„De catechizandis rudibus“ („Apie pradedančiųjų katechizavimą“) yra vienas svarbiausių Augustino pastoracinių traktatų, parašytas apie 400 m. diakono Deogratijo prašymu. Šis kūrinys skirtas praktinei problemai: kaip mokyti tikėjimo žmones, kurie dar visai nepažįsta krikščionybės, ir kaip tai daryti taip, kad mokytojas neišsektų, o klausytojas suprastų ir priimtų tikėjimo esmę.
Traktato pradžioje Augustinas atsako į Deogratijo skundą, kad katechizuojant jis dažnai pasijunta išsekęs, praranda mintį, ima nuobodžiauti pats sau ir bijo nuvarginti klausytojus. Augustinas šią patirtį pripažįsta kaip visiškai natūralią ir pateikia ganytojišką, psichologiškai jautrią analizę: mokytojo nuovargis kyla ne iš tikėjimo stokos, bet iš žmogiško silpnumo, iš nuolatinio kartojimo ir iš to, kad katechumenas dažnai nesupranta, kiek daug pastangų reikalauja mokymas.
Toliau Augustinas pateikia metodinį vadovą, kaip katechizuoti:
- nuo ko pradėti pasakojimą apie išganymo istoriją,
- kaip išlaikyti klausytojo dėmesį,
- kaip pritaikyti kalbą pagal žmogaus išsilavinimą, amžių ir motyvaciją,
- kada naudoti pasakojimą, kada — pamokymą, kada — padrąsinimą,
- kaip išvengti nuobodulio ir išsekimo,
- kaip džiaugtis katechumeno pažanga ir taip atgaivinti savo paties dvasią.
Svarbiausia Augustino mintis — katechezė yra meilės darbas, o tikėjimo mokymas turi būti atliekamas su kantrybe, džiaugsmu ir nuolankumu. Mokytojas turi matyti ne savo nuovargį, bet Dievo veikimą žmogaus širdyje.
„De catechizandis rudibus“ yra vienas iš nedaugelio antikos tekstų, kuriame taip aiškiai ir praktiškai aptariama religinio ugdymo metodika. Jis iki šiol laikomas klasikiniu katechezės vadovu ir atskleidžia Augustino ganytojišką jautrumą, pedagoginę intuiciją ir gebėjimą suprasti žmogaus psichologiją.
APIE PRADEDANČIŲJŲ (NEOFITŲ) KATECHIZAVIMĄ
I. 1. Tu prašei manęs, broli Deogratijau, kad parašyčiau tau ką nors apie pradedančiųjų katechizavimą, kas tau būtų naudinga. Juk sakei, kad Kartaginoje, kur esi diakonas, pas tave dažnai atvedami žmonės, kuriuos reikia pirmą kartą pamokyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, nes esi laikomas turinčiu didelį katechizavimo gebėjimą, pasižyminčiu ir tikėjimo išmanymu, ir kalbos malonumu. Tačiau tu prisipažinai, kad beveik visada jautiesi suvaržytas, nežinodamas, kaip tinkamai paaiškinti tai, dėl ko tikėdami esame krikščionys; nuo ko pradėti ir iki kur tęsti pasakojimą; ar baigus pasakojimą reikia pridėti kokį nors paraginimą, ar tik pateikti nurodymus, kurių laikydamasis tas, kuriam kalbame, žinotų išlaikąs krikščionišką gyvenimą ir išpažinimą. Tu skundeisi ir prisipažinai, kad tau dažnai nutinka, jog per ilgą ir drungną kalbą tu pats sau tampi menkas ir nuobodus, o ką jau kalbėti apie tą, kurį mokai, ar kitus, kurie ten stovi ir klausosi. Ši būtinybė tave privertė pasinaudoti ta meile, kurią tau esu skolingas, ir priversti mane, kad nepaisydamas savo užimtumo, ką nors tau apie šį dalyką parašyčiau.
2. Aš gi, verčiamas ne tik tos meilės, kurią asmeniškai esu skolingas tau, bet ir tos, kurią visuotinai esu skolingas Motinai Bažnyčiai, jokiu būdu negaliu atsisakyti. Priešingai, privalau su noria ir pasišventusia valia imtis šio darbo, jei per savo pastangas, kurias mūsų Viešpaties dosnumo dėka galiu parodyti, Viešpats liepia padėti tiems, kuriuos Jis padarė mano broliais. Nes kuo labiau trokštu, kad Viešpaties pinigai (dvasiniai turtai) būtų plačiau dalijami, tuo labiau privalau, matydamas, kad mano tarnybos draugai – tvarkytojai – patiria sunkumų dalydami, daryti viską, kas nuo manęs priklauso, idant jie galėtų lengvai ir sklandžiai atlikti tai, ko uoliai ir nuoširdžiai trokšta.
II. 3. Bet kalbant apie tavo asmeninius nuogąstavimus, nenorėčiau, kad tave trikdytų tai, jog tavo kalba tau pačiam dažnai atrodo prasta ir nuobodi. Gali būti, kad tam, kurį tu mokei, taip visai neatrodė, bet kadangi tu pats troškai, jog būtų girdima kažkas geresnio, tai, ką sakei, tau atrodė neverta kitų ausų. Juk ir man pačiam mano kalba beveik visada nepatinka. Aš esu godus geresnio varianto, kuriuo dažnai džiaugiuosi savo viduje dar prieš pradėdamas jį reikšti skambančiais žodžiais. Ir kai man nepavyksta to išreikšti taip, kaip tai skamba man pačiam, aš nuliūstu, kad mano liežuvis nesugeba prilygti mano širdžiai. Aš noriu, kad tas, kuris manęs klauso, suprastų viską, ką aš suprantu; ir jaučiu, kad nekalbu taip, jog tai pasiekčiau. Ypač dėl to, kad anas supratimas apšviečia protą lyg greitas žaibo blyksnis, o kalba yra lėta, ilga ir visiškai jam neprilygstanti: ir kol ji rutuliojasi, tas supratimas jau būna pasislėpęs savo slaptavietėse. Vis dėlto, kadangi jis nuostabiu būdu paliko tam tikrus pėdsakus atmintyje, jie išlieka kartu su lėtais skiemenimis; ir iš tų pėdsakų mes formuojame skambančius ženklus, kurie vadinami lotynų, graikų, hebrajų ar bet kuria kita kalba, nesvarbu, ar šie ženklai tik mąstomi, ar ištariami balsu. O juk tie pėdsakai nėra nei lotyniški, nei graikiški, nei hebrajiški, nei priklauso kokiai nors kitai tautai; jie atsiranda prote taip, kaip veido išraiška – kūne. Juk pyktis vienaip vadinamas lotyniškai, kitaip graikiškai, ir dar kitaip kitose kalbose; tačiau supykusio žmogaus veidas nėra nei lotyniškas, nei graikiškas. Todėl, kai kas nors sako „Aš pykstu“, tai supranta ne visos tautos, o tik tie, kurie moka lotyniškai; bet jei įpykusio proto jausmas išsilieja veide ir sukuria išraišką, visi žiūrintys supranta, kad jis piktas. Tačiau tų pėdsakų, kuriuos intelektas įspaudžia atmintyje, neįmanoma taip išvesti ir lyg ištiesti į klausytojų pojūčius per balso garsą, kaip aiškus ir akivaizdus yra veidas: juk anie yra viduje, prote, o šis – išorėje, kūne. Todėl galima tik numanyti, kaip stipriai mūsų burnos garsas skiriasi nuo to intelekto blyksnio, kai jis neprilygsta net pačiam atminties įspaudui. Mes gi, dažniausiai labai karštai trokšdami naudos klausytojui, norime kalbėti taip, kaip suprantame tuo metu, kai dėl paties susitelkimo išvis negalime kalbėti. Ir kadangi mums nepavyksta, mes kankinamės ir, tarytum veltui švaistydami jėgas, vystame iš nuobodulio; o iš paties nuobodulio ta kalba tampa dar vangesnė ir blankesnė nei buvo tada, kai privedė prie to nuobodulio.
4. Tačiau manančiųjų manęs klausytis uolumas dažnai man parodo, kad mano iškalba nėra tokia šalta, kaip man pačiam atrodo; iš jų pasimėgavimo suprantu, kad jie iš to gauna kažką naudingo. Ir aš stropiai stengiuosi savimi, kad nepritrūkčiau atliekant šią tarnystę, kurioje, kaip matau, jie gerai priima tai, kas jiems duodama. Taip ir tu, vien iš to, kad pas tave dažnai atvedami tie, kuriuos reikia mokyti tikėjimo, turėtum suprasti, jog kitiems tavo kalba neatrodo tokia prasta kaip tau pačiam. Neturėtum savęs laikyti bevaisiu vien todėl, kad to, ką matai savo viduje, neišreiški taip, kaip norėtum; juk galbūt ir pamatyti taip, kaip norėtum, tu neįstengi. Kas gi šiame gyvenime mato kitaip, jei ne „kaip mįslėje ir per veidrodį“? (1 Kor 13, 12). Net ir pati meilė nėra tokia didelė, kad, perplėšusi kūno tamsybes, prasiskverbtų į amžinąją giedrą, iš kurios tam tikru būdu spindi net ir šie praeinantys dalykai. Bet kadangi gerieji diena iš dienos daro pažangą siekdami matyti tą dieną be dangaus skliauto sukimosi ir be nakties atėjimo – „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo“ (1 Kor 2, 9), – nėra didesnės priežasties, kodėl mūsų kalba mokant pradedančiuosius mums atrodo prasta, išskyrus tai, kad mums patinka matyti neįprastai, o kalbėti įprastai yra nuobodu. Ir iš tiesų mus kur kas mieliau klausosi tada, kai ir mes patys džiaugiamės šiuo darbu: nes mūsų kalbos giją paveikia mūsų pačių džiaugsmas, ir ji liejasi lengviau bei yra priimama palankiau. Todėl nėra sunkus uždavinys nurodyti, ką reikia įteigti, ką reikia tikėti, nuo ko pradėti ir iki kur pasakoti; taip pat – kaip reikia keisti pasakojimą, kad kartais jis būtų trumpesnis, kartais ilgesnis, bet visada pilnas ir tobulas; ir kada naudoti trumpesnį, o kada ilgesnį. Tačiau didžiausias rūpestis yra, kaip padaryti, kad kiekvienas katechizuojantis tai darytų su džiaugsmu (nes kuo labiau jis tai sugebės, tuo jo kalba bus malonesnė). Šio dalyko taisyklė yra aiški. Juk jei kalbant apie kūniškus pinigus Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9, 7), tai tuo labiau dvasiniuose dalykuose! Bet kad šis linksmumas atsirastų reikiamą valandą, tai yra Jo gailestingumo, kuris šitaip įsakė, reikalas. Taigi, iš pradžių pakalbėsime apie pasakojimo būdą, kurio, kaip supratau, tu norėjai (sk. III–VI), po to apie mokymą ir raginimą (sk. VII–IX), o vėliau apie tai, kaip, Dievo padedami, galime įgyti šį linksmumą (sk. X–XIV).
III. 5. Pasakojimas yra pilnas, kai pradedantysis mokomas nuo to, kas parašyta: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1), iki pat dabartinių Bažnyčios laikų. Tačiau tai nereiškia, kad turime atmintinai ar savais žodžiais atpasakoti ir išnarplioti visą Pentateuchą, visas Teisėjų, Karalių ir Ezdro knygas, visą Evangeliją ir Apaštalų darbus; tam ir laiko neužtektų, ir jokios būtinybės nėra. Verčiau viską apimti apibendrintai ir glaustai, išrenkant tam tikrus nuostabesnius įvykius, kurių klausytis maloniau ir kurie yra lyg atraminiai taškai; tokius įvykius nereikia parodyti tarsi suvyniotus į popierių ir tuoj pat atimti iš akių, bet verta ties jais šiek tiek stabtelėti, juos tartum išvynioti, išskleisti ir pateikti klausytojų protams apžiūrėti ir stebėtis. O visus kitus dalykus reikia įterpti greitai prabėgant. Taip ir tai, ką labiausiai norime pabrėžti, labiau išryškėja kitų dalykų fone; o tas, kurį pasakodami norime sužadinti, prie jų neprieina pavargęs; ir jo atmintis, kurį mokydami turime instruktuoti, nesusipainioja.
6. Aišku, visame kame mes turime žvelgti į įsakymo tikslą – tai yra „meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo“ (1 Tim 1, 5), į kurį turime nukreipti viską, ką sakome. Ir to žmogaus, kurį mokome kalbėdami, žvilgsnis turi būti ten nukreiptas. Juk dėl nieko kito prieš Viešpaties atėjimą nebuvo parašyta viskas, ką skaitome Šventajame Rašte, jei ne tam, kad būtų pabrėžtas Jo atėjimas ir iš anksto parodyta būsima Bažnyčia, tai yra Dievo tauta iš visų tautų, kuri yra Jo Kūnas; kartu prijungiant ir įskaičiuojant visus šventuosius, kurie gyveno šiame pasaulyje dar prieš Jo atėjimą ir tikėjo Juo ateisiančiu taip pat, kaip mes tikime Juo atėjusiu. Nes kaip Jokūbas, dar gimdamas, pirma iškišo iš gimdos ranką, kuria laikė ir anksčiau gimusio brolio koją, o paskui sekė galva ir tik tuomet visi kiti nariai (Pr 25, 26) – tačiau galva orumu ir galia pranoksta ne tik po jos sekusius narius, bet ir pačią ranką, kuri gimdama ėjo pirma (nors pasirodymo laiku ranka buvo pirma, prigimties tvarka galva yra pirma) – taip ir Viešpats Jėzus Kristus. Nors Jis, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Žmogus, kuris yra virš visų Dievas, palaimintas per amžius (Rom 9, 5), dar prieš pasirodydamas kūne ir tartum išeidamas iš savo paslapties įsčių prieš žmonių akis, per šventus patriarchus ir pranašus išsiuntė tam tikrą savo Kūno dalį. Per ją, tarsi per ranką, skelbdamas savo būsimą gimimą, Jis taip pat išstūmė puikiai anksčiau ėjusią tautą, apraizgytą įstatymo pančiais lyg penkiais pirštais (nes Jis nesiliovė būti skelbiamas ir pranašaujamas per penkis laiko tarpsnius; o tai atitinka ir tas, per kurį duotas Įstatymas, parašęs penkias knygas). O išdidūs, mąstantys kūniškai ir norintys įtvirtinti savo teisingumą (Rom 10, 3), nebuvo pripildyti palaiminimo atvira Kristaus ranka, bet buvo sulaikyti sugniaužtoje rankoje: todėl „jų kojos buvo surištos, ir jie krito, o mes pakilome ir stovime tiesūs“ (Ps 20, 8). Taigi, nors, kaip sakiau, Viešpats Kristus išsiuntė tam tikrą savo Kūno dalį šventuosiuose, kurie ėjo prieš Jo gimimo laiką, vis dėlto Jis pats yra Bažnyčios Kūno galva (Kol 1, 18); ir visi anie buvo susiję su tuo pačiu Kūnu, kurio galva Jis yra, tikėdami Į jį, kurį pranašavo. Juk jie nebuvo atplėšti bėgdami pirma, bet greičiau prijungti paklusnumu. Nes nors ranka ir gali būti išsiųsta prieš galvą, jos ryšys su galva išlieka. Todėl visa, kas buvo parašyta anksčiau, parašyta tam, kad mes pasimokytume, ir tai buvo mūsų įvaizdžiai, ir tai atsitiko jiems kaip pavyzdys; o parašyta dėl mūsų, kuriems atėjo amžių pabaiga (Rom 15, 4; 1 Kor 10, 11).
IV. 7. O kokia yra didesnė Viešpaties atėjimo priežastis, jei ne ta, kad Dievas parodytų savo meilę mums, ją stipriai pabrėždamas; nes kai dar buvome priešai, Kristus numirė už mus (Rom 5, 8. 10). O tai todėl, kad „įsakymo tikslas ir įstatymo pilnatvė yra meilė“ (1 Tim 1, 5; Rom 13, 10); kad ir mes mylėtume vieni kitus, ir kaip Jis už mus atidavė savo gyvybę (1 Jn 3, 16), taip ir mes už brolius atiduotume gyvybę. O patį Dievą, kadangi „Jis pirmas mus pamilo“ (Ten pat, 4, 10) ir „nepagailėjo savo viengimio Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32), jei ir tingėjome mylėti, bent jau dabar netingėkime atsakyti meile. Nėra didesnio kvietimo meilei, kaip užbėgti už akių mylint: ir per daug kieta yra širdis, kuri, jei nenorėjo suteikti meilės, nenorėtų jos atlyginti. Jei matome net ir bjaurioje bei nešvarioje meilėje, kad tie, kurie nori būti mylimi, nedaro nieko kito, tik visais įmanomais būdais atskleidžia ir rodo, kaip stipriai jie myli, ir stengiasi sukurti teisingumo iliuziją, kad galėtų reikalauti atsako iš tų sielų, kurias bando suvilioti; ir jie patys užsidega dar labiau, kai pajunta, kad tie, kurių jie geidžia, jau yra paveikti tos pačios ugnies; tad jei sustingęs protas, pajutęs esąs mylimas, pabunda, o jau degantis, sužinojęs, kad yra mylimas atgal, užsidega dar stipriau – akivaizdu, jog nėra didesnės priežasties, nuo kurios meilė prasidėtų ar augtų, kaip tik tada, kai tas, kuris dar nemyli, sužino esąs mylimas, arba tas, kuris myli pirmas, tikisi arba jau mato, kad yra mylimas atgal. Jei taip yra net neturioje meilėje, kiek labiau draugystėje? Ko kito mes saugomės, kad neįžeistume draugystės, jei ne to, jog draugas nepagalvotų, kad mes jo nemylime arba mylime mažiau, nei jis mus? Jei jis tuo patikės, jis taps šaltesnis toje meilėje, kuria žmonės džiaugiasi abipusiu artumu. O jei jis nėra toks silpnas, kad šis įžeidimas jį atšaldytų nuo bet kokios meilės, jis pasilieka toje meilėje, kuria myli ne tam, kad džiaugtųsi, bet tam, kad rūpintųsi. Verta pastebėti: nors vyresnieji (viršesnieji) nori būti mylimi jaunesniųjų (žemesniųjų) ir džiaugiasi jų uoliu paklusnumu (ir kuo labiau tai jaučia, tuo labiau juos myli), vis dėlto kokia meile užsidega žemesnysis, kai pajunta, kad jį myli viršesnysis! Juk ten meilė yra malonesnė, kur ji nedega stygiaus sausra, bet liejasi geradarystės gausa. Anas geidulingas skurdo meilė, o šis – gailestingumo meilė. O jei žemesnysis net nesitikėjo būti mylimas viršesniojo, jis neapsakomai užsidegs meile, jei anas pats teiksis parodyti, kaip labai myli tą, kuris niekada neišdrįstų tikėtis sau tokio didelio gėrio. Kas gi yra viršesnis už teisiantį Dievą, ir kas beviltiškesnis už nusidėjėlį žmogų? Pastarasis tuo labiau buvo pasidavęs puikybės jėgoms, kurios negali padaryti jo laimingo (nors manė esąs joms pavaldus), kuo labiau buvo praradęs viltį, kad juo gali pasirūpinti ta Valdžia, kuri nėra iškili dėl piktumo, bet iškili dėl gerumo.
