Izaijo pakylėjimas

„Izaijo pakylėjimas“ (Ascension of Isaiah, graik. Ἀνάβασις Ἠσαΐου, lot. Ascensio Isaiae; kartais pasitaiko ir kaip Izaijo pakilimas) – vienas įdomiausių ankstyvosios krikščionybės apokrifų, jungiantis pranašo Izaijo kankinystės pasakojimą su mistine vizija apie Mesijo nužengimą ir pakilimą į dangų. Šis kūrinys išliko keliomis kalbomis, tačiau pilniausia versija išsaugota etiopiškai. Tekstas greičiausiai susiformavo II–III amžiuje, sujungus dvi senesnes tradicijas: žydų‑krikščionišką pasakojimą apie Izaijo mirtį ir ankstyvą krikščionišką vizionierišką apreiškimą apie Kristaus kosminę kelionę. Nors kūrinys buvo žinomas ankstyvųjų krikščionių bendruomenėse ir cituojamas kai kurių Bažnyčios tėvų, jis niekada nebuvo įtrauktas į kanoninių Raštų sąrašą. Tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios jį laikė pamaldžiu, bet ne autoritetingu tekstu: tinkamu dvasinei refleksijai, tačiau neturinčiu doktrininio svorio. Todėl „Izaijo pakylėjimas“ priskiriamas prie apokrifų – kūrinių, kurie gali būti skaitomi tikėjimo ugdymui, bet nėra laikomi Dievo įkvėptu raštu. Vis dėlto jo įtaka ankstyvajai krikščioniškai mistikai, angelologijai ir Kristaus nužengimo sampratai išlieka reikšminga.

Pirmoji kūrinio dalis vaizduoja karaliaus Manaso valdymą, kai Jeruzalėje įsigali stabmeldystė, magija ir moralinis nuopuolis. Tekste sakoma, kad Manasas „tarnavo Satanui ir jo angelams“ ir kad „Beliaras apsigyveno Manase“, todėl pranašai ir teisūs žmonės tampa persekiojami. Šiame kontekste Izaijas suvokia savo būsimą kankinystę ir pranašauja, kad bus nužudytas pjūklu – sena tradicija, žinoma ir iš kitų žydų bei krikščionių šaltinių.

Kūrinys taip pat pasakoja apie pranašų bendruomenę, kuri, matydama Jeruzalės nuopuolį, pasitraukia į dykumą. Jie gyvena asketiškai, vilki plaušiniais drabužiais, maitinasi laukiniais augalais ir laukia dangiškosios vizijos išsipildymo. Ši scena primena tiek Elijo ir Eliziejaus tradiciją, tiek Kumrano bendruomenę, tiek ankstyvuosius krikščionių asketus, kurie traukėsi nuo sugedusio miesto gyvenimo.

Belchira ir pranašo kaltinimas

Vienas ryškiausių veikėjų yra Belchira – melagingas pranašas, tarnaujantis Manasui ir kaltinantis Izaiją. Jis teigia, kad Izaijas pranašauja prieš Jeruzalę ir prieš karalių, ir kad jis melagingai tvirtina matęs Dievą. Belchira tampa tamsos jėgų balsu, kuris siekia sunaikinti tikruosius pranašus. Ši figūra atspindi ankstyvųjų krikščionių polemiką su klaidingais mokytojais ir pranašais, kurie, kaip manoma, veikė tiek žydų, tiek krikščionių bendruomenėse.

Manasas, paveiktas Beliaro, patiki Belchiros kaltinimais ir įsako suimti Izaiją. Šis epizodas parodo, kaip politinė valdžia, susijungusi su dvasine korupcija, tampa pranašų persekiojimo įrankiu. Izaijo kankinystė čia įgauna ne tik istorinę, bet ir teologinę prasmę: pranašas tampa tiesos liudytoju, kurio mirtis iš anksto nulemta dangiškosios vizijos.

Kosminė vizija ir Beloved nužengimas

Antroji kūrinio dalis, kuri tradiciškai vadinama „Izaijo pakylėjimu“, yra viena ankstyviausių krikščioniškų kosmologinių vizijų. Joje Izaijas mato septynis dangus, angelų hierarchijas ir Beloved – Mylimąjį, kuris yra Kristus – slaptą nužengimą į pasaulį. Ši vizija išsiskiria tuo, kad Kristaus įsikūnijimas aprašomas kaip beveik nematomas dangaus valdovams: Jis pereina per dangus keisdamas pavidalą, kad nebūtų atpažintas tamsos jėgų.

Tekste taip pat pranašaujama apie Kristaus mokymą, Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Izaijas mato, kad Beloved bus „nukryžiuotas prieš sabatą“, kad Jį lydės dvylika mokinių, ir kad Jo prisikėlimą paskelbs angelai. Ši vizija yra itin svarbi ankstyvosios krikščionybės tyrimams, nes joje susipina žydų apokaliptika, angelologija ir pirmykštė kristologija.

Bažnyčios nuopuolio pranašystė

Kūrinys baigiasi pranašyste apie būsimą tikinčiųjų bendruomenės nuosmukį. Izaijas mato laikus, kai „daugelis pamils valdžią“, kai vyresnieji taps neteisūs, o Šventoji Dvasia „pasitrauks nuo daugelio“. Tai atspindi ankstyvųjų krikščionių nerimą dėl vidinių susiskaldymų, klaidingų mokytojų ir moralinio nuosmukio, kuris, jų manymu, lydės paskutines dienas.

Ši pranašystė nėra vien pesimistinė. Ji taip pat pabrėžia, kad net ir tamsiausiais laikais išliks keli tikrieji pranašai, kurie kalbės Dievo vardu. Tai suteikia kūriniui eschatologinės vilties toną.

Izaijo žengimas į dangų

1 SKYRIUS

Ir atsitiko taip, dvidešimt šeštaisiais Judo karaliaus Ezekijo (Hezekiah) valdymo metais, kad jis pasišaukė savo sūnų Manasę (Manasseh). O jis buvo jo vienintelis.
Ir jis pasišaukė jį pranašo Izaijo (Isaiah), Amoco sūnaus, akivaizdon bei Josabo (Josab), Izaijo sūnaus, akivaizdon, kad perduotų jam teisingumo žodžius, kuriuos pats karalius buvo regėjęs:
Ir apie amžinuosius teismus bei Gehenos kankynes, ir apie šio pasaulio kunigaikštį, ir apie jo angelus, jo valdžias bei jo galybes.
Taip pat Mylimojo tikėjimo žodžius, kuriuos jis pats buvo regėjęs penkioliktaisiais savo valdymo metais savo ligos metu.
Ir jis perdavė jam užrašytus žodžius, kuriuos raštininkas Šamna (Samnas) buvo užrašęs, taip pat tuos, kuriuos Izaijas, Amoco sūnus, buvo davęs jam bei pranašams, kad jie užrašytų ir saugotų pas jį tai, ką jis pats karaliaus namuose buvo regėjęs apie angelų teismą, šio pasaulio sunaikinimą, apie šventųjų drabužius bei jų išėjimą, apie jų pasikeitimą bei Mylimojo persekiojimą ir žengimą į dangų.
Dvidešimtaisiais Ezekijo valdymo metais Izaijas buvo regėjęs šios pranašystės žodžius ir perdavęs juos savo sūnui Josabui. Ir kol jis (Ezekijas) davė nurodymus, Izaijo sūnus Josabas stovėjo šalia.
Izaijas tarė karaliui Ezekijui, tačiau ne tik Manasės akivaizdoje jis jam sakė: „Kaip gyvas Viešpats ir gyva dvasia, kuri kalba manyje, visus šiuos nurodymus ir šiuos žodžius tavo sūnus Manasė padarys niekiniais, ir per jo rankų veiksmus aš pasitrauksiu kankindamas savo kūną.“
Ir Samaelis Malchira (Sammael Malchira) tarnaus Manasei ir vykdys visus jo troškimus, ir jis taps Belijaro (Beliar) sekėju labiau negu mano:
Ir daugelį Jeruzalėje bei Judėjoje jis privers palikti tikrąjį tikėjimą, ir Belijaras apsigyvens Manasėje, ir jo rankomis aš būsiu perpjautas pusiau.“
Ir kai Ezekijas išgirdo šiuos žodžius, jis labai graudžiai verkė, perplėšė savo drabužius, užsipylė žemių ant galvos ir puolė veidu į žemę.
Ir Izaijas tarė jam: „Samaelio sumanymas prieš Manasę yra išsipildęs; niekas tau nebepadės.“
Ir tą dieną Ezekijas savo širdyje nusprendė nužudyti savo sūnų Manasę.
Tačiau Izaijas tarė Ezekijui: „Mylimasis tavo sumanymą pavertė niekiniu, ir tavo širdies tikslas nebus įvykdytas, nes šiuo pašaukimu aš buvau pašauktas ir aš paveldėsiu Mylimojo palikimą.“

