Kilk, plikagalvi (Ascende calve)

„Kilk, plikagalvi“ (lot. Ascende calve) yra vienas iš viduramžių pranašiškų ciklų, priklausančių platesnei popiežių pranašysčių tradicijai, kurią tyrinėtojai sieja su XIII–XV amžiaus rankraščių aplinka. Šis ciklas nėra savarankiškas literatūrinis kūrinys, o dalis platesnės pseudojoachiminės pranašysčių šeimos, kurioje popiežių seka pateikiama per simbolinius vaizdinius ir trumpus tekstinius komentarus. Pavadinimas Ascende calve kilęs iš pirmosios pranašystės iliustracijos ir teksto, kuriame popiežius vaizduojamas kaip figūra, kviečiama „kilti“ į savo pareigas, o „plikagalvio“ motyvas yra alegorinis, ne biografinis.

Šio ciklo rankraščiai paprastai sudaryti iš iliustracijų ir glaustų tekstų, kuriuose kiekvienam popiežiui priskiriamas simbolinis vaizdinys. Iliustracijos dažnai pasižymi aiškia alegorine struktūra: gyvūnai, herbai, augalai, figūros su atributais ar gestais, kurie turėjo perteikti tam tikrą popiežiaus valdymo bruožą arba numanomą istorinę situaciją. Šie vaizdiniai nebuvo skirti tiksliai ateičiai numatyti. Jie veikiau atspindėjo viduramžių politinę ir religinę vaizduotę, kurioje popiežiaus institucija buvo suvokiama kaip ženklų grandinė, susijusi su Bažnyčios būkle ir laukiamais pokyčiais.

„Kilk, plikagalvi“ ciklas glaudžiai susijęs su kitu pranašių ciklu Vaticinia de Summis Pontificibus, tačiau nėra su juo tapatinamas. Abu ciklai dalijasi panašia struktūra ir ikonografija, tačiau Ascende calve turi savitą iliustracijų seką ir tekstinį sluoksnį. Kai kuriuose rankraščiuose šie ciklai pateikiami kartu, o kitur – atskirai. Dėl to tyrinėtojai juos vertina kaip giminingas, bet savarankiškas tradicijas, susiformavusias iš bendro pseudojoachiminio pranašysčių pagrindo.

Rankraščių tradicija

„Kilk, plikagalvi“ ciklas išliko keliuose Europos rankraščiuose, kurių kilmė siejama su XIV–XV amžiumi. Šiuose rankraščiuose pranašystės pateikiamos kaip nuosekli popiežių seka, tačiau popiežių skaičius ir iliustracijų detalės gali skirtis. Kai kuriuose rankraščiuose ciklas pradedamas nuo ankstesnių popiežių, kituose – nuo vėlesnių, priklausomai nuo to, kokiu laikotarpiu rankraštis buvo sudarytas. Ši kaita rodo, kad ciklas buvo pritaikomas konkrečiam istoriniam kontekstui, o jo interpretacija priklausė nuo politinių ir religinių aplinkybių.

Ikonografiniai bruožai

„Kilk, plikagalvi“ ciklo iliustracijos pasižymi aiškia simboline logika. Pirmoji pranašystė, davusi pavadinimą visam ciklui, vaizduoja figūrą, kurios plikagalvystė nėra biografinis požymis, o alegorinis ženklas. Tokie ženklai buvo įprasti viduramžių pranašių tradicijoje, kurioje fizinės savybės turėjo simbolinę reikšmę. Kitos iliustracijos gali vaizduoti popiežių su gyvūnais, ginklais, augalais ar kitais atributais, kurie turėjo perteikti tam tikrą dvasinę ar politinę įtampą. Šie vaizdiniai buvo suprantami kaip komentarai apie Bažnyčios padėtį, o ne kaip tikslūs ateities įvykiai.

Ciklas atsirado laikotarpiu, kai popiežių institucija patyrė politinių sukrėtimų, įskaitant Avinjono nelaisvę ir Didžiąją Vakarų schizmą. Tokios aplinkybės skatino pranašiškų tekstų plitimą, nes visuomenė ieškojo simbolinių paaiškinimų ir ženklų, galinčių padėti suprasti Bažnyčios krizę. „Kilk, plikagalvi“ ciklas buvo vienas iš būdų interpretuoti popiežių seką kaip istorijos eigą, kurioje kiekvienas pontifikas turėjo savo vietą platesniame dieviško plano suvokime.

Istorijos paremtos realiais rankraščiais (ypač Vat. lat. 3819, Vat. lat. 3822, Bodleian Douce 88, CCCC 404).

1. „Kilk, plikagalvi“ – satyrinis smūgis popiežiui Mikalojui III

Pirmoji Ascende calve pranašystė dažniausiai siejama su popiežiumi Mikalojumi III (†1280). Iliustracijose jis vaizduojamas ne kaip kilnus ganytojas, o kaip figūra, kurią demonas ar žvėris griebia už ausies arba drabužių. Šis motyvas nėra kvietimas kilti į pareigas. Tai satyrinis kaltinimas dėl jo politinių ryšių su Orsini gimine ir dėl nepotizmo. Lotyniškas šauksmas Ascende calve čia turi pašaipų toną, primenantį 2 Karalių 2, 23 epizodą, kuriame vaikai šaukia pranašui Eliziejui „Kilk, plikagalvi“. Viduramžių skaitytojui tai buvo aiškus ženklas, kad popiežius vaizduojamas kaip nevertas savo pareigų.

2. Bonifacas VIII ir liūtas, kurio neįmanoma suvaldyti

Viename iš ciklo epizodų popiežius Bonifacas VIII vaizduojamas šalia liūto, kuris arba rodo agresiją, arba yra tramdomas apynasriu. Šis vaizdinys tiesiogiai siejamas su jo konfliktu su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV Gražiuoju. Liūtas čia nėra abstraktus simbolis. Jis reiškia pasaulietinę valdžią, kurią Bonifacas bandė apriboti, ypač bulėje Unam Sanctam (1302). Rankraščiuose liūtas dažnai atrodo stipresnis už popiežių, taip perteikiant politinę realybę: Bonifaco bandymas įtvirtinti popiežiaus viršenybę baigėsi jo pažeminimu ir mirtimi po Ananjio incidento.

3. Popiežius po dviem kardais – ne valdžios simbolis, o bausmės ženklas

Kituose Ascende calve rankraščiuose popiežius vaizduojamas su dviem kardais virš galvos. Tai nėra garbingas „dviejų kalavijų“ simbolis, žinomas iš viduramžių teologijos. Iliustracijose kardai dažnai krinta ant popiežiaus arba yra nukreipti į jį. Tai pranašystė apie popiežiaus valdžios susilpnėjimą ir galimą dievišką bausmę. Šis motyvas ypač paplitęs rankraščiuose, sudarytuose Didžiosios Vakarų schizmos laikotarpiu, kai popiežių institucija buvo suskilusi ir praradusi autoritetą.

4. Du medžiai – žaliuojantis ir nudžiūvęs

Vienas iš ryškiausių ciklo vaizdinių rodo popiežių tarp dviejų medžių: vienas žalias, kitas nudžiūvęs. Tai nėra vien tik schizmą simbolizuojantis motyvas. Jis tiesiogiai siejamas su Joakimo iš Fiore mokymu apie dvasinį Bažnyčios atsinaujinimą. Nudžiūvęs medis reiškia senąją, korumpuotą hierarchiją, o žaliuojantis – naująją, dvasinę Bažnyčią, kurią turėtų atnešti „Angeliškasis popiežius“. Šis vaizdinys buvo ypač populiarus XIV a. pabaigoje, kai tikėtasi artėjančio Bažnyčios atsinaujinimo.

5. Angelas, nuimantis popiežiui tiarą

Viename iš vėlesnių epizodų angelas jėga nuima popiežiui nuo galvos tiarą. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai pranašystė vaizduoja tiesioginį popiežiaus nušalinimą. Šis motyvas atsirado po Avinjono nelaisvės ir Didžiosios schizmos, kai popiežių institucija buvo laikoma politiškai ir dvasiškai susilpnėjusia. Angelas čia nėra švelnus dangiškas pasiuntinys. Jis yra dieviško teismo vykdytojas, rodantis, kad popiežius prarado teisę vadovauti Bažnyčiai.