Apie Dievo galią

Diskutuotini klausimai apie Dievo galią (lot. Quaestiones disputatae De potentia Dei) yra vienas iš svarbiausių Šv. Tomo Akviniečio disputuotų traktatų, parašytas XIII amžiaus antroje pusėje, kai autorius dėstė Paryžiuje ir Romoje. Šis kūrinys nagrinėja Dievo galybę, jos santykį su kūrimu, valia, žinojimu, apvaizda, predestinacija, angelais, materija, siela ir prisikėlimu. Tai vienas iš labiausiai sistemingų scholastinių tekstų, kuriame Akvinietis derina Aristotelio metafiziką su krikščioniškąja teologija. Traktatas sudarytas iš dešimties klausimų, o kiekvienas jų suskaidytas į straipsnius, kuriuose pateikiami prieštaravimai, autoritetų argumentai ir pagrindinis atsakymas.

Kūrinys atsirado universiteto disputų kontekste, kur studentai ir magistrai keldavo klausimus, o meistras pateikdavo struktūruotą atsakymą. Dėl to tekstas pasižymi aiškia logine forma, leidžiančia tiksliai suprasti, kaip Akvinietis grindžia teologinius teiginius filosofiniais principais. Traktatas yra vienas iš brandžiausių jo teologinių darbų, glaudžiai susijęs su Summa Theologiae, bet labiau analitinis ir orientuotas į sudėtingus metafizinius klausimus.

Kūrinio struktūra

Po įžanginių disputų apie Dievo galybę Akvinietis pereina prie klausimų, susijusių su Dievo žinojimu. Jis aiškina, kad Dievas pažįsta visus daiktus ne iš jų pačių, bet iš savo esmės, kuri yra visų galimų ir esamų dalykų pagrindas. Ši žinojimo samprata leidžia suderinti Dievo nekintamumą su jo pažinimo visuotinybe. Toliau nagrinėjama Dievo valia, jos santykis su gėriu, būtinybe ir laisve. Akvinietis teigia, kad Dievo valia yra nekintama, bet jos objektai gali būti įvairūs, nes Dievas laisvai pasirenka, ką nori sukurti.

Dievo apvaizda ir predestinacija

Traktate aptariama, kaip Dievas valdo pasaulį per apvaizdą. Akvinietis aiškina, kad Dievo apvaizda apima tiek bendrus gamtos dėsnius, tiek individualius įvykius. Predestinacijos klausime jis derina Dievo visagalybę su žmogaus laisve, teigdamas, kad Dievo sprendimai yra pirmesni, bet žmogaus veiksmai nėra prievartiniai. Ši dalis yra viena iš labiausiai diskutuotų visoje scholastikoje.

Kūrimas ir pasaulio pradžia

Kūrimo klausimu Akvinietis aiškina, kad Dievas kuria ne iš medžiagos, bet iš nieko, ir kad kūrimas yra ne judėjimas, o santykio atsiradimas tarp būties ir nebūties. Jis taip pat nagrinėja, ar pasaulis galėjo būti amžinas. Akvinietis teigia, kad filosofija negali įrodyti nei pasaulio pradžios, nei amžinumo, bet tikėjimas skelbia, kad pasaulis turi pradžią.

Angelai ir materija

Traktate pateikiama išsami angelų prigimties analizė. Akvinietis aiškina, kad angelai yra grynos formos, neturinčios materijos, ir kad kiekvienas angelas yra atskira rūšis. Materijos klausime jis nagrinėja pirmosios materijos prigimtį, jos santykį su forma ir galimybe egzistuoti be formos. Šios dalys yra svarbios viduramžių metafizikos raidai.

Siela ir prisikėlimas

Paskutiniai klausimai skirti žmogaus sielai ir kūno prisikėlimui. Akvinietis teigia, kad siela yra kūno forma, bet gali egzistuoti be kūno, nes jos intelektinė veikla nepriklauso nuo materialių organų. Prisikėlimo klausime jis aiškina, kaip kūnas gali būti atkurtas iš naujo, išlaikant asmens tapatybę.

10 klausimų sąrašas

1. Apie Dievo galią apskritai. Nagrinėjama, ar Dievas turi galią, ar ji begalinė, ar gali daryti tai, kas neįmanoma gamtai, ar gali daryti tai, ko nedaro, ar gali daryti tai, kas kitoms būtybėms įmanoma, ir kodėl vadinamas visagaliu. Išvada: Dievo galia yra tikra, begalinė, apimanti viską, kas savaime įmanoma ir neprieštarauja logikai; Dievas negali daryti vidinių prieštarų, nes tai nėra „dalykai“.
2. Apie Dievo žinojimą. Nagrinėjama, kaip Dievas pažįsta save ir kūrinius, ar jo žinojimas keičiasi, ar jis pažįsta atsitiktinius, būsimus, galimus ir neįvykusius dalykus. Išvada: Dievas pažįsta viską vienu paprastu, nekintamu aktu, o jo žinojimas nepriklauso nuo kūrinių ir apima tiek būtina, tiek atsitiktina.
3. Apie Dievo valią. Nagrinėjama, ar Dievas turi valią, ar ji yra laisva, ar Dievas gali norėti blogio, ar jo valia yra nekintama, ar Dievas nori visų dalykų vienodai. Išvada: Dievo valia yra nekintama, tobula ir laisva; Dievas nori gėrio kaip tokio, o blogį leidžia tik kaip priemonę didesniam gėriui.
4. Apie apvaizdą. Nagrinėjama, kaip Dievas valdo pasaulį, ar jo apvaizda apima visas būtybes, ar ji pasiekia net mažiausius įvykius, ar Dievas tiesiogiai ar netiesiogiai tvarko kūriniją. Išvada: Dievo apvaizda apima viską be išimties, tiek bendrus gamtos dėsnius, tiek individualius įvykius, tačiau Dievas dažnai veikia per antrines priežastis.
5. Apie predestinaciją ir atmetimą. Nagrinėjama, ar Dievas iš anksto paskiria kai kuriuos žmones išganymui, ar atmetimas yra teisingas, ar predestinacija panaikina laisvę, ar Dievo sprendimai priklauso nuo žmogaus veiksmų. Išvada: Dievas predestinuoja laisvai ir išmintingai, o žmogaus laisvė nėra panaikinama; atmetimas kyla iš žmogaus kaltės, o ne iš Dievo valios trūkumo.
6. Apie kūrimą. Nagrinėjama, ar Dievas kuria iš nieko, ar kūrimas yra judėjimas, ar pasaulis galėjo būti amžinas, ar Dievas galėjo sukurti kitokį pasaulį. Išvada: Dievas kuria iš nieko, kūrimas nėra judėjimas, o pasaulis turi pradžią tikėjimo pagrindu, nors filosofija negali to įrodyti.
7. Apie angelus. Nagrinėjama angelų prigimtis, ar jie turi materiją, ar kiekvienas angelas yra atskira rūšis, kaip jie pažįsta, ar jie veikia pasaulyje. Išvada: angelai yra grynos formos be materijos, kiekvienas yra unikali rūšis, jų pažinimas yra tiesioginis, o veikimas nepriklauso nuo kūniškų priemonių.
8. Apie pirmąją materiją. Nagrinėjama, ar pirmoji materija gali egzistuoti be formos, ar ji yra tik potencialumas, ar ji yra sukurta, ar ji gali būti be kiekybės. Išvada: pirmoji materija yra grynas potencialumas, negali egzistuoti be formos ir yra sukurta Dievo, nors pati savaime neturi jokio apibrėžtumo.
9. Apie sielą. Nagrinėjama, ar siela yra kūno forma, ar ji gali egzistuoti be kūno, ar ji yra paprasta, ar ji yra nemirtinga, kaip ji pažįsta. Išvada: žmogaus siela yra kūno forma, bet gali egzistuoti atskirai, nes jos intelektinė veikla nepriklauso nuo kūno; ji yra nemirtinga ir paprasta.
10. Apie prisikėlimą. Nagrinėjama, ar kūnas gali būti atkurtas, kaip išlaikoma asmens tapatybė, ar visi prisikels tuo pačiu kūnu, ar prisikėlęs kūnas bus kitoks. Išvada: prisikėlimas yra galimas, kūnas bus atkurtas iš esmės tas pats, tapatybė išsaugoma per sielą, o prisikėlęs kūnas bus tobulas ir nepavaldus sugedimui.

Diskutuotini klausimai apie Dievo galią

Tai pirmojo klausimo ištrauka, pateikiama kaip susipažinimo medžiaga. Pilnas kūrinys yra gerokai platesnis ir apima dešimt klausimų, nagrinėjančių Dievo galybę, žinojimą, valią, apvaizdą, kūrimą, angelus, materiją, sielą ir prisikėlimą.

DE POTENTIA (APIE GALIĄ)

1 klausimas: Dievo galia pati savaime (absoliučiai)

1 straipsnis: Ar Dieve yra galia?

Prieštaravimai:

Atrodo, kad ne.

1. Galia iš tiesų yra veikimo principas. Tačiau Dievo veikimas, kuris yra Jo esmė, neturi principo, nes jis nėra nei sukurtas, nei priklausomas. Vadinasi, Dieve nėra galios.
2. Dievui reikia priskirti tai, kas tobuliausia, pasak Anselmo (Monologion, 14 sk.). Vadinasi, neturėtume Jam priskirti to, už ką yra kažkas tobuliau. Tačiau už bet kokią galią yra kažkas tobuliau: pasyviajai galiai – forma, o aktyviajai galiai – veikimas. Todėl galios negalima priskirti Dievui.
3. Galia yra pokyčio principas kitame kaip kitame, pasak Aristotelio (Metafizika, V, 12 tekstas), tačiau šis principas yra santykis, ir tai yra Dievo santykis su kūriniais, apibrėžiamas Jo galia kurti arba judinti. Tačiau Dieve nėra jokio realaus santykio, tik proto santykis. Vadinasi, Dieve realiai nėra galios.
4. „Habitus“ (įgūdis/būsena) yra tobulesnė galia, nes ji artimesnė veikiančiajam, tačiau mes nepripažįstame „habitus“ Dieve. Vadinasi, nepripažįstame ir galios.
5. Dievui negalima priskirti nieko, kas mažintų Jo viršenybę ar paprastumą. Tačiau Dievas, kaip paprastas ir pirmasis veikėjas, veikia per savo esmę. Todėl nereikėtų teigti, kad Jis veikia per galią, kuri bent jau pagal žymėjimo būdą yra kažkas papildomo Jo esmei.
6. Pasak Aristotelio (Fizika, III, 32 tekstas), būti ir galėti ne visada skiriasi; juo labiau Dieve. Bet jei tai tas pats dalykas, turėtume naudoti vieną vardą, paimtą iš to, kas kilniau. Esmė yra kilniau už galią, nes pastaroji pridedama prie esmės. Todėl Dieve esmingai turėtume įvardyti tik esmę, o ne galią.
7. Pirminė materija yra gryna potencija (galia), lygiai kaip Dievas yra grynasis aktas. Tačiau pirminė materija, vertinama pagal savo esmę, neturi jokio akto. Vadinasi, Dievas, vertinamas pagal savo esmę, neturi jokios galios (potencijos).
8. Bet kokia galia, atskirta nuo akto, yra netobula, o kadangi niekas netobula Dievui netinka, tokia galia negali Jame egzistuoti. Tad jei Dieve yra galia, ji visada turi būti susivienijusi su aktu, ir taip kūrimo galia visada susivienijusi su aktu. Iš to seka, kad Jis kūrė visą amžinybę, o tai yra erezija.
9. Kai kažko pakanka veikimui, tai, kas pridedama, yra perteklinė. Tačiau Dievo esmės pakanka, kad Jis per ją veiktų. Todėl perteklinė yra Jam priskiriama veikimo galia.
10. Tačiau bus prieštaraujama, kad galia realybėje nėra kažkas kita nei esmė, o skiriasi tik pagal suvokimo būdą. Bet priešingai – bet kokia mintis, kurios realybėje niekas neatitinka, yra tuščia ir bergždžia.
11. Substancijos kategorija yra kilnesnė už kitas kategorijas. Tačiau ji nepriskiriama Dievui, kaip sako Augustinas (Apie Trejybę, 7, 5). Todėl Jam dar mažiau priskirtina kokybės kategorija. O galia priklauso antrajai kokybės rūšiai. Vadinasi, jos nereikia priskirti Dievui.
12. Bus prieštaraujama, kad galia, priskiriama Dievui, nėra kokybė, bet Jo esmė, kuri skiriasi tik prote. Priešingai – šį proto suvokimą arba kažkas atitinka realybėje, arba niekas. Jei niekas, protas klysta. Bet jei realybėje kažkas tai atitinka, vadinasi, Dieve būtų galia šalia esmės, nes galios prigimtis yra šalia esmės prigimties.
13. Pasak Aristotelio (Topika, 4, 5), bet kokia galia ir veikla yra skirta padaryti kažką kitą. Nieko panašaus Dievui netinka, nes Jis pats nėra skirtas jokiam kitam dalykam. Todėl galia Dievui netinka.
14. Dionizas (Dangiškoji hierarchija, XI) galią laiko tarpininku tarp substancijos ir veikimo. Tačiau Dievas neveikia per tarpininkus. Todėl Jis neveikia per gebėjimą, taigi ir ne per galią. Taigi, Dieve nėra galios.
15. Pasak Aristotelio (Metafizika IX, 2 ir V, 17), aktyvioji galia, vienintelė, kuri gali tikti Dievui, yra principas pokyčio kitame dalyke kaip kitame. Tačiau Dievas veikia be pokyčio, kaip tai matyti kūrime. Todėl aktyvioji galia negali būti Jam priskirta.
16. Aristotelis sako (ten pat), kad aktyvioji galia ir pasyvioji galia yra tas pats dalykas. Tačiau pastaroji Dievui netinka. Vadinasi, netinka ir aktyvioji galia.
17. Aristotelis sako (ten pat), kad privacija (trūkumas) yra priešingybė aktyviajai galiai. Tačiau priešingybės priklauso tai pačiai giminei. Todėl, kadangi Dieve jokiu būdu nėra privacijos, nebus ir galios.
18. Sentencijų Meistras (II Sent., Dist. 1) sako, kad veikimas Dievui tiesiogine prasme nepriklauso. Bet ten, kur nėra veiksmo, negali būti nei aktyviosios, nei pasyviosios galios, tai akivaizdu. Todėl Dieve nėra galios.

