Bodmerio papirusai XIV–XV (lot. Papyri Bodmer XIV–XV), dažniausiai žymimi kaip P75, yra vieni svarbiausių ankstyvųjų Naujojo Testamento rankraščių, datuojami maždaug II–III amžiumi. Šiuose papirusuose išlikusios didelės Evangelijos pagal Luką ir Evangelijos pagal Joną dalys, todėl jie yra vieni seniausių šių tekstų liudijimų. P75 reikšmė tekstologijai yra išskirtinė, nes šis rankraštis leidžia palyginti ankstyvąsias evangelijų formas su vėlesniais kodeksais ir nustatyti, kaip stabiliai buvo perduodamas tekstas.
Papirusai priklauso Bodmerio kolekcijai, kurią XX amžiaus viduryje įsigijo šveicarų mecenatas Martinas Bodmeris. Kolekcijoje yra įvairių ankstyvųjų krikščioniškų ir klasikinių tekstų, tačiau P75 išsiskiria savo geru išlikimu ir tekstine verte. Rankraštis parašytas graikiškai, ant papiruso lapų, kurių dalis yra fragmentiški, tačiau pakankamai aiškūs, kad būtų galima rekonstruoti didelę teksto dalį. P75 laikomas vienu iš patikimiausių liudijimų apie ankstyvąją evangelijų tradiciją.
P75 ypač svarbus dėl savo artimumo vėlesniam Kodeksui Vaticanus (B), kuris datuojamas IV amžiumi. Tekstologai pastebi, kad P75 ir Vaticanus turi neįprastai didelį sutapimų procentą, o tai rodo, kad abu rankraščiai gali atspindėti tą pačią ankstyvąją tekstinę tradiciją. Šis sutapimas leidžia manyti, kad evangelijų tekstas II–IV amžiuje buvo perduodamas gana stabiliai, o tai paneigia kai kuriuos anksčiau buvusius teiginius apie didelius tekstinius svyravimus.
Rankraščio struktūra ir turinys
P75 sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių, atitinkančių Bodmerio kolekcijos numeraciją XIV ir XV. Pirmoji dalis apima Evangelijos pagal Luką fragmentus nuo 3 iki 24 skyriaus, antroji – Evangelijos pagal Joną fragmentus nuo 1 iki 15 skyriaus. Nors rankraštis nėra visiškai išlikęs, jo tekstas pakankamai vientisas, kad būtų galima atlikti išsamią tekstologinę analizę. Rašysena yra aiški, profesionali, būdinga II–III amžiaus krikščioniškiems papirusams.
Tekstologinė reikšmė
P75 yra vienas iš pagrindinių šaltinių, naudojamų rekonstruojant vadinamąjį „Aleksandrijos tekstinį tipą“. Šis tekstinis tipas laikomas vienu iš seniausių ir patikimiausių Naujojo Testamento perdavimo variantų. P75 ir Vaticanus panašumai rodo, kad Aleksandrijos tradicija buvo susiformavusi anksti ir perduodama nuosekliai. Dėl to P75 dažnai naudojamas kaip kontrolinis šaltinis vertinant kitų rankraščių patikimumą.
Papiruso kilmė nėra tiksliai žinoma, tačiau manoma, kad jis buvo sukurtas Egipte, kur II–III amžiuje klestėjo krikščioniškų tekstų kopijavimo centrai. Egiptas buvo vienas iš svarbiausių ankstyvosios krikščionybės regionų, todėl nenuostabu, kad būtent iš ten kilę kai kurie seniausi Naujojo Testamento rankraščiai. P75 atspindi profesionalią kopijavimo tradiciją, kuri buvo orientuota į tikslų teksto perdavimą.