2 SKYRIUS

Ir atsitiko po to, kai Ezekijas mirė ir Manasė tapo karaliumi, kad jis neprisiminė savo tėvo Ezekijo nurodymų, bet juos užmiršo, o Samaelis apsigyveno Manasėje ir stipriai prie jo prisirišo.
Ir Manasė apleido savo tėvo Dievo tarnystę bei tarnavo šėtonui, jo angelams ir jo galybėms.
Ir jis nugręžė savo tėvo namus, kurie buvo Ezekijo akivaizdoje, nuo išminties žodžių ir nuo Dievo tarnystės.
Ir Manasė palenkė savo širdį tarnauti Belijarui; nes neteisumo angelas, kuris yra šio pasaulio valdovas, yra Belijaras, kurio vardas yra Mantanchuchas (Mantanbuchus). Ir jis džiaugėsi Jeruzale dėl Manasės, ir jis padarė jį stiprų atmetant tikėjimą (Izraelyje) bei neteisume, kuris pasklido po Jeruzalę.
Ir kerai bei magija paplito, taip pat būrimas, pranašavimas iš ženklų, paleistuvystė [ir svetimavimas], ir teisiųjų persekiojimas, kurį vykdė Manasė, [Belachira bei] kanaanietis Tobijas (Tobia), Jonas iš Anatoto (Anathoth) ir darbų vadovas (Cadokas).
O kiti darbai, štai jie surašyti Judo ir Izraelio karalių knygoje.
Ir kai Izaijas, Amoco sūnus, pamatė neteisumą, kuris buvo vykdomas Jeruzalėje, bei šėtono garbinimą ir jo gašlumą, jis pasitraukė iš Jeruzalės ir apsigyveno Judo Betliejuje (Bethlehem).
Tačiau ir ten buvo daug neteisumo, tad pasitraukęs iš Betliejaus jis apsigyveno kalne, dykumoje.
Ir pranašas Michėjas (Micaiah), ir senasis Ananijas (Ananias), ir Joelis (Joel), ir Habakukas (Habakkuk), ir jo sūnus Josabas, bei daugelis ištikimųjų, kurie tikėjo žengimu į dangų, pasitraukė ir apsigyveno kalne.
Jie visi buvo apsivilkę ašutiniais drabužiais ir visi jie buvo pranašai. Ir jie nieko su savimi neturėjo, bet buvo nuogi, ir jie visi raudojo didžia rauda dėl Izraelio klystkelių.
Ir jie nevalgė nieko, išskyrus laukines žoles, kurias rinko kalnuose, ir jas išvirę jie gyveno kartu su pranašu Izaiju. Ir jie praleido dvejus metus dienų kalnuose ir kalvose.
Po to, jiems esant dykumoje, Samarijoje buvo tam tikras žmogus, vardu Belchira (Belchira), iš Cedekijo (Zedekiah), Chenano (Chenaan) sūnaus, giminės, netikras pranašas, kurio gyvenamoji vieta buvo Betliejuje. O Ezekijas (Hezekiah), Chananio (Chanani) sūnus, kuris buvo jo tėvo brolis ir Izraelio karaliaus Achabo (Ahab) dienomis buvo 400 Baalio pranašų mokytojas, pats sumušė ir barė pranašą Michėją, Amados sūnų.
Ir jis, Michėjas, buvo Achabo išbartas ir įmestas į kalėjimą. (Ir jis buvo) su pranašu Cedekiju: jie buvo su Achazu (Ahaziah), Achabo sūnumi, karaliumi Samarijoje.
O Elijas, pranašas iš Tebono Gileade, barė Achazą bei Samariją ir pranašavo apie Achazą, kad jis mirs savo ligos patale ir kad Samarija bus atiduota į Leba Nasro (Leba Nasr) rankas, nes jis išžudė Dievo pranašus.
Ir kai netikrieji pranašai, kurie buvo su Achazu, Achabo sūnumi, ir jų mokytojas Jalerjas (Jalerjas) nuo Joelio kalno, išgirdo –
O jis buvo Cedekijo brolis – kai jie įtikino karalių Achazą iš Aguaro (Aguaron) ir (nužudė) Michėją.

