„Angelai ir arkangelai“ (Angels and Archangels) – XX a. teosofinio judėjimo tekstas, parašytas britų okultisto ir aiškiaregio Geoffrey Hodsono (1886–1983). Šis kūrinys priklauso Theosophical Society tradicijai ir pristato angelų, arkangelų bei vadinamųjų „gamtos dvasių“ (devas) hierarchiją, remiantis teosofine kosmologija ir ekstrasensorinio suvokimo (ESP) idėjomis. Tai nėra krikščioniškas ar patristinis šaltinis; veikiau okultinis bandymas sujungti religinius mitus, parapsichologiją ir pseudomokslinę metafiziką į vieną angelologinę sistemą.
Pagrindinė Hodsono tezė – visos pasaulio religijos kalba apie nematomus dvasinius tarpininkus, o teosofija šį mokymą ne tik patvirtina, bet ir išplečia. Autorius teigia, kad visatoje egzistuoja „didžiosios intelektų ordos“, kurios nėra žmonės, tačiau dalyvauja gamtos procesuose kaip „dvasiniai inžinieriai“. Hodsonas remiasi dviem argumentų kryptimis: pirma, universaliu mitų ir folkloro panašumu, antra – tariamais moksliniais ir parapsichologiniais įrodymais, kurie esą leidžia pripažinti nematomų būtybių realumą.
Autorius dažnai cituoja mokslininkus (pvz., James Jeans, Albert Einstein), tačiau jų mintis interpretuoja laisvai, pritaikydamas prie teosofinės pasaulėžiūros. Hodsono teigimu, jei mokslas pripažįsta nematomą energiją ir žmogaus ekstrasensorines galias, tai nėra didelis žingsnis pripažinti ir nematomų būtybių egzistavimą. Ši argumentacija būdinga XX a. okultizmui, kuris mėgino suteikti savo idėjoms „mokslinį“ pagrindą, nors realiai rėmėsi metaforinėmis ar iš konteksto ištrauktomis citatomis.
Knygoje pateikiama trijų pakopų angelų evoliucijos schema. Pirmoji pakopa – „gamtos dvasios“ (gnomai, undinės, sylfos, fėjos), kurios, anot Hodsono, turi gyvūnų lygio sąmonę ir veikia grupiniu instinktu. Antroji pakopa – angelai arba devas, kurie jau turi individualią sąmonę, panašią į žmogaus. Trečioji pakopa – arkangelai, pasiekę „kosminę sąmonę“ ir neva veikiantys kaip visatos dėsnių ir jėgų valdytojai. Ši hierarchija neturi nieko bendra su krikščioniškąja angelologija; tai teosofinė sistema, paremta rytietiška terminologija ir okultine antropologija.
Hodsonas teigia, kad šios būtybės gali padėti žmonėms: saugoti, gydyti, įkvėpti. Jis remiasi „treniruočių aiškiaregių“ liudijimais ir teigia, kad kiekvienas žmogus, praktikuojantis jogą ar okultinę meditaciją, gali „praplėsti regėjimą“ ir matyti angelus. Tai būdingas teosofijos bruožas – dvasinės būtybės laikomos ne tik tikėjimo objektu, bet ir tariamai empiriškai patiriamu reiškiniu.
Angelai ir arkangelai
Visi pasaulio tikėjimai moko, kad Dievui tarnauja daugybė angeliškų tarnų – būtybių, kurios paprastai yra nematomos, bet gali būti labai naudingos žmogui. Ar teosofija palaiko šį mokymą? Taip, neabejotinai. Teosofija pasakoja apie didingų Intelektų (Protingųjų jėgų) ordinų egzistavimą, kurie yra visiškai skirtingi nuo žmogaus.
Puikiai suprantu, kad paprastai nematomų Intelektų idėja daugeliui iš mūsų šiame moderniame ir labai praktiškame amžiuje gali būti nelabai priimtina. Juk esame pripratę prie demonstravimo, įrodymų ir praktinio viso žinojimo bei visų žmogiškųjų atradimų pritaikymo žmonių gerovei. Todėl idėjos apie angelus dažnai laikomos šiek tiek išgalvotomis ir, geriausiu atveju, gana nenaudingomis, turinčiomis mažai praktinės vertės užsiėmusiam pasaulio žmogui. Aš tai pripažįstu, tačiau, jei leistumėte, patarčiau pernelyg staigiai ir kategoriškai neatmesti tokių nematomų Būtybių egzistavimo koncepcijos.