8. Tad jei Kristus atėjo labiausiai tam, kad žmogus sužinotų, kaip stipriai Dievas jį myli; ir sužinotų tam, kad užsidegtų meile Jam, kuris pirmas jį pamilo, ir Jo liepiamas bei rodomas mylėtų artimą (kuris anksčiau nebuvo artimas, bet toli klajojo, o artimu tapo būtent mylimas); ir visas Šventasis Raštas, parašytas anksčiau, buvo skirtas pranašauti Viešpaties atėjimą; o visa kita, kas vėliau užrašyta ir patvirtinta dievišku autoritetu, pasakoja apie Kristų ir ragina mylėti – tuomet akivaizdu, kad ne tik visas Įstatymas ir Pranašai remiasi šiais dviem Dievo ir artimo meilės įsakymais (Mt 22, 40) (kurie tuo metu, kai Viešpats tai sakė, buvo vienintelis Šventasis Raštas), bet ir visa, kas vėliau išganingai užrašyta ir perduota dieviškųjų knygų tomais. Todėl Senajame Testamente yra Naujojo paslėpimas, o Naujajame Testamente – Senojo apreiškimas. Pagal tą paslėpimą kūniškai mąstantys kūniškieji ir tada, ir dabar buvo pavergti bausmės baimės. O pagal šį apreiškimą dvasingieji – ir tada (kuriems pamaldžiai beldžiant net ir paslėpti dalykai atsivėrė), ir dabar (kurie neieško išdidžiai, kad net atviri dalykai jiems neužsivertų) – dvasiškai suprasdami, dovanotos meilės dėka tapo laisvi. Kadangi meilei nėra nieko priešiškiau už pavydą, o pavydo motina yra puikybė: tas pats Viešpats Jėzus Kristus, Dievas Žmogus, yra ir dieviškosios meilės mums ženklas, ir žmogiškojo nuolankumo mums pavyzdys, kad mūsų didžiulis puikybės auglys būtų išgydytas dar didesniu priešingu vaistu. Juk didelė nelaimė yra išdidus žmogus: bet didesnis gailestingumas yra nuolankus Dievas. Taigi, turėdamas šią meilę kaip tikslą, į kurį nukreiptum viską, ką sakai, viską, ką pasakoji, pasakok taip, kad tas, kuriam kalbi, girdėdamas tikėtų, tikėdamas viltųsi, o vildamasis – mylėtų (1 Kor 13, 13).
V. 9. Netgi iš paties Dievo griežtumo, kuriuo mirtingųjų širdys sukrečiamos itin išganinga baime, turi būti ugdoma meilė. Kad žmogus, džiaugdamasis, jog yra mylimas To, kurio bijo, išdrįstų Jį atsakomai mylėti ir bijotų neįtikti Jo meilei net ir tada, jei tai galėtų daryti nebaudžiamas. Labai retai pasitaiko, ar net išvis niekada, kad kas nors norėtų tapti krikščionimi, nebūdamas sukrėstas kokios nors Dievo baimės. Nes jei jis nori tapti krikščionimi tikėdamasis kokios nors naudos iš žmonių (kuriems kitaip neįtiks), arba siekdamas išvengti žmonių priešiškumo (kurių pykčio ar neapykantos bijo) – jis greičiau nori apsimesti, o ne iš tiesų tapti. Juk tikėjimas nėra nusilenkiančio kūno, o tikinčio proto dalykas. Bet aišku, kad per katechizuotojo tarnystę dažnai pasireiškia Dievo gailestingumas, ir, paveiktas žodžio, žmogus jau nori tapti tuo, kuo iš pradžių buvo nusprendęs tik apsimesti. Kai jis pradeda to norėti, tada ir laikykime, kad jis išties atėjo. Nors mums ir paslėpta, kada jis ateina protu (kurį jau matome esantį kūnu), vis dėlto privalome su juo elgtis taip, kad jame atsirastų ši valia, net jei jos ir nėra. Niekas neprarandama: jei ji yra, mūsų veiksmų dėka ji tik sustiprinama, nors ir nežinome, kokiu metu ar kurią valandą ji prasidėjo. Naudinga, žinoma, jei įmanoma, iš anksto būti perspėtiems tų, kurie jį pažįsta, kokios jis sielos būsenos, arba dėl kokių priežasčių jis atėjo priimti religijos. Jei nėra tokio žmogaus, iš kurio tai sužinotume, reikia paklausti paties atėjusiojo, kad iš to, ką jis atsakys, galėtume pradėti savo kalbą. Bet jei jis atėjo su veidmainiška širdimi, trokšdamas žmogiškos naudos ar bėgdamas nuo nemalonumų, be abejo, jis meluos. Tačiau būtent iš jo melo ir reikia paimti pradžią: ne tam, kad paneigtum jo melą (lyg tau tai būtų aišku), bet kad, jei jis sakys atėjęs su tokiu tikslu (kas tikrai yra sveikintina, nesvarbu, ar jis sako tiesą, ar meluoja), mes, patvirtindami ir girdami tokį tikslą, su kuriuo jis sako atėjęs, priverstume jį džiaugtis esant tokį, kokiu jis nori atrodyti. O jei jis pasakys ką kita, nei turėtų būti to žmogaus širdyje, kuris mokomas krikščioniško tikėjimo, – švelniai ir meiliai jį pataisydamas kaip nemokšą ir neišmanėlį, bei trumpai ir rimtai parodydamas bei pagirdamas tikrąjį krikščioniškojo mokymo tikslą (kad neužimtum laiko, skirto pasakojimui, ir neišdrįstum jo pateikti dar neparuoštai sielai), padarysi taip, kad jis panorės to, ko dėl klaidos ar apsimetimo dar nenorėjo.
VI. 10. O jeigu atsitiktų taip, kad jis atsakys buvęs dieviškai perspėtas ar išgąsdintas, kad taptų krikščionimi, tai suteikia mums labai džiugų įžangos tašką parodyti, kaip labai Dievas mumis rūpinasi. Žinoma, jo dėmesį nuo tokių stebuklų ar sapnų reikia nukreipti į tvirtesnį Šventojo Rašto kelią ir tikresnius orakulus, idant jis suprastų, kaip gailestingai jam buvo duotas tas perspėjimas dar prieš pradedant laikytis Šventojo Rašto. Be abejo, jam reikia parodyti, kad pats Viešpats nebūtų jo perspėjęs ar vertęs tapti krikščionimi ir prisijungti prie Bažnyčios, ar mokęs tokiais ženklais ir apreiškimais, jei nebūtų norėjęs, kad jis saugiau ir užtikrinčiau eitų jau paruoštu Šventojo Rašto keliu – kur jis ieškotų ne matomų stebuklų, bet įprastų viltis nematomais dalykais, ir būtų perspėjamas ne miegantis, bet budrus.
Nuo čia reikia pradėti pasakojimą – nuo to, kad „Dievas viską sukūrė labai gerai“ (Pr 1, 31), ir tęsti, kaip sakėme, iki pat dabartinių Bažnyčios laikų. Taip, kad kiekvienam mūsų pasakojamam dalykui ir įvykiui būtų pateikiamos priežastys ir paaiškinimai, per kuriuos visa tai nukreiptume į tą meilės tikslą (1 Tim 1, 5), nuo kurio neturi būti atitrauktas nei veikiančiojo, nei kalbančiojo žvilgsnis. Juk net išgalvotas poetų pasakas, sukurtas malonumui tų sielų, kurių maistas yra niekai, tie gramatikai, kurie laikomi ir vadinami gerais, stengiasi nukreipti į kokią nors naudą (nors ir ta nauda tėra tuščia, ir skirta godžiam pasaulietiniam pasisotinimui). Tad tuo labiau mes turime būti atsargūs, kad šie mūsų pasakojami tikri dalykai nebūtų priimti dėl tuščio malonumo ar net pragaištingo geismo, jei jie pateikiami be savo priežasčių paaiškinimo. Tačiau šias priežastis aiškinkime ne taip, kad, apleidę pasakojimo eigą, mūsų širdis ir liežuvis įsiveltų į sunkių diskusijų pinkles; veikiau pati pateikiamos priežasties tiesa tebūna lyg auksas, surišantis brangakmenių virtinę, bet jokiu nesaikingumu nesujaukiantis viso papuošalo eilės.
VII. 11. Baigus pasakojimą, reikia atskleisti prisikėlimo viltį. Ir atsižvelgiant į klausytojo imlumą bei jėgas, o taip pat į turimą laiką, reikia atremti tuščias netikinčiųjų patyčias dėl kūno prisikėlimo, kalbėti apie būsimąjį Paskutinįjį Teismą – jo gerumą geriesiems, griežtumą blogiesiems ir tiesą visiems. Su pasibjaurėjimu ir siaubu paminėjus nedorėlių bausmes, reikia su ilgesiu skelbti teisiųjų ir tikinčiųjų karalystę, aną dangiškąjį miestą ir jo džiaugsmą. Tada žmogaus silpnumas turi būti parengtas ir pastiprintas prieš pagundas ir papiktinimus – tiek esančius išorėje, tiek pačioje Bažnyčioje. Išorėje – prieš pagonis, žydus ar eretikus; o viduje – prieš Viešpaties klojimo pelus (Mt 3, 12). Tai nereiškia, kad reikia leistis į ginčus prieš kiekvieną iškrypėlių rūšį ar pateikti klausimus ir griauti visas jų klaidingas nuomones. Veikiau per trumpą laiką reikia parodyti, kad taip buvo išpranašauta; paaiškinti, kokia yra pagundų nauda tikinčiųjų ugdymui ir koks vaistas slypi Dievo, nusprendusio tai leisti iki pat pabaigos, kantrybės pavyzdyje.
O kai jis mokomas, kaip atsilaikyti prieš tuos, kurių iškrypusios minios kūniškai užpildo bažnyčias, kartu trumpai ir deramai turi būti priminti krikščioniško bei doro gyvenimo nurodymai. Kad jo taip lengvai nesuviliotų girtuokliai, goduoliai, apgavikai, lošėjai, svetimautojai, ištvirkėliai, reginių mylėtojai, rišantys šventvagiškus amuletus, burtininkai, astrologai ar bet kokių tuščių ir blogų menų spėjikai bei kiti panašūs. Ir kad jis nemanytų, jog tai jam praeis nebaudžiamai, matydamas, kad daugelis tų, kurie vadinasi krikščionimis, mėgsta šiuos dalykus, juos daro, gina, siūlo ir įtikinėja. Iš dieviškųjų knygų liudijimų turi būti aiškiai parodyta, koks galas laukia tų, kurie atkakliai taip gyvena, ir kaip jie turi būti pakenčiami pačioje Bažnyčioje, iš kurios pabaigoje bus atskirti. Taip pat reikia iš anksto pasakyti, kad Bažnyčioje jis ras ir daug gerų krikščionių, tikriausių dangiškosios Jeruzalės piliečių – jei tik pats toks pradės būti. Galiausiai jį reikia uoliai perspėti, kad nedėtų savo vilties į žmogų, nes nelengva žmogui nuspręsti, kas yra teisingas žmogus; o jei ir būtų lengva, teisiųjų pavyzdžiai mums pateikiami ne tam, kad būtume išteisinti per juos, bet kad, juos mėgdžiodami, žinotume, jog mus išteisina tas pats Jų Išteisintojas. Iš to išplauks dalykas, kurį labiausiai reikia pabrėžti: kad kai mus girdintis žmogus (o greičiau – per mus Dievą girdintis) pradės augti dorybėmis ir žinojimu bei drąsiai žengti Kristaus keliu, jis nedrįstų to priskirti nei mums, nei sau pačiam. Bet kad ir save patį, ir mus, ir visus kitus mylimus draugus jis mylėtų Jame ir dėl Jo, kuris jį mylėjo dar esantį priešu (Rom 5, 10), idant išteisindamas padarytų draugu. Manau, čia tau nereikia jokio pamokymo, kad tuomet, kai laikas spaudžia (tavo ar tų, kurie tavęs klausosi), kalbėtum trumpai; o kai laiko daugiau, kalbėtum plačiau – juk tai padiktuoja pati būtinybė be jokio kito perspėjimo.
VIII. 12. Tačiau jokiu būdu negalima pamiršti vieno dalyko: jei pas tave ateis mokytis laisvaisiais mokslais išsilavinęs žmogus, kuris jau bus nusprendęs būti krikščionimi ir dėl to atėjo, kad juo taptų, beveik neįmanoma, kad jis nebūtų susipažinęs su daugeliu mūsų Raštų ir literatūros; taip parengtas, jis atėjo tik tam, kad dalyvautų sakramentuose. Juk tokie žmonės ne tą pačią valandą, kai tampa krikščionimis, bet paprastai dar prieš tai viską atidžiai ištiria ir savo sielos judesius aptaria bei diskutuoja su tais, su kuriais gali. Taigi, su jais reikia elgtis trumpai ir neįkyriai kalant tai, ką jie jau žino, bet kukliai tai paliečiant; sakant, kad mes tikime, jog jie jau žino tą ir aną. Tokiu būdu prabėgomis išvardyti viską, ką pradedantiesiems ir neišmanėliams tenka kalti į galvą. Taip, jei tas išsilavinęs žmogus ką nors žino, jis to negirdės kaip iš mokytojo; o jei kažko dar nežino, jis to išmoks mums primenant tai, ką, mūsų manymu, jis jau žino. Be abejo, naudinga ir jo paties paklausti, kas jį paskatino norėti tapti krikščionimi. Jei pamatysi, kad jį įtikino knygos – ar kanoninės, ar naudingų komentatorių – pradžioje ką nors pasakyk apie jas. Pagirk jas atsižvelgdamas į skirtingus nuopelnus: kanoninio autoriteto ar komentuotojų sumanaus kruopštumo. Ypač pabrėžk kanoniniuose raštuose esantį nuostabaus gilumo itin išganingą nuolankumą, o anose (nekanoninėse) knygose – skambesnės ir tarsi labiau nušlifuotos iškalbos stilių, kuris pagal kiekvieno gebėjimus pritaikytas išdidensnėms (ir dėl to silpnesnėms) sieloms. Aišku, reikia jį paskatinti papasakoti, ką jis labiausiai skaitė, prie kokių knygų labiausiai prisirišo, ir iš kur jis įgavo įsitikinimą, kad nori prisijungti prie Bažnyčios. Kai jis tai pasakys, jei tos knygos mums žinomos, arba bent iš bažnytinio garso žinome, kad jas parašė koks nors žymus katalikų vyras, su džiaugsmu tai patvirtinkime. O jeigu jis susidūrė su kokio nors eretiko knygomis ir, galbūt nežinodamas, ką tikrasis tikėjimas smerkia, priėmė jas į širdį manydamas esant katalikiškomis – jis turi būti uoliai pamokytas, iškeliant universaliosios Bažnyčios ir kitų pačių mokyčiausių vyrų, žydinčių jos tiesoje ir savo diskusijomis bei raštais, autoritetą. Nors ir tie katalikai, kurie paliko šį gyvenimą ir paliko palikuonims kažką iš krikščioniškos literatūros, kai kuriose savo kūrinių vietose, būdami nesuprasti arba, kaip būdinga žmogaus silpnumui, nesugebėdami proto aštrumu prasiskverbti į gilesnius dalykus ir nuo tiesos nuklysdami į tiesos panašumą, davė progą išpuikėliams ir drąsuoliams kurti bei gimdyti kokią nors ereziją. Tai nenuostabu, kai net ir apie pačius kanoninius raštus, kur viskas pasakyta kuo sveikiausiai, žmonės sugeba suprasti kitaip, nei jautė pats rašytojas arba nei yra pati tiesa (juk jei tai būtų tik tiek, kas gi mielai neatleistų žmogiškam silpnumui, pasirengusiam pasitaisyti?); bet karštligiškai ir užsispyrusiai arogantiškai gindami tai, ką iškreiptai ir klaidingai pamanė, daugelis, suplėšę bendrystės vienybę, pagimdė daugybę pražūtingų dogmų. Visa tai su juo – tuo, kuris prie krikščionių tautos bendruomenės prisijungia ne kaip neišmanėlis (idiotas, kaip sakoma), bet nušlifuotas ir išugdytas mokytų knygų, – reikia aptarti kuklaus pokalbio metu. Mokymo autoritetą patariant saugotis išankstinių nuostatų klaidų reikia prisiimti tik tiek, kiek jaučiama, jog leidžia jo nuolankumas, kuris jį ir atvedė. O visa kita, pagal išganingo mokymo taisykles, nesvarbu, ar tai būtų apie tikėjimą, ką reikia pasakoti ar diskutuoti, ar apie moralę, ar apie pagundas, prabėgant tuo pačiu būdu, kurį minėjau, turi būti nukreipta į tą patį „pranašesnį kelią“ (1 Kor 12, 31).