3 SKYRIUS

Ir Belchira atpažino bei pamatė Izaijo ir pranašų, kurie buvo su juo, vietą; nes jis gyveno Betliejaus srityje ir buvo Manasės šalininkas. Ir jis melagingai pranašavo Jeruzalėje, ir daugelis priklausančių Jeruzalei buvo su juo susimokę, ir jis buvo samarietis.
Ir atsitiko taip, kai Alagaras Zagaras (Alagar Zagar), Asirijos karalius, atėjo ir paėmė į nelaisvę, bei išsivedė juos į Medų kalnus ir Tazono upes;
Šis (Belchira), dar būdamas jaunuolis, pabėgo ir atėjo į Jeruzalę Judo karaliaus Ezekijo dienomis, tačiau jis nevaikščiojo savo tėvo iš Samarijos keliais; nes jis bijojo Ezekijo.
Ir jis buvo rastas Ezekijo dienomis kalbantis neteisumo žodžius Jeruzalėje.
Ir Ezekijo tarnai apkaltino jį, ir jis pabėgo į Betliejaus sritį. Ir jie įtikino…
Ir Belchira apkaltino Izaiją bei pranašus, kurie buvo su juo, sakydamas: „Izaijas ir tie, kurie yra su juo, pranašauja prieš Jeruzalę ir prieš Judo miestus, kad jie bus paversti dykynėmis, ir (prieš Judo vaikus bei) Benjaminą taip pat, kad jie pateks į nelaisvę, ir taip pat prieš tave, viešpatie karaliau, kad tu išeisi (surištas) kabliais ir geležinėmis grandinėmis“:
Tačiau jie melagingai pranašauja prieš Izraelį ir Judą.
Ir pats Izaijas pasakė: „Aš matau daugiau nei pranašas Mozė.“
Tačiau Mozė sakė: „Nė vienas žmogus negali pamatyti Dievo ir likti gyvas“; o Izaijas pasakė: „Aš mačiau Dievą ir štai aš gyvas.“
Žinok tad, o karaliau, kad jis meluoja. Ir Jeruzalę jis pavadino Sodoma, o Judo bei Jeruzalės kunigaikščius jis paskelbė esant Gomoros tauta. Ir jis pateikė daug kaltinimų prieš Izaiją bei pranašus Manasei.
O Belijaras gyveno Manasės širdyje ir Judo bei Benjamino kunigaikščių širdyse, ir eunuchų, ir karaliaus patarėjų širdyse.
Ir Belchiros žodžiai jam [labai] patiko, ir jis pasiuntė suimti Izaiją.
Nes Belijaras jautė didelį įniršį prieš Izaiją dėl regėjimo ir dėl demaskavimo, kuriuo jis demaskavo Samaelį, ir dėl to, kad per jį buvo paskelbtas Mylimojo išėjimas iš septintojo dangaus, Jo pasikeitimas, Jo nužengimas ir pavidalas, į kurį Jis turėjo pasikeisti, (tai yra) žmogaus pavidalas, ir persekiojimas, kuriuo Jis bus persekiojamas, ir kankintojai, kuriais Izraelio vaikai Jį kankins, ir Jo dvylikos mokinių atėjimas, ir mokymas, ir tai, kad Jis prieš šabą bus nukryžiuotas ant medžio ir bus nukryžiuotas kartu su nedorais žmonėmis, ir kad Jis bus palaidotas kape,
Ir dvylika, kurie buvo su Juo, pasipiktins Juo: ir sargyba tų, kurie saugojo kapą:
Ir krikščionių Bažnyčios, kuri yra danguje, angelo nužengimas, kurį Jis pašauks paskutinėmis dienomis.
Ir kad (Gabrielis), Šventosios Dvasios angelas, ir Mykolas, šventųjų angelų vadas, trečią dieną atidarys kapą:
Ir Mylimasis, sėdėdamas ant jų pečių, išeis ir išsiųs savo dvylika mokinių;
Ir jie mokys visas tautas ir kiekvieną kalbą apie Mylimojo prisikėlimą, ir tie, kurie tiki Jo kryžiumi, bus išgelbėti, ir Jo žengimu į septintąjį dangų, iš kur Jis atėjo:
Ir kad daugelis, kurie tiki Juo, kalbės per Šventąją Dvasią:
Ir daug ženklų bei stebuklų bus padaryta tomis dienomis.
O vėliau, Jo atėjimo išvakarėse, Jo mokiniai apleis Dvylikos apaštalų mokymus, jų tikėjimą, jų meilę bei jų tyrumą.
Ir bus daug ginčų [Jo atėjimo bei] Jo priartėjimo išvakarėse.
Ir tomis dienomis daugelis geis valdžios, nors bus be išminties.
Ir bus daug neteisų vyresniųjų bei piemenų, kurie neteisingai elgsis su savo avimis, ir jie jas niokos dėl to, kad neturės šventų piemenų.
Ir daugelis iškeis šventųjų drabužių garbę į godžiųjų drabužius, ir tomis dienomis bus daug šališkumo asmenims bei šio pasaulio garbės mylėtojų.
Ir bus daug šmeižto bei tuščios garbės Viešpačiui artėjant, ir Šventoji Dvasia pasitrauks iš daugelio.
Ir nebus tomis dienomis daug pranašų, nei tų, kurie kalba patikimus žodžius, išskyrus vieną kitą įvairiose vietose,
Dėl klaidų dvasios, paleistuvystės, tuščios garbės bei godumo, kuris bus tuose, kurie vadinsis Tojo tarnais, ir tuose, kurie priims Tąjį.
Ir bus didelė neapykanta tarp piemenų ir vyresniųjų vienas kitam.
Nes paskutinėmis dienomis bus didelis pavydas; nes kiekvienas sakys tai, kas patinka jo paties akims.
Ir jie pavers niekinėmis pranašų pranašystes, kurios buvo prieš mane, taip pat ir šiuos mano regėjimus jie pavers niekiniais, kad galėtų kalbėti pagal savo pačių širdies užgaidas.

4 SKYRIUS

O dabar, Ezekijau ir mano sūnau Josabai, tai yra pasaulio pabaigos dienos.
Kai viskas išsipildys, nužengs Belijaras, didysis valdovas, šio pasaulio karalius, kuris valdė jį nuo pat jo atsiradimo; taip, jis nužengs iš savo tvirtovės žmogaus pavidalu, neteisus karalius, savo motinos žudikas: būtent šis karalius.
Persekios augalą, kurį pasodino Mylimojo Dvylika apaštalų. Iš Dvylikos vienas bus atiduotas į jo rankas.
Šis valdovas to karaliaus pavidalu ateis, ir su juo ateis visos šio pasaulio galybės, ir jos klausys jo visame kame, ko jis geis.
Ir jam tariant žodį, saulė patekės naktį, ir jis padarys, kad mėnulis pasirodytų šeštą valandą.
Ir visa, ko jis geidė, jis darys pasaulyje: jis darys ir kalbės kaip Mylimasis ir sakys: „Aš esu Dievas ir prieš mane nebuvo nė vieno.“
Ir visi žmonės pasaulyje tikės juo.
Ir jie aukos jam bei tarnaus jam sakydami: „Tai yra Dievas ir be jo nėra kito.“
Ir didžiąją dalį tų, kurie buvo susibūrę priimti Mylimąjį, jis nukreips sekti paskui save.
Ir jo stebuklų galia bus kiekviename mieste bei srityje.
Ir jis pastatys savo atvaizdą priešais save kiekviename mieste.
Ir jis viešpataus trejus metus, septynis mėnesius ir dvidešimt septynias dienas.
Ir daugelis tikinčiųjų bei šventųjų, pamatę Tą, kurio jie tikėjosi, kuris buvo nukryžiuotas, Viešpatį Kristų Jėzų [po to, kai aš, Izaijas, pamačiau Tą, kuris buvo nukryžiuotas ir žengė į dangų], taip pat tie, kurie Juo tikėjo – iš jų mažai kas tomis dienomis liks kaip Jo tarnai, bėgdami iš dykumos į dykumą ir laukdami Mylimojo atėjimo.
Ir po (tūkstančio) trijų šimtų trisdešimt dviejų dienų Viešpats ateis su savo angelais bei šventųjų kariaunomis iš septintojo dangaus su septintojo dangaus šlove, ir Jis nutitemps Belijarą į Geheną, taip pat ir jo kariaunas.
Ir Jis suteiks poilsį dievotiesiems, kuriuos ras kūne šiame pasaulyje, [ir saulė bus sugėdinta]:
Ir visiems, kurie dėl tikėjimo Juo keikė Belijarą ir jo karalius. Tačiau šventieji ateis su Viešpačiu su savo drabužiais, kurie (dabar) yra saugomi aukštybėse septintajame danguje: su Viešpačiu jie ateis, kurių dvasios yra aprengtos, jie nužengs ir bus pasaulyje, ir Jis sustiprins tuos, kurie buvo rasti kūne, kartu su šventaisiais, šventųjų drabužiais, ir Viešpats patarnaus tiems, kurie budėjo šiame pasaulyje.
O vėliau jie pakils aukštyn su savo drabužiais, o jų kūnas bus paliktas pasaulyje.
Tuomet Mylimojo balsas įniršyje bars dangaus dalykus, žemės dalykus, kalnus, kalvas, miestus, dykumą, miškus, saulės angelą bei mėnulio angelą, ir visus dalykus, kuriuose Belijaras pasireiškė ir veikė atvirai šiame pasaulyje, ir bus [prisikėlimas bei] teismas jų viduryje tomis dienomis, ir Mylimasis padarys, kad iš Jo išeitų ugnis, ir ji praris visus bedievius, ir jie bus tokie, tarsi nebūtų buvę sukurti.
O likę regėjimo žodžiai yra užrašyti Babilono regėjime.
O likusi regėjimo dalis apie Viešpatį, štai, ji užrašyta trijose palyginimuose pagal mano žodžius, kurie užrašyti knygoje, kurioje aš viešai pranašavau.
Ir Mylimojo nužengimas į Šeolą, štai, jis užrašytas skirsnyje, kur Viešpats sako: „Štai mano Sūnus supras.“ Ir visi šie dalykai, štai jie užrašyti [Psalmėse] Dovydo, Jesės sūnaus, palyginimuose, ir jo sūnaus Saliamono Patarlėse, ir Koracho žodžiuose, ir italo Etano (Ethan) žodžiuose, ir Asafo žodžiuose, taip pat ir kitose Psalmėse, kurias įkvėpė Dvasios angelas.
(Būtent) tose, kuriose nėra užrašyto vardo, ir mano tėvo Amoso žodžiuose, ir pranašo Ozėjo (Hosea), Michėjo (Micah), Joelio, Nahumo (Nahum), Jonos (Jonah), Abdijo (Obadiah), Habakuko, Agėjo (Haggai) bei Malachijo (Malachi) žodžiuose, ir Teisiojo Juozapo žodžiuose, bei Danieliaus žodžiuose.