Pats mokslas mus tikina, kad už mūsų matomos visatos, kaip pats jos egzistavimo šaltinis, slypi nematoma elektros energija, teigiamo, neigiamo ir neutralaus poliškumo, kuri paprastai yra nematoma. Be to, parapsichologija dabar, po ilgų metų griežtų bandymų, taip pat skelbia, kad žmoguje egzistuoja viršjutiminės matymo ir žinojimo galios, ir vadina jas „Ekstrasensoriniu suvokimu“ arba, kaip be abejonės žinote, trumpiau – ESS.
Todėl nėra labai didelis žingsnis į priekį pripažinti egzistavimą tiek protingų Būtybių, dirbančių kaip inžinieriai didžiojoje Gamtos jėgainėje, tiek ir ištreniruotos aiškiaregystės, ištreniruoto ESS gebėjimo, kuris galėtų leisti jo turėtojams įžvelgti tokias Būtybes ir tyrinėti paprastai nematomą visatą. Be to, įrodymų, patvirtinančių tiek angelų, tiek žmogaus psichinių galių egzistavimą, svoris yra didžiulis tiems, kurie nešališkai ir atviru protu studijuos šias dvi temas. Pažvelkime į jas kartu.
Per visus laikus, apie kuriuos išlikę įrašų, žmonės liudijo apie jėgų, reiškinių ir būtybių, kurios paprastai nėra matomos, suvokimą. Nepaisant didelio atsiskyrimo tiek laike, tiek erdvėje visame pasaulyje, egzistuoja nuostabus panašumas tarp mitų, legendų, aprašomojo folkloro ir šventųjų raštų pasakojimų, priklausančių įvairioms Žemės tautoms. Šis tikėjimo Angelų Karalyste universalumas, panašumas ir tvarumas jau savaime yra stiprus įrodymas, kad tame tikėjime glūdi bent dalelė realybės. Tai rodo faktinį pagrindą, kuriuo remiasi tikėjimas angeliškomis kariaunomis.
Prie šio bendro plačiai paplitusio tikėjimo prisideda liudijimai tų, kurie savi-nušvitimo procesą pavertė ir mokslu, ir menu, kuris, kaip be abejonės žinote, Rytuose vadinamas Joga. Šio, seniausio ir didžiausio iš mokslų – Gamtos ir žmogaus Sielos mokslo – pasekėjai tvirtina, kad regėjimo ir klausos galių išplėtimas bei paties žmogaus ir pačios Gamtos jėgų įvaldymas gali būti neabejotinai, tyčia ir sąmoningai pasiektas. Bet kas, sako mums didieji aiškiaregiai, kas įvykdys būtinas sąlygas, kas paklus dėsniams, kurie savo veikimu yra tokie pat užtikrinti kaip tie, kuriais vadovaujasi chemikas savo laboratorijoje, gali praskleisti materijos šydą, kuris paprastai slepia nuo akių amžinąsias, dvasines realybes, vidinius pasaulius ir jų gyventojus, tokius kaip angeliškos kariaunos.