IX. 13. Taip pat yra ir tokių, kurie ateina iš labiausiai paplitusių gramatikų ir oratorių mokyklų. Jų negalėtum priskirti nei prie neišmanėlių, nei prie tų pačių mokyčiausių vyrų, kurių protas ištreniruotas nagrinėti didžius klausimus. Taigi šiems, kurie kalbėjimo menu atrodo pranokstantys kitus žmones, kai jie ateina norėdami tapti krikščionimis, turime suteikti šį tą daugiau nei tiems neišsilavinusiems. Jiems reikia atidžiai priminti, kad apsivilkę krikščionišku nuolankumu, jie mokytųsi neniekinti tų, apie kuriuos sužinos, jog jie labiau vengia moralinių ydų, o ne kalbos klaidų. Ir kad jie nedrįstų lyginti, o tuo labiau teikti pirmenybės ištreniruotam liežuviui prieš tyrą širdį (kaip jie buvo įpratę daryti). Ypač šiuos žmones reikia mokyti klausytis dieviškųjų Raštų taip, kad jiems neatrodytų prasta tvirta iškalba vien todėl, kad ji nėra išpūsta. Jie neturi manyti, kad tose knygose skaitomi kūniškais apvalkalais apgaubti ir žmonių pasakyti ar padaryti dalykai neturi būti išvynioti ir atidaryti, kad būtų suprasti, bet priimami taip, kaip skamba raidės. O apie pačią paslapties naudą (dėl kurios tai ir vadinama slėpiniais), kiek mįslių slėptuvės padeda paaštrinti tiesos meilę ir nukratyti nuobodulio stingulį – tokiems žmonėms reikia įrodyti pačia patirtimi, kai koks nors dalykas, kuris iš pirmo žvilgsnio jiems nedarė jokio įspūdžio, iškalamas išpainiojus kokią nors alegoriją. Šiems žmonėms ypač naudinga žinoti, kad prasmei turi būti teikiama pirmenybė prieš žodžius, kaip siela yra aukščiau už kūną. Iš to seka, kad jie turėtų verčiau klausytis teisingesnių nei iškalbingesnių kalbų, kaip ir turėtų labiau norėti išmintingesnių nei gražesnių draugų. Tegul jie žino, kad Dievo ausims nėra kito balso, tik sielos troškimas (jausmas). Taip jie nesišaipys, jei pastebės, kad kai kurie vyskupai ir Bažnyčios tarnai kartais šaukiasi Dievo su barbarizmais ir solecizmais (kalbos klaidomis), arba net patys nesupranta tų žodžių, kuriuos ištaria, ar sumaišę skiemenis netaisyklingai daro pauzes. Tai nereiškia, kad to nereikia taisyti – juk žmonės turi sakyti „Amen“ tam, ką aiškiai supranta; tačiau tie, kurie išmoko, jog viešumoje (forume) gera kalba reiškia gražų skambesį, o bažnyčioje – pamaldų troškimą, turi tai pamaldžiai toleruoti. Taigi toji graži forumo kalba kartais gali būti net nepalaiminga (ne „benedictio“). O apie sakramentą, kurį jie priims, protingesniems pakanka išgirsti, ką tas dalykas reiškia; tuo tarpu su lėtesniais reikia kalbėti naudojant daugiau žodžių ir palyginimų, kad jie neniekintų to, ką mato.
X. 14. Čia tu turbūt norėtum kokio nors kalbos pavyzdžio, kad pačiu darbu tau parodyčiau, kaip reikia daryti tai, ką patariau. Aš tikrai tai padarysiu, kiek, Viešpačiui padedant, pajėgsiu; bet pirmiausia privalau pakalbėti apie tai, kaip įgyti aną linksmumą (hilarumą), ką jau buvau pažadėjęs. Juk apie pačias aiškinamosios kalbos taisykles, katechizuojant tą, kuris ateina norėdamas tapti krikščionimi, jau išpildžiau tai, ką žadėjau ir kiek, atrodė, pakanka. Žinoma, aš neprivalau pats šiame tome daryti tai, ką nurodau daryti kitiems. Bet jeigu tai padarysiu, tai bus tik su kaupu; o kaip galiu duoti su kaupu, kol dar neišpildžiau privalomos normos? Juk aš negirdėjau, kad tu kuo nors kitu taip smarkiai skųstumeisi, kaip tuo, kad tavo paties kalba tau atrodė prasta ir niekinga, kai mokydavai ką nors krikščioniško vardo. O aš žinau, kad tai kyla ne iš to, jog tau trūksta dalykų, kuriuos reikia pasakyti (nes puikiai žinau tavo pasirengimą ir išsilavinimą), ir ne dėl paties kalbėjimo (žodžių trūkumo), bet dėl dvasinio nuovargio (nuobodulio). Arba dėl tos priežasties, kurią jau minėjau: kad mums labiau patinka ir mus labiau traukia tai, ką tyloje matome savo protu, ir nenorime nuo to būti atitraukti į toli gražu ne tokį patį žodžių triukšmą; arba todėl, kad net ir tada, kai kalba yra maloni, mums labiau patinka klausytis ar skaityti tai, kas pasakyta geriau ir kas pateikiama be mūsų pačių pastangų ir rūpesčių, negu neaiškioje nežinioje derinti staiga kylančius žodžius prie svetimo suvokimo – nežinant, ar jie atitiks mintį, ir ar bus priimti naudingai; arba todėl, kad tai, kas įteigiama pradedantiesiems, mums jau yra labai gerai žinoma ir mūsų pačių tobulėjimui nebereikalinga, todėl mums nuobodu taip dažnai prie to grįžti, o jau šiek tiek paaugęs protas be jokio malonumo žengia tokiais įprastais ir tartum vaikiškais takais. Kalbančiajam nuobodulį kelia ir abejingas klausytojas (arba todėl, kad jis nejaučia jokių emocijų, arba todėl, kad jokiu kūno judesiu neparodo, jog supranta ar jam patinka tai, kas sakoma). Ne dėl to, kad mums derėtų geisti žmonių pagyrų, bet dėl to, kad tai, ką mes tarnaujame, yra Dievo dalykai; ir kuo labiau mylime tuos, kuriems kalbame, tuo labiau trokštame, kad jiems patiktų tai, kas jiems siūloma jų išganymui. O jei tai nepavyksta, mes nuliūstame, nusilpstame pačioje eigoje ir palūžtame, tarytum veltui švaistytume jėgas. Kartais taip pat nutinka, kad kai mus atitraukia nuo kokio nors dalyko, kurį norime daryti ir kurio darymas mus džiugino ar atrodė esąs būtinesnis, ir mes esame priversti – ar paliepimu to, kurio nenorime įžeisti, ar dėl kažkieno neišvengiamo reikalavimo – ką nors katechizuoti, mes pradedame šį darbą (kuriame reikia didelės ramybės) jau būdami sumišę. Mes apgailestaujame, kad mums neleidžiama laikytis tokios veiklos tvarkos, kokios norime, ir kad mes negalime visiems visko suspėti. Ir taip iš pačio liūdesio kylanti kalba yra mažiau maloni, nes iš liūdesio sausros ji mažiau liejasi. Kartais širdį slegia liūdesys dėl kokio nors papiktinimo, ir tada mums sakoma: „Ateik, pakalbėk su šiuo žmogumi, jis nori tapti krikščionimi.“ Tie, kurie tai sako, nežino, kas mus degina uždaryta viduje. Ir jei mums nederėtų jiems atskleisti savo jausmų, mes nenoriai imamės to, ko jie nori. Ir neabejotinai ta kalba bus vangi ir nemaloni, nes pratekėjo pro verdančią ir rūkstančią širdies gyslą. Taigi, iš tiek daug priežasčių – kad ir kuri iš jų aptemdytų mūsų proto giedrą – mes turime, vadovaudamiesi Dievu, ieškoti vaistų, kuriais tas susitraukimas atsileistų, kad dvasios įkarščiu džiūgautume ir mėgautumėmės gero darbo ramybe. Juk Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9, 7).
15. Juk jei mus nuliūdina tai, kad klausytojas nesuvokia mūsų supratimo – nuo kurio viršūnės tartum nusileidę mes esame priversti užtrukti toli apačioje esančių skiemenų lėtume, ir turime rūpintis, kaip ilgais ir sudėtingais vingiais iš kūno burnos išeis tai, kas išgeriama greičiausiu proto gurkšniu; ir kadangi tai išeina labai skirtingai, mums nuobodu kalbėti ir norisi tylėti, – tuomet pagalvokime, ką mums davė Tas, kuris parodė mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis (1 Pt 2, 21). Kiek besiskirtų mūsų artikuliuotas balsas nuo mūsų intelekto gyvumo, kur kas labiau skiriasi kūno mirtingumas nuo Dievo lygybės. Ir vis dėlto, „būdamas Dievo prigimties, Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7) ir t. t., iki pat kryžiaus mirties. Dėl kokios priežasties, jei ne dėl to, kad Jis „silpniesiems pasidarė silpnas, kad laimėtų silpnuosius“? (1 Kor 9, 22). Paklausyk, ką sako Jo mėgdžiotojas ir kitoje vietoje: „Jei buvome tarsi išėję iš proto – tai Dievui; jei esame blaivūs – tai jums. Juk Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 13–14). Kaipgi jis būtų buvęs pasirengęs „išsekti už jų sielas“ (2 Kor 12, 15), jei jam būtų tingėję pasilenkti prie jų ausų? Štai kodėl jis „tapo tarp jūsų mažutėliu, tarsi žindyvė, globojanti savo vaikus“ (1 Tes 2, 7). Argi kas nors mėgautųsi – jei ne meilė to prašytų – murmėti sutrumpintus ir iškraipytus žodžius? Ir vis dėlto žmonės trokšta turėti kūdikių, kuriems galėtų tai parodyti: ir motinai mieliau spjaudyti smulkiai sukramtytą maistą mažam sūnui, nei pačiai kramtyti ir nuryti didesnius gabalus. Tegu neapleidžia mūsų širdies ir mintis apie aną vištą (Mt 23, 37), kuri nusilpusiomis plunksnomis dengia savo gležnus jauniklius ir lūžinėjančiu balsu šaukia cypiančius viščiukus; o išpuikėliai, bėgantys nuo jos švelnių sparnų, tampa plėšriųjų paukščių grobiu. Jei intelektas mėgaujasi tyriausiose gelmėse, tegu būna malonu suprasti ir tai, kaip meilė – kuo nuolankiau nusileidžia į žemiausias vietas, tuo tvirčiau grįžta į vidines, turėdama gerą sąžinę nieko iš tų, prie kurių nusileido, nereikalauti, išskyrus jų amžinąjį išganymą.
XI. 16. O jeigu mes labiau trokštame skaityti ar klausytis to, kas jau parengta ir geriau pasakyta, ir todėl tingime su nežinomu rezultatu pritaikyti tai, ką kalbame, prie esamos akimirkos – kol protas nenukrypsta nuo dalykų tiesos, lengva yra padaryti taip, kad jei klausytoją koks nors žodis įžeis (užklius), iš pačios tos progos jis pasimokys, kaip, supratus patį dalyką, reikia niekinti tai, kad tas žodis, kuris nuskambėjo tam, jog dalykas būtų suprastas, nuskambėjo netobulai ar netaisyklingai. O jei žmogaus silpnumo ketinimas nukryps net ir nuo pačių dalykų tiesos (nors pradedančiųjų katechizavime, kur einama pačiu išmintingiausiu ir įprasčiausiu keliu, tai sunkiai gali nutikti), vis dėlto, kad ir iš to klausytojas neįsižeistų, mums tai neturėtų atrodyti nutikę dėl kokios kitos priežasties, kaip tik todėl, kad Dievas norėjo mus išbandyti: ar ramia siela priimsime pataisymą, kad gindami savo klaidą nenupultume į dar didesnę klaidą. O jeigu mums niekas to nepasakys ir tiek mes, tiek klausytojai to visiškai nepastebėsime, jokio skausmo nėra – jei tik tai nepasikartos. Dažniausiai mes patys, prisimindami, ką pasakėme, kažką sau priekaištaujame, bet nežinome, kaip tai buvo priimta ištariant; ir jei mumyse dega meilė, mes dar labiau apgailestaujame, kai kažkas klaidingo buvo priimta noriai. Todėl radus progą, lygiai kaip mes patys save peikiame tyloje, taip reikia pasirūpinti, kad po truputį būtų pataisyti ir tie, kurie ne dėl Dievo žodžių, o aiškiai dėl mūsiškių, įkrito į kokią nors klaidą. O jei kokie nors apakinti beprotiško pavydo džiaugiasi, kad mes suklydome – šnabždėtojai, šmeižikai, Dievo nekenčiami (Rom 1, 30) – tegu jie suteikia mums progą ugdyti kantrybę kartu su gailestingumu, nes ir Dievo kantrybė juos veda į atgailą. Kas gali būti šlykščiau ir kas labiau kaupia pyktį „pykčio ir teisingo Dievo teismo apsireiškimo dienai“ (Rom 2, 4–5), kaip džiaugtis kito blogiu, bjauriai panašėjant ir mėgdžiojant velnią? Kartais, net kai viskas sakoma teisingai ir tikrai, kažkas, kas nesuprantama, arba dėl pačios naujovės yra šiurkštu – prieštaraujant senosios klaidos nuomonei ar įpročiui – klausytoją įžeidžia ir sutrikdo. Jei tai paaiškėja ir jis parodo esąs išgydomas, jį reikia nedelsiant gydyti daugybe autoritetų ir paaiškinimų. Jei tai tylus ir paslėptas įsižeidimas, padėti gali Dievo vaistai. Bet jei jis atšoks ir atsisakys būti gydomas, mus tepaguodžia Viešpaties pavyzdys, kuris, kai žmonės įsižeidė dėl Jo žodžio ir tartum nuo kažko kieto pabėgo, tiems, kurie liko, tarė: „Ar ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67). Mes privalome širdyje tvirtai ir nepalaužiamai išlaikyti žinojimą, kad Jeruzalė, paimta į nelaisvę šio pasaulio Babilono, bėgant laikui bus išlaisvinta, ir nė vienas iš jos nepražus; nes tas, kuris pražuvo, nebuvo iš jos. Juk „tvirtas Dievo pamatas stovi, turėdamas šį antspaudą: Viešpats pažįsta tuos, kurie yra Jo, ir teatsitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo“ (2 Tim 2, 19). Tai mąstydami ir šaukdamiesi Viešpaties į savo širdį, mažiau bijosime neaiškių mūsų kalbos rezultatų dėl neaiškių klausytojų sielos judesių, ir mus džiugins pats nepatogumų iškentėjimas dėl gailestingumo darbo – jei tik jame neieškosime savo šlovės (Jn 7, 18). Juk darbas yra tikrai geras tik tuomet, kai veikiančiojo ketinimą lyg ietį išmeta meilė, ir jis, tartum grįždamas į savo vietą, vėl ilsisi meilėje. O tas skaitymas, kuris mus džiugina, ar koks geresnės iškalbos klausymasis (kuriuos norėdami iškelti aukščiau už savo pačių kalbą, mes kalbame tingiai ir su nuoboduliu), mus priims dar linksmesnius, ir po darbo bus dar malonesni. Mes su didesniu pasitikėjimu melsime Dievo, kad Jis kalbėtų mums taip, kaip mes norime, jei linksmai priimsime tai, kad Jis kalba per mus taip, kaip mes galime. Taip atsitinka, kad „tiems, kurie myli Dievą, viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28).
XII. 17. O jeigu mums nuobodu dažnai kartoti įprastus ir mažiems vaikams tinkančius dalykus, prisitaikykime prie jų per brolišką, tėvišką ir motinišką meilę, ir sujungus mūsų širdis su jais, tie dalykai ir mums patiems atrodys nauji. Užuojautos pilnos sielos jausmas yra toks galingas, kad kai mes kalbame, o jie mokosi, jie susijaudina, mes apsigyvename vienas kitame; taip jie tartum kalba mumyse tai, ką girdi, o mes juose tam tikru būdu išmokstame tai, ko mokome. Argi taip nenutinka, kai mes aprodome kokias nors erdvias ir gražias vietas – miestų ar laukų – kurias mes patys dėl dažno matymo jau praeidavome be jokio malonumo, tiems, kurie anksčiau jų niekada nematė, kad mūsų pačių malonumas atsinaujintų per jų naujumo džiaugsmą? Ir tuo labiau, kuo jie yra artimesni draugai: nes per meilės ryšį, kiek mes esame juose, tiek ir mums nauja tampa tai, kas buvo sena. Bet jei mes šiek tiek pažengėme į priekį kontempliuodami dalykus, mes nenorime, kad tie, kuriuos mylime, džiaugtųsi ir stebėtųsi tik žvelgdami į žmonių rankų darbą; mes norime juos pakelti į pačio kūrėjo meną ar sumanymą, ir iš ten pakilti į viską kuriančio Dievo susižavėjimą ir šlovinimą, kur yra pats vaisingiausias meilės tikslas. Tad kiek labiau mes turėtume džiaugtis, kai žmonės ateina mokytis apie patį Dievą, dėl kurio ir reikia mokytis visko, ką apskritai reikia mokytis; ir atsinaujinti jų naujume taip, kad jei mūsų įprastas pamokslavimas yra šaltesnis, jis įkaistų per jų neįprastą klausymąsi? Prie to džiaugsmo prisideda ir tai, kad mes mąstome ir svarstome, iš kokios klaidos mirties žmogus pereina į tikėjimo gyvenimą. Ir jei mes su geranorišku linksmumu praeiname įprastais kaimo takeliais, kai rodome kelią kam nors, kas, klaidžiodamas, vargo: su kokiu didesniu džiaugsmu ir entuziazmu mes turime išganingame mokyme pasivaikščioti po tai, ko mums patiems dėl savęs aiškinti nereikėtų, kai gailesčio vertą ir šio pasaulio klaidų nuvargintą sielą mes vedame taikos keliais, paliepus Tam, kuris mums tą taiką ir suteikė?
