Chinono pergamentas (lot. Pergamena di Chinon, ASV, Archivum Arcis, Arm. D 217) yra vienas svarbiausių Tamplierių ordino proceso šaltinių. Tai 1308 m. rugpjūčio 17–20 d. popiežiaus Klemenso V legatų surašytas oficialus aktas, kuriame užfiksuotos aukščiausių ordino vadų apklausos ir jiems suteikta bažnytinė absoliucija nuo kaltinimų erezija. Dokumentas ilgą laiką buvo laikomas dingusiu, o 2001 m. jo identifikavimas Vatikano archyve suteikė naują, patikimai pagrįstą informaciją apie tikrąją proceso eigą.
Tamplierių ordinas 1307–1312 m. buvo kaltinamas įvairiais nusižengimais, tarp jų – erezija, netinkamomis priėmimo ceremonijomis ir moraliniais pažeidimais. Kaltinimus inicijavo Prancūzijos karalius Pilypas IV, kurio politiniai ir finansiniai motyvai yra plačiai dokumentuoti. Popiežius Klemensas V, siekdamas nepriklausomai įvertinti situaciją, pavedė trims kardinolams – Berengarui Fredoliui, Stefanui di Suisy ir Landolfui Brancaccio – apklausti ordino didįjį magistrą Žaką de Molė ir kitus aukštus preceptorius. Pergamente aiškiai nurodyta, kad legatai veikė pagal tiesioginį popiežiaus įsakymą ir jo gyvu balsu duotą mandatą.
Apklausų eiga ir vadų prisipažinimai
Dokumente užfiksuota, kad Jacques de Molay ir kiti preceptoriai pripažino tam tikrus ritualinius pažeidimus, susijusius su priėmimo į ordiną ceremonijomis. Jie teigė, kad šie veiksmai buvo atlikti be vidinės intencijos ir be erezijos ketinimo. Kaltinimus dėl sodomijos, stabmeldystės ar tariamo „galvos idolo“ jie kategoriškai neigė. Svarbu tai, kad visi apklaustieji patvirtino, jog jų prisipažinimai nebuvo išgauti nei kankinimu, nei grasinimais, nei pažadais.
Absoliucija ir grąžinimas į Bažnyčios bendrystę
Po apklausų kardinolai, veikdami pagal kanoninės teisės normas, suteikė Jacques de Molay ir kitiems vadams bažnytinę absoliuciją. Pergamente aiškiai nurodyta, kad jie buvo grąžinti į Bažnyčios vienybę, priimti į tikinčiųjų bendrystę ir atstatyti sakramentinėje malonėje. Tai reiškia, kad popiežiaus legatai nelaikė jų eretikais ir nepripažino erezijos kaltinimų pagrįstais. Šis faktas yra esminis vertinant visą Tamplierių proceso istoriją.
Chinono pergamentas rodo, kad popiežius Klemensas V siekė objektyvaus tyrimo ir neketino ordino pasmerkti kaip eretiško. Ordino panaikinimą 1312 m. nulėmė politinis spaudimas ir Prancūzijos karaliaus interesai, o ne bažnytinis teologinis sprendimas. Dokumentas yra vienas iš nedaugelio tiesioginių šaltinių, liudijančių, kad aukščiausi Tamplierių vadovai buvo išteisinti nuo erezijos kaltinimų ir priimti atgal į Bažnyčios bendrystę. Dėl šios priežasties pergamentas yra ne tik archyvinė retenybė, bet ir svarbus istorinis liudijimas, leidžiantis tiksliau suprasti ordino žlugimo aplinkybes.
Chinono pergamentas
Šventyklos ordino aukštųjų dignitorių išteisinimas, suteiktas popiežiaus legatų (Assoluzione degli Alti Dignitari dell’Ordine del Tempio da parte dei Legati Pontifici) ASV, A.A., Arm. D 217 – Šinonas (Chinon), 1308 m. rugpjūčio 17–20 d.
