių, negali nei aprėpti, nei pavyti.
IX SKYRIUS
APIE VIDINĮ DIEVO MALONĖS VEIKIMĄ
Štai, ši Amžinoji Meilė, kuri gyvena dvasioje ir su kuria ji yra susivienijusi be tarpininkų, suteikia savo šviesą ir malonę visoms sielos galioms; ir tokiu būdu tampa visų dorybių priežastimi. Nes Dievo malonė paliečia aukščiausias sielos galias, ir iš šio prisilietimo kyla meilė bei tiesos pažinimas, viso teisumo meilė, Dievo patarimų vykdymas su įžvalgumu, laisvė nuo vaizdinių, visų dalykų įveikimas be pastangų ir mirtis Vienybėje per meilę. Tol, kol žmogus gali išlaikyti save šiame pratime, jis gali kontempliuoti ir jausti vienybę be tarpininkų; ir jis jaučia savyje Dievo prisilietimą, kuris yra malonės bei visų dorybių atnaujinimas. Taip pat turite žinoti, kad Dievo malonė išsilieja net ir per žemiausias galias bei paliečia žmogaus širdį; ir iš to kyla nuoširdi meilė Dievui bei juslinis džiaugsmas Juo; ir ta meilė bei pasigėrėjimas perskrodžia širdį ir pojūčius, kūną ir kraują bei visą kūnišką prigimtį, ir sukelia spaudimą bei nerimą visuose jo sąnariuose, taip kad jis dažnai nebežino, ką daryti. Nes jis jaučiasi tarsi žmogus, pilnas vyno, kuris nebesivaldo. O iš to kyla daugybė keistų būsenų, kuriose jautrios širdies žmonės negali gerai susitvaldyti. Kartais, apimti nekantraus ilgesio, jie pakelia galvas ir plačiai atmerktomis akimis žvelgia į dangų; tai džiaugiasi, tai verkia; tai dainuoja, tai šaukia; tai palaimoje, tai skausme, o dažnai abiejuose kartu; bėgioja ir šokinėja, juokiasi, ploja rankomis, klaupiasi, lenkiasi: ir juose matoma daugybė kitų panašių gestų. Kol žmogus taip pasilieka ir atvira širdimi pakelia save link tų Dievo turtų, kurie gyvena jo dvasioje, jis vėl ir vėl iš naujo jaučia Dievo skatinimą ir meilės nekantrumą; ir tuomet visi šie dalykai jame atsinaujina. Taigi šis žmogus per šį kūnišką jausmą kartais gali pereiti į dvasinį jausmą, kuris sutinka su protu; o per šį dvasinį jausmą jis gali pereiti į dievišką jausmą, kuris pranoksta protą; o per šį dievišką jausmą jis gali pasinerti į nekintamą bei palaimingą jausmą. Šis jausmas yra mūsų superesminė palaima, kuri yra mėgavimasis Dievu ir visais Jo mylimaisiais: ir ši palaima yra ta Tamsioji Ramybė, kuri visada pasilieka rymojime. Dievui ji yra esminė, o visiems kūriniams – superesminė. Ir ten galime regėti, kaip Asmenys užleidžia vietą ir pasilieka Esminėje Meilėje, tai yra, Palaimingoje Vienybėje, tačiau pagal Savo asmeninę prigimtį amžinai gyvuoja Trejybės veikime.