5 SKYRIUS

Tad dėl šių regėjimų Belijaras įniršo ant Izaijo, apsigyveno Manasės širdyje ir perpjovė jį pusiau mediniu pjūklu.
Ir kai Izaijas buvo pjaunamas pusiau, Belchira stovėjo kaltindamas jį, ir visi netikrieji pranašai stovėjo juokdamiesi bei džiaugdamiesi dėl Izaijo.
Ir Belchira, padedamas Mechembecho (Mechembechus), stovėjo priešais Izaiją, [juokdamasis] tyčiodamasis;
Ir Belchira tarė Izaijui: „Sakyk: „Aš melavau visame kame, ką kalbėjau, taip pat ir Manasės keliai yra geri bei teisingi.“
Taip pat ir Belchiros bei jo bendražygių keliai yra geri.“
Ir tai jis sakė jam, kai jį pradėjo pjauti pusiau.
Tačiau Izaijas buvo (pasinėręs) Viešpaties regėjime, ir nors jo akys buvo atviros, jis jų nematė.
Ir Belchira taip kalbėjo Izaijui: „Sakyk tai, ką aš tau sakau, ir aš palenksiu jų širdis, ir aš priversiu Manasę, Judo kunigaikščius, tautą ir visą Jeruzalę tave gerbti.“
O Izaijas atsakė ir tarė: „Kiek galiu ištarti (sakau): prakeiktas ir apkaltintas būk tu, visos tavo galybės ir visi tavo namai.
Nes tu negali (iš manęs) atimti nieko, išskyrus mano kūno odą.“
Ir jie sugriebė bei perpjovė pusiau Izaiją, Amoco sūnų, mediniu pjūklu.
O Manasė, Belchira, netikrieji pranašai, kunigaikščiai ir tauta [bei] visi stovėjo žiūrėdami.
O pranašams, kurie buvo su juo, jis prieš būdamas perpjautas tarė: „Eikite į Tyro ir Sidono sritį; nes tik man vienam Dievas sumaišė taurę.“
Ir kai Izaijas buvo pjaunamas pusiau, jis nei garsiai šaukė, nei verkė, bet jo lūpos kalbėjo su Šventąja Dvasia, kol jis buvo perpjautas į dvi dalis.
Tai Belijaras padarė Izaijui per Belchirą ir Manasę; nes Samaelis buvo labai įniršęs ant Izaijo nuo Judo karaliaus Ezekijo dienų dėl tų dalykų, kuriuos jis buvo regėjęs apie Mylimąjį.
Taip pat dėl Samaelio sunaikinimo, kurį jis buvo regėjęs per Viešpatį, kol jo tėvas Ezekijas dar buvo karalius. Ir jis pasielgė pagal šėtono valią.

6 SKYRIUS

Regėjimas, kurį matė Izaijas, Amoco sūnus:

Dvidešimtaisiais Judo karaliaus Ezekijo valdymo metais Izaijas, Amoco sūnus, ir Josabas, Izaijo sūnus, atėjo pas Ezekiją į Jeruzalę iš Galgalos (Galgala).
Ir (įėjęs) jis atsisėdo ant karaliaus guolio, ir jie atnešė jam kėdę, tačiau jis nenorėjo (ant jos) sėstis.
Ir kai Izaijas pradėjo kalbėti tikėjimo bei tiesos žodžius karaliui Ezekijui, visi Izraelio kunigaikščiai sėdėjo, taip pat ir eunuchai bei karaliaus patarėjai. Ir ten buvo keturiasdešimt pranašų bei pranašų sūnų: jie buvo atėję iš kaimų, kalnų bei lygumų, kai išgirdo, kad Izaijas ateina iš Galgalos pas Ezekiją.
Ir jie atėjo pasveikinti jo ir pasiklausyti jo žodžių.
Ir kad jis galėtų uždėti ant jų savo rankas, kad jie galėtų pranašauti ir kad jis galėtų išgirsti jų pranašystę: ir jie visi buvo priešais Izaiją.
Ir kai Izaijas kalbėjo Ezekijui tiesos bei tikėjimo žodžius, jie visi išgirdo duris, kurias kažkas atidarė, ir Šventosios Dvasios balsą.
Ir karalius sušaukė visus pranašus bei visus žmones, kurie ten buvo rasti, ir jie atėjo. Ir Michėjas, ir senasis Ananijas, ir Joelis, bei Josabas atsisėdo jam iš dešinės (ir iš kairės).
Ir atsitiko taip, kai jie visi išgirdo Šventosios Dvasios balsą, jie visi garbino ant kelių ir šlovino tiesos Dievą, Aukščiausiąjį, kuris yra aukštesniajame pasaulyje ir kuris sėdi aukštybėse, Šventąjį, kuris ilsisi tarp savo šventųjų.
Ir jie teikė šlovę Jam, kuris taip suteikė duris svetimame pasaulyje, suteikė (jas) žmogui.
Ir jam kalbant Šventojoje Dvasioje visiems girdint, jis nutilo, jo protas buvo iš jo paimtas ir jis nematė vyrų, kurie stovėjo priešais jį.
Nors jo akys iš tiesų buvo atviros. Be to, jo lūpos tylėjo, o protas jo kūne buvo iš jo paimtas.
Tačiau jo kvapas buvo jame; nes jis regėjo regėjimą.
Ir angelas, kuris buvo pasiųstas jam parodyti, nebuvo iš šios tvirtovės, nei iš šio pasaulio šlovės angelų, bet jis buvo atėjęs iš septintojo dangaus.
Ir šalia stovėję žmonės (ne)galvojo, tačiau pranašų ratas (manė), kad šventasis Izaijas buvo paimtas aukštyn.
Ir regėjimas, kurį šventasis Izaijas matė, nebuvo iš šio pasaulio, bet iš pasaulio, kuris yra paslėptas nuo kūno.
Ir po to, kai Izaijas pamatė šį regėjimą, jis papasakojo jį Ezekijui, savo sūnui Josabui bei kitiems atėjusiems pranašams.
Tačiau vadovai, eunuchai ir žmonės negirdėjo, o tik raštininkas Šamna, ir Joakimas (Ijoaqem), ir metraštininkas Asafas; nes šie taip pat buvo teisybės vykdytojai, ir malonus Dvasios kvapas buvo ant jų. Tačiau žmonės negirdėjo; nes Michėjas ir jo sūnus Josabas privertė juos išeiti, kai šio pasaulio išmintis buvo iš jo paimta ir jis tapo kaip miręs.