Priešingai:

1. Ps 89, 9 skaitome: „Tu galingas, Viešpatie, ir tavo tiesa tave supa.“
2. Mt 3, 9: „Dievas gali iš šių akmenų pažadinti vaikus Abraomui“.
3. Bet koks veikimas kyla iš galios. Tačiau Dievui visiškai tinka veikti. Vadinasi, galia Jam visiškai tinka.

Atsakymas:

Kad šis klausimas taptų aiškus, reikia žinoti, jog apie galią kalbama atsižvelgiant į aktą. Šis yra dvejopas: pirma – forma, antra – veikimas. Ir kaip konstatuoja sveikas protas, akto vardas pirmiausia buvo priskirtas veikimui. Iš tiesų, taip beveik visi supranta aktą, bet vėliau jis buvo perkeltas formai, kiek ji yra veikimo principas ir jo tikslas.
Lygiai taip pat yra dvi galių rūšys: viena yra aktyvioji, kurią atitinka aktas kaip veikimas; atrodo, kad būtent šiai pirmiausia buvo priskirtas galios vardas. Kita yra pasyvioji galia, kurią atitinka pirmasis aktas – forma; atrodo, kad jai galios vardas buvo suteiktas vėliau. Kaip niekas nepatiria (negali priimti) kitaip, nei dėl pasyviosios galios, taip niekas neveikia kitaip, nei dėl pirmojo akto, kuris yra forma. Nes buvo pasakyta, kad pats akto vardas pirmiausia kyla iš veiksmo, bet Dievui tinka būti grynuoju ir pirmuoju aktu: tad Jam ypač tinka veikti ir skleisti savo panašumą kitiems, todėl aktyvioji galia Jam tinka aukščiausiu laipsniu; nes ji taip vadinama dėl to, kad yra veiksmo principas.
Tačiau reikia žinoti, kad mūsų protas bando išreikšti Dievą kaip tobuliausią būtybę. Ir kadangi šiuo atveju jis gali remtis tik padarinių panašumu ir kūriniuose neranda nieko visiškai tobulo be jokio netobulumo, jis bando Jį apibrėžti remdamasis įvairiais tobulumais, kuriuos atranda kūriniuose, nors kiekvienam iš jų trūksta kažko iš tų tobulumų. Tačiau šis netobulumas, kuris jiems pridedamas, visiškai neegzistuoja Dieve. Pavyzdžiui, būtis žymi kažką išbaigto ir paprasto, bet nesubsistuojančio (savarankiškai neegzistuojančio); substancija reiškia kažką subsistuojančio, bet pavaldaus kitam.
Taigi mes priskiriame Dievui substanciją ir būtį: substanciją dėl jos subsistencijos (buvimo savimi), o ne dėl priklausomybės; būtį dėl paprastumo ir išbaigtumo, o ne dėl inherencijos (buvimo kitame), kuria ji priklauso kitam. Lygiai taip pat priskiriame Dievui veikimą dėl galutinio išbaigtumo, o ne dėl to, į ką veikimas nukreiptas. Galią priskiriame dėl to, kad ji išlieka ir yra principas, o ne dėl to, kad ją užbaigia veikimas.

Sprendimai:

1. Galia yra ne tik veikimo, bet ir padarinio principas; todėl, jei pripažįstame Dieve galią, kuri yra padarinio principas, nebūtina, kad ji būtų Dievo esmės, kuri yra veikimas, principas. Arba, tiksliau sakant, Dieve randamas dvejopas santykis: pirmasis – realus, t. y. tas, kuriuo asmenys skiriasi tarpusavyje, kaip tėvystė ir sūnystė; kitaip dieviškieji asmenys nesiskirtų realiai, o tik prote, kaip sakė Sabelijus. Kitas – tik proto santykis, kurį nurodome sakydami, kad dieviškasis veikimas kyla iš (ab) Jo esmės arba kad Dievas veikia per (per) savo esmę. Nes šie prielinksniai žymi santykius. Ir taip nutinka todėl, kad kai priskiriame Dievui veikimą pagal jo sampratą, reikalaujančią principo, priskiriame Jam santykį to, kas egzistuoja per šį principą. Todėl šis santykis yra tik prote. Tačiau veikimo prigimtis reikalauja turėti principą, o esmės prigimtis – ne; todėl, nors Dievo esmė neturi principo nei realybėje, nei prote, visgi dieviškasis veikimas turi principą prote.
2. Nors Dievui reikia priskirti viską, kas tobuliausia, vis dėlto nebūtina, kad viskas, kas Jam priskiriama, būtų pats tobuliausias dalykas, bet reikia, kad tai atitiktų tobuliausiojo apibūdinimą, kuriam dėl jo tobulumo priklauso kažkas, kas turi už save tobulusį, kuriam trūksta to tobulumo pagrindo, kurį turi kitas.
3. Galia vadinama principu ne todėl, kad ji yra pats santykis, kurį žymi principo vardas, bet todėl, kad ji yra tai, kas yra principas.
4. „Habitus“ niekada nėra aktyviojoje galioje, bet tik pasyviojoje galioje, ir jis yra už ją tobulesnis, tačiau mes nepriskiriame tokios galios Dievui.
5. Neįmanoma teigti, kad Dievas veikia per esmę ir kad Jame nėra galios. Nes Jo veiksmo principas yra Jo galia; teigiant, kad Dievas veikia per savo esmę, teigiama, kad ji yra galia. Ir taip galios apibrėžimas Dieve nemažina nei Jo paprastumo, nei viršenybės, nes ji nėra nustatoma kaip pridėta prie Jo esmės.
6. Kai sakoma, kad būti ir galėti ne visada skiriasi, tai suprantama apie pasyviąją galią, ir taip tai nieko nekeičia nagrinėjamam klausimui, nes tokia galia Dieve neegzistuoja. Tačiau kadangi tiesa, jog aktyvioji galia Dieve yra tas pats, kas Jo esmė, reikia pasakyti, kad nors dieviškoji esmė ir Jo galia realybėje yra vienas ir tas pats dalykas, vis dėlto, kadangi galia prideda ypač žymėjimo būdą, ji reikalauja specialaus vardo, nes vardai atitinka tai, ką suvokia protas, pasak Aristotelio.
7. Šis argumentas įrodo, kad Dieve nėra pasyviosios galios, ir mes su tuo sutinkame.
8. Dievo galia visada sujungta su Jo aktu, tai yra su Jo veikimu (nes Jo veikimas yra dieviškoji esmė), tačiau padariniai iš to kyla pagal Jo valios galią ir Jo išminties tvarką. Todėl nebūtina, kad ji būtų visada sujungta su padariniu; taigi kūriniai neegzistavo amžinai.
9. Dievo esmės pakanka, kad Jis per ją veiktų, ir vis dėlto galia nėra perteklinė, nes ji suprantama kaip dalykas, pridėtas prie esmės, tačiau ji prideda tik proto suvokiamą principo santykį, nes pati esmė, būdama veiksmo principu, laikoma galia.
10. Dalykas atitinka protą realybėje dvejopai. Pirma – tiesiogiai, kai, pavyzdžiui, protas suvokia daikto, egzistuojančio už sielos ribų, formą, pavyzdžiui, žmogaus ar akmens. Antra – netiesiogiai, kai, pavyzdžiui, sąvoka kyla iš intelektinio akto ir protas ją svarsto, reflektuodamas pats save. Todėl tai atitinka šį proto svarstymą netiesiogiai, t. y. per daikto suvokimą: pavyzdžiui, protas atranda gyvūno prigimtį žmoguje, arklyje ir daugelyje kitų rūšių. Iš to seka, kad protas jas supranta kaip giminę. Šios sampratos, kuria protas supranta giminę, išoriniame objekte tiesiogiai neatitinka niekas, kas būtų giminė, tačiau intelektą, iš kurio kyla ši intencija, atitinka realybė. Tas pats galioja ir principo santykiui, kurį galia prideda esmei; nes kažkas realybėje tai atitinka netiesiogiai, o ne tiesiogiai. Kadangi mūsų protas supranta kūrinį santykyje ir priklausomybėje nuo Kūrėjo, ir dėl to negali suprasti vieno dalyko santykyje su kitu, nebent atvirkščiai suprastų ir atvirkštinį santykį, jis taip Dieve suvokia principo santykį, kuris lydi suvokimo būdą, ir taip jis nurodo į daiktą netiesiogiai.
11. Galia, kuri priklauso antrajai kokybės rūšiai, Dievui nepriskiriama, nes tai yra kūrinių, kurie veikia ne tiesiogiai per savo esmines formas, bet tarpininkaujant jų akcidentinėms formoms, galia. Tačiau Dievas veikia per savo esmę be tarpininko.
12. Įvairias atributų sąvokas Dieve atitinka kažkas, t. y. vienas ir tas pats. Kadangi būtis, kuri yra Dievas, yra visiškai paprasta, dėl jos nesuvokiamumo mūsų protas yra priverstas ją reprezentuoti per įvairias formas, ir taip šios formos, kurias protas suvokia Dieve, yra Jame kaip tiesos priežastyje, tiek, kiek tai, kas Dievas yra, gali būti reprezentuojama visomis šiomis formomis; tačiau jos yra mūsų prote kaip subjekte.
13. Filosofas tai sako apie aktyviąsias ir praktines galias ir t. t., kurios egzistuoja meniniuose kūriniuose ir žmogiškuose reikaluose, nes natūraliuose dalykuose nėra tiesa, kad aktyvioji galia visada yra skirta jos padariniams. Juk juokinga sakyti, kad saulės galia yra skirta kirmėlėms, kurios užgimsta dėl jos poveikio: dieviškoji galia juo labiau nėra skirta jos padariniams.
14. Dievo galia nėra tarpininkas realybėje, nes ji nuo esmės skiriasi tik prote, ir būtent todėl ji laikoma tarpininku. Tačiau Dievas neveikia per tarpininką, realiai besiskiriantį nuo Jo paties. Todėl argumentas negalioja.
15. Veiksmas yra dvejopas. Vienas – su materijos pokyčiu, kitas nereikalauja materijos, kaip matyti kūrime, ir Dievas gali veikti abiem būdais, kaip paaiškės vėliau. Todėl teisinga Jam priskirti aktyviąją galią, nors Jis ne visada veikia darydamas pokyčius.
16. Filosofas kalba ne universaliai, bet dalinai, kai, pavyzdžiui, kas nors juda pats save, kaip gyvūnas. Kai esinys judinamas kito, tada aistra (patyrimas) ir veiksmas nėra ta pati galia.
17. Sakoma, kad privacija yra priešinga galiai, t. y. tai yra negalia: tačiau Dieve nereikia minėti prieštaravimo, nes Jame niekas neturi priešingybės, kadangi Jis nėra jokioje giminėje.
18. Veikimas Dievui nėra visiškai atmetamas, bet atmetamas lyginant su natūraliais dalykais, kurie veikia ir patiria tuo pačiu metu.

2 straipsnis: Ar Dievo galia yra begalinė?

Atrodo, kad ne.