X SKYRIUS
APIE ABIPUSĮ DIEVIŠKŲJŲ ASMENŲ PASITENKINIMĄ BEI ABIPUSĮ PASITENKINIMĄ TARP DIEVO IR GERŲ ŽMONIŲ
Taigi galite suvokti, kad Dieviškoji Prigimtis amžinai veikia pagal Asmenis ir yra amžinai rymanti bei bekelė pagal Savo Esmės paprastumą. Todėl viskas, ką Dievas išrinko ir apgaubė amžina asmenine meile, jau iš esmės ir palaimingai Jo turima vienybėje su esmine meile. Nes Dieviškieji Asmenys yra apgaubti Vienybėje, abipusiame glėbyje, amžiname pasitenkinime, bedugnėje aktyvioje meilėje. Ir tai nuolat atsinaujina gyvybę teikiančiame Trejybės gyvenime; nes čia vyksta nuolatinis naujas gimimas naujame pažinime, naujame pasitenkinime ir naujame iškvėpime; naujame glėbyje su naujais Amžinosios Meilės srautais. Šiame pasitenkinime yra apglėbti visi išrinktieji: angelai ir žmonės, nuo pirmojo iki pat paskutinio. Nuo šio pasitenkinimo priklauso dangus ir žemė, visų kūrinių gyvenimas, būtis, veikla ir išsaugojimas, išskyrus tik polinkį nusigręžti nuo Dievo per nuodėmę: tai kyla iš tyčinio ir aklo kūrinių nedorumo. Iš Dieviškojo pasitenkinimo malonė, šlovė ir visos dovanos išsilieja danguje ir žemėje, ir į kiekvieną kūrinį atskirai, pagal jo poreikius ir jo imlumą. Nes Dievo malonė yra parengta visiems žmonėms ir laukia kiekvieno nusidėjėlio atsivertimo, ir kai tik nusidėjėlis, skatinamas malonės, išsižada savęs ir su tikėjimu šaukiasi Dievo, jis randa atleidimą. Taip pat, kas tik per malonę su meilės kupinu pasitenkinimu atsigręžia į Amžinąjį Dievo Pasitenkinimą, tas yra apgaubiamas ir apglėbiamas bedugnės meilės, kuri yra pats Dievas. Ir taip jis nuolat atsinaujina meilėje ir dorybėse; nes tarp mūsų pasitenkinimo Dieve ir Dievo pasitenkinimo mumyse tvyro meilės ir amžinojo gyvenimo veikimas. Tačiau Dievas mus mylėjo nuo amžių ir įtvirtino mus Savo pasitenkinime, ir jei teisingai tai suvoksime, mūsų meilė ir mūsų pasitenkinimas atsibus iš naujo. Nes, abipusiuose Asmenų santykiuose Dievystėje, šis pasitenkinimas nuolat atsinaujina nauju meilės proveržiu, vis naujame glėbyje Vienybėje. Ir tai vyksta anapus Laiko; tai yra, be „prieš“ ir „po“, amžiname DABAR. Nes šiame Vienybės glėbyje visi dalykai yra atbaigti; o meilės išsiliejime visi dalykai yra sukurti; ir gyvybę teikiančioje bei vaisingoje Prigimtyje glūdi visų dalykų galia ir galimybės. Nes gyvybę teikiančioje ir vaisingoje Prigimtyje Sūnus yra Tėve, o Tėvas – Sūnuje, ir Šventoji Dvasia Abiejuose. Nes Tai yra gyvybę teikianti ir vaisinga Vienybė, kuri yra visos gyvybės bei viso tapsmo namai ir pradžia. Ir taip visi kūriniai joje yra, peržengdami patys save, viena Būtis ir vienas Gyvenimas su Dievu, kaip savo Amžinojoje Pradžioje. Bet skirtingų Asmenų procesijoje Sūnus kyla iš Tėvo, o Šventoji Dvasia – iš Abiejų: ir būtent ten Dievas sukūrė bei sutvarkė visus kūrinius pagal jiems deramą būtį, ir per Savo malonę bei mirtį iš naujo sukūrė žmogų tiek, kiek jis prie Jo glaudžiasi. Ir Jis papuošė savuosius meile bei dorybėmis; ir su jais grįžo atgal prie Savo Pradžios.