7 SKYRIUS

Ir regėjimą, kurį Izaijas matė, jis papasakojo Ezekijui, savo sūnui Josabui, Michėjui bei likusiems pranašams ir sakė:
Šią akimirką, kai pranašavau pagal girdėtus (žodžius), kuriuos jūs girdėjote, pamačiau šlovingą angelą, nepanašų į tų angelų šlovę, kuriuos visada matydavau, bet turintį tokią šlovę ir padėtį, jog negaliu aprašyti to angelo šlovės.
Ir nutvėręs mane už rankos jis pakėlė mane aukštyn, o aš jam tariau: „Kas tu esi, koks tavo vardas ir kur tu mane keli aukštyn?“, nes man buvo suteikta jėgų kalbėti su juo.
Ir jis man tarė: „Kai pakelsiu tave aukštyn [per įvairius laipsnius] ir parodysiu tau regėjimą, dėl kurio buvau pasiųstas, tuomet suprasi, kas aš esu, tačiau mano vardo tu nežinai.
Nes tu sugrįši į šitą savo kūną, tačiau kur tave keliu aukštyn, tu pamatysi; mat tam tikslui aš buvau pasiųstas.“
Ir aš apsidžiaugiau, nes jis kalbėjo man mandagiai.
Ir jis man tarė: „Ar apsidžiaugei, kad kalbėjau tau mandagiai?“ Ir jis pasakė: „Tu pamatysi, kaip dar didesnis už mane taip pat kalbės su tavimi mandagiai ir taikingai.
Ir Jo Tėvą, kuris yra didesnis, tu taip pat pamatysi; mat tam tikslui aš buvau pasiųstas iš septintojo dangaus, kad visa tai tau paaiškinčiau.“
Ir mes pakilome į dangaus skliautą, aš ir jis, ir ten pamačiau Samaelį bei jo kariaunas, ir ten vyko didelės kovos, o šėtono angelai pavydėjo vieni kitiems.
Ir kaip viršuje, taip ir ant žemės; nes tai, kas yra dangaus skliaute, turi savo atvaizdą čia, ant žemės.
Ir aš paklausiau angelo (kuris buvo su manimi): „(Kas tai per karas ir) kas tai per pavydas?“
Ir jis man tarė: „Taip buvo nuo tada, kai šis pasaulis buvo sukurtas, iki dabar, ir šis karas (tęsis), kol ateis Tas, kurį tu pamatysi, ir jį sunaikins.“
Ir po to jis leido man pakilti (į tai, kas yra) virš skliauto: tai yra (pirmasis) dangus.
Ir ten pamačiau sostą viduryje, o iš jo dešinės ir iš jo kairės buvo angelai.
Ir (angelai kairėje buvo) nepanašūs į angelus, stovėjusius dešinėje, nes tie, kurie stovėjo dešinėje, turėjo didesnę šlovę, ir jie visi šlovino vienu balsu, o viduryje buvo sostas, ir tie, kurie buvo kairėje, teikė šlovę po jų; tačiau jų balsas nebuvo toks kaip stovinčiųjų dešinėje, nei jų šlovinimas nebuvo panašus į anų šlovinimą.
Ir aš paklausiau angelo, kuris mane lydėjo, sakydamas jam: „Kam siunčiamas šis šlovinimas?“
Ir jis man tarė: „(Jis siunčiamas) šlovinti (To, kuris sėdi) septintajame danguje: Tam, kuris ilsisi šventajame pasaulyje, ir Jo Mylimajam, iš kur aš buvau pas tave pasiųstas. [Ten jis siunčiamas.]“
Ir vėl jis leido man pakilti į antrąjį dangų. O to dangaus aukštis yra toks pat, kaip nuo dangaus iki žemės [ir iki skliauto].
Ir (pamačiau ten, kaip ir) pirmajame danguje, angelus dešinėje ir kairėje bei sostą viduryje, ir antrojo dangaus angelų šlovinimą; o tas, kuris sėdėjo soste antrajame danguje, buvo šlovingesnis už visus (likusius).
Ir antrajame danguje buvo didelė šlovė, ir šlovinimas taip pat nebuvo panašus į tų, kurie buvo pirmajame danguje.
Ir aš puoliau veidu į žemę, kad jį pagarbinčiau, tačiau mane lydėjęs angelas neleido man to daryti, bet tarė: „Negarbink nei sosto, nei angelo, priklausančio šešiems dangums – mat todėl buvau pasiųstas tave lydėti – kol pasakysiu tau septintajame danguje.
Nes virš visų dangų ir jų angelų buvo paruoštas tavo sostas, tavo drabužiai ir tavo karūna, kuriuos tu pamatysi.“
Ir aš nudžiugau didžiu džiaugsmu, kad tie, kurie myli Aukščiausiąjį ir Jo Mylimąjį, vėliau pakils ten per Šventosios Dvasios angelą.
Ir jis pakėlė mane į trečiąjį dangų, ir panašiu būdu pamačiau tuos dešinėje ir tuos kairėje, ir ten viduryje buvo sostas; tačiau šio pasaulio atminimas ten yra negirdėtas.
Ir aš tariau angelui, kuris buvo su manimi, mat mano išvaizdos šlovė keitėsi man kylant į kiekvieną dangų iš eilės: „Niekas iš to pasaulio tuštybės čia nėra minima.“
Ir jis man atsakė bei tarė: „Niekas neminima dėl jo silpnumo, ir nieko nėra paslėpta ten iš to, kas daroma.“
Ir aš norėjau sužinoti, kaip tai sužinoma, o jis man atsakė sakydamas: „Kai pakelsiu tave į septintąjį dangų, iš kur buvau pasiųstas, į tai, kas yra virš šitų, tuomet sužinosi, kad nieko nėra paslėpta nuo sostų ir nuo tų, kurie gyvena danguose, bei nuo angelų.“ Ir šlovinimas, kuriuo jie šlovino, bei šlovė to, kuris sėdėjo soste, buvo didelė, o angelų šlovė dešinėje ir kairėje pusėje viršijo šlovę to dangaus, kuris buvo po jais.
Ir vėl jis pakėlė mane į ketvirtąjį dangų, ir aukštis nuo trečiojo iki ketvirtojo dangaus buvo didesnis nei nuo žemės iki skliauto.
Ir ten vėl pamačiau tuos, kurie buvo dešinėje pusėje, ir tuos, kurie buvo kairėje, o tas, kuris sėdėjo soste, buvo viduryje, ir ten jie taip pat šlovino.
Ir angelų dešinėje šlovinimas bei šlovė buvo didesni už tų, kurie buvo kairėje.
Ir vėl to, kuris sėdėjo soste, šlovė buvo didesnė už angelų dešinėje šlovę, o jų šlovė viršijo šlovę tų, kurie buvo žemiau.
Ir jis pakėlė mane į penktąjį dangų.
Ir vėl pamačiau tuos dešinėje pusėje ir kairėje, o tas, kuris sėdėjo soste, turėjo didesnę šlovę nei tie iš ketvirtojo dangaus.
Ir tų, kurie buvo dešinėje pusėje, šlovė buvo didesnė nei tų, kurie buvo kairėje [nuo trečiojo iki ketvirtojo].
Ir šlovė to, kuris buvo soste, buvo didesnė už angelų dešinėje pusėje šlovę.
Ir jų šlovinimas buvo šlovingesnis už ketvirtojo dangaus šlovinimą.
Ir aš šlovinau Jį, kuris nėra vardijamas, ir Viengimį, kuris gyvena danguose, kurio vardo nežino joks kūnas, kuris suteikė tokią šlovę įvairiems dangums, kuris daro didžią angelų šlovę ir dar prakilnesnę šlovę To, kuris sėdi soste.

