Prisikėlimas iš numirusiųjų yra religinė ir teologinė koncepcija, kuri reiškia, kad miręs žmogus vėl atgauna gyvybę. Ši idėja yra svarbiausia krikščioniškojo tikėjimo dalis, ypač kalbant apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Krikščionybėje tikima, kad Jėzus Kristus trečią dieną po savo mirties ant kryžiaus prisikėlė iš numirusiųjų, taip nugalėdamas mirtį ir atverdama kelią amžinajam gyvenimui visiems, kurie juo tiki.
Jėzaus prisikėlimas yra laikomas esminiu įvykiu krikščionybėje, nes jis patvirtina Jėzaus dieviškumą ir jo mokymo tiesą. Prisikėlimas taip pat yra vilties šaltinis krikščionims, nes jis simbolizuoja pergalę prieš mirtį ir pažadą, kad ir kiti tikintieji po mirties galės prisikelti į amžinąjį gyvenimą. Šis įvykis švenčiamas per Velykas – svarbiausią krikščionių šventę.
Prisikėlimo iš numirusiųjų samprata taip pat egzistuoja ir kitose religijose bei tikėjimuose. Pavyzdžiui, judaizme kai kurie tikėjimo srautai pripažįsta idėją apie mirusiųjų prisikėlimą pasaulio pabaigoje. Islamas taip pat tiki prisikėlimu Paskutinio teismo dieną, kai visi žmonės bus prikelti, kad būtų teisiami už savo gyvenimo darbus.
Krikščioniškame kontekste tikėjimas prisikėlimu turi ne tik dvasinę, bet ir fizinę prasmę. Tai nėra tik simbolinė gyvybės pergalė prieš mirtį; tai tikėjimas, kad Dievo galia gali pažodžiui grąžinti kūną į gyvybę. Prisikėlimas iš numirusiųjų yra suvokiamas kaip Dievo meilės ir gailestingumo išraiška, suteikianti žmonėms viltį ir stiprybę tikėti amžinuoju gyvenimu.
Įdomu tai, kad ankstyvieji krikščionių apologetai, ginantys prisikėlimo idėją nuo graikų filosofų kritikos (kurie laikė kūno prisikėlimą absurdišku, nes materija yra bloga), pabrėžė ne tik dvasios, bet ir kūno atstatymo būtinybę. Apaštalas Paulius Pirmajame Korintiečiams laiške (1 Kor 15) kalba apie „dvasinį kūną“ (soma pneumatikon), kuris skiriasi nuo žemiškojo, bet vis tiek yra kūnas. Tai nėra paprastas sielos grįžimas į senąjį kūną, bet transformuota, nemirtinga forma. Ši koncepcija skyrė krikščioniškąjį prisikėlimą nuo helenistinių idėjų apie sielos nemirtingumą, kuriose kūnas buvo tik kalėjimas. Ši transformacija yra esminė krikščioniškosios eschatologijos dalis, žadanti galutinį Dievo karalystės įvykdymą materijoje.