Ten Tėvas ir Sūnus bei visi mylimieji yra apgaubti ir apglėbti meilės ryšių; tai yra, Šventosios Dvasios vienybėje. Ir tai yra ta pati vienybė, kuri yra vaisinga išeinančioje Asmenų veikloje, o Jiems sugrįžtant sudaro amžiną meilės ryšį, kuris niekada nebus atrištas: ir visi, kurie žino esą jame susieti, bus palaiminti per visą amžinybę, jie bus turtingi dorybėmis, aiškūs kontempliacijoje ir paprasti palaimingame poilsyje. Nes jų introversijoje jiems apsireiškia Dievo Meilė, išsiliejanti su visokeriopu gėriu ir vėl įtraukianti atgal į Vienybę, ir virš visos būties bei anapus visų sąlygų pasiliekanti amžinoje ramybėje. Ir taip jie visi yra susivieniję su Dievu, per tarpininkus, be tarpininkų, ir taip pat be skirtumo.
XI SKYRIUS
KAIP GERI ŽMONĖS SAVO KONTEMPLIACIJOJE TURI PRIEŠ SAVE DIEVO MEILĘ IR KAIP JIE IŠKELIAMI Į DIEVĄ
Savo vidiniame regėjime jie turi prieš save Dievo Meilę, kaip bendrą gėrį, besiliejantį per dangų ir žemę; ir jie jaučia Šventąją Trejybę, palinkusią į juos ir esančią juose su malonės pilnatve. Todėl jie yra papuošti iš išorės ir iš vidaus visomis dorybėmis, šventomis praktikomis ir gerais darbais. Ir taip jie susivienija su Dievu per Dieviškąją malonę ir savo pačių šventą gyvenimą. Ir kadangi jie atsidavė Dievui darydami, nedarydami ir kentėdami, jie turi tvirtą ramybę ir vidinį džiaugsmą, paguodą ir skonį, kuriame pasaulis negali dalyvauti; nei koks veidmainis, nei žmogus, kuris ieško savęs ir galvoja apie save labiau nei apie Dievo šlovę. Maža to, tie patys vidiniai ir apšviesti žmonės, kai tik panorėję, savo vidiniame regėjime regi Dievo Meilę kaip kažką, kas traukia arba skatina juos į Vienybę; nes jie mato ir jaučia, kad Tėvas kartu su Sūnumi per Šventąją Dvasią apglėbia Vienas Kitą bei visus išrinktuosius, ir amžina meile atsitraukia atgal į Savo Prigimties vienybę. Taip Vienybė visada traukia ir kviečia prie savęs viską, kas iš Jos gimė, ar per prigimtį, ar per malonę. Dėl to tokie apšviesti žmonės laisva dvasia yra pakeliami aukščiau proto į nuogą ir bevaizdį regėjimą, kuriame gyvuoja amžinasis įtraukiantis Dieviškosios Vienybės kvietimas; ir bevaizdžiu bei nuogu supratimu jie pereina per visus darbus, per visas praktikas ir per visus dalykus, kol pasiekia savo dvasių viršūnę. Ten jų nuogą supratimą persmelkia Amžinasis Šviesumas, taip kaip orą persmelkia saulės spinduliai. O nuoga, pakylėta valia yra perkeičiama ir persmelkiama bedugnės meilės, lygiai kaip geležis ugnies. Nuoga, pakylėta atmintis jaučiasi apgaubta ir įtvirtinta bedugniame Bevaizdiškume. Ir taip sukurtasis vaizdinys aukščiau proto trejopu būdu susivienija su savo Amžinuoju Vaizdiniu, kuris yra jo būties ir gyvenimo kilmė; ir ši kilmė yra esmingai bei amžinai išsaugoma ir valdoma per paprastą regėjimą bevaizdėje tuštumoje: ir taip žmogus, pranokdamas protą, yra trejopu būdu iškeliamas į Vienybę ir vieningu būdu – į Trejybę. Tačiau kūrinys netampa Dievu, nes susivienijimas vyksta Dieve per malonę ir mūsų meilę, grįžtančią namo: ir todėl kūrinys savo vidinėje kontempliacijoje jaučia skirtumą ir kitybę tarp savęs ir Dievo. Ir nors vienybė yra be tarpininkų, tačiau daugybė darbų, kuriuos Dievas daro danguje ir žemėje, dvasiai lieka paslėpti. Nes nors Dievas atiduoda Save tokį, koks yra, su aiškiu įžvelgimu, Jis atiduoda Save sielos esmėje, kur sielos galios yra supaprastintos virš proto lygio ir kur paprastume jos patiria Dievo perkeitimą. Ten viskas pilna ir liejasi per kraštus, nes dvasia jaučia esanti viena tiesa, vienas turtas ir viena vienybė su Dievu. Tačiau net ir čia yra esminis polinkis pirmyn, ir tame slypi esminis skirtumas tarp sielos būties ir Dievo Būties; ir tai yra aukščiausias ir subtiliausias skirtumas, kurį sugebame pajusti.