Prieš pristatydamas kai kuriuos atradimus, kuriuos padarė tokie ištreniruoti aiškiaregiai apie nematomus Gamtos aspektus, pirmiausia atkreipkime dėmesį, ką mokslas turi pasakyti apie Protingos Galios, kaip varomosios ir nukreipiančiosios jėgos už visos Gamtos, egzistavimą. Šiais laikais mokslas šia tema pasako labai daug. Paklausykite, pavyzdžiui, sero Džeimso Džinso (James Jeans), didžiojo britų astronomo. Savo knygoje „Paslaptingoji visata“ (The Mysterious Universe) jis rašo: „Mes atrandame, kad visata rodo kuriančiosios ar valdančiosios galios įrodymus, galios, kuri turi kažką bendro su mūsų pačių individualiais protais… Visatą geriausia įsivaizduoti kaip susidedančią iš grynos minties, minties to, ką, trūkstant platesnio žodžio, turime apibūdinti kaip matematinį mąstytoją.“
Einšteinas yra pareiškęs: „Aš tikiu į Dievą, kuris apsireiškia tvarkingoje visatos harmonijoje. Tikiu, kad Intelektas reiškiasi visoje Gamtoje. Mokslinio darbo pagrindas yra įsitikinimas, kad pasaulis yra tvarkinga ir suprantama esybė, o ne Atsitiktinumo dalykas.“
Vienas didis Harvardo geologas taip pat pasakė: „Artimiausias priartėjimas prie Absoliuto, kokį iki šiol padarėme analizuodami Materiją ir Energiją, rodo, kad Visuotinė Realybė yra protas.“ Jei pridėtume koncepciją – teosofinę koncepciją – apie individualius Intelektus, Arkangeliškus ir Angeliškus visatos „grynosios minties“ įkūnijimus, tai šiuos žodžius visai galėjo parašyti teosofijos atstovas.
Nes teosofija, savo ruožtu, atminkite, yra pagrįsta moksliniu tyrinėjimu ir tyrimais, atliekamais pasitelkiant ištreniruotą ESS, viršjutimines galias, ir ji turi daug ką papasakoti tiek apie nematomus pasaulius, tiek apie nematomas būtybes, kurios yra jų gyventojai. Leiskite man trumpai pristatyti keletą teosofinių mokymų apie Angeliškas Kariaunas. Ar būtų per daug prašyti, kad klausytumėtės to, ką dabar sakysiu, taip, kaip klausytumėtės tyrinėtojo, aprašančio savo patirčių, tyrimų ir atradimų rezultatus kokioje nors naujoje ir keistoje žemėje?
Rytų žmonės, taip pat daugelis keltų ir kitų iš prigimties psichinių (jautrių) rasių atstovų, yra susipažinę su idėja apie Arkangelų, angelų ir net jų jaunesniųjų brolių, kaip jie vadinami, – gamtos dvasių, fėjų ir panašiai, egzistavimą. Rytuose šios būtybės turi sanskritišką pavadinimą – devos, reiškiantį „švytintieji“ ir nurodantį į jų savaiminį švytėjimą. Ir devos, arba angeliškos kariaunos, yra laikomos visur esančiomis, kaip Dievybės, vienos Kūrybinės Valios, viršfiziniai agentai, taip pat tarnaujantys kaip visų gamtos jėgų, dėsnių ir procesų valdytojai visoje kūrinijoje.
Be to, mokoma, kad tam tikros iš šių Angeliškų Būtybių yra labiau susijusios su žmogumi nei su Gamtos jėgomis, ir būtent jos dažniausiai mūsų vadinamos angelais. Ar jos evoliucijoje yra aukščiau už mus?
Sakoma, kad yra trys pagrindiniai angeliškojo vystymosi etapai, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą. Pirma, mokoma, kad yra mažosios gamtos dvasios. Prašau, neatmeskite šios idėjos. Ji nėra visiškai išgalvota, kaip aš bandžiau pabrėžti. Ir egzistuoja realus faktinis pagrindas tikėjimui tokiomis mažomis būtybėmis kaip gnomai, fėjos, silfos ir panašiai.
Jos yra maždaug gyvūnų ir paukščių intelekto lygio ir jas valdo grupinė sąmonė, kuria jos dalijasi su kitais tos pačios genties nariais. Ir tada, labiau išsivysčiusios nei jos, yra angelai arba devos, kurie jau išaugo iš grupinės sąmonės į atskirą individualumą, kaip tai padarė žmogus.
Ir trečia, yra Arkangelai, kurie peržengė individualumo ribas ir įžengė į universalią arba kosminę sąmonę.
Šios Būtybės gali būti labai naudingos žmogui. Jos gali tarnauti kaip globėjai. Jos gali padėti gydant ligonius. Ir jei norėtumėte paskaityti mūsų teosofines knygas šia tema, galėtumėte gauti daug informacijos apie šias Būtybes ir būdus, kuriais jos gali pasitarnauti žmogui.