Dievo vardu, amen. Mes, Dievo gailestingumu kardinolai kunigai Berengarijus, Šventųjų Nerėjaus ir Achilo (Santi Nereo e Achilleo) titulo, Steponas, Šv. Kiriako Termose (San Ciriaco in Termis) titulo, ir Landolfas, Šv. Angelo (Sant’Angelo) titulo kardinolas diakonas, pranešame visiems, kas matys šį viešą dokumentą, tai, kas išdėstyta toliau:
po to, kai neseniai švenčiausiasis tėvas ir mūsų viešpats Klemensas, Dievo apvaizda šventosios ir visuotinės Romos Bažnyčios vyriausiasis pontifikas, dėl to, kas buvo pranešta viešais balsais bei aštriu šviesiojo Frankų karaliaus, taip pat prelatų, hercogų, grafų, baronų ir kitų tos pačios Prancūzijos karalystės kilmingųjų bei nekilmingųjų skundu, nurodė pradėti tyrimą prieš kai kuriuos Šventyklos riterių (Milizia del Tempio) ordino brolius, kunigus, riterius, preceptorius ir seržantus dėl tų faktų, kurie liečia tiek ordino brolius, tiek katalikų tikėjimą bei paties ordino būklę, ir dėl kurių faktų jie buvo viešai apšmeižti, tas pats pontifikas, norėdamas ir ketindamas sužinoti gryną, pilną bei vientisą tiesą apie minėto ordino aukštuosius dignitorius, tai yra brolį Žaką de Molė (Jacques de Molay), viso Tamplierių ordino didįjį magistrą, brolį Raimbo de Karoną (Raymbaud de Caron), Užjūrio preceptorių, bei tamplierių valdų preceptorius Igą de Pero (Hugues de Pérraud) Prancūzijoje, Žofrua de Gonevilį (Geoffroy de Gonneville) Akvitanijoje ir Puatu, Žofrua de Šarni (Goeffroy de Charny) Normandijoje, įsakė ir įpareigojo mus, suteikdamas specialų bei išreikštą gyvu balsu mandatą, kad mes, lydimi viešųjų notarų bei tikėjimo vertų liudininkų, dėmesingai ištirtume tiesą dėl didžiojo magistro ir kitų aukščiau paminėtų preceptorių, griežtai apklausdami juos po vieną.
Mes taigi, laikydamiesi mūsų minėto viešpaties ir vyriausiojo pontifiko mums duoto nurodymo bei įpareigojimo, atlikome tyrimą dėl minėtų didžiojo magistro ir preceptorių, kruopščiai apklausdami juos apie aukščiau išdėstytus faktus, ir, kaip pateikiama toliau, nurodėme apačioje pasirašiusiems notarams, dalyvaujant toliau pasirašiusiems liudininkams, surašyti tų pačių tamplierių pasakytus dalykus bei jų prisipažinimus, taip pat nurodydami, kad jie būtų parengti vieša forma ir dar labiau patvirtinti mūsų antspaudų garantija.
Tūkstantis trys šimtai aštuntaisiais Viešpaties gimimo metais, šeštosios indikcijos rugpjūčio mėnesio septynioliktą dieną, trečiaisiais mūsų viešpaties popiežiaus Klemenso V pontifikato metais, Šinono pilyje (castello di Chinon), Turo (Tours) diecezijoje, brolis Raimbo de Karonas (Raymbaud de Caron), riteris ir Šventyklos ordino Užjūrio preceptorius, stodamas prieš mus, aukščiau minėtus kardinolus, prisiekė Šventąja Dievo Evangelija, liesdamas knygą, sakyti gryną ir pilną tiesą tiek apie save, tiek apie kiekvieną asmenį bei ordino brolius, taip pat apie patį ordiną, ypač tais klausimais, kurie liečia katalikų tikėjimą ir minėto ordino būklę, kitus pavienius asmenis bei paties ordino brolius; mūsų kruopščiai apklaustas apie jo įstojimo į ordiną laiką ir būdą, jis pasakė, kad iš tiesų yra apie keturiasdešimt treji metai, kai jis tapo riteriu ir buvo priimtas į Šventyklą brolio Ronselino de Foso (Roncelin de Fos), tuometinio Provanso provincijos preceptoriaus, Rikašano (Richarenchis) vietovėje, Karpentraso (Carpentras) arba Sen Pol Trua Šato (Saint-Paul-Trois-Châteaux) diecezijoje, tos vietos tamplierių valdų koplyčioje. Ir ta proga preceptorius jam nepasakė nieko kito, tik gera; tačiau netrukus po minėtos priėmimo ceremonijos atėjo tam tikras brolis seržantas, kurio vardo jis neatsimena, nes šis seniai miręs.
Šis nusivedė jį į šalį, po apsiaustu nešdamasis mažą kryžių; po to, kai kiti broliai pasišalino, vos tik tas pats seržantas ir liudytojas liko vieni, seržantas jam parodė kryžių, apie kurį jis visgi neatsimena, ar jame buvo nukryžiuotojo atvaizdas, ar ne, tačiau mano, kad jis ten buvo, nupieštas ar išskobtas.
Ir tas brolis jam pasakė: „Tau pridera šito išsižadėti“.