XII SKYRIUS
APIE AUKŠČIAUSIĄ VIENYBĘ, BE SKIRTUMO AR ATSKYRIMO
O po to eina vienybė be skirtumo. Nes jūs turite suvokti Dievo Meilę ne tik kaip išsiliejimą su visu gėriu ir įsitraukimą atgal į Vienybę; bet ji taip pat yra, virš visų skirtumų, esminis mėgavimasis nuoga Dievystės Esme. Dėl to apšviestieji žmonės atrado savyje esminę kontempliaciją, kuri yra anapus proto ir be proto, bei palaimingą potraukį, kuris persmelkia kiekvieną būseną ir visą būtį, ir per kurį jie panyra į bekelę neišmatuojamos palaimos bedugnę, kur Dieviškųjų Asmenų Trejybė turi Savo Prigimtį esminėje Vienybėje. Štai, ši palaima yra tokia vientisa ir tokia bekelė, kad joje liaujasi ir išnyksta kiekvienas esminis žiūrėjimas, potraukis bei kūriniškas skirtumas. Nes per šį mėgavimąsi visos pakylėtos dvasios yra ištirpdomos ir paverčiamos niekuo Dievo Esmėje, Kuri yra visų esmių superesmė. Ten jos iškrenta iš savęs į bedugnę vienatvę bei nežinojimą; ten visa šviesa virsta tamsa; ten trys Asmenys užleidžia vietą Esminiam Vieningumui ir pasilieka be jokio skirtumo esminės palaimos mėgavimesi. Ši palaima yra esminė Dievui, o visiems kūriniams – superesminė; nes jokia sukurta esmė negali tapti viena su Dievo Esme ir pranykti iš savo pačios substancijos. Jei taip būtų, kūrinys taptų Dievu, o tai neįmanoma; nes Dieviškoji Esmė negali nei augti, nei mažėti, prie Jos negalima nieko pridėti, nei iš Jos atimti. Vis dėlto visos mylinčios dvasios yra vienas mėgavimasis ir viena palaima su Dievu be jokio skirtumo; nes ta palaiminga būsena, kuri yra džiaugsmas Dievu ir visais Jo mylimaisiais, yra tokia paprasta ir vientisa, kad joje nei Tėvas, nei Sūnus, nei Šventoji Dvasia neišsiskiria pagal Asmenis, taip pat ir joks kūrinys. Bet visos apšviestos dvasios čia iškeliamos virš savęs į bekelį mėgavimąsi, kuris yra perteklius anapus visos pilnatvės, kurią bet kuris kūrinys kada nors gavo ar gaus. Nes ten visos pakylėtos dvasios, savo superesmėje, yra vienas džiaugsmas ir viena palaima su Dievu be skirtumo; ir ten ši palaima yra tokia vientisa, kad į ją negali įžengti joks skirtumas. Ir būtent to meldė Kristus, kai prašė Savo Tėvo danguje, kad visi Jo mylimieji taptų tobuli vienybėje, lygiai kaip Jis yra viena su Tėvu per Šventąją Dvasią: taip Jis meldė ir prašė, kad Jis mumyse, o mes Jame ir Jo dangiškajame Tėve būtume viena džiaugiantis per Šventąją Dvasią. Ir tai, manau, yra pati meilingiausia malda, kurią Kristus kada nors kalbėjo už mūsų palaimą.
