„Hipsifronė“ (gr. Ὑψιφρόνη, angl. Hypsiphrone, NHC XI,4) yra labai fragmentiškas Nag Hamadžio bibliotekos XI kodekso tekstas, kuriame minima paslaptinga būtybė „Aukštoji mintis“ arba „Aukštai mąstanti“. Dėl prastos išlikimo būklės iš teksto liko tik nuotrupos, tačiau jos leidžia suprasti, kad kūrinys priklausė gnostinei apreiškimo tradicijai ir buvo susijęs su dvasinės kilmės, pažinimo ir vidinio pakilimo temomis.
Išlikusiuose fragmentuose Hipsifronė pasirodo kaip dvasinė figūra, turinti aukštesnį pažinimą ir gebanti perteikti mokymą apie tikrovės struktūrą. Ji kalba su kita būtybe, kurios tapatybė dėl tekstinių spragų nėra aiški, tačiau dialogo pobūdis rodo, kad tai buvo mokytojos ir mokinio santykis. Hipsifronė perteikia žinias apie sielos kilmę, jos santykį su aukštesnėmis sferomis ir galimą pakilimą virš materialaus pasaulio.
Tekste juntama gnostinė apofatinė kryptis: aukščiausioji tikrovė apibūdinama kaip neapibrėžiama, neįvardijama ir pranokstanti žmogiškąjį protą. Hipsifronė, kaip „Aukštoji mintis“, atrodo esanti tarpininkė tarp šios nepažinumo srities ir žemesniųjų būtybių, padedanti joms suvokti savo tikrąją prigimtį. Fragmentai leidžia manyti, kad tekstas galėjo būti susijęs su kitais XI kodekso apreiškimo tekstais, tokiais kaip „Alogenas“ ar „Marsenes“, kurie taip pat nagrinėja dvasinį pakilimą ir pažinimo ribas.
Hipsifronė
Nag Hamadžio biblioteka
Knyga apie dalykus, kuriuos matė Hipsifronė, apreikštus jos mergystės vietoje. Ir ji klausosi savo brolių […] Fainopo (Phainops) ir […], ir jie kalbasi vienas su kitu slėpinyje.
Dabar aš buvau pirma pagal individualų rangą […] Aš išėjau į savo mergystės vietą ir nusileidau į pasaulį. Tada man apie juos papasakojo (tie), kurie gyvena mano mergystės vietoje.
Ir aš nusileidau į pasaulį, ir jie sakė man: „Vėl Hipsifronė pasitraukė už savo mergystės vietos ribų.“ Tuomet tas, kuris išgirdo, Fainopas, kuris įkvepia į jos kraujo šaltinį, išsiskleidė jai.
Ir jis tarė: [„Aš esu Fainopas …] klysti […] troškimas [… skaičius] tik žmogiškųjų likučių arba kad aš pamatyčiau [žmogų, kraujo panašumą arba …] iš [… ugnies] ir [… savo] rankose.
Tuomet aš tariau jam: „Fainopas neužėjo ant manęs; jis nenuklydo. […] pamatyti žmogų […] jį […] Nes […] kurį jis pasakė […] Fainopas šis […].
Aš pamačiau jį, ir jis tarė man: „Hipsifrone, kodėl tu gyveni už manęs? Sek paskui mane, ir aš tau papasakosiu apie juos.“ Taigi aš nusekiau paskui jį, nes buvau didelėje baimėje. Ir jis papasakojo man apie kraujo šaltinį, kuris yra apreiškiamas uždegant […] jis sakė […].