XIII. 18. Bet iš tiesų labai sunku ištverti kalbant iki pat numatytos pabaigos, kai nematome klausytojo susidomėjimo. Nesvarbu, ar jis – sukaustytas religijos baimės – nedrįsta balsu ar kokiu kūno judesiu parodyti savo pritarimo; ar jį stabdo žmogiška gėda; ar jis nesupranta to, kas sakoma, ar tai niekina. Kadangi mes nematome jo sielos, viską reikia išbandyti kalba: viską, kas galėtų jį pažadinti ir tartum ištraukti iš slaptaviečių. Juk ir pernelyg didelė baimė, trukdanti jam parodyti savo nuomonę, turi būti išsklaidyta švelniais padrąsinimais; ir gėda turi būti sušvelninta pabrėžiant brolišką bendrystę; ir klausimais reikia sužinoti, ar jis supranta; ir suteikti jam pasitikėjimo, kad jei jam atrodo, jog kažkam reikia paprieštarauti, jis laisvai tai išsakytų. Taip pat reikia jo paklausti, ar jis jau kada nors tai girdėjo – galbūt šie dalykai jo nejaudina todėl, kad jam yra žinomi ir įprasti. Ir atsižvelgiant į jo atsakymą, veikti toliau: arba kalbėti aiškiau ir paprasčiau, arba atremti priešingą nuomonę, arba to, kas jam jau žinoma, nebeaiškinti plačiau, bet trumpai apibendrinti; o iš to, kas Šventose knygose (ir ypač pačiame pasakojime) pasakyta mistiškai, pasirinkti tai, ką atveriant ir atskleidžiant mūsų kalba pasidarytų malonesnė. O jeigu jis yra pernelyg lėtas, abejingas ir nusigręžęs nuo bet kokio tokio saldumo, jį reikia gailestingai iškęsti; ir greitai prabėgus viską kitą, su baime įkalti jam tai, kas būtiniausia: apie Katalikų bažnyčios vienybę, apie pagundas, apie krikščionišką gyvenimą, atsižvelgiant į būsimą teismą; ir verčiau dėl jo kalbėti (melstis) Dievui, nei jam pačiam daug kalbėti apie Dievą.
19. Dažnai taip pat atsitinka, kad tas, kuris iš pradžių klausėsi noriai, pavargęs klausytis arba stovėti, nebe reiškia pritarimo, bet žiovauja atverdamas lūpas, ir net nenorėdamas parodo norįs išeiti. Kai tai pastebime, reikia arba atnaujinti jo dėmesį, pasakant kažką paskanintą padoriu linksmumu, tinkantį aptariamai temai, arba kažką labai stebinančio ar net apgailėtino bei apraudamo; ir geriausia apie jį patį, kad, asmeninio rūpesčio įgeltas, jis pabustų (tačiau tai neturėtų įžeisti jo gėdos jausmo jokiu šiurkštumu, o veikiau patraukti draugiškumu). Arba galima padėti pasiūlant jam atsisėsti; nors be abejonės būtų geriau, jei ten, kur tai įmanoma padaryti padoriai, jis nuo pat pradžių klausytųsi sėdėdamas. Kur kas išmintingiau daroma kai kuriose užjūrio bažnyčiose, kur ne tik vyskupai kalba žmonėms sėdėdami, bet ir patiems žmonėms yra padėti suolai, kad koks nors silpnesnis, pavargęs nuo stovėjimo, nebūtų atitrauktas nuo itin naudingo dėmesio ar net priverstas išeiti. Ir vis dėlto yra didelis skirtumas: kai iš didelės minios pasitraukia atgauti jėgų tas, kuris jau yra susietas sakramentų bendryste, ir kai išeina tas, kurį reikia pirmą kartą mokyti sakramentų (nors jam dažnai kyla neišvengiamas poreikis išeiti, kad nugalėtas vidinio silpnumo apskritai nenukristų); juk jis iš gėdos nesako, kodėl eina, o dėl silpnumo jam neleidžiama ilgiau stovėti. Aš tai sakau iš patirties: taip padarė vienas žmogus, kai jį katechizavau – kaimo žmogus; iš to išmokau, kad to reikia labai saugotis. Kas gi pakęstų mūsų aroganciją, kai vyrų, mūsų brolių (ar net tų, kuriais turime dar labiau rūpintis, kad jie taptų mūsų broliais), mes nepasodiname priešais save, kai net patį mūsų Viešpatį, kuriam tarnauja Angelai, sėdinti moteris klausėsi (Lk 10, 39)? Aišku, jeigu kalba bus trumpa arba vieta sėdėti nėra tinkama, tegu klausosi stovėdami; bet tik tuomet, kai klauso daug žmonių, ir kai tai ne patys pirmieji mokymai. Nes kai tai vienas, du ar keli, kurie atėjo tam, kad taptų krikščionimis, kalbėti jiems stovintiems yra pavojinga. Tačiau, jeigu jau taip pradėjome, bent pastebėjus klausytojo nuovargį, jam turi būti pasiūlyta sėdėti; ar netgi primygtinai raginama, kad sėstųsi, ir pasakyta kažkas, kas jį atgaivintų – kad ir tas rūpestis (jei koks nors užpuolęs jį pradėjo atitraukti) dingtų iš proto. Kadangi priežastys, kodėl jis dabar tylėdamas atsisako klausytis, yra neaiškios, jam, jau atsisėdusiam, tebūna pasakyta kažkas prieš įkyrias pasaulietinių reikalų mintis (kaip minėjau, linksmai arba liūdnai): kad, jei būtent jos buvo užvaldžiusios protą, jos pasitrauktų tarsi asmeniškai apkaltintos; o jeigu tai ne jos, ir jis tiesiog pavargo klausytis, kai mes apie jas kalbame tartum tai būtų jos (nes mes juk nežinome), – pasakome kažką netikėto ir neįprasto (kaip minėjau), ir jo dėmesys atsigauna nuo nuobodulio. Tačiau tai tegul būna trumpa, ypač todėl, kad įterpiama ne pagal eilę, idant paties pasibjaurėjimo ligos, kuriai norime padėti, dar labiau nepadidintų pats vaistas: o kitus dalykus reikia pagreitinti, ir pažadėti bei parodyti artimesnę pabaigą.
XIV. 20. O jeigu tavo dvasią palaužė atidėta kita veikla, kurios (kaip svarbesnės) tu buvai laukęs, ir todėl dabar liūdnas ir be džiaugsmo katechizuoji, – turi pagalvoti: neskaitant to, ką tikrai žinome (kad viską su žmonėmis privalome daryti gailestingai ir iš tyriausios meilės pareigos), visa kita yra neaišku. Nežinia, kas naudingiau daryti, o ką būtų tinkamiau atidėti ar apskritai palikti. Kadangi mes nežinome, kokie yra tų žmonių, dėl kurių dirbame, nuopelnai prieš Dievą, tai mes veikiau spėjame menka ir neaiškia prielaida, kas jiems šiuo metu būtų naudingiausia, nei iš tiesų tai suprantame. Todėl darbus, kuriuos reikia atlikti, turime planuoti pagal savo supratimą; ir jei pavyks juos atlikti taip, kaip nusprendėme, džiaukimės ne todėl, kad mums, o todėl, kad Dievui taip patiko juos atlikti. Bet jei ištiks kokia nors būtinybė, kuri suardys tą mūsų tvarką, lengvai pasiduokime, kad nebūtume sulaužyti; idant tą tvarką, kurią Dievas iškėlė aukščiau už mūsiškę, mes priimtume kaip savą. Juk teisingiau yra mums sekti Jo valia, nei Jam – mūsiške. Kadangi net ir ta darbų tvarka, kurios mes norime laikytis pagal savo nuožiūrą, be abejo, yra patvirtintina ten, kur svarbesni dalykai eina pirmiau. Tad kodėl mes liūdime, kai Viešpats Dievas žmonėms skiria tokią didelę pirmenybę, kad, vien mylėdami savo pačių tvarką, mes norėtume tapti betvarkiais? Juk niekas geriau nesutvarko savo darbų, kaip tas, kuris yra labiau pasirengęs nedaryti to, ką draudžia dieviškoji galybė, nei tas, kuris trokšta daryti tai, ką planuoja žmogiška mintis. Nes „žmogaus širdyje daug minčių, bet Viešpaties patarimas išlieka amžinai“ (Pat 19, 21).
21. Jei dėl kokio nors papiktinimo sukrėsta tavo siela neįstengia išleisti giedros ir malonios kalbos, tavo meilė tiems, už kuriuos Kristus mirė (norėdamas juos atpirkti savo kraujo kaina iš pasaulio klaidų mirties), turi būti tokia didelė, kad pats faktas, kai mums, nuliūdusiems, pranešama, jog yra žmogus, trokštantis tapti krikščionimi, pasitarnautų mūsų paguodai ir liūdesio išsklaidymui – taip, kaip laimikio džiaugsmas paprastai sušvelnina nuostolių skausmą. Juk mus liūdina kieno nors sukeltas papiktinimas tik tuomet, jei matome ar tikime, kad jis pats pražus, arba kad per jį pražus silpnieji. Taigi tas, kuris ateina būti inicijuojamas, – kol tikimės, kad jis gali padaryti pažangą, – tenuvalo mūsų liūdesį dėl atpuolančiojo. Nes net jeigu kyla baimė, kad šis naujokas taptų gehenos sūnumi (Mt 23, 15) (matant, kaip daugybė tokių sukasi prieš akis ir iš jų kyla tie skandalai, kurie mus degina), tai neturi mūsų stabdyti, bet greičiau žadinti ir aštrinti: kad tą, kurį mokome, perspėtume vengti sekimo tais, kurie yra krikščionys ne pagal tiesą, o tik pagal vardą. Kad jis, neišsigandęs jų minios, nei norėtų sekti jais, nei atsisakytų sekti Kristumi dėl jų; ir nei atsisakytų būti Dievo Bažnyčioje, kur jie yra, nei norėtų ten būti toks, kokie yra jie. Ir nežinau kaip, bet būtent tokiuose perspėjimuose kalba tampa karštesnė, kai jai kurą tiekia esamas skausmas: tad mes ne tik nebūsime tingesni, bet būtent todėl kalbėsime užsidegę ir aistringai tai, ką saugesnėmis aplinkybėmis sakytume šalčiau ir lėčiau; ir džiaugsimės, kad mums duota proga, kurioje mūsų sielos jaudulys nepraeis be vaisių.
22. O jeigu mus slegia liūdesys dėl kokios nors mūsų pačių klaidos ar nuodėmės, mes turime prisiminti ne tik tai, kad „auka Dievi – sudužusi dvasia“ (Ps 51, 17), bet ir tai, kad „kaip vanduo ugnį, taip išmalda (gailestingumo darbas) užgesina nuodėmę“ (Sir 3, 30). Ir vėl: „Gailestingumo noriu, o ne aukos“ (Oz 6, 6). Lygiai kaip tuo atveju, jei mums grėstų gaisro pavojus, mes bėgtume prie vandens, kuriuo jis galėtų būti užgesintas, ir būtume dėkingi, jei kas nors jį pasiūlytų iš arti: taip ir tada, jei iš mūsų šieno (silpnybių) pakilo kokia nors nuodėmės liepsna, ir dėl to mes esame sumišę, pasitaikius gailestingiausio darbo progai (tarsi priėjus prie šaltinio), džiaukimės, kad per tai gali būti numalšinta tai, kas buvo užsidegę. Nebent esame tokie kvaili, jog manome, kad turime skubėti su duona, idant pripildytume alkanojo skrandį, bet neturėtume taip pat uoliai bėgti su Dievo Žodžiu, kad pamokytume jį valgančiojo protą. Be to, jei tai daryti būtų tik naudinga, o nedaryti – nieko nekainuotų (nekenktų), mes vis tiek pasielgtume nelaimingai, jei iškilus išganymo pavojui (jau ne artimo, o mūsų pačių) atstumtume pasiūlytą vaistą. Tačiau kai iš Viešpaties lūpų taip grėsmingai skamba: „Piktasis ir tingusis tarne, turėjai atiduoti mano pinigus pinigų keitėjams“ (Mt 25, 26–27) – koks beprotybės laipsnis yra vėl norėti nusidėti, neduodant Viešpaties pinigų (dvasinio turto) to norinčiam ir prašančiam vien todėl, kad mus kankina ankstesnė mūsų nuodėmė? Tokiomis ir panašiomis mintimis ir apmąstymais išsklaidžius nuobodulio tamsą, dėmesys paruošiamas katechizavimui – idant klausytojas saldžiai sugertų tai, kas iš meilės gausos išsiveržia uoliai ir su džiaugsmu. Ir tai sako ne tiek aš tau, kiek pati meilė, kuri išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota (Rom 5, 5).
XV. 23. Bet dabar tu galbūt jau reikalauji to, kas anksčiau (prieš man pažadant) man nebuvo privaloma, bet dabar tapo skola: kad kokį nors kalbos pavyzdį – lyg aš pats ką nors katechizuočiau – man nepritrūktų noro išdėstyti ir pateikti tau susipažinti. Prieš tai darydamas noriu, kad pagalvotum, jog vienoks yra diktuojančiojo nusiteikimas, kai galvojama apie būsimą skaitytoją; ir kitoks kalbančiojo, kai dėmesys sutelktas į esantį klausytoją. Taip pat vienoks jis būna slapta patariant, kai nėra jokio kito, kuris mus teistų; kitoks – viešai ko nors mokant, kai aplink klausosi skirtingai manantys žmonės; šioje srityje dar vienoks jis yra, kai mokomas tik vienas, o kiti klauso tarytum teisėjai ar patvirtinantys jiems patiems žinomus dalykus; dar kitoks, kai visi bendrai laukia, ką mes jiems pasakysime; o čia dar irgi skiriasi: vienoks, kai sėdima tarsi privačiai, idant būtų mezgamas pokalbis; kitoks, kai tylinti liaudis laukiančiai žiūri į vieną, kuris kalbės iš aukštesnės vietos. Ir yra didžiulis skirtumas, kai kalbame, ar dalyvauja mažai, ar daug; mokyti ar nemokyti, ar abiejų rūšių mišinys; miestiečiai ar kaimiečiai, ar tie ir anie kartu, ar liaudis susidėjusi iš visų žmonių rūšių. Neįmanoma, kad jie skirtingai nepaveiktų kalbančiojo ar diktuojančiojo; ir kad pati kalba, kuri yra išsakoma, neįgytų tarsi kokio nors sielos (iš kurios ji išeina) veido, bei atitinkamai nepaveiktų klausytojų (juk ir jie patys savo buvimu vieni kitus veikia skirtingai). Tačiau kadangi dabar kalbame apie pradedančiųjų mokymą, galiu tau paliudyti iš savęs: aš vienaip ar kitaip jaučiuosi, kai prieš save katechizuojamą matau išsilavinusį, ir kitaip – kai neišmanantį, miestietį, atvykėlį, turtuolį, vargšą, paprastą pilietį, garbingą, turintį kokią nors valdžią, vienos ar kitos tautos žmogų, vieno ar kito amžiaus ar lyties, ateinantį iš vienos ar kitos sektos, iš vienos ar kitos populiarios klaidos. Ir priklausomai nuo mano paties jausmų, pati kalba prasideda, vystosi ir baigiasi. Ir kadangi ta pati meilė priklauso visiems, ne tas pats vaistas turi būti visiems taikomas: pati meilė vienus gimdo, su kitais kenčia silpnumą (Gal 4, 19; 1 Kor 9, 22); vienus stengiasi ugdyti, kitus bijo įžeisti; prie vienų pasilenkia, prieš kitus pasitempia; vieniems švelni, kitiems griežta, niekam ne priešiška, visiems motina. Tas, kuris nėra patyręs to, ką sakau per tą pačią meilę, kai mato mus, jog mus džiugina koks nors mums duotas sugebėjimas, ir esame giriamai žinomi minios lūpose, todėl laiko mus laimingais: Dievas gi, į kurio akivaizdą įeina supančiotųjų dejonavimas (Ps 79, 11; Ps 25, 18), temato mūsų nuolankumą ir mūsų vargą, ir teatleidžia visas mūsų nuodėmes. Todėl, jeigu kas nors tau mumyse patiko, jog norėjai iš mūsų išgirsti, kaip reikėtų vesti kalbą, tai kur kas geriau išmoktum gyvendamas ir klausydamas mūsų, kai mes tai darome, nei skaitydamas, kai mes tai diktuojame.