XIII SKYRIUS
APIE TREJOPĄ KRISTAUS MALDĄ, KAD BŪTUME VIENA SU DIEVU
Tačiau taip pat turėtumėte pastebėti, kad Jo malda, kaip šv. Jonas aprašė toje pačioje Evangelijoje, buvo trejopa. Nes Jis meldė, kad mes būtume su Juo, kad regėtume šlovę, kurią Jam davė Jo Tėvas. Ir todėl pačioje pradžioje sakiau, kad visi geri žmonės yra susivieniję su Dievu per Dieviškosios malonės tarpininkavimą ir savo pačių dorybingą gyvenimą; nes Dievo meilė nuolat liejasi į mus naujomis dovanomis, ir kiekvienas, kuris tai suvokia, yra pripildomas naujų dorybių, šventų praktikų ir viso gėrio, tokiu būdu, kaip jums pasakojau anksčiau: ir ši vienybė, per malonės ir šlovės pilnatvę kūne bei sieloje, prasideda čia apačioje ir tęsis per visą amžinybę.
Toliau Kristus meldė taip: kad Jis būtų mumyse, o mes Jame. Tai randame Evangelijoje daugelyje vietų. Ir tai yra vienybė be tarpininkų; nes Dievo Meilė ne tik išsilieja, bet ir traukia mus į vidų, į Vienybę. Ir tie, kurie tai jaučia ir suvokia, tampa vidiniais bei apšviestais žmonėmis, o jų aukščiausios galios yra iškeliamos aukščiau visų praktikų į jų nuogą būtį: ir ten, aukščiau proto, galios susipaprastina savo esmėje ir taip tampa pilnos bei besiliejančios per kraštus. Nes tame paprastume dvasia randa save susivienijusią su Dievu be tarpininkų; ir ši vienybė kartu su jai priklausančiu pratimu tęsis amžinai, kaip jums sakiau anksčiau.
Toliau Kristus ištarė Savo didingiausiąją maldą, būtent, kad Jo mylimieji taptų tobuli vienybėje, kaip Jis yra viena su Tėvu: ne viena, kaip Jis yra su Tėvu viena vienintelė Dieviškoji Substancija, nes mums tai neįmanoma; bet taip viena, ir tokioje vienybėje, kaip Jis yra vienas džiaugsmas ir viena palaima su Tėvu be skirtumo Esminėje Meilėje. Tų, kurie taip susivieniję su Dievu šiuo trejopu būdu, juose išsipildė Kristaus malda.
Jie su Dievu potvyniuos ir atoslūgiuos banguos,
Turėdami ir džiaugdamiesi, tušti jie eis;
Jie dirbs ir pasyviai iškęs iššūkius tuos,
O savo superesmėj saugiai pailsės.
Jie išeis ir įeis, ir suras savo maistą,
Ir, meilės apgirti, švytinčioje tamsoje užmigs Dieve.
Daug daugiau žodžių norėčiau čia pasakyti, tačiau tiems, kurie tai turi, jų nebereikia: ir tam, kam tai buvo parodyta ir kas su meile glaudžiasi prie Meilės, tas visos tiesos bus išmokytas pačios Meilės. Bet tie, kurie atsigręžia į išorę ir norėtų rasti paguodą išoriniuose dalykuose, to nejaučia; ir, net jei pasakyčiau apie tai kur kas daugiau, jie vis tiek nesuprastų. Nes tie, kurie visiškai atsiduoda išoriniams darbams, ar tie, kurie dykaduoniauja vidiniame pasyvume, niekada nesugebės to suprasti. Nors protas ir visi kūniški jausmai čia turi užleisti vietą ir nusileisti dvasios tikėjimui bei kontempliacijai ir tiems dalykams, kurie pranoksta protą; vis dėlto protas, taip pat ir pojūčių gyvenimas toliau pasilieka savo vietoje ir negali išnykti lygiai taip pat, kaip negali išnykti žmogaus prigimtis. Ir toliau, nors dvasios žiūrėjimas bei potraukis link Dievo privalo užleisti