„Išganytojo dialogas“ dar gali būti vadinamas „Dialogas su išganytoju“ (Dialogue of the Savior) yra vienas iš įdomiausių ir labiausiai mistinių Nag Hamadžio bibliotekos tekstų, priklausantis III kodeksui (NHC III,5). Tai fragmentiškai išlikęs apreiškimo dialogas, kuriame Jėzus (vadinamas Gelbėtoju) kalbasi su trimis mokiniais: Marija, Matu ir Judu Tomu. Tekstas primena kitus gnostinius dialogus, tačiau išsiskiria savo poetine kalba, simboliais ir intensyviu dėmesiu sielos kelionei per kosmines sferas.
Traktatas prasideda mokinių klausimais apie pasaulio prigimtį, žmogaus likimą ir kelią į išgelbėjimą. Išganytojas atsako ne dogmatiškai, bet mįslingais, meditaciniais vaizdiniais, kurie kviečia skaitytoją į vidinę kontempliaciją. Pagrindinė tema – sielos išsilaisvinimas iš archontų valdžios ir jos pakilimas į šviesos pasaulį. Šis kelias vaizduojamas kaip dvasinė kova, kuriai reikia žinojimo (gnosis), savitvardos ir vidinės ramybės.
Svarbus vaidmuo tekste tenka Marijai, kuri čia vaizduojama kaip išmintingiausia mokinė, gebanti suprasti Išganytojo žodžių gelmę. Ji užduoda klausimus apie sielos prigimtį, jos ryšį su kūnu ir būsimą susijungimą su šviesa. Matas ir Tomas taip pat dalyvauja dialoge, tačiau Marija dažnai pasirodo kaip ta, kuri geriausiai suvokia dvasinę tikrovę — tai būdingas motyvas daugeliui gnostinių tekstų.
„Išganytojo dialoge“ pateikiama kosminė topografija: archontai, dangaus sferos, tamsos jėgos ir šviesos pasaulis. Tačiau šie vaizdiniai nėra mitologijos tikslas — jie tarnauja kaip vidinės psichologinės kelionės metaforos. Išganytojas moko, kad tikrasis išgelbėjimas prasideda nuo savęs pažinimo, nuo gebėjimo atskirti tikrąją sielos prigimtį nuo kūno iliuzijų. Siela turi pereiti per „kosminius vartus“, kuriuos saugo archontai, ir tik tas, kuris turi žinojimą, gali juos įveikti.
Tekstas yra fragmentiškas — kai kurios dalys nutrūkusios, sakiniai nebaigti, o scenos pereina viena į kitą be aiškios struktūros. Tačiau būtent ši fragmentiškumo savybė suteikia jam mistinį, sapnišką pobūdį, tarsi skaitytojas klausytųsi senovinio dvasinio mokymo, išlikusio tik dalimis. Nepaisant to, pagrindinė žinutė išlieka aiški: žmogaus siela yra kilusi iš šviesos, ir jos tikslas — sugrįžti į savo tikrąją buveinę.
„Išganytojo dialogas“ yra vienas iš tų Nag Hamadžio tekstų, kurie labiausiai pabrėžia praktinę dvasinę discipliną. Išganytojas ragina mokinius būti budrius, saugoti savo mintis, atsisakyti geismų ir gyventi taip, kad siela būtų pasirengusi pakilti. Tai ne tiek teologinis traktatas, kiek vidinės meditacijos vadovas, skirtas tiems, kurie nori suprasti savo vietą kosmose ir įveikti tamsos jėgas.
Išganytojo dialogas
Nag Hamadžio biblioteka
Išganytojas tarė savo mokiniams: „Jau atėjo laikas, broliai, mums apleisti savo triūsą ir stoti į atilsį. Nes kas stovi atilsyje, ilsėsis amžinai. Ir aš sakau jums, būkite visada virš […] laiko […] jūs […] bijoti […] jūs […] pyktis yra baisus […] sužadinti pyktį […] bet kadangi jūs turite […] jie priėmė šiuos žodžius apie tai su baime ir drebėjimu, ir tai pastatė jiems valdytojus, nes iš to nieko nebuvo laukiama. Bet kai aš atėjau, atvėriau kelią ir pamokiau juos apie perėjimą, kurį jie pereis, išrinktieji ir vienišieji, kurie pažino Tėvą, įtikėję tiesa ir visais gyriais, kol jūs teikėte gyrių.
Taigi, kai teikiate gyrių, darykite tai taip: Išklausyk mus, Tėve, lygiai kaip išklausei savo viengimį sūnų, ir priėmei jį, ir suteikei jam atilsį nuo bet kokio […] Tu esi tas, kurio galia […] tavo šarvai […] yra […] šviesa […] gyvas […] paliesti […] žodis […] atgaila […] gyvenimas […] tave. Tu esi mąstymas ir visa vienišiųjų ramybė. Vėlgi: Išklausyk mus, lygiai kaip išklausei savo išrinktuosius. Per tavo auką šie įeis; per savo gerus darbus šie išgelbėjo savo sielas nuo šių aklų galūnių, kad galėtų egzistuoti amžinai. Amen.
Aš jus pamokysiu. Kai ateis iširimo laikas, pirmoji tamsos galia užeis ant jūsų. Nebijokite ir nesakykite: „Štai! Laikas atėjo!“ Bet kai pamatysite vieną lazdą… (3 eilutės neįskaitomos) … suprasti […] darbą […] ir valdytojai […] užeiti ant jūsų […]. Iš tiesų, baimė yra galia […]. Taigi, jei bijosite to, kas ruošiasi užeiti ant jūsų, tai jus prarys. Nes tarp jų nėra nė vieno, kuris jūsų pasigailėtų ar parodytų jums gailestingumą. Bet tokiu būdu žiūrėkite į […] jame, nes jūs įvaldėte kiekvieną žodį žemėje. Tai […] paims jus aukštyn į […] vietą, kur nėra valdžios […] tirono. Kai jūs […] pamatysite tuos, kurie […] ir taip pat […] pasakys jums […] samprotaujančią galią […] samprotaujančią galią […] tiesos vietą […] bet […]. Bet jūs […] tiesa, šis […] gyvas […] ir jūsų džiaugsmas […]. Taigi […] tam, kad […] jūsų sielos […] kad tai ne […] žodis […] pakelti… (3 eilutės neįskaitomos) … Nes perėjimo vieta yra baisi priešais jus. Bet jūs, su vieningu protu, praeikite ją! Nes jos gylis didelis; jos aukštis milžiniškas […] vieningas protas […] ir ugnis […] […] visos galios […] jus, jos […] ir galios […] jos […] […] siela […] […] kiekviename […] jūs esate […] ir […] pamiršti […] sūnų […] ir jūs […] […].“
Matas tarė: „Kaip […] […]?“
Išganytojas tarė: „[…] dalykai jūsų viduje […] išliks, jūs […].“
Judas tarė: „Viešpatie […] darbai […] šios sielos, šie […], šie mažutėliai, kai […] kur jie bus? […] dvasia […]?“
Viešpats tarė: „[…] priimti juos. Šie nemiršta, […] jie nėra sunaikinami, nes jie pažino savo sutuoktinius ir tą, kuris juos priims. Nes tiesa ieško išmintingųjų ir teisiųjų.“
Išganytojas tarė: „Kūno žiburys yra protas. Kol dalykai jūsų viduje yra sutvarkyti, tai yra, […], jūsų kūnai yra švytintys. Kol jūsų širdys yra tamsios, švytėjimas, kurio tikitės […] aš turiu […] aš eisiu […] mano žodis […] aš siunčiu […].“
Jo mokiniai tarė: „Viešpatie, kas yra tas, kuris ieško, ir […] apreiškia?“
Viešpats tarė jiems: „Tas, kuris ieško […] apreiškia […].“
Matas tarė: „Viešpatie, kai aš […] ir kai aš kalbu, kas yra tas, kuris […] ir kuris klausosi?“
Viešpats tarė: „Tai tas, kuris kalba, taip pat ir klausosi, ir tas, kuris gali matyti, taip pat ir apreiškia.“
Marija tarė: „Viešpatie, štai! Iš kur aš nešioju kūną, kai verkiu, ir iš kur, kai aš [juokiuosi]?“
Viešpats tarė: „[…] verkia dėl savo darbų […] lieka ir protas juokiasi […] […] dvasia. Jei žmogus ne […] tamsos, jis galės matyti […]. Taigi sakau jums […] šviesa yra tamsa […] stovi […] nematyti šviesos […] melas […] jie atnešė juos iš […]. Jūs duosite […] ir […] egzistuoti amžinai. […] […] kada nors. Tada visos galios, kurios yra viršuje, taip pat ir tos apačioje, bus […] jus. Toje vietoje bus verksmas ir dantų griežimas dėl visų šių dalykų pabaigos.“
Judas tarė: „Pasakyk mums, Viešpatie, kas buvo […] prieš atsirandant dangui ir žemei.“
Viešpats tarė: „Buvo tamsa ir vanduo, ir dvasia virš vandens. Ir aš sakau jums […] ko ieškote […] teiraujatės […] jumyse […] galia ir paslaptis […] dvasia, nes iš […] nedorybė […] ateiti […] protas […] štai […] […].“
[…] tarė: „Viešpatie, pasakyk mums, kur […] yra įtvirtinta, ir kur egzistuoja tikrasis protas.“
Viešpats tarė: „Dvasios ugnis atsirado […] abu. Dėl šios priežasties […] atsirado, ir tikrasis protas atsirado juose […]. Jei kas nors iškelia savo sielą aukštai, tada jis bus išaukštintas.“
Ir Matas paklausė jo: „[…] paėmė […], tai jis, kuris […].“
Viešpats tarė: „[…] stipresnis už […] jūs […] sekti jumis ir visi darbai […] jūsų širdys. Nes lygiai kaip jūsų širdys […], taip […] priemonės nugalėti galias viršuje, taip pat tas apačioje […]. Sakau jums, tegul tas, kuris turi galią, jos atsižada ir atgailauja. Ir tegul tas, kuris […] ieško ir randa, ir džiaugiasi.“
Judas tarė: „Štai! Aš matau, kad visi dalykai egzistuoja […] kaip ženklai ant […]. Dėl to jie taip nutiko.“
Viešpats tarė: „Kai Tėvas įkūrė kosmosą, jis […] vandenį iš jo, ir jo Žodis išėjo iš jo, ir jis apgyvendino daugelį […]. Jis buvo aukščiau už kelią […] supa visą žemę […] surinktas vanduo […] egzistuojantis už jų ribų. […] vandenį, didelė ugnis juos juosė kaip siena. […] laikas, kai daugelis dalykų atsiskyrė nuo to, kas buvo viduje. Kai […] buvo įtvirtinta, jis pažvelgė […], ir tarė jai: „Eik ir […] iš savęs, kad […] stokotų iš kartos į kartą ir iš amžiaus į amžių.“ Tada ji išmetė iš savęs pieno šaltinius ir medaus šaltinius, ir aliejų, ir vyną, ir gerus vaisius, ir saldų skonį, ir geras šaknis, kad nestokotų iš kartos į kartą ir iš amžiaus į amžių. Ir ji yra viršuje […] stovinti […] jos grožis […] ir išorėje buvo didelė šviesa, galinga […] panaši į ją, nes ji […] valdo visus eonus viršuje ir apačioje. […] buvo paimta iš ugnies […] ji buvo išbarstyta […] viršuje ir apačioje. Visi darbai, kurie nuo jų priklauso, tai jos […] virš dangaus aukštai ir virš žemės žemai. Nuo jų priklauso visi darbai.“
Ir kai Judas išgirdo šiuos dalykus, jis nusilenkė, ir jis […], ir jis pasiūlė gyrių Viešpačiui.
Marija pasveikino savo brolius, sakydama: „Kur jūs padėsite šiuos dalykus, apie kuriuos klausiate sūnaus […]?“
Viešpats jai tarė: „Seser, [niekas] negalės teirautis apie šiuos dalykus, išskyrus tą, kuris turi kur juos padėti savo širdyje. […] išeiti […] ir įeiti […], kad jie nesulaikytų […] šio nuskurdusio kosmoso.“
Matas tarė: „Viešpatie, aš noriu pamatyti tą gyvenimo vietą, [vietą], kur nėra nedorybės, bet veikiau yra tyra šviesa!“
Viešpats tarė: „Broli Matai, tu negalėsi jos pamatyti, kol nešioji kūną.“
Matas tarė: „Viešpatie, net jei negalėsiu jos pamatyti, leisk man ją pažinti!“
Viešpats tarė: „Kiekvienas, kuris pažino save, matė ją visame kame, kas jam duota daryti, […] ir atėjo, kad […] ją savo gerume.“
Judas atsakė sakydamas: „Pasakyk man, Viešpatie, kaip yra, kad […] kuris purto žemę, juda.“
Viešpats pakėlė akmenį ir laikė jį savo rankoje, sakydamas: „Ką aš laikau savo rankoje?“
Jis tarė: „Tai akmuo.“
Jis tarė jiems: „Tai, kas palaiko žemę, yra tai, kas palaiko dangų. Kai Žodis išeina iš Didybės, jis ateis ant to, kas palaiko dangų ir žemę. Nes žemė nejuda. Jei ji judėtų, ji nukristų. Bet ji nei juda, nei krenta, kad Pirmasis Žodis nesukluptų. Nes tai buvo tai, kas įkūrė kosmosą ir jame apsigyveno, ir įkvėpė aromatą iš jo. Nes […] kurie nejuda, aš […] jus, visus žmonių sūnus. Nes jūs esate iš tos vietos. Širdyse tų, kurie kalba iš džiaugsmo ir tiesos, jūs egzistuojate. Net jei jis išeina Tėvo kūne tarp žmonių ir nėra priimamas, vis tiek jis […] sugrįžti į savo vietą. Kas nežino tobulumo darbo, nežino nieko. Jei žmogus nestovi tamsoje, jis negalės matyti šviesos. Jei žmogus nesupranta, kaip atsirado ugnis, jis joje sudegs, nes nežino jos šaknies. Jei žmogus pirmiausia nesupranta vandens, jis nežino nieko. Nes kokia jam nauda būti jame pakrikštytam? Jei žmogus nesupranta, kaip atsirado pučiantis vėjas, jis bus nupūstas su juo. Jei žmogus nesupranta, kaip atsirado kūnas, kurį jis nešioja, jis pražus su juo. Ir kaip tas, kuris nepažįsta Sūnaus, pažins Tėvą? O tam, kuris nežinos visų dalykų šaknies, jie lieka paslėpti. Tas, kuris nežinos nedorybės šaknies, nėra jai svetimas. Kas nesupras, kaip jis atėjo, nesupras, kaip jis išeis, ir jis nėra svetimas šiam kosmosui, kuris bus […], kuris bus pažemintas.“
Tada jis […] Judą ir Matą, ir Mariją […] dangaus ir žemės kraštą. Ir kai jis uždėjo ant jų ranką, jie tikėjosi, kad galės […] tai. Judas pakėlė akis ir pamatė nepaprastai aukštą vietą, ir pamatė bedugnės vietą apačioje. Judas tarė Matui: „Broli, kas galės užkopti į tokį aukštį arba nusileisti į bedugnės dugną? Nes ten yra milžiniška ugnis ir kažkas labai baisaus!“ Tą akimirką Žodis išėjo iš jos. Kai jis ten stovėjo, jis pamatė, kaip jis nusileido. Tada jis tarė jam: „Kodėl tu nusileidai?“
Ir Žmogaus Sūnus pasveikino juos ir tarė jiems: „Sėkla iš galios turėjo trūkumą, ir ji nusileido į žemės bedugnę. Ir Didybė prisiminė ją, ir atsiuntė jai Žodį. Jis atvedė ją į savo akivaizdą, kad Pirmasis Žodis nesukluptų.“
Tada jo mokiniai nustebo dėl visų dalykų, kuriuos jis jiems pasakė, ir priėmė juos tikėjimu. Ir jie padarė išvadą, kad neverta paisyti nedorybės.
(38) Tada jis tarė savo mokiniams: „Argi nesakiau jums, kad kaip regimas balsas ir žaibo blyksnis gėris bus paimtas į šviesą?“
Tada visi jo mokiniai teikė jam gyrių ir sakė: „Viešpatie, prieš tau čia pasirodant, kas buvo tas, kuris teikė tau gyrių? Nes visi gyriai egzistuoja dėl tavęs. Arba kas yra tas, kuris tave laimins? Nes visi palaiminimai kyla iš tavęs.“
(40) Jiems ten stovint, jis pamatė dvi dvasias, nešančias vieną sielą su savimi dideliame žaibo blyksnyje. Ir Žodis išėjo iš Žmogaus Sūnaus, sakydamas: „Duokite jiems jų drabužį!“ Ir mažasis tapo kaip didysis. Jie buvo […] tie, kurie priėmė juos […] vienas kitą. Tada […] mokiniai, kuriuos jis turėjo […].
Marija tarė: „[…] matyti blogį […] juos nuo pradžių […] vienas kitą.
Viešpats tarė: „[…] kai pamatysite juos […] tapti milžiniškais, jie […]. Bet kai pamatysite Amžinąjį Egzistuojantįjį, tai yra didžioji vizija.“
Jie visi tarė jam: „Papasakok mums apie tai!“
Jis tarė jiems: „Kaip norite tai pamatyti? Per laikiną viziją ar amžiną viziją?“ Jis tęsė ir tarė: „Stenkitės išgelbėti tai, kas gali sekti jumis, ir ieškoti to, ir kalbėti iš to vidaus, kad, kai to ieškote, viskas būtų harmonijoje su jumis. Nes sakau jums, iš tiesų, gyvasis Dievas […] jumyse […] jame.“
Judas tarė: „Iš tiesų, aš noriu […].“
Viešpats tarė jam: „[…] gyvas […] gyvena […] visą […] trūkumas […].“
Judas tarė: „Kas […]?“
Viešpats tarė jam: „[…] visi darbai, kurie […] likutis, tai jie, kuriuos jūs […].“
Judas tarė: „Štai! Valdytojai gyvena virš mūsų, tad tai jie valdys mus!“
Viešpats tarė: „Tai jūs valdyszite juos! Bet kai atsikratysite pavydo, tada apsivilksite šviesa ir įeisite į vestuvių menę.“
Judas tarė: „Kaip mūsų drabužiai bus atnešti mums?“
Viešpats tarė: „Yra tokių, kurie parūpins jums, ir yra kitų, kurie gaus […]. Nes tai jie duos jums jūsų drabužius. Nes kas galės pasiekti tą vietą, kuri yra atlygis? Bet gyvenimo drabužiai buvo duoti žmogui, nes jis žino kelią, kuriuo išeis. Ir sunku net man jį pasiekti!“
Marija tarė: „Taip ir dėl „kiekvienos dienos nedorybės“, ir „darbininkas vertas savo maisto“, ir „mokinys panašus į savo mokytoją“.“ Ji ištarė tai kaip moteris, kuri visiškai suprato.
Mokiniai tarė jam: „Kas yra pilnatvė ir kas yra trūkumas?“
Jis tarė jiems: „Jūs esate iš pilnatvės, ir jūs gyvenate vietoje, kur yra trūkumas. Ir štai! Jo šviesa išsiliejo ant manęs!“
Matas tarė: „Pasakyk man, Viešpatie, kaip mirusieji miršta ir kaip gyvieji gyvena.“
Viešpats tarė: „Jūs paklausėte manęs apie posakį […] ko akis neregėjo, nei aš to girdėjau, išskyrus iš jūsų. Bet sakau jums, kad kai tai, kas teikia žmogui jėgų, pašalinama, jis bus vadinamas „mirusiu“. Ir kai tai, kas gyva, palieka tai, kas mirę, tai, kas gyva, bus pašaukta.“
Judas tarė: „Kodėl kitaip, dėl tiesos, jie <miršta> ir gyvena?“
Viešpats tarė: „Kas gimė iš tiesos, nemiršta. Kas gimė iš moters, miršta.“
Marija tarė: „Pasakyk man, Viešpatie, kodėl aš atėjau į šią vietą – pelnyti ar prarasti.“
Viešpats tarė: „Tu padarai aiškią apreiškėjo gausą!“
Marija tarė jam: „Viešpatie, ar tada yra vieta, kuri yra […] arba stokojanti tiesos?“
Viešpats tarė: „Vieta, kurioje manęs nėra!“
Marija tarė: „Viešpatie, tu esi baisus ir nuostabus, ir […] tie, kurie tavęs nepažįsta.“
Matas tarė: „Kodėl mes nepailsime tuojau pat?“
Viešpats tarė: „Kai padėsite šias naštas!“
Matas tarė: „Kaip mažas prisijungia prie didelio?“
Viešpats tarė: „Kai apleisite darbus, kurie negalės sekti jumis, tada pailsėsite.“
Marija tarė: „Noriu suprasti visus dalykus, kokie jie yra!“
Viešpats tarė: „Tas, kuris ieškos gyvenimo! Nes tai yra jų turtas. Nes šio kosmoso […] yra […], ir jo auksas bei sidabras yra klaidinantys.“
Jo mokiniai tarė jam: „Ką turėtume daryti, kad užtikrintume, jog mūsų darbas bus tobulas?“
Viešpats tarė jiems: „Būkite pasiruošę viskam. Palaimintas žmogus, kuris rado […] kovą […] savo akis. Nei jis žudė, nei buvo nužudytas, bet išėjo pergalingas.“
Judas tarė: „Pasakyk man, Viešpatie, kokia yra kelio pradžia.“
Jis tarė: „Meilė ir gerumas. Nes jei vienas iš šių būtų egzistavęs tarp valdytojų, nedorybė niekada nebūtų atsiradusi.“
Matas tarė: „Viešpatie, tu kalbėjai apie visko pabaigą be rūpesčio.“
Viešpats tarė: „Jūs supratote visus dalykus, kuriuos jums sakiau, ir priėmėte juos tikėjimu. Jei juos pažinote, tada jie yra jūsų. Jei ne, tada jie nėra jūsų.“
Jie tarė jam: „Kokia yra vieta, į kurią einame?“
Viešpats tarė: „Stovėkite vietoje, kurią galite pasiekti!“
Marija tarė: „Viskas, kas taip įtvirtinta, yra matoma.“
Viešpats tarė: „Aš sakiau jums, kad būtent tas, kuris gali matyti, apreiškia.“
Jo mokiniai, kurių buvo dvylika, paklausė jo: „Mokytojau, […] ramybė […] pamokyk mus […].“
Viešpats tarė: „[…] viską, ką aš turiu […] jūs […] jūs […] viską.“
Marija tarė: „Yra tik vienas posakis, kurį pasakysiu Viešpačiui apie tiesos paslaptį: Šiame mes užėmėme savo poziciją, ir kosmosui mes esame skaidrūs.“
Judas tarė Matui: „Mes norime suprasti, kokiais drabužiais turime apsirengti, kai paliksime kūno irimą.“
Viešpats tarė: „Valdytojai ir administratoriai turi drabužius, suteiktus tik laikui, kurie neišlieka. Bet jūs, kaip tiesos vaikai, ne šiais laikinais drabužiais turite apsirengti. Veikiau sakau jums, kad tapsite palaiminti, kai nusirengsite! Nes tai nėra didelis dalykas […] išorėje.“
[…] tarė […] kalbėti, aš […].“
Viešpats tarė: „[…] jūsų Tėvas […].“
Marija tarė: „Kokios rūšies yra ta garstyčios sėkla? Ar ji kas nors iš dangaus, ar kas nors iš žemės?“
Viešpats tarė: „Kai Tėvas įkūrė kosmosą sau, jis paliko daug iš Visumos Motinos. Todėl jis kalba ir veikia.“
Judas tarė: „Tu pasakei mums tai iš tiesos proto. Kai mes meldžiamės, kaip turėtume melstis?“
Viešpats tarė: „Melskitės vietoje, kur nėra moters.“
Matas tarė: „Melskitės vietoje, kur nėra moters“, sako jis mums, turėdamas omenyje: „Sunaikinkite moterystės darbus“, ne todėl, kad yra koks kitas gimimo būdas, bet todėl, kad jos nustos gimdyti.“
Marija tarė: „Jos niekada nebus sunaikintos.“
Viešpats tarė: „Kas žino, kad jos neiširs ir … [trūksta 2 eilučių]?“
Judas tarė Matui: „Moterystės darbai iširs […] valdytojai […]. Taip mes tapsime pasiruošę jiems.“
Viešpats tarė: „Teisingai. Nes ar jie mato jus? Ar jie mato tuos, kurie priima jus? Dabar štai! Tikras Žodis išeina iš Tėvo į bedugnę, tyloje su žaibo blyksniu, gimdydamas. Ar jie mato jį, ar įveikia jį? Bet jūs dar geriau žinote kelią, šį, prieš angelui ar valdžiai turint […] Veikiau jis priklauso Tėvui ir Sūnui, nes jie abu yra vienas […]. Ir jūs eisite keliu, kurį pažinote. Net jei valdytojai taptų milžiniški, jie negalės jo pasiekti. Bet klausykite – sakau jums, kad sunku net man jį pasiekti!“
Marija tarė Viešpačiui: „Kai darbai […] kurie išardo darbą.“
Viešpats tarė: „Teisingai. Nes jūs žinote […] jei aš išardysiu […] nueis į savo vietą.“
Judas tarė: „Kaip dvasia yra akivaizdi?“
Viešpats tarė: „Kaip kalavijas yra akivaizdus?“
Judas tarė: „Kaip šviesa yra akivaizdi?“
Viešpats tarė: „[…] joje amžinai.“
Judas tarė: „Kas atleidžia kieno darbus? Darbus, kuriuos […] kosmosas […] kas atleidžia darbus.“
Viešpats tarė: „Kas […]? Dera tam, kas suprato darbus, vykdyti Tėvo valią. O jūs stenkitės atsikratyti pykčio ir pavydo, ir nusirengti savo […], ir ne …
(kitos 18 eilučių praktiškai neįskaitomos)
… jis gyvens amžinai. Ir sakau jums […], kad nenuvestumėte savo dvasių ir sielų į paklydimą.“