„Norėjos mintis“ (gr. Ἡ Νόρεα ἔννοια, angl. The Thought of Norea, NHC IX,2) yra trumpas, poetinis Nag Hamadžio bibliotekos IX kodekso antrasis tekstas. Tai himno pobūdžio kūrinys, kuriame Norėja – gnostinėje tradicijoje laikoma Adomo ir Ievos dukra – šaukiasi dvasinių jėgų, prašydama pagalbos ir apsaugos nuo pasaulio valdovų. Tekstas glaustas, bet kupinas simbolikos, perteikiančios gnostinį motyvą apie sielos kovą su archontais.
Norėja šiame kūrinyje vaizduojama kaip dvasinė figūra, turinti ypatingą ryšį su aukštesnėmis dieviškomis jėgomis. Ji kreipiasi į Šviesos pasaulį, prašydama išgelbėjimo nuo archontų, kurie siekia ją pavergti. Jos balsas yra tarsi visos teisiosios žmonijos balsas – sielos, kuri atpažįsta savo dieviškąją kilmę ir šaukiasi pagalbos iš aukštesnės tikrovės.
Tekste atsiskleidžia gnostinė tema, kad tikroji pagalba ateina iš Šviesos, o ne iš pasaulio. Norėja nėra pasyvi figūra – ji aktyviai šaukiasi dieviškosios jėgos, o jos malda tampa dvasinės kovos išraiška. Šiame himne juntamas ir moteriškosios išminties (Sophia) atgarsis, nes Norėja kartais gnostinėje tradicijoje siejama su Sofijos palikuonimis ar jos veikimu.
„Norėjos mintis“ išsiskiria savo trumpumu ir koncentracija: tai ne pasakojimas, o grynas maldos ir šauksmo tekstas. Jis greičiausiai buvo naudojamas kaip liturginis ar meditacinis himnas gnostinėje bendruomenėje, išreiškiantis sielos troškimą grįžti į Šviesos pasaulį ir išsilaisvinti iš archontų valdžios.
Norėjos mintis
Nag Hamadžio biblioteka
Visų Tėve, Šviesos Enoja (Ennoia), gyvenanti aukštybėse virš (sričių) apačioje, Šviesa, gyvenanti aukštybėse, Tiesos Balse, teisus Prote (Nous), neliečiamas Žodi (Logos) ir neišsakomas Balse, nesuvokiamas Tėve!
Tai Norėja, kuri šaukiasi jų. Jie išgirdo (ir) priėmė ją į jos vietą amžiams. Jie davė jai tai Proto Tėve, Adame (Adamas), taip pat ir Šventųjų balse, kad ji galėtų ilsėtis neišsakomoje Epinojoje (Epinoia), kad <ji> paveldėtų pirmąjį protą, kurį <ji> buvo gavusi, ir kad <ji> ilsėtųsi dieviškajame Savaime Gimusiajame (Autogenes), ir kad ji (taip pat) galėtų pagimdyti save, lygiai kaip ji taip pat paveldėjo gyvąjį Žodį, ir kad ji būtų prijungta prie visų Negendančiųjų, ir kalbėtų Tėvo protu.
Ir ji pradėjo kalbėti Gyvenimo žodžiais, ir <ji> pasiliko Išaukštintojo akivaizdoje, turėdama tai, ką buvo gavusi prieš atsirandant pasauliui. Ji turi didį Nematomojo protą, ir ji teikia šlovę <savo> Tėvui, ir ji gyvena tuose, kurie […] Pleromoje, ir ji regi Pleromą.
Bus dienų, kai ji regės Pleromą, ir ji nebus trūkume, nes ji turi keturis šventus pagalbininkus, kurie užtaria ją prieš Visų Tėvą, Adamą. Tai jis yra visuose Adomuose, turėdamas Norėjos mintį, kuri kalba apie du vardus, sukuriančius vieną vardą.