vietą mėgavimuisi paprastume; vis dėlto tas žiūrėjimas ir tas potraukis toliau egzistuoja savo vietoje. Nes tai yra pats vidinis dvasios gyvenimas; o apšviestame bei pakylėtame žmoguje pojūčių gyvenimas prisijungia prie dvasios. Taigi jo juslinės galios per nuoširdžią meilę sujungiamos su Dievu, o jo prigimtis pripildoma visokio gėrio; ir jis jaučia, kad jo dvasinis gyvenimas priglunda prie Dievo be tarpininkų. Tokiu būdu jo aukščiausios galios iškeliamos į Dievą amžinoje meilėje, yra persmelkiamos Dieviškosios tiesos ir įtvirtinamos bevaizdėje laisvėje. Ir taip jis pripildomas Dievo bei liejasi per kraštus be saiko. Šiame potvynyje įvyksta esminis išsiliejimas ar panirimas į superesminę Vienybę; ir tai yra vienybė be skirtumo, apie kurią jums dažnai pasakojau. Nes superesmėje visi mūsų keliai baigiasi. Jei su Dievu eisime meilės vieškeliu, ilsėsimės su Juo amžinai ir be pabaigos: ir taip mes amžinai eisime link Dievo, įžengsime į Jį ir Jame ilsėsimės.
XIV SKYRIUS
ČIA AUTORIUS PAREIŠKIA, KAD VISKĄ, KĄ PARAŠĖ, PATEIKIA ŠVENTOSIOS BAŽNYČIOS TEISMUI
Dabar šiuo metu negaliu išdėstyti savo minties aiškiau. Visame kame, ką suprantu, jaučiu ar parašiau, aš paklūstu šventųjų bei Šventosios Bažnyčios teismui; nes noriu gyventi ir mirti kaip Kristaus tarnas, krikščioniškame tikėjime; ir trokštu su Dievo malone būti gyvybę teikiančiu Šventosios Bažnyčios nariu. Ir todėl, kaip jau sakiau anksčiau, turėtumėte saugotis tų apsigavusių žmonių, kurie per savo dyką tuštumą bei nuogu ir paprastu žvilgsniu atrado Dieviškąją Esmę savyje vien prigimtiniu būdu; ir kurie dedasi esą viena su Dievu be Dievo malonės, be dorybių lavinimo ir be paklusnumo Dievui bei Šventajai Bažnyčiai. Ir nepaisant viso savo gyvenimo iškrypimo, kurį aprašiau, jie norėtų būti viena su Dievo Sūnumi iš prigimties. Bet jei visų angelų Kunigaikštis buvo išmestas iš dangaus, nes sukilo prieš Dievą ir norėjo būti panašus į Aukščiausiąjį; ir jei pirmasis žmogus buvo išvarytas iš Rojaus, nes norėjo būti kaip Dievas: tai kaipgi šis apgailėtinas nusidėjėlis – tai yra, netikintis krikščionis, kuris norėtų būti kaip Dievas be panašumo į Dievą malonėje bei dorybėje – kada nors pakils iš žemės į dangų? Nes savo paties galia joks žmogus neįžengė į dangų, išskyrus Žmogaus Sūnų, Jėzų Kristų. Ir todėl mes privalome susivienyti su Juo per malonę, dorybę ir krikščionišką tikėjimą: taip mes pakilsime su Juo ten, kur Jis nuėjo pirma mūsų. Nes Paskutiniąją Dieną mes visi prisikelsime, kiekvienas su savo kūnu; ir tada tie, kurie darė gerus darbus, eis į amžinąjį gyvenimą, o tie, kurie darė piktus darbus, eis į amžinąją ugnį. Tai yra dvi skirtingos pabaigos, kurios niekada nesusijungs, nes jos nuolat bėga viena nuo kitos.
Melskitės už tą, kuris tai sukūrė ir parašė, kad Dievas jo pasigailėtų. Kad jo vargana pradžia bei jo ir mūsų apgailėtinas vidurio kelias būtų atvesti į palaimingą pabaigą – tegu tai mums visiems suteikia Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Amen.