Ir liudytojas, nemanydamas, kad nusideda, tarė: „Ir aš jo išsižadu“.
Taip pat seržantas jam vėliau liepė laikytis susilaikymo, tai yra skaistybės; tačiau, jei jam nepavyktų, būtų buvę geriau, jei jis tai darytų slapta, o ne viešai.
Jis taip pat pasakė, kad tą išsižadėjimą, kurį atliko, padarė ne iš įsitikinimo, o žodžiais.
Toliau jis pasakė, kad kitą dieną tai atskleidė Karpentraso vyskupui, savo giminaičiui, kuris buvo toje vietoje, o šis jam pasakė, kad jis pasielgė blogai ir nusidėjo: dėl ko jis išpažino nuodėmes tam pačiam vyskupui, kuris jam paskyrė atgailą, kurią jis, kaip mums sakė, atliko.
Tada apklaustas apie sodomijos ydą, jis pasakė niekada jos nepraktikavęs nei aktyviai, nei pasyviai, taip pat niekada negirdėjęs sakant, kad tamplierių broliai praktikuotų šią ydą, išskyrus tik tris iš jų, kurie dėl šios ydos buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos Šato Pelereno (Château-Pélerin) pilyje.
Paklaustas, ar broliai į ordiną priimami tokiu pat būdu, kokiu buvo priimtas jis pats, sakė nežinantis, nes nieko nepriėmė ir niekada nematė priimant, išskyrus du ar tris brolius, apie kuriuos nežinojo, ar jie išsižadėjo Kristaus, ar ne.
Paklaustas tų priimtų brolių vardų, nurodė vieną, kurio vardas buvo brolis Pjetras (Pietro), kurio pavardės nežino. Paklaustas, kokio amžiaus buvo, kai tapo ordino broliu, sakė, kad jam buvo apie septyniolika metų. Apklaustas dėl spjovimo ant kryžiaus ir stabo galvos pavidalu, sakė nieko apie tai nežinantis, pridurdamas, kad niekada nebuvo girdėjęs apie šią galvą, kol neišgirdo apie tai kalbant mūsų viešpaties popiežiaus Klemenso praėjusiais metais.
Apklaustas apie bučinį, pasakė, kad brolis Rosolinas (Rossolino), kai priėmė jį broliu, pabučiavo jį į lūpas; apie kitus bučinius sakė nieko nežinantis.
Paklaustas, ar nori likti prie šio savo prisipažinimo, ar pasakė tiesą ir ar neįmaišė į ją ko nors melagingo bei ar nepraleido ko nors tikro, pasakė norintis likti prie savo dabar duoto prisipažinimo ir sakęs tiesą, bei kad į jį neįmaišė nieko melagingo ir nepraleido jokios tiesos.
Paklaustas, ar ką tik pasakytus dalykus prisipažino kieno nors prašomas, už pinigus, iš dėkingumo, simpatijos, baimės, neapykantos ar kieno nors kurstomas, arba dėl kankinimų baimės, pasakė – ne.
Paklaustas, ar po to, kai buvo suimtas, jam buvo užduodami klausimai ar jis buvo kankinamas, pasakė – ne.
Ir galiausiai tas pats brolis Raimbo, atsiklaupęs ir sudėjęs rankas, prieš mus prašė atleidimo bei gailestingumo dėl atskleistų faktų; ir kadangi tas pats brolis Raimbo šių dalykų prašė, jis mūsų rankose atsižadėjo dabar atskleistos ir bet kokios kitos erezijos ir antrą kartą, liesdamas knygą, prisiekė Šventąja Dievo Evangelija, kad pats paklus Bažnyčios nurodymams ir laikysis, tikės bei saugos katalikų tikėjimą, kurio Šventoji Romos Bažnyčia laikosi, saugo, skelbia bei moko ir nurodo, kad jo laikytųsi kiti, ir kad jis gyvens bei mirs kaip ištikimas krikščionis. Po šios priesaikos mes, kardinolai, remdamiesi popiežiaus mums specialiai šioje vietoje suteikta valdžia, tam pačiam broliui Raimbo, kuris nuolankiai to prašė, suteikėme išrišimo (absoliucijos) malonę nuo ekskomunikos nuosprendžio, į kurį jis dėl anksčiau atskleistų dalykų buvo patekęs, vėl priimdami jį į Bažnyčios vienybę ir grąžindami jam bendrystę su tikinčiaisiais bei bažnytinius sakramentus.