Prieštaravimai:

1. Kaip sakoma Metafizikos IX knygoje (2 tekstas), aktyvioji galia prigimtyje būtų beprasmė, jei jos neatitiktų pasyvioji galia. Tačiau begalinės Dievo galios neatitinka jokia pasyvioji galia prigimtyje. Vadinasi, begalinė Dievo galia būtų beprasmė.
2. Aristotelis įrodo (Fizika VIII), kad nėra begalinės galios begaliniame dydyje, nes iš to sektų, kad ji neveiktų laike. Juk didesnė jėga veikia per trumpesnį laiką, tad kuo didesnė jėga, tuo trumpesnis laikas. Tačiau nėra jokios proporcijos tarp begalinės galios ir baigtinės galios. Todėl nėra proporcijos ir tarp laiko, per kurį veikia begalinė galia, ir laiko, per kurį veikia baigtinė galia. Bet tarp vieno laiko ir kito laiko yra proporcija. Todėl, kadangi baigtinė galia išjudina laike, begalinė galia išjudins už laiko ribų. Dėl tos pačios priežasties, jei Dievo galia begalinė, Jis visada veiks už laiko ribų, o tai netiesa.
3. Tačiau bus prieštaraujama, kad Dievo valia neapibrėžia, per kiek laiko ji nori įvykdyti savo padarinį; ir taip nebūtina, kad dieviškoji galia visada veiktų už laiko ribų. Priešingai – Dievo valia negali pakeisti Jo galios, o begalinės galios apibrėžimas yra veikti už laiko ribų. Todėl tai negali būti pakeista dieviškąja valia.
4. Bet kokia galia pasireiškia per savo padarinį. Tačiau Dievas negali sukurti begalinio padarinio. Vadinasi, Dievo galia nėra begalinė.
5. Galia yra proporcinga veikimui. Tačiau Dievo veikimas yra paprastas. Vadinasi, Jo galia taip pat. Bet paprastumas ir begalybė priešinasi vienas kitam. Vadinasi, kaip ir aukščiau.
6. Begalybė yra tai, kas palaiko kiekybę, kaip sako Aristotelis (Fizika I), bet Dievas neturi nei kiekybės, nei dydžio. Todėl Jo galia negali būti begalinė.
7. Viskas, kas yra atskira, yra baigtina. Tačiau Dievo galia yra atskira nuo kitų dalykų. Vadinasi, ji yra baigtinė.
8. Begalybė apibrėžiama per pabaigos trūkumą (privaciją). Tačiau pabaiga (tikslas/riba) yra trejopa: t. y. dydžio riba, kaip taškas; tobulumo riba, kaip forma; intencijos pabaiga, kaip galutinė priežastis. Šios dvi paskutinės, kadangi jos susijusios su tobulumu, neturi būti atimtos iš Dievo. Todėl negalima sakyti, kad dieviškoji galia yra begalinė.
9. Jei Dievo galia yra begalinė, tai gali būti tik todėl, kad ji turi begalinius padarinius. Tačiau yra daug kitų dalykų, kurie potencijoje turi begalinius padarinius, pavyzdžiui, intelektas, kuris gali suprasti tai, kas begalinė potencijoje, ir saulė, kuri gali sukurti begalinius padarinius. Todėl, jei sakoma, kad Dievo galia yra begalinė, lygiai taip pat daug kitų dalykų yra begaliniai, o tai neįmanoma.
10. Pabaiga (tikslas) turi tam tikrą ryšį su kilnumu. Tačiau visa, kas yra tokio pobūdžio, turi būti priskirta Dievui. Todėl reikia sakyti, kad dieviškoji galia yra baigtinė.
11. Begalybė, pasak Aristotelio (Fizika III, 66 tekstas), susijusi su dalimi ir materija, kurios yra netobulos ir Dievui netinka. Todėl begalybės nėra dieviškojoje galioje.
12. Pasak Aristotelio (Fizika I), terminas (riba) nėra nei baigtinis, nei begalinis. Tačiau dieviškoji galia yra visko terminas. Todėl ji nėra begalinė.
13. Dievas veikia visa savo galia. Jei ji begalinė, Jo padarinys visada bus begalinis; o tai buvo neįmanoma.

Priešingai:

1. Jonas Damaskietis sako, kad begalybė yra tai, kas nėra apribota nei laiku, nei vieta, nei supratimu. Tai tinka dieviškajai galiai. Vadinasi, dieviškoji galia yra begalinė.
2. Hilarijus sako: „Dievas beribės galybės, gyvoji galia, kurios niekada netrūksta ir kuri niekada neišsenka“. Visa, kas beribis, yra begalinis. Todėl Dievo galia yra begalinė.

Atsakymas:

Apie begalybę kalbama dvejopai. Vienaip – privatyviai (trūkumo prasme), ir taip begaliniu vadinama tai, kas skirta turėti pabaigą, bet jos neturi; tokią begalybę randame tik kiekybėse. Kitu būdu apie begalybę kalbama negatyviai, t. y. tai, kas neturi pabaigos. Begalybė pirmuoju būdu negali tikti Dievui, visų pirma todėl, kad Jis yra už kiekybės ribų, antra todėl, kad bet kokia privacija žymi netobulumą, o tai toli nuo Dievo.
Negatyviai išreikšta begalybė tinka Dievui visame kame, kas Jame yra. Nes Jis pats niekuo neapribotas – nei Jo esmė, nei išmintis, nei galia, nei gerumas; todėl viskas Jame yra begalinė. Tačiau kalbant apie Jo galios begalybę reikia žinoti, kad, kadangi aktyvioji galia seka aktą, galios dydis seka akto dydį; juk kiekvienas yra turtingas veikimo galia tiek, kiek jis yra akte (kiek jis aktualus).
Dievas yra begalinis aktas, kas matyti iš to, kad aktas yra baigtinis tik dviem būdais: 1) iš veikėjo pusės; taip namo grožis iš statytojo valios gauna savo vertę ir ribą; 2) iš to, kuris priima, pusės; taip šiluma baigiasi medyje ir įgauna intensyvumą pagal medžio dispoziciją. Tačiau pats dieviškasis aktas nėra ribojamas jokio veikėjo, nes jis priklauso ne nuo kito, bet nuo savęs paties, ir nėra baigtinis dėl to, kuris jį priima, nes, kadangi jokia pasyvioji galia su juo nesumaišyta, jis pats yra grynasis aktas, niekame nepriimtas; juk Dievas yra pati Jo būtis, niekame nepriimta.
Todėl akivaizdu, kad Dievas yra begalinis: tai galima parodyti taip. Žmogaus būtis baigiasi ties žmogaus rūšimi, nes ji priimta žmogaus rūšies prigimtyje; tas pats su arklio būtimi ar bet kurio kito kūrinio. Tačiau kadangi Dievo būtis niekame nėra priimta, bet yra be priemaišų, ji nėra apribota jokiu būties tobulumo būdu, bet turi visą savo būtį savyje; ir taip, kaip būtis, priimta universaliai, gali plėstis iki begalybės, taip dieviškoji būtis yra begalinė; ir iš to matyti, kad Jo jėga arba aktyvioji galia yra begalinė.
Tačiau reikia žinoti, kad nors galia turi begalybę per esmę, visgi lyginant ją su tuo, kieno principas ji yra, ji įgauna begalybės būdą, kurio esmė neturi. Nes galios objektuose randama daugybė; o veiksme randamas augimas pagal veiksmo efektyvumą, ir taip aktyviajai galiai galima priskirti begalybę pagal atitikimą nedalios ir atskiros kiekybės begalybei. Nedalios – pagal tai, kad galios dydis nustatytas daugeliui arba mažai objektų; ir tai vadinama ekstensyviuoju (išplėstiniu) dydžiu; atskiros – pagal tai, kad galios dydis pasiekiamas tame, kas veikia silpnai arba intensyviai, ir tai vadinama intensyviuoju dydžiu. Pirmasis dydis galiai tinka objektų atžvilgiu, antrasis – veiksmo atžvilgiu. Nes aktyvioji galia yra abiejų principas.
Abiem būdais Dievo galia yra begalinė. Nes ji niekada nesukuria tiek padarinių, kad negalėtų sukurti daugiau, ir niekada neveikia taip intensyviai, kad negalėtų veikti intensyviau. Tačiau negalima nustatyti dieviškojo veikimo didėjimo tiek, kiek veikimas yra pačiame veikėjuje, nes jis visada yra begalinis, kadangi yra dieviškoji esmė; bet tai reikia nustatyti pagal jo padarinį; nes taip vieni dalykai Dievo judinami efektyviau, kiti – mažiau.

Sprendimai:

1. Niekas iš to, kas yra Dieve, negali būti vadinama beprasmiu, nes beprasmiška yra tai, kas skirta tikslui, kurio negali pasiekti. Tačiau Dievas, kaip ir tai, kas Jame yra, nėra skirtas tikslui, bet yra tikslas. Arba reikia sakyti, kad filosofas kalba apie natūralią aktyviąją galią. Nes natūralūs dalykai yra suderinti tarpusavyje, kaip ir visi kūriniai: Dievas yra už šios tvarkos; nes Jis pats yra tas, į kurį visa ši tvarka nukreipta kaip į išorinį gėrį, kaip kariuomenė nukreipta į vadą, pasak Aristotelio (Metafizika XII, 52 ir 53 tekstas). Ir todėl nebūtina, kad kažkas kūriniuose atitiktų tai, kas yra Dieve.
2. Reikia pasakyti, kad komentatoriui (Fizika VIII, 79 kom.) šis įrodymas apie laiko ir variklio galios proporcingumą kyla iš galios, begalinės dydžiu, proporcingos begaliniam laikui, kadangi jie apibrėžti vienoje giminėje, t. y. nedalioje kiekybėje; tai negalioja begalybei už dydžio ribų, kuri nėra proporcinga begaliniam laikui, nes egzistuoja dėl kitos priežasties. Arba reikia sakyti, kaip nurodyta prieštaravime, kad kadangi Jis veikia laisva valia, Dievas matuoja to, ką judina, judėjimą taip, kaip nori.
3. Nors Dievo valia negali pakeisti Jo galios, ji visgi gali nustatyti jos padarinį. Nes ji išjudina galią.
4. Ši objekto arba kūrinio prigimtis priešinasi begalybei. Iš tiesų, kadangi ji sukurta iš nieko, ji turi netobulumą: ji yra potencijoje, o ne grynasis aktas; ir todėl jos negalima prilyginti pirmajai begalybei kaip begalybei.
5. Begalybė, vadinama privatyvia, kuri yra tai, kas palaiko kiekybę, prieštarauja paprastumui, bet ne begalybė, apibrėžta negatyviai.
6. Šis argumentas remiasi privatyviąja begalybe.
7. Kažkas gali būti atskira dviem būdais. 1) Per tai, kas jam pridėta; taip žmogus skiriasi nuo asilo per proto skirtumą, ir toks atskyrimas turi būti baigtinis, nes tai, kas pridėta, apibrėžia jį tam tikrai būsenai. 2) Savyje pačiame. Taip Dievas skiriasi nuo visko, ir dėl to Jam neįmanoma nieko pridėti; todėl nebūtina, kad Jis būtų baigtinis – nei Jis pats, nei niekas iš to, kas Jame žymima.
8. Kadangi pabaiga (tikslas) susijusi su tobulumu, ji priskiriama Dievui kilniausiu būdu, t. y. kad Jis pats esmingai yra pabaiga, o ne teigiamas kaip baigtinis (apribotas).
9. Kiekybėse begalybė gali būti svarstoma pagal vieną dimensiją, bet ne pagal kitą, ir vėlgi begalybė pagal bet kurią dimensiją; tas pats yra su padariniais. Nes įmanoma, kad kūrinys galėtų sukurti begalinius padarinius savo atžvilgiu, tam tikru aspektu, pavyzdžiui, pagal skaičių toje pačioje rūšyje; ir taip visų šių padarinių prigimtis yra baigtinė, kiek jie apibrėžti vienai rūšiai, pavyzdžiui, jei pripažintume begalinį skaičių žmonių ar asilų. Tačiau neįmanoma, kad kūrinys galėtų turėti begalinius padarinius visais būdais – pagal skaičių, rūšį ir giminę; tai priklauso tik Dievui, ir todėl tik Jo galia yra absoliučiai begalinė.
10. Kaip 8 sprendimas.
11. Šis argumentas remiasi privatyviąja begalybe.
12. Taip pat.
13. Dievas visada veikia visa savo galia, bet Jo padarinys užbaigiamas pagal Jo valios galią ir proto tvarką.

3 straipsnis: Ar tai, kas neįmanoma prigimčiai, įmanoma Dievui?

Atrodo, kad ne.

Prieštaravimai:

1. Viena glosa apie Rom 11, 24 („Įskiepytas prieš prigimtį“) sako, kadangi Dievas yra prigimties autorius, Jis negali veikti prieš ją. Tačiau tai, kas neįmanoma prigimčiai, yra prieš ją. Vadinasi, Dievas negali to padaryti.
2. Viskas, kas prigimtyje būtina, yra įrodoma; lygiai taip pat viskas, kas prigimtyje neįmanoma, negali būti įrodyta demonstracija. Tačiau kiekvienoje išvadoje yra įtraukti įrodymo principai; visuose įrodymo principuose įtrauktas šis: teigimas ir neigimas nėra teisingi tuo pačiu metu. Todėl šis principas įtrauktas į viską, kas neįmanoma prigimčiai. Bet Dievas negali padaryti, kad neigimas ir teigimas būtų teisingi tuo pačiu metu, kaip sakė oponentas. Vadinasi, Jis negali padaryti nieko neįmanomo prigimtyje.
3. Po Dievu yra du principai: protas ir prigimtis. Tačiau Dievas negali padaryti to, kas neįmanoma prote, pavyzdžiui, kad giminė nebūtų apibrėžiama per rūšį. Todėl Jis negali padaryti to, kas neįmanoma prigimčiai.
4. Galimo ir neįmanomo santykis su veikimu yra panašus į tiesos ir klaidžios santykį su pažinimu. Tačiau Dievas negali pažinti to, kas prigimtyje klaidinga. Vadinasi, Dievas negali veikti to, kas prigimtyje neįmanoma.
5. Kai objektui ir visumai galioja tas pats, tai, kas įrodyta vienam, suprantama kaip įrodyta viskam. Taip, jei apie trikampį po demonstracijos įrodoma, kad jo trys kampai lygūs dviem statiesiems, suprantama, kad tai įrodyta visiems trikampiams. Tačiau atrodo, kad priežastis ta pati viskam, kas neįmanoma – ar Dievas tai gali, ar ne; tiek iš veikėjo pusės, nes dieviškoji galia begalinė, tiek iš to, kas daroma, pusės, nes viskas turi paklusniąją galią Dievui. Todėl, jei yra kažkas neįmanomo prigimtyje, ko Jis negali padaryti, kaip sakė oponentas, atrodo, kad Jis negali padaryti nieko neįmanomo.
6. 2 Tim 2, 13 skaitome: „Dievas ištikimas, jis negali savęs išsiginti“. Jis savęs išsigintų, kaip sako glosa, jei nevykdytų savo pažadų; lygiai taip pat, kaip pažadas kyla iš Jo, kyla ir bet kokia tiesa, nes, kaip sako Ambraziejaus glosa (Ambrosiaster) apie 1 Kor 12, 3: „Niekas negali sakyti: ‘Jėzus yra Viešpats’“, bet kokia kieno nors pasakyta tiesa kyla iš Šventosios Dvasios. Todėl Jis negali veikti prieš tiesą. Jis tai padarytų, jei darytų kažką neįmanomo. Vadinasi, Dievas negali daryti kažko neįmanomo prigimtyje.
7. Anselmas sako (Cur Deus homo, 1 knyga, 20 sk.), kad mažiausias netinkamumas yra neįmanomas Dievui. Tačiau netinkama būtų, kad teigimas ir neigimas būtų teisingi tuo pačiu metu, nes protas būtų supančiotas. Todėl Dievas negali to padaryti; ir taip Jis negali padaryti visko, kas neįmanoma prigimtyje.
8. Joks amatininkas negali veikti prieš savo meną; nes menas yra jo veikimo principas. Tačiau Dievas veiktų prieš savo meną, jei darytų kažką neįmanomo prigimtyje; nes prigimties tvarka, pagal kurią tai neįmanoma, priklauso nuo dieviškojo meno. Todėl Dievas…
9. Labiau neįmanoma yra tai, kas neįmanoma savaime, nei tai, kas neįmanoma atsitiktinai. Tačiau Dievas negali padaryti to, kas neįmanoma atsitiktinai, pavyzdžiui, kad tai, kas egzistavo, nebūtų buvę, kaip parodo Jeronimas (Laiškas Eustochijai apie mergystės išsaugojimą), sakydamas, kad nors Dievas gali kitus dalykus, Jis negali padaryti mergelės iš tos, kuri prarado nekaltybę; Augustinas (Prieš Faustą) ir Aristotelis (Etika V, 5 sk.) taip pat tai parodo. Vadinasi, Dievas negali padaryti to, kas neįmanoma savaime prigimtyje.

Priešingai:

1. Lk (1, 37) skaitome: „Dievui nėra negalimo dalyko.“
2. Bet kokia galia, kuri gali daryti tai, o to ne – yra ribota galia. Tad jei Dievas gali daryti tai, kas įmanoma prigimtyje, ir nedaryti to, kas neįmanoma, arba šį neįmanomą dalyką, o ano ne, Jo galia atrodo ribota, o tai prieštarauja tam, kas paaiškinta aukščiau. Todėl…
3. Viskas, ko neriboja tai, kas realiai egzistuoja, negali būti sutrukdyta nieko realaus. Tačiau Dievo neriboja niekas realaus. Todėl Jis negali būti sutrukdytas nieko iš to, kas realiai egzistuoja, ir taip šio principo tiesa: „teigimas ir neigimas negali egzistuoti vienu metu“, negali sutrukdyti Dievui veikti. Ir ta pati priežastis tinka visiems kitiems dalykams.
4. Privacijos (trūkumai) neįgyja nei daugiau, nei mažiau. Tačiau apie neįmanoma kalbama dėl galios trūkumo. Tad jei yra koks nors neįmanomas dalykas, kurį Dievas gali padaryti, pavyzdžiui, grąžinti regėjimą aklajam, atrodo, kad dėl tos pačios priežasties Jis gali padaryti viską.
5. Viskas, kas priešinasi kam nors, priešinasi dėl opozicijos (priešingumo). Tačiau niekas nėra priešinga dieviškajai galiai, kaip matyti iš to, kas pasakyta aukščiau. Todėl niekas negali jai pasipriešinti, ir taip Jis gali įvykdyti viską, kas neįmanoma.
6. Kaip aklumas yra priešingas regėjimui, taip mergystė yra priešinga gimdymui. Tačiau Dievas padarė, kad mergelė pagimdytų, likdama mergele. Todėl dėl tos pačios priežasties Jis gali padaryti, kad aklasis, likdamas aklas, matytų ir kad teigimas ir neigimas būtų teisingi tuo pačiu metu, ir pasekoje – visa, kas neįmanoma.
7. Sunkiau sujungti atskiras substancines formas nei akcidentines formas. Tačiau Dievas viename esinyje sujungė labiausiai atskirtas substancines formas, t. y. dieviškąją formą ir žmogiškąją formą, kurios skiriasi kaip sukurta ir nesukurta. Todėl Jis juo labiau gali sujungti dvi akcidentines formas į vieną, kad padarytų tą patį daiktą baltą ir juodą, ir taip, kaip aukščiau.
8. Jei iš apibrėžto esinio pašalinamas jo apibrėžimo elementas, iš to seka, kad priešingybės yra kartu; pavyzdžiui, kad žmogus nebūtų protingas. Tačiau tiesi linija pagal apibrėžimą yra apribota dviem taškais. Tad jei pašaliname šį tiesios linijos apibrėžimą, iš to seka, kad dvi priešingybės yra kartu. Bet Dievas tai padarė, kai įėjo pas savo mokinius durims esant užrakintoms: nes tuo pat metu buvo du kūnai, ir taip seka, kad dvi linijos baigėsi tik dviem taškais, ir kiekviena dviem taškais. Todėl Dievas gali padaryti, kad teigimas ir neigimas būtų teisingi tuo pačiu metu, ir pasekoje Jis gali padaryti viską, kas neįmanoma.

Atsakymas:

Pasak filosofo (Metafizika V, 17 tekstas), apie galimą ir neįmanomą kalbama trejopai. 1) Pagal aktyviąją arba pasyviąją galią; taip sakoma, kad žmogui įmanoma vaikščioti pagal jo gebėjimą vaikščioti, bet skristi jam neįmanoma. 2) Ne pagal galią, bet savaime; taip mes vadiname galimu tai, kas neturi buvimo negalimumo, ir vadiname neįmanomu tai, ko būtinai nėra. 3) Apie galimą kalbama pagal matematinę galią, kuri yra geometrijoje, kai sakoma, kad linija yra bendramatė laipsniui (potencijai), nes jos kvadratas yra bendramatis. Tačiau palikę nuošalyje šį galimą, apsvarstykime kitus du.
Taigi reikia žinoti, kad neįmanoma, apibrėžta be jokios galios, bet savaime, yra apibrėžiama dėl terminų nenuoseklumo (nesuderinamumo). Bet koks terminų nenuoseklumas kyla iš opozicijos: kiekvienoje opozicijoje įtrauktas teigimas ir neigimas, kaip įrodoma (Metafizika X, 15 kom.). Todėl bet koks toks negalimumas implikuoja, kad teigimas ir neigimas būtų kartu. Tai negali būti priskirta jokiai aktyviajai galiai; kas atrodo taip: bet kokia aktyvioji galia seka realybę ir esatį to, nuo ko ji priklauso.
Kiekvienas veikėjas skirtas daryti kažką panašaus į save: todėl bet koks aktyviosios galios veiksmas baigiasi būtyje. Nes net jei kartais per veiksmą atsiranda nebūtis, kaip tai matyti korupcijoje (irime), vis dėlto tai egzistuoja tik tiek, kiek vieno būtis nepalaiko kito būties; taip karščio būtis nepalaiko šalčio būties; ir todėl karštis pagrindiniu tikslu sukuria karštą, bet sunaikina šaltį: tai yra pasekmė. Faktas, kad teigimas ir neigimas būtų kartu, negali turėti egzistavimo pagrindo, nei net nebūties, nes būtis pašalina nebūtį, o nebūtis pašalina būtį: todėl nei pagrindiniu būdu, nei kaip pasekmė, tai negali būti aktyviosios galios veiksmo terminas (pabaiga).
Tai, kas vadinama neįmanomu pagal galią, gali pasireikšti dvejopai: 1) Dėl galios trūkumo savaime, nes aišku, kad ji negali pasiekti šio rezultato, pavyzdžiui, kai natūralus veikėjas negali atlikti pokyčio materijoje. 2) Išoriniu būdu; kai galia yra sutrukdoma arba supančiota. Taigi sakoma, kad dalykas tampa neįmanomas trejopai: a) dėl aktyviosios galios trūkumo pakeisti materiją ar dėl kažko kito, b) dėl kažko, kas priešinasi arba trukdo, c) nes tai, kas vadinama neįmanomu padaryti, negali būti veiksmo terminas.
Tai, kas neįmanoma prigimtyje pirmuoju arba antruoju būdu, Dievas gali padaryti. Nes, kadangi Jo galia begalinė, ji niekuo nestokoja ir nėra materijos, kurios Jis negalėtų transformuoti savo valia, nes ji negali priešintis Jo galiai. Tačiau dėl neįmanomo trečiuoju būdu – Dievas negali to padaryti, nes Jis yra aktas aukščiausiu laipsniu ir pirmoji būtis. Todėl Jo veiksmas gali baigtis tik būtyje pagrindiniu būdu, ir pasekoje – nebūtyje. Ir todėl Jis negali padaryti, kad teigimas ir neigimas būtų teisingi tuo pačiu metu, nei nieko, kame šis negalimumas įtrauktas. Ir negalima sakyti, kad Jis negali to padaryti dėl savo galios trūkumo: bet dėl galimybės trūkumo, nes tas dalykas prarado galimumo pagrindą, todėl kai kurie sakė, kad Dievas gali tai padaryti, bet tai negali būti padaryta.

Sprendimai:

1. Augustino žodžiais toje glosoje nereikia suprasti, kad Dievas negali veikti kitaip nei prigimtis, kadangi Jis pats dažnai veikia prieš jos įprastą eigą; bet todėl, kad tai, ką Jis daro dalykuose, nėra prieš jų prigimtį, bet tai yra jų prigimtis, dėl to, kad Jis pats yra jų kūrėjas ir prigimties tvarkytojas. Nes taip natūraliuose dalykuose, atrodo, kad kai žemesnis kūnas yra judinamas aukštesnio kūno, šis judėjimas jam yra natūralus, nors neatrodo, kad atitiktų judėjimą, kurį jis turi natūraliai iš savęs; taip jūra yra judinama potvynių ir atoslūgių pagal mėnulį, ir šis judėjimas jai natūralus, kaip sako komentatorius (Apie dangų ir pasaulį III, 20 kom.), nors vandens natūralus judėjimas savaime yra būti nešamam žemyn; ir tokiu būdu visi kūriniai turi tarsi natūraliai tai, ką Dievas juose padarė. Ir dėl to juose skiriama dvejopa galia: viena – natūrali savoms operacijoms ar judėjimams; kita, kuri vadinama paklusniąja (obedientine), tam, ką jie priima iš Dievo.
2. Viskas, kas neįmanoma, implikuoja, kad teigimas ir neigimas būtų tuo pačiu metu dėl to, kad tai neįmanoma; tačiau tai, kas neįmanoma dėl natūralios galios trūkumo, kaip kad aklas matytų, ar kažkas panašaus, kadangi tai nėra neįmanoma savaime, neimplikuoja tokio neįmanomumo savaime, bet lyginant su natūralia galia, kuriai tai neįmanoma; taip, jei sakome, kad prigimtis gali grąžinti regėjimą aklajam, tai implikuoja neįmanomą pretenziją, nes prigimties galia baigiasi ties riba, už kurios yra tai, kas priskiriama Jam (Dievui).
3. Tai, kas neįmanoma racionaliajai filosofijai, priklauso ne nuo galios, bet nuo savęs, nes tai, kas yra racionaliojoje filosofijoje, nėra taikoma materijai ar natūralioms galioms.
4. Tai, kas klaidinga prigimtyje, yra klaidinga absoliučiai, ir todėl tai nėra tas pats.
5. Nėra ta pati priežastis kiekvienam neįmanomam dalykui; nes vieni dalykai yra neįmanomi savaime, kiti – santykyje su galia, kaip pasakyta aukščiau. Ir tai, kas elgiasi kitaip dieviškosios galios atžvilgiu, netrukdo jos begalybei nei kūrinio paklusnumui.
6. Dievas nesunaikina to, kas jau tiesa; nes Jis nepadaro, kad tai, kas buvo tiesa, nebūtų buvę; bet Jis padaro, kad kažkas nebūtų tiesa, kas kitaip būtų tiesa. Taip, kai Jis prikelia mirusįjį, Jis padaro, kad nebūtų tiesa, jog jis miręs, kas kitaip būtų tiesa. Arba kitaip, reikia sakyti, kad tai nėra tas pats: nes dėl to, kad Dievas neįvykdytų savo pažado, sektų, kad Jis nėra tiesakalbis; bet dėl to, kad Jis sunaikina savo padarinį, tai neseka, nes Jis nenumatė, kad Jo padarinys išliktų visada, kaip lygiai taip pat Jis nurodė, kad įvykdys savo pažadą.
7. Jis negali padaryti, kad teigimas ir neigimas būtų kartu, ne todėl, kad tai netiktų, bet dėl jau minėtos priežasties.
8. Dievo menas apima ne tik tai, kas buvo padaryta, bet ir daug kitų dalykų. Todėl, kai Jis pakeičia prigimties eigą esinyje, tai nėra dėl to, kad Jis tai daro prieš savo meną.
9. Kad Sokratas nebūtų bėgęs, jei jis bėgo, apibrėžiama kaip neįmanoma atsitiktinai: nes faktas, kad Sokratas bėga ar nebėga, kiek tai susiję su juo, yra kontingentiškas (galimas, bet nebūtinas); bet įtraukus praeitį, „nebūti buvusiam“ tampa neįmanoma savaime. Ir todėl sakoma, kad tai neįmanoma atsitiktinai, tarsi tai nutiktų per kažką kitą. Tai, kas nutinka, yra neįmanoma savaime ir implikuoja absoliutų prieštaravimą; nes sakyti, kad jis buvo ir nebuvo, yra prieštaringa; iš to seka, kad taip Jis padarytų, jog praeitis nebūtų egzistavusi.

Atsakymai į „Priešingai“ argumentus:

1. Šis žodis liečia ne tik tai, ką taria lūpos, bet ir tai, ką suvokia protas. Kad teigimas ir neigimas būtų teisingi tuo pačiu metu, protas negali suvokti, kaip tai įrodyta Metafizikoje (IV, 9 kom.), ir pasekoje negali suvokti nieko, kas įtraukia tokį prieštaravimą. Iš tiesų, kadangi priešingos nuomonės priklauso priešingybėms, pasak filosofo, iš to sektų, kad tas pats asmuo tuo pačiu metu turėtų priešingas nuomones; ir taip nėra priešinga angelo žodžiui, jei sakoma, kad Dievas negali to, kas neįmanoma žodžiu (logiškai).
2. Dievo galia negali būti vadinama neįmanoma tvarka, nes objektas prarado galimumo pagrindą, ir todėl nesakoma, kad Jo galia yra ribota, nors Jis to ir negali.
3. Sakymas, kad Dievas negali, kyla ne iš Jo laisvos valios, tarsi Jis būtų sutrukdytas, kaip minėta, bet todėl, kad tai negali būti aktyviosios galios veiksmo terminas (pabaiga).
4. Privacija (trūkumas) savyje nepriima „daugiau“ ir „mažiau“; tačiau ji gali tai priimti savo priežastyje; taip labiau aklas laikomas tas, kurio akis išlupta, nei tas, kurio regėjimui trukdo drumstis; lygiai taip pat labiau neįmanomu vadinama tai, kas neįmanoma savaime, nei tai, kas tiesiog neįmanoma.
5. Kaip jau buvo sakyta (straipsnio dėstyme), nesakoma, kad Dievas to negali todėl, kad Jam sutrukdyta, bet dėl jau minėtų priežasčių.
6. Mergystė nėra priešinga gimdymui taip, kaip aklumas regėjimui; ji yra priešinga vyriškam suartėjimui, be kurio prigimtis negali sukurti gimdymo, bet Dievas gali.
7. Šios priešingybės, sukurta ir nesukurta, Kristuje buvo ne ta pačia tvarka, bet pagal skirtingas prigimtis. Todėl iš to neseka, kad Dievas gali padaryti, jog priešingybės būtų tame pačiame dalyke tuo pačiu atžvilgiu.
8. Kai Kristus įėjo pro užrakintas duris ir du kūnai buvo kartu, tai nėra prieš geometrijos principus. Nes dviejuose skirtingų kūnų taškuose vienoje pusėje baigiasi ne viena linija, bet dvi. Nors dvi matematines linijas galima atskirti tik pagal vietą, taip, kad negalima suprasti dviejų tokių linijų esant kartu, vis dėlto dvi natūralios linijos subjektuose yra atskirtos, todėl nustačius, kad du kūnai yra kartu, seka, kad dvi linijos, du taškai ir du paviršiai yra kartu.

4 straipsnis: Ar apie galimą ir neįmanomą reikia spręsti pagal žemesniąsias, ar pagal aukštesniąsias priežastis?

Atrodo, kad pagal aukštesniąsias priežastis.

Prieštaravimai:

1. Kaip sako glosa (tarp eilučių) apie 1 Kor 1, 20: Pasaulio išminčių kvailystė buvo ta, kad jie apie galimą ir neįmanomą sprendė pagal tai, ką matė prigimtyje. Vadinasi, nereikia apie tai spręsti pagal žemesniąsias priežastis, bet pagal aukštesniąsias.
2. Pasak Aristotelio (Metafizika X, 1 kom. tekstas), tai, kas yra pirma bet kurioje giminėje, yra viso to, kas priklauso tai giminei, matas. Tačiau dieviškoji galia yra pirmoji galia. Vadinasi, būtent pagal ją reikia spręsti apie galimą ir neįmanomą.
3. Kuo priežastis turi daugiau įtakos padariniui, tuo labiau ja reikia remtis sprendžiant. Tačiau pirmoji priežastis daro didesnę įtaką padariniui nei antroji priežastis. Vadinasi, apie padarinį reikia spręsti labiau remiantis pirmąja priežastimi. Todėl padariniai turi būti vertinami kaip galimi ar neįmanomi pagal aukštesniąsias priežastis.
4. Grąžinti regėjimą aklajam yra neįmanoma per žemesniąsias priežastis, ir vis dėlto tai įmanoma, nes kartais tai įvyksta. Vadinasi, nereikia spręsti, ar kažkas neįmanoma, pagal žemesniąsias priežastis, bet pagal aukštesniąsias.
5. Pasaulis turėjo būti galimas prieš jam egzistuojant. Tačiau jis nebuvo galimas pagal žemesniąsias priežastis. Vadinasi, kaip ir aukščiau.

Priešingai:

1. Apie padarinį reikia spręsti, ar jis galimas, pagal priežastį, iš kurios jis gauna galimybę. Tačiau padarinys savo galimybę, kontingentiškumą ar net būtinybę gauna iš artimiausios priežasties, o ne iš tolimos priežasties; taip nuopelnas savo kontingentiškumą gauna iš laisvos valios, kuri yra artimiausia priežastis; bet jis negauna būtinybės iš dieviškosios predestinacijos, kuri yra jo tolima priežastis. Todėl apie galimą ar neįmanomą reikia spręsti pagal žemesniąsias priežastis, kurios yra artimiausios.
2. Tai, kas galima pagal žemesniąsias priežastis, taip pat galima ir pagal aukštesniąsias priežastis, ir taip tai galima visais būdais. Tačiau tai, kas galima visais būdais, yra galima absoliučiai. Todėl apie galimą absoliučiai reikia spręsti pagal žemesniąsias priežastis.
3. Aukštesnės priežastys yra būtinos. Todėl, jei apie padarinius reikėtų spręsti pagal jas, visi padariniai būtų būtini, o tai neįmanoma.
4. Dievui viskas įmanoma. Tad jei apie galimą ar neįmanomą sprendžiama pagal Jį, nėra visiškai nieko neįmanomo; o tai netinka.
5. Reikia vartoti vardus, kuriuos vartoja dauguma žmonių. Tačiau žmonės apie galią kalba tokiu būdu, nes galia, dispozicija, būtinybė ir aktas yra taip išdėstyti. Tai randama žemesniosiose priežastyse, o ne aukštesniosiose priežastyse. Todėl apie dalykų galimybę nereikia spręsti pagal aukštesniąsias priežastis, bet pagal žemesniąsias.

Atsakymas:

Apie galimą ir neįmanomą galima spręsti dvejopai: pirma – iš tų, kurie sprendžia, pusės, antra – iš to, apie ką sprendžiama, pusės. Dėl pirmojo, reikia žinoti, kad jei yra du mokslai, kurių vienas nagrinėja aukščiausias priežastis, o kitas – mažiau aukštas, sprendimas viename ir kitame priimamas ne vienodai, bet pagal priežastis, kurias kiekvienas nagrinėja, kaip tai matyti gydytojo ir astronomo atveju; pastarasis nagrinėja aukščiausias priežastis, o gydytojas – artimiausias priežastis. Todėl gydytojas spręs apie ligonio sveikatą ar mirtį pagal artimiausias priežastis, t. y. prigimties galią ir ligos galią; astronomas spręs pagal tolimas priežastis, t. y. pagal žvaigždžių padėtį.
Tas pats galioja ir mūsų temai. Nes išmintis yra dvejopa: t. y. pasaulio išmintis, vadinama filosofija, kuri nagrinėja žemesniąsias priežastis, t. y. sukurtas priežastis, ir sprendžia pagal jas; ir dieviškoji (išmintis), vadinama teologija, kuri nagrinėja aukštesniąsias priežastis, t. y. dieviškąsias, ir sprendžia pagal jas. Aukštesniosiomis priežastimis vadinami dieviškieji atributai, kaip išmintis, gerumas, valia ir t. t.
Tačiau reikia žinoti, kad šis klausimas bergždžiai keliamas dėl padarinių, kurie gali egzistuoti tik dėl aukštesniųjų priežasčių, t. y. kuriuos gali sukelti tik Dievas; nes netinka jų vadinti galimais ar neįmanomais pagal žemesniąsias priežastis. Tačiau šis klausimas keliamas dėl tų padarinių, kurie kyla iš žemesniųjų priežasčių; nes šie padariniai kyla iš žemesniųjų ir aukštesniųjų priežasčių; taip dėl jų gali kilti abejonių. Taip pat šiam klausimui nėra vietos kalbant apie galimą ar neįmanomą, jei jie žymimi ne pagal galią, bet savaime. Tačiau antrųjų priežasčių padariniai, apie kuriuos kalbama, teologo sprendimu vadinami galimais ir neįmanomais pagal aukštesniąsias priežastis; bet filosofo sprendimu, jie apibrėžiami kaip galimi ar neįmanomi pagal žemesniąsias priežastis.
Tačiau jei vertinsime šį sprendimą pagal prigimtį to, pagal ką sprendžiama, atrodo, kad apie padarinius reikia spręsti kaip apie galimus pagal artimiausias priežastis, kadangi tolimųjų priežasčių veikimą apibrėžia artimiausios priežastys, kurios labiausiai imituoja padarinius, ir todėl sprendimas apie padarinius daugiausia kildinamas iš jų. Ir atrodo, kad tas pats galioja pasyviajai galiai. Nes nesakoma, kad materija tiesiogine prasme yra potencijoje (galioje) kažkam, jei ji yra toli nuo to, kaip molis ąsočiui, bet jei ji yra arti, galinti dėl vieno variklio išeiti į aktą, kaip tai matyti pas Aristotelį (Metafizika IX, 1 ir 12 kom.). Taip auksas yra potencijoje taurei dėl vienintelio meno, kuris atveda jį į aktą. Lygiai taip pat padariniai, kiek tai priklauso nuo jų prigimties, pateikiami kaip galimi ar neįmanomi tik pagal artimas priežastis.

Sprendimai:

1. Šio pasaulio išminčiai vadinami kvailiais todėl, kad jie tai, kas buvo neįmanoma pagal žemesniąsias priežastis, laikė tiesiog ir absoliučiai neįmanomu net ir Dievui.
2. Galimo palyginimas su galia nėra toks, kaip matuojamo su matu, bet kaip objekto su galia. Tačiau būna, kad dieviškoji galia yra visų galių matas.
3. Nors pirmoji priežastis yra ta, kuri daro didžiausią įtaką padariniui, vis dėlto jos įtaką apibrėžia ir specifikuoja artimiausia priežastis; ir todėl padarinys panašus į ją.
4. Nors grąžinti regėjimą aklajam Dievui yra įmanoma, tai negali būti laikoma visiškai galimu dalyku (natūralia prasme).
5. Būsimas pasaulis buvo galimas santykyje su aukštesniosiomis priežastimis: todėl tai neliečia dabartinio klausimo. Ir todėl šis pasakymas: „būsimas pasaulis“ yra galimas ne tik pagal aktyviąją dieviškąją galią, bet ir savaime, nes terminai nėra nenuoseklūs (prieštaringi).

Atsakymai į priešingus argumentus:

1. Šis argumentas remiasi padarinio, apie kurį sprendžiama, prigimtimi.
2. Nors tai, kas galima pagal žemesniąsias priežastis, yra galima ir pagal aukštesniąsias priežastis, vis dėlto su tuo, kas neįmanoma, nėra taip pat, o priešingai. Todėl iš to neseka, kad sprendimas apie galimą ir neįmanomą turi būti priimamas kaip universalus arba visuotinai pagal žemesniąsias priežastis.
3. Apie galimą ir neįmanomą sprendžiama pagal priežastis ne todėl, kad jie joms panašūs galimumu ir negalimumu, bet todėl, kad toms priežastims jie yra galimi ar neįmanomi.
4. Pagal teologo svarstymą, viskas, kas nėra neįmanoma savaime, vadinama galima, pagal žodžius Mk (9, 23): „Viskas įmanoma tikinčiajam“ ir „Dievui nėra negalimo dalyko“ (Lk 1, 37).
5. Nors viso to nerandame aukštesniosiose priežastyse, vis dėlto tai pavaldu aukštesniosioms priežastims, ir todėl šis prieštaravimas kyla iš pasyviosios galios, o ne iš aktyviosios galios, apie kurią dabar kalbame.

5 straipsnis: Ar Dievas gali padaryti tai, ko nedaro, ir panaikinti tai, ką daro?

Prieštaravimai:

Atrodo, kad ne.

1. Dievas gali daryti tik tai, ką numato darysiąs. Bet Jis numato daryti tik tai, ką daro. Vadinasi, Dievas gali daryti tik tai, ką daro.
2. Bet oponentas sako, kad šis argumentas remiasi galia santykyje su numatymu (prescience), o ne absoliučia galia. Priešingai – tai, kas dieviška, yra labiau nekintama nei tai, kas žmogiška. Mums tai, kas buvo, negali nebūti buvę. Tad juo labiau tai, ką Dievas numatė, Jis negali būti nenumatęs. Bet jei numatymas išlieka, Jis negali daryti nieko kito. Vadinasi, Dievas, absoliučiai kalbant, negali daryti nieko kito, nei ką daro.
3. Dievo prigimtis yra nekintama, taip pat ir Jo išmintis. Tačiau tie, kurie manė, kad Dievas veikia iš prigimties būtinybės, teigė, jog Jis negali daryti nieko kito, nei ką padarė. Vadinasi, lygiai taip pat turime teigti ir mes, kurie sakome, kad Dievas veikia pagal savo išminties tvarką.
4. Bet oponentas sakys, kad šis argumentas remiasi galia, sutvarkyta išminties, o ne absoliučia galia. Priešingai – sakoma, kad tai, kas negali būti padaryta pagal išminties tvarką, yra absoliučiai neįmanoma Kristui kaip žmogui, nors Jis būtų galėjęs tai absoliučia galia. Juk Jn (8, 55) sakoma: „Jei sakyčiau, kad aš jo nepažįstu, būčiau melagis, kaip ir jūs“. Nes Kristus galėjo ištarti šiuos žodžius, bet kadangi tai buvo prieš išminties tvarką, absoliučiai sakoma, kad Kristus negalėjo meluoti. Tad juo labiau Dievas, absoliučiai kalbant, negali to, kas nėra pagal išminties tvarką.
5. Dieve du prieštaringi dalykai negali būti kartu. Tačiau absoliutumas ir pavaldumas taisyklei implikuoja prieštaravimą, nes absoliutu yra tai, kas vertinama savaime, o tai, kas pavaldu taisyklei, yra nukreipta į kitą objektą. Todėl Dieve nereikia nustatyti, kad yra absoliuti galia ir galia, pavaldi taisyklei.
6. Dievo galia ir išmintis yra lygios. Todėl viena neviršija kitos; taigi galia negali egzistuoti be išminties, ir taip dieviškoji galia visada pavaldi sutvarkytai išminčiai.
7. Tai, ką Dievas padarė, yra teisinga. Bet Jis gali daryti tik tai, kas teisinga. Vadinasi, Jis negali daryti nieko kito, tik tai, ką padarė ar padarys.
8. Dieviškajam gerumui būdinga ne tik save komunikuoti, bet daryti tai su didžiausia tvarka. Taigi tai, kas daroma Dievo, daroma su tvarka. Tačiau Jis negali to daryti už tvarkos ribų. Vadinasi, Jis negali daryti nieko kito, tik tai, ką padarė.
9. Dievas gali daryti tik tai, ką nori, nes tiems, kurie veikia valia, galia seka valią, kiek ji valdo. Bet Jis nori tik to, ką daro. Vadinasi, Jis gali daryti tik tai, ką daro.
10. Kadangi Dievas yra aukščiausiai išmintingas kūrėjas, Jis nieko nedaro be priežasties (pagrindo). Priežastis, dėl kurių Dievas veikia, Dionizas (Dieviškieji vardai, 5) vadina kuriančiomis esinius; bet šie yra tai, kas jie yra, ir taip Dievas turi pagrindą tik tiems, kurie egzistuoja. Vadinasi, Jis gali daryti tik tai, ką daro.
11. Pasak filosofų, natūralūs dalykai yra pirmajame variklyje, kuris yra Dievas, kaip kūriniai amatininke, ir taip Dievas veikia kaip amatininkas. Tačiau amatininkas neveikia be formos ar savo kūrinio idėjos; nes namas, kuris yra materijoje, kyla iš namo, kuris yra amatininko prote, pasak filosofo (Gyvūnų atsiradimas, 2 sk., 1). Tačiau Dievas turi idėjas tik apie tai, ką padarė, ką daro ar padarys. Vadinasi, be šito, Dievas nieko negali daryti.
12. Augustinas Simbolyje sako: „Dievas negali nieko, tik to, ko nenori“. Bet Jis nenori nieko, tik to, ką padarė. Vadinasi, Jis gali daryti tik tai, ką daro.
13. Dievas negali patirti pokyčio. Todėl Jis neturi reikalų su jokia iš dviejų priešingybių; ir taip Jo galia apribota vienu objektu. Vadinasi, Jis gali daryti tik tai, ką daro.
14. Visa, ką Dievas daro ar panaikina, Jis daro ar panaikina dėl geriausios priežasties. Bet Dievas negali to daryti ar panaikinti be geriausios priežasties. Vadinasi, Jis gali daryti ar panaikinti tik tai, ką daro ar panaikina.
15. Geriausia traukia geriausia, pasak Platono, ir taip, kadangi Dievas yra geriausias, Jis daro geriausia. Tačiau kadangi geriausia yra superliatyvas, jis egzistuoja tik vienu būdu. Vadinasi, Dievas negali daryti kitu būdu ar kitų dalykų, nei ką padarė.

Priešingai:

1. Yra tai, ką Kristus, Dievas ir žmogus, sako (Mt 26, 53): „Argi negaliu paprašyti savo Tėvo?“ Vadinasi, Kristus galėjo daryti tai, ko nedarė.
2. Ef 3, 20 sakoma: „Jam, kuris savo jėga… gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar išmanome“. Tačiau Jis nedaro visko. Vadinasi, Jis gali daryti kitus dalykus, nei ką daro.
3. Dievo galia begalinė. Tačiau taip nebūtų, jei ji būtų apibrėžta tik tam, ką Jis daro: vadinasi, Jis gali daryti ką kita, nei daro.
4. Hugonas iš Sen Viktoro sako, kad Dievo darbas neprilygsta Jo visagalybei. Vadinasi, Jo galia viršija Jo darbą, ir taip Jis gali daryti daugiau, nei daro.
5. Dievo galia yra nebaigtinis aktas, nes jis nieko neapribotas. Taip nebūtų, jei Jis apsiribotų tuo, ką daro. Vadinasi, tas pats, kaip aukščiau.

Atsakymas:

Ši klaida, kad Dievas gali daryti tik tai, ką daro, kyla iš dviejų nuomonių:

1. Pirma, iš kai kurių filosofų, kurie sakė, kad Dievas veikia iš prigimties būtinybės. Jei taip būtų, kadangi Jo prigimtis būtų apribota vienu objektu, dieviškoji galia negalėtų pasiekti padaryti kitų dalykų, nei ką Jis daro.
2. Antra, iš kai kurių teologų, kurie, svarstydami dieviškojo teisingumo ir išminties tvarką, pagal kurią dalykai yra sukurti Dievo, sakė, kad Jis negali jos peržengti, ir priėjo prie teiginio, kad Jis negali daryti nieko kito, nei ką daro. Ir tai yra magistro Pjero Abelaro klaida.
   A) Ištirkime šių pozicijų tiesą ar klaidingumą, ir pirmiausia – pirmosios. Lengva pamatyti, kad Dievas neveikia iš prigimties būtinybės. Nes kiekvienas veikėjas veikia dėl tikslo, kadangi visi dalykai trokšta gėrio. Veikėjo veiksmas, dėl to, kad derinasi prie tikslo, turi būti jam pritaikytas ir proporcingas, o tai gali būti padaryta tik per intelektą, kuris pažįsta tikslą, priežastį ir proporciją to, kas skirta šiam tikslui; kitaip veiksmo atitikimas tikslui būtų atsitiktinis. Tačiau intelektas, kuris iš anksto nukreipia į tikslą, kartais yra sujungtas su veikėju ar varikliu, kaip žmogus savo veiksme; kartais jis nuo jo atskirtas, kaip matyti strėlėje, kuri lekia į nustatytą tikslą ne dėl jai pridėto intelekto, bet dėl žmogaus, kuris ją kreipia, intelekto. Neįmanoma, kad tai, kas veikia iš prigimties būtinybės, nusistatytų sau tikslą, nes tai, kas yra toks, yra veikėjas savyje, o tai, kas yra veikėjas arba judinamas savęs paties, veikia arba ne, juda arba ne, kaip sakoma Fizikoje (8), o tai negali tikti tam, kas judinamas iš būtinybės, nes jis apibrėžtas vienam objektui.
   Todėl būtina, kad viskam, kas veikia iš prigimties būtinybės, tikslą nustatytų kas nors, turintis intelektą. Dėl šios priežasties filosofai sako, kad gamtos kūrinys yra intelekto kūrinys. Todėl, jei kartais natūralus kūnas pridedamas prie intelekto, kaip matome žmoguje, tiems veiksmams, kuriems jo protas nustato tikslą, prigimtis paklūsta valiai, kaip tai matyti jo judėjime: tačiau tiems veiksmams, kuriems jis nenustato tikslo, ji nepaklūsta, kaip mitybai ar augimui. Taigi iš to, kad prigimtis veikia iš būtinybės, daroma išvada, jog neįmanoma, kad veikėjas būtų principas, nes jis nukreipiamas į savo tikslą kito. Taigi matyti, kad neįmanoma, jog Dievas veiktų iš prigimties būtinybės; taip pirmosios propozicijos pamatas yra klaidingas.
   B) Belieka tęsti tyrimą dėl antrosios pozicijos. Dėl jos reikia žinoti, kad sakoma, jog kas nors negali kažko padaryti, dviem būdais:
3. Vienaip – absoliučiai, kai, pavyzdžiui, vienas iš principų, kuris būtų būtinas veiksmui, nepasiekia jo; taip su lūžusia koja žmogus negali eiti.
4. Kitaip – dėl prielaidos (hipotezės), nes jei nustatomas prieštaravimas veiksmui, šis negali būti atliktas: juk aš negaliu eiti tol, kol sėdžiu. Kadangi Dievas veikia valia ir intelektu, kaip buvo įrodyta, Jame reikia nagrinėti tris veikimo principus: intelektą, valią ir Jo prigimties galią. Taigi intelektas kreipia valią, bet valia įsako galiai, kuri vykdo. Tačiau intelektas išjudina tik tiek, kiek pasiūlo valiai tai, kas jai geidžiama; taigi išjudinti visą intelektą priklauso valiai.
   Tačiau sakoma dviem būdais, kad Dievas absoliučiai kažko negali:
5. Kai Jo galia nepasiekia objekto; taip mes sakome, kad Jis negali padaryti, jog teigimas ir neigimas būtų teisingi tuo pačiu metu, kaip matyti iš to, kas sakyta aukščiau. Tačiau taip negalima sakyti, kad Dievas gali daryti tik tai, ką daro; nes aišku, kad Jo galia gali apimti daug kitų dalykų.
6. Kai Dievo valia negali apimti šio objekto. Nes būtina, kad valia turėtų tikslą, kurio ji nori natūraliai, ir kad ji negalėtų norėti priešingybės; taip žmogus natūraliai ir iš būtinybės nori palaimos ir negali norėti nelaimės. Tačiau kadangi valia būtinai nori savo natūralaus tikslo, ji taip pat iš būtinybės nori to, be ko negali pasiekti šio tikslo, jei ji tai pažįsta; ir tai yra proporcinga tikslui; taip, jei noriu gyvybės, noriu maisto. Tačiau to, be ko galima pasiekti tikslą, kas nėra proporcinga tikslui, ji nenori iš būtinybės.
   Taigi natūralus Dievo valios tikslas yra Jo gerumas, kurio Jis negali nenorėti. Tačiau kūriniai nėra proporcingi šiam tikslui taip, kad be jų dieviškasis gerumas negalėtų pasireikšti, nes Dievas į jį (gerumą) nesiveržia per savo kūrinius. Juk lygiai taip pat, kaip dieviškasis gerumas pasireiškia per tai, kas yra dabar, ir per šią dalykų tvarką, taip jis gali būti parodytas per kitus kūrinius ir sutvarkytus kitu būdu; ir todėl dieviškoji valia, be žalos savo gerumui, teisingumui ir išminčiai, gali apimti kitus dalykus, nei ką ji daro. Ir būtent čia tie, kurie klysta, buvo suklaidinti: nes jie manė, kad kūrinių tvarka yra bendramatė dieviškajam gerumui, tarsi be jos jis negalėtų egzistuoti.
   Taigi aišku, kad Dievas absoliučiai gali daryti kitus dalykus, nei ką daro. Tačiau kadangi Jis negali padaryti, kad prieštaravimai būtų teisingi tuo pačiu metu, galima sakyti pagal prielaidą (hipotezę), kad Dievas negali daryti nieko kito, nei ką padarė: nes darant prielaidą, kad Jis pats nenori daryti nieko kito arba kad Jis numatė, jog nedarys nieko kito, Jis negali daryti nieko kito, kaip tai suprantama tvarkoje (kontekste), o ne atskirai.

Sprendimai:

1. Šis pasakymas: „Dievas gali daryti tik tai, ką numato darysiąs“ turi dvi prasmes. Apribojimas gali būti taikomas galiai, žymimai žodžiu gali (potest), arba aktui, žymimam žodžiu daryti (facere). Pagal pirmąją prasmę pasakymas yra klaidingas. Nes Jis gali daryti daugiau, nei numato darysiąs; ir būtent šia prasme buvo pateiktas prieštaravimas. Pagal kitą prasmę pasakymas teisingas, ir prasmė yra ta, kad negali būti, jog kas nors būtų padaryta Dievo be to, kad Jis būtų tai numatęs. Tačiau ši prasmė netinka temai.
2. Dieve nėra nei praeities, nei ateities, bet tai, kas yra Jame, yra visuma amžinybės dabartyje. Praeities ir ateities žodžiai Jame turi prasmę tik santykyje su mumis. Todėl prieštaravimas dėl praeities būtinybės čia neturi pagrindo. Tačiau reikia pasakyti, kad prieštaravimas yra ne į temą: nes numatymas (prescience) nėra proporcingas darymo galiai, apie kurią kalbama; bet tik dieviškajam veiksmui, kaip buvo pasakyta.
3. Tie, kurie sakė, kad Dievas veikia iš prigimties būtinybės, laikėsi minimos pozicijos ne tik dėl Jo prigimties nekintamumo, bet dėl jos apibrėžtumo vienam objektui. Tačiau Dievo išmintis nėra apibrėžta vienam objektui, bet nukreipta į daugelį pažįstamų dalykų. Todėl tai nėra tas pats.
4. Kristus negalėjo absoliučiai norėti tarti šių žodžių, kurie yra melas, be žalos savo gerumui. Tačiau tai nėra mūsų tema, kaip matyti iš to, kas pasakyta, ir todėl tai negalioja.
5. Absoliutumas ir pavaldumas taisyklei dieviškajai galiai priskiriami absoliučiu būdu tik per mūsų refleksiją. Šiai Dievo galiai, vertinamai savaime, kurią vadiname absoliučia, protas priskiria kažką, ko nepriskiria jai, kai ji lyginama su Jo išmintimi, tiek, kiek ji vadinama sutvarkyta.
6. Dievo galia realybėje niekada nėra be išminties; bet mes ją svarstome be ryšio su išmintimi.
7. Dievas padarė tai, kas yra teisinga akte, bet ne viską, kas teisinga potencijoje; nes Jis gali padaryti dalyką, kuris dabar nėra teisingas, nes neegzistuoja: tačiau jei egzistuotų, Jis padarytų jį teisingą.
8. Dieviškasis gerumas gali save komunikuoti tvarkingai ne tik šiuo būdu, kuriuo veikia, bet daugeliu kitų būdų.
9. Nors Dievas nori daryti tik tai, ką daro, Jis visgi gali norėti kitų dalykų, ir todėl, absoliučiai kalbant, Jis gali padaryti kitus.
10. Dionizas supranta, kad šios priežastys (pagrindai), apie kurias jis kalba, kuria esinius absoliučiai, bet ne tik tuos, kurie yra akte dabar.
11. Šiame klausime ieškoma, ar yra idėja to, ko nėra, nebus ir nebuvo, ir ką vis dėlto Dievas gali padaryti. Atrodo, kad reikia sakyti, jog jei suvokiame idėją pagal jos pilną prasmę, t. y. kad idėja įvardija meno formą, ne tik mąstomą intelekte, bet ir nukreiptą į kūrinį valios, tai, apie ką kalbama, neturi idėjos; bet jei imame ją pagal netobulą prasmę, tiek, kiek ji tik mąstoma amatininko intelekte, taip tai, apie ką kalbama, turi idėją. Juk matome sukurtame amatininke, kad jis sugalvoja operacijas, kurių niekada neketina atlikti. Tačiau tai, ką Dievas pažįsta savyje, yra išradimo (sugalvojimo) būdu; kadangi Jame nėra skirtumo tarp žinojimo akte ir habitus (įgūdžio/būsenos). Nes Jis pats pažįsta visą savo galią ir tai, ką gali. Todėl Jis turi visko, ką gali, pagrindus (proto priežastis) kaip sugalvotus.
12. Reikia suprasti, kad Dievas negali to, ko nenori galėti, ir Jis to nedaro tyčia.
13. Nors Dievas yra nekintamas, vis dėlto Jo valia nėra apibrėžta vienam objektui tarp tų, kuriuos Jis turi daryti, ir todėl Jis turi laisvą valią.
14. Geriausia priežastis, dėl kurios Dievas viską daro, yra Jo gerumas ir išmintis, kurie išliktų, net jei Jis darytų kitus dalykus ar kitu būdu.
15. Tai, ką Dievas daro, yra geriausia santykyje su Jo gerumu, ir todėl bet koks kitas dalykas, kuris gali būti nukreiptas į Jo gerumą pagal Jo išminties tvarką, yra geriausia.

6 straipsnis: Ar Dievas gali daryti tai, kas įmanoma kitiems, pavyzdžiui, nusidėti, eiti ir t. t.?

Atrodo, kad taip.

Prieštaravimai:

1. Nes Augustinas (Enchiridionas, 105) sako, kad geresnė yra prigimtis, kuri gali nusidėti, nei ta, kuri negali. Tačiau tai, kas geriausia, turi būti priskirta Dievui. Vadinasi, Jis gali nusidėti.
2. Visa, kas girtina, neturi būti atimta iš Dievo. Tačiau žmogaus pagyrimui Ekleziastas (Sir 31, 10) sako: „Kas gali nusidėti ir nenusidėjo…“ Vadinasi, galia nusidėti ir nenusidėti turi būti priskirta Dievui.
3. Filosofas sako (Topika IV, 5): „Dievas gali ir su užsidegimu daryti iškrypimus“. Vadinasi, Dievas gali nusidėti.
4. Kas sutinka su mirtina nuodėme, nusideda mirtinai. Bet kas įsako mirtiną nuodėmę, sutinka, dar daugiau – tam tikru būdu jis pats tai daro kaip pagrindinis veikėjas. Tad kadangi Dievas įsakė mirtiną nuodėmę Abraomui, būtent nužudyti savo nekaltą sūnų; Ozėjui (1, 2) – paimti į žmonas prostitutę ir turėti su ja prostitucijos vaikų; ir Šimė – keikti Dovydą (2 Sam 16, 7), kuris pripažintas nusidėjęs, atsižvelgiant į jam skirtą bausmę (1 Kar 2, 36), atrodo, kad Dievas pats mirtinai nusidėjo.
5. Kas bendradarbiauja su tuo, kuris nusideda mirtinai, ir pats nusideda mirtinai. Tačiau Dievas bendradarbiauja su tuo, kuris nusideda mirtinai, nes Jis pats veikia kiekvienoje operacijoje ir todėl kiekviename žmoguje, kuris nusideda mirtinai. Vadinasi, Dievas nusideda.
6. Augustinas sako (Apie malonę ir laisvąjį pasirinkimą, 21 sk.), kaip matyti glosoje (Rom 1), kad Dievas veikia žmonių širdyse, lenkdamas jų valią į viską, ko nori – ar į gera, ar į bloga. Tačiau lenkti žmogaus valią į bloga yra nuodėmė. Vadinasi, Dievas nusideda.
7. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą (Pr 1, 26). Tačiau tai, kas randama atvaizde, turi būti randama ir pirmavaizdyje. Tačiau žmogaus valia yra (gali krypti) į vieną ir į kitą pusę. Vadinasi, Dievo valia taip pat. Ir taip Jis gali nusidėti ir nenusidėti.
8. Ką gali žemesnė galia, gali ir aukštesnė galia. Tačiau žmogus, kurio galia yra žemesnė už dieviškąją galią, gali eiti, nusidėti ir atlikti kitus tokio pobūdžio veiksmus. Vadinasi, ir Dievas.
9. Kas nors padaro aplaidumą, kai nedaro gėrio, kurį gali. Tačiau Dievas gali padaryti daug gėrio, kurio nedaro. Vadinasi, Jis padaro aplaidumą ir taip nusideda.
10. Kas gali sutrukdyti nuodėmei ir to nedaro, atrodo, nusideda. Tačiau Dievas gali sutrukdyti visoms nuodėmėms. Tad kadangi Jis to nedaro, atrodo, kad Jis nusideda.
11. Amoso knygoje (3, 6) skaitome: „Argi ištinka miestą nelaimė, kurios nebūtų sukėlęs Viešpats?“ Tačiau to negalima suprasti apie bausmės blogį. Nes sakoma (Išm 1, 13), kad „Dievas nesukūrė mirties“. Vadinasi, tai reikia suprasti apie kaltės blogį, ir taip Dievas yra šio blogio autorius.

Priešingai:

1. Skaitome (1 Jn 1, 5), kad „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsos“. Tačiau nuodėmės yra dvasinė tamsa. Vadinasi, nuodėmė negali egzistuoti Dieve.
2. Valdovas nėra pavaldus savo paties įstatymams. Tačiau bet kokia nuodėmė yra prieš dieviškąjį įstatymą, kaip sako Augustinas (Prieš Faustą 22, 27). Vadinasi, Dievas negali būti pavaldus nuodėmei.

Atsakymas:

Kaip nurodyta aukščiau, sakoma, kad Dievas ko nors absoliučiai negali, dviem būdais: 1) iš Jo valios pusės, 2) iš Jo galios pusės. Iš valios pusės: Dievas negali daryti to, ko negali norėti. Kaip jokia valia negali norėti priešingybės tam, ko nori natūraliai (taip žmogaus valia negali norėti nelaimės), aišku, kad dieviškoji valia negali norėti priešingybės savo gerumui, kurio nori natūraliai. Tačiau nuodėmė yra dieviškojo gerumo trūkumas (išsižadėjimas); todėl Dievas negali norėti nusidėti. Ir todėl reikia absoliučiai pripažinti, kad Dievas negali nusidėti.
Iš galios pusės, sakoma, kad Dievas ko nors negali, dviem būdais: 1) dėl pačios galios; 2) dėl galimumo.

1. Kadangi Jo galia, kiek tai liečia ją pačią, yra begalinė, joje nerandama jokio trūkumo tame, kas ją liečia. Tačiau yra dalykų, kurie po galios vardu pateikia tai, kas realybėje yra galios trūkumai (negalios). Taip teiginiuose yra įtraukta daug neiginių; pavyzdžiui, kai sakoma „galėti suklysti/sugesti“, pagal kalbėjimo būdą atrodo, kad nurodoma galia, nors tai greičiau jos trūkumas. Ir todėl sakoma, kad galia yra tobula, pasak filosofo (Metafizika V, 17 tekstas), kai ji to negali. Nes kaip šie teiginiai realybėje turi neigimo galią, taip šie neiginiai turi teigimo galią. Ir todėl mes sakome, kad Dievas negali turėti trūkumo ir, pasekoje, negali būti judinamas (nes judėjimas ir trūkumas įneša netobulumą), ir, pasekoje, Jis negali eiti nei atlikti kitų kūniškų veiksmų, kurie nevyksta be judėjimo.
2. Dėl galimumo, sakoma, kad Dievas negali padaryti dalyko, nes tai implikuoja prieštaravimą, kaip sakyta 5 straipsnyje; ir šiuo būdu sakoma, kad Jis negali sukurti kito Dievo, lygaus sau. Nes tai implikuoja prieštaravimą: būtina, kad tai, kas padaryta, tam tikru būdu būtų potencijoje, nes gauna būtį iš kito, ir taip jis negali būti grynasis aktas, kas yra paties Dievo savybė.

Sprendimai:

1. Šis palyginimas neturi būti suprantamas universaliai, bet tik apie žmogų ir gyvūną.
2. Tai, kas sakoma žmogaus pagyrimui, ne visada tinka dieviškajam pagyrimui. Dar daugiau – tai būtų piktžodžiavimas; pavyzdžiui, jei sakytume, kad Dievas gailisi ir t. t. Nes, kaip sako Dionizas (Dieviškieji vardai 4), dalykas yra giriamas žemesnėje prigimtyje, bet peiktinas aukštesnėje prigimtyje.
3. Filosofo žodį reikia suprasti valios aspektu. Nes ši sąlyga teisinga: Dievas gali daryti iškrypusius dalykus, jei nori: nes niekas netrukdo sąlygai būti teisingai, nors antecedentas (prielaida) ir konsekventas (išvada) yra neįmanomi, kaip matyti čia: jei žmogus skrenda, jis turi sparnus.
4. Niekas netrukdo, kad veiksmas, kuris savaime būtų mirtina nuodėmė, pridėjus aplinkybes taptų dorybingas; nes nužudyti žmogų yra absoliučiai mirtina nuodėmė; bet per teisėjo įgaliotinį nužudyti žmogų dėl teisingumo, teisėjui įsakius, tai nėra nuodėmė, bet teisingumo aktas. Taip pat kaip miesto valdovas turi teisę disponuoti žmonėmis gyvybei ir mirtį, ir kitais dalykais, kurie liečia jo valdymo tikslą, kuris yra teisingumas, taip Dievas turi viską savo dispozicijoje, kad kreiptų į savo valdymo tikslą, kuris yra gerumas. Ir todėl, nors nužudyti savo nekaltą sūnų savaime gali būti mirtina nuodėmė, vis dėlto, jei tai daroma Dievo įsakymu dėl tikslo, kurį Jis numatė ir sutvarkė, net jei žmogui nežinomo, tai nėra nuodėmė, bet nuopelnas. Apie Ozėjo ištvirkavimą reikia kalbėti taip pat, kadangi aišku, jog Dievas yra tas, kuris tvarko visą žmonių giminės pratęsimą. Tačiau kai kurie sako, kad tai įvyko ne realybėje, bet pranašo regėjime. Apie nurodymą Šimė reikia kalbėti kitaip. Nes sakoma, kad Dievas nurodo dviem būdais: 1) Kalbėdamas dvasiškai arba kūniškai per sukurtą substanciją, ir taip Jis įsako Abraomui ir pranašams. 2) Lenkdamas (inclinuojant), taip sakoma, kad Jis nurodė kirmėlėms suėsti gebenę (Jon 4, 7). Ir šiuo būdu Jis nurodė Šimė keikti Dovydą, tiek, kiek palenkė jo širdį į tai; ir per šią priemonę, nurodytą žemiau, šeštajame sprendime.
5. Nuodėmingas veikimas, kiek tai liečia jo esatį (entitetą) ir aktualumą, nurodo į Dievą kaip į savo priežastį; tačiau nuodėmės deformacija (iškrypimas) priskiriama laisvai valiai, ne Dievui; taip bet koks judesys šlubavime kyla iš galios eiti, bet deformacija kyla iš kojos iškrypimo.
6. Nesakoma, kad Dievas lenkia žmonių valias į blogį siųsdamas piktumą ar jas kurstydamas, bet leisdamas ir tvarkydamas; taip, pavyzdžiui, tie, kurie sutinka vykdyti žiaurumą, vykdo jį prieš tuos, kuriuos Dievas laiko to vertais.
7. Nebūtina, kad tai, kas randama žmoguje, nors jis yra pagal Dievo paveikslą, būtų randama Dieve, ir vis dėlto nagrinėjamoje temoje Dievo valia yra abiem pusėms, nes ji nėra apibrėžta vienam objektui. Nes Jis gali daryti tai ar ne, arba daryti tai ar aną; tačiau iš to neseka, kad Jis gali blogai daryti vieną iš šių dalykų, kas yra nuodėmė.
8. Šis prieštaravimas liečia tai, kas susiję su galios tobulumu, bet ne su tuo, kas sukelia jos trūkumą.
9. Nors Dievas gali daryti daug gėrio, kurio nedaro, vis dėlto Jis nepadaro aplaidumo (nepsiėmimo), nes Jis neprivalo to daryti, o tai būtina norint apibrėžti aplaidumą.
10. Čia reikia sakyti tą patį, nes tas, kuris nesutrukdo nuodėmei, yra kaltas dėl nuodėmės tik tada, kai privalo ją sutrukdyti.
11. Amoso žodžius reikia suprasti kaip bausmės kančią. Tai, kas sakoma Išminties knygoje (1, 13) „Dievas nesukūrė mirties“, suprantama apie pačią mirties priežastį, kuri yra nuodėmės pasekmė; arba apie pirminį prigimties įsteigimą, kuriuo Jis padarė žmogų nemirtingą savo būdu.

7 straipsnis: Kodėl sakoma, kad Dievas yra visagalis?

Prieštaravimai:

Atrodo, Jis vadinamas visagaliu todėl, kad gali absoliučiai viską.

1. Juk kaip sakoma, kad Dievas yra visagalis, taip sakoma, kad Jis yra visažinis. Bet Jis vadinamas visažiniu, nes žino absoliučiai viską. Vadinasi, Jis vadinamas visagaliu, nes gali absoliučiai viską.
2. Jei Jis ne vadinamas visagaliu todėl, kad gali absoliučiai viską, tuomet ši nurodoma galia nėra absoliuti, bet pritaikyta. Tačiau toks atskyrimas nėra universalus, jis apribotas objektu. Vadinasi, dieviškoji galia būtų apribota objektu ir nebūtų begalinė.
   Priešingai: Dievas negali padaryti, kaip sakyta 3 ir 5 straipsniuose, kad teigimas ir neigimas būtų teisingi tuo pačiu metu; Jis negali nusidėti nei mirti. Tai yra įtraukta į šią galią, jei ji imama absoliučiai. Vadinasi, ji neturi būti imama absoliučiai, ir taip negalima sakyti, kad Dievas yra visagalis todėl, kad gali absoliučiai viską.
3. Taip pat atrodo, kad Jis vadinamas visagaliu todėl, kad „gali viską, ką nori“. Juk Augustinas sako (Enchiridionas, 96 sk.): „Jis vadinamas visagaliu ne dėl ko kito, kaip tik dėl to, kad gali tai, ką nori“.
   Priešingai: Palaimintieji gali tai, ką nori, kitaip jų valia nebūtų tobula. Tačiau nesakoma, kad jie visagaliai. Vadinasi, visagalybės pagrindui nepakanka, kad Dievas galėtų tai, ką nori.
   Be to, išminčiaus valia neliečia to, kas neįmanoma. Todėl joks išminčius nenori to, ko negali; ir vis dėlto bet kuris išminčius nėra visagalis. Vadinasi, kaip ir aukščiau.
4. Atrodo, kad Jis vadinamas visagaliu „todėl, kad gali viską, kas įmanoma“. Juk Jis vadinamas visažiniu, nes žino viską, kas gali būti žinoma. Vadinasi, dėl tos pačios priežasties Jis vadinamas visagaliu, nes gali viską, kas įmanoma.

Priešingai:

Jis vadinamas visagaliu, nes gali viską, kas įmanoma, arba todėl, kad gali viską, kas įmanoma Jam, arba todėl, kad gali viską, kas įmanoma prigimčiai. Jei todėl, kad gali viską, kas įmanoma prigimčiai, tuomet Jo visagalybė neviršija prigimties galios, o tai absurdiška. Bet jei todėl, kad gali viską, kas įmanoma Jam, tuomet dėl tos pačios priežasties bet kas vadinamas visagaliu, nes bet kas gali tai, kas įmanoma jam. Be to, čia yra paaiškinimas per apibūdinimą ratais, kas netinka.
5. Taip pat klausiama, kodėl Dievas vadinamas tuo, kuris viską gali, viską žino, o ne tuo, kuris visko nori.

Atsakymas:

Kai kurie, norėdami priskirti pagrindą visagalybei, priėmė sąvokas, kurios netinka jos apibrėžimui; kurios yra labiau jos visagalybės priežastis: tai, kas liečia Jo tobulumą, Jo protą ar turėjimo būdą.
Vieni, tiesą sakant, sakė, kad Dievas yra visagalis, nes turi begalinę galią. Jie nurodo ne to priežastį (pagrindą), bet priežastį (kilmę); taip racionali siela yra žmogaus priežastis, bet nėra jo apibrėžimas.
Kiti netgi sakė, kad Dievas yra visagalis, nes Jis negali patirti veikimo (pasyviai), nei sugesti, ir Jame negali būti nieko kito tokio pobūdžio, kas liečia Jo galios tobulumą.
Kiti sakė, kad Jis vadinamas visagaliu, nes gali tai, ką nori, ir tai Jis turi iš savęs ir per save, kas liečia galios turėjimo būdą.
Visos šios priežastys nepakankamos, nes jos praleidžia operacijų pagrindus objektams, kuriuos implikuoja visagalybė. Ir todėl reikia sakyti, kad reikia priimti kai kuriuos iš trijų būdų, kurie buvo pateikti prieštaravimuose ir kurie nusako santykį su jų objektais.
Taigi reikia sakyti, kaip buvo sakyta anksčiau, kad Dievas galia, kiek tai liečia ją pačią, apima visus tuos objektus, kurie neimplikuoja prieštaravimo. Ir tai neliečia to, kas įneša trūkumą ar kūnišką judėjimą, nes tai Dievui nėra galia. Tačiau to, kas implikuoja prieštaravimą, Dievas negali padaryti, nes tai neįmanoma savaime. Vadinasi, lieka tai, kad Dievo galia apima tai, kas įmanoma savaime. Tai yra tai, kas neimplikuoja prieštaravimo. Taigi aišku, kad Dievas vadinamas visagaliu, nes gali viską, kas įmanoma savaime.

Sprendimai:

1. Dievas vadinamas visažiniu, nes žino viską, kas gali būti žinoma; Jis nežino klaidų, kurios nėra pažinios. Tai, kas neįmanoma savaime, lyginama su galia taip, kaip klaida su mokslu (žinojimu).
2. Šis argumentas tiktų, jei galia baigtųsi žemiau galimybių giminės; taip, kad ji neapimtų visų galimybių.
   Dėl to, ko klausiama apie kitą visagalybės pagrindą, reikia sakyti, kad galėti tai, ką nori daryti, nėra pakankamas visagalybės pagrindas, bet yra pakankamas jos ženklas. Būtent taip reikia suprasti Augustino žodžius.
   Dėl trečiojo argumento reikia sakyti, kad Dievas vadinamas visagaliu, nes gali absoliučiai viską, kas įmanoma, ir todėl prieštaravimas nekyla tiesiogiai iš to, kas įmanoma Dievui ar prigimčiai.
   Dėl to, ko klausiama paskutiniame prieštaravime, reikia sakyti, kad tame, kas daroma valia, kaip sakoma (Metafizika IX, 3, 4 ir 10 kom.), galią ir žinojimą kūriniui apibrėžia valia; ir todėl žinojimas ir galia Dieve skelbiami kaip neapibrėžti universaliai, kaip kai sakoma „visažinis“ ar „visagalis“, tačiau valia, kuri apibrėžia, negali būti viskam, bet tik tam, kam ji apibrėžia savo galią ir žinojimą, ir todėl negalima sakyti, kad Dievas visko nori.