XVI. 24. Bet vis dėlto įsivaizduokime, kad pas mus atėjo kažkas, kas nori būti krikščionimi; iš neišsilavinusių luomo, tačiau ne kaimietis, o miestietis (kokių Kartaginoje tau tenka sutikti labai daug). Paklaustas, ar jis nori būti krikščionimi dėl kokios nors šio gyvenimo naudos, ar dėl ramybės, kurios tikimasi po šio gyvenimo, jis atsakė – dėl būsimos ramybės. Tada jį galbūt pamokytume tokia kalba:
„Dėkui Dievui, broli: labai tave sveikinu ir džiaugiuosi dėl tavęs, kad šiose didžiulėse ir pavojingose šio pasaulio audrose tu pagalvojai apie tikrą ir tikrąjį saugumą. Juk net ir šiame gyvenime žmonės su didžiuliu vargu ieško ramybės ir saugumo, bet dėl iškrypusių geidulių jo neranda. Nes jie nori rasti ramybę neramiuose ir nepasiliekančiuose dalykuose; ir kadangi laikas juos atima ir jie praeina, jie juos drasko baimėmis ir skausmais, neleisdami jiems būti ramiems. Nesvarbu, ar žmogus nori pailsėti turtuose, jis tampa labiau išdidus nei saugus. Argi nematome, kaip daugelis juos staiga prarado, daugelis net dėl jų žuvo, arba norėdami juos įgyti, arba kai juos, prispaustus, atėmė dar godingesni? Net jei tie turtai ir išliktų su žmogumi visą jo gyvenimą ir nepaliktų savo mylėtojo, jis pats juos paliktų per savo mirtį. Juk kiek to žmogaus gyvenimo, net jei jis pasiekia senatvę? O kai žmonės trokšta sau senatvės, ko kito jie trokšta, jei ne ilgo silpnumo? Taip pat ir šio pasaulio garbės, kas jos yra, jei ne puikybė, tuštybė ir žlugimo pavojus? Nes kaip sako Šventasis Raštas: „Visa, kas kūniška – lyg žolė, o žmogaus šlovė – lyg žolės žiedas. Žolė nudžiūsta, žiedas nukrenta, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius“ (Iz 40, 6–7; 1 Pt 1, 24–25). Todėl tas, kuris trokšta tikros ramybės ir tikros laimės, turi atitraukti savo viltį nuo mirtingų ir praeinančių dalykų, ir sudėti ją į Viešpaties žodį, kad prisirišęs prie to, kas išlieka per amžius, ir jis pats su tuo išliktų per amžius.
25. Yra ir tokių žmonių, kurie nesiekia būti turtingi ir nesigviešia tuščių garbės pompų: bet jie nori džiaugtis ir ilsėtis smuklėse, ištvirkavimuose, teatruose bei beprasmybių reginiuose, kuriuos didžiuosiuose miestuose jie gauna nemokamai. Bet tokiu būdu jie per prabangą iššvaisto net ir savo skurdą, o po to iš nepritekliaus griebiasi vagysčių, įsilaužimų ir kartais net plėšikavimų, bei staiga tampa apimti daugybės didelių baimių; ir tie, kurie dar neseniai dainavo smuklėje, jau sapnuoja kalėjimo aimanas. Per domėjimąsi reginiais jie tampa panašūs į demonus, savo šūksniais kurstydami žmones žudyti vieni kitus; o patys tarpusavyje pradeda ginčytis ir kovoti už tuos (palaikydami gladiatorių pusę), kurie jiems nieko nepadarė – vien tam, kad įtiktų pamišusiai miniai. Jei pastebi, kad kovotojai susitaikė, tada jų nekenčia ir juos smerkia, o kaip susitarėlius, šaukia juos mušti lazdomis; ir šią neteisybę jie priverčia vykdyti net ir neteisybių baudėją teisėją. Bet jei sužino, kad anie priešingai lieja baisią tarpusavio neapykantą (nesvarbu, ar tai būtų vadinamieji sintae, ar scenos bei cirko artistai, vežėjai, ar žvėrių kovotojai – anie nelaimingieji, kurie ne tik žmones su žmonėmis, bet ir žmones su žvėrimis suveda į kovą), kuo didesne nesantaika jie siautėja vienas prieš kitą, tuo labiau minia juos myli, tuo džiaugiasi, skatina ir, skatindami, palaiko. Patys žiūrovai įsiunta vienas prieš kitą labiau, nei tie, kurių beprotybę jie iš proto išėję kursto, bet trokšta stebėti dar ir patys kraustydamiesi iš proto. Kaip gi gali išlaikyti taikos sveikatą protas, kuris maitinasi nesantaika ir ginčais? Juk koks maistas priimamas, tokia sveikata ir seka. Galiausiai, nors pamišėliški džiaugsmai nėra tikri džiaugsmai, vis dėlto, kokie jie bebūtų, ir kiek bežavėtų turtų puikybė, garbės išpūtimas, smuklių liūnas, teatrų kovos, ištvirkavimo nešvarumai ir pirties niežulys – visą tai nuima viena menka karštligė, ir dar gyviems atima visą tą netikrą laimę: lieka tik tuščia ir sužeista sąžinė, kuri pajus Dievą kaip Teisėją, kurio nenorėjo turėti kaip Sargo; ir atras atšiaurų Viešpatį, kai atstūmė galimybę Jį ieškoti ir mylėti kaip saldų Tėvą. Tu gi, kadangi ieškai tikrosios ramybės, kuri krikščionims pažadėta po šio gyvenimo (Hbr 4, 10; Apr 14, 13), net ir čia, tarp karčiausių šio gyvenimo vargų, paragausi jos kaip saldžios ir malonios, jei pamilai Jos Pažadėtojo įsakymus. Juk greitai pajusi, kad teisingumo vaisiai yra saldesni už neteisybės vaisius, ir kad tikriau bei džiaugsmingiau žmogui džiaugtis gera sąžine tarp vargų, negu bloga sąžine tarp malonumų: nes juk tu atėjai prisijungti prie Dievo Bažnyčios ne tam, kad iš jos reikalautum kokios nors laikinos naudos.
XVII. 26. Juk yra tokių, kurie nori būti krikščionimis tam, kad arba įtiktų žmonėms, iš kurių tikisi laikinos naudos, arba todėl, kad nenori įžeisti tų, kurių bijo. Tačiau jie yra atmestini: ir jei kurį laiką Bažnyčia juos neša (kaip klojimas iki vėtymo laiko laiko pelus), jei jie nepasitaisys ir nepradės būti krikščionimis dėl būsimos amžinosios ramybės, pabaigoje jie bus atskirti. Ir tegul jie nesigiria tuo, kad klojime gali būti kartu su Dievo kviečiais; nes klėtyje su jais jie nebus, bet yra paskirti jiems skirtai ugniai. Yra ir kitų, kurių viltis gal ir geresnė, tačiau pavojus ne ką mažesnis: jie jau bijo Dievo, nesijuokia iš krikščioniško vardo, įeina į Dievo Bažnyčią ne apsimestine širdimi, bet šiame gyvenime tikisi laimės, – kad žemiškuose dalykuose būtų laimingesni už tuos, kurie Dievo negarbina. Todėl, pamatę kokius nors piktadarius ir bedievius klestinčius ir išsiskiriančius pasaulio sėkme, o save pačius turinčius to mažiau arba net prarandančius, jie sutrinka, tarytum Dievą garbintų be priežasties, ir lengvai atkrenta nuo tikėjimo.
27. Tačiau tas, kuris nori tapti krikščionimi dėl amžinosios palaimos ir nuolatinės ramybės, kuri po šio gyvenimo pažadėta šventiesiems (kad neitų į amžinąją ugnį su velniu, bet įeitų į amžinąją karalystę su Kristumi), tas yra tikras krikščionis; atsargus kiekvienoje pagundoje, kad sėkmės nesugadintų ir nesusilaužytų per negandas, žemiškų gėrybių apstybėje būtų kuklus ir susitvardantis, o išbandymuose – stiprus ir kantrus. Toks žmogus tobulėdamas pasieks netgi tokią sielos būseną, kad labiau mylės Dievą, nei bijos gehenos (pragaro): taip, kad net jeigu Dievas jam pasakytų: „Naudokis amžinais kūno malonumais ir nusidėk kiek gali – tu nemirsi ir į geheną nebūsi įmestas, tiktai nebus su manimi“, jis pasibaisėtų ir visiškai nenusidėtų ne vien todėl, kad nepatektų į tai, ko bijojo, bet kad neįžeistų To, kurį taip myli. Tik Jame viename yra ta ramybė, „kurios akis nematė, ausis negirdėjo, žmogui į širdį neatėjo, ir kurią Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).
28. Apie šią ramybę kalba ir Šventasis Raštas, kai sako, jog nuo pasaulio pradžios, kai Dievas sukūrė dangų, žemę ir visa, kas juose yra, Jis šešias dienas dirbo, o septintąją dieną ilsėjosi. Visagalis galėjo viską sukurti ir vienu akimirksniu. Ir Jis nepavargo, kad Jam reikėtų ilsėtis (juk „Jis tarė, ir buvo padaryta; Jis įsakė, ir buvo sukurta“), bet tam, kad parodytų, jog po šešių šio pasaulio amžių (etapų), septintajame amžiuje, kaip septintąją dieną, Jis ilsėsis savo šventuosiuose: nes jie Jame ilsėsis po visų gerų darbų, kuriais Jam tarnavo, o kuriuos juose nudirbo Jis pats, kuris šaukia, liepia, atleidžia praeities nuodėmes ir išteisina tą, kuris anksčiau buvo bedievis. O kaip jiems iš Jo dovanos darant gera teisingai sakoma, kad Jis pats daro; taip ir jiems Jame ilsintis, teisingai sakoma, kad Jis pats ilsisi. Juk Jam asmeniškai poilsio nereikia, nes Jis nejaučia nuovargio. Jis viską sukūrė per savo Žodį: o Jo Žodis yra pats Kristus, kuriame angelai ir visi tyriausi dangiškieji spiritai ilsisi šventoje tyloje. Tačiau žmogus, nupuolęs į nuodėmę, prarado ramybę, kurią turėjo Jo dievystėje, ir atgauna ją Jo žmogystėje; todėl tinkamu laiku, kada Jis pats žinojo tai turint įvykti, Jis tapo žmogumi ir gimė iš moters. Nuo kūno Jis suteptas negalėjo būti, o kaip tik pats atėjo apvalyti kūną. Senovės šventieji Dvasios apreiškime sužinojo ir išpranašavo, kad Jis ateis (1 Pt 1, 10): ir jie buvo išgelbėti tikėdami, kad Jis ateis, kaip ir mes esame išgelbėti tikėdami, kad Jis atėjo: idant mylėtume Dievą, kuris mus taip pamilo, jog atsiuntė savo viengimtį Sūnu, kuris, apsivilkęs mūsų mirtingumo nuolankumu, mirtų ir nuo nusidėjėlių, ir už nusidėjėlius. Juk jau nuo pat amžių pradžios šio slėpinio gylis nepaliauja būti iš anksto vaizduojamas ir pranašaujamas.
XVIII. 29. Nes Visagalis Dievas – geras, teisingas ir gailestingas, sukūręs visus gerus dalykus, ir didelius, ir mažus, ir aukščiausius, ir žemiausius; tiek matomus (kaip dangus, žemė, jūra, danguje – saulė, mėnulis, žvaigždės, o žemėje ir jūroje – medžiai, krūmai ir kiekvienos rūšies gyvūnai bei visi kūnai, ar dangiški, ar žemiški); tiek nematomus (kaip dvasios, kurios atgaivina ir palaiko kūnus), – sukūrė ir žmogų pagal savo paveikslą; kad kaip Jis per savo visagalybę valdo visą kūriniją, taip žmogus per savo protą (kuriuo taip pat pažįsta ir garbina savo Kūrėją) valdytų visus žemiškus gyvūnus. Jis taip pat sukūrė jam pagalbininkę – moterį (Pr 2, 18): ne kūniškam geismui (juk tuomet jie dar neturėjo gendančių kūnų, kol jų, kaip nuodėmės bausmės, neapėmė mirtingumas); bet tam, kad vyras turėtų „šlovę iš moters“ (1 Kor 11, 7), kai jis rodytų jai kelią pas Dievą ir būtų jai pavyzdys, kurį ji sektų šventume ir pamaldume; lygiai kaip ir jis pats būtų Dievo šlovė, sekdamas Jo išmintimi.
30. Taigi Jis apgyvendino juos tam tikroje nuolatinės palaimos vietoje, kurią Raštas vadina rojumi; ir davė jiems įsakymą: jei jie jo neperžengs, visada pasiliks toje nemirtingumo palaimoje; o jei peržengs – kęs mirtingumo bausmes. Tačiau Dievas iš anksto žinojo, kad jie peržengs; bet kadangi Jis yra Kūrėjas ir kiekvieno gėrio autorius, Jis juos vis tiek sukūrė – kaip sukūrė ir žvėris, idant žemę pripildytų žemiškomis gėrybėmis. Be abejo, žmogus, net ir nusidėjėlis, yra geresnis už žvėrį. O įsakymą, kurio jie neketino laikytis, Jis davė greičiau tam, kad jie būtų be pasiteisinimo (Rom 1, 20), kai Jis ims juos bausti. Ką bepadarytų žmogus, jis randa Dievą esantį pagirtiną Jo darbuose: jei pasielgė teisingai, randa Jį pagirtiną per atlygio teisingumą; jei nusidėjo – randa Jį pagirtiną per bausmių teisingumą; jei, išpažinęs nuodėmes, grįžo prie teisingo gyvenimo – randa Jį pagirtiną per atleidimo gailestingumą. Kodėl tad Dievas neturėjo kurti žmogaus, nors iš anksto žinojo, kad jis nusidės, kai Jis ir stovintį vainikuoja, ir krintantį sutvarko, ir kylantį paremia, ir pats visada bei visur yra šlovingas gerumu, teisingumu, maloningumu? Ypač kai iš anksto žinojo, kad iš jo mirtingos giminės bus šventųjų, kurie ieškos ne savo, bet Kūrėjo šlovės, ir garbindami Jį, išlaisvinti iš visokio gedimo, nusipelnys amžinai ir laimingai gyventi su šventais angelais? Juk Tas, kuris davė žmonėms laisvą valią, kad jie Dievą garbintų ne vergiška būtinybe, o kilnia valia, davė ją ir angelams: ir todėl net angelas, kuris išdidžiai atsisakė paklusti Dievui su kitomis dvasinėmis bendrininkėmis ir tapo velniu, Dievui niekuo nepakenkė, o tik sau pačiam. Juk Dievas moka tvarkyti nuo Jo nusigręžusias sielas ir iš jų teisingo vargo papuošti žemesniąsias savo kūrinijos dalis pačiais tinkamiausiais ir deramiausiais nuostabaus Jo patvarkymo dėsniais. Todėl nei velnias Dievui nepakenkė (nesvarbu, ar pats nupuolė, ar žmogų sugundė mirčiai); nei pats žmogus bent kuo nors sumažino savo Kūrėjo tiesą, galią ar palaimą, kai, savo noru sutikęs, pritarė velnio suviliotai savo žmonai padaryti tai, ką Dievas buvo uždraudęs. Pačiais teisingiausiais Dievo dėsniais jie visi buvo pasmerkti – Dievas išliko šlovingas per bausmės teisingumą, o jie tapo gėdingi per bausmės bjaurumą: taip, kad ir žmogus, nusigręžęs nuo savo Kūrėjo, liko nugalėtas ir pavergtas velniui, ir velniui buvo paskirtas būti nugalėtam žmogaus, atsivertusio į savo Kūrėją. Idant tie, kurie sutinka su velniu iki pat pabaigos, kartu su juo eitų į amžinas bausmes; o tie, kurie nusižemina Dievui ir per Jo malonę nugalės velnią, nusipelnytų amžinų apdovanojimų.
XIX. 31. Ir neturi mūsų stebinti tai, kad daugelis pasiduoda velniui, o mažai seka Dievą; juk ir kviečių grūdų, lyginant su pelais, yra kur kas mažiau. Tačiau kaip žemdirbys žino, ką daryti su didžiule pelų krūva, taip ir Dievui, kuris žino, ką su jais daryti (kad Jo karalystės valdymas jokiu būdu nebūtų sutrikdytas ar subjaurotas), nusidėjėlių gausybė nereiškia nieko. Ir negalima manyti, kad velnias nugalėjo, vien todėl, jog kartu su savimi patraukė daugiau žmonių, su kuriais jį nugalėjo mažuma. Todėl du miestai – vienas neteisiųjų, kitas šventųjų – eina nuo žmonių giminės pradžios iki pasaulio pabaigos: dabar sumaišyti kūnais, bet atskirti valia, o Teismo dieną bus atskirti ir kūniškai. Visi žmonės, mylintys puikybę ir laikiną dominavimą su tuščiu arogancijos ir pompastikos pūtimusi, ir visi dvasiai, kurie tokius dalykus myli bei savo šlovės ieško pavergdami žmones, yra sujungti į vieną bendruomenę; net jei jie dažnai tarpusavyje kovoja dėl šių dalykų, vienodu godumo svoriu jie krinta į tą pačią bedugnę, susijungdami pagal papročių ir nuopelnų panašumą. Ir atvirkščiai, visi žmonės ir visi dvasiai, nuolankiai ieškantys Dievo, o ne savo šlovės (Jn 7, 18) ir su pamaldumu juo sekantys, priklauso vienai bendruomenei. Vis dėlto, Dievas yra labai gailestingas ir kantrus net bedieviams žmonėms (2 Pt 3, 9), suteikdamas jiems laiko atgailai ir pasitaisymui.
32. Juk net ir tuos, kuriuos Jis sunaikino tvanu (išskyrus vieną teisųjį su jo šeima, kuriuos norėjo išsaugoti arkoje), Jis iš anksto žinojo, kad jie nepasitaisys: vis dėlto per tuos šimtą metų, kol buvo statoma arka, jiems buvo skelbiama, kad ant jų ateina Dievo rūstybė (Hbr 11, 7; 2 Pt 2, 5): ir jei jie būtų atsivertę į Dievą, Jis būtų jiems atleidęs (kaip vėliau atleido Ninevės miestui, darančiam atgailą, kai per pranašą išpranašavo jam būsimą pražūtį). Dievas tai daro – netgi tiems, kuriuos žino liksiančius piktais, suteikdamas atgailos laiko – tam, kad išbandytų mūsų kantrybę ir mokytų mus savo pavyzdžiu: kad mes žinotume, kiek kantriai turime ištverti blogus žmones (juk mes nežinome, kokie jie taps vėliau), jei Jis, kuriam niekas ateityje nėra paslėpta, jiems atleidžia ir leidžia gyventi. Tačiau tvano sakramentu, kuriuo per medį buvo išgelbėti teisieji, buvo iš anksto pranašaujama ir būsimoji Bažnyčia, kurią Jos Karalius ir Dievas Kristus per savo Kryžiaus slėpinį iškėlė virš šio pasaulio paskendimo. Dievas nebuvo nežinantis, kad net ir iš tų, kurie buvo išgelbėti arkoje, gims piktadarių, kurie vėl pripildys žemės veidą nedorybių: bet taip Jis ir davė būsimo Teismo pavyzdį, ir per medžio slėpinį išpranašavo šventųjų išlaisvinimą. Nes ir vėliau nesiliovė augusi piktadarystė per puikybę, geidulius ir neleistiną bedievystę, kai žmonės, apleidę savo Kūrėją, ne tik puolė garbinti Dievo sukurtą kūriniją vietoj Paties Kūrėjo; bet dar ir palenkė savo sielas prie žmonių rankų darbo ir amatininkų dirbinių (Rom 1, 25; Apd 17, 29), kur per tuos dalykus bjauriai triumfuotų velnias ir demonai; šie džiaugiasi būdami garbinami ir garbinami tokiuose išgalvotuose pavidaluose, maitindami savo klaidas žmonių klaidomis.
33. Žinoma, ir tuomet netrūko teisiųjų, kurie pamaldžiai ieškojo Dievo ir nugalėjo velnio puikybę – to šventojo miesto piliečių, kuriuos išgydė Dvasios apreikštas būsimasis Jų Karaliaus Kristaus nuolankumas. Iš jų buvo išrinktas pamaldus ir ištikimas Dievo tarnas Abraomas, kuriam buvo parodytas Dievo Sūnaus slėpinys (Ef 1, 9), kad dėl tikėjimo sekimo visi visų tautų tikintieji būtų vadinami jo vaikais (Gal 3, 7). Iš jo gimė tauta, kuri garbino vieną tikrąjį Dievą, sukūrusį dangų ir žemę (kai kitos tautos tarnavo stabams ir demonams). Toje tautoje akivaizdžiau buvo pavaizduota būsimoji Bažnyčia. Juk ten buvo kūniška minia, kuri garbino Dievą dėl matomų gėrybių (naudos). Tačiau ten buvo ir keletas tų, kurie galvojo apie būsimąją ramybę ir ieškojo dangiškosios tėvynės: jiems per pranašystes buvo atskleidžiamas būsimasis mūsų Karaliaus ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, Dievo, nuolankumas, kad per tą tikėjimą jie būtų išgydyti nuo visokios puikybės ir pūtimosi. Šių šventųjų, kurie gyveno prieš Viešpaties gimimą, ne tik žodžiai, bet ir gyvenimas, santuokos, vaikai bei darbai (Oz 1, 2 ir t.t.; Iz 8, 1 ir t.t.) buvo pranašystė šio laiko, kai per tikėjimą į Kristaus kančią iš tautų yra renkama Bažnyčia. Per tuos šventus patriarchus ir pranašus kūniškai Izraelio tautai (kuri vėliau buvo pavadinta žydais) buvo teikiamos ir matomos dovanos, kurių jie kūniškai troško iš Viešpaties, ir fizinių bausmių suvaržymai, kuriais jie pagal tų laikų poreikius buvo gąsdinami, kaip derėjo jų kietumui. Ir visgi visuose šiuose dalykuose buvo vaizduojami dvasiniai slėpiniai, susiję su Kristumi ir Bažnyčia: šios Bažnyčios nariais buvo ir anie šventieji, nors jie gyveno šiame gyvenime dar prieš gimstant Kristui Viešpačiui pagal kūną. Juk pats viengimis Dievo Sūnus, Tėvo Žodis, lygus Tėvui ir kartu su Juo amžinas, per kurį sukurta visa, tapo žmogumi dėl mūsų, kad būtų visos Bažnyčios – kaip viso kūno – galva (1 Kor 12, 12). Bet kaip gimstantis visas žmogus, net jei pirma iškištų ranką, ta ranka vis tiek yra sujungta ir sujungta su visu kūnu po galva (kaip kai kurie patys patriarchai, dėl to paties dalyko ženklo, gimė pirma iškišę ranką: Pr 25, 26; 38, 27–30), taip ir visi šventieji, kurie buvo žemėje prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą, nors ir gimė anksčiau, vis dėlto prisijungė prie viso kūno (kurio galva Jis yra) po galva.
XX. 34. Taigi toji tauta, atvesta į Egiptą, tarnavo labai žiauriam karaliui; ir išmokyta sunkiausių darbų, ieškojo Išvaduotojo Dievo. Ir pas juos buvo išsiųstas vienas iš pačios tautos, šventas Dievo tarnas Mozė. Jis, veikdamas su Dievo galybe ir dideliais stebuklais gąsdindamas tuomet bedievišką egiptiečių tautą, išvedė Dievo tautą per Raudonąją jūrą: kur prasiskyręs vanduo atvėrė kelią einantiems. Bet egiptiečius, kai šie juos persekiojo, grįžtančios bangos paskandino ir pražudė. Taip, kaip per tvaną vandeniu žemė buvo išvalyta nuo nusidėjėlių nedorybės (kurie buvo sunaikinti tame tvane, o teisieji išsigelbėjo per medį), taip iš Egipto išeinanti Dievo tauta per vandenis rado kelią, o jos priešai jais buvo sunaikinti. Ir čia netrūko medžio sakramento (simbolio). Juk Mozė smogė lazda (medžiu), kad įvyktų tas stebuklas. Abu šie dalykai yra šventojo Krikšto ženklai, per kuriuos tikintieji pereina į naują gyvenimą, o jų nuodėmės – lyg priešai – sunaikinamos ir miršta. Dar aiškiau Kristaus kančia toje tautoje buvo pavaizduota tuomet, kai jiems buvo įsakyta papjauti avį ir ją suvalgyti, o jos krauju paženklinti savo namų durų staktas, ir švęsti tai kiekvienais metais, vadinant tai Viešpaties Pascha. Juk labai aiškiai pranašystė sako apie Viešpatį Jėzų Kristų, kad „Jis buvo vestas kaip avis pjovimui“ (Iz 53, 7). Šios kančios ir kryžiaus ženklu ir tavo kakta šiandien (kaip durų stakta) turės būti paženklinta, ir juo ženklinami visi krikščionys.
35. Paskui per dykumą ta tauta buvo vedama keturiasdešimt metų: jie gavo ir įstatymą, parašytą Dievo pirštu (Iš 31, 18), kuriuo vardu pažymima Šventoji Dvasia, kaip labai aiškiai sakoma Evangelijoje (Lk 11, 20; Mt 12, 28). Juk Dievas neapibrėžiamas kūno forma, ir nereikia manyti, kad Jis turi narius ir pirštus taip, kaip matome pas save: bet kadangi per Šventąją Dvasią Dievo dovanos paskirstomos šventiesiems – kad, nors ir turėdami skirtingų gabumų, jie nenukryptų nuo meilės darnos, o būtent pirštuose labiausiai matoma tam tikra atskirtis, kuri kartu nereiškia atsiskyrimo nuo vienybės – ar dėl šios, ar dėl kurios nors kitos priežasties Šventoji Dvasia pavadinta Dievo pirštu. Tačiau tai girdint nereikia įsivaizduoti žmogaus kūno formos. Taigi toji tauta gavo įstatymą, parašytą Dievo pirštu ant akmeninių lentelių – tai aiškiai simbolizavo jų širdies kietumą (Mt 19, 8), kad jie to įstatymo neįvykdys. Kadangi jie iš Viešpaties troško kūniškų dovanų, juos labiau valdė kūniška baimė nei dvasinė meilė; o įstatymo niekas neįvykdo, jei ne meilė (Rom 13, 10). Todėl jie buvo apkrauti daugybe matomų sakramentų (simbolių), kad būtų prispausti vergišku jungu (Gal 5, 1) per maisto draudimus, gyvulių aukojimą ir daugybę kitų dalykų; kurie, vis dėlto, buvo dvasinių dalykų (susijusių su Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Bažnyčia) ženklai. Tuomet šiuos ženklus mažuma šventųjų suprato išganingam vaisiui ir laikėsi jų pagal laiko reikalavimus, o dauguma kūniškai mąstančių tik laikėsi, bet nesuprato.
36. Taigi per daugybę ir įvairių būsimų dalykų (kurių visų nebeišvardinsi) ženklų – kuriuos dabar matome išsipildant Bažnyčioje – toji tauta buvo atvesta į Pažadėtąją žemę, kur ji galėtų laikinai ir kūniškai karaliauti pagal savo troškimų saiką; nors tas žemiškas karaliavimas vis dėlto nešė dvasinės karalystės atvaizdą. Ten buvo įkurta Jeruzalė, garsiausias Dievo miestas, tarnaujantis kaip laisvojo miesto (kuris vadinamas dangiškąja Jeruzale, Hbr 12, 22) ženklas; šis žodis yra hebrajiškas ir verčiamas „taikos vizija/regėjimas“. Šio miesto piliečiai yra visi pašventinti žmonės: tie, kurie buvo, kurie yra, ir kurie bus; bei visi pašventinti dvasių būriai – visi tie, kurie aukščiausioje dangaus dalyje su pamaldžiu atsidavimu paklūsta Dievui, ir nemėgdžioja bedieviškos velnio ir jo angelų puikybės. Šio miesto Karalius yra Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Žodis, kuriuo valdomi aukščiausieji angelai, ir Žodis, priėmęs žmogų, kad juo būtų valdomi ir žmonės, kurie visi kartu su juo karaliaus amžinoje taikoje. Kad šį Karalių iš anksto atvaizduotų toje Izraelio tautos žemiškoje karalystėje, labiausiai iškilo karalius Dovydas. Iš jo sėklos pagal kūną (Rom 1, 3; Gal 4, 24–26) turėjo ateiti mūsų tikriausias Karalius Viešpats Jėzus Kristus, kuris yra virš visų palaimintas Dievas per amžius (Rom 9, 5). Toje Pažadėtoje žemėje buvo padaryta daug dalykų, kurie tarnavo kaip būsimojo Kristaus ir Bažnyčios įvaizdžiai (figūros), ir juos galėsi palaipsniui sužinoti iš šventų knygų.
XXI. 37. Vis dėlto, po kelių kartų, Dievas parodė kitą, su reikalu labai susijusį tipą (simbolį). Tas miestas buvo paimtas į nelaisvę, ir didelė jo dalis ištremta į Babiloniją. Kaip Jeruzalė reiškia šventųjų miestą ir bendruomenę, taip Babilonija reiškia neteisiųjų miestą ir bendruomenę, nes sakoma, kad šis žodis verčiamas kaip „sumišimas“ (sumaištis). Apie šiuos du miestus – nuo žmonijos atsiradimo iki pasaulio pabaigos bėgančius susimaišius laiko įvairovėje, bet Paskutiniame teisme atsiskirsiančius – mes jau šiek tiek anksčiau kalbėjome. Taigi tą Jeruzalės miesto nelaisvę ir tos tautos išvedimą vergauti į Babiloniją Viešpats paliepė padaryti per tų laikų pranašą Jeremiją (Jer 27). O iškilo Babilonijos karaliai (kuriems jie tarnavo), kurie, paskatinti iš jų atėjusių stebuklų, atpažino, garbino ir liepė garbinti vieną tikrą Dievą (Dan 2, 47; 3, 29; 6, 26; 1 Ezd 6, 31), kuris sukūrė visą kūriniją. Pažymėtina, kad jiems buvo liepta melstis ir už tuos, kurie juos laikė nelaisvėje, tikėtis taikos jų taikoje, gimdyti vaikus, statyti namus, sodinti sodus ir vynuogynus (Jer 29, 5–7). O po septyniasdešimties metų jiems pažadamas išlaisvinimas iš tos nelaisvės (Jer 25, 12; 29, 10). Visa tai perkeltine prasme reiškė, kad Kristaus Bažnyčia, su visais savo šventaisiais, kurie yra dangiškosios Jeruzalės piliečiai, turės tarnauti šio pasaulio karaliams. Juk ir apaštališkas mokymas sako, kad kiekviena siela būtų pavaldi aukštesnėms valdžioms, ir kad visiems būtų atiduodama kas priklauso: „kam mokestis – mokestis, kam muitas – muitas“ (Rom 13, 1. 7) ir kiti dalykai, kuriuos mes grąžiname žmonių sukurtiems valdovams (su sąlyga, kad nenukentės mūsų Dievo garbinimas). Mat pats Viešpats, kad suteiktų mums šio sveiko mokymo pavyzdį, nepasididžiavo sumokėti mokesčio už tą žmogaus galvą, kuria buvo apsivilkęs. Taip pat krikščionims ir geriems tikintiesiems vergams įsakoma ramiai ir ištikimai tarnauti savo laikiniems šeimininkams (Kol 3, 22; Ef 6, 5). Jei šie šeimininkai pasiliks neteisūs iki pat pabaigos, vergai juos teis; bet jei anie taip pat atsivers į tikrąjį Dievą, vergai su jais karaliaus lygiomis teisėmis. Vis dėlto, visiems įsakoma tarnauti žmogiškoms ir žemiškoms valdžioms, kol po nustatyto laiko, kurį simbolizuoja septyniasdešimt metų, Bažnyčia, kaip Jeruzalė, bus išlaisvinta iš šio pasaulio sumaišties, tarytum iš Babilono nelaisvės. Pasinaudoję šia (jos) nelaisve, net patys žemiški karaliai – apleidę stabus, dėl kurių persekiojo krikščionis – atpažino ir garbina vieną tikrąjį Dievą ir Viešpatį Kristų (už kuriuos apaštalas Paulius liepia melstis, net ir tada, kai jie persekioja Bažnyčią). Nes jis taip sako: „Taigi pirmiausia prašau atlikti maldavimus, maldas, užtarimus ir padėkas už karalius, už visus žmones ir visus valdančiuosius, kad galėtume gyventi ramų ir tylų gyvenimą su visu pamaldumu ir meile“ (1 Tim 2, 1–2). Taigi per juos Bažnyčiai buvo duota taika (nors ir laikina) ir ramybė, kad būtų dvasiškai statomi namai, sodinami sodai ir vynuogynai (Jer 29, 5). Juk ir štai, mes tave per šį mokymą statome ir sodiname. Ir tai vyksta visame pasaulyje su krikščioniškų karalių taika, kaip ir tas pats Apaštalas sako: „Jūs esate Dievo dirva, Dievo statinys“ (1 Kor 3, 9).
38. O po tų septyniasdešimties metų, kuriuos Jeremijas buvo išpranašavęs mistiškai, kad iš anksto pavaizduotų laikų pabaigą, (vis dėlto, kad ir pati figūra/tipas būtų pilnas), Jeruzalėje buvo atkurtas (atstatytas) Dievo šventyklos pastatas. Tačiau kadangi visa tai vyko kaip simbolis, žydams nebuvo grąžinta tvirta taika ir laisvė. Taigi vėliau jie buvo nugalėti romėnų ir paversti duoklininkais. Beje, nuo to laiko, kai jie gavo Pažadėtąją žemę ir pradėjo turėti karalius, (kad netyčia nepamanytų, jog bent viename iš jų karalių išsipildė pažadas apie Išvaduotoją Kristų), dar aiškiau – per daugelį pranašysčių – Kristus buvo pranašaujamas: ir ne tik paties Dovydo Psalmių knygoje, bet ir kitų didžiųjų ir šventųjų pranašų; iki pat nelaisvės Babilonijoje. Ir pačioje nelaisvėje buvo pranašų, kurie pranašavo ateisiantį Viešpatį Jėzų Kristų, visų Išvaduotoją. Ir netgi po to, kai šventykla, praėjus septyniasdešimt metų, buvo atstatyta, žydai patyrė tokius didelius spaudimus bei nelaimes iš pagonių karalių, kad suprastų, jog Išvaduotojas, (kurį jie suprato ne kaip tą, kuris išvaduos dvasiškai, bet troško jo kūniškam išlaisvinimui), dar neatėjo.
XXII. 39. Praėjus penkiems šio amžiaus etapams:
Pirmoji dalis (amžius) – nuo žmonijos pradžios (tai yra nuo Adomo, pirmojo sukurto žmogaus) iki Nojaus, kuris per tvaną padarė arką.
Antroji – iki Abraomo, kuris buvo pavadintas tėvu visų tų tautų, kurios seks jo tikėjimu (Gal 3, 7); tačiau jis tapo ir kūniškos kartos – žydų tautos – tėvu. Būtent ši tauta, dar prieš krikščionišką pagonių tikėjimą, vienintelė tarp visų žemės tautų garbino vieną tikrą Dievą, ir iš šios tautos pagal kūną turėjo ateiti Gelbėtojas Kristus. Šie dviejų amžių sandūros taškai aiškiai išryškėja senosiose knygose, o likusieji trys patvirtinami ir Evangelijoje (Mt 1, 17), kai minima Viešpaties Jėzaus Kristaus kūniška kilmė.
Trečioji dalis – nuo Abraomo iki karaliaus Dovydo.
Ketvirtoji – nuo Dovydo iki tos nelaisvės, kuria Dievas tautą ištrėmė į Babiloną.
Penktoji – nuo ano ištrėmimo iki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo.
Nuo Jo atėjimo prasideda šeštasis amžius (etapas): idant dvasinė malonė, kuri tada buvo žinoma tik nedaugeliui patriarchų ir pranašų, dabar būtų apreikšta visoms tautoms. Ir kad niekas negarbstytų Dievo kitaip, nei be jokio išskaičiavimo; trokšdamas iš Jo ne matomų savo tarnystės apdovanojimų ir ne šio gyvenimo laimės, o tik vienintelio amžinojo gyvenimo, kuriame jis galėtų džiaugtis pačiu Dievu. Taip šiame šeštajame amžiuje žmogaus protas atnaujinamas pagal Dievo paveikslą – taip, kaip šeštąją dieną žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Nes ir tada Įstatymas įvykdomas, kai visi tie dalykai, kuriuos Jis įsakė, atliekami ne dėl laikinų dalykų troškimo, bet iš meilės Jį įsakiusiam. Kas gi nenorėtų meile atsakyti teisingiausiam ir gailestingiausiam Dievui, kuris pirmas taip pamilo (1 Jn 4, 19) pačius neteisingiausius ir išdidžiausius žmones, jog dėl jų atsiuntė savo viengimtį Sūnų (1 Jn 4, 9; Jn 3, 16), per kurį viską sukūrė? O Sūnus, tapęs žmogumi ne pakeisdamas savo prigimtį, bet priimdamas žmogaus (žmogystę), galėjo ne tik gyventi kartu su jais, bet ir dėl jų bei nuo jų būti nužudytas?
40. Taigi atskleisdamas naująjį amžinojo paveldo testamentą (kuriame per Dievo malonę atnaujintas žmogus turėtų gyventi naują gyvenimą (Rom 6, 4) – t. y. dvasinį gyvenimą), idant parodytų senąjį kaip buvusį pirma (kuriame kūniška tauta, gyvendama senuoju žmogumi – išskyrus kelis suprantančius patriarchus, pranašus bei kai kuriuos pasislėpusius šventuosius – gyvendama kūniškai troško iš Viešpaties Dievo kūniškų apdovanojimų ir priėmė juos kaip dvasinių gėrybių atvaizdus), žmogumi tapęs Viešpats Kristus paniekino visas žemiškas gėrybes, norėdamas parodyti, kad jos turi būti niekinamos. Jis ištvėrė ir visus žemiškus blogumus, kuriuos Jis mokė, jog reikia ištverti: kad nei anose būtų ieškoma laimės, nei šių bijoma kaip nelaimės. Juk gimęs iš motinos (kuri, nors pastojo nepaliesta vyro ir visada tokia išliko – mergelė pastojo, mergelė pagimdė, mergelė mirė – vis dėlto buvo susižadėjusi su dailide), Jis užgesino bet kokį kūniškos kilmingumo puikybės tvaiką. Taip pat, gimęs Betliejaus mieste (kuris tarp visų Judėjos miestų buvo toks mažytis (Mch 5, 2), jog net ir šiandien vadinamas kaimu), Jis nenorėjo, kad kas nors galėtų girtis jokio žemiško miesto didybe. Jis tapo ir beturčiu (2 Kor 8, 9), tas, kuriam priklauso viskas ir per kurį sukurta visa (Kol 1, 16): idant niekas, tikėdamas į Jį, neišdrįstų didžiuotis žemiškais turtais. Jis nenorėjo būti žmonių padarytas karaliumi, nes Jis rodė nuolankumo kelią vargšams, kuriuos puikybė buvo nuo Jo atskyrusi; nors ir visa kūrinija liudija apie amžiną Jo karalystę. Alkdamas, Jis pamaitino visus; troško, nors Jis kuria visokį gėrimą ir dvasine prasme yra alkanųjų duona ir trokštančiųjų šaltinis (Jn 6, 51; 4, 10). Jis pavargo žemiškoje kelionėje, pats tapęs mums keliu į dangų (Jn 14, 6); Jis tarytum nutilo ir apkurto prieš šmeižikus (Iz 53, 7) tas, per kurį prabilo nebylys ir kurčiasis išgirdo; Jis buvo supančiotas, tačiau atrišo nuo ligų pančių; buvo nuplaktas, nors išvijo visus skausmo rimbu iš žmonių kūnų; buvo nukryžiuotas – Jis, kuris užbaigė mūsų kankinimus; mirė – Jis, kuris prikėlė mirusius. Bet ir prisikėlė, niekuomet nebemiręs – idant iš Jo niekas taip neišmoktų niekinti mirtį, manydamas, kad jis pats niekuomet neatgis (nepabustų gyventi).
XXIII. 41. Iš ten, sustiprinęs mokinius ir praleidęs su jais keturiasdešimt dienų, jų akivaizdoje įžengė į dangų. O praėjus penkiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Jis, kaip ir buvo pažadėjęs, atsiuntė jiems Šventąją Dvasią. Per ją „meilė išlieta jų širdyse“ (Rom 5, 5), kad jie galėtų įvykdyti įstatymą ne tik be naštos, bet net su džiaugsmu. Tas Įstatymas buvo duotas žydams dešimtyje įsakymų (kurį vadina Dekalogu). Tie įsakymai vėl suvedami į du: mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu; ir mylėti artimą kaip save patį. Kad ant šių dviejų įsakymų laikosi visas Įstatymas ir Pranašai, pats Viešpats ir pasakė Evangelijoje (Mt 22, 40), ir atskleidė savo pavyzdžiu. Juk ir Izraelio tautai – skaičiuojant nuo tos dienos, kai jie pirmą kartą pavaizduojant atšventė Paschą (Velykas), nužudydami ir valgydami avį, kurios krauju, vardan išganymo apsaugos, buvo pažymėtos jų durų staktos – nuo tos pačios dienos suėjo penkiasdešimt dienų (Iš 12, 3; 19, 1), ir jie gavo Įstatymą, parašytą Dievo pirštu (jau anksčiau sakėme, kad šiuo vardu pažymima Šventoji Dvasia). Lygiai taip pat po Viešpaties kančios ir prisikėlimo (kas yra tikroji Pascha), penkiasdešimtą dieną pati Šventoji Dvasia buvo atsiųsta mokiniams: dabar jau pažymėdama ne kietas širdis akmeninėse lentelėse. Jiems visiems susirinkus į vieną vietą toje pačioje Jeruzalėje, staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas, ir jiems pasirodė lyg ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido; ir jie pradėjo kalbėti kalbomis. Taip, kad visi, kurie prie jų atėjo, atpažino kiekvienas savo kalbą (mat į aną miestą iš visų kraštų buvo susirinkę žydai – nesvarbu, kur jie buvo išsibarstę ir kokias įvairių tautų kalbas buvo išmokę). Tada, su visu pasitikėjimu skelbdami Kristų, Jo vardu jie darė daug stebuklų, taip kad net mirusį, palytėjusį praeinančio Petro šešėliui, prikėlė.
42. Tačiau, kai žydai pamatė tokius stebuklus, daromus Jo vardu, kurį jie vieni iš pavydo, kiti dėl klaidos (Apd 3, 17) nukryžiavo – vieni iš jų įtūžo ir pradėjo persekioji Jo skelbėjus Apaštalus, kiti gi tuo dar labiau stebėdamiesi (kad Jo vardu – kurį jie išjuokė, kaip pačių sutriuškintą ir nugalėtą – daromi tokie stebuklai), atgailaudami atsivertė, ir tūkstančiai žydų Jį įtikėjo. Jie jau nebuvo tie, kurie trokšta iš Dievo laikinų gėrybių ir žemiškos karalystės, ir jau nebesitikėjo laukiamo Karaliaus Kristaus kūniškai; bet suprasdami ir mylėdami Jį nemirtingai – Tą, kuris už juos ir nuo jų ištvėrė tokius mirtingus dalykus, ir atleido jiems nusikaltimus iki pat savo kraujo – jie matė, kad Jis savo prisikėlimo pavyzdžiu parodė, jog iš Jo reikia tikėtis ir trokšti nemirtingumo. Todėl dabar marindami senojo žmogaus žemiškus troškimus ir degdami dvasinio gyvenimo naujumu, kaip Viešpats buvo įsakęs Evangelijoje (Mt 19, 21; Lk 12, 33), jie pardavė viską, ką turėjo, ir savo turto kainą padėjo prie Apaštalų kojų, kad šie išdalytų kiekvienam pagal tai, ko kam reikėjo. Gyvendami sutartinai krikščioniškoje meilėje, nieko nevadino savo, bet viskas jiems buvo bendra, ir buvo viena siela bei viena širdis Dieve. O paskui net ir juos pačius žydai (jų kūno tautiečiai) pradėjo persekioti ir išsklaidė, kad per jų išsibarstymą Kristus būtų skelbiamas plačiau, ir kad jie patys mėgdžiotų savo Viešpaties kantrybę: nes Tas, kuris su romumu juos iškentėjo, dabar liepė jiems, tapusiems romiems, kentėti už Jį (Hbr 12, 3; Apd 13, 18).
43. Tarp tų šventųjų persekiotojų buvo ir apaštalas Paulius, kuris labiausiai siautėjo prieš krikščionis: bet vėliau, įtikėjęs ir tapęs apaštalu, jis buvo pasiųstas, kad skelbtų Evangeliją pagonims. Jis pats už Kristaus vardą iškentė daug daugiau sunkumų, nei buvo padaręs prieš Kristaus vardą. Steigdamas bažnyčias per visas tautas, kur tik sėjo Evangeliją, jis uoliai įsakė: kadangi anie, atėję iš stabų garbinimo ir neturintys patirties, kaip garbinti vieną Dievą, negalėjo taip lengvai pardavę ir išdaliję savo turtą tarnauti Dievui, tegu jie padaro rinkliavas (Apd 11, 29–30; 24, 17; Rom 15, 25–27) šventųjų vargšams, esantiems Judėjos bažnyčiose, kurios įtikėjo į Kristų. Taip apaštališkas mokymas nustatė: anuos – tartum kareivius, o šiuos – tartum provincijų mokesčių mokėtojus (kurie išlaiko karius); įskiepydamas juose Kristų kaip kampinį akmenį (Iz 28, 16; Ef 2, 20; Ps 118, 22), kaip pranašas buvo iš anksto numatęs, kuriame (akmenyje) abi pusės, tarsi sienos, atėjusios iš skirtingų pusių – būtent iš žydų ir iš pagonių – būtų sujungtos broliška meile. Bet vėliau prieš Kristaus Bažnyčią kilo dar sunkesni ir dažnesni persekiojimai iš netikinčių tautų, ir kasdien pildėsi išpranašauti Viešpaties žodžiai: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“ (Mt 10, 16).
XXIV. 44. Tačiau anas Vynmedis (Bažnyčia), kuris, kaip apie jį pranašauta ir paties Viešpaties iš anksto numatyta, skleidė vaisingas atžalas po visą pasaulį, tuo labiau suklestėdavo, kuo gausesniu kankinių krauju būdavo laistomas. Jiems be skaičiaus visose žemėse mirštant už tikėjimo tiesą, pačios persekiojančios karalystės pasidavė, ir, palaužusios savo puikybės sprandą, atsigręžė į Kristaus pažinimą ir garbinimą. Tačiau taip pat reikėjo, kad tas pats Vynmedis (kaip irgi to paties Viešpaties ne kartą buvo numatyta) būtų genimas, ir iš jo būtų nupjaunami nevaisingi ūgliai, dėl kurių atsirado erezijos ir schizmos – kai žmonės, prisidengdami Kristaus vardu, ieškojo ne Jo šlovės, bet savo. Ir per jų pasipriešinimus Bažnyčia būdavo dar labiau treniruojama, o jos mokymas ir kantrybė vis labiau išbandomi bei nušviečiami.
45. Taigi visus šiuos dalykus mes skaitome buvus išpranašautus gerokai anksčiau, o dabar pažįstame kaip išsipildžiusius (tapsius). Ir kaip pirmieji krikščionys, kadangi dar nematė tų dalykų išsipildant, buvo skatinami tikėti stebuklais; taip mes (kadangi visi šie dalykai yra išsipildę taip, kaip apie juos skaitome knygose, kurios parašytos kur kas anksčiau nei tai įvyko, ten, kur viskas buvo vadinama ateitimi, o dabar jau matoma dabartyje), esame ugdomi tikėjimui. Kad tvirtai besilaikydami Viešpatyje ir neabejodami tikėtume, jog išsipildys ir tai, kas dar liko. Kadangi tuose pačiuose Raštuose skaitome apie dar būsimus vargus ir pačią paskutinio Teismo dieną, kur visi abiejų miestų piliečiai, atgavę kūnus, prisikels ir Kristaus Teisėjo tribunolo akivaizdoje turės atiduoti savo gyvenimo ataskaitą (Mt 25, 31). Juk Jis ateis savo galybės šlovėje, Tas, kuris anksčiau teikėsi ateiti žmogystės nuolankume. Ir atskirs visus pamaldžiuosius nuo bedievių: ne tik nuo tų, kurie apskritai nenorėjo Juo tikėti, bet ir nuo tų, kurie tikėjo Juo tuščiai ir be vaisių; aniems atiduodamas amžinąją karalystę su Savimi, o šiems – amžinąją bausmę kartu su velniu. Bet kaip jokio laikino džiaugsmo negalima lyginti su tuo amžino gyvenimo džiaugsmu, kurį gaus šventieji: taip jokios laikinos bausmės kankinimai neprilygsta neteisiųjų amžiniems kankinimams.
XXV. 46. Todėl, broli, stiprinkis to Jo, kuriuo tiki, vardu ir pagalba, prieš liežuvius tų, kurie šaiposi iš mūsų tikėjimo, ir per kuriuos velnias kalba suvedžiojančius žodžius, labiausiai norėdamas išjuokti prisikėlimo tikėjimą. Bet remdamasis savimi pačiu, patikėk, kad tu būsi (gyvensi) po mirties, jeigu dabar matai, kad esi, nors anksčiau tavęs nebuvo. Kur gi buvo ši tavo kūno masė ir ši tavo narių struktūra (sandara) prieš kelis metus, kol dar negimei, ar net prieš tai, kai buvai pradėtas motinos įsčiose, kur buvo ši masė ir tavo kūno ūgis? (Ps 139, 13–16). Argi jis ne iš paslėptų šios kūrinijos paslapčių, Dievui Viešpačiui nematomai formuojant, išėjo į šviesą, ir su atitinkamais amžiaus tarpsniais nepaaugo į šį dydį ir formą? Argi Dievui (kuris net ir debesų krūvas iš nematomo ištraukia akimirksniu ir per akies mirksnį padengia dangų), yra sunku sugrąžinti šią tavo kūno formą tokią, kokia ji buvo – Jam, kuris sugebėjo ją padaryti iš nieko? Todėl tikėk tvirtai ir nepalaužiamai, kad viskas, kas atrodo mirštant išnykę žmonių akims, Dievo visagalybei išlieka saugu ir sveika. Kai Jis panorės, be jokio delsimo ir sunkumų tai atstatys – be abejo, atstatys tai, ką Jo teisingumas nuspręs esant atstatytina: kad šiuose kūnuose, kuriuose jie tai darė, žmonės galėtų atiduoti savo darbų ataskaitą; ir šiuose kūnuose nusipelnytų arba pakeitimo į dangišką nenykstamumą už pamaldumo nuopelnus, arba gendančios kūno būklės už neteisybės nuopelnus – ne tos, kurią nutraukia mirtis, bet tos, kuri suteiks materiją amžiniems skausmams.
47. Tad per nesvyruojantį tikėjimą ir gerus papročius (gerą moralę) bėk, broli, bėk nuo tų kankinimų, kur nei kankintojai pavargsta, nei kankinamieji miršta; kur bausmė be galo yra pats negalėjimas numirti iš kankinimo. Ir užsidek meile bei amžino šventųjų gyvenimo troškimu, kur nei darbas bus sunkus, nei poilsis – tingus. Ten bus neblėstantis ir nenuilstamas Dievo šlovinimas: jokio nuobodulio sieloje, jokio vargo kūne; jokio nepritekliaus – nei tavo, kuriam reikėtų padėti, nei tavo artimo, kuriam turėtum skubėti padėti. Visas malonumas ir prisotinimas bus pats Dievas ano švento miesto, išmintingai ir laimingai gyvenančio Jame ir iš Jo. Juk būsime padaryti – kaip tikimės ir laukiame pagal Jo pažadą – „lygūs Dievo angelams“ (Lk 20, 36), ir kartu su jais tolygiai džiaugsimės ta Trejybe jau atvirame regėjime, kuria dabar gyvename per tikėjimą (2 Kor 5, 7). Juk mes tikime tuo, ko nematome (Jn 20, 29), kad dėl pačių tikėjimo nuopelnų nusipelnytume netgi pamatyti tai, kuo tikime, ir prie Jo prisirišti. Kad Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios lygybę ir pačios Trejybės vienybę (kaip šie trys yra vienas Dievas) mes jau ne per tikėjimo žodžius ir skambančius skiemenis aidėtume, bet pačiu tyriausiu ir karščiausiu stebėjimu anoje tyloje sugertume.
48. Saugok visa tai tvirtai savo širdyje ir šaukis Dievo, kuriuo tiki, kad Jis apsaugotų tave nuo velnio pagundų. Ir būk atsargus, kad tas priešas neprisėlintų prie tavęs iš kitur, nes didžiausiai ir piktvaldiškai savo pražūties paguodai jis ieško tų, su kuriais kartu galėtų būti pasmerktas. Velnias nedrįsta gundyti krikščionių tik per tuos, kurie nekenčia krikščioniško vardo, liūdi, kad šiuo vardu užimtas pasaulis ir vis dar nori tarnauti stabams bei demoniškiems kerams. Juk velnias taip pat bando tai padaryti, ir kartais netgi bando suvilioti ir gundyti per tuos, kuriuos mes minėjome anksčiau – nuo Bažnyčios vienybės, tartum nuo apgenėto vynmedžio, nupjautus asmenis (kurie vadinami eretikais arba schizmatikais). Bet ypač reikia saugotis, kad kas nors nebūtų gundomas ir suvedžiojamas per tuos žmones, kurie yra pačioje Katalikų Bažnyčioje ir kuriuos ji kaip pelus laiko iki savo išvėtymo laiko. Nes Dievas jiems kantrus todėl, kad per jų iškrypimą sustiprintų savo išrinktųjų tikėjimą bei išmintį (išbandydamas juos); ir todėl, kad daugelis iš jų pasitaiso ir, pasigailėję savo sielų (Sir 30, 24), su dideliu polėkiu atsigręžia, norėdami įtikti Dievui. Ne visi jie per Dievo kantrybę krauna sau rūstybę Jo teisingo teismo rūstybės dienai (Rom 2, 5); bet daugelį ta pati visagalio kantrybė atveda prie išganingiausio atgailos skausmo (2 Kor 7, 10). O kol tai įvyks, per juos tiems, kurie jau eina teisingu keliu, ugdoma ne tik ištvermė (tolerancija), bet ir gailestingumas. Todėl pamatysi daug girtuoklių, goduolių, apgavikų, lošėjų, svetimautojų, ištvirkėlių, tų, kurie ieško šventvagiškų vaistų/burtų, atsidavusių burtininkams, astrologams ar bet kokių bedieviškų menų spėjikams. Pastebėsi ir tai, kad tos minios užpildo bažnyčias per krikščioniškas šventes, kaip jos užpildo teatrus pagoniškų švenčių dienomis; ir matant tai, tave gundys mėgdžioti juos. Ką ir bekalbėti, tu pamatysi tai, ką išties jau ir dabar žinai: juk nesate nežinantis, kad daugelis besivadinančiųjų krikščionimis daro visus šiuos blogumus, kuriuos trumpai išvardijau. Kartais, galbūt, net žinai, kad jie daro ir sunkesnių dalykų – tie žmonės, apie kuriuos žinai, kad jie vadinami krikščionimis. Tačiau, jei atėjai su ta mintimi, kad galėtumei ramiai ir saugiai tokius dalykus daryti, tu smarkiai klysti; tau nepadės Kristaus vardas, kai Jis pradės itin griežtai teisti – Tas pats, kuris iš pradžių teikėsi atvykti ir itin gailestingai padėti. Juk Jis tai išpranašavo ir sako Evangelijoje: „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo mano Tėvo valią. Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, tavo vardu valgėme ir gėrėme’“ (Mt 7, 21–22). Taigi, visiems tiems, kurie ištveria tokiuose darbuose, pabaiga yra pasmerkimas. Todėl, matydamas, kad daugelis ne tik tai daro, bet ir gina bei tam ragina, tvirtai laikykitės Dievo įstatymo ir nesekite Jo įstatymo pažeidėjais. Nes tu būsi teisiamas ne pagal jų supratimą, o pagal Jo Tiesą.
49. Susijunk su geraisiais, kuriuos matai kartu su tavimi mylint tavo Karalių. Tokių rasi daug, jei ir pats toks pradėsi būti. Jei tu troškai su jais būti teatruose (renginiuose) ir prisirišti prie tų, kurie kartu su tavimi mylėjo tą patį vežėją, medžiotoją (gladiatorių) ar kokį aktorių, – tai tuo labiau tave turi džiuginti sąjunga su tais, kurie kartu su tavimi myli Dievą! Nuo Jo mylėtojo niekada nenuraus gėda, nes Jis ne tik pats negali būti nugalėtas, bet padarys nenugalimus ir savo mylėtojus! Ir vis dėlto, netgi į pačius geruosius (kurie tave lenkia arba lydi kelyje pas Dievą) neturi sudėti savo vilties (nes net į save patį, kad ir kokią pažangą bebūtum padaręs, neturi jos sudėti), bet į Tą, kuris išteisinimu padaro juos ir tave tokius. Dievu tu esi saugus, nes Jis nesikeičia; o iš žmogaus pusės niekas nėra išmintingai saugus. Bet jei turime mylėti tuos, kurie dar nėra teisūs, idant jais taptų; tuo karščiau turime mylėti tuos, kurie jau tokie yra. Visgi, viena yra mylėti žmogų, o visai kas kita – dėti viltį į žmogų. Skirtumas toks didelis, kad pirmąjį Dievas liepia, o antrąjį draudžia. O jeigu, patyręs kokius nors užgauliojimus ar vargus už Kristaus vardą, nenusileisi iš tikėjimo ir nenukrypsi nuo gero kelio, tu gausi didesnį atlygį; o tie, kurie šiose situacijose pasidavė velniui, netenka net ir to mažesniojo. Būk nuolankus Dievui, kad Jis neleistų tavęs gundyti daugiau, nei pajėgi pakelti.
XXVI. 50. Tai pasakius, jo reikia paklausti, ar jis tuo tiki ir nori to laikytis. Kai jis taip atsakys, jis turi būti iškilmingai paženklintas ir su juo turi būti elgiamasi pagal Bažnyčios papročius. Kalbant apie sakramentą (druską), kurį jis priima, – kai jam bus gerai paaiškinta, kad tai yra matomi dieviškų dalykų ženklai, tačiau juose garbinami patys nematomi dalykai; ir kad su šia rūšimi (druska), pašventinta laiminimu, neturi būti elgiamasi taip, kaip su ja elgiamasi paprastame vartojime. Jam taip pat reikia paaiškinti, ką reiškia jo girdėti žodžiai ir ką jame sūdo (paskanina) tai, ko atvaizdas nešamas tame ženkle. Paskui, pasinaudojus šia proga, jį reikia perspėti, kad jei išgirsiąs iš Rašto ką nors, kas skamba kūniškai (net jei to ir nesupranta), tikėtų, kad tuo reiškiamas koks nors dvasinis dalykas, susijęs su šventu elgesiu (morale) ir būsimuoju gyvenimu. Taip trumpai jis išmoksta, kad viską, ką išgirs iš kanoninių knygų, jei negalės to tiesiogiai susieti su amžinybės, tiesos, šventumo ar artimo meile, tikėtų esant pasakyta ar padaryta perkeltine prasme; ir tegul bando taip tai suprasti, kad susietų su ta dviguba meile (Dievo ir artimo). Tiesa, artimą jis tegu supranta ne kūniškai, o kaip kiekvieną, kuris kartu su juo gali būti tame šventajame mieste (nesvarbu, ar tai jau pasirodė, ar dar ne). Ir tegu nepraranda vilties dėl nė vieno žmogaus pataisymo, kurį mato gyvenant per Dievo kantrybę, kuri (Dievo kantrybė), kaip sako Apaštalas, neduota dėl jokios kitos priežasties, jei ne tam, kad jį atvestų į atgailą (Rom 2, 4).
51. Jei tau atrodo ilgas šis pamokymas (kuriuo tartum asmeniškai mokiau pradedantįjį), tu gali visa tai pasakyti jam trumpiau, bet manau, kad jis neturėtų būti ilgesnis. Nors daug kas priklauso nuo to, ką pati situacija ir klausytojų buvimas diktuoja: ką jie ne tik gali pakelti, bet ir ko jie parodo norintys. Tačiau kai reikia paskubėti, pažiūrėk, kaip lengvai galima išdėstyti visą esmę. Įsivaizduok vėl, kad yra žmogus, kuris nori tapti krikščionimi. Taigi paklaustas atsako tą patį, ką anas ankstesnysis (o net jei ir neatsako, reikia pasakyti, kad jis turėjo tai atsakyti). Ir tuomet viskas supinama tokiu būdu.
52. Išties, broli, didi ir tikra yra ta laimė, kuri būsimajame amžiuje pažadėta šventiesiems. Visi matomi dalykai praeina, o visa šio pasaulio puikybė, malonumai ir tuščias smalsumas pražus (1 Jn 2, 16 ir t.t.), ir nusitemps savo mylėtojus kartu į pražūtį. Nuo šios pražūties (tai yra, amžinų bausmių) gailestingas Dievas, norėdamas išgelbėti žmones, (jeigu jie patys nėra sau priešai ir nesipriešina Kūrėjo gailestingumui), atsiuntė savo viengimtį Sūnų, t. y. savo lygų Žodį, per kurį viską sukūrė. Jis, pasilikdamas savo dievystėje ir neatsiskirdamas nuo Tėvo, bei niekuo nepakitęs, priėmė žmogystę (Fil 2, 6 ir t.t.) ir, pasirodęs žmonėms mirtingame kūne, atėjo pas juos. Kad taip, kaip per vieną žmogų (t. y. Adomą, kuris buvo sukurtas pirmas), į žmonių giminę įžengė mirtis (Rom 5, 12–17), nes jis pritarė savo žmonai (kurią suviliojo velnias), kad peržengtų Dievo įsakymą; taip per vieną žmogų (kuris kartu yra Dievas, Dievo Sūnus Jėzus Kristus) būtų ištrintos visos praeities nuodėmės, ir visi Jį tikintys įeitų į amžinąjį gyvenimą.
XXVII. 53. Viskas, ką tu dabar matai Dievo Bažnyčioje, ir kas po Kristaus vardu daroma visame pasaulyje, buvo išpranašauta dar prieš amžius. Ir kaip mes tai skaitome, taip pat ir matome; ir taip mes esame ugdomi tikėjimui. Kartą visoje žemėje įvyko tvanas, kad nusidėjėliai būtų sunaikinti; ir tie, kurie išsigelbėjo arkoje, vaizdavo būsimosios Bažnyčios slėpinį (kuri dabar plaukioja pasaulio bangose ir per Kristaus kryžiaus medį yra išgelbstima nuo paskendimo). Buvo išpranašauta Abraomui, ištikimam Dievo tarnui (vienam žmogui), kad iš jo gims tauta, kuri garbins vieną Dievą tarp kitų tautų (kurios garbino stabus). Ir viskas, kas tai tautai buvo iš anksto pasakyta, išsipildė taip, kaip buvo išpranašauta. Iš tos tautos buvo išpranašautas ir Kristus – visų šventųjų Karalius ir Dievas, ateisiantis iš paties Abraomo sėklos pagal kūną, kurį Jis priėmė (tam, kad visi tie, kurie paseks Jo tikėjimu, būtų Abraomo sūnūs (Gal 3, 7). Taip ir atsitiko: Kristus gimė iš Mergelės Marijos, kuri buvo iš tos pačios giminės. Per pranašus buvo numatyta, kad ant kryžiaus Jis kentės nuo tos pačios žydų tautos, iš kurios giminės pagal kūną atėjo (Iz 53, 4; Zch 12, 10); taip ir įvyko. Išpranašauta, kad Jis prisikels – Jis prisikėlė. Ir pagal tas pačias pranašų ištarmes Jis įžengė į dangų ir nusiuntė savo mokiniams Šventąją Dvasią (Iz 2, 1 ir t.t.; Mch 4, 1 ir t.t.). Buvo išpranašauta ne tik pranašų, bet ir paties Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad Jo Bažnyčia pasklis po visą žemės rutulį, per šventųjų kankinystes bei kančias; ir tai buvo išpranašauta tada, kai Jo vardas tautoms dar buvo nežinomas, o ten, kur buvo žinomas, Jis buvo išjuoktas. Ir vis dėlto Jo stebuklų galybės dėka (nesvarbu, ar tuos, kuriuos padarė pats, ar tuos, kuriuos padarė per savo tarnus), kai šie dalykai yra skelbiami ir jais tikima, mes jau dabar matome, kad tai, kas buvo išpranašauta, yra išsipildę: net patys žemės karaliai, kurie anksčiau persekiojo krikščionis, dabar pajungti Kristaus vardui. Buvo taip pat išpranašauta, kad iš Jo Bažnyčios iškils schizmos (skilimai) ir erezijos, ir, prisidengdamos Jo vardu, kur tik galės, ieškos savo (o ne Kristaus) šlovės; ir tai taip pat išsipildė.
54. Argi tie dalykai, kurie dar liko, neišsipildys? Akivaizdu, kad kaip išsipildė šie išpranašauti dalykai, taip išsipildys ir anie: kokios bebūtų teisiųjų laukiančios kančios, ir pati teismo diena. Ji atskirs visus bedievius nuo teisiųjų po mirusiųjų prisikėlimo; ir ne tik tuos, kurie yra už Bažnyčios ribų, bet ir pačios Bažnyčios pelus (kuriuos ji privalo labai kantriai iškęsti iki paskutiniojo išvėtymo) ji atskirs skirtai ugniai. O tie, kurie šaiposi iš prisikėlimo, manydami, kad šis kūnas (kadangi jis pūva) negali prisikelti, – jie prisikels su juo bausmėms. Dievas jiems parodys, kad tas, kuris sugebėjo sukurti šiuos kūnus dar prieš jiems esant, gali akimirksniu juos atkurti tokius (1 Kor 15, 52), kokie jie buvo. Tačiau visi tikintieji, kurie karaliaus su Kristumi, prisikels tame pačiame kūne taip, kad nusipelnys būti pakeisti į angelišką negendantį kūną (Mt 22, 30). Idant jie taptų lygūs Dievo angelams (Lk 20, 36), kaip pats Viešpats pažadėjo; ir šlovintų Jį be jokio silpnumo, be jokio pasibjaurėjimo, nuolat gyvendami Jame ir iš Jo, su tokiu džiaugsmu ir palaima, kokio žmogus negali nei apsakyti, nei įsivaizduoti (1 Kor 2, 9).
55. Todėl tu, tikėdamas tuo, saugokis pagundų (nes velnias ieško, su kuo galėtų pražūti). Kad anas priešas nesuvedžiotų tavęs ne tik per tuos, kurie yra už Bažnyčios ribų (nesvarbu, ar pagonys, ar žydai, ar eretikai), bet ir per tuos, kuriuos pamatysi pačioje Katalikų Bažnyčioje gyvenančius blogai: nevaldomai atsiduodančius pilvo malonumams, nepadorius, ar atsidavusius tuščiam smalsumui bei neleistiniems dalykams – ar tai būtų reginiai, ar velniški burtai bei spėjimai, ar pasipūtusius godumu ir puikybe; ar gyvenančius tokį gyvenimą, kurį įstatymas smerkia ir baudžia. Nemėgdžiok jų. Veikiau susijunk su geraisiais, kuriuos nesunkiai rasi, jei ir pats toks būsi: idant kartu garbintumėte ir mylėtumėte Dievą visiškai nesavanaudiškai (dovanai). Visas mūsų atlygis bus Jis pats – kad aname gyvenime džiaugtumėmės Jo gerumu ir grožiu. Bet Jį reikia mylėti ne taip, kaip kokį akimis matomą daiktą; bet taip, kaip mylima Išmintis, Tiesą, Šventumas, Teisingumas, Meilė, ar jei kas kita taip pavadinama: ir ne taip, kaip šie dalykai randasi žmonėse, bet taip, kaip jie yra pačiame negendančiame ir nesikeičiančios išminties šaltinyje. Taigi, visus, kuriuos pamatysi mylinčius šiuos dalykus, susijunk su jais, kad per Kristų (kuris tapo žmogumi, kad būtų Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, 1 Tim 2, 5), būtum sutaikytas su Dievu. Tačiau iškrypusiais žmonėmis, net jei jie ir įeina į bažnyčios mūrus, nemanyk esant tikrais, jog jie įeis į dangaus karalystę: nes atėjus laikui jie bus atskirti, jeigu nepakeis savęs į gera. Taigi, gerus žmones imituok, blogus pakęsk (toleruok), bet visus mylėk: juk nežinai, koks rytoj bus tas, kuris šiandien yra blogas. Bet nemylėk jų neteisybės; mylėk juos tam, kad jie suvoktų teisybę. Nes mums įsakyta ne tik mylėti Dievą, bet ir mylėti artimą, ir ant šių dviejų įsakymų laikosi visas Įstatymas bei pranašai (Mt 22, 37. 39). Jų neįvykdo niekas kitas, išskyrus tą, kuris priėmė dovaną – Šventąją Dvasią, visai lygią Tėvui ir Sūnui; nes pati Trejybė yra Dievas: ir į Šį Dievą turi būti dedama visa viltis. Į žmogų – koks jis bebūtų – negalima dėti vilties. Juk viena yra Tas, iš kurio esame išteisinami, ir kas kita – tie, kartu su kuriais esame išteisinami. Tačiau velnias gundo ne vien per geidulius, bet ir per paniekos, skausmų ir pačios mirties baimes. Ką beiskentėtų žmogus už Kristaus vardą bei už amžinojo gyvenimo viltį, jei jis ištvers iki galo – jam bus duotas didesnis atlygis. Bet jei jis pasiduos velniui – su juo kartu ir bus pasmerktas. O gailestingumo darbai kartu su pamaldžiu nuolankumu išprašo iš Viešpaties, kad Jis neleistų savo tarnams būti gundomiems daugiau, nei jie gali pakelti (1 Kor 10, 13).