Taip pat tą pačią dieną, anksčiau minėtu būdu ir forma, asmeniškai pasirodęs mums, tiems patiems notarams ir liudininkams, brolis Žofrua de Šarni (Geoffroy de Charny), riteris, Šventyklos valdų visoje Normandijoje preceptorius, panašiai prisiekė Šventąja Dievo Evangelija, liesdamas knygą; kruopščiai apklaustas apie savo įstojimo į ordiną būdus, sakė, kad yra apie keturiasdešimt metų, kai jis buvo priimtas į Šventyklos riterius (Milizia del Tempio) brolio Amorio de la Rošo (Amaury de la Roche), Prancūzijos preceptoriaus, prie Etampo (Étampes), Sanso (Sens) diecezijoje, tos vietos tamplierių valdų koplyčioje, dalyvaujant broliui Žanui le Fransė (Jean le Franceys), Puatu preceptoriui, ir maždaug devyniems ar dešimčiai brolių, kurie dabar, kaip jis mano, yra mirę.
Ir ta proga, pasibaigus įšventinimo apeigoms, uždėjus jam ant kaklo ordino apsiaustą, jį priėmęs brolis nusivedė jį į šalį pačioje koplyčioje ir parodė jam kryžių, ant kurio buvo Kristaus atvaizdas: ir pasakė jam netikėti tuo, priešingai – jo išsižadėti. Ir tada, to brolio įsakymu, jis išsižadėjo žodžiais, bet be įsitikinimo.
Jis taip pat pasakė, kad savo priėmimo momentu pabučiavo tą brolį į lūpas, krūtinę ir virš drabužio kaip pagarbos ženklą.
Paklaustas, ar tamplieriai į ordiną buvo priimami tokiu pat būdu, kokiu jis pats buvo priimtas, sakė nežinantis.
Jis taip pat pasakė, kad pats asmeniškai į ordiną priėmė tik vieną brolį pagal tą praktiką, kuria pats buvo priimtas, o vėliau priėmė daugelį kitų neversdamas jų atlikti minėto išsižadėjimo ir tinkamu būdu; jis taip pat pasakė, kad dėl nukryžiuotojo išsižadėjimo, kurį pats patyrė savo priėmimo metu ir kurį nurodė atlikti tame, kurį pats vykdė, jis atliko išpažintį tuometiniam Jeruzalės patriarchui ir gavo iš jo išrišimą.
Kruopščiai apklaustas dėl spjovimo ant kryžiaus, bučinių, sodomijos ydos bei stabo galvos pavidalu, sakė apie tai nieko nežinantis.
Apklaustas jis taip pat pasakė manantis, kad kiti broliai į ordiną priimami tokiu pat būdu, kokiu jis pats buvo priimtas; visgi pridūrė tiksliai to nežinantis, nes kai vyksta tokios priėmimo ceremonijos, priimamieji nusivedami į šalį taip, kad kiti toje pačioje valdoje esantys broliai nematytų ir negirdėtų, kas su jais ta proga daroma.
Paklaustas, kokio amžiaus buvo, kai įstojo į ordiną, sakė, kad jam buvo apie septyniolika metų.
Paklaustas, ar ką tik pasakytus dalykus prisipažino kieno nors prašomas, už pinigus, iš dėkingumo, simpatijos, baimės, neapykantos ar kieno nors kurstomas, arba dėl kankinimų baimės, pasakė – ne.
Paklaustas, ar nori likti prie šio savo prisipažinimo, ar pasakė tiesą ir ar neįmaišė į ją ko nors melagingo bei ar nepraleido ko nors tikro, pasakė norintis likti prie savo ką tik duoto prisipažinimo, kuriame viską nurodė kaip tiesą, ir kad jame neįmaišė nieko melagingo bei nepraleido jokios tiesos.
Po to mes, kardinolai, pagal aukščiau aprašytus būdus bei formas, nusprendėme, kad tam pačiam broliui Žofrua (Geoffroy), kuris mūsų rankose atsižadėjo ką tik atskleistos ir bet kokios kitos erezijos bei prisiekė Šventąja Dievo Evangelija, nuolankiai prašydamas išrišimo malonės dėl šių faktų, turi būti suteikta išrišimo (absoliucijos) malonė pagal Bažnyčios formas, vėl priimant jį į Bažnyčios vienybę bei grąžinant jam bendrystę su tikinčiaisiais ir bažnytinius sakramentus.
Taip pat tą pačią dieną asmeniškai pasirodęs mums, notarams ir toliau pasirašiusiems liudininkams, brolis Žofrua de Gonevilis (Geoffroy de Gonneville), kruopščiai apklaustas apie savo priėmimo laiką bei būdus ir apie kitus aukščiau paminėtus dalykus, pasakė, kad yra apie dvidešimt aštuoni metai, kai jis buvo priimtas broliu į Tamplierių ordiną Roberto de Torvilio (Robert de Torville), riterio ir tamplierių valdų Anglijoje preceptoriaus, Londone, to miesto tamplierių namų koplyčioje.
Ir tą proga jį priėmęs tamplierius, įteikęs jam ordino apsiaustą, parodė jam tam tikroje knygoje nupieštą kryžių ir pasakė, kad jam būtina išsižadėti jame pavaizduotojo atvaizdo; o kadangi priimamasis nenorėjo to daryti, preceptorius labai primygtinai reikalavo, kad jis tai padarytų.
Kadangi jis jokiu būdu nenorėjo to daryti, tamplierius, matydamas jo pasipriešinimą, jam tarė: „Ar man prisieksi, kad jei aš tau leisiu to nedaryti, vis tiek sakysi tai padaręs, jei broliai tavęs klaus?“.
Ir jis sutiko bei prižadėjo, kad jei būtų klausiamas bet kurio iš brolių, sakytų atlikęs išsižadėjimą; todėl, kaip jis mums sakė, nieko kito neišsižadėjo.
Jį priėmęs tamplierius taip pat pasakė, kad būtina spjauti ant anksčiau parodyto kryžiaus; o kadangi jis nenorėjo to daryti, tamplierius uždėjo ranką ant kryžiaus ir pasakė: „Spjauk bent ant mano rankos!“.
Bijodamas, kad tamplierius patrauks ranką ir dalis spjūvio gali nukristi ant kryžiaus, jis nenorėjo spjauti ant rankos, bet spjovė ant žemės, šalia kryžiaus.
Kruopščiai apklaustas apie sodomijos ydą, stabo galvos pavidalu, bučinius ir kitus faktus, dėl kurių tamplieriai yra šmeižiami, pasakė apie tai nieko nežinantis.
Paklaustas, ar kiti ordino broliai priimami tokiu pat būdu, kokiu buvo priimtas jis pats, sakė manantis, kad kaip nutiko jam jo minėto įstojimo proga, taip nutinka ir kitiems. Paklaustas, ar ką tik pasakytus dalykus prisipažino kieno nors prašomas, už pinigus, iš dėkingumo, simpatijos, baimės, neapykantos ar kieno nors kurstomas, arba priverstinai, ar dėl kankinimų baimės, pasakė – ne.
Po to mes, kardinolai, pagal aukščiau aprašytus būdus bei formas, nusprendėme, kad tam pačiam broliui Žofrua de Goneviliui, kuris mūsų rankose atsižadėjo dabar atskleistos ir bet kokios kitos erezijos bei prisiekė Šventąja Dievo Evangelija, nuolankiai prašydamas išrišimo malonės dėl šių faktų, turi būti suteikta išrišimo (absoliucijos) malonė pagal Bažnyčios formas, vėl priimant jį į Bažnyčios vienybę bei grąžinant jam bendrystę su tikinčiaisiais ir bažnytinius sakramentus.
Taip pat einamojo mėnesio devynioliktą dieną, asmeniškai pasirodęs mums ir tiems patiems notarams bei liudininkams, riteris Igas de Pero (Hugues de Pérraud), Šventyklos valdų Prancūzijoje preceptorius, liesdamas knygą, prisiekė Šventąja Dievo Evangelija anksčiau minėtu būdu ir forma.
Ir minėtas brolis Igas, po to, kai, kaip jau pasakyta, prisiekė, apklaustas apie savo įstojimo į ordiną būdą, pasakė buvęs priimtas Lione, to miesto tamplierių namuose, tos pačios valdos koplyčioje, praėjus jau maždaug keturiasdešimt šešeriems metams, praėjusią Magdalietės šventės dieną; jį kaip ordino brolį priėmė brolis Hubertas de Pero (Hubert de Pérraud), tamplierių riteris ir jo dėdė iš tėvo pusės, ordino valdų Prancūzijoje ir Puatu vizitatorius.
Šis jam ant kaklo uždėjo ordino apsiaustą; tai padarius, kitas brolis, vardu Jonas (Giovanni), kuris vėliau buvo La Miuso (La Muce) preceptorius, nusivedė jį į šalį koplyčioje ir, parodęs tam tikrą kryžių, kuriame buvo nupieštas nukryžiuotojo atvaizdas, įsakė jam išsižadėti jame pavaizduotojo atvaizdo: šis, kaip mums sakė, kiek galėdamas priešinosi.
Vis dėlto galiausiai, įbaugintas to brolio Jono gąsdinimų bei grasinimų, jis išsižadėjo nupiešto atvaizdo, bet tik vieną kartą.
Tačiau, nors minėtas brolis Jonas jam ne kartą įsakė spjauti ant minėto kryžiaus, jis to daryti nenorėjo.
Paklaustas, ar pabučiavo jį priėmusį tamplierių, sakė – taip, bet tik į lūpas. Apklaustas apie sodomijos ydą, sakė, kad ji jam niekada nebuvo nurodyta ir jis niekada jos nevykdė.
Paklaustas, ar jis ką nors priėmė į ordiną, sakė – taip: daugybę asmenų ir daugybe atvejų, daugiau nei bet kuris kitas dar gyvas ordino tamplierius.
Paklaustas apie būdą, kuriuo priimdavo kitus, sakė, kad po priėmimo ceremonijos, įteikus apsiaustus, kiekvienam iš priimtųjų nurodydavo, kad jie išsižadėtų nukryžiuotojo ir pabučiuotų jį į nugaros apačią (uodegikaulį), bambą ir vėliau į lūpas.
Jis taip pat pasakė, kad juos įspėdavo susilaikyti nuo lytinių santykių su moterimis; o jei jie negalėtų numalšinti geismo, vienytis su savo broliais.
Savo priesaika jis taip pat patvirtino, kad išsižadėjimą, kurį atliko pats priimamas į ordiną, bei kitus nurodymus, kuriuos skyrė tiems, kurie buvo jo paties priimti, darė tik žodžiais ir be vidinio ketinimo.
Paklaustas, kodėl gi tai darė ir kodėl dėl to sielvartavo, jei tai darė be ketinimo, atsakė, kad taip nurodė ordino statutai arba papročiai: ir visą laiką tikėjosi, kad ši klaida bus panaikinta.
Paklaustas, ar kas nors iš priimamųjų atsisakydavo spjauti ar atlikti kitus jo paties ką tik paminėtus peiktinus veiksmus, sakė, kad nedaugelis atsisakydavo: bet galiausiai tai padarydavo visi.
Jis taip pat sakė, kad nors pats nurodydavo broliams, kuriuos priimdavo į ordiną, lytiškai santykiauti su broliais, visgi jam pačiam niekada neteko to daryti, taip pat niekada negirdėjo apie ką nors, kas būtų padaręs šią nuodėmę, išskyrus du ar tris brolius Užjūrio žemėje, kurie dėl šios ydos buvo įkalinti Šato Pelereno tvirtovėje.
Paklaustas, ar žino, ar ne, kad visi ordino broliai priimami tokiu būdu, kokiu jis pats priimdavo kitus, sakė tiksliai to nežinantis, išskyrus save patį ir tuos, kuriuos asmeniškai priėmė, nes tamplieriai į ordiną priimami pagal tokią slapta procedūrą, kad nieko negalima sužinoti, išskyrus per tuos, kurie dalyvauja priėmimo ceremonijoje.
Paklaustas, ar mano, kad priimamieji gauna tokį priėmimą, sakė manantis, kad ta pati praktika vis dar išlaikoma priimant kitus, kaip buvo praktikuojama priimant jį ir kaip jis pats laikėsi priimdamas kitus.
Paklaustas apie stabo galvos pavidalu, kurią sakoma tamplierius garbinant, pasakė ją matęs Monpelyje (Montpéllier), kur jam ją parodė brolis Pjeras Alemandenas (Pierre Allemandin), tos vietos preceptorius; ir ta galva liko pas brolį Pjerą.
Paklaustas, kokio amžiaus buvo, kai buvo priimtas į ordiną, sakė girdėjęs iš motinos, kad jam buvo aštuoniolika metų.
Jis taip pat pasakė, kad jau kitą kartą buvo prisipažinę pas šiuos faktus dalyvaujant broliui inkvizitoriui Gijomui de Pari (Guillaime de Paris) arba jo komisarui; ir kad tas prisipažinimas buvo surašytas ranka to paties meistro, kuris čia pasirašo, Amiso de Orleano (Amise de Orléans), bei tam tikrų kitų viešųjų notarų.
Ir jis laikosi to prisipažinimo kaip tikro, ir jame, bei visame tame, kas šiame prisipažinime sutampa su anuoju, nori likti; o jei tame pačiame jo prisipažinime, atliktame, kaip jau minėta, inkvizitoriaus ar jo komisaro akivaizdoje, būtų kas nors daugiau, jis tai ratifikuoja, patvirtina ir patvirtina. Paklaustas, ar ką tik pasakytus dalykus prisipažino kieno nors prašomas, už pinigus, iš dėkingumo, simpatijos, baimės, neapykantos ar kieno nors kurstomas, arba dėl kankinimų baimės, pasakė – ne.
Paklaustas, ar po to, kai buvo suimtas, jam buvo užduodami klausimai ar jis buvo kankinamas, pasakė – ne.
Po to mes, kardinolai, pagal aukščiau aprašytus būdus bei formas, nusprendėme, kad tam pačiam broliui Igui, kuris mūsų rankose atsižadėjo dabar atskleistos ir bet kokios kitos erezijos bei prisiekė Šventąja Dievo Evangelija, nuolankiai prašydamas išrišimo malonės dėl šių faktų, turi būti suteikta išrišimo (absoliucijos) malonė pagal Bažnyčios formas, vėl priimant jį į Bažnyčios vienybę bei grąžinant jam bendrystę su tikinčiaisiais ir bažnytinius sakramentus.
Tuo pačiu būdu, einamojo mėnesio dvidešimtą dieną, mums ir tiems patiems notarams bei liudininkams dalyvaujant, asmeniškai pasirodė brolis Žakas de Molė (Jacques de Molay), riteris ir Šventyklos ordino didysis magistras; jam prisiekus ir buvus kruopščiai apklaustam pagal aukščiau nurodytą formą bei būdus, jis pasakė, kad yra praėję apie keturiasdešimt dveji metai, kai Beuno (Beune) vietovėje, Otino (Autun) diecezijoje, jis buvo priimtas kaip ordino brolis per tamplierių riterį Hubertą de Pero (Hubert de Pérraud), tuometinį Prancūzijos ir Puatu vizitatorių, tos vietos valdos koplyčioje.
Dėl savo įstojimo į ordiną būdų jis pasakė, kad jį priėmęs asmuo, prieš užsegdamas apsiaustą, parodė jam tam tikrą kryžių, liepė išsižadėti Dievo, kurio atvaizdas buvo nupieštas ant to paties kryžiaus, ir ant jo spjauti: ką jis ir padarė; visgi jis spjovė ne ant kryžiaus, o ant žemės, kaip pats sakė.
Jis taip pat pasakė, kad tą išsižadėjimą atliko žodžiais, be vidinio ketinimo. Kruopščiai apklaustas apie sodomijos ydą, stabo galvos pavidalu ir nemoralų bučiavimąsi, sakė apie tai nieko nežinantis.
Paklaustas, ar ką tik pasakytus dalykus prisipažino kieno nors prašomas, už pinigus, iš dėkingumo, simpatijos, baimės, neapykantos ar kieno nors kurstomas, arba dėl kankinimų baimės, pasakė – ne.
Paklaustas, ar po to, kai buvo suimtas, jam buvo užduodami klausimai ar jis buvo kankinamas, pasakė – ne.
Po to mes, kardinolai, pagal aukščiau aprašytus būdus bei formas, nusprendėme, kad tam pačiam broliui Žakui, ordino didžiajam magistrui, kuris mūsų rankose atsižadėjo dabar atskleistos ir bet kokios kitos erezijos bei prisiekė Šventąja Dievo Evangelija, nuolankiai prašydamas išrišimo malonės dėl šių faktų, turi būti suteikta išrišimo (absoliucijos) malonė pagal Bažnyčios formas, vėl priimant jį į Bažnyčios vienybę bei grąžinant jam bendrystę su tikinčiaisiais ir bažnytinius sakramentus.
Tą pačią 20 dieną jau paminėtas brolis Žofrua de Gonevilis (Geoffroy de Gonneville), pasirodęs mums ir tiems patiems notarams bei liudininkams, savanoriškai ir laisvai ratifikavo, patvirtino ir patvirtino savo aukščiau pateiktą prisipažinimą, jam viešai perskaitytą jo kalba, pareikšdamas, kad ketina likti tiek prie šio prisipažinimo, tiek prie to, kurį jau kitą kartą dėl šių faktų pareiškė inkvizitoriui ar inkvizitoriams, nes jis sutampa su minėtu prisipažinimu, atliktu prieš mus bei minėtus itarus ir liudininkus, ir kad jis ketina laikytis abiejų prisipažinimų; o jei tame pačiame jo prisipažinime, atliktame, kaip minėta, inkvizitoriaus ar inkvizitorių akivaizdoje, būtų kas nors daugiau, jis tai ratifikuoja, patvirtina ir patvirtina.
Minėtą 20 dieną jau paminėtas brolis preceptorius Igas de Pero (Hugues de Pérraud), pasirodęs mums ir tiems patiems notarams bei liudininkams, panašiu būdu ir forma, savanoriškai ir laisvai ratifikavo, patvirtino ir patvirtino savo aukščiau pateiktą prisipažinimą, jam viešai perskaitytą jo kalba.
Viso to liudijimui mes nurodėme, kad prisipažinimai ir visi pavieniai aukščiau pateikti faktai, atlikti prieš mus bei tuos pačius notarus ir liudininkus ir mūsų pačių pateikti taip, kaip jie čia išdėstyti, būtų surašyti ir, kai bus parengti vieša forma Roberto de Kondė (Robert de Condet), Suasno (Soissons) diecezijos kleriko ir notaro pagal apaštališkąją valdžią, kuris dalyvavo kartu su mumis bei toliau nurodytais notarais ir liudininkais, būtų sutvirtinti mūsų antspaudų svoriu.
Šie faktai vyko aukščiau paminėtais metais, indikcijos metais, mėnesį, dienomis, pontifikato laikotarpiu ir vietoje, mums dalyvaujant, dalyvaujant viešiesiems notarams pagal apaštališkąją valdžią Humbertui Verčelaniui (Umberto Vercellani), Nikolui Nikolajui iš Benevento (Nicolo Nicolai di Benevento), minėtam Robertui de Kondė ir meistrui Amisui de Orleanui (Amise de Orléans), vadinamam le Ratif (le Ratif), bei specialiai šiam reikalui sušauktiems liudininkams: dvasininkui broliui Raimondui, Šv. Teofredo (San Teoffredo) vienuolyno abatu iš Šv. Benedikto ordino Ansi (Annecy) diecezijoje, ir išmintingiems ponams Bernardui iš Bojano (Bernardo da Boiano), Trojos arkidiakonui, Rauliui de Bozė (Raoul de Boset), Paryžiaus penitenciarui ir kanonikui, bei Pjerui de Suarui (Pierre de Soire), Kambrezi (Cambresis) Sen Goserio (Saint-Gaucéry) bažnyčios saugotojui.
Ir aš, tas pats Robertas de Kondė (Robert de Condet), Suasno diecezijos klerikas, viešasis notaras pagal apaštališkąją valdžią, dalyvavau visuose pavieniuose aukščiau išdėstytuose faktuose dalyvaujant gerbiamiems tėvams ir jau paminėtiems ponams kardinolams, man pačiam ir kitiems tiems patiems notarams bei liudininkams, dalyvaudamas tų pačių kardinolų malone kartu su minėtais notarais bei liudininkais, ir tų pačių ponų kardinolų įsakymu surašiau šį viešą dokumentą bei, paprašytas, jį parengiau vieša forma, pridėdamas savo notarinį ženklą.
Ir aš, aukščiau paminėtas Humbertas Verčelanis (Umberto Vercellani), Bezjė (Béziers) klerikas, viešasis notaras pagal apaštališkąją valdžią, dalyvavau prisipažinimuose ir visuose pavieniuose aukščiau išdėstytuose faktuose dalyvaujant minėtiems ponams kardinolams ir taip, kaip aukščiau plačiau aprašyta, dalyvaudamas jų malone kartu su aukščiau paminėtais notarais bei liudininkais ir tų pačių ponų kardinolų įsakymu, didesnei garantijai pasirašiau šiame viešame dokumente ir jį patvirtinau savo notariniu ženklu.
Ir aš, Nikolas iš Benevento (Nicola di Benevento), aukščiau paminėtas viešasis notaras pagal apaštališkąją valdžią, dalyvavau prisipažinimuose ir visuose pavieniuose kituose aukščiau išdėstytuose faktuose dalyvaujant minėtiems ponams kardinolams ir taip, kaip aukščiau plačiau aprašyta, dalyvaudamas jų malone kartu su aukščiau paminėtais notarais bei liudininkais ir tų pačių ponų kardinolų įsakymu, didesnei garantijai pasirašiau šiame viešame dokumente ir jį patvirtinau savo notariniu ženklu.
Ir aš, Amisas de Orleanas (Amise de Orléans), vadinamas le Ratif, klerikas ir viešasis notaras pagal šventosios Romos Bažnyčios valdžią, dalyvavau prisipažinimuose arba parodymuose ir visuose kituose pavieniuose faktuose dalyvaujant minėtiems tėvams ir ponams kardinolams ir taip, kaip aukščiau plačiau išdėstyta, dalyvavau kartu su aukščiau paminėtais notarais bei liudininkais ir tų pačių ponų kardinolų įsakymu tiesos liudijimui pasirašiau, paprašytas, šiame viešame dokumente ir jį patvirtinau savo notariniu ženklu.