8 SKYRIUS

Ir vėl jis pakėlė mane į šeštojo dangaus erdvę, ir pamačiau tokią šlovę, kokios nebuvo matęs penkiuose danguose.
Nes pamačiau angelus, turinčius didžią šlovę.
Ir šlovinimas ten buvo šventas ir nuostabus.
Ir aš tariau angelui, kuris mane lydėjo: „Kas tai, ką matau, mano Viešpatie?“
O jis tarė: „Aš nesu tavo viešpats, bet tavo bendratarnis.“
Ir vėl aš jo paklausiau, sakydamas jam: „Kodėl čia nėra angelų bendratarnių (kairėje)?“
Ir jis tarė: „Nuo šeštojo dangaus nebėra angelų kairėje, nei sosto, pastatyto viduryje, bet (jie yra valdomi) septintojo dangaus galios, kur gyvena Jis, kuris nėra vardijamas, ir Išrinktasis, kurio vardas nebuvo paskelbtas, ir nė vienas iš dangų negali sužinoti Jo vardo.
Mat Jis yra vienintelis, kurio balsui visi dangūs ir sostai atsako. Todėl man buvo suteikta galia ir aš buvau pasiųstas pakelti tave čia, kad pamatytum šitą šlovę.
Ir kad pamatytum visų tų dangų ir šitų sostų Viešpatį.
Patiriantį (nuoseklų) pasikeitimą, kol Jis taps panašus į jūsų pavidalą ir atvaizdą.
Aš iš tiesų tau sakau, Izaijai: nė vienas žmogus, turintis sugrįžti į to pasaulio kūną, nepakilo ir nematė to, ką tu matai, nei suvokė to, ką tu suvokei ir ką tu pamatysi.
Nes tau buvo leista Viešpaties dalioje ateiti čionai. [Ir iš ten ateina šeštojo dangaus bei erdvės galia].“
Ir aš aukštinau savo Viešpatį šlovinimu, kad per Jo dalią man teko čia patekti.
Ir jis tarė: „Išgirsk, be to, dar ir tai iš savo bendratarnio: kai pagal Dievo valią iš kūno pakilsi čionai, tuomet gausi drabužį, kurį matai, taip pat pamatysi kitus suskaičiuotus drabužius, padėtus (ten).
Ir tuomet tapsi lygus septintojo dangaus angelams.“
Ir jis pakėlė mane į šeštąjį dangų, ir ten nebuvo (angelų) kairėje, nei sosto viduryje, bet visi buvo vienodos išvaizdos ir jų šlovinimas (galia) buvo lygus.
Ir (galia) buvo suteikta taip pat ir man, ir aš taip pat šlovinau kartu su jais bei tas angelas taip pat, ir mūsų šlovinimas buvo kaip jų.
Ir ten jie visi vienu balsu vardijo pirmapradį Tėvą ir Jo Mylimąjį Kristų bei Šventąją Dvasią.
Ir (jų balsas) nebuvo panašus į angelų balsą penkiuose danguose.
[Nei į jų kalbą], bet balsas ten buvo kitoks, ir ten buvo daug šviesos.
Ir tuomet, kai buvau šeštajame danguje, maniau, jog šviesa, kurią buvau matęs penkiuose danguose, tėra tamsa.
Ir aš džiaugiausi bei šlovinau Jį, kuris suteikė tokias šviesas tiems, kurie laukia Jo pažado.
Ir aš maldavau angelo, kuris mane lydėjo, kad man nebereikėtų sugrįžti į kūniškąjį pasaulį.
Iš tiesų sakau jums, Ezekijau ir mano sūnau Josabai, bei Michėjau, kad čia yra daug tamsos.
O angelas, kuris mane lydėjo, suprato, ką aš galvojau, ir tarė: „Jei šita šviesa tu džiaugiesi, kiek labiau džiaugsiesi, kai septintajame danguje pamatysi šviesą, kur yra Viešpats ir Jo Mylimasis [iš kur aš buvau pasiųstas, kuris šiame pasaulyje turi būti vadinamas „Sūnumi“.
Dar nėra apreikšta, kad jis bus pūvančiame pasaulyje], bei drabužius, sostus ir karūnas, kurios yra paruoštos teisiesiems, tiems, kurie pasitiki tuo Viešpačiu, kuris nužengs jūsų pavidalu. Nes šviesa, kuri yra ten, yra didelė ir nuostabili.
O dėl tavo nesugrįžimo į kūną – tavo dienos dar neišsipildė, kad čia ateitum.“
Ir kai tai išgirdau, aš susisielojau, o jis tarė: „Nesisielok.“

9 SKYRIUS

Ir jis nunešė mane į septintojo dangaus erdvę, ir be to, išgirdau balsą sakant: „Kaip toli kils tas, kuris gyvena kūne?“ Ir aš išsigandau bei sudrebėjau.
Ir kai sudrebėjau, štai iš ten išgirdau siunčiamą kitą balsą, sakantį: „Šventajam Izaijui leidžiama pakilti čionai; mat čia yra jo drabužis.“
Ir aš paklausiau angelo, kuris buvo su manimi: „Kas yra tas, kuris man uždraudė, ir kas yra tas, kuris man leido pakilti?“
O jis man tarė: „Tas, kuris tau uždraudė, yra tas, kuris prižiūri šeštojo dangaus šlovinimą.
O Tas, kuris tau leido, tai tavo Viešpats Dievas, Viešpats Kristus, kuris pasaulyje bus vadinamas Jėzumi, tačiau Jo vardo tu negali girdėti, kol nebūsi išėjęs iš savo kūno.“
Ir jis pakėlė mane į septintąjį dangų, ir pamačiau ten nuostabią šviesą bei nesuskaičiuojamus angelus.
Ir ten pamačiau šventąjį Abelį bei visus teisiuosius.
Ir ten pamačiau Enochą bei visus, kurie buvo su juo, nusimetusius kūno drabužius, ir pamačiau juos su aukštesniojo pasaulio drabužiais, ir jie buvo lyg angelai, stovintys ten didžioje šlovėje.
Ir ten pamačiau Enochą bei visus, kurie buvo su juo, nusimetusius kūno drabužius, ir pamačiau juos su aukštesniojo pasaulio drabužiais, ir jie buvo lyg angelai, stovintys ten didžioje šlovėje.
Tačiau jie nesėdėjo savo sostuose, nei jų šlovės karūnos nebuvo ant jų.
Ir aš paklausiau angelo, kuris buvo su manimi: „Kaip čia yra, kad jie gavo drabužius, tačiau neturi sostų ir karūnų?“
O jis man tarė: „Šlovės karūnų ir sostų jie negaus, kol Mylimasis nužengs tokiu pavidalu, kokiu tu Jį matysi nužengiantį [nužengiantį, sakau] į pasaulį paskutinėmis dienomis, Viešpats, kuris bus vadinamas Kristumi.
Vis dėlto jie mato ir žino, kieno bus sostai ir kieno karūnos, kai Jis bus nužengęs ir tapęs jūsų pavidalo, o jie manys, kad Jis yra kūnas ir žmogus.
Ir to pasaulio dievas išties savo ranką prieš Sūnų, ir jie nukryžiuos Jį ant medžio, ir nužudys Jį nežinodami, kas Jis yra.
Ir taip Jo nužengimas, kaip tu pamatysi, bus paslėptas net nuo dangų, kad nebūtų žinoma, kas Jis yra.
Ir kai Jis bus apiplėšęs mirties angelą, Jis pakils trečią dieną [ir jis pasiliks tame pasaulyje penkis šimtus keturiasdešimt penkias dienas].
Ir tuomet daugelis teisiųjų pakils kartu su Juo, kurių dvasios negauna savo drabužių, kol Viešpats Kristus pakyla ir jie pakyla kartu su Juo.
Tuomet jie iš tiesų gaus savo [drabužius ir] sostus bei karūnas, kai Jis bus pakilęs į septintąjį dangų.“
Ir aš jam pasakiau tai, ko buvau klausęs trečiajame danguje:
„Parodyk man, kaip viskas, kas daroma tame pasaulyje, čia tampa žinoma.“
Ir kol dar kalbėjau su juo, štai vienas iš angelų, stovėjusių šalia, šlovingesnis už šlovę to angelo, kuris mane buvo pakėlęs iš pasaulio,
Parodė man knygą [tačiau ne tokią, kaip šio pasaulio knyga] ir jis ją atvertė, ir knyga buvo prirašyta, tačiau ne taip, kaip šio pasaulio knyga. Ir jis davė (ją) man, ir aš ją skaičiau, ir štai! Ten buvo surašyti Izraelio vaikų darbai bei darbai tų, kurių aš nepažįstu, mano sūnau Josabai.
Ir aš tariau: „Iš tiesų septintajame danguje nėra nieko paslėpta iš to, kas daroma šiame pasaulyje.“
Ir pamačiau ten daug padėtų drabužių, daug sostų bei daug karūnų.
Ir aš paklausiau angelo: „Kieno yra šie drabužiai, sostai ir karūnos?“
O jis man tarė: „Šiuos drabužius gaus daugelis iš ano pasaulio, tikintys Tojo žodžiais, kuris bus vadinamas taip, kaip tau sakiau, ir jie laikysis tų dalykų, tikės jais ir tikės Jo kryžiumi: jiems šie dalykai yra paruošti.“
Ir pamačiau stovintį tam tikrą Asmenį, kurio šlovė viršijo visų šlovę, ir Jo šlovė buvo didi bei nuostabi.
Ir po to, kai Jį pamačiau, visi teisieji, kuriuos buvau matęs, taip pat ir angelai, kuriuos buvau matęs, atėjo pas Jį. Adomas, Abelis, Setas ir visi teisieji pirmiausia prisiartino bei Jį pagarbino, ir jie visi šlovino Jį vienu balsu, ir aš pats taip pat šlovinau kartu su jais, ir mano šlovinimas buvo kaip jų.
Ir tuomet visi angelai prisiartino, pagarbino bei teikė šlovę.
Ir aš buvau (vėl) pakeistas bei tapau lyg angelas.
Tuomet mane lydėjęs angelas man tarė: „Garbink Šitą“, ir aš pagarbino bei šlovinau.
Ir angelas man tarė: „Tai yra Viešpats visų šlovinimų, kuriuos tu matei.“
Ir kol jis dar kalbėjo, pamačiau kitą Šlovingąjį, kuris buvo panašus į Jį, ir teisieji prisiartino, pagarbino bei šlovino, ir aš šlovinau kartu su jais. Tačiau mano šlovė nebuvo pakeista pagal jų pavidalą.
Tuomet angelai prisiartino ir Jį pagarbino.
Ir pamačiau Viešpatį bei antrąjį angelą, ir jie stovėjo.
O antrasis, kurį pamačiau, buvo mano Viešpaties kairėje. Ir aš paklausiau: „Kas tai?“, o jis man tarė: „Garbink Jį, nes Jis yra Šventosios Dvasios angelas, kalbantis tavyje bei kituose teisiuosiuose.“
Ir pamačiau didžią šlovę, mano dvasios akims esant atviroms, ir negalėjau tuomet matyti, taip pat negalėjo nei su manimi buvęs angelas, nei visi angelai, kuriuos buvau matęs garbinančius mano Viešpatį.
Tačiau mačiau teisiuosius, su didele galia reginčius Tojo šlovę.
Ir mano Viešpats prisiartino prie manęs bei Dvasios angelas, ir Jis tarė: „Žiūrėk, kaip tau duota matyti Dievą, ir dėl tavęs galia suteikta angelui, kuris yra su tavimi.“
Ir pamačiau, kaip mano Viešpats ir Dvasios angelas pagarbino, ir jie abu kartu šlovino Dievą.
Tuomet visi teisieji prisiartino ir pagarbino.
Ir angelai prisiartino bei pagarbino, ir visi angelai šlovino.

10 SKYRIUS

Tuomet išgirdau balsus bei šlovinimą, kuriuos buvau girdėjęs kiekviename iš šešių dangų, kylančius ir čia girdimus:
Ir visi buvo siunčiami aukštyn tam Šlovingajam, kurio šlovės aš negalėjau regėti.
Ir aš pats girdėjau bei regėjau šlovę, (kuri buvo teikiama) Jam.
O Viešpats ir Dvasios angelas visa regėjo ir visa girdėjo.
Ir visi šlovinimai, kurie siunčiami aukštyn iš šešių dangų, yra ne tik girdimi, bet ir matomi.
Ir išgirdau angelą, kuris mane lydėjo, sakantį: „Tai yra aukščiausiasis iš aukštųjų, gyvenantis šventajame pasaulyje ir besiilsintis savo šventuosiuose, kuris Šventosios Dvasios per teisiųjų lūpas bus vadinamas Viešpaties Tėvu.“
Ir išgirdau Aukščiausiojo, mano Viešpaties Tėvo, balsą, sakantį mano Viešpačiui Kristui, kuris bus vadinamas Jėzumi:
„Eik ir nuženk per visus dangus, nuženk iki dangaus skliauto bei to pasaulio: iki angelo Šeolyje nuženk, tačiau į Haguelį (Haguel) neik.
Ir tu tapsi panašus į visus, kurie yra penkiuose danguose.
Ir tu stengsiesi tapti panašus į skliauto angelų pavidalą [taip pat ir į angelų, esančių Šeolyje].
Ir nė vienas iš to pasaulio angelų nežinos, kad Tu esi su Manimi iš septynių dangų ir jų angelų.
Ir jie nežinos, kad Tu esi su Manimi, kol garsiu balsu pašauksiu dangus, jų angelus bei jų šviesas iki pat šeštojo dangaus, kad Tu teistum ir sunaikintum to pasaulio kunigaikščius, angelus bei dievus ir pasaulį, kurį jie valdo:
Nes jie išsižadėjo Manęs ir sakė: „Mes vieni esame ir nėra kito be mūsų.“
O vėliau iš mirties angelų Tu pakilsi į savo vietą. Ir Tu nesikeisi kiekviename danguje, bet šlovėje pakilsi ir sėsi Mano dešinėje.
Tuomet to pasaulio kunigaikščiai bei galybės Tave pagarbins.“
Šiuos nurodymus išgirdau Didžiąją Šlovę duodant mano Viešpačiui.
Ir taip pamačiau savo Viešpatį išeinantį iš septintojo dangaus į šeštąjį dangų.
O angelas, kuris mane lydėjo [iš šio pasaulio buvo su manimi ir], tarė man: „Suprask, Izaijai, ir žiūrėk, kaip pasirodys Viešpaties pasikeitimas ir nužengimas.“
Ir aš pamačiau, ir kai angelai Jį pamatė, tuomet tie, kurie šeštajame danguje, šlovino bei aukštino Jį; mat Jis nebuvo pasikeitęs pagal tenykščių angelų pavidalą, ir jie šlovino Jį, ir aš taip pat šlovinau kartu su jais.
Ir pamačiau, kai Jis nužengė į penktąjį dangų, kad penktajame danguje Jis pasidarė panašus į tenykščių angelų pavidalą, ir jie Jo nešlovino (nei garbino); mat Jo pavidalas buvo panašus į jų.
Tuomet Jis nužengė į ketvirtąjį dangų ir pasidarė panašus į tenykščių angelų pavidalą.
Ir kai jie Jį pamatė, jie Jo nešlovino ir neaukštino; mat Jo pavidalas buvo panašus į jų pavidalą.
Ir vėl pamačiau, kai Jis nužengė į trečiąjį dangų, ir Jis pasidarė panašus į trečiojo dangaus angelų pavidalą.
Ir tie, kurie saugojo (trečiojo) dangaus vartus, pareikalavo slaptažodžio, ir Viešpats jį jiems davė, kad nebūtų atpažintas. Ir kai jie Jį pamatė, jie Jo nešlovino ir neaukštino; mat Jo pavidalas buvo panašus į jų pavidalą.
Ir vėl pamačiau, kai Jis nužengė į antrąjį dangų, ir vėl Jis davė slaptažodį; tie, kurie saugojo vartus, reikalavo, o Viešpats davė.
Ir pamačiau, kai Jis pasidarė panašus į antrojo dangaus angelų pavidalą, ir jie Jį pamatė bei Jo nešlovino; mat Jo pavidalas buvo panašus į jų pavidalą.
Ir vėl pamačiau, kai Jis nužengė į pirmąjį dangų, ir ten taip pat Jis davė slaptažodį tiems, kurie saugojo vartus, ir Jis pasidarė panašus į angelų, kurie buvo to sosto kairėje, pavidalą, ir jie nei šlovino, nei aukštino Jį; mat Jo pavidalas buvo panašus į jų pavidalą.
Tačiau manęs niekas nieko neklausė dėl angelo, kuris mane lydėjo.
Ir vėl Jis nužengė į dangaus skliautą, kur gyvena šio pasaulio valdovas, ir Jis davė slaptažodį tiems kairėje, ir Jo pavidalas buvo panašus į jų, ir jie ten Jo nešlovino; bet jie pavydėjo vieni kitiems ir kovojo; mat čia yra blogio galia ir pavydas dėl niekų.
Ir pamačiau, kai Jis nužengė ir pasidarė panašus į oro angelus, ir Jis buvo kaip vienas iš jų.
Ir Jis nedavė jokio slaptažodžio; mat vienas kitą plėšė ir smurtavo prieš kitą.

11 SKYRIUS

Po to pamačiau, ir angelas, kuris su manimi kalbėjo bei mane lydėjo, tarė man: „Suprask, Izaijai, Amoco sūnau; mat tam tikslui aš buvau pasiųstas nuo Dievo.“
Ir aš iš tiesų pamačiau moterį iš pranašo Dovydo giminės, vardu Marija, mergelę, ir ji buvo susižadėjusi su vyru, vardu Juozapas, staliumi, ir jis taip pat buvo iš teisiojo Dovydo iš Judo Betliejaus sėklos ir giminės.
Ir jis atėjo į savo dalį. Ir kai ji buvo susižadėjusi, buvo rasta, kad ji laukiasi, ir stalius Juozapas norėjo ją atleisti.
Tačiau Dvasios angelas pasirodė šiame pasaulyje, ir po to Juozapas neatleido jos, bet pasiliko Mariją ir niekam šio reikalo neatskleidė.
Ir jis nesiartino prie Marijos, bet saugojo ją kaip šventą mergelę, nors ji ir laukėsi.
Ir jis negyveno su ja du mėnesius.
Ir po dviejų mėnesių dienų, kai Juozapas buvo savo namuose, ir Marija, jo žmona, abu vieni.
Atsitiko taip, kad jiems esant vieniems, Marija staiga pažvelgė savo akimis ir pamatė mažą kūdikį, ir ji apstulbo.
Ir po to, kai ji apstulbo, jos įsčios buvo rasta esančios kaip anksčiau, prieš jai pastojant.
Ir kai jos vyras Juozapas jai tarė: „Kas tave apstulbino?“, jo akys atsivėrė ir jis pamatė kūdikį bei šlovino Dievą, nes į jo dalį Dievas buvo atėjęs.
Ir balsas pasiekė juos: „Nepasakokite šio regėjimo niekam.“
Ir pasakojimas apie kūdikį plačiai pasklido Betliejuje.
Kai kurie sakė: „Mergelė Marija pagimdė vaiką dar nepraėjus dviem mėnesiams po santuokos.“
O daugelis sakė: „Ji nepagimdė vaiko, nei pribuvėja pas ją nebuvo užėjusi, nei mes girdėjome gimdymo skausmų riksmų.“ Ir jie visi buvo apakinti dėl Jo ir visi žinojo apie Jį, nors nežinojo, iš kur Jis yra.
Ir jie paėmė Jį bei nuvyko į Nazaretą Galilėjoje.
Ir aš pamačiau, o Ezekijau ir mano sūnau Josabai, ir aš skelbiu kitiems pranašams taip pat, kurie stovi šalia, kad tai praslydo pro visus dangus, visus kunigaikščius bei visus šio pasaulio dievus.
Ir aš pamačiau: Nazarete Jis žindė krūtį kaip kūdikis ir kaip įprasta, kad nebūtų atpažintas.
O kai Jis užaugo, Jis darė didžius ženklus bei stebuklus Izraelio žemėje ir Jeruzalėje.
Po to priešininkas Jiam pavydėjo ir sukurstė Izraelio vaikus prieš Jį, nežinodamas, kas Jis yra, ir jie atidavė Jį karaliui bei nukryžiavo Jį, ir Jis nužengė pas (Šeolio) angelą.
Jeruzalėje iš tiesų mačiau Jį esant nukryžiuotą ant medžio:
Ir taip pat po trečios dienos vėl prisikeliant ir pasiliekant dienas.
Ir angelas, kuris mane lydėjo, tarė: „Suprask, Izaijai“: ir aš pamačiau, kai Jis išsiuntė Dvylika apaštalų ir pakilo.
Ir pamačiau Jį, ir Jis buvo dangaus skliaute, tačiau nebuvo pasikeitęs į jų pavidalą, ir visi skliauto angelai bei šėtonai Jį pamatė ir pagarbino.
Ir ten buvo daug sielvarto, jiems sakant: „Kaip mūsų Viešpats nužengė į mūsų vidurį, o mes nepastebėjome šlovės [kuri buvo ant Jo], kurią dabar matome buvus ant Jo nuo šeštojo dangaus?“
Ir Jis pakilo į antrąjį dangų, ir Jis nepasikeitė, bet visi angelai, kurie buvo dešinėje ir kairėje, bei sostas viduryje.
Abu Jį pagarbino bei šlovino Jį ir sakė: „Kaip mūsų Viešpats praslydo pro mus nužengdamas, o mes nepastebėjome?“
Ir panašiu būdu Jis pakilo į trečiąjį dangų, ir jie šlovino bei sakė panašiu būdu.
Ir ketvirtajame danguje bei penktajame taip pat jie sakė lygiai tokiu pat būdu.
Tačiau buvo viena šlovė, ir iš jos Jis nepasikeitė.
Ir pamačiau, kai Jis pakilo į šeštąjį dangų, ir jie pagarbino bei šlovino Jį.
Tačiau visuose danguose šlovinimas augo (garsėjo).
Ir pamačiau, kaip Jis pakilo į septintąjį dangų, ir visi teisieji bei visi angelai Jį šlovino. Ir tuomet pamačiau Jį atsisėdant tos Didžiosios Šlovės dešinėje, kurios šlovės, sakiau jums, negalėjau regėti.
Taip pat pamačiau Šventosios Dvasios angelą sėdintį kairėje pusėje.
Ir šis angelas man tarė: „Izaijai, Amoco sūnau, tau pakanka;… nes tu pamačiau tai, ko joks kūno vaikas nėra matęs.
Ir tu sugrįši į savo (kūno) drabužį, kol tavo dienos bus baigtos. Tuomet tu ateisi čionai.“
Šiuos dalykus Izaijas matė ir papasakojo visiems, kurie stovėjo prieš jį, ir jie šlovino. Ir jis kalbėjo karaliui Ezekijui sakydamas: „Aš pasakiau šiuos dalykus.“
Tiek šio pasaulio pabaigą;
Ir visas šis regėjimas išsipildys paskutinėse kartose.
Ir Izaijas privertė jį prisiekti, kad jis nepasakos to Izraelio tautai, nei duos šių žodžių jokiam žmogui perrašyti.
…tokius dalykus jūs skaitysite. Ir budėkite Šventojoje Dvasioje, kad gautumėte savo drabužius, sostus bei šlovės karūnas, kurios paruoštos septintajame danguje.
Dėl šių regėjimų bei pranašysčių Samaelis Šėtonas perpjovė pranašą Izaiją, Amoco sūnų, pusiau Manasės ranka.
Ir visus šiuos dalykus Ezekijas perdavė Manasei dvidešimt šeštaisiais metais.
Tačiau Manasė jų neprisiminė ir neįsidėjo šių dalykų į savo širdį, bet tapęs šėtono tarnu buvo sunaikintas. Čia baigiasi pranašo Izaijo regėjimas su jo žengimu į dangų.

Belchira ir pranašo kaltinimas

Kosminė vizija ir Beloved nužengimas

Bažnyčios nuopuolio pranašystė

Izaijo pakylėjimas

Gal būt